Category: Statybų teisė

Statybų sektoriuje neretai pasitaiko situacijų, kai darbai jau baigti, objektas faktiškai naudojamas, tačiau rangovas atlygio taip ir nesulaukia. Priežastis – užsakovas delsia arba atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, taip vilkindamas galutinį atsiskaitymą.

Tačiau ar toks elgesys reiškia, kad rangovas lieka be teisinės apsaugos? Lietuvos teisė numato mechanizmą, leidžiantį apsaugoti sąžiningai savo įsipareigojimus įvykdžiusį rangovą – vienašalį darbų priėmimo–perdavimo aktą.

„Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra išimtis ar gudrybė. Tai įstatymo numatytas instrumentas, skirtas apsaugoti rangovą tais atvejais, kai užsakovas nepagrįstai vilkina darbų priėmimą ar atsiskaitymą. Tačiau juo galima naudotis tik griežtai laikantis įstatymo reikalavimų“, – pažymi AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kodėl darbų priėmimo–perdavimo aktas toks svarbus?

Statybos rangos santykiuose atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas yra vienas svarbiausių dokumentų. Būtent juo patvirtinama, kad rangovas perdavė darbų rezultatą, o užsakovas jį priėmė.

Nuo šio momento atsiranda reikšmingos teisinės pasekmės – užsakovui kyla pareiga atsiskaityti už atliktus darbus, pradedamas skaičiuoti garantinis laikotarpis, pereina atsakomybė už darbų rezultatą ir atsiranda kitos sutartyje bei įstatyme numatytos teisės ir pareigos.

Įprastai toks aktas pasirašomas abiejų šalių. Tačiau praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai užsakovas sąmoningai vengia priimti darbus ir tokiu būdu vilkina atsiskaitymą su rangovu.

Kaip užsakovai vilkina darbų priėmimą?

Praktikoje tokios situacijos pasireiškia įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, užsakovas:

• ignoruoja rangovo siunčiamus darbų priėmimo–perdavimo aktus;

• nurodo tariamus arba nereikšmingus darbų trūkumus;

• teigia, kad ne visi sutartyje numatyti darbai atlikti;

• pradeda kelti anksčiau niekada nereikštus priekaištus dėl darbų organizavimo ar saugos pažeidimų;

• atsisako pasirašyti aktą motyvuodamas tuo, kad dar nepateikti garantiniai raštai, draudimo dokumentai ar kiti formalūs dokumentai.

Tokiose situacijose paprastai susidaro paradoksali padėtis – darbai faktiškai atlikti, tačiau dėl užsakovo veiksmų rangovas negali gauti jam priklausančio atlyginimo.

Pavyzdžiui, pasak teisininko, verslo centre įrengtos inžinerinės sistemos jau veikia, pastato darbuotojai jomis kasdien naudojasi, tačiau užsakovas kelias savaites ar net mėnesius nepasirašo darbų priėmimo–perdavimo akto, motyvuodamas vis naujais formalumais. Tokiais atvejais rangovui svarbu žinoti, kad įstatymas numato priemonę apsaugoti savo teisę į atlyginimą.

Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas – įstatymo suteikta apsauga rangovui

Teisės aktų leidėjas įtvirtina įrankį, kuris apsaugo rangovą nuo nesąžiningų užsakovo veiksmų. Visgi, AVOCAD teisininkas įspėja, kad savo teisėmis privalu naudotis apdairiai ir proporcingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad rangovo atlikti darbai yra su kokybės trūkumais, neatleidusiais užsakovo nuo pareigos priimti atliktus darbus CK 6.694 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes jie galėjo būti pašalinti ir užsakovas darbo rezultatą naudojo pagal tiesioginę paskirtį. Kita vertus, rangovas nepasinaudojo jam suteikta teise pasirašyti aktą vienašališkai ir, įvertinęs užsakovo elgesį kaip esminį sutarties pažeidimą, vienašališkai nutraukė sutartį bei išmontavo darbų rezultatą.

Kasacinis teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju rangovas atlyginimo už atliktą darbą negavo ne tik dėl užsakovo, tačiau ir dėl savo veiksmų, todėl sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

Pasak Augusto Platūkio, jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, jame padaroma žyma apie atsisakymą, o aktą pasirašo kita šalis. Taip sudaromas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas.

Praktikoje vis dar pasitaiko nuomonė, kad toks aktas neturi teisinės reikšmės, tačiau tai nėra tiesa.

Ar vienašalis aktas turi juridinę galią? „Trumpas atsakymas – taip. Nuoseklioje teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamai parengtas ir užsakovui pateiktas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas įgyja tokią pačią teisinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas aktas. Jis galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu“, – sako jis.

Tai reiškia, kad iki teismo sprendimo nepasirašiusiai šaliai atsiranda visos teisinės pasekmės, kurios būtų kilusios ir pasirašius aktą. Todėl jeigu užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus vienašaliu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priteisti skolą už atliktus darbus. Tinkamai įvykdžius vienašalio perdavimo procedūrą, rangovo galimybės sėkmingai įgyvendinti savo teisę į apmokėjimą reikšmingai padidėja.

„Teismų praktika yra nuosekli – tinkamai surašytas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas turi tokią pačią juridinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas dokumentas. Todėl tiek rangovai, tiek užsakovai turėtų suprasti, kad atsisakymas pasirašyti aktą savaime nepanaikina teisinių pasekmių“, – sako AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kada galima pasirašyti vienašalį aktą?

Rangovui svarbu suprasti, kad vienašalis aktas nėra priemonė išvengti įprastos darbų priėmimo–perdavimo procedūros. Šis įrankis gali būti naudojamas tik laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų.

Pirma, rangovas privalo tinkamai pranešti užsakovui, kad darbai yra baigti ir jis pasirengęs perduoti jų rezultatą.

Toliau galimos dvi situacijos:

• užsakovas ignoruoja rangovo pranešimą ir neatvyksta priimti darbų;

• užsakovas atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą nenurodydamas teisėtos priežasties.

Abiem atvejais rangovas gali įgyti teisę surašyti vienašalį aktą, tačiau tik tuomet, kai užsakovo atsisakymas nėra pagrįstas įstatyme numatytais pagrindais.

Kada užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus?

Teisės aktai numato baigtinį sąrašą atvejų, kai užsakovo atsisakymas priimti darbus laikomas teisėtu:

• rangovas praleido galutinį darbų atlikimo terminą ir dėl to darbų rezultatas užsakovui prarado prasmę;

• privalomų bandymų ar kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami;

• nustatyti tokie darbų trūkumai, kurių neįmanoma pašalinti ir dėl kurių statinio ar kito darbų rezultato negalima naudoti pagal paskirtį;

• akivaizdu, kad darbai nėra atlikti.

Jeigu užsakovo atsisakymas nepatenka nė į vieną iš šių įstatyme numatytų atvejų, tačiau jis vis tiek atsisako pasirašyti aktą, rangovas turi teisę jį pasirašyti vienašališkai ir aiškiai pažymėti, kad užsakovas atsisakė jį pasirašyti.

Ar vienašalis aktas gali būti panaikintas?

Pasak teisininko, įstatymas užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą. „Jeigu užsakovas mano, kad vienašalis aktas surašytas nepagrįstai, jis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti tokį aktą pripažinti negaliojančiu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad būtent užsakovui kyla pareiga kreiptis į teismą su reikalavimu dėl tokio akto nuginčijimo“,

Taigi, vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra rangovo privilegija ar priemonė apeiti užsakovo teises. Tai įstatymo numatytas mechanizmas, skirtas užtikrinti sąžiningą sutarties vykdymą ir apsaugoti rangovą nuo nepagrįsto darbų nepriėmimo bei dirbtinio atsiskaitymo vilkinimo.

Ginčai dėl bendrojo naudojimo objektų remonto išlaidų daugiabučiuose namuose neretai peržengia vien skolos klausimą. Teismuose dažnai keliami argumentai dėl pirkimų procedūrų, konkursų organizavimo, bendrijos ar administratoriaus pasirinktų rangovų, darbų kainų pagrįstumo ar net atsiskaitymų su darbus atlikusiomis įmonėmis. Tačiau naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis rodo, kad tokiose bylose svarbu nepamesti esminio klausimo – ar darbai buvo faktiškai atlikti ir ar jų naudą gavę patalpų savininkai gali atsisakyti už juos mokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė pastebi, kad praktikoje skolininkų argumentai dažnai nukrypsta nuo paties ginčo esmės. „Bylose dėl įsiskolinimų už bendrojo naudojimo objektų remonto darbus neretai matome argumentus, kad nebuvo organizuotas konkursas, galėjo būti pažeistos pirkimų taisyklės, nepakanka duomenų apie bendrijos ar administratoriaus atsiskaitymus su rangovu, nepateikti mokėjimo dokumentai. Kartais būtent šios aplinkybės tampa pagrindu atmesti ieškinius, nors jos nėra tiesiogiai susijusios su pagrindiniu bylos klausimu – ar darbai buvo atlikti ir ar savininkams kyla pareiga prisidėti prie jų finansavimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs ieškinius, be kita ko, akcentuodamas aplinkybes, susijusias su darbų organizavimo procedūromis, darbų kainos pagrindimu ir atsiskaitymais su rangovu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo prie kitokios išvados. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog remonto darbai faktiškai buvo atlikti, o bendrojo naudojimo objektų būklė buvo pagerinta. Teismo vertinimu, situacija, kai tiesioginiai atliktų darbų naudos gavėjai apskritai neatsiskaito už atliktus darbus, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Pasak K. L. Briliūtės, būtent šis teismo akcentas yra ypač reikšmingas. „Teismas labai aiškiai pasakė, kad negalima ignoruoti fakto, jog darbai buvo atlikti ir jų rezultatais naudojasi visi bendraturčiai. Jeigu bendrojo naudojimo objektas buvo suremontuotas, vien procedūriniai klausimai savaime nereiškia, kad savininkai gali būti visiškai atleidžiami nuo pareigos padengti jiems tenkančią išlaidų dalį“, – pažymi teisininkė.

Dar svarbiau tai, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai pasisakė dėl argumentų, kurie tokio pobūdžio bylose keliami itin dažnai. Nutartyje nurodyta, kad aplinkybės dėl pirkimų taisyklių laikymosi ar nesilaikymo bei klausimai, kokiu mastu bendrija ar administratorius yra atsiskaitęs su pasirinktu rangovu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant savininkų skolos klausimą. Teismo vertinimu, byloje buvo sprendžiama ne bendrijos ar administratoriaus ir rangovo tarpusavio atsiskaitymų problema, o tai, ar savininkams kyla pareiga atsiskaityti už faktiškai atliktus remonto darbus ir kokia apimtimi šios išlaidos yra pagrįstos.

Ši pozicija gali būti reikšminga daugeliui bendrijų ir administratorių, kurie susiduria su situacijomis, kai dalis savininkų atsisako apmokėti jiems tenkančią remonto išlaidų dalį, remdamiesi aplinkybėmis, nesusijusiomis su pačių darbų atlikimu. „Svarbu suprasti, kad bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir remontas yra visų bendraturčių pareiga. Todėl vertinant tokius ginčus reikėtų koncentruotis į tai, ar darbai buvo būtini, ar jie faktiškai atlikti ir ar išlaidos yra pagrįstos. Priešingu atveju susidaro paradoksali situacija, kai bendrojo naudojimo objektai sutvarkomi, jų naudą gauna visi savininkai, tačiau dalis jų atsisako prisidėti prie išlaidų padengimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į platesnį tokių ginčų kontekstą. Nutartyje pabrėžta, kad priešinga situacija paneigtų pačių patalpų savininkų pareigą rūpintis bendrojo naudojimo objektais ir neužtikrintų galutinio ginčo išsprendimo. Kitaip tariant, teisinė sistema negali skatinti modelio, kai bendraturčiai naudojasi remonto rezultatais, tačiau vengia padengti jų kaštus.

Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės, ši nutartis prisideda prie nuoseklesnės praktikos formavimo ir gali būti svarbus orientyras ateities bylose. „Apeliacinės instancijos teismas priminė fundamentalią taisyklę – vertinant tokius ginčus svarbiausia nustatyti, ar bendrojo naudojimo objektų remonto darbai buvo realiai atlikti ir ar jų naudą gavo bendraturčiai. Būtent šios aplinkybės turi būti ginčo centre, o ne šalutiniai klausimai, kurie nebūtinai lemia pačios prievolės atsiskaityti egzistavimą“, – apibendrina K. L. Briliūtė. Vilniaus apygardos teismo nutartis dar kartą patvirtina, kad bendrijų ir administratorių inicijuojamose bylose dėl remonto išlaidų priteisimo svarbiausia išlieka faktinis darbų atlikimas, jų rezultatas ir bendraturčių pareiga prisidėti prie bendrojo turto išlaikymo bei priežiūros.

Kas atsako už padarinius, kai statybos vykdomos pagal oficialiai išduotą, tačiau vėliau neteisėtu pripažintą statybos leidimą? Ar visa rizika automatiškai tenka statytojui, net jei šis veikė remdamasis savivaldybės sprendimais ir valstybės institucijų išduotais dokumentais?

Būtent šiuos klausimus reikšmingai aptarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje teismų praktikoje, kurią komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Teismas bylą nagrinėjo dėl savivaldybės sprendimų išnuomoti valstybinės žemės sklypą bei išduoti statybos leidimą teniso kortų ir susijusios infrastruktūros statybai, nors sklypas savivaldybei buvo perduotas konkrečiam tikslui – aerodromo administraciniams ir paslaugų paskirties objektams statyti.

Reikšmingiausia šios nutarties dalis – ne pats leidimo panaikinimas, o pasak AVOCAD advokatės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymo.

„Teismas akcentavo, kad tais atvejais, kai statybos buvo vykdomos remiantis oficialiai išduotais leidimais, atsakomybė negali būti automatiškai perkeliama vien statytojui. Sprendžiant, kas turi padengti statinių nugriovimo, teritorijos atkūrimo ar kitų padarinių šalinimo išlaidas, būtina nustatyti, kokį vaidmenį konkrečioje situacijoje atliko tiek viešojo administravimo subjektai, tiek pats statytojas“, – pažymi Viktorija Dubovskienė.

Nutartyje pažymėta, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas yra būtent viešojo administravimo institucijų atsakomybės sritis – jos vykdo išankstinę statybos priežiūrą ir atsako už leidimo atitiktį teisės aktams.

Kasacinis teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir pabrėžė, kad valdžios institucijų klaidos negali būti taisomos užkraunant neproporcingą naštą tik privačiam subjektui. „Teismas aiškiai nurodė, kad prieš sprendžiant dėl statybos padarinių šalinimo būtina identifikuoti konkrečius asmenis ar institucijas, kurių veiksmai lėmė neteisėto leidimo išdavimą bei statybos neteisėtumą“, – sako teisininkė.

AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė pažymi, kad ši praktika gali turėti itin didelę reikšmę ateities ginčuose dėl neteisėtų statybų. „Ši byla labai aiškiai parodo, kad teismai vertins ne tik formalų leidimo egzistavimą, bet ir tai, kas realiai sukūrė situaciją, dėl kurios atsirado neteisėtos statybos padariniai. Jei privatus subjektas veikė pasitikėdamas valstybės institucijų sprendimais, atsakomybės paskirstymas tampa kur kas sudėtingesnis,“- pažymi ji.

Iki šiol praktikoje dažnai dominavo požiūris, kad pagrindinė rizika tenka būtent statytojui, tačiau ši nutartis aiškiai sustiprina proporcingumo principo svarbą. „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje labai aiškiai akcentuoja, kad negalima ignoruoti viešojo administravimo subjektų vaidmens. Jei savivaldybė ar kita institucija pati priima neteisėtus sprendimus, išduoda leidimus ir sudaro prielaidas projektui būti įgyvendintam, visa finansinė našta negali būti automatiškai perkeliama vien verslui,“-  teigia V. Dubovskienė.

Advokatė taip pat atkreipia dėmesį, kad ši nutartis gali turėti reikšmingą poveikį investicinei aplinkai bei verslo pasitikėjimui valstybe. „Verslas pagrįstai tikisi, kad valstybės institucijų išduoti leidimai yra teisėti ir suteikia galimybę saugiai įgyvendinti projektus. Todėl teismai vis dažniau vertins ne vien formalų pažeidimo faktą, bet ir institucijų atsakomybę bei paties investuotojo sąžiningumą“, – sako ji.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis formuoja svarbią praktiką dėl proporcingo atsakomybės paskirstymo tais atvejais, kai statybos vykdomos remiantis vėliau neteisėtais pripažintais statybos leidimais, bei aiškiai primena, kad valstybės institucijų klaidų pasekmės negali būti automatiškai perkeliamos tik vienai grandžiai – privačiam subjektui.

Ar kiekvienas, net ir kelių centimetrų, nukrypimas nuo teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo automatiškai reiškia neteisėtą statybą? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje nutartyje suformulavo aiškią žinutę – ne visada.  Komentuodama naujausią teismų praktiką, AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė pažymi, kad vien formalus neatitikimas dar nereiškia, kad statinį ar inžinerinius tinklus teks šalinti. 

 

Byloje Teismas nagrinėjo kaimyninių sklypų savininkų ginčą dėl nuotekų tinklų, įrengtų per arti sklypo ribos, ir dėl galimo atstumo nesilaikymo iki šachtinio šulinio. Ieškovas siekė, kad atsakovai savo lėšomis pašalintų dalį nuotekų ir vandentiekio tinklų, nes, jo teigimu, jie buvo įrengti mažesniu nei 1 metro atstumu nuo jo sklypo ribos, o nuotekų tinklai – ir mažesniu nei 10 metrų atstumu nuo jo sklype esančio šachtinio šulinio. Tačiau visų instancijų teismai ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko šiuos sprendimus galioti. 

 

Šios bylos esmė – teismo atsakymas į klausimą, ar kiekvienas minimalaus atstumo nesilaikymas turi būti vertinamas formaliai, kaip savaime sukeliantis pareigą pašalinti statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai pabrėžė, kad Civilinio kodekso negalima taikyti mechaniškai. Teismas priminė ankstesnę praktiką, pagal kurią labai nedideli nukrypimai nuo teisės aktuose nustatytų atstumų gali būti laikomi mažareikšmiais, jeigu jie realiai nepažeidžia nei viešųjų tikslų, nei kaimyninio sklypo savininko teisių. 

 

Anot AVOCAD teisininkės, ši nutartis yra svarbi tuo, kad dar kartą parodo – ginčai dėl statybų ir inžinerinių tinklų negali būti sprendžiami vien pagal liniuotę. „Kasacinis teismas šioje byloje aiškiai pasakė, kad vien formalus kelių centimetrų neatitikimas dar nereiškia, jog statyba tampa neteisėta. Vertinama ne tik pati paklaida, bet ir jos reikšmė – ar ji realiai pažeidžia kaimyno teises, ar paneigia teisės aktų saugomus tikslus“, – sako K. Šemeklytė. 

 

Reikšmingi buvo ne dabartiniai, o statybos užbaigimo metu buvę duomenys 

 

Byloje didelę reikšmę turėjo klausimas, kokie atstumai turi būti vertinami – dabartiniai ar tie, kurie egzistavo statybos užbaigimo metu. 

Ieškovas rėmėsi vėlesniais matavimais, pagal kuriuos kai kuriose vietose atstumas nuo nuotekų tinklų iki jo sklypo ribos buvo dar mažesnis. Vis dėlto, teismai nustatė, kad sprendžiant dėl statybos teisėtumo svarbiausia yra situacija statybos užbaigimo momentu. O tuo metu nustatyti atstumai buvo 1,04 m, 0,98 m ir 0,92 m. 

Tai reiškė, kad nukrypimai nuo privalomo 1 metro atstumo sudarė tik 2 ir 8 centimetrus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad tokie nukrypimai yra nežymūs ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti statybos neteisėtumo. „Praktikoje tai labai svarbu. Teismas akcentavo, kad negalima automatiškai remtis po kelerių metų atliktais matavimais ir iš jų daryti išvados, jog statyba buvo neteisėta nuo pat pradžių. Turi būti vertinama, kokia faktinė situacija buvo tada, kai statinys ar tinklai buvo įrengti ir statyba užbaigta“, –  pabrėžia teisininkė. 

 

Teismas neperžengė formalios logikos, bet žiūrėjo į realų poveikį 

 

Svarbu ir tai, kad teismai vertino ne tik centimetrus, bet ir platesnį kontekstą: tinklai buvo įrengti teritorijoje, kurioje jau buvo ir kitų komunikacijų, o ieškovas nepateikė realių alternatyvų, kaip tokį tinklą būtų galima perkelti nepažeidžiant kitų interesų. Tai rodo nuoseklią teismų kryptį – net ir tada, kai tam tikras nukrypimas formaliai egzistuoja, teismas vis tiek vertina proporcingumą, realias pasekmes ir tai, ar griežčiausia priemonė iš tiesų yra pagrįsta. Pasak  Kamilės Šemeklytės, ši nutartis siunčia svarbią žinią ir kaimyninių sklypų savininkams, ir statytojams: teismui neužtenka vien parodyti, kad skaičius neatitinka normos. Reikia pagrįsti, kuo tas pažeidimas yra reikšmingas, kokias realias pasekmes jis sukelia ir kodėl būtent statybos padarinių šalinimas yra proporcinga priemonė“, – teigia ji.  

Kita bylos dalis buvo susijusi su ieškovo teiginiu, kad nuotekų tinklai įrengti per arti jo sklype esančio šachtinio šulinio. Vis dėlto, teismai konstatavo, kad byloje nepakako įrodymų, jog šis šulinys iš tiesų egzistavo tuo metu, kai buvo projektuojami ir tiesiami ginčo tinklai. 

Ieškovas tvirtino, kad tai buvo akivaizdu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė esminį civilinio proceso principą: kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Jei reikalavimas siejamas su tuo, kad tam tikras objektas jau egzistavo ginčui reikšmingu laikotarpiu, būtent tą aplinkybę ir reikia įrodyti. 

 

Teismas taip pat atmetė argumentą, jog šioje dalyje buvo priimtas vadinamasis siurprizinis sprendimas. LAT išaiškino, kad šachtinio šulinio egzistavimo faktas buvo viena iš pagrindinių bylos aplinkybių nuo pat pradžių, todėl ieškovas turėjo suprasti, jog ją būtina pagrįsti įrodymais. 

„Tai labai aiškus priminimas, kad civilinėse bylose neužtenka vien logiško pasakojimo ar įsitikinimo savo teisumu. Jeigu reikalavimas grindžiamas konkrečia faktine aplinkybe – pavyzdžiui, kad šulinys jau stovėjo iki tinklų įrengimo, – tą aplinkybę reikia įrodyti. Kitaip tariant, procesinė pareiga įrodinėti niekur nedingsta net ir tada, kai šaliai atrodo, kad faktas yra savaime suprantamas“, –  atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkė. 

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis aktuali visiems, kurie susiduria su kaimyninių sklypų ribomis, komunikacijų įrengimu, rekonstrukcijomis ar ginčais dėl statybų teisėtumo. Viena vertus, ji patvirtina, kad teismai gina nuosavybės teisę ir teisės aktuose nustatytus atstumus. Kita vertus, ši apsauga nėra absoliučiai formali – labai nedideli, realios žalos nesukeliantys nukrypimai gali būti vertinami kaip mažareikšmiai.  Ginčo sėkmę lemia ne vien tai, ar pavyksta parodyti formalų neatitikimą, bet ir tai, ar šalis geba tiksliai pagrįsti, kada pažeidimas atsirado, koks jo mastas, kokias teises jis realiai pažeidžia ir kokios teisinės pasekmės turėtų būti taikomos.  „Iš praktinės pusės tai labai naudinga byla. Ji parodo, kad ginčuose dėl minimalių atstumų svarbu ne tik normos tekstas, bet ir įrodymai, laiko momentas bei proporcingumo vertinimas. O tai reiškia, kad tiek planuojant statybas, tiek ruošiantis ginčui būtina labai kruopščiai įsivertinti faktines aplinkybes ir įrodymų bazę“, – apibendrina K. Šemeklytė.