Nepagrįsta bauda nebūtinai turi pasiekti teismą: institucija gali ją panaikinti pati

Administracinė bauda daugeliui atrodo kaip proceso pabaiga: institucija priėmė nutarimą, o žmogui lieka arba susimokėti, arba kreiptis į teismą. Tačiau praktikoje egzistuoja ir trečias kelias – pati baudą skyrusi institucija, gavusi asmens skundą ir įvertinusi jo argumentus, gali pripažinti savo klaidą bei panaikinti nepagrįstą nutarimą dar iki ginčui pasiekiant teismą.

Pasak AVOCAD advokato Dainiaus Antanaičio, ši galimybė svarbi ne tik administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, bet ir pačiai institucijai, nes leidžia išvengti nereikalingo teisminio proceso bei su juo susijusių finansinių pasekmių.

Nuo protokolo iki baudos – keli svarbūs etapai

Administracinio nusižengimo procesas paprastai prasideda pareigūnui surašius administracinio nusižengimo protokolą. Vėliau byla nagrinėjama, o administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi būti tinkamai informuotas apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Tiek surašant protokolą, tiek nagrinėjant bylą asmuo turi teisę pateikti paaiškinimus, įrodymus ir argumentus, kodėl nesutinka su jam inkriminuojamu pažeidimu. Jei institucijos jie neįtikina, priimamas nutarimas ir skiriama administracinė nuobauda. „Baudos skyrimas neturėtų būti formalus paskutinis procedūros žingsnis. Institucija, priimdama nutarimą, turi būti įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes ir turėti pakankamą pagrindą konstatuoti pažeidimą. Priešingu atveju klaidingas sprendimas gali reikšti ne tik jo panaikinimą teisme, bet ir papildomas išlaidas valstybei“, – sako AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Laimėjus bylą, galima reikalauti atlyginti teismo išlaidas. Gavęs nutarimą asmuo iš esmės turi dvi pagrindines galimybes – sutikti su paskirta nuobauda arba ją skųsti. Jeigu ginčas pasiekia teismą ir asmeniui pavyksta įrodyti, kad administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu turi būti nutraukta, atsiranda ir teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš valstybės. Todėl, D. Antanaičio teigimu, institucijos sprendimas tęsti ginčą net ir tuomet, kai skunde pateikti argumentai atskleidžia akivaizdžius pirminio nutarimo trūkumus, gali turėti konkrečią finansinę kainą. „Jeigu institucija mato, kad jos sprendimas buvo nepagrįstas, nėra racionalu vien dėl formalumo laukti, kol tą patį pasakys teismas. Teisminis procesas kainuoja laiką ir pinigus ne tik žmogui, bet galiausiai ir valstybei“, – pažymi advokatas.

Institucija gali savo klaidą ištaisyti pati

Svarbi detalė – skundas dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teismui pateikiamas per nutarimą priėmusią instituciją.

Būtent šiame etape institucija turi galimybę dar kartą įvertinti savo sprendimą ir asmens pateiktus argumentus. „Gavusi skundą institucija neprivalo automatiškai jo persiųsti teismui ir laukti teisėjo verdikto. Jeigu skundo argumentai pagrįsti, institucija turi galimybę pati panaikinti savo priimtą nutarimą. Kitaip tariant, teisės aktai suteikia galimybę klaidą ištaisyti dar iki teisminio proceso“, – aiškina D. Antanaitis.

Jeigu institucija su skundu nesutinka, jis perduodamas nagrinėti teismui. Tačiau jeigu pripažįstama, kad bauda buvo paskirta nepagrįstai, klaida gali būti ištaisyta gerokai paprasčiau.

 Pripažinti klaidą gali būti pigiau nei ją ginti teisme

 Antanaičio vertinimu, tokia procedūra turėtų skatinti institucijas į gautus skundus žiūrėti ne kaip į formalų dokumentą, kurį tereikia persiųsti teismui, bet kaip į realią galimybę dar kartą patikrinti savo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. „Institucija, supratusi, kad baudą skyrė nepagrįstai, gali pati ištaisyti savo klaidą – be teisminio proceso. Tai ne tik greičiau žmogui, bet ir racionaliau pačiai valstybei: išvengiama nereikalingo bylinėjimosi ir galimos pareigos atlyginti asmens patirtas teismo išlaidas“, – reziumuoja AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis. Kartais geriausias institucijos sprendimas yra ne bet kokia kaina ginti jau priimtą nutarimą, o laiku pripažinti, kad jis buvo nepagrįstas, ir klaidą ištaisyti dar prieš jai tampant teisminiu ginču.

Bilieto aktyvavimas, kontrolė ir keleivio atsakomybė: ką svarbu žinoti keliaujant Vilniaus viešuoju transportu?

Viešojo transporto bilietą Vilniuje šiandien galima įsigyti vos per kelias akimirkas – mobiliąja programėle, bekontakte banko kortele ar kitu keleivio pasirinktu būdu. Tačiau vien bilieto įsigijimas ne visais atvejais reiškia, kad keleivis keliauja teisėtai. Priklausomai nuo bilieto įsigijimo būdo, reikšmingos tampa jo aktyvavimo aplinkybės, galiojimo pradžios momentas, nustatyta galiojimo trukmė ir keleivio veiksmai kelionės metu.

Praktika rodo, kad į situacijas, kai už kelionę tenka susimokėti baudą, keleiviai neretai patenka ne dėl siekio išvengti bilieto įsigijimo, bet dėl to, kad nežino arba netinkamai supranta taikomą reguliavimą – kuris momentas laikomas kontrolės pradžia, ar persėdant į kitą transporto priemonę būtina įsigyti naują bilietą ir kaip vertinama situacija, kai 30 minučių trukmės bilieto nepakanka kelionei užbaigti dėl eismo spūsčių ar kitų nuo keleivio nepriklausančių aplinkybių. „Viešojo transporto bilietų sistema keleiviui iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprasta – įsigijai bilietą ir važiuoji. Vis dėlto teisiniu požiūriu svarbus ne tik pats bilieto įsigijimo faktas. Reikšmę turi ir tai, ar bilietas tinkamai bei laiku aktyvuotas, ar jis vis dar galioja kontrolės momentu, o naudojantis lengvata – ar keleivis gali pagrįsti teisę į ją. Būtent šios aplinkybės praktikoje gali lemti, ar keleivio kelionė bus laikoma teisėta“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Kur keleiviui ieškoti aktualios informacijos?

Visi asmenys, besinaudojantys viešuoju transportu Vilniaus mieste, pirmiausia turėtų susipažinti su viešojo transporto naudojimosi taisyklėmis, kad tinkamai suprastų savo teises ir pareigas bei galėtų jų laikytis kelionės metu.

Aktualūs teisės aktai ir kiti keleivių vežimą bei keleivių kontrolę reglamentuojantys dokumentai visuomenei prieinami JUDU interneto svetainės skiltyje „Teisės aktai“. Joje galima rasti, pavyzdžiui, Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus miesto savivaldybės viešuoju transportu taisykles, naudojimosi „m.Ticket“ programėle taisykles, JUDU (Vilniečio) kortelės, elektroninių ir popierinių bilietų įsigijimo ir (ar) e. piniginėje esančių lėšų naudojimo ir grąžinimo tvarkos aprašą bei kitus dokumentus.

Be teisės aktų, keleiviams naudinga susipažinti ir su JUDU dažnai užduodamų klausimų (DUK) skiltimi, kurioje pateikiami atsakymai į daugelį konkrečių klausimų dėl bilietų įsigijimo, aktyvavimo, galiojimo, persėdimo, lengvatų ir keleivių kontrolės. Nors DUK nėra teisės aktas, ši informacija padeda geriau suprasti praktinį galiojančių taisyklių taikymą. „Keleiviui tikrai nebūtina mintinai žinoti visų teisės aktų, tačiau prieš naudojantis konkrečiu bilieto tipu verta žinoti pagrindines jo naudojimo sąlygas. Ypač tai aktualu naudojantis mobiliąja programėle, lengvatiniais bilietais ar planuojant ilgesnę kelionę su persėdimais. JUDU skelbiamos taisyklės ir praktiniai paaiškinimai leidžia iš anksto pasitikrinti, kaip konkrečioje situacijoje reikėtų elgtis“, – pažymi S. Mickienė.

Bilieto aktyvavimas ir keleivių kontrolės pradžia

Viena iš situacijų, dėl kurių keleiviams gali kilti ginčų su kontrolę atliekančiais specialistais, yra netinkamas arba per vėlyvas bilieto aktyvavimas.

Pagal Vilniaus miesto viešojo transporto taisykles keleivių kontrolės pradžia siejama ne su momentu, kai kontrolierius įlipa į transporto priemonę ar prieina prie konkretaus keleivio, siekdamas patikrinti jo bilietą. Keleivių kontrolė prasideda tada, kai transporto priemonė privažiuoja stotelės, kurioje vykdoma kontrolė, įvažą arba stotelę be įvažos ir vairuotojas ar kitas įgaliotas asmuo užblokuoja transporto priemonėje įdiegtus komposterius.

Todėl kiekvienas keleivis, vos tik įlipęs į transporto priemonę ir kol dar nėra privažiavęs kitos stotelės, kurioje gali būti atliekami kontrolės veiksmai, jeigu neturi galiojančio bilieto, privalo jį nedelsdamas įsigyti ir tinkamai aktyvuoti. Bilietas turi būti aktyvuotas iki keleivių kontrolės pradžios, kad šiuo momentu keleivis būtų laikomas turinčiu galiojantį bilietą.„Svarbu suprasti, kad kontrolės pradžia nėra momentas, kai keleivis pamato kontrolierių ar kai kontrolierius prieina patikrinti konkretaus bilieto. Taisyklėse šis momentas apibrėžtas kitaip – jis siejamas su transporto priemonės privažiavimu prie stotelės, kurioje vykdoma kontrolė, ir komposterių užblokavimu. Todėl bilieto aktyvavimas tik pamačius kontrolierių gali būti per vėlyvas“, – atkreipia dėmesį AVOCAD vyresnioji teisininkė.

Bilieto aktyvavimo būdas priklauso nuo to, kokiu būdu jis įsigytas.

Naudojantis JUDU / Vilniečio kortele, ją reikia priliesti prie komposterio, pasirinkti norimą aktyvuoti bilietą, o tuomet kortelę priliesti dar kartą ir taip patvirtinti pasirinkimą. Jei kortelėje yra skirtingų rūšių bilietų, komposteris leidžia pasirinkti, kurį bilietą aktyvuoti.

Mobiliąja programėle įsigytas elektroninis bilietas aktyvuojamas pačioje programėlėje, atliekant aktyvavimo veiksmą. Aktyvavimo procesas užtrunka 15 sekundžių, todėl bilietas nelaikomas galiojančiu tol, kol aktyvavimo procesas nėra baigtas ir programėlėje nėra patvirtinta, kad bilietas aktyvuotas. „Šios 15 sekundžių gali atrodyti kaip nereikšminga techninė detalė, tačiau kontrolės atveju jos gali tapti labai svarbios. Keleivis, pasirinkęs mobiliąją programėlę, aktyvavimo veiksmą turėtų pradėti nedelsdamas, vos tik įlipęs į transporto priemonę. Bilietas laikomas aktyvuotu tik pasibaigus aktyvavimo procesui, todėl nereikėtų laukti kitos stotelės ar kontrolierių pasirodymo“, – aiškina S. Mickienė.

Atskiras būdas – bekontaktė banko kortelė. Ja Vilniaus viešajame transporte galima įsigyti 60 minučių bilietą, kuriam lengvatos šiuo metu netaikomos. Bilietas įsigyjamas komposteryje priglaudus fizinę banko kortelę arba naudojantis telefonu ar laikrodžiu, kuriame įdiegta atitinkama mokėjimo priemonė. Sėkmingą pirkimą patvirtina komposterio ekrane rodomas patvirtinimas ir garsinis signalas.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai keleivis, įlipęs į viešojo transporto priemonę, pamiršta aktyvuoti bilietą ir tai padaro tik, pavyzdžiui, pastebėjęs įlipantį kontrolierių. Tokiu atveju vien tai, kad kontrolieriui tikrinant keleivį bilietas jau yra aktyvuotas, savaime nereiškia, kad kontrolės pradžios momentu keleivis turėjo galiojantį bilietą.

Vertinama, kada bilietas faktiškai buvo aktyvuotas ir ar tai įvyko iki keleivių kontrolės pradžios, t. y. iki tol, kol transporto priemonė privažiavo stotelę, kurioje kontrolieriai vykdo keleivių kontrolę, ir vairuotojas ar kitas įgaliotas asmuo užblokavo komposterius.

Jeigu nustatoma, kad bilietas buvo aktyvuotas jau po kontrolės pradžios momento, laikoma, kad kontrolės pradžios momentu keleivis galiojančio bilieto neturėjo. Tokiu atveju vėlesnis bilieto aktyvavimas šios aplinkybės nepakeičia.„Kitaip tariant, kontrolės metu vertinama ne vien tai, ką kontrolierius mato keleivio telefone tikrinimo sekundę, bet ir tai, kada bilietas faktiškai tapo galiojantis. Jeigu jis aktyvuotas jau prasidėjus kontrolei, vėlesnis aktyvavimas nepanaikina fakto, kad kontrolės pradžios momentu galiojančio bilieto nebuvo“, – pabrėžia teisininkė.

Vis dėlto, nustačius, kad kontrolės pradžios momentu keleivis nebuvo tinkamai aktyvavęs bilieto, jam gali būti sudaryta galimybė išvengti administracinės atsakomybės kontrolės metu įsigyjant kontrolės bilietą. Kontrolės bilietas skirtas atvejams, kai kontrolės metu nustatoma, jog keleivis keliauja be tinkamai pažymėto ar aktyvuoto bilieto.

Kontrolės bilietas kainuoja 15 Eur, už jį galima atsiskaityti tik negrynaisiais pinigais – banko kortele. Įsigytas bilietas galioja dvi valandas nuo jo įsigijimo momento, keleiviui nereikalaujant išlipti iš transporto priemonės.

Jeigu keleivis neturi galimybės už kontrolės bilietą atsiskaityti negrynaisiais pinigais, kontrolierius turi teisę tokį keleivį išlaipinti iš transporto priemonės ir teisės aktų nustatyta tvarka surašyti administracinio nusižengimo protokolą dėl važiavimo be bilieto. Tokiu atveju keleiviui taikoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 446 straipsnio 4 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė – bauda nuo 16 iki 30 eurų.

Lengvatinis bilietas: vien teisės į lengvatą nepakanka

Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas nustato asmenų kategorijas, kurioms suteikiama teisė viešuoju transportu naudotis lengvatinėmis sąlygomis ir įsigyti važiavimo bilietus su nustatyto dydžio nuolaida. Tarp tokių asmenų yra mokiniai ir studentai, asmenys su negalia, tam tikrą amžių sukakę asmenys, juos lydintys asmenys bei kitos įstatyme nurodytos asmenų grupės. Tačiau vien priklausymo vienai iš šių kategorijų nepakanka. Pasinaudoti transporto lengvata keleivis gali tik turėdamas galiojantį dokumentą, patvirtinantį jo teisę į atitinkamą lengvatą, ir kontrolieriui pareikalavus jį pateikdamas.

„Čia svarbu atskirti du dalykus – faktinę žmogaus teisę į lengvatą ir galimybę ją įrodyti kontrolės metu. Pavyzdžiui, keleivis iš tiesų gali būti studentas ir turėti teisę į lengvatinį bilietą, tačiau kontrolės metu jis turi gebėti šią teisę patvirtinti nustatytu dokumentu. Vien paaiškinimo, kad dokumentas liko namuose, nepakanka“, – sako S. Mickienė. Jeigu keleivis tokio dokumento neturi, pavyzdžiui, jį pamiršo namuose, jis negali tinkamai pagrįsti savo teisės naudotis lengvatiniu bilietu kontrolės metu. Tokiu atveju gali būti taikoma ANK 446 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė. Kai keleivis iš tikrųjų turi objektyvią teisę į lengvatą ir yra įsigijęs atitinkamą bilietą, tačiau patikros metu nepateikia tai įrodančio dokumento, jo veika kvalifikuojama pagal ANK 446 straipsnio 2 dalį, numatančią švelnesnę baudą – nuo 10 iki 14 eurų.

Kai asmuo apskritai neturi teisės į jokią lengvatą, tačiau važiuoja su lengvatiniu bilietu, jo veika prilyginama važiavimui be bilieto pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį. Už tai numatyta griežtesnė piniginė bauda – nuo 16 iki 30 eurų.„Šių situacijų nereikėtų sutapatinti. Viena yra turėti teisę į lengvatą, tačiau kontrolės metu nepateikti ją patvirtinančio dokumento, ir visai kas kita – apskritai neturint teisės į lengvatą sąmoningai naudotis lengvatiniu bilietu. Atitinkamai skiriasi ir teisės aktuose numatyta atsakomybė“, – paaiškina AVOCAD teisininkė.

Lengvatinis bilietas studentams: ką svarbu žinoti?

Studentams, atitinkantiems Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyme nustatytas sąlygas, Vilniaus viešajame transporte taikoma 80 proc. nuolaida vienkartiniams ir terminuotiems bilietams.

Teisę į šią lengvatą turi aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių piliečiai arba jų šeimos nariai ir studijuoja Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą.

Tačiau teisės į transporto lengvatą turėjimas savaime nėra pakankamas pagrindas kelionės metu naudotis lengvatiniu bilietu. Keleivis, įsigijęs ir aktyvavęs lengvatinį bilietą, privalo turėti galiojantį dokumentą, patvirtinantį jo teisę į atitinkamą transporto lengvatą, ir keleivių kontrolės metu, kontrolieriui pareikalavus, jį pateikti.

Studentams teisę į lengvatą gali patvirtinti mokyklos ar universiteto išduotas studento pažymėjimas arba galiojanti ISIC kortelė, jeigu atitinkama mokymo įstaiga yra įsikūrusi Europos Sąjungoje.

Praktikoje aktualus ir naujai studijas pradedančių studentų atvejis, kai studento pažymėjimas dar nėra išduotas. Vien tai, kad studentas dar neturi studento pažymėjimo, savaime neužkerta kelio naudotis studentams taikoma transporto lengvata. Paprastai iki spalio 1 d. pakanka turėti mokymo įstaigos išduotą pažymą, patvirtinančią studento statusą, ir ją pateikti keleivių kontrolės metu.

„Tai ypač aktualu prasidėjus naujiems mokslo metams. Pirmakursis gali būti teisėtai priimtas studijuoti, tačiau dar neturėti pagaminto studento pažymėjimo. Tokiu atveju svarbu iš anksto pasirūpinti mokymo įstaigos pažyma, kuri kontrolės metu leistų patvirtinti studento statusą. Taigi svarbus ne vien pats studento statusas, bet ir galimybė jį tinkamai įrodyti“, – atkreipia dėmesį S. Mickienė.

Jeigu studentas faktiškai turi teisę į transporto lengvatą, tačiau kontrolės metu nepateikia šią teisę patvirtinančio dokumento, jam gali būti taikoma ANK 446 straipsnio 2 dalyje nustatyta bauda nuo 10 iki 14 eurų.

Bilieto galiojimo trukmė – ne kelionės trukmė

Dar viena dažna klaidinga prielaida – kad laiku įsigytas ir aktyvuotas bilietas galioja iki kelionės pabaigos, net jeigu pati kelionė trunka ilgiau, nei nustatyta bilieto galiojimo trukmė. Tačiau bilieto galiojimo laikas nėra siejamas su keleivio kelionės trukme. Jis skaičiuojamas nuo bilieto aktyvavimo momento ir priklauso nuo pasirinktos bilieto rūšies. Pavyzdžiui, 30 minučių bilietas galioja 30 minučių nuo jo aktyvavimo momento, o 60 minučių bilietas – 60 minučių. „Keleiviai kartais natūraliai tikisi, kad jeigu į transporto priemonę įlipo turėdami galiojantį bilietą, galės su juo nuvažiuoti iki galutinės stotelės. Tačiau taisyklės veikia kitaip – bilietas galioja konkrečiai nustatytą laiką. Todėl net ir tuomet, kai kelionė užsitęsia dėl spūsčių ar kitų nuo keleivio nepriklausančių aplinkybių, pasibaigus bilieto galiojimo laikui reikia įsigyti ir aktyvuoti naują bilietą“, – aiškina S. Mickienė.

Taigi, jeigu kelionė dėl transporto spūsčių ar kitų priežasčių užsitęsia ilgiau ir bilieto galiojimo laikas baigiasi keleiviui dar nepasiekus galutinės stotelės, vien tai, kad bilietas buvo laiku įsigytas ir aktyvuotas, nesuteikia teisės toliau keliauti. Tokiu atveju keleivis, norėdamas tęsti kelionę, turi įsigyti ir tinkamai aktyvuoti naują bilietą. Kita vertus, bilieto galiojimo trukmė nėra siejama su konkrečia transporto priemone. Pavyzdžiui, 60 minučių bilietą aktyvavęs keleivis gali per šį laiką persėsti iš vieno autobuso ar troleibuso į kitą ir toliau naudotis tuo pačiu bilietu, jeigu jo galiojimo laikas nėra pasibaigęs.

„Persėdimas savaime nereiškia, kad reikia pirkti naują bilietą. Jeigu turimas 30 ar 60 minučių bilietas vis dar galioja, keleivis jo galiojimo laikotarpiu gali persėsti į kitą autobusą ar troleibusą. Esminis kriterijus yra ne transporto priemonių skaičius, o tai, ar bilieto galiojimo laikas nėra pasibaigęs“, – pabrėžia teisininkė.

Ką svarbiausia prisiminti keleiviui?

Apibendrindama S. Mickienė išskiria keletą praktiniu požiūriu svarbiausių taisyklių, kurias keleiviams verta prisiminti:

  1. Bilietą reikia ne tik įsigyti, bet ir tinkamai aktyvuoti. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai naudojama mobilioji programėlė, nes bilieto aktyvavimas nėra momentinis – po aktyvavimo patvirtinimo turi praeiti 15 sekundžių. Tik tuomet laikoma, kad bilietas yra aktyvuotas, o asmuo turi galiojantį kelionės bilietą.
  2. Kontrolės pradžia nėra momentas, kai kontrolierius prieina prie keleivio. Kontrolės pradžia siejama su transporto priemonės privažiavimu prie atitinkamos stotelės ir komposterių užblokavimu, o ne su momentu, kai kontrolierius fiziškai įlipa į transporto priemonę ar prieina prie konkretaus tikrinamo keleivio. Todėl bilietas turi būti įsigytas ir aktyvuotas dar iki transporto priemonės privažiavimo prie stotelės, kurioje bus atliekami patikros veiksmai, ir komposterių užblokavimo.
  3. Naudojantis lengvatiniu bilietu būtina turėti teisę į lengvatą patvirtinantį dokumentą. Teisę į konkrečią lengvatą turintis keleivis kontrolės metu, kontrolieriui pareikalavus, turi pateikti šį faktą patvirtinantį dokumentą. Tokio dokumento neturint ar jo nepateikus gali tekti sumokėti baudą.
  4. Persėdant į kitą transporto priemonę naujo bilieto pirkti nebūtina, jeigu turimas bilietas vis dar galioja. 30 ir 60 minučių bilietai leidžia jų galiojimo metu neribotai persėsti į kitą autobusą ar troleibusą, todėl vien persėdimas į kitą transporto priemonę savaime nereiškia, kad reikia pirkti naują bilietą.
  5. Bilieto galiojimo laikas nesiejamas su faktine kelionės trukme. Keleivis turi įvertinti bilieto galiojimo terminą – joks tolerancijos laikotarpis nėra taikomas. Pasibaigus nustatytam galiojimo laikui, keleivis nebegali remtis tuo pačiu bilietu vien dėl to, kad kelionė objektyviai užsitęsė ne dėl paties keleivio kaltės ar nuo jo priklausančių priežasčių. Tokiu atveju būtina įsigyti ir aktyvuoti naują bilietą.

„Didžioji dalis tokių situacijų kyla ne dėl sąmoningo keleivių siekio važiuoti be bilieto, o dėl praktinių taisyklių nežinojimo. Todėl paprasčiausias būdas išvengti nemalonaus ginčo kontrolės metu – bilietą aktyvuoti iš karto įlipus, stebėti jo galiojimo laiką, o naudojantis lengvata visada turėti ją patvirtinantį dokumentą“, – apibendrina AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Darbuotojas padarė įmonei žalos: kada darbdavys gali reikalauti ją atlyginti?

Sugadinta įmonės įranga, dėl darbuotojo klaidos patirti finansiniai nuostoliai, prarastas klientas ar atskleista konfidenciali informacija – situacijų, kai darbuotojo veiksmai verslui gali kainuoti realius pinigus, pasitaiko įvairių. Tačiau net ir tuomet, kai darbuotojo kaltė atrodo akivaizdi, darbdavys ne visada gali pareikalauti atlyginti visą patirtą žalą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas atkreipia dėmesį, kad darbo teisėje darbuotojo materialinė atsakomybė yra sąmoningai ribojama, todėl vien fakto, kad įmonė patyrė nuostolių, nepakanka. „Versle natūraliai gali kilti požiūris: jeigu darbuotojo klaida įmonei kainavo, darbuotojas turi šiuos nuostolius ir padengti. Tačiau teisiškai situacija nėra tokia paprasta. Darbdaviui tenka pareiga įrodyti ne tik pačią žalą, bet ir darbuotojo neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir atsiradusių nuostolių“, – sako teisininkas.

Vien nuostolių neužtenka

Darbo kodeksas numato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti dėl savo kalto darbo pareigų pažeidimo kitai šaliai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Praktikoje žalos atsiradimo situacijos gali būti labai skirtingos: darbuotojas gali sugadinti jam perduotą darbo įrangą, nesilaikyti darbo saugos ar kitų privalomų taisyklių, savo veiksmais sukelti finansinių nuostolių ar pakenkti darbdavio reputacijai. Tačiau tam, kad darbuotojui atsirastų pareiga atlyginti žalą, turi būti nustatyta visa atsakomybės sąlygų visuma. Pirmiausia darbdavys turi būti realiai patyręs žalą – ją gali sudaryti tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek negautos pajamos. Taip pat turi būti nustatyti neteisėti darbuotojo veiksmai ar neveikimas. Pavyzdžiui, darbuotojas galėjo pažeisti darbo tvarkos, saugos reikalavimus, pareigybės taisykles ar konkrečiai profesijai teisės aktuose nustatytas pareigas.

Būtinas ir priežastinis ryšys – darbdavio patirti nuostoliai turi būti konkretaus darbuotojo pažeidimo pasekmė. Galiausiai turi būti nustatyta darbuotojo kaltė.

Be to, žala turi būti susijusi būtent su darbo santykiais ir darbuotojo darbo veikla. Jeigu ji atsirado ne darbuotojui vykdant darbo funkcijas, jos atlyginimui gali būti taikomos jau ne Darbo kodekso, o kitos teisės normos.

„Svarbiausia darbdaviams suprasti, kad darbuotojo atsakomybė nėra preziumuojama vien todėl, kad įmonė patyrė nuostolį. Visas būtinas atsakomybės sąlygas turi įrodyti žalą atlyginti reikalaujantis darbdavys. Jei bent vienos iš jų nėra, reikalavimas darbuotojui gali būti nepagrįstas“, – pabrėžia R. Puodžiūnas.

Net ir įrodžius darbuotojo kaltę, visos sumos atgauti gali nepavykti

Dar viena verslui svarbi aplinkybė – Darbo kodeksas riboja darbuotojo atlygintinos turtinės žalos dydį. Pagal bendrąją taisyklę darbuotojas privalo atlyginti padarytą turtinę žalą, tačiau ne daugiau kaip trijų savo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Jeigu nustatoma, kad žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, ši riba padidėja iki šešių vidutinių darbo užmokesčių.

Didelis neatsargumas suprantamas kaip itin ryškus rūpestingumo trūkumas – kai žmogus nesilaiko net tokio atsargumo, kuris konkrečiomis aplinkybėmis yra akivaizdžiai būtinas. „Tai reiškia, kad net ir tais atvejais, kai darbuotojo veiksmai įmonei sukėlė gerokai didesnių finansinių nuostolių, darbdavys automatiškai neįgyja teisės visą šią sumą išieškoti iš darbuotojo. Įstatymų leidėjas sąmoningai nustato atsakomybės ribas, nes darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis žmogaus pragyvenimo šaltinis“, – aiškina AVOCAD teisininkas.

Kada darbuotojui gali tekti atlyginti visą žalą?

Vis dėlto darbuotojo atsakomybės ribojimas nėra absoliutus. Darbo kodeksas numato konkrečius atvejus, kai darbuotojui gali tekti atlyginti visą darbdavio patirtą žalą. Visiško žalos atlyginimo gali būti reikalaujama, kai žala padaryta tyčia arba darbuotojo veikla turi nusikaltimo požymių. Tokia pati taisyklė taikoma, kai žalą padaro neblaivus ar nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų apsvaigęs darbuotojas.

Visą žalą taip pat gali tekti atlyginti pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją ar susitarimą dėl nekonkuravimo, darbdaviui padarius neturtinę žalą arba tais atvejais, kai visiškas žalos atlyginimas numatytas kolektyvinėje sutartyje. „Būtent šiose situacijose finansinės pasekmės darbuotojui gali būti gerokai rimtesnės. Pavyzdžiui, sąmoningas konfidencialios verslo informacijos atskleidimas konkurentui gali sukelti šimtatūkstantinius nuostolius, ir įprastas trijų ar šešių vidutinių darbo užmokesčių ribojimas tokiu atveju nebūtinai apsaugos darbuotoją“, – pažymi R. Puodžiūnas.

Jei darbuotojas žalą padarė klientui, pirmiausia atsakyti gali tekti įmonei

Verslui aktualios ir situacijos, kai darbuotojo veiksmais žala padaroma ne pačiam darbdaviui, o klientui, partneriui ar kitam trečiajam asmeniui. Tokiu atveju žalą nukentėjusiam asmeniui paprastai privalo atlyginti darbdavys. Tačiau atlyginęs darbuotojo padarytą žalą darbdavys gali įgyti atgręžtinio reikalavimo teisę į dėl žalos atsiradimo kaltą darbuotoją. Ir tokiu atveju vertinamos Darbo kodekse nustatytos darbuotojo atsakomybės sąlygos bei ribos.„Darbdaviams tai ypač aktualu veiklose, kuriose darbuotojai tiesiogiai dirba su klientų turtu, valdo transporto priemones, priima finansinius sprendimus ar atlieka kitus veiksmus, dėl kurių klaidos nuostoliai pirmiausia gali tekti pačiai įmonei. Todėl svarbu ne tik tinkamai reglamentuoti darbuotojų pareigas, bet ir užtikrinti, kad darbo procesai, atsakomybės bei vidinės taisyklės būtų aiškiai dokumentuoti“, – sako AVOCAD teisininkas R. Puodžiūnas.

Darbdavys negali tiesiog nuspręsti išskaičiuoti visų nuostolių iš algos

Praktikoje svarbus ir žalos išieškojimo klausimas. Darbuotojas ir darbdavys pirmiausia gali gera valia susitarti dėl žalos atlyginimo dydžio, tvarkos bei terminų. Tam tikrais atvejais darbdavys gali priimti rašytinį nurodymą išskaičiuoti žalą iš darbuotojo darbo užmokesčio, tačiau tokiai procedūrai Darbo kodeksas taip pat nustato konkrečius apribojimus. Jei ginčo susitarimu išspręsti nepavyksta arba reikalaujama didesnės sumos, darbdaviui gali tekti kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Todėl vien tai, kad darbdavys apskaičiavo darbuotojo padarytus nuostolius, savaime nesuteikia teisės visą jų sumą vienašališkai išskaičiuoti iš darbuotojo atlyginimo.

„Darbdaviams rekomenduočiau vengti principo „pirma išskaičiuosime, paskui aiškinsimės“. Prieš priimant sprendimą dėl žalos išieškojimo būtina įvertinti tiek darbuotojo atsakomybės pagrindą, tiek jos ribas, tiek pačią išieškojimo procedūrą. Procedūrinė klaida gali lemti papildomą darbo ginčą net ir tuomet, kai darbuotojas iš tiesų prisidėjo prie žalos atsiradimo“, – atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkas.

Pasak R. Puodžiūno, Darbo kodekse įtvirtinti ribojimai nereiškia, kad darbuotojas gali išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Jais siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp darbdavio teisės susigrąžinti dėl darbuotojo kaltės patirtus nuostolius ir darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, apsaugos. „Kiekvieną tokį atvejį reikia vertinti individualiai. Įmonei patyrus didesnę žalą, prieš reiškiant reikalavimą darbuotojui verta pirmiausia surinkti įrodymus, tiksliai apskaičiuoti nuostolius ir įvertinti, kokia atsakomybės riba konkrečiu atveju taikoma. O darbuotojui, gavusiam reikalavimą atlyginti didelę sumą, verta patikrinti, ar darbdavio reikalavimas iš tiesų atitinka Darbo kodekso nustatytas sąlygas“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Kai verslo nesėkmė palieka šimtus klientų be pinigų: kur prasideda vadovo atsakomybė?

Lietuvoje viešai paaiškėjusi istorija apie staiga veiklą nutraukusius devynis durų salonus ir šimtus klientų, likusių ne tik be užsakytų prekių, bet ir be sumokėtų avansų, kelia klausimų ne vien apie verslo riziką. Ji primena ir apie ribą, nuo kurios įmonės finansiniai sunkumai gali tapti jos vadovo teisinės atsakomybės klausimu.

Duris iš trijų tarpusavyje susijusių bendrovių užsisakę klientai buvo sumokėję nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų siekiančius avansus. Liepos pabaigoje visos trys bendrovės pranešė apie finansinius sunkumus ir nemokumą. Nukentėjusiųjų gali būti keli šimtai, dalis jų dėl susiklosčiusios situacijos jau kreipėsi į atsakingas institucijas.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad tokiose situacijose labai svarbu atskirti paprastą verslo nesėkmę nuo veiksmų, kurių vadovas imasi jau žinodamas apie kritinę bendrovės finansinę būklę. „Verslas savaime yra rizikinga veikla. Įmonė gali prarasti klientus, susidurti su tiekimo problemomis, patirti nuostolių ar galiausiai tapti nemoki. Vien faktas, kad verslas žlugo ir neatsiskaitė su kreditoriais, savaime nereiškia asmeninės vadovo atsakomybės. Tačiau situacija iš esmės keičiasi tuomet, kai vadovas žino arba turi žinoti, kad įmonė nebegalės vykdyti prisiimamų įsipareigojimų, tačiau toliau sudaro naujas sutartis ir priima klientų pinigus“, – sako E. Langys.

Vadovo pareiga – ne tik auginti verslą, bet ir laiku įvertinti jo būklę

Įmonės vadovo atsakomybė neapsiriboja kasdieniu veiklos organizavimu ar verslo rezultatų siekimu. Vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus bendrovei, tinkamai valdyti jos turtą, vengti interesų konfliktų ir priimdamas sprendimus atsižvelgti į realią įmonės finansinę padėtį. Šios pareigos tampa ypač svarbios bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais. Vadovas turi vertinti, ar įmonė pajėgi laiku vykdyti savo prievoles, ar jos įsipareigojimai nėra didinami nepagrįstai ir ar naujai sudaromos sutartys iš tiesų galės būti įvykdytos.

Pasak E. Langio, praktikoje vadovas negali apsiriboti argumentu, kad tikėjosi, jog situacija pagerės. „Vadovas turi nuolat suprasti realią įmonės finansinę padėtį – kokie yra jos įsipareigojimai, kiek ji turi turto, kokie mokėjimai vėluoja, ar egzistuoja realios galimybės vykdyti naujai prisiimamus įsipareigojimus. Artėjant nemokumui vadovo sprendimai vertinami gerokai atidžiau. Ypač tuomet, kai toliau priimami nauji užsakymai ir avansai, nors objektyvios galimybės įvykdyti sutartis jau gali būti labai abejotinos“, – pažymi advokatas.

Vadovo civilinės atsakomybės klausimas gali kilti, jeigu jis laiku nereaguoja į įmonės nemokumą, nepagrįstai didina bendrovės įsipareigojimus, sudaro bendrovei ar jos kreditoriams žalingus sandorius, teikia klaidinančią informaciją ar kitais neteisėtais veiksmais padaro žalą bendrovei arba jos kreditoriams. Tam tikrais atvejais gali būti vertinama ir tiesioginė vadovo atsakomybė konkretiems kreditoriams. Tam reikšmingos gali būti aplinkybės, ar vadovas savo veiksmais konkrečius klientus klaidino, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, skatino juos sudaryti sutartis ar sumokėti avansus, nors jau žinojo apie aplinkybes, dėl kurių įsipareigojimų įvykdymas buvo itin abejotinas.

Kada finansiniai sunkumai gali peržengti civilinės atsakomybės ribas?

Šiuo atveju viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių yra tai, kad užsakymus ir klientų avansus priiminėjo trys tarpusavyje susijusios bendrovės, kurios apie nemokumą pranešė beveik tuo pačiu metu. Todėl vertinant situaciją svarbus tampa ne tik pats nemokumo faktas, bet ir tai, kada realiai tapo aišku, kad įmonės nebegalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir kas tuo metu buvo žinoma jų vadovams. E. Langio vertinimu, būtent įvykių chronologija tokiose situacijose tampa itin reikšminga. „Esminis klausimas būtų labai paprastas: ką įmonių vadovai žinojo apie bendrovių finansinę padėtį tuo metu, kai iš žmonių dar buvo priimami nauji užsakymai ir pinigai? Jeigu būtų nustatyta, kad avansai buvo priimami jau žinant, jog užsakymų įvykdyti realiai nebebus galimybės, tai nebebūtų vien nesėkmingo verslo istorija. Tokios aplinkybės gali būti vertinamos ir galimo sukčiavimo požymių kontekste. Tačiau tai nustatyti gali tik ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos ir teismas, įvertinę konkrečius įrodymus, pinigų judėjimą, užsakymų priėmimo laiką bei faktinę įmonių finansinę būklę“, – pabrėžia E. Langys.

Vien neįvykdyta sutartis, negrąžintas avansas ar bankrutavusi įmonė savaime dar nereiškia sukčiavimo. Tokiam vertinimui svarbu nustatyti, kokia buvo asmenų tyčia pinigų priėmimo metu, ar klientams buvo teikiama klaidinanti informacija ir ar priimant jų pinigus buvo realiai ketinama bei įmanoma įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. „Verslo vadovams tai turėtų būti labai aiškus priminimas: kai įmonė artėja prie ribos, už kurios nebegalės vykdyti įsipareigojimų, sprendimas toliau finansuoti veiklą naujų klientų avansais gali sukelti visiškai kitokias teisines pasekmes nei paprasta verslo nesėkmė. Viltis, kad rytoj situacija pagerės, nepakeičia vadovo pareigos šiandien elgtis atsakingai“, – sako E. Langys.

Bankrotas vartotojui gali reikšti, kad pinigų susigrąžinti nepavyks

Didžiausia tokios situacijos problema vartotojui – net ir turint visiškai pagrįstą reikalavimą grąžinti sumokėtą avansą, tai dar nereiškia, kad pinigai faktiškai bus atgauti.

Nemokumo procese klientas tampa vienu iš bendrovės kreditorių. Jeigu bendrovės turto nepakanka visiems jos įsipareigojimams padengti, galimybės atgauti visą sumokėtą avansą gali būti labai ribotos.

Dar sudėtingesnė situacija, kai vartotojas patiria papildomų išlaidų: išmontuoja senas duris, užsako kitus darbus, samdo meistrus, keičia remonto ar statybų grafiką, o vėliau turi skubiai pirkti prekę iš kito tiekėjo. Tokius nuostolius gali tekti atskirai įrodinėti, o net ir pripažintas reikalavimas savaime negarantuoja faktinio jo atlyginimo, jeigu nemoki bendrovė neturi pakankamai turto.

Todėl, pasak E. Langio, vartotojų apsauga turi prasidėti dar prieš pervedant didesnį avansą.

Kaip vartotojui sumažinti riziką?

„Dažnai labai kruopščiai renkamės pačią prekę, bet gerokai mažiau dėmesio skiriame tam, kam pervedame pinigus. Kai avansas siekia tūkstantį, du ar kelis tūkstančius eurų, kelios minutės įmonės patikrai gali būti ne mažiau svarbios nei sutarties sąlygų perskaitymas“, – sako E. Langys.

Prieš mokant didesnį avansą verta:

  • Patikrinti juridinį asmenį. Įsitikinti, kokiai konkrečiai bendrovei mokami pinigai ir ar ji sutampa su sutartyje nurodytu pardavėju. Taip pat verta pasidomėti, kiek laiko bendrovė veikia, ar nėra viešos informacijos apie jos finansinius sunkumus, nemokumo procesus ar reikšmingą klientų skundų skaičiaus augimą.
  • Atsargiai vertinti didelius avansus. Jeigu prekė bus pagaminta ar pristatyta tik po kelių mėnesių, verta tartis dėl mažesnio pradinio mokėjimo.
  • Derėtis dėl etapinių mokėjimų. Dalį kainos galima mokėti užsakymo metu, kitą – gavus patvirtinimą apie prekės pagaminimą ar jos pristatymą, o likutį – prekę gavus ar sumontavus.
  • Atidžiai vertinti staigius sutarties ar mokėjimo pakeitimus. Jei sudarius sutartį prašoma mokėti kitai įmonei, į kitą sąskaitą ar pasikeičia sutarties šalis, vartotojas turėtų išsiaiškinti tokio pakeitimo priežastis.
  • Išsaugoti visus dokumentus ir susirašinėjimą. Sutartį, sąskaitas, mokėjimo pavedimus, užsakymo patvirtinimus, elektroninius laiškus ir žinutes apie gamybos bei pristatymo terminus. Kilus ginčui, būtent ši informacija gali tapti svarbiais įrodymais.
  • Reaguoti į pirmuosius signalus. Nuolat atidedamas pristatymas, neatsakomi skambučiai, pasikartojantys pažadai „kitą savaitę“, neaiškūs paaiškinimai dėl gamybos ar prašymai atlikti papildomus mokėjimus gali būti signalas nelaukti ir imtis veiksmų.

„Šis atvejis dar kartą parodo, kad ribotos atsakomybės bendrovė nereiškia, jog jos vadovas bet kokiomis aplinkybėmis lieka už atsakomybės ribų. Sąžiningai nepavykęs verslas yra viena. Sąmoningas naujų įsipareigojimų prisiėmimas ir svetimų pinigų priėmimas žinant, kad jų greičiausiai nebebus įmanoma įvykdyti, – jau visai kas kita. Kur yra ši riba konkrečioje situacijoje, sprendžia institucijos ir teismas, tačiau kiekvienas verslo vadovas turi ją matyti gerokai anksčiau, nei įmonės durys galutinai užsidaro“, – apibendrina AVOCAD advokatas.

Ar galima per fizinio asmens bankrotą nusirašyti skolą buvusiam sutuoktiniui?

Skyrybų metu sudaryta taikos sutartis paprastai laikoma galutiniu ginčo tarp buvusių sutuoktinių sprendimu. Tačiau ar vienas iš sutuoktinių gali vėliau išvengti joje prisiimtų finansinių įsipareigojimų, pasinaudodamas fizinio asmens bankroto procedūra? Būtent toks ginčas buvo nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Byloje, kurioje kreditoriaus interesams atstovavo AVOCAD asocijuotas partneris, advokatas Egidijus Kieras, buvo sprendžiama, ar fizinio asmens bankrotas gali tapti pagrindu atsikratyti skolos, atsiradusios ne dėl verslo ar paskolos, o dėl skyrybų metu sudarytos taikos sutarties.

Šios bylos išskirtinumas – didžiausia pareiškėjo skola kilo ne dėl nepavykusio verslo, vartojimo kredito ar laidavimo. Nutraukdami santuoką buvę sutuoktiniai sudarė taikos sutartį, kuria vyras įsipareigojo per 60 dienų buvusiai sutuoktinei sumokėti 50 000 eurų kompensaciją. Šis susitarimas neatsirado atsitiktinai. Iki jo sudarymo santuokos nutraukimo byloje buvo pareikšti reikalavimai dėl bendro sutuoktinių turto sumažinimo. Ieškinyje buvo teigiama, kad santuokos metu dalis bendro turto buvo nuslėpta, o kita dalis perleista pažeidžiant vieno iš sutuoktinių interesus.

Siekdamos išvengti ilgo teisminio proceso, šalys pasirinko kompromisą – vietoje gerokai didesnių reikalavimų susitarta dėl 50 000 eurų kompensacijos ir baudos už jos nesumokėjimą.

Tačiau kompensacija taip ir nebuvo sumokėta.

Po kelerių metų – prašymas iškelti fizinio asmens bankroto bylą

 Praėjus keleriems metams skolininkas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Iš esmės tai būtų reiškę, kad pasibaigus bankroto procesui jis siektų būti atleistas ir nuo prievolės, atsiradusios pagal skyrybų metu sudarytą taikos sutartį.

Kreditoriaus pozicija byloje buvo aiški – fizinio asmens bankrotas negali tapti priemone išvengti atsakomybės už įsipareigojimus, prisiimtus siekiant galutinai išspręsti ginčą dėl bendro sutuoktinių turto.

Teismai vertino ne tik skolas, bet ir skolininko elgesį

 Abi bylas nagrinėjusios teismų instancijos pabrėžė, kad vien nemokumo nepakanka fizinio asmens bankroto bylai iškelti.

Teismai vertino visą pareiškėjo elgesį. Nustatyta, kad pareiškėjas prisiėmė pareigą sumokėti 50 000 eurų kompensaciją realiai neįvertinęs savo finansinių galimybių ją įvykdyti. Dar svarbiau, kad vėliau jis nesiėmė aktyvių veiksmų savo mokumui atkurti.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neketino ieškoti geriau apmokamo darbo, nesutiko mažinti savo nuolatinių išlaidų, o didžiąją prievolės dalį vykdė tik priverstinio išieškojimo būdu.

Įvertinę šias aplinkybes, teismai padarė išvadą, kad toks elgesys neatitinka sąžiningo skolininko standarto.

„Fizinio asmens bankrotas nėra mechanizmas, leidžiantis atsisakyti nepatogių įsipareigojimų. Šis institutas skirtas sąžiningam skolininkui, kuris realiai siekia atsiskaityti su kreditoriais ir deda maksimalias pastangas atkurti savo mokumą. Teismai vis dažniau vertina ne vien formalų nemokumą, bet ir tai, kaip pats asmuo elgėsi prisiimdamas bei vykdydamas savo įsipareigojimus“, – komentuoja AVOCAD advokatas Egidijus Kieras.

Svarbi žinutė skyrybų bylose

Šios bylos reikšmė yra platesnė nei vien fizinio asmens bankroto instituto taikymas. Praktikoje, sudarant taikos sutartis dėl santuokos nutraukimo, neretai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja sumokėti piniginę kompensaciją už kitam tenkančią bendro turto dalį. Kita šalis pagrįstai tikisi, kad toks susitarimas bus vykdomas.

Jeigu tokias prievoles būtų galima lengvai panaikinti pasinaudojant fizinio asmens bankroto procedūra, tai mažintų pasitikėjimą taikos sutartimis ir skatintų piktnaudžiavimą šiuo institutu.

„Nagrinėtoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aiškiai priminė, kad fizinio asmens bankrotas nėra priemonė atsisakyti skyrybų metu prisiimtų įsipareigojimų vien dėl to, kad jie tapo nepatogūs.

Ši byla dar kartą parodė, kad teismai vertina ne tik skolos dydį ar formalų nemokumą, bet ir paties skolininko elgesį tiek prisiimant įsipareigojimus, tiek juos vykdant. Todėl tais atvejais, kai nustatoma, kad skolininkas veikė nesąžiningai, fizinio asmens bankrotas negali tapti priemone paneigti skyrybų metu prisiimtų įsipareigojimų“, – pažymi Egidijus Kieras.