Category: Aplinkosaugos ir energetikos teisė

Lietuvoje atšalus orams pagaliau sugrįžo ir ilgai lauktas sniegas. Deja, kartu su galimybe džiaugtis žiemiškais vaizdais už lango, didelis sniego kiekis sukelia ir praktinių rūpesčių – nuo sniego valymo nuo namų stogų iki slidžių šaligatvių bei kiemų. Ypač aktualus tampa klausimas, kas privalo rūpintis sniego valymu daugiabučių namų teritorijose ir kas atsako už galimus incidentus.

Tokias situacijas komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad atsakomybė dėl sniego valymo ir teritorijos priežiūros kyla ne „iš įpročio“, o tiesiogiai iš teisės aktų.

Civiliniame kodekse nurodyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Tai reiškia, kad butų savininkai atsako tik už tuos objektus, kurie jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Šiuo atveju butų savininkams tenka pareiga rūpintis ir tuo žemės sklypo plotu, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra priskirtas daugiabučiui gyvenamajam namui – t. y. kai žemės sklypas yra suformuotas ir perduotas namo savininkams valdyti.

Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia bendriją, sudaro jungtinės veiklos sutartį arba pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. Tačiau, kaip pabrėžia teisininkas, nepriklausomai nuo pasirinktos valdymo formos, pareiga rūpintis priskirtu žemės sklypu ir jo priežiūra – įskaitant sniego valymą – išlieka:

• bendrijos pirmininkas atsako už bendrojo naudojimo žemės sklypo naudojimą ir tvarkymą pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;
• bendrojo naudojimo objektų administratorius, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų, potencialiai pavojingų įrenginių naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir  valdomo žemės sklypo priežiūrą;
• jungtinės veiklos sutartimi siekiama nustatyti daugiabučio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu ir priežiūra.

Taigi, esminė taisyklė tokia: už švarų ir nukastą daugiabučio namo kiemą atsako žemės sklypo savininkas. Atitinkamai daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas (bendrija, jungtinės veiklos sutartimi veikiantys savininkai ar administratorius) privalo rūpintis tik tuo žemės sklypu, kuris yra jam priskirtas ir perduotas valdyti. Šią pareigą nustato ne tik Civilinis kodeksas, bet ir poįstatyminiai teisės aktai. Jeigu žemės sklypas daugiabučiui namui nėra priskirtas arba jis nėra perduotas valdyti butų savininkams, atsakomybė už jo priežiūrą tenka savivaldybei. Tokiu atveju būtent savivaldybė privalo organizuoti sniego valymą, slidumo mažinimą ir kitus teritorijos priežiūros darbus.

Kalbant apie daugiabučio namo stogo priežiūrą, situacija yra dar aiškesnė. Jei ant stogo kaupiasi sniegas ar formuojasi ledo varvekliai, galintys kelti pavojų praeivių sveikatai ar turtui, pareiga tuo rūpintis tenka pastato savininkui ar savininkams. Tai laikoma viena iš esminių statinio saugios eksploatacijos pareigų.

Statinių priežiūros reikalavimai yra detalizuoti statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 bei kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, šiame reglamente aiškiai nurodyta, kad turi būti užtikrinta, jog nesikauptų sniegas ir ledas prie statinio sienų, švieslangių, langų ir kitų vertikaliųjų atitvarų paviršių. Jeigu sniegas ar ledas vis dėlto susikaupia, jie turi būti pašalinti nuo pastato paviršiaus ne mažesniu kaip 2 metrų atstumu.

Be to, reglamentas įpareigoja periodiškai šalinti nuo statinio ir jo konstrukcijų susikaupusį sniegą, vandenį, dulkes ir kitokias sąnašas. Taip pat nustatyta pareiga reguliariai valyti dulkes, tepalus ir kitokius teršalus nuo šildymo, vėdinimo, vandentiekio, kanalizacijos bei kitų inžinerinių sistemų ir įrenginių, siekiant užtikrinti saugią ir tinkamą pastato eksploataciją. Nesirūpinant stogo priežiūra žiemos laikotarpiu ir neužtikrinant saugios aplinkos gali kilti civilinė atsakomybė jei dėl to padaroma žala kitam asmeniui ar turtui.

Civiliniame kodekse nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų trūkumų ar sugriuvimo, privalo atlyginti šių objektų savininkas arba valdytojas, nebent būtų įrodyta, jog žala kilo dėl nenugalimos jėgos arba paties nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Valdytoju laikomas asmuo, kuris objektą turi savo žinioje ir kuriam yra pavesta jį eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti, nepriklausomai nuo to, ar jis formaliai laikomas savininku.

Teismų praktika nuosekliai patvirtina, kad vienas iš esminių statinių techninės priežiūros tikslų yra pareiga užtikrinti, jog prie pastato sienų, langų, švieslangių ir kitų vertikaliųjų paviršių nesikauptų sniegas ir ledas, o jiems susikaupus – būtų laiku pašalinti siekiant išvengti pavojaus žmonėms ir turtui. Sistemiškai vertindamas galiojantį teisinį reguliavimą, teismas pripažino, kad gyvenamojo namo administravimas apima ne tik ledo varveklių, bet ir sniego šalinimą nuo stogo, net jei tokia pareiga nėra tiesiogiai įvardyta atskiruose nuostatuose, nes ji kyla iš bendros pareigos užtikrinti saugų statinio ir jo konstrukcijų naudojimą, todėl namo administratorius laikytinas gyvenamojo namo valdytoju.

Konkrečioje byloje buvo nustatyta, kad administratorius netinkamai vykdė jam pavestas administravimo funkcijas, neužtikrino saugaus daugiabučio namo bendrųjų konstrukcijų naudojimo ir laiku nenuvalė sniego bei ledo. Dėl to nuo pastato stogo nukritęs sniegas su ledu apgadino gyventojos automobilį. Kadangi buvo įrodyti visi civilinės atsakomybės elementai, o atsakovas neįrodė aplinkybių, leidžiančių jį atleisti nuo atsakomybės, teismas priteisė nukentėjusiosios patirtą žalą. Reikia pabrėžti, kad automobilis stovėjo draudžiamoje ar akivaizdžiai pavojingoje vietoje, o žalos dydis byloje nebuvo ginčijamas. Dėl šių priežasčių sprendimas dėl žalos atlyginimo buvo laikytas pagrįstu.

Taigi, dėl nenukastų kelių ar nenudaužytų varveklių gyventojams reikėtų kreiptis į tą subjektą, kuris yra atsakingas už konkrečių objektų priežiūrą. Savivaldybė atsako už tuos daugiabučių namų kiemus, kuriuose nėra suformuoti žemės sklypai ir jų valdymas nėra perduotas daugiabučio namo savininkams. Jeigu žemės sklypas yra suformuotas ir perduotas namo savininkų valdymui, jį prižiūrėti privalo tas subjektas, per kurį butų savininkai įgyvendina savo teises – namo bendrija, jungtinės veiklos sutartimi veikiantys savininkai arba namo administratorius. O dėl namo stogų priežiūros visais atvejais reikėtų kreiptis į namo savininką.

Kas atsakingas, kai šuo apkandžioja žmogų? Ar užtenka pasakyti „jis pabėgo pats“? O gal teisme svarbiau ne nuosavybės teisė, o faktinis gyvūno laikymas? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvoje gyvūnų laikymo taisykles griežtai reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, nustatantis, kaip valstybės ir savivaldybių institucijos, taip pat patys gyvūnų laikytojai turi užtikrinti augintinių gerovę ir žmonių saugumą. Įstatymas įtvirtina bendrąsias gyvūnų savininkų teises ir pareigas – pavyzdžiui, kad gyvūnai negali kelti grėsmės žmonių ar kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Remiantis šiuo įstatymu ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavestomis funkcijomis, buvo parengtas gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas. Jo pagrindu savivaldybių merai tvirtina konkrečias gyvūnų laikymo taisykles, galiojančias jų savivaldybės teritorijoje.  „Asmeniui, pažeidusiam šiuos reikalavimus ir dėl to gyvūnui sužalojus kitą asmenį, gali kilti baudžiamoji atsakomybė dėl sveikatos sutrikdymo. Tokiais atvejais dažniausiai kalbama apie neatsargumą – nusikalstamą nerūpestingumą, kai nebuvo užtikrintos būtinos saugumo priemonės“, – teigia teisininkas.

Kaip ir kitų sveikatos sutrikdymo nusikaltimų atveju, pasak  AVOCAD teisininko Domanto Velykio, veika kvalifikuojama pagal sužalojimų mastą ir padarinius. Dauguma tokių atvejų atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo sudėtį, todėl toliau aptariami šio nusikaltimo požymiai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika.

Teisininkas atkreipia dėmesį  į tai, kad kvalifikuojant veiką, reikšminga ne tai, ar asmuo yra šuns savininkas, ar tik faktinis jo laikytojas. Esminis yra pats sveikatos sutrikdymo faktas, kilęs dėl neatsargaus elgesio – netinkamo gyvūno laikymo. Todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka įrodyti faktinį šuns laikymą ar valdymą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to šis neteko dalies darbingumo arba ilgai sirgo, bet nebuvo sunkesnių padarinių. Nagrinėjamas nusikaltimas padaromas tik neatsargia kaltės forma.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo:

• nenumatė, jog dėl jo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti žalingi padariniai – asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – šiuo atveju žmogaus sužalojimą;

• pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti – galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą.

„Kitaip tariant, galėjimas ir turėjimas numatyti pasekmes apibūdina asmens pareigą būti atidžiam ir numatyti galimus pavojingus padarinius“, – sako teisininkas.

Vienoje svarbioje LAT byloje nustatyta, kad šunų laikytoja, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, neužtikrino, jog du jos laikomi rotveilerių mišrūnai nekels grėsmės aplinkiniams. Žinodama, kad netoliese yra vaikas, ji atidarė voljerą ir išleido šunis į kiemą. Vienas jų užpuolė mažametę ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Nors laikytoja teigė, kad negalėjo numatyti tokio elgesio, teismas pažymėjo, kad ji turėjo ir galėjo tai numatyti, žinodama, kad vaikas – svetimas šunims asmuo – atidariusi automobilio dureles ir taip patekusi į kiemą, šių šunų, ginančių savo teritoriją nuo pašalinių asmenų, bus užpulta ir sužalota. Todėl laikytoja turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., užrakinti automobilio dureles ar sudaryti kliūtį patekti į kiemą).

„Kitoje byloje kaltinamasis buvo išteisintas, nes šuo buvo uždarytas kambaryje, o išbėgo tik svečiui atidarius duris – šiuo atveju savininkas buvo ėmęsis pagrįstų saugumo priemonių“, – apibendrindamas teismų praktiką akcentuoja Domantas Velykis. Dar vienoje byloje šuns savininkė nuteista už tai, kad šuo, nutrūkęs nuo per silpnos grandinės, išbėgo į bendro naudojimo kelią ir apkandžiojo moterį bei jos augintinį. LAT pabrėžė, kad vien pririšti šunį neužtenka, jei neužtikrinamas grandinės ar apykaklės tvirtumas.

Taigi,  pasak AVOCAD teisininko, gyvūnų laikytojas turi pareigą ne tik rūpintis savo augintinio gerove, bet ir užtikrinti, kad jis nesukeltų pavojaus ar žalos tretiesiems asmenims. Neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą.