Ar Europa pagaliau supaprastins verslo kūrimą – ir ar to pakaks?

Europos Komisija neseniai pristatė pasiūlymą, kuris gali reikšmingai pakeisti verslo kūrimo Europoje taisykles – vadinamąją „EU–Inc.“ iniciatyvą. Jos tikslas – sukurti vieningą įmonės teisinę formą visoje Europos Sąjungoje, kuri leistų verslams veikti per valstybių sienas paprasčiau ir greičiau nei iki šiol.

Šiandien verslo plėtra Europoje dažnai susiduria su paradoksu: nors turime bendrą rinką, įmonės steigimas ir veikla skirtingose valstybėse vis dar reiškia 27 skirtingas teisines sistemas, skirtingas įmonių formas ir sudėtingas administracines procedūras. Dėl to net paprastas plėtros žingsnis į kitą ES šalį gali pareikalauti savaičių ar net mėnesių. Europos Komisijos pasiūlyta EU–Inc. sistema siekia šią situaciją supaprastinti.

Ką siūlo EU–Inc.? 

Pagal pateiktą pasiūlymą būtų sukurta vieninga europinė įmonės forma, pasižyminti keliais esminiais elementais:

  • įmonę būtų galima įregistruoti per 48 valandas už mažiau nei 100 eurų;
  • nebūtų reikalaujamas minimalus įstatinis kapitalas;
  • įmonė galėtų veikti visose 27 ES valstybėse pagal vieningą teisinį modelį;
  • informacija būtų pateikiama vieną kartą, o duomenys automatiškai pasiektų registrus, mokesčių institucijas ir PVM sistemas visoje ES;
  • būtų numatyta galimybė taikyti visoje ES suderintus darbuotojų akcijų opcionų planus (ESOP).

Jeigu šiam pasiūlymui pritars Europos Parlamentas ir Taryba, iniciatyva galėtų pradėti veikti iki 2026 m. pabaigos.

Tokios iniciatyvos atsiradimas yra svarbus signalas. Europa jau kurį laiką ieško būdų, kaip padėti startuoliams ir sparčiai augančioms įmonėms lengviau plėstis bendrojoje rinkoje ir konkuruoti su JAV ar Azijos technologijų ekosistemomis.

Tai sveikintinas žingsnis, nes pagaliau pripažįstama problema, apie kurią verslas kalba jau daugelį metų – Europos bendroji rinka teisiniu požiūriu vis dar yra labai fragmentuota.

Tačiau kyla klausimas: ar vien registracijos supaprastinimas iš tiesų išspręs pagrindines Europos verslo augimo kliūtis?

Problema slypi ne tik registracijoje 

Įmonės steigimo procedūros dažnai laikomos pagrindine problema, tačiau praktikoje jos paprastai yra tik pirmasis ir dažniausiai trumpiausias verslo kelionės etapas. Kur kas sudėtingesnės kliūtys atsiranda vėliau – įmonei augant ir plečiantis į skirtingas jurisdikcijas.

Didžiausios kliūtys Europoje dažniausiai nėra susijusios su įmonės registracija. Jas lemia skirtingos mokesčių sistemos, darbo teisės reguliavimas, nevienodas teisės taikymas ir neretai gana lėtas ginčų sprendimas teismuose.

Net jei įmonę būtų galima įsteigti per 48 valandas, verslui plečiantis vis tiek tektų susidurti su:

  • skirtingais darbo teisės režimais kiekvienoje valstybėje;
  • nevienodu darbuotojų akcijų opcionų apmokestinimu;
  • skirtingais mokesčių režimais;
  • nevienoda administracine ir reguliacine praktika.

Praktikoje verslui dažnai iškyla ir dar viena, iš pirmo žvilgsnio techninė, tačiau labai reali problema – banko sąskaitos atidarymas. Net ir šiandien, kai įmonę įsteigti daugelyje ES valstybių galima gana greitai, bankai dažnai labai atsargiai vertina klientus, kurių steigėjai nėra tos šalies rezidentai. Tokiais atvejais sąskaitos atidarymas gali tapti ilgu ir sudėtingu procesu, reikalaujančiu papildomų patikrinimų ir dokumentų. Todėl lieka atviras klausimas, ar naujoji EU–Inc. forma iš tiesų palengvins santykį su bankais, ar ši praktinė kliūtis verslui išliks.

Todėl klausimas, ar EU–Inc. iš tiesų leis veikti pagal vieningą sistemą, iš esmės priklausys nuo to, kiek realios harmonizacijos bus pasiekta kitose srityse.

ESOP – svarbus, bet nepakankamas žingsnis 

Pasiūlyme numatytas vieningas ESOP modelis yra viena iš šios iniciatyvos stiprybių. Darbuotojų akcijų opcionai yra svarbi startuolių motyvavimo priemonė, ypač technologijų sektoriuje.

Vis dėlto, jei šie opcionai skirtingose valstybėse ir toliau bus apmokestinami skirtingai, jų praktinis pritaikymas gali likti ribotas.

Jei apmokestinimas išliks nacionalinis, sistema vis tiek nebus tokia paprasta ir aiški, kokią šiandien matome, pavyzdžiui, JAV. O kapitalas ir talentai dažnai juda ten, kur reguliacinė aplinka yra aiškesnė ir labiau nuspėjama.

Ar Europa pasiruošusi tikrai vieningai verslo erdvei? 

EU–Inc. iniciatyva neabejotinai rodo politines ambicijas stiprinti Europos verslo aplinką. Ji taip pat gali tapti svarbiu simboliniu žingsniu – parodyti, kad Europa siekia būti vieta, kur globalūs verslai gali būti kuriami ir auginami nepaliekant žemyno.

Vis dėlto vien tik įmonės steigimo procedūrų supaprastinimas gali būti tik pirmasis etapas.

Jeigu Europa iš tikrųjų nori sukurti vienodas konkurencijos sąlygas verslui, vieningos įmonės formos nepakaks. Reikės gerokai gilesnės harmonizacijos – ypač mokesčių, darbo teisės ir reguliacinės praktikos srityse.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad EU–Inc. iniciatyva yra svarbus signalas, jog Europos institucijos pradeda sistemingiau spręsti bendrosios rinkos fragmentacijos problemą. Jeigu pasiūlymas bus priimtas ir toliau nuosekliai vystomas, jis gali tapti pirmu realiu žingsniu link tikrai vieningos verslo erdvės Europoje.

Tačiau tikrasis šios iniciatyvos poveikis priklausys nuo to, ar Europa ryšis spręsti ir gilesnes struktūrines problemas, kurios šiandien dažnai lemia, kad ambicingos įmonės savo globalią plėtrą planuoja ne Europoje.

AVOCAD partneris, įmonių teisės ekspertas, advokatas Jonas Zaronskis

Europa gali priversti bankus prisiimti daugiau atsakomybės už finansinį sukčiavimą

Finansinis sukčiavimas šiandien yra viena sparčiausiai augančių nusikalstamumo formų Europoje. „Phishing“ laiškai, netikros bankų žinutės, sukčių skambučiai ar socialinės inžinerijos schemos kasmet iš vartotojų išvilioja milijonus eurų.

Praktikoje tokiose situacijose neretai kartojasi tas pats scenarijus: bankas atsisako kompensuoti prarastas lėšas argumentuodamas, kad klientas pats „atskleidė duomenis“, todėl turi prisiimti finansines pasekmes.

Tačiau Europos Sąjungos teisėje ryškėja tendencija šią praktiką keisti. Neseniai paskelbtoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinio advokato išvadoje nagrinėjamas svarbus klausimas: ar bankas gali atsisakyti nedelsdamas grąžinti klientui lėšas už neautorizuotą mokėjimą vien dėl to, kad įtaria kliento didelį neatsargumą.

Generalinio advokato siūlomas atsakymas – gana aiškus ir kategoriškas.

Pagal jo išvadą bankas privalo nedelsdamas grąžinti klientui neautorizuotos operacijos sumą, o tik po to gali spręsti klausimą, ar klientas galėjo veikti dėl didelio neatsargumo.

Kitaip tariant, teisės aktų logika yra tokia: pirmiausia turi būti užtikrinama vartotojo pinigų apsauga, o tik vėliau sprendžiamas atsakomybės paskirstymo klausimas.

Generalinis advokatas savo išvadoje pabrėžia, kad Europos Sąjungos teisėkūra sąmoningai siekė nutraukti praktiką, kai mokėjimo paslaugų teikėjai atsisako grąžinti lėšas remdamiesi tariamu kliento netinkamu elgesiu. Tokia praktika dažnai priversdavo vartotojus patiems kreiptis į teismus, kad susigrąžintų savo pinigus.

Būtent todėl mokėjimų direktyvoje numatyta, kad:

  • mokėjimo paslaugų teikėjas turi nedelsdamas grąžinti neautorizuotos operacijos sumą;
  •  jeigu jis mano, kad klientas veikė nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo, pats turi įrodyti šias aplinkybes ir, jei reikia, kreiptis į teismą dėl kompensacijos.

Tai reiškia, kad finansinė rizika pirmiausia tenka bankui ar kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, o ne vartotojui.

Jeigu Teisingumo Teismas pritars šiai išvadai, tai iš esmės pakeis praktinę ginčų dėl sukčiavimo logiką. Iki šiol daugeliu atvejų vartotojas turėdavo pats įrodinėti, kad nėra kaltas dėl prarastų pinigų. Tai dažnai reikšdavo ilgus ginčus su banku ar net bylinėjimąsi teismuose.

Pagal generalinio advokato siūlomą aiškinimą situacija būtų kitokia: vartotojas neprivalėtų metų metais bylinėtis dėl savo pinigų. Nuostolį pirmiausia kompensuoti privalėtų bankas, o jei šis mano, kad klientas veikė itin neatsargiai, pats turėtų įrodyti šias aplinkybes.

Ši logika atitinka ir bendrą Europos mokėjimų teisės principą: vartotojas laikomas silpnesniąja santykio puse, todėl mokėjimų sistema turi užtikrinti aukštą jo apsaugos lygį. Pagal PSD2 direktyvą už neautorizuotas operacijas paprastai atsako mokėjimo paslaugų teikėjas, išskyrus atvejus, kai vartotojas veikė nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo.

Tačiau net ir tokiais atvejais įrodinėjimo našta tenka bankui.

Ši byla nėra pavienis atvejis. Europos teisėkūroje vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti vartotojų apsaugą finansinio sukčiavimo atvejais. Europos Komisija jau siūlo naujas mokėjimų reguliavimo taisykles, kurios tam tikrais atvejais numatytų mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybę net ir vadinamojo „authorized push payment“ sukčiavimo atvejais – kai klientas pats patvirtina mokėjimą, tačiau tai padaro suklaidintas sukčių.

Tai rodo aiškią reguliavimo kryptį: finansinių technologijų ir mokėjimų sektorius turi aktyviau prisidėti prie sukčiavimo prevencijos ir prisiimti didesnę rizikos dalį.

Signalas ir Lietuvai

Lietuvoje finansinio sukčiavimo atvejų skaičius žaibiškai auga. Bankų ir klientų ginčai dėl prarastų lėšų taip pat nėra reti. Todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje gali turėti labai realių pasekmių ir Lietuvos praktikai.

Jeigu Teismas pritars generalinio advokato išvadai, bankams visoje Europoje – taip pat ir Lietuvoje – taps gerokai sudėtingiau atsisakyti kompensuoti sukčiavimo aukoms patirtus nuostolius. O tai  reikštų svarbų pokytį: finansinių paslaugų rinkoje atsakomybės centras pamažu persikelia nuo individualaus vartotojo prie institucijų, kurios valdo mokėjimų infrastruktūrą.

 

Laurynas Staniulis
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas