Category: Informacija

Jau paskelbtas 2025 m. karo prievolininkų sąrašas, pagal kurį į privalomąją pradinę karo tarnybą planuojama pašaukti apie 3 800 asmenų. Nors informacijos apie tarnybą viešojoje erdvėje netrūksta, daugelis vis dar susiduria su neaiškumais dėl teisinio šaukimo proceso bei susijusių teisių ir pareigų. Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės Sandros Mickienės, visuomenėje sklando daug mitų, kurie gali lemti neteisingus sprendimus, nepagrįstas baimes ir klaidingą situacijos vertinimą. Dėl to svarbu žinoti esminius faktus apie privalomąją karo tarnybą.

Karo prievolė: pareiga ir atsakomybė

Viena iš svarbiausių pareigų – konstitucinė pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Siekiant užtikrinti, kad piliečiai šią pareigą galėtų tinkamai įvykdyti, būtina juos parengti fiziškai ir psichologiškai, o šį parengimą užtikrina būtent privalomoji karo tarnyba. Taigi, karo prievolė nėra tik asmeninė atsakomybė, bet ir svarbus valstybės saugumo garantas, užtikrinantis piliečių gebėjimą ginti savo šalį.

Mitai ir realybė

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų nuomonių – kad visi pašaukti asmenys privalės tarnauti kariuomenėje. Tačiau, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, karo prievolininkų šaukimo procedūra apima ne tik karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, bet taip pat ir tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos.

„Tai reiškia, kad, ar asmuo realiai turės pareigą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, priklausys nuo to, ar teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus jo sveikatą, bus nustatyta, kad jis tinkamas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą;  ar nėra objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuo tarnybos jį atleisti arba atidėti tarnybą. Tik esant šių sąlygų visetui, asmuo įgis prievolę atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą“, – pastebi S. Mickienė.

Kitas dažnai pasitaikantis mitas – karo prievolininkų sveikatos klausimas. Viešojoje erdvėje sklando nuomonės, kad norint išvengti privalomosios pradinės karo tarnybos, pakanka kreiptis į gydytojus, susirinkti ligos istoriją, pagrindžiančią įvairius turėtus sveikatos sutrikimus ir ligas, o kai kuriais atvejais netgi siūloma falsifikuoti duomenis, nurodant neegzistuojančius sutrikimus ar ligas. Pastebima, kad karo prievolininkai neretai kreipiasi į psichologus ar psichiatrus, siekdami gauti diagnozes, kurios galėtų būti pagrindu pripažinti juos netinkamais atlikti privalomąją karo tarnybą. Šiuo klausimu būtina atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus:

• Simuliavimas ar dokumentų klastojimas yra nusikalstama veika, už kurią gresia baudžiamosios atsakomybės priemonės (areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų).
• Psichologinės ar psichiatrinės diagnozės gali apsunkinti būsimą karjerą srityse, kur reikalinga nepriekaištinga sveikatos būklė (pvz., teisėsauga, aviacija).
• Karo prievolę reglamentuojantys teisės aktai numato atskirą sveikatos tikrinimo procedūrą, todėl iš anksto surinktos gydytojų pažymos gali neturėti jokios teisinės reikšmės.

Trečias dažnai painiojamas aspektas – tai privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo amžiaus ribos. Pagal dabartinius teisės aktus, karo prievolininkų amžiaus riba yra 18–23 metai. Tačiau asmenys, pageidaujantys savo noru atlikti tarnybą, gali tai padaryti iki 38 metų. Išimtiniais atvejais, jeigu karo tarnyba buvo atidėta dėl studijų, pašaukimas gali būti pratęsiamas iki 26 metų.

Privalomoji pradinė karo tarnyba nėra bausmė, o galimybė

Jauni žmonės, dar nesukūrę profesinės karjeros ir  neturintys finansinių įsipareigojimų, dažnai vengia tarnybos dėl neigiamos nuomonės apie ją. Tačiau privalomoji tarnyba nėra bausmė, o galimybė įgyti vertingų įgūdžių, sustiprinti fizinę ir psichologinę ištvermę bei aktyviai prisidėti prie valstybės gynybos.

Teisininkė sako, kad teisės aktai numato socialines garantijas karo prievolininkams: tarnaujantiems asmenims suteikiama apranga, maistas, tarnybinė gyvenamoji patalpa, taip pat mokamos išmokos buitinėms išlaidoms. Tarnybos metu asmenys skatinami piniginėmis išmokomis, priklausančiomis nuo atliktos tarnybos rezultatų. Jei tarnyba įvertinama teigiamai (labai gerai, gerai arba patenkinamai), jiems kas mėnesį skaičiuojamos išmokos, kurios išmokamos, baigus visą tarnybos laikotarpį – 9 mėnesius. Be to, asmenims, kurie savo noru tarnauja ir pareiškė norą iki kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašo paskelbimo, išmokos didinamos 30 procentų. Tiems, kurie pareiškė norą po sąrašo paskelbimo, tačiau iki įsakymo dėl paskyrimo į karinį vienetą pasirašymo, išmokos didinamos 15 procentų. „Darbdaviams, įdarbinusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusius karo prievolininkus, net 6 mėnesius mokama subsidija darbo užmokesčiui. Ši subsidija taikoma, jeigu karo prievolininkas buvo įdarbintas per 3 mėnesius nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo datos“, –  pažymi Sandra Mickienė.

Atleidimas nuo karo prievolės ir karo prievolės atidėjimas

AVOCAD teisininkė S. Mickienė atkreipia dėmesį, kad reikia atskirti atleidimą nuo karo prievolės ir tarnybos atidėjimą. Atleidimas yra galutinis ir taikomas tik esant objektyvioms aplinkybėms, pvz., neįgalumui ar neveiksnumui. Atidėjimas yra laikinas sprendimas. Jis gali būti suteikiamas studijuojantiems, vaikų iki 3 metų auginantiems asmenims arba esant kitoms svarbioms priežastims.

Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Tarnybos atidėjimas dėl darbo ar finansinių įspareigojimų paprastai nėra pripažįstamas pakankamu pagrindu, nes įstatymas numato darbo vietos išsaugojimą karo prievolininkams bei galimybę atidėti būsto paskolų įmokas.

Daugiau lankstumo taikoma karo prievolininkams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje, nes jiems netaikomos tokios pačios socialinės garantijos kaip Lietuvoje. Anot teisininkės, tiek Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, tiek teismai griežtai vertina tokio pobūdžio prašymus, todėl juose nurodytos aplinkybės privalo būti objektyviai pagrįstos ir itin reikšmingos. Žalos pobūdis turi būti toks, kad jis galėtų nusverti konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą.

„Apibendrinant, kiekvienu konkrečiu atveju aplinkybės vertinamos individualiai, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus ir žalos reikšmingumą. Rekomenduotina labai atsakingai žiūrėti į savo pareigas, o kilus klausimams kreiptis į atitinkamas institucijas dėl tikslios ir aiškios informacijos, taip pat, esant poreikiui, pasikonsultuoti ir su teisininkais“, – pataria S.Mickienė.

 

 

Prabangios kalėdinės dovanos klientams tampa atgyvena. Įmonės vis dažniau vietoje dovanų klientams renkasi aukojimą labdaros ir paramos organizacijoms. Pasak asociacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ Lėšų pritraukimo vadovės Sandros Masevičienės ne retai tokia parama virsta ilgalaikiu bendradarbiavimu ir prasmės jausmą kuriančia bei komandą vienijančia veikla.

„Stengiamės išlaikyti šiltą ryšį su partneriais, kurie tiki gerų emocijų galia ir nori prisidėti prie klounų kuriamo emocinio pokyčio. Ilgalaikė draugystė nėra tik vienpusė, tai dvipusio eismo gatvė. Įmonės skiria finansinę paramą, tampa ambasadoriais – skleidžia gerą žodį viešojoje erdvėje, įmonės viduje. Tuo tarpu „Raudonos nosys“ prisideda prie partnerių darbuotojų emocinės gerovės. Turime formatų specialiai įmonėms – mūsų lektoriai veda klounados dirbtuves, skaitome pranešimus apie humoro poveikį, sukuriame progą patiems patirti klounų efektą rengdami klounų apsilankymus įmonėse. Per 14 veiklos metų mūsų rėmėjų ratas auga ir džiugu, kad vis daugiau žmonių vertina emocinės higienos svarbą, o tuo pačiu ir gydytojų klounų buvimą ten, kur atrodytų juoktis nepatogu“, – dalinasi S. Masevičienė.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujančio partnerio, advokato Egidijaus Langio, jau ne vieneri metai iš eilės biudžetas, numatytas klientų dovanoms, yra skiriamas tiems, kam to labiausiai reikia.  „Šiemet nusprendėme prisidėti prie gydytojų klounų misijos ir dovanoti šypsenas sergantiems vaikams ir senoliams. Šypsena padeda įveikti sunkumus, o gebėjimas pasijuokti iš sudėtingiausių situacijų, tik parodo, kokie stiprūs esame“, – pažymi advokatas.

Pasak Egidijaus Langio, dovanojimas ir parama suteikia ne tik gero darbo jausmą, bet ir stipriai suvienija komandą, o kartais virsta labai smagia patirtimi bei išlaisvina iš tam tiktų profesinių gniaužtų. „Advokato profesija yra ypatingai susaistyta etikos normų ir visuomenės formuojamų stereotipų. O ir mes  patys neretai taip užsisukame kasdienos darbuose, konkurencinėje aplinkoje bei teisės taikymo rutinoje, kad pamirštame tikrąsias vertybes. Bendradarbiavimas su gydytojais klounais priminė, kad gyvenimo grožis prasideda nuo šypsenos, kuri įkvepia džiaugtis kitus, o tam reikia tik nuoširdaus dėmesio“, – pristatydamas bendrą video projektą pastebi E. Langys.

„Raudonų nosių“ duomenimis  įmonių paramos sumos yra įvairios – svyruoja  nuo 50 eurų iki 20 000 eurų, vidutinė suma siekia apie 300 eurų. Visos lėšos skiriamos emocinio pokyčio kūrimui vaikų ligoninėse, senjorų globos namuose, pabėgėlių centruose. Raudona nosis – mažiausia kaukė pasaulyje, ji kaip kempinė gali sugerti liūdesį, širdgėlą, pyktį… Turbūt, ne veltui tokia minkšta. O taip pat sukurti mieliausią šypseną ar garsiausią juoką, kurį girdės visi skyriuje. „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ veikia jau 14-us metus ir pradžiugino daugiau nei 220 tūkstančių Lietuvos vaikų ir senjorų.

AVOCAD ir RAUDONOS NOSYS video sveikinimą galite pamatyti čia 

 

Darbo organizavimo pokyčiai yra neišvengiama šiuolaikinio verslo realybė. Ekonominės krizės, technologijų pažanga ar įmonės veiklos krypties pasikeitimai gali lemti situacijas, kai tam tikros darbuotojų atliekamos darbo funkcijos darbdaviui tampa perteklinės. Tokiais atvejais Darbo kodeksas (toliau – DK) suteikia darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį, tačiau ši teisė yra apribota griežtomis taisyklėmis. Komentuodama tokias situacijas AVOCAD teisininkė Laura Jodeliukaitė pabrėžia, kad darbuotojų atleidimas tokiais atvejais turi būti vykdomas itin atidžiai ir atsakingai, kadangi taisyklių nesilaikymas darbdaviui gali reikšti teisinius ginčus ir reikšmingus finansinius nuostolius.

Darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir esmė

DK yra nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, jei darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų, ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.

Taigi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos su darbdavio veikla susijusios priežastys gali lemti, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, t. y. darbdaviui pasikeičia darbuotojo darbo poreikis ir jo atliekama darbo funkcija tampa nereikalinga.

Tokia situacija galėtų būti kai įmonė įdiegia naują technologiją, kuri leidžia automatizuoti tam tikras funkcijas. Dėl šių technologinių pokyčių tam tikrų darbo funkcijų poreikis gali sumažėti, nes šias funkcijas greičiau ir efektyviau atlieka nauja technologija. Pavyzdžiui, įmonė diegia automatizuotą klientų aptarnavimo platformą, kuri geba atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus ir spręsti paprastas problemas. Tokiais atvejais gali  sumažėti klientų aptarnavimo specialistų poreikis, nes šias užduotis efektyviai atlieka sistema.

Darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažinta pertekline, kai darbdavys visiškai atsisako šios darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, siekdamas optimizuoti resursus, nutaria, kad tos pačios ar panašios funkcijos gali būti atliekamos mažesnio darbuotojų skaičiaus ir kt.

Darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lemiančios priežastys, susijusios su darbdavio veikla,  gali būti tiek vidinės (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.).

Darbuotojų, kurių darbo funkcijos tampa perteklinės, atleidimo sąlygos

Darbo sutarties nutraukimas, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, bus teisėtas tik tuo atveju, jei bus laikomasi tam tikrų sąlygų.

Pirmiausia, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos su darbdavio veikla susijusios priežastys yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo (ar jų grupės) atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą.

Jeigu darbuotojas ginčys jo atleidimo iš darbo teisėtumą, darbdavys privalės įrodyti, kad:

• darbo organizavimo pakeitimai ar kitos su darbdavio veikla susijusios priežastys yra realūs;
• būtent tokios priežastys lemia konkretaus darbuotojo (ar jų grupės) atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą (priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline).

Tačiau darbo sutarties nutraukimas bus laikomas neteisėtu, jei paaiškės, kad darbdavio vykdyti struktūriniai (organizaciniai) pertvarkymai yra fiktyvūs.

Fiktyvia priežastimi nutraukti darbo santykius gali būti laikoma situacija, jei, pavyzdžiui, atleidus darbuotoją į jo vietą priimamas naujas asmuo. Panaši situacija gali kilti ir tada, kai darbdavys panaikina pareigybę, tačiau netrukus įsteigia naują pareigybę su identiškomis ar labai panašiomis funkcijomis. Toks elgesys rodytų, kad darbdavio pateiktos priežastys dėl darbo funkcijos nereikalingumo buvo nepagrįstos, kadangi darbuotojo atliekama darbo funkcija iš tiesų nebuvo perteklinė, ir galimai buvo siekiama pateisinti darbo sutarties su tam tikru darbuotoju nutraukimą.

Antra, yra laikomasi darbuotojų atrankos kriterijų

Kai perteklinę darbo funkciją įmonėje atlieka keli darbuotojai, tačiau darbdavys planuoja atleisti tik dalį jų, būtina nustatyti ir taikyti aiškius darbuotojų atrankos kriterijus. Pagal šiuos kriterijus turi būti sprendžiama, kurie darbuotojai liks dirbti, o kurie bus atleisti.

Atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijai turi būti suderinti su darbuotojų atstovais

Darbdavys patvirtina atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, tačiau jie turi būti suderinti su darbo taryba, o jei tokios nėra – su profesine sąjunga. Atranką atleidimui vykdo specialiai tam sudaryta darbdavio komisija, kuri taip pat teikia pasiūlymus dėl darbuotojų atleidimo. Jei nei darbo taryba, nei profesinė sąjunga nėra įsteigtos, darbdavys komisijos nesudaro ir savarankiškai priima sprendimus dėl atrankos kriterijų bei atlieka darbuotojų atranką.

Pirmenybės teisę pasilikti turintys darbuotojai

Nustatant atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, būtina užtikrinti tam tikrų darbuotojų pirmenybės teisę likti dirbti. Pavyzdžiui, pirmenybė išsaugoti darbo vietą suteikiama darbuotojams, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko mažiau nei treji metai, auginantiems tris ar daugiau vaikų iki 14 metų arba vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų, taip pat kitais atvejais, numatytais DK. Pirmenybės teisė taikoma tik tuo atveju, jei darbuotojo kvalifikacija nėra žemesnė nei kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių įmonėje (išskyrus DK numatytą išimtį).

Be to, darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia darbuotoja, darbuotojais, auginančiais vaikus iki trejų metų, ir kitais įstatyme numatytais atvejais.

Trečia, atleidžiamam darbuotojui turi būti siūlomos laisvos darbo vietos

Darbdavys privalo pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitas laisvas darbo vietas, jei tokių yra. Pirmiausia siūlomos tokios laisvos darbo vietos, kurios atitinka darbuotojo profesiją, kvalifikaciją ir, prireikus, sveikatos būklę. Jei tokių darbo vietų nėra arba darbuotojas atsisako jas užimti, galima siūlyti bet kokį kitą darbą, kurį darbuotojas galėtų atlikti atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę. Darbdavys neprivalo siūlyti darbo vietų, kurioms darbuotojas neturi tinkamos kvalifikacijos ar neatitinka kitų tai laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų.

Darbo sutartis gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei per įspėjimo laikotarpį (iki penkių darbo dienų iki jo pabaigos) darbovietėje nėra laisvų darbo vietų, į kurias darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu.

Ketvirta, yra laikomasi darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų

Darbdavys privalo laikytis įstatyme numatytų įspėjimo terminų. Jei darbo santykiai trunka ilgiau nei vienerius metus, darbuotojas turi būti įspėtas apie atleidimą prieš vieną mėnesį. Jei darbo santykiai trunka trumpiau nei metus, įspėjimo terminas yra dvi savaitės. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad socialiai pažeidžiamų darbuotojų grupėms, taikomi ilgesni įspėjimo terminai.

Atleidžiamam darbuotojui taip pat priklauso išeitinė išmoka. Jei darbo santykiai tęsėsi trumpiau nei vienerius metus, išmoka sudaro pusę jo vidutinio darbo užmokesčio. Jei darbo santykiai truko ilgiau nei metus, išmokos dydis siekia du jo vidutinius darbo užmokesčius.

Darbo sutarties nutraukimas, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, yra kompleksinis procesas, kuris reikalauja iš darbdavio ypatingo dėmesio ir atidumo. Laikantis visų įstatymo nustatytų reikalavimų ir procedūrų, galima sumažinti teisinių ginčų riziką, apsaugoti darbuotojų teises ir išvengti finansinių nuostolių dėl neteisėto atleidimo.

 

 

 

Sugadinti automobilį pakliuvus į eismo įvykį, nėra itin maloni patirtis. Laimei, jei nukenčia tik turtas, nuo finansinių nuostolių įprastai gelbsti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. Tačiau, pasak teisininkų, ne visi žino, kad iš draudimo bendrovės išsireikalauti galima ne tik automobilio remonto išlaidas, bet ir sumažėjusią jo prekinę vertę.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, žalos dydis automobiliui eismo įvykio metu dažniausiai suprantamas kaip remontui reikalingos išlaidos. „Tačiau įsigyjant ar parduodant automobilį didelis dėmesys kreipiamas į tai, ar automobilis praeityje buvo papuolęs į eismo įvykį bei ar buvo tvarkytas ar ne, o jei autoįvykio faktas pasitvirtina – siekiama nusiderėti dėl automobilio kainos“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

Todėl, anot Eimanto Čepo, nereiktų pamiršti, kad egzistuoja ir kita patirtos žalos forma – dėl eismo įvykio metu patirtų sugadinimų sumažėjusi automobilio prekinė vertė. „Ir tai yra ne tik automobilio pardavėjo ar pirkėjo derybinė pozicija, bet aiškiai pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus nustatoma suma“, – pabrėžia advokatas.

Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, prekinės vertės sumažėjimas apibrėžiamas kaip transporto priemonės negrįžtamas vertės sumažėjimas dėl remonto, dažymo ar nepašalintų pažeidimų (kai transporto priemonės dalys technologiškai suremontuojamos atkuriant jų funkcines savybes, kai remonto technologinis procesas gali turėti įtakos elemento fizinei, cheminei, estetinei būklei ar tarnavimo laikui), įskaitant transporto priemonės istorijos pasikeitimą dėl įvykio fakto, palyginti su transporto priemonės verte iki apgadinimo.

Prekinės vertės sumažėjimą, kaip ir įprastą žalą, privalo atlyginti kaltininko civilinės atsakomybės draudimas. „Deja, egzistuojančiame teisiniame reglamentavime nėra aiškių nuorodų, kad eismo įvykyje nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti iš draudiko ir minėto prekinės vertės sumažėjimo“, – pastebi AVOCAD advokatas.

Pasak jo, naudojantis informavimo stoka, tikrai ne visos draudimo kompanijos nukentėjusiam asmeniui prie įprastos žalos atlyginimo pasiūlo kompensuoti ir dėl automobilio remonto darbų sumažėjusią automobilio prekinę vertę. „Jei ir pasiūloma kompensuoti minėtos vertės sumažėjimą, pasiūlyta suma ne visada apskaičiuojama objektyviai. Todėl net ir gavus draudiko pasiūlymą, vertėtų pasirūpinti nepriklausomo vertintojo išvada, kadangi prekinės vertės sumažėjimą kompensuojanti suma gali būti pakankamai reikšminga ir skaičiuojama tūkstančiais eurų“, – pažymi E. Čepas.

Tiesa, anot advokato, reikėtų atkreipti dėmesį, kad prekinės vertės netekimas apskaičiuojamas ne senesnėms kaip 5 metai nuo pirmos registracijos transporto priemonėms. „Kadangi ši kompensacija skaičiuojama  gana naujiems automobiliams, o tai reiškia ir atitinkamai didesnės vertės automobiliams, kompensacijos suma dažnu atveju gali būti pakankamai reikšminga“, – pastebi teisininkas.

Remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, eismo įvykio metu turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir turto vertinimo ataskaitomis, dokumentais, kuriais įrodomos padarytos žalos aplinkybės, faktas ir dydis, nuotraukomis, vaizdo įrašais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės.

Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu. Iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įrodinėjamas.

Apibendrinant, siekiant užtikrinti teisingą žalos atlyginimą po eismo įvykio, svarbu ne tik pasikliauti draudimo bendrovės pasiūlymu, bet ir būti atidiems bei aktyviems ginant savo teises – nepamiršti galimybės reikalauti kompensacijos už sumažėjusią automobilio prekinę vertę bei esant reikalui kreiptis į nepriklausomus ekspertus, kurie gali padėti objektyviai įvertinti žalą ir užtikrinti, kad gautumėte visą jums priklausančią kompensaciją.

Rudenį keliai gana sparčiai prisipildo sugrįžusiais iš atostogų miestiečiais, studentais ir mokiniais. Intensyviame miestų eisme – ir šviežiai vairuotojo teises gavę penkiolikmečiai.

Į suaugusių pasaulį žengiantiems jaunuoliams jau galima vairuoti tam tikrų specifikacijų transporto priemones (AM kategorija). Jiems galioja ir teisinė nuostata, leidžianti vairuoti be praktinių vairavimo pamokų ar praktinio vairavimo egzamino.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Lauros Briliūtės, šis unikalus reguliavimas, skirtas suteikti jauniems asmenims galimybę anksti pradėti vairuoti, pastaruoju metu kelia nemažai klausimų dėl kelių eismo saugumo.

„Susiklostė situacija, jog turime išskirtinį reguliavimą tarp Europos valstybių, pabrėžiantį poreikį išlaikyti protingą balansą tarp mobilumo didinimo ir pakankamo vairavimo įgūdžių užtikrinimo. Norint geriau suprasti Lietuvos teisinį reglamentavimą, paanalizuokime panašius reglamentavimus kitose šalyse“, –  sako teisininkė.

Lietuvoje penkiolikos metų asmenų vairavimą, siekiant gauti AM kategorijos vairuotojo pažymėjimą, reglamentuoja keli pagrindiniai teisės aktai. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas numato, kad teisę vairuoti AM kategorijos transporto priemones (mopedai ir lengvieji keturračiai) gali įgyti 15 metų sulaukę asmenys. Iš esmės lengvasis keturratis yra suprantamas kaip tam tikrų specifikacijų automobilis – maksimalus svoris 350 kg, maksimalus greitis 45 km/h, maksimalus variklio darbinis tūris 50 kubinių centimetrų.

Lietuvos teisės aktai numato, jog tam, kad būtų įgyta teisė vairuoti AM kategorijos transporto priemonę, būtina išlaikyti tik teorinį egzaminą, o praktinio vairavimo pamokos ar egzaminas nėra reikalaujami. Šis liberalus požiūris, anot teisininkės, labai išsiskiria iš griežtesnių reikalavimų, taikomų daugelyje kitų šalių, kur būtinas praktinis mokymas ir vairavimo egzaminas net ir mažo greičio transporto priemonėms.

Nors tokiu reguliavimu siekiama suteikti jauniems vairuotojams didesnį savarankiškumą, leidimas vairuoti be praktinio mokymo padidina avarijų riziką, net ir mažo greičio transporto priemonėse. Statistikos duomenys rodo, kad jauni ir nepatyrę vairuotojai dažniau patenka į eismo įvykius. Praktinis mokymas ir vairavimas prižiūrint yra laikomi esminiais faktoriais, mažinančiais šią riziką daugelyje šalių.

„Nors Lietuvos įstatyminė bazė orientuota į mobilumo didinimą, keletas pasiūlymų, kaip pagerinti kelių eismo saugumą, galėtų būti apsvarstyti, pavyzdžiui, privalomų praktinių pamokų įvedimas, praktinio vairavimo egzamino taikymas arba probacijos laikotarpio sukūrimas jauniems vairuotojams. Šios reformos labiau suderintų Lietuvos reglamentavimą su tarptautiniais standartais, kur daugelyje šalių reikalaujama tiek teorinio, tiek praktinio mokymo jauniems vairuotojams“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Visgi šiuo metu yra inicijuojamos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo projekto pataisos, kuriomis teisę vairuoti šias transporto priemones galėtų įgyti asmenys nuo 16-os metų, o taip pat būtų privalomi užbaigti ne tik teorinio, bet ir praktinio vairavimo kursai bei išlaikytas praktinis egzaminas.

„Tačiau jei pažvelgtume į kitas valstybes, jos yra sukūrusios išsamesnes sistemas jauniems vairuotojams, reikalaujančias teorinio žinių patikrinimo, praktinių pamokų ir vairavimo prižiūrint, siekiant užtikrinti eismo saugumą“, – pastebi teisininkė.

Vokietijoje vairuotojai nuo penkiolikos metų privalo išlaikyti teorinį egzaminą, dalyvauti privalomose praktinio vairavimo pamokose, kurias veda sertifikuotas vairavimo instruktorius, išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, kurio metu patikrinami vairavimo įgūdžiai realiame eisme.

Prancūzijoje teisę vairuoti AM kategoriją apima privalomi praktiniai mokymai. Privaloma baigti 8 valandų praktinio mokymo kursą su licencijuotu instruktoriumi. Prancūzijoje nėra numatomas reikalavimas laikyti praktinį egzaminą, tačiau, priešingai nei pagal Lietuvos teisinį reglamentavimą, tokius įgūdžius suteikia privalomi praktiniai mokymai.

Jungtinėje Karalystėje taikoma laipsniškos vairavimo teisės sistema (Graduated Driver Licensing, GDL). Ji apima laikiną vairuotojo pažymėjimą, kuris leidžia vairuoti tik su priežiūra (paprastai vienerius metus). Taip pat yra reikalaujama išlaikyti tiek teorinį egzaminą, tiek praktinį vairavimo egzaminą. Ši sistema numato apribojimus vairavimui naktį arba su keleiviais, siekiant sumažinti avarijų riziką pavojingiausiomis vairavimo sąlygomis. „GDL sistema galėtų tapti probacijos laikotarpio modeliu Lietuvoje, leidžiančiu jauniems vairuotojams įgyti patirties kontroliuojamomis sąlygomis, pavyzdžiui, prižiūrint vairavimą ar apribojant vairavimo zonas ir laiką, kol bus įgytos pilnos vairavimo teisės“, – sako AVOCAD teisininkė.

Suomijoje yra įtvirtinti reikalavimai išlaikyti teorijos egzaminą ir pabaigti praktines pamokas prieš gaunant bet kokią vairuotojo pažymėjimo kategoriją. Be to, siekiant užtikrinti, kad jauni vairuotojai suprastų su vairavimu susijusią riziką ir atsakomybę, čia didelis dėmesys skiriamas kelių eismo saugumui visoje švietimo sistemoje.

Pasak Karolinos Briliūtės, analizuodami tokių šalių kaip Vokietijos, Prancūzijos Jungtinės Karalystės ir Suomijos reglamentavimą, tikrai galime rasti būdų, kaip patobulinti Lietuvos sistemą: numatyti reikalavimą privalomo praktinio vairavimo pamokoms, įtvirtinti praktinį vairavimo egzaminą, pritaikytą AM kategorijos transporto priemonėms, įdiegti laipsniško licencijavimo sistemą, kurioje jauni vairuotojai pradėtų nuo bandomojo pažymėjimo, leidžiančio vairuoti su priežiūra arba su apribojimais, prieš suteikiant visas vairavimo teises, tobulinti kelių eismo saugumo švietimo programas, siekiant išmokyti jaunus vairuotojus apie riziką ir atsakomybę, susijusią su vairavimu, ypač su mažo greičio transporto priemonėmis, apriboti 15-mečių vairavimo zonas ir laiką, siekiant užtikrinti, kad jie nevažiuotų didelės rizikos vietovėse, tokiose kaip greitkeliai, ar vairuotų naktį.

„Šios siūlomos reformos, pritaikytos pagal tarptautinę geriausią praktiką, padidintų kelių eismo saugumą Lietuvoje, tuo pačiu išlaikant įstatymo pirminį tikslą – suteikti jaunimui daugiau mobilumo“, – pažymi teisininkė.

 

Vaizdo stebėjimo kamerų montavimas šiomis dienomis tapo ypač populiariu reiškiniu. Natūralu, nes tai viena efektyviausių priemonių saugumui užtikrinti. Tad nenuostabu, kad ypatingai mokyklų teritorijose ir netgi klasėse, siekiant užkardyti, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų vartojimą ir platinimą, jos yra itin naudojamos. Kyla  klausimas – ar tai legalu?

Dar šią vasarą Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija kaip tik išnagrinėjo tėvų skundą dėl vykdomo vaizdo stebėjimo pamoku metu.

Mokymosi įstaiga inspekcijai įrodinėjo, jog vaizdo kameros klasėse yra sumontuotos teisėtai, nes mokiniai išsinešdavo jiems pamokų metu mokyklos duotus vadovėlius ar brangius mokslinius skaičiuotuvus, mokiniai dažnai įsidėdavo vieni kitų daiktus, o mokykla gaudavo pretenzijas iš nepilnamečių asmenų atstovų dėl pamokų metu dingusių ar klasėje paliktų daiktų. Taip pat, kad mokyklos darbuotojams kelioms minutėms išėjus iš klasės, kai kurie nepilnamečiai asmenys niokodavo turtą. Buvo atvejis, kai nepilnametis asmuo savavališkai atsidarė 2-ame aukšte esančio kabineto langą ir išlipo ant stogo. O taip pat pastebėta, kad nepilnamečiai rūkė ir labai dažnai pasinaudoję tualetu, negrąžindavo raktų.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcijos pozicija buvo aiški ir kategoriška – mokymosi įstaiga vaizdo filmavimą vykdė neteisėtai. Vien priežastis įrodyti, kad nėra randami daiktai ar dėl turto dingimo, ar gadinimo yra kaltas nepilnametis asmuo, nėra pagrindas taikyti kraštutinę priemonę – vaizdo stebėjimą klasėse vykstančių pamokų metu.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko ir asmens duomenų apsaugos teisės eksperto Manto Baigio, mokymosi įstaiga gavo tokį sprendimą ir kartu paskirtą 2 000 EUR baudą, nes nesugebėjo įrodyti, jog jos interesas yra svarbesnis už nepilnamečių asmenų, kurie priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, teisę į privatumą. „Mokykla net neanalizavo, kokią neigiamą įtaką ir poveikį nepilnamečiams asmenims turės visą parą vykdomas vaizdo stebėjimas pamokų metu“, – pastebi Mantas Baigys.

Pasak teisininko, tokia inspekcijos pozicija neturėtų stebinti, nes į vaizdo stebėjimą klasėse žiūrima griežtai ir kitose ES valstybėse. Pavyzdžiui, Prancūzijos asmens duomenų apsaugos priežiūros institucija laikosi pozicijos, jog mokyklos darbo valandomis galima filmuoti pastatų prieigas – įėjimus ir išėjimus dėl saugumo, pvz., siekiant užkirsti kelią neteisėtai prieigai, tačiau sistemingas ir nuolatinis mokyklos mokinių ir darbuotojų stebėjimas mokyklos patalpose, įskaitant klases, yra perteklinis ir neleidžiamas.

Estijos asmens duomenų apsaugos priežiūros institucijos vertinimu, dėl saugumo vaizdo stebėjimo kameros yra tinkamas sprendimas saugoti mokyklos teritoriją, tačiau čia laikomasi labai griežtos nuomonės, kad net  ir dėl asmenų saugumo klasėje, vykdyti vaizdo stebėjimą yra draudžiama.

Italijoje vaizdo stebėjimas kameromis mokyklų viduje taip pat yra galimas tik  tuomet, kai siekiama apsaugoti pastatą ir mokyklos turtą nuo vandalizmo, tačiau filmuojant tik galimų incidentų vietas. Šios  šalies institucijų nuomone, kameros gali būti įjungtos tik ne darbo valandomis ir jų naudojimas pamokų metu ar kitų veiklų metu, kuriose dalyvauja mokiniai, yra neleidžiamas.

Pasak AVOCAD teisininko Manto Baigio, vykdomas vaizdo stebėjimas turi  visų pirma atitikti bendras BDAR nuostatas. Tai reiškia, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi tik laikantis su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, įtvirtintų BDAR 5 str. ir kai toks asmens duomenų tvarkymas gali būti pagrįstas bent viena teisėta asmens duomenų tvarkymo sąlyga, numatyta BDAR 6 str.

Asmens duomenų apsaugos teisės ekspertas pabrėžia, kad ne tik mokymosi įstaigos, bet ir kiekviena organizacija turi atkreipti dėmesį į vykdomą vaizdo stebėjimą, nes kiekvienas pažeidimas gali pasibaigti tūkstantinėmis baudomis, todėl itin rekomenduojama jau prieš kamerų montavimo turėti rimtus argumentus jų naudojimui, o organizacijos, kurių veikloje jau yra naudojamos vaizdo kameros, įsivertinti ar tai yra suderinama su BDAR‘u.

Dažnai girdime apie užsitęsusius ilgus ir sudėtingus skyrybų procesus. Vienas iš būdų palengvinti šį nemalonų procesą – vedybų sutartis. Dauguma žmonių vengia šio raštiško susitarimo, nes neva tai reiškia skyrybas. Ypatingai šis mąstymas būdingas vyresniajai kartai. Tačiau, pasak teisininkų, taip mąstyti yra klaidinga.  Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pažymi, kad vedybų sutartis yra puikus įrankis, leidžiantis sureguliuoti turtinius klausimus santuokoje ir nedarantis jokios įtakos sutuoktinių asmeniniams santykiams. Taigi, kokia yra vedybų sutarties esmė ir ką ja galima nustatyti bei kokios yra tokios sutarties sudarymo pasekmes?

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant atskirai. Vedybų sutarties esmė yra savo nuožiūra nustatyti kitą savo turto teisinį režimą, nei numatyta įstatyme, taip pat nustatyti ir apibrėžti kitas sutuoktinių turtines teises, kurios yra įgyvendinamos sutuoktinių sutarimu.

Taigi, įstatymas leidžia sutuoktiniams patiems spręsti dėl savo turtinių santykių. Vedybų sutartimi galima išspręsti 3 grupes turtinio pobūdžio klausimų:

• Turto teisinio režimo.
• Sutuoktinių tarpusavio išlaikymo.
• Turto padalinimas santuokos nutraukimo arba separacijos atveju.

Turto teisinis režimas

Įstatymas numato, kad jeigu nėra sudaryta vedybų sutartis, kuri numatytų kitokį teisinį režimą, sutuoktinių turtas įgytas iki santuokos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o po santuokos sudarymo įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Vedybų sutartis leidžia nustatyti kitokį turto teisinį režimą negu nustato įstatymas.

Bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei priskiriamas:

1. tiek vieno, tiek abiejų sutuoktinių vardu po santuokos sudarymo įgytas turtas;
2. pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;
3. pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;
4. įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos;
5. pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Bendruoju sutuoktinių turtu sutuoktiniai disponuoja bendru sutarimu. Į sutuoktiniui tenkančią dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal asmenines sutuoktinio prievoles. Santuokos nutraukimo atveju teismas turi išspręsti klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Vedybų sutartyje galima numatyti, kad:

• Turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal šį režimą netik įgytas turtas iki santuokos lieka kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe, tačiau taip pat turtas, kuris yra įgyjamas po santuokos sudarymo tampa kiekvieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pažymėtina, kad šio tipo režimo pasirinkimas nedaro įtakos pareigoms, susijusioms su šeimos poreikių tenkinimu. (Pvz. vaiko išlaikymas; išlaidos namų priežiūrai) Už tokio tipo išlaidas atsakyti turi abudu sutuoktiniai. Taip pat turi būti laikomasi įstatyme nustatytų ribojimų, susijusių su šeimos turtu. Esant šiam režimui, antstolis negalės nukreipti išieškojimo į kito sutuoktinio turimą turtą.
• Turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Pasirinkus šį turto režimą kiekvieno sutuoktinio įgytas turtas iki santuokos, po santuokos sudarymo taip pat tampa bendru turtu. Tokiu atveju turtą, įgytą iki santuokos sudarymo, sutuoktinis gali perleisti tik esant kito sutuoktinio sutikimui ar įgaliojimui, į šio turto dalį gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kito sutuoktinio asmenines prievoles. Santuokos nutraukimo atveju šis turtas patenka į tarp sutuoktinių dalytino turto masę.
• Turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal šį režimą santuokos metu sutuoktinių įgytas turtas jiems priklausys iš anksto nustatytomis dalimis. Vedybų sutartyje būtina aiškiai nustatyti kokiomis dalimis sutuoktiniai įgyja nuosavybę, arba aiškiai turi būti aptariamos dalių nustatymo taisyklės (Pvz. turtas kiekvienam sutuoktiniui priklausys proporcija 50:50).

Vedybų sutartimi sutuoktiniai taip pat gali susitarti taikyti mišrų turto teisinį režimą. Tarkime, kad vienas iš viršuje paminėtų režimų bus taikomas vienai turto daliai, o likusiai daliai bus taikomas kitas turto režimas.

Kaip buvo minėta aukščiau, be turtui taikomo režimo sutuoktiniai taip pat gali nusistatyti kokiu būdu bus dalijimas turtas santuoką nutraukus bei įtvirtinti nuostatas dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo.

Vedybų sutarties sudarymas

Vedybų sutartį gali sudaryti tik sutuoktiniai, arba asmenys ketinantys susituokti. Todėl vedybų sutartis pagal laiko momentą kada ji buvo sudaryta yra skirstoma į:

• ikivedybinę sutartį;
• povedybinę sutartį.

Kaip galima spręsti iš pavadinimo, ikivedybinę sutartį asmenys sudaro iki santuokos sudarymo, po povedybinę sutartį po santuokos sudarymo. Povedybinė sutartis sutuoktiniams galioja nuo jos pasirašymo momento arba nuo sutuoktinių sutarto momento ateityje. Jų skirtumą lemia tik sudarymo momentas. Todėl asmenys gali būti susituokę virš 10 metų ir nutarti sudaryti povedybinę sutartį. Šalys taip pat gali sutarti, kad tam tikros sutarties nuostatos bus pradėtos taikyti po tam tikro laiko (pvz. išgyvenus santuokoje 3 metus) arba, kad po tam tikro laiko atitinkamos nuostatos nustos galioti. Bet kokiu atveju, ikivedybinė sutartis įsigalioja ne anksčiau nei iki santuokos sudarymo.

Vedybų sutartis privalo būti sudaryta raštu ir patvirtinta notaro, nesilaikant nustatytos formos sutartis bus laikoma negaliojančia. Sudaryta ir notaro patvirtinta sutartis privalo būti įregistruota vedybų sutarčių registre, tik sutartį įregistravus ji gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Vedybų sutartis bet kuriuo metu gali būti nutraukiama abiejų sutuoktinių sutarimu. Vedybų sutarties nutraukimui taikomas toks pats reikalavimas kaip ir jos sudarymui, t. y. sutarties nutraukimas turi būti tvirtinamas notaro. Nutraukus vedybų sutartį, sutuoktinių turtui toliau taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Vedybų sutartis taip pat gali būti keičiama sutuoktinių sutarimu, tvirtinamu notaro. Iki sutarties pakeitimo ar nutraukimo įgyto turto teisinis režimas nėra keičiamas.

Taigi, pasak AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, vedybų sutartis nėra nepasitikėjimo vienas kitu išraiškos forma, o tik  puiki priemonė subalansuojanti tarpusavio turtinius interesus santuokoje. Didelę dalį kylančių ginčų (tiek santuokoje, tiek ne) lemia piniginiai nesutarimai, todėl patartina siekti išvengti tokių ginčų kilimo priežasčių.