Pigus apleistas pastatas: investicija ar brangūs įsipareigojimai?

Senas sandėlis, neveikiantis gamybinis pastatas ar nebaigtas statyti objektas patrauklioje vietoje gali atrodyti kaip gera investicija. Ypač jeigu pardavimo kaina nedidelė, o aplinkui – erdvi teritorija. Tačiau kai pastatas stovi valstybinėje žemėje, būsimo projekto sėkmę lemia ir tai, kokiomis sąlygomis pirkėjas galės naudotis žeme, ką joje galės daryti ir per kiek laiko turės įgyvendinti savo planus.  Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė atkreipia dėmesį, kad tokį pirkinį reikėtų vertinti kaip kelių tarpusavyje susijusių klausimų visumą: pastato nuosavybę, jo techninę ir teisinę būklę, žemės naudojimo pagrindą bei planuojamos veiklos galimybes. „Maža pastato kaina gali užgožti svarbiausią klausimą – ar įsigijęs šį objektą pirkėjas galės įgyvendinti tai, dėl ko jį perka. Jeigu projekto vertė grindžiama galimybe išplėsti pastatą, pakeisti jo paskirtį ar naudoti aplinkinį kiemą, šias prielaidas būtina patikrinti dar prieš sandorį“, – sako K. Šemeklytė.

Pastatą perkate, o kaip su žeme?

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu pagrindu pardavėjas naudojasi valstybine žeme: ar sudaryta nuomos sutartis, kokiam plotui ir terminui ji galioja, kokios joje nustatytos sąlygos, ar nėra pranešimų apie pažeidimus.

NŽT aiškina, kad perleidžiant pastatą žemės nuomos teisės klausimas sprendžiamas pagal nustatytą procedūrą. Vertinama ir statinių būklė bei naudojimas. Jeigu pastatas parduotas neprašius sutikimo perleisti žemės nuomos teisę, naujasis savininkas turi pats kreiptis dėl nuomos sutarties sudarymo. Todėl pirkėjas neturėtų laikyti pardavėjo sutarties besąlygine garantija, kad galės naudotis žeme tomis pačiomis sąlygomis. „Pardavėjo pažadas, kad žemės dokumentai bus sutvarkyti vėliau, pirkėjui reiškia neatsakytą investicinį klausimą. Prieš mokant avansą verta žinoti, kokių sprendimų dar trūksta, kas juos turės gauti ir kokios bus pasekmės, jeigu pageidaujamomis sąlygomis žemės išsinuomoti nepavyks“, – pažymi teisininkė.

Apleistas ir nebaigtas statyti – skirtingos situacijos

Kasdienėje kalboje apleistu pastatu galima pavadinti tiek seną neveikiantį cechą, tiek daugelį metų neužbaigtą statybą. Tačiau vertinant valstybinės žemės nuomos galimybes svarbu nustatyti konkretų teisinį pagrindą.  Pagal Žemės įstatymą, valstybinę žemę be aukciono galima išnuomoti teisėtai pradėto nebaigto statyti statinio statybai užbaigti, jeigu statyba neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams. Ši galimybė nesuteikia teisės vietoje tokio objekto tiesiog suplanuoti visiškai naują statinį ar kitą su esamo statinio eksploatavimu nesusijusią veiklą. Todėl prieš perkant reikia palyginti registro duomenis su faktine situacija: kas iš tikrųjų išlikę, kokie darbai atlikti, ar jie teisėti, kokie statybos dokumentai yra ir ar jais galima remtis tęsiant projektą.  „Įrašas registre ir reali pastato būklė turi būti vertinami kartu. Investuotojui svarbu išsiaiškinti, ar jis perka objektą, kurį gali teisėtai užbaigti ar atnaujinti, ar tikisi įsigytu statiniu pagrįsti visai kitokį projektą. Nuo šio skirtumo gali priklausyti ir žemės nuomos galimybės“, – sako K. Šemeklytė.

Nuoma be aukciono gali reikšti pareigą investuoti per nustatytą laiką

Kai taikomas specialus žemės nuomos pagrindas sklypui, kuriame yra tik apleisti statiniai, nuoma siejama su papildomais įsipareigojimais. NŽT nurodo dvejų metų terminą statybos darbams atlikti arba penkerių metų terminą, kai būtina rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentą. Iki nustatyto termino reikia užbaigti statybą ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Jo nepateikus, numatytas dvigubo dydžio valstybinės žemės nuomos mokestis iki dokumento pateikimo arba galimybė kreiptis dėl nuomos sutarties nutraukimo. Šių sąlygų nereikėtų automatiškai taikyti kiekvienam senam ar nebaigtam objektui – pirmiausia būtina nustatyti, kokiu pagrindu sudaroma konkreti sutartis.  „Tokio objekto pirkimas gali būti netinkamas strategijai „nusipirksiu ir palauksiu“. Reikia iš anksto įvertinti projektavimo, leidimų, finansavimo ir darbų terminus. Jeigu investicijos planas realiai netelpa į sutartinius įsipareigojimus, patraukli pirkimo kaina šios problemos neišsprendžia“, – komentuoja teisininkė.

Skelbime matomas kiemas nebūtinai visas priklausys jūsų projektui

Dar viena rizika – lūkestis kartu su nedideliu pastatu gauti didelę aplinkinę teritoriją.  Sprendžiant dėl valstybinės žemės pardavimo ar nuomos be aukciono vertinama, koks plotas būtinas ir pakankamas statiniui eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį. Anksčiau suformuoto sklypo ribos savaime negarantuoja teisės išsinuomoti visą jo plotą. Vertinami dokumentai, faktinis naudojimas, o nustatytais atvejais atliekamas patikrinimas vietoje.  Tai ypač svarbu planuojant logistikos, sandėliavimo ar gamybos veiklą, kuriai reikia sunkvežimių manevravimo, prekių laikymo ar darbuotojų automobilių stovėjimo vietų. Jei viename sklype yra keliems savininkams priklausančių pastatų, papildomai reikia išsiaiškinti jiems priskirtas ir bendrai naudojamas teritorijas. „Investicijos skaičiavimuose negalima remtis vien tuo, kiek žemės pardavėjas parodė apžiūros metu. Jeigu verslui būtinas konkretus kiemo plotas, turi būti aiškus ir teisinis pagrindas juo naudotis“, – pabrėžia K. Šemeklytė.

Pirkėjas turėtų dar iki sandorio su projektuotoju įvertinti, kokių darbų iš tiesų reikės: remonto, rekonstravimo ar naujos statybos. Vien investuotojo pasirinktas projekto pavadinimas darbų teisinės rūšies nenulemia.

Valstybinės žemės nuoma savaime nesuteikia teisės statyti. Žemės įstatyme numatyta, kad galimybė statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius turi būti numatyta nuomos sutartyje, o projektas – atitikti planavimo dokumentus, žemės paskirtį ir naudojimo būdą. Taikoma ir ilgesnio nei trejų metų nuomos laikotarpio sąlyga. Esamiems statiniams eksploatuoti išnuomotos teritorijos naudojimą riboja jiems nustatytas sklypo ar jo dalies dydis. „Sprendimą griauti reikia priimti įvertinus ir jo pasekmes žemės naudojimui. Negalima iš anksto manyti, kad pašalinus seną statinį teisė naudotis valstybine žeme pageidaujamam naujam projektui savaime išliks“, – sako teisininkė.

Prie pirkimo ir remonto kainos prisideda kitos išlaidos

Investicijos biudžete reikia numatyti žemės nuomą, matavimus, vertinimą, projektavimą, infrastruktūros įrengimą ir galimas sklypo pertvarkymo procedūras.

Žemės įstatyme numatytų apleistų statinių atveju, nuomos mokestis apskaičiuojamas pagal sklypo vertę, atliekant turto vertinimą, ir didinamas 10 procentų, o vertinimas atliekamas suinteresuoto asmens lėšomis. Tai nėra 10 procentų sklypo vertės mokestis.

Atskirai reikia įvertinti atlyginimą už galimybę statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius valstybinėje žemėje. Jo dydį apskaičiuoja savivaldybės administracija; įstatymas numato ir išimtis. Šis atlyginimas yra atskiras nuo periodinio žemės nuomos mokesčio.

Teisinį patikrinimą turėtų papildyti techninis ir, pagal objekto istoriją, aplinkosauginis vertinimas. Buvusioje gamybinėje teritorijoje verta tirti galimą grunto taršą, pavojingų medžiagų ar atliekų buvimą ir jų sutvarkymo sąnaudas.

Taip pat reikia patikrinti, kam priklauso privažiavimas ir inžineriniai tinklai, ar yra reikalingi servitutai, kokios prijungimo sąlygos, ar pakaks elektros galios. Atskirai vertinami paveldosaugos, apsaugos zonų ir kiti teritorijai taikomi ribojimai.„Pastatas gali būti tinkamas sumanytai veiklai, tačiau projektas vis tiek gali strigti dėl nepritaikyto privažiavimo, nepakankamų tinklų ar papildomų aplinkos sutvarkymo darbų. Šiuos klausimus verta paversti konkrečiomis sąmatos eilutėmis dar prieš derantis dėl galutinės kainos“, – rekomenduoja K. Šemeklytė.

Pirkimo sutartis turi atspindėti tai, kas dar neišspręsta

Prieš sandorį teisininkė rekomenduoja surinkti pastato ir sklypo registro duomenis, nuomos sutartį su visais pakeitimais, statybos dokumentus, institucijų patikrinimų aktus, pranešimus apie pažeidimus ir informaciją apie ginčus.

Sutartyje verta aiškiai paskirstyti, kas ir iki kada gauna trūkstamus dokumentus, išsprendžia žemės naudojimo klausimus, apmoka procedūras ir atsako už pateiktos informacijos tikslumą. Jei esminė investicijos prielaida dar nepatvirtinta, galima svarstyti sąlyginį sandorio užbaigimą, dalies kainos mokėjimo atidėjimą ar aiškiai aptartą pasitraukimo mechanizmą. „Gera investicija prasideda nuo patikrinto atsakymo, ką šiame objekte galėsite padaryti. Pirkėjas turi žinoti, kokį pastatą įsigyja, kokiomis teisėmis naudosis žeme, kokie terminai jo laukia ir kiek kainuos visas projektas. Tik tuomet galima spręsti, ar pastatas iš tiesų pigus“, – apibendrina AVOCAD teisininkė.

 

Darbuotojas neatvyko į darbą, o rangos terminai spaudžia: ar verslas gali prisiteisti patirtus nuostolius? 

Statybų sektoriuje kiekviena diena gali būti kritiškai svarbi. Rangos sutartyse numatyti griežti darbų atlikimo terminai, užsakovai reikalauja laikytis sutartinių įsipareigojimų, o darbuotojų trūkumas gali lemti ne tik darbų vėlavimą, bet ir reikšmingus finansinius nuostolius.

Įsivaizduokite situaciją: statybų bendrovė pasamdo darbuotoją konkrečiam projektui, suplanuoja jo darbus, suderina terminus ir įsipareigoja užsakovui. Tačiau sutartą dieną darbuotojas į darbą neatvyksta arba atsisako vykdyti jam pavestas užduotis. Siekdama išvengti rangos sutarties pažeidimo, bendrovė priversta skubiai ieškoti kito darbuotojo ar subrangovo, kurio paslaugos kainuoja gerokai brangiau.

Ar tokioje situacijoje darbdavys gali reikalauti, kad darbuotojas atlygintų dėl jo veiksmų patirtus nuostolius?

„Verslui svarbu žinoti, kad tokioje situacijoje galima kelti ir darbuotojo atsakomybės klausimą. Tai nereiškia, kad kiekvieną papildomą išlaidą pavyks išieškoti, tačiau nereikėtų iš anksto atmesti galimybės reikalauti nuostolių atlyginimo. Pirmiausia būtina įvertinti konkrečias aplinkybes ir darbuotojo atsakomybės sąlygas“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą, suformulavo reikšmingas taisykles, į kurias verslui verta atkreipti dėmesį.

Kada darbuotojui gali kilti pareiga atlyginti nuostolius?

LAT išaiškino, kad vien darbuotojo atsisakymo dirbti ir dėl to darbdavio patirtų papildomų išlaidų nepakanka darbuotojo materialinei atsakomybei kilti.

Net jeigu darbdavys dėl darbuotojo veiksmų buvo priverstas samdyti brangesnį subrangovą, tai savaime nereiškia, kad visas papildomas išlaidas privalo atlyginti darbuotojas. Darbdavio veiklos organizavimo ir komercinė rizika negali būti automatiškai perkeliama darbuotojui.  „Šis išaiškinimas neužkerta kelio darbdaviui reikalauti nuostolių atlyginimo. Jis parodo, kad tokį reikalavimą reikia pagrįsti: vien palyginti planuotas išlaidas su brangesnio subrangovo sąskaita nepakanka. Svarbu ir tai, kokius įsipareigojimus darbuotojas turėjo, apie ką buvo informuotas ir kada atsisakė dirbti“, – paaiškina A. Platūkis.

LAT išaiškinimai leidžia išskirti kelis reikšmingus kriterijus, kurie gali turėti įtakos vertinant darbuotojo atsakomybę už darbdavio patirtus nuostolius:

Darbuotojo informavimas apie galimas pasekmes. Ar darbuotojas buvo iš anksto informuotas, kad neatvykimas į darbą arba atsisakymas dirbti gali lemti darbdavio finansinius nuostolius ir pareigą juos atlyginti?

Darbuotojo informavimas apie griežtus darbų atlikimo terminus. Ar darbuotojui buvo žinoma apie konkretaus projekto svarbą, griežtus rangos darbų terminus ir galimas jų nesilaikymo finansines pasekmes?

Darbo sutarties įsigaliojimo momentas. Ar darbuotojas atsisakė dirbti dar neįsigaliojus darbo sutarčiai, ar jau prasidėjus darbo santykiams? Nuo šios aplinkybės priklauso darbuotojo atsakomybei taikytinas teisinis reglamentavimas.

Šios aplinkybės, kartu su kitomis darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygomis, gali būti reikšmingos sprendžiant, ar darbdavys turi teisinį pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo.

Darbuotojų neatvykimas, netikėtas atsisakymas dirbti, stringantys rangos darbai ir dėl to atsirandantys papildomi kaštai – situacijos, su kuriomis statybų sektoriaus bendrovės susiduria nuolat. Tačiau darbuotojo atsakomybė už patirtus nuostolius priklauso ne tik nuo paties pažeidimo, bet ir nuo to, kaip darbdavys buvo pasirengęs tokiai situacijai. Todėl tinkamai organizuoti darbo santykiai, aiškiai apibrėžti darbuotojo įsipareigojimai ir išankstinis galimų rizikų įvertinimas gali tapti svarbiais veiksniais ginant verslo interesus.

„Darbdaviui verta apie tai pagalvoti dar prieš darbuotojui pradedant dirbti: aiškiai aptarti užduotis, terminus ir galimas įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. Toks pasirengimas savaime negarantuoja nuostolių atlyginimo, tačiau gali būti reikšmingas sprendžiant, ar yra pagrindas jų reikalauti. Patyrus nuostolių, verta įvertinti ir šią verslo interesų gynimo galimybę“, – pabrėžia AVOCAD teisininkas.

Laurynas Staniulis: uždrausti gyventi loftuose – ką toks sprendimas duotų NT rinkai?

Aplinkos ministerijos parengtas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį tvarkos aprašo projektas iš pirmo žvilgsnio sprendžia gana aiškią problemą: jeigu patalpa nėra gyvenamosios paskirties, joje neturėtų būti gyvenama. Tačiau NT rinkoje paprastos teisinės taisyklės kartais sukelia labai nepaprastų pasekmių.Pagal siūlomą reguliavimą gyvenimas negyvenamosios paskirties patalpose nebebūtų viena iš leidžiamų jų naudojimo ne pagal paskirtį išimčių. Naująją tvarką numatoma taikyti nuo 2026 m. lapkričio 1 d., kartu paliekant pereinamąją nuostatą: iki 2026 m. spalio 31 d. pradėtam statinio ar patalpų naudojimui ne pagal paskirtį būtų taikoma iki tol galiojusi tvarka.

Atrodytų, kompromisas rastas – naujiems atvejams nustatome griežtesnes taisykles, o senus apsaugome. Tačiau NT rinkoje viskas gerokai sudėtingiau. Turime pripažinti realybę: Lietuvoje, o ypač Vilniuje, nemaža dalis negyvenamosios paskirties patalpų de facto jau daug metų naudojamos gyvenimui. Loftai, kūrybinės dirbtuvės, administracinės ir kitokios paskirties patalpos buvo perkamos, parduodamos, įrengiamos, nuomojamos ir naudojamos kaip būstas. Todėl klausimas šiandien yra ne vien tai, ar žmogui turėtų būti leidžiama gyventi gamybinėje patalpoje. Klausimas daug platesnis: ką naujas reguliavimas reikštų jau susiformavusiai NT rinkai ir miestų konversijai?

Loftai tapo viena iš miesto konversijos formų

Vilniuje loftų atsiradimas glaudžiai susijęs su buvusių gamybinių ir kitų nebenaudojamų teritorijų transformacija. Pastatai, praradę savo pirminę funkciją, buvo prikeliami naujam gyvenimui, o dalis jų tapo alternatyvia gyvenamąja erdve.

Galime diskutuoti, ar teisiniu požiūriu tai visada buvo idealus modelis. Tačiau ekonominiu ir urbanistiniu požiūriu negalime apsimesti, kad šio reiškinio nėra.

Konversija dažnai prasideda būtent nuo lankstesnio seno pastato panaudojimo. Investuotojas mato galimybę prikelti nebenaudojamą gamybinį ar administracinį objektą, žmonės – galimybę įsigyti nestandartinį ir dažnai pigesnį NT, o miestas gauna antram gyvenimui prikeltą teritoriją. Todėl kategoriškas signalas, kad negyvenamosios paskirties patalpos negalės būti naudojamos gyvenimui, gali turėti ir kitą efektą – sumažinti ekonominę paskatą konvertuoti senus pastatus. Tai ypač svarbu Vilniuje, kuriame būsto įperkamumas ir taip yra viena aktualiausių NT rinkos problemų. Jeigu iš rinkos pašaliname dalį pigesnės alternatyvios pasiūlos, natūraliai turime klausti: ar toks reguliavimas papildomai nedidins spaudimo gyvenamojo būsto kainoms?

O kas bus su jau nupirktu loftu?

Projektas numato pereinamąjį režimą – iki 2026 m. spalio 31 d. pradėtam naudojimui ne pagal paskirtį būtų taikoma iki tol galiojusi tvarka.

Tai svarbi išlyga, tačiau kartu ji programuoja visiškai naują praktinę problemą: kaip po kelerių ar keliolikos metų įrodysime, kada konkrečiai patalpoje buvo pradėta gyventi?

Įsivaizduokime gana įprastą situaciją. Žmogus 2024 metais įsigijo loftą, jį įsirengė ir pradėjo jame gyventi. 2028 metais nusprendžia jį parduoti. Naujasis savininkas patalpą taip pat ketina naudoti gyvenimui.

Ar tai vis dar bus iki 2026 m. spalio 31 d. pradėto naudojimo tęsinys? Ar naujo savininko gyvenimas bus laikomas nauju naudojimo ne pagal paskirtį atveju? Kokiais įrodymais bus pagrindžiama, kad patalpoje iki nustatytos datos iš tiesų buvo gyvenama – deklaruota gyvenamąja vieta, komunalinių paslaugų sąskaitomis, sutartimis, kitomis faktinėmis aplinkybėmis?

O kas, jeigu loftas pusmetį stovės tuščias ir tik tada bus parduotas?

Tokie klausimai nėra teoriniai. Nuo atsakymų į juos priklausys konkretaus turto vertė ir jo likvidumas. Todėl pereinamoji nuostata, kuri iš pirmo žvilgsnio apsaugo esamus naudotojus, gali tapti naujų ginčų šaltiniu. Ginčysimės jau ne tik dėl to, kaip patalpa naudojama, bet ir nuo kada ji taip naudojama bei ar toks naudojimas buvo nutrūkęs.

Antrinė loftų rinka gali susidurti su problema

Čia atsiranda dar vienas klausimas, kurio, kalbėdami apie naują reguliavimą, neturėtume pamiršti: kas atsitiks su antrine tokių patalpų rinka?

Žmogus, prieš penkerius ar dešimt metų įsigijęs loftą, galėjo investuoti nemažą sumą į jo įrengimą. Šiandien toks objektas turi savo rinkos kainą būtent todėl, kad pirkėjas vertina jį kaip erdvę, kurioje galima gyventi.

Jeigu ateityje naujam pirkėjui nebebūtų aišku, ar jis gali toliau naudoti tą patį objektą gyvenimui, atsirastų teisinė rizika. O teisinė rizika NT rinkoje beveik visada anksčiau ar vėliau virsta finansine rizika. Kiltų klausimų ir finansuotojams: kaip vertinti tokio turto likvidumą? Kokia jo vertė, jeigu potencialių pirkėjų ratas dėl paskirties ir naudojimo apribojimų sumažėja?

Todėl, reguliuodami naudojimą, kartu galime paveikti ir jau egzistuojančio turto vertę. Vis dėlto būtų pernelyg paprasta pasakyti, kad sprendimas – tiesiog leisti gyventi visose negyvenamosios paskirties patalpose. Tuomet kyla priešingas ir visiškai pagrįstas klausimas: kam apskritai reikalingi reikalavimai gyvenamosios paskirties pastatams ir patalpoms?

Gyvenamasis būstas projektuojamas laikantis reikalavimų, susijusių su natūraliu apšvietimu, insoliacija, vėdinimu, akustiniu komfortu, higiena, sauga, automobilių stovėjimo vietomis, infrastruktūra ir kitais kriterijais.Šių reikalavimų laikymasis kainuoja.

Jeigu vienas vystytojas stato gyvenamąjį projektą ir privalo jų laikytis, o kitas įrengia gamybinės, administracinės ar kitos negyvenamosios paskirties patalpas, kurioms taikomi kitokie reikalavimai, tačiau vėliau jos faktiškai naudojamos lygiai taip pat kaip butai, atsiranda akivaizdus reguliavimo disbalansas. Dar daugiau – tokiu atveju pati pastatų paskirties sistema pradeda prarasti prasmę. Jeigu galima statyti pagal vienos paskirties reikalavimus, o naudoti pagal kitos, kodėl apskritai nustatome skirtingus standartus?

Todėl Aplinkos ministerijos keliama problema yra reali. Klausimas ne tas, ar ją reikia spręsti, o kokiu būdu tai daryti.

Užsienis vis dažniau kalba apie konversiją, o ne vien draudimą

Šioje diskusijoje verta pažvelgti ir į kitų šalių patirtį. Didžiuosiuose Europos miestuose susiduriama su panašia dilema: viena vertus, trūksta būsto, kita vertus, miestuose lieka nebenaudojamų biurų, komercinių, pramoninių ir kitų pastatų. Todėl dalis valstybių ieško būdų ne užkirsti kelią jų naudojimui, o palengvinti teisėtą konversiją į gyvenamąją paskirtį.

Pavyzdžiui, Anglijoje veikia vadinamųjų permitted development rights sistema, kuri tam tikrais atvejais leidžia komercinius pastatus konvertuoti į gyvenamuosius supaprastinta tvarka. Pastaraisiais metais šios galimybės buvo plečiamos. Tai, žinoma, nereiškia leidimo gyventi bet kokiame sandėlyje ar gamybinėje patalpoje – išlieka saugos, gyvenimo kokybės ir kiti reikalavimai.

Tačiau pati reguliavimo kryptis įdomi: kai pastatą galima saugiai pritaikyti gyvenimui, valstybė ieško kelio, kaip konversiją padaryti įmanomą, o ne vien kaip ją uždrausti. Lietuvai nebūtina kopijuoti konkretaus užsienio modelio. Tačiau verta kelti tą patį klausimą – ar mūsų reguliavimas neturėtų labiau skatinti teisėtos esamų pastatų transformacijos?

Griežta riba – naujai statomiems objektams

Mano vertinimu, čia reikėtų aiškiai atskirti du dalykus: naujai kuriamą NT ir jau egzistuojantį, istoriškai susiformavusį NT fondą.

Jeigu šiandien vystytojas projektuoja naują pastatą ir nuo pat pradžių ketina jame įrengtas patalpas parduoti žmonėms kaip būstą, nors formaliai jos projektuojamos kaip gamybinės, administracinės patalpos ar kūrybinės dirbtuvės, valstybė turi pagrįstą interesą pasakyti: ne.

Jeigu statome būstą – statykime jį pagal gyvenamajam būstui taikomus reikalavimus.Tokiu atveju draudimas naujai statomuose objektuose naudoti negyvenamosios paskirties patalpas nuolatiniam gyvenimui būtų suprantamas ir kurtų vienodas žaidimo taisykles rinkos dalyviams. Tačiau visiškai kita situacija yra jau egzistuojantis pastatas, kuris prieš dešimt, dvidešimt ar dar daugiau metų turėjo gamybinę funkciją, šiandien jos nebeturi ir yra konvertuojamas į naują miesto audinį. Tokiems objektams, mano nuomone, turėtų būti ieškoma ne draudimo, o aiškaus konversijos mechanizmo. Jeigu patalpa gali užtikrinti esminius saugos, higienos, apšvietimo, vėdinimo ir kitus gyvenimui būtinus kriterijus, valstybė turėtų sudaryti realią galimybę ją pritaikyti gyvenimui ir pakeisti jos paskirtį.

Priešingu atveju rizikuojame susidurti su paradoksalia situacija: mieste trūksta įperkamo būsto, turime tūkstančius kvadratinių metrų nebenaudojamo ar neefektyviai naudojamo NT, tačiau reguliavimu mažiname galimybes vieną problemą spręsti pasitelkiant kitą.

Diskusija dėl Aplinkos ministerijos projekto neturėtų virsti ginču tarp dviejų kraštutinumų – „leisti gyventi visur“ arba „uždrausti gyventi visur, kas registre nevadinama butu“.

Abu variantai turi rimtų trūkumų. Jeigu leidžiame gyventi bet kur, paneigiame gyvenamosios paskirties reglamentavimo logiką ir sukuriame nevienodas konkurencines sąlygas NT vystytojams. Jeigu draudžiame tai jau susiformavusiame NT fonde, rizikuojame mažinti dalies turto vertę ir likvidumą, stabdyti senų pastatų konversiją, dar labiau riboti alternatyvaus būsto pasiūlą ir užprogramuoti ginčus dėl to, kada konkrečioje patalpoje faktiškai pradėta gyventi. Todėl racionaliausia riba galėtų būti brėžiama ne tarp „galima“ ir „negalima“, o tarp naujai statomo ir jau egzistuojančio bei konvertuojamo NT.

Naujiems projektams taisyklė gali ir turi būti aiški: jeigu patalpos kuriamos gyvenimui, jos turi atitikti gyvenamosios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus.

Tačiau jau egzistuojantiems ir konvertuojamiems pastatams reikėtų sukurti aiškų, prognozuojamą ir praktiškai įgyvendinamą kelią į gyvenamąją paskirtį.

Nes gera teisė turi ne tik nustatyti taisyklę. Ji turi įvertinti ir realybę, kuri egzistavo iki tos taisyklės pakeitimo.

Laurynas Staniulis

AVOCAD partneris, advokatas ir NT bei statybų teisės ekspertas

Vienašalis statybos rangos darbų priėmimo–perdavimo aktas: apsauga ar rizika? 

Statybų sektoriuje neretai pasitaiko situacijų, kai darbai jau baigti, objektas faktiškai naudojamas, tačiau rangovas atlygio taip ir nesulaukia. Priežastis – užsakovas delsia arba atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, taip vilkindamas galutinį atsiskaitymą.

Tačiau ar toks elgesys reiškia, kad rangovas lieka be teisinės apsaugos? Lietuvos teisė numato mechanizmą, leidžiantį apsaugoti sąžiningai savo įsipareigojimus įvykdžiusį rangovą – vienašalį darbų priėmimo–perdavimo aktą.

„Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra išimtis ar gudrybė. Tai įstatymo numatytas instrumentas, skirtas apsaugoti rangovą tais atvejais, kai užsakovas nepagrįstai vilkina darbų priėmimą ar atsiskaitymą. Tačiau juo galima naudotis tik griežtai laikantis įstatymo reikalavimų“, – pažymi AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kodėl darbų priėmimo–perdavimo aktas toks svarbus?

Statybos rangos santykiuose atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas yra vienas svarbiausių dokumentų. Būtent juo patvirtinama, kad rangovas perdavė darbų rezultatą, o užsakovas jį priėmė.

Nuo šio momento atsiranda reikšmingos teisinės pasekmės – užsakovui kyla pareiga atsiskaityti už atliktus darbus, pradedamas skaičiuoti garantinis laikotarpis, pereina atsakomybė už darbų rezultatą ir atsiranda kitos sutartyje bei įstatyme numatytos teisės ir pareigos.

Įprastai toks aktas pasirašomas abiejų šalių. Tačiau praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai užsakovas sąmoningai vengia priimti darbus ir tokiu būdu vilkina atsiskaitymą su rangovu.

Kaip užsakovai vilkina darbų priėmimą?

Praktikoje tokios situacijos pasireiškia įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, užsakovas:

  • ignoruoja rangovo siunčiamus darbų priėmimo–perdavimo aktus;
  • nurodo tariamus arba nereikšmingus darbų trūkumus;
  • teigia, kad ne visi sutartyje numatyti darbai atlikti;
  • pradeda kelti anksčiau niekada nereikštus priekaištus dėl darbų organizavimo ar saugos pažeidimų;
  • atsisako pasirašyti aktą motyvuodamas tuo, kad dar nepateikti garantiniai raštai, draudimo dokumentai ar kiti formalūs dokumentai.

Tokiose situacijose paprastai susidaro paradoksali padėtis – darbai faktiškai atlikti, tačiau dėl užsakovo veiksmų rangovas negali gauti jam priklausančio atlyginimo.

Pavyzdžiui, pasak teisininko, verslo centre įrengtos inžinerinės sistemos jau veikia, pastato darbuotojai jomis kasdien naudojasi, tačiau užsakovas kelias savaites ar net mėnesius nepasirašo darbų priėmimo–perdavimo akto, motyvuodamas vis naujais formalumais. Tokiais atvejais rangovui svarbu žinoti, kad įstatymas numato priemonę apsaugoti savo teisę į atlyginimą.

Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas – įstatymo suteikta apsauga rangovui

Teisės aktų leidėjas įtvirtina įrankį, kuris apsaugo rangovą nuo nesąžiningų užsakovo veiksmų. Visgi, AVOCAD teisininkas įspėja, kad savo teisėmis privalu naudotis apdairiai ir proporcingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad rangovo atlikti darbai yra su kokybės trūkumais, neatleidusiais užsakovo nuo pareigos priimti atliktus darbus CK 6.694 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes jie galėjo būti pašalinti ir užsakovas darbo rezultatą naudojo pagal tiesioginę paskirtį. Kita vertus, rangovas nepasinaudojo jam suteikta teise pasirašyti aktą vienašališkai ir, įvertinęs užsakovo elgesį kaip esminį sutarties pažeidimą, vienašališkai nutraukė sutartį bei išmontavo darbų rezultatą.

Kasacinis teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju rangovas atlyginimo už atliktą darbą negavo ne tik dėl užsakovo, tačiau ir dėl savo veiksmų, todėl sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

Pasak Augusto Platūkio, jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, jame padaroma žyma apie atsisakymą, o aktą pasirašo kita šalis. Taip sudaromas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas.

Praktikoje vis dar pasitaiko nuomonė, kad toks aktas neturi teisinės reikšmės, tačiau tai nėra tiesa.

Ar vienašalis aktas turi juridinę galią? „Trumpas atsakymas – taip. Nuoseklioje teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamai parengtas ir užsakovui pateiktas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas įgyja tokią pačią teisinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas aktas. Jis galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu“, – sako jis.

Tai reiškia, kad iki teismo sprendimo nepasirašiusiai šaliai atsiranda visos teisinės pasekmės, kurios būtų kilusios ir pasirašius aktą. Todėl jeigu užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus vienašaliu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priteisti skolą už atliktus darbus. Tinkamai įvykdžius vienašalio perdavimo procedūrą, rangovo galimybės sėkmingai įgyvendinti savo teisę į apmokėjimą reikšmingai padidėja.

„Teismų praktika yra nuosekli – tinkamai surašytas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas turi tokią pačią juridinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas dokumentas. Todėl tiek rangovai, tiek užsakovai turėtų suprasti, kad atsisakymas pasirašyti aktą savaime nepanaikina teisinių pasekmių“, – sako AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kada galima pasirašyti vienašalį aktą?

Rangovui svarbu suprasti, kad vienašalis aktas nėra priemonė išvengti įprastos darbų priėmimo–perdavimo procedūros. Šis įrankis gali būti naudojamas tik laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų.

Pirma, rangovas privalo tinkamai pranešti užsakovui, kad darbai yra baigti ir jis pasirengęs perduoti jų rezultatą.

Toliau galimos dvi situacijos:

  • užsakovas ignoruoja rangovo pranešimą ir neatvyksta priimti darbų;
  • užsakovas atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą nenurodydamas teisėtos priežasties.

Abiem atvejais rangovas gali įgyti teisę surašyti vienašalį aktą, tačiau tik tuomet, kai užsakovo atsisakymas nėra pagrįstas įstatyme numatytais pagrindais.

Kada užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus?

Teisės aktai numato baigtinį sąrašą atvejų, kai užsakovo atsisakymas priimti darbus laikomas teisėtu:

  • rangovas praleido galutinį darbų atlikimo terminą ir dėl to darbų rezultatas užsakovui prarado prasmę;
  • privalomų bandymų ar kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami;
  • nustatyti tokie darbų trūkumai, kurių neįmanoma pašalinti ir dėl kurių statinio ar kito darbų rezultato negalima naudoti pagal paskirtį;
  • akivaizdu, kad darbai nėra atlikti.

Jeigu užsakovo atsisakymas nepatenka nė į vieną iš šių įstatyme numatytų atvejų, tačiau jis vis tiek atsisako pasirašyti aktą, rangovas turi teisę jį pasirašyti vienašališkai ir aiškiai pažymėti, kad užsakovas atsisakė jį pasirašyti.

Ar vienašalis aktas gali būti panaikintas?

Pasak teisininko, įstatymas užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą. „Jeigu užsakovas mano, kad vienašalis aktas surašytas nepagrįstai, jis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti tokį aktą pripažinti negaliojančiu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad būtent užsakovui kyla pareiga kreiptis į teismą su reikalavimu dėl tokio akto nuginčijimo“,

Taigi, vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra rangovo privilegija ar priemonė apeiti užsakovo teises. Tai įstatymo numatytas mechanizmas, skirtas užtikrinti sąžiningą sutarties vykdymą ir apsaugoti rangovą nuo nepagrįsto darbų nepriėmimo bei dirbtinio atsiskaitymo vilkinimo.

Teismas: negalima naudotis bendrojo turto remonto rezultatais ir atsisakyti mokėti už atliktus darbus

Ginčai dėl bendrojo naudojimo objektų remonto išlaidų daugiabučiuose namuose neretai peržengia vien skolos klausimą. Teismuose dažnai keliami argumentai dėl pirkimų procedūrų, konkursų organizavimo, bendrijos ar administratoriaus pasirinktų rangovų, darbų kainų pagrįstumo ar net atsiskaitymų su darbus atlikusiomis įmonėmis. Tačiau naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis rodo, kad tokiose bylose svarbu nepamesti esminio klausimo – ar darbai buvo faktiškai atlikti ir ar jų naudą gavę patalpų savininkai gali atsisakyti už juos mokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė pastebi, kad praktikoje skolininkų argumentai dažnai nukrypsta nuo paties ginčo esmės. „Bylose dėl įsiskolinimų už bendrojo naudojimo objektų remonto darbus neretai matome argumentus, kad nebuvo organizuotas konkursas, galėjo būti pažeistos pirkimų taisyklės, nepakanka duomenų apie bendrijos ar administratoriaus atsiskaitymus su rangovu, nepateikti mokėjimo dokumentai. Kartais būtent šios aplinkybės tampa pagrindu atmesti ieškinius, nors jos nėra tiesiogiai susijusios su pagrindiniu bylos klausimu – ar darbai buvo atlikti ir ar savininkams kyla pareiga prisidėti prie jų finansavimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs ieškinius, be kita ko, akcentuodamas aplinkybes, susijusias su darbų organizavimo procedūromis, darbų kainos pagrindimu ir atsiskaitymais su rangovu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo prie kitokios išvados. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog remonto darbai faktiškai buvo atlikti, o bendrojo naudojimo objektų būklė buvo pagerinta. Teismo vertinimu, situacija, kai tiesioginiai atliktų darbų naudos gavėjai apskritai neatsiskaito už atliktus darbus, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Pasak K. L. Briliūtės, būtent šis teismo akcentas yra ypač reikšmingas. „Teismas labai aiškiai pasakė, kad negalima ignoruoti fakto, jog darbai buvo atlikti ir jų rezultatais naudojasi visi bendraturčiai. Jeigu bendrojo naudojimo objektas buvo suremontuotas, vien procedūriniai klausimai savaime nereiškia, kad savininkai gali būti visiškai atleidžiami nuo pareigos padengti jiems tenkančią išlaidų dalį“, – pažymi teisininkė.

Dar svarbiau tai, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai pasisakė dėl argumentų, kurie tokio pobūdžio bylose keliami itin dažnai. Nutartyje nurodyta, kad aplinkybės dėl pirkimų taisyklių laikymosi ar nesilaikymo bei klausimai, kokiu mastu bendrija ar administratorius yra atsiskaitęs su pasirinktu rangovu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant savininkų skolos klausimą. Teismo vertinimu, byloje buvo sprendžiama ne bendrijos ar administratoriaus ir rangovo tarpusavio atsiskaitymų problema, o tai, ar savininkams kyla pareiga atsiskaityti už faktiškai atliktus remonto darbus ir kokia apimtimi šios išlaidos yra pagrįstos.

Ši pozicija gali būti reikšminga daugeliui bendrijų ir administratorių, kurie susiduria su situacijomis, kai dalis savininkų atsisako apmokėti jiems tenkančią remonto išlaidų dalį, remdamiesi aplinkybėmis, nesusijusiomis su pačių darbų atlikimu. „Svarbu suprasti, kad bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir remontas yra visų bendraturčių pareiga. Todėl vertinant tokius ginčus reikėtų koncentruotis į tai, ar darbai buvo būtini, ar jie faktiškai atlikti ir ar išlaidos yra pagrįstos. Priešingu atveju susidaro paradoksali situacija, kai bendrojo naudojimo objektai sutvarkomi, jų naudą gauna visi savininkai, tačiau dalis jų atsisako prisidėti prie išlaidų padengimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į platesnį tokių ginčų kontekstą. Nutartyje pabrėžta, kad priešinga situacija paneigtų pačių patalpų savininkų pareigą rūpintis bendrojo naudojimo objektais ir neužtikrintų galutinio ginčo išsprendimo. Kitaip tariant, teisinė sistema negali skatinti modelio, kai bendraturčiai naudojasi remonto rezultatais, tačiau vengia padengti jų kaštus.

Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės, ši nutartis prisideda prie nuoseklesnės praktikos formavimo ir gali būti svarbus orientyras ateities bylose. „Apeliacinės instancijos teismas priminė fundamentalią taisyklę – vertinant tokius ginčus svarbiausia nustatyti, ar bendrojo naudojimo objektų remonto darbai buvo realiai atlikti ir ar jų naudą gavo bendraturčiai. Būtent šios aplinkybės turi būti ginčo centre, o ne šalutiniai klausimai, kurie nebūtinai lemia pačios prievolės atsiskaityti egzistavimą“, – apibendrina K. L. Briliūtė. Vilniaus apygardos teismo nutartis dar kartą patvirtina, kad bendrijų ir administratorių inicijuojamose bylose dėl remonto išlaidų priteisimo svarbiausia išlieka faktinis darbų atlikimas, jų rezultatas ir bendraturčių pareiga prisidėti prie bendrojo turto išlaikymo bei priežiūros.

Neteisėti statybų leidimai: už institucijų klaidas negali mokėti vien verslas 

Kas atsako už padarinius, kai statybos vykdomos pagal oficialiai išduotą, tačiau vėliau neteisėtu pripažintą statybos leidimą? Ar visa rizika automatiškai tenka statytojui, net jei šis veikė remdamasis savivaldybės sprendimais ir valstybės institucijų išduotais dokumentais?

Būtent šiuos klausimus reikšmingai aptarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje teismų praktikoje, kurią komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Teismas bylą nagrinėjo dėl savivaldybės sprendimų išnuomoti valstybinės žemės sklypą bei išduoti statybos leidimą teniso kortų ir susijusios infrastruktūros statybai, nors sklypas savivaldybei buvo perduotas konkrečiam tikslui – aerodromo administraciniams ir paslaugų paskirties objektams statyti.

Reikšmingiausia šios nutarties dalis – ne pats leidimo panaikinimas, o pasak AVOCAD advokatės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymo.

„Teismas akcentavo, kad tais atvejais, kai statybos buvo vykdomos remiantis oficialiai išduotais leidimais, atsakomybė negali būti automatiškai perkeliama vien statytojui. Sprendžiant, kas turi padengti statinių nugriovimo, teritorijos atkūrimo ar kitų padarinių šalinimo išlaidas, būtina nustatyti, kokį vaidmenį konkrečioje situacijoje atliko tiek viešojo administravimo subjektai, tiek pats statytojas“, – pažymi Viktorija Dubovskienė.

Nutartyje pažymėta, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas yra būtent viešojo administravimo institucijų atsakomybės sritis – jos vykdo išankstinę statybos priežiūrą ir atsako už leidimo atitiktį teisės aktams.

Kasacinis teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir pabrėžė, kad valdžios institucijų klaidos negali būti taisomos užkraunant neproporcingą naštą tik privačiam subjektui. „Teismas aiškiai nurodė, kad prieš sprendžiant dėl statybos padarinių šalinimo būtina identifikuoti konkrečius asmenis ar institucijas, kurių veiksmai lėmė neteisėto leidimo išdavimą bei statybos neteisėtumą“, – sako teisininkė.

AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė pažymi, kad ši praktika gali turėti itin didelę reikšmę ateities ginčuose dėl neteisėtų statybų. „Ši byla labai aiškiai parodo, kad teismai vertins ne tik formalų leidimo egzistavimą, bet ir tai, kas realiai sukūrė situaciją, dėl kurios atsirado neteisėtos statybos padariniai. Jei privatus subjektas veikė pasitikėdamas valstybės institucijų sprendimais, atsakomybės paskirstymas tampa kur kas sudėtingesnis,“- pažymi ji.

Iki šiol praktikoje dažnai dominavo požiūris, kad pagrindinė rizika tenka būtent statytojui, tačiau ši nutartis aiškiai sustiprina proporcingumo principo svarbą. „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje labai aiškiai akcentuoja, kad negalima ignoruoti viešojo administravimo subjektų vaidmens. Jei savivaldybė ar kita institucija pati priima neteisėtus sprendimus, išduoda leidimus ir sudaro prielaidas projektui būti įgyvendintam, visa finansinė našta negali būti automatiškai perkeliama vien verslui,“-  teigia V. Dubovskienė.

Advokatė taip pat atkreipia dėmesį, kad ši nutartis gali turėti reikšmingą poveikį investicinei aplinkai bei verslo pasitikėjimui valstybe. „Verslas pagrįstai tikisi, kad valstybės institucijų išduoti leidimai yra teisėti ir suteikia galimybę saugiai įgyvendinti projektus. Todėl teismai vis dažniau vertins ne vien formalų pažeidimo faktą, bet ir institucijų atsakomybę bei paties investuotojo sąžiningumą“, – sako ji.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis formuoja svarbią praktiką dėl proporcingo atsakomybės paskirstymo tais atvejais, kai statybos vykdomos remiantis vėliau neteisėtais pripažintais statybos leidimais, bei aiškiai primena, kad valstybės institucijų klaidų pasekmės negali būti automatiškai perkeliamos tik vienai grandžiai – privačiam subjektui.

Keli centimetrai nuo sklypo ribos: kada statybos pažeidimas laikomas mažareikšmiu?

Ar kiekvienas, net ir kelių centimetrų, nukrypimas nuo teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo automatiškai reiškia neteisėtą statybą? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje nutartyje suformulavo aiškią žinutę – ne visada.  Komentuodama naujausią teismų praktiką, AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė pažymi, kad vien formalus neatitikimas dar nereiškia, kad statinį ar inžinerinius tinklus teks šalinti. 

 

Byloje Teismas nagrinėjo kaimyninių sklypų savininkų ginčą dėl nuotekų tinklų, įrengtų per arti sklypo ribos, ir dėl galimo atstumo nesilaikymo iki šachtinio šulinio. Ieškovas siekė, kad atsakovai savo lėšomis pašalintų dalį nuotekų ir vandentiekio tinklų, nes, jo teigimu, jie buvo įrengti mažesniu nei 1 metro atstumu nuo jo sklypo ribos, o nuotekų tinklai – ir mažesniu nei 10 metrų atstumu nuo jo sklype esančio šachtinio šulinio. Tačiau visų instancijų teismai ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko šiuos sprendimus galioti. 

 

Šios bylos esmė – teismo atsakymas į klausimą, ar kiekvienas minimalaus atstumo nesilaikymas turi būti vertinamas formaliai, kaip savaime sukeliantis pareigą pašalinti statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai pabrėžė, kad Civilinio kodekso negalima taikyti mechaniškai. Teismas priminė ankstesnę praktiką, pagal kurią labai nedideli nukrypimai nuo teisės aktuose nustatytų atstumų gali būti laikomi mažareikšmiais, jeigu jie realiai nepažeidžia nei viešųjų tikslų, nei kaimyninio sklypo savininko teisių. 

 

Anot AVOCAD teisininkės, ši nutartis yra svarbi tuo, kad dar kartą parodo – ginčai dėl statybų ir inžinerinių tinklų negali būti sprendžiami vien pagal liniuotę. „Kasacinis teismas šioje byloje aiškiai pasakė, kad vien formalus kelių centimetrų neatitikimas dar nereiškia, jog statyba tampa neteisėta. Vertinama ne tik pati paklaida, bet ir jos reikšmė – ar ji realiai pažeidžia kaimyno teises, ar paneigia teisės aktų saugomus tikslus“, – sako K. Šemeklytė. 

 

Reikšmingi buvo ne dabartiniai, o statybos užbaigimo metu buvę duomenys 

 

Byloje didelę reikšmę turėjo klausimas, kokie atstumai turi būti vertinami – dabartiniai ar tie, kurie egzistavo statybos užbaigimo metu. 

Ieškovas rėmėsi vėlesniais matavimais, pagal kuriuos kai kuriose vietose atstumas nuo nuotekų tinklų iki jo sklypo ribos buvo dar mažesnis. Vis dėlto, teismai nustatė, kad sprendžiant dėl statybos teisėtumo svarbiausia yra situacija statybos užbaigimo momentu. O tuo metu nustatyti atstumai buvo 1,04 m, 0,98 m ir 0,92 m. 

Tai reiškė, kad nukrypimai nuo privalomo 1 metro atstumo sudarė tik 2 ir 8 centimetrus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad tokie nukrypimai yra nežymūs ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti statybos neteisėtumo. „Praktikoje tai labai svarbu. Teismas akcentavo, kad negalima automatiškai remtis po kelerių metų atliktais matavimais ir iš jų daryti išvados, jog statyba buvo neteisėta nuo pat pradžių. Turi būti vertinama, kokia faktinė situacija buvo tada, kai statinys ar tinklai buvo įrengti ir statyba užbaigta“, –  pabrėžia teisininkė. 

 

Teismas neperžengė formalios logikos, bet žiūrėjo į realų poveikį 

 

Svarbu ir tai, kad teismai vertino ne tik centimetrus, bet ir platesnį kontekstą: tinklai buvo įrengti teritorijoje, kurioje jau buvo ir kitų komunikacijų, o ieškovas nepateikė realių alternatyvų, kaip tokį tinklą būtų galima perkelti nepažeidžiant kitų interesų. Tai rodo nuoseklią teismų kryptį – net ir tada, kai tam tikras nukrypimas formaliai egzistuoja, teismas vis tiek vertina proporcingumą, realias pasekmes ir tai, ar griežčiausia priemonė iš tiesų yra pagrįsta. Pasak  Kamilės Šemeklytės, ši nutartis siunčia svarbią žinią ir kaimyninių sklypų savininkams, ir statytojams: teismui neužtenka vien parodyti, kad skaičius neatitinka normos. Reikia pagrįsti, kuo tas pažeidimas yra reikšmingas, kokias realias pasekmes jis sukelia ir kodėl būtent statybos padarinių šalinimas yra proporcinga priemonė“, – teigia ji.  

Kita bylos dalis buvo susijusi su ieškovo teiginiu, kad nuotekų tinklai įrengti per arti jo sklype esančio šachtinio šulinio. Vis dėlto, teismai konstatavo, kad byloje nepakako įrodymų, jog šis šulinys iš tiesų egzistavo tuo metu, kai buvo projektuojami ir tiesiami ginčo tinklai. 

Ieškovas tvirtino, kad tai buvo akivaizdu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė esminį civilinio proceso principą: kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Jei reikalavimas siejamas su tuo, kad tam tikras objektas jau egzistavo ginčui reikšmingu laikotarpiu, būtent tą aplinkybę ir reikia įrodyti. 

 

Teismas taip pat atmetė argumentą, jog šioje dalyje buvo priimtas vadinamasis siurprizinis sprendimas. LAT išaiškino, kad šachtinio šulinio egzistavimo faktas buvo viena iš pagrindinių bylos aplinkybių nuo pat pradžių, todėl ieškovas turėjo suprasti, jog ją būtina pagrįsti įrodymais. 

„Tai labai aiškus priminimas, kad civilinėse bylose neužtenka vien logiško pasakojimo ar įsitikinimo savo teisumu. Jeigu reikalavimas grindžiamas konkrečia faktine aplinkybe – pavyzdžiui, kad šulinys jau stovėjo iki tinklų įrengimo, – tą aplinkybę reikia įrodyti. Kitaip tariant, procesinė pareiga įrodinėti niekur nedingsta net ir tada, kai šaliai atrodo, kad faktas yra savaime suprantamas“, –  atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkė. 

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis aktuali visiems, kurie susiduria su kaimyninių sklypų ribomis, komunikacijų įrengimu, rekonstrukcijomis ar ginčais dėl statybų teisėtumo. Viena vertus, ji patvirtina, kad teismai gina nuosavybės teisę ir teisės aktuose nustatytus atstumus. Kita vertus, ši apsauga nėra absoliučiai formali – labai nedideli, realios žalos nesukeliantys nukrypimai gali būti vertinami kaip mažareikšmiai.  Ginčo sėkmę lemia ne vien tai, ar pavyksta parodyti formalų neatitikimą, bet ir tai, ar šalis geba tiksliai pagrįsti, kada pažeidimas atsirado, koks jo mastas, kokias teises jis realiai pažeidžia ir kokios teisinės pasekmės turėtų būti taikomos.  „Iš praktinės pusės tai labai naudinga byla. Ji parodo, kad ginčuose dėl minimalių atstumų svarbu ne tik normos tekstas, bet ir įrodymai, laiko momentas bei proporcingumo vertinimas. O tai reiškia, kad tiek planuojant statybas, tiek ruošiantis ginčui būtina labai kruopščiai įsivertinti faktines aplinkybes ir įrodymų bazę“, – apibendrina K. Šemeklytė.