Month: April 2025

Būsimos išlaidos dėl statybos defektų: kaip pagrįsti ir atgauti?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite – samdėte rangovą, tikėdamiesi kokybiško rezultato, tačiau galiausiai patys likote su brokuotu darbu, papildomomis išlaidomis ir neišspręsta problema. Rangovas trūkumų nešalina, o jums nelieka nieko kito, kaip tik gelbėtis savo jėgomis. Ar galima tokioje situacijoje atgauti pinigus – net jei papildomos išlaidos dar tik laukia ateityje?

Komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė, kuri paaiškina, kada teismas gali priteisti būsimos žalos atlyginimą ir ką svarbiausia įrodyti, kad jūsų interesai neliktų neapginti.

Pasak teisininkės, tokioje situacijoje kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų.

Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti Jūsų interesai, jeigu turtinė padėtis nėra gera ir lėšų reikia nedelsiant.

Advokatė Viktorija Dubovskienė paaiškina, kad tokiais atvejais teismas gali įvertinti ne tik jau patirtą, bet ir būsimą žalą. Jei yra pakankamai pagrįsta tikimybė, kad žala atsiras, teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką kitaip užtikrinti žalos atlyginimą. Tiek pagal Civilinį kodeksą, tiek pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl būsimos žalos, taikomas realaus tikėtinumo kriterijus – tai reiškia, kad žalos atsiradimas turi būti labai tikėtinas.

„Svarbiausia, kad būsimos išlaidos būtų būtinos žalos (pavyzdžiui, darbų defektų) pašalinimui“, – pabrėžia teisininkė. Būsimos žalos vertinimas taikomas tada, kai nuostoliai dar nėra atsiradę, bet jų galima tikėtis, arba kai žalos dydžio apskaičiavimas gali užtrukti. Tokiais atvejais svarbu įrodyti, kad žala tikrai atsiras. Dažnai tai daroma remiantis specialistų skaičiavimais ar modeliais, kurie leidžia prognozuoti galimą nuostolių dydį.

Tuo tarpu, jei prašoma atlyginti jau patirtą žalą, būtina aiškiai įrodyti, kad nuostoliai jau atsirado ir yra tiksliai apskaičiuojami. Tačiau vien to nepakanka – tiek prašant atlyginti būsimą, tiek jau atsiradusią žalą, reikia pagrįsti ir žalos dydį: įrodyti, kad visos nurodomos išlaidos buvo (ar bus) būtinos ir pagrįstos.

„Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinė atsakomybė nėra skirta nubausti – ji skirta kompensuoti. Todėl žala atlyginama tiek, kiek reikia, kad žmogus būtų grąžintas į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei žala nebūtų padaryta“, – paaiškina V. Dubovskienė, remdamasi teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad svarbiausia – teisingas žalos atlyginimas. Tai reiškia, kad sprendžiant ginčus turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Jei priteisiama mažiau nei reali žala – nukentėjusiojo teisės lieka iš dalies neapgintos. Jei priteisiama daugiau – nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Abiem atvejais pažeidžiamas teisingumo principas.

Jeigu dar nesate faktiškai patyrę visų išlaidų, reikalingų rangovo darbų trūkumams pašalinti, tai dar nereiškia, kad neturite teisės reikalauti šių būsimų išlaidų atlyginimo. Svarbu, kad šios išlaidos būtų būtinos, neišvengiamos, realiai tikėtinos ir lengvai pagrindžiamos, pavyzdžiui, remiantis specialistų vertinimais ar rinkos kainomis.

Tačiau, kaip pažymi advokatė V. Dubovskienė, neužtenka vien to, kad pasirašėte rangos sutartį ar jau darote tam tikrus mokėjimus. Norint, kad teismas priteistų būsimą žalą, būtina pagrįsti tiek pačios žalos realumą (kad ji neišvengiama), tiek defektų šalinimo išlaidų būtinumą ir atitikimą rinkos kainoms.

Pavyzdžiui, jei nurodytų būsimų išlaidų suma yra daugiau nei tris kartus didesnė nei specialistų apskaičiuota remonto vertė, teismas gali manyti, kad nurodyta suma neatitinka tikrosios rinkos situacijos. Taip pat, jei planuojamos išlaidos yra susijusios su visiškai kitokiais nei pradiniai sprendiniais ar jų įgyvendinimu, jos gali būti nepriteistos kaip nesusijusios su esminiais darbų defektais.

Todėl prieš kreipiantis į teismą svarbu įvertinti, ar reikalaujamos kompensuoti išlaidos tikrai yra būtinos ir pagrįstos, ir ar jos tiesiogiai susijusios su darbų trūkumais, o ne papildomais ar iš esmės naujais darbais.

Golfo sezonas pradėtas azartišku AVOCAD vardo turnyru ir šventine nuotaika

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šeštadienį Vilniuje, „The V Golf Club“ aikštyne, buvo iškilmingai atidarytas naujasis golfo sezonas. Ta proga įvyko advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vardu vykęs sezono atidarymo turnyras, kuris sutraukė golfo žaidėjus iš visos Lietuvos.

„Golfas ir teisė turi daug bendro – abiem atvejais svarbu strategija, tikslumas ir kantrybė. Džiaugiamės galėdami būti šios bendruomenės dalimi ir prisidėti prie aktyvaus, kokybiško laisvalaikio tradicijų kūrimo Lietuvoje,“ – turnyro atidaryme kalbėjo AVOCAD vadovaujantis partneris Egidijus Langys.

„Sezono atidarymas mums visada ypatingas – kartu su bendruomene švenčiame golfo grįžimą į laukus ir aikštynus. Džiaugiamės matydami augančią golfo kultūrą Lietuvoje bei vis didėjantį žaidėjų aktyvumą“, – pridūrė „The V Golf Club“ vadovas Egidijus Baleišis. Pasak jo, šis aikštynas yra vienas didžiausių ir sudėtingiausių golfo aikštynų Lietuvoje, vertinamas tiek pradedančiųjų, tiek profesionalų. „Golfas mūsų šalyje kasmet vis labiau populiarėja, o sezono starto žaidėjai laukia su ypatingu nekantrumu“, – sakė vadovas.

Turnyro metu žaidėjai varžėsi penkiose kategorijose:

Stableford“ kategorijoje (hcp 24.1–36.0): 3 vieta – Antanas Šimelis;  2 vieta – Aras Labeckas; 1 vieta – Nerijus Kanapka

Moterų „Stroke net“ kategorijoje (hcp +8.0–24.0): 3 vieta – Jurga Savikevičienė, 2 vieta – Jūratė Želnienė, 1 vieta – Skaistė Vasiliauskienė

„Vyrų „Stroke net“ kategorijoje (hcp 15.1–24.0):3 vieta – Mantas Aperavičius, 2 vieta – Lukas Jeronimas Kuliešius,1 vieta – Laurynas Valančius

Vyrų „Stroke net“ kategorijoje (hcp +8.0–15.0): 3 vieta – Darius Momkus, 2 vieta – Edgaras Butrimas, 1 vieta – Valdas Želnys

Pagrindinės „Gross“ kategorijos nugalėtoju tapo Donatas Puodžiukynas, surinkęs 77 smūgius.

Buvo išdalintos ir specialios papildomos nominacijos. Toliausio smūgio moterų kategorijoje laimėtoja – Skaistė Vasiliauskienė. Toliausio smūgio vyrų kategorijoje laimėtojas – Danielius Kojis. Artimiausio smūgio 11 duobutėje nugalėtojas – Valdas Želnys.

Šventinę ir saulėtą dieną lydėjo puiki atmosfera, sportinis azartas, o dalyviai buvo apdovanoti vertingais prizais ir pavaišinti gardžiu desertu, kuris tapo saldžia pergalių ir gerų emocijų kulminacija.

Golfas Lietuvoje pradėtas žaisti gana neseniai, lyginant su kitomis šalimis. Oficialiai pirmieji golfo žingsniai Lietuvoje fiksuojami XX a. pabaigoje, po nepriklausomybės atkūrimo – apie 1990–1991 metus. 1991 m. įkurta Lietuvos golfo federacija. 1992 m. Vilniaus rajone buvo atidarytas pirmasis 3 duobučių golfo aikštynas.

Lošimų reklamai – stop ženklas: kas pasikeis ir kodėl tai svarbu?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Praeitų metų pabaigoje Seimas žengė ryžtingą žingsnį – pritarė reikšmingiems Azartinių lošimų įstatymo pakeitimams, kurie jau nuo 2025 m. liepos 1 d. iš esmės pakeis lošimų reklamos taisykles Lietuvoje. Įvedamas griežtas reklamos draudimas. Kodėl tai padaryta? Lošimų populiarumas ypatingai išaugo tarp jaunų žmonių ir sukėlė nemažai ypatingai stiprių priklausomybių bei skaudžių pasekmių. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Briliūtės, šie pokyčiai – ne tik teisinė naujovė, bet ir svarbus signalas visai visuomenei.

Pagal statistiką Lietuvoje sparčiai auga azartinių lošimų dalyvių skaičius, ypač tarp 18–24 metų amžiaus asmenų. Priklausomybė nuo lošimų dažnai atsiranda per nuolatinį susidūrimą su reklama, kuri formuoja klaidingą įspūdį apie lengvą laimėjimą ir praturtėjimą, arba tiesiog nekaltą laiko praleidimą.

„Įstatymo pakeitimai ne tik užkerta kelią manipuliatyviai reklamai, bet ir siunčia aiškią žinutę visuomenei: lošimai yra rizikinga veikla, kuri turi būti griežtai kontroliuojama. Griežtesnis reguliavimas Lietuvoje taip pat atitinka Europos Sąjungos valstybių tendencijas: vis daugiau šalių įveda apribojimus ar draudimus lošimų reklamai, ypač siekdamos apsaugoti nepilnamečius ir kitus pažeidžiamus vartotojus“, – pabrėžia teisininkė.

Dabartinis reglamentavimas

Šiuo metu azartinių lošimų reklama reglamentuojama pagal Azartinių lošimų įstatymą, kuriame azartinių lošimų reklama draudžiama išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis. Draudžiama nurodyti bet kokią papildomą rašytinę, vaizdinę ar garsinę informaciją. Reklama negali būti nukreipta į nepilnamečius ar pažeidžiamas asmenų grupes.

„Tačiau praktikoje lošimų organizatoriai randa būdų šiuos draudimus apeiti, panaudodami kitokias reklamos formas, pavyzdžiui, per nuomonės formuotojus, socialinius tinklus, rėmimo sutartis ar reklaminius žaidimus, kuriuose dalyvavimas netiesiogiai skatino lošimą“, – pastebi Karolina Briliūtė.

2025 m. liepos 1 d. – naujos taisyklės

AVOCAD teisininkė atkreipia dėmesį, kad nuo 2025 m. liepos 1 d. įsigalios naujos, gerokai griežtesnės lošimų reklamos taisyklės. Bus ribojama ne tik reklamos pateikimo vieta, bet ir jos turinys, trukmė bei forma. „Tai – tik pirmasis žingsnis: pereinamuoju laikotarpiu paliekama laiko prisitaikyti, tačiau nuo 2028 m. sausio 1 d. laukia dar griežtesni apribojimai. Numatytos tik kelios išimtys – pavyzdžiui, reklama galės pasirodyti tik lošimų organizatorių svetainėse ar pačiose lošimų vietose, ir tik laikantis griežtų reikalavimų. Taip pat bus visiškai uždraustas bet kokių viešų renginių, veiklų ar net juridinių ir fizinių asmenų rėmimas lošimų bendrovių vardu. Pokyčiai reikšmingi – verta pasiruošti iš anksto“, – įspėja K. Briliūtė.

Kiek kainuos taisyklių nepaisymas?

Šiuo metu už neteisėtą azartinių lošimų reklamą gali būti skiriama bauda nuo 0,1 iki 1 proc. įmonės praėjusių metų pajamų (skaičiuojama nuo statymų sumos atėmus išmokėtus laimėjimusi). Tačiau suma negali būti mažesnė nei 6 000 Eur ir didesnė nei 25 000 Eur. Jei pažeidimas kartojasi per metus – bauda padvigubėja: nuo 12 000 Eur iki 50 000 Eur.

Nuo 2025 m. liepos 1 d. įsigalios dar griežtesnės sankcijos – baudos didės iki 3–5 proc. metinių pajamų. Tad rizika reklamuoti lošimus ne pagal taisykles taps dar brangesnė.

Lietuva Europos Sąjungos kontekste

Europos Sąjungoje nėra vieningo teisės akto, kuris reguliuotų azartinių lošimų reklamą, todėl kiekviena šalis taiko savus ribojimus, remdamasi ES nuostatomis dėl visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos.

Štai keli pavyzdžiai:

  • Italija nuo 2019 m. pagal „Dignity Decree“ visiškai uždraudė bet kokią lošimų reklamą;
  • Ispanijoje reklama galima tik naktį – nuo 1 iki 5 val. ryto;
  • Belgijoje nuo 2023 m. beveik visiškai uždrausta lošimų reklama, o nuo 2025 m. jos neliks ir stadionuose bei sporto renginiuose.

Nauji Lietuvos įstatymo pakeitimai perkelia šalį į griežčiausiai lošimų reklamą ribojančių ES valstybių gretas. „Tai ne tik siekis lygiuotis į pažangiausius pavyzdžius, bet ir stiprus žingsnis socialinės atsakomybės link. Lietuva išsiskiria ne tik ribojimų apimtimi, bet ir numatytomis griežtomis atsakomybės priemonėmis“, – sako teisininkė.

Kaip pasiruošti verslui?

Lošimų organizatoriams ir su šia veikla susijusiems verslams AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė pataria imtis aktyvių veiksmų, kad laiku prisitaikytų prie naujo teisinio reguliavimo:

  • Peržiūrėti visas sutartis su reklamos agentūromis, nuomonės formuotojais, rėmimo partneriais ir kitais turinio kūrėjais. Įsitikinti, kad jose nėra sąlygų, kurios po 2025 m. liepos 1 d. būtų laikomos neteisėtomis.
  • Nutraukti arba modifikuoti kampanijas, kurios galėtų būti laikomos lošimų reklama, net jei jos pateikiamos kaip „informacinio pobūdžio“.
  • Pasitarti su teisininkais dėl rizikos vertinimo ir atitikties, ypač jei naudojami netiesioginiai reklamos kanalai (prekių ženklai, partnerystės ir pan.).
  • Komunikuoti aiškiai su darbuotojais ir partneriais apie naują teisinį reguliavimą bei galimas pasekmes už jo nesilaikymą.
  • Investuoti į atsakingo lošimo priemones, kurios galėtų būti pristatomos ne kaip reklama, o kaip švietėjiškas turinys apie priklausomybės prevenciją, jei tai neprieštarauja naujam reglamentavimui.

Pasak Karolinos Briliūtės, šie veiksmai ne tik padės išvengti teisinių pasekmių, bet ir sustiprins įmonės reputaciją kaip socialiai atsakingo rinkos dalyvio.

Nuo 2025 m. liepos 1 d. Lietuvoje įsigalios pereinamasis laikotarpis, truksiantis iki 2028 m. sausio 1 d. nuo kurio bus pradedami taikyti dar griežtesni ribojimai. Tai ženklus žingsnis siekiant stiprinti visuomenės sveikatos apsaugą ir mažinti priklausomybės nuo lošimų riziką. Nors verslui šie pokyčiai gali reikšti papildomų iššūkių, jie yra būtini siekiant ilgalaikės visuomenės gerovės. Visuomenė, ypač jaunoji karta, turėtų būti apsaugota nuo rizikingo vartojimo įpročių formavimo, o lošimai neturėtų būti pristatomi kaip pramoga be pasekmių.

Darbdavio teisė į darbuotojo mokymo išlaidų atlyginimą: ką svarbu žinoti? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Investuoti į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą – įprasta šiuolaikinių darbdavių praktika. Kursai, seminarai, mokymai ar net apmokėtos studijos dažnai tampa dalimi bendros strategijos, siekiant auginti lojalius, motyvuotus ir prie pokyčių prisitaikančius komandos narius.

Vis dėlto ne visada viskas klostosi pagal darbdavio lūkesčius. Pasitaiko atvejų, kai darbuotojas, pasinaudojęs galimybe tobulėti darbdavio lėšomis, netrukus po mokymų baigimo nusprendžia nutraukti darbo santykius. Tokiose situacijose kyla klausimas: ar darbdavys turi teisę reikalauti, kad darbuotojas atlygintų mokymo išlaidas? Kaip apsisaugoti nuo tokių atvejų ir kokias išlaidas darbdavys apskritai gali prašyti atlyginti?

Tuo tarpu darbuotojams svarbu žinoti, ar darbdavio reikalavimas yra pagrįstas ir neprieštarauja darbo teisės normoms. Pasitaiko, kai darbdaviai išskaito patirtas mokymo išlaidas iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio. Tokiais atvejais kyla klausimų ne tik dėl darbdavio veiksmų teisėtumo, bet ar darbuotojas apskritai privalo grąžinti darbdavio patirtas išlaidas.

Apie visas šias situacijas ir jose kylančius teisinius klausimus kalba Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Laura Jodeliukaitė.

Kada darbdavys gali reikalauti atlyginti darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas?

Pasak  teisininkės, Darbo kodekse yra reglamentuojamas susitarimas dėl mokymo išlaidų atlyginimo. Pagal jį darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama:

  • darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, arba
  • darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.

Taigi, jei darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių (pvz., kai darbuotojas dėl ligos ar negalios negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų, arba kitais pagrindais), arba kai sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (pvz., kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, arba kitais pagrindais) ir kt., darbdavys negalėtų reikalauti darbuotojo atlyginti patirtų mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų.

Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama apsaugoti darbdavio investicijas į darbuotojo kvalifikacijos tobulinimą, kurios kartu didina ir darbuotojo vertę darbo rinkoje. Darbdavys, pagrįstai tikėdamas, kad sąžiningas darbuotojas tęs darbo santykius ir taip jam „atsilygins“ už suteiktą galimybę tobulėti, turi teisę į tokių išlaidų atlyginimą, jei darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba jo iniciatyva be svarbios priežasties.

Kokios išlaidos laikomos atlygintinomis?

AVOCAD teisininkė pažymi, kad ne visos darbdavio investicijos į darbuotojo mokymą ar kvalifikacijos tobulinimą gali būti laikomos atlygintinomis. Pagal Darbo kodeksą atlygintos gali būti tik išlaidos, kurios susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu.

„Tai reiškia, kad darbuotojas gali būti įpareigotas grąžinti mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas tik tuo atveju, jeigu mokymai buvo skirti papildomų, tiesioginėms darbo funkcijoms nebūtinų, žinių ar gebėjimų įgijimui“, – pabrėžia Laura Jodeliukaitė.

Susitarime taip pat gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas yra įskaičiuojamos ir komandiruotės išlaidos (kelionė, nakvynė, kt.).

Ką sako teismų praktika?

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad pagal Darbo kodeksą darbdavio pareiga yra apmokyti darbuotoją tiek, kiek tai yra būtina jo darbo funkcijoms vykdyti. Taip pat, darbdavys privalo imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti.

Darbuotojui gali atsirasti pareiga atlyginti darbdavio patirtas išlaidas tik tuomet, kai jis įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, kurie viršija jo atliekamam darbui keliamus reikalavimus (kompetenciją) ir padidina jo vertę darbo rinkoje.

„Pavyzdžiui, jei darbuotojas ir taip buvo tinkamas vykdyti pavestas funkcijas, tačiau dalyvavo mokymuose, kurių metu įgijo aukštesnio lygio žinių, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti  – tuomet tokios išlaidos gali būti vertinamos kaip atlygintinos“, -sako teisininkė.

Darbdavio pareiga apmokyti darbuotoją tiek, kiek būtina jo darbo funkcijoms atlikti, nėra laikoma papildomų žinių ar įgūdžių suteikimu, viršijančiu darbo veiklai keliamus reikalavimus. Todėl tokios mokymo išlaidos nelaikomos atlygintinomis darbuotojo lėšomis.

Darbdaviui, norint pagrįsti patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlygintinumą, būtina įrodyti:

  • kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti;
  • darbuotojui mokymuose suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti.

Tai būtų galima pagrįsti mokymų programomis, sertifikatais ar kitais dokumentais, kuriuose nurodytos darbuotojo įgytos žinios. Jeigu šias įgytas žinias palyginus su reikalavimais darbuotojui būtų galima spręsti, kad darbuotojas įgijo aukštesnio lygio žinių, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti – tokios išlaidos būtų laikomos atlygintinomis.

Pasak teisininkės, teismai yra nagrinėję situacijas, kai darbuotojai dalyvavo konferencijose ir parodose. Jei tokie renginiai buvo susiję su darbuotojo tiesioginiu darbu ir darbo funkcijų vykdymu, o įgytos žinios buvo pritaikytos darbe, darbdavio reikalavimas atlyginti išlaidas nebuvo pripažintas pagrįstu.

Terminas mokymosi išlaidų atlyginimui

Mokymosi išlaidos gali būti atlygintos, jei jos buvo patirtos per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, nebent kolektyvinėje sutartyje nustatytas ilgesnis – bet ne daugiau kaip trejų metų – terminas.

Ar darbdavys gali atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už apmokėtus mokymus?

 Įstatymas labai aiškiai apibrėžia, kada darbdavys gali atlikti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio  – tokių atvejų sąrašas baigtinis. Yra nustatytas aiškus draudimas atlikti išskaitas kitais nei įstatyme numatytais pagrindais. Tarp šių atvejų nėra nurodyta, kad darbdavys gali atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už apmokėtus mokymus.

Tai reiškia, kad net jei darbuotojas yra pasirašęs susitarimą dėl mokymo išlaidų darbdaviui atlyginimo, vien jo pagrindu darbdavys negali padaryti išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio.

Visgi, Darbo kodeksas leidžia šalims darbo sutartyje nukrypti nuo imperatyvių Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų taisyklių, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

  • darbuotojo mėnesinis atlyginimas yra pakankamai aukštas (ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai);
  • nesitariama dėl teisės normų, kurių keisti neleidžia Darbo kodeksas (pvz., dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos, kt.);
  • užtikrinama pusiausvyra tarp darbuotojo ir darbdavio interesų.

Taigi, nors įprastai nėra leidžiama susitarti dėl išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio tam, kad būtų atlygintos darbdavio patirtos darbuotojo mokymo išlaidos, tam tikrais atvejais tokia galimybė vis dėlto egzistuoja.

Įstatyme nustatytas baigtinis išskaitų iš darbo užmokesčio sąrašas yra privalomas (imperatyvus), tačiau nuo jo galima nukrypti, jeigu darbdavys ir darbuotojas dėl to susitaria. Tačiau, darbuotojo darbo užmokestis tokiu atveju neturi būti mažesnis nei nurodytas aukščiau, o taip pat turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp darbuotojo ir darbdavio interesų. Jei šios sąlygos nebūtų įgyvendintos, toks susitarimas galėtų būti pripažintas neteisėtu darbuotojui jį ginčijant.

Ką reiškia užtikrinta darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra?

Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pusiausvyra buvo laikoma užtikrinta, kai:

  • darbuotojas įsipareigojo kompensuoti mokymų išlaidas tik tuo atveju, jei darbo sutartis nutraukiama anksčiau nei po 12 mėnesių nuo mokymų pabaigos (pagal Darbo kodeksą gali būti susitarta dėl dvigubai ilgesnio – dvidešimt keturių mėnesių – termino);
  • susitarime buvo nustatyta, kad darbuotojas atlygins ne visą išlaidų sumą, o tik tą jos dalį, kuri proporcinga neišdirbtam laikotarpiui.

„Toks susitarimas užtikrino darbdaviui, kad darbuotojas bent metus dirbs įmonėje ir taikys įgytas žinias, o darbuotojui – kad po metų jis nebebus įpareigotas nieko grąžinti. Net jei darbuotojas išeina anksčiau, grąžintina suma apskaičiuojama proporcingai“, – apžvelgdama teismų praktiką, sako Laura Jodeliukaitė.

Taip pat, pasak teisininkės, Darbo kodekse yra reglamentuojamas ir specialus atvejis, kai darbuotojas savo iniciatyva studijuoja, siekdamas bakalauro, magistro kvalifikacinio laipsnio ir (arba) profesinės kvalifikacijos pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir darbdavys apmoka visas arba bent pusę šių išlaidų. Tokiu atveju gali būti susitarta, kad darbuotojas studijų metu ir trejus metus po jų pabaigos galės nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva be svarbios priežasties tik tuo atveju, jei atlygins darbdaviui jo patirtas išlaidas.

Svarbiausia žinoti, kad  galimybė darbdaviui susigrąžinti mokymų išlaidas egzistuoja, tačiau tai galima daryti tik įstatyme nustatyta tvarka ir aiškiai susitarus.

 

Ar darbdavys turi teisę naudoti darbuotojo atvaizdą reklamuojant paslaugas ir prekes?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šių dienų socialinių tinklų tendencijos – verslininkai vis dažniau į parduodamų prekių ir paslaugų reklamas įtraukia savo darbuotojus.

Šios tendencijos šalutinis efektas – nutraukus darbo sutartį, darbuotojai įprastai nenori, kad jis pats ir jo atvaizdas būtų siejamas su konkrečia įmone ir jos produktais, todėl reikalauja visas reklamas pašalinti iš socialinių tinklų ir jų nebenaudoti ateityje. Ar darbdaviai gali apsisaugoti nuo tokių darbuotojų reikalavimų? Atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas, asmens duomenų teisės ekspertas Mantas Baigys.

Pagal Civilinį kodeksą fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Asmens sutikimas gali būti duotas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais.

Pasak advokato, nei darbo kodeksas, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia darbuotojui susitarti su darbdaviu dėl jo atvaizdo naudojimo reklamuojant prekes ir paslaugas socialiniuose tinkluose.

„Viena iš esminių sąlygų, dėl kurių turi susitarti darbdavys ir darbuotojas, būtina įvertinti ir aptarti atvaizdo naudojimo terminą. Esant tokiai teisinei situacijai, kai asmuo laisva valia leido naudoti savo atvaizdą komerciniais tikslais ir sutartyje neaptarė jo naudojimo termino, asmens teisė į atvaizdą yra ginama atsižvelgiant į tai, kad ši teisė yra teisės į privatumą dalis“, – pažymi teisininkas.

Susidūrus dviem teisiniams gėriams – teisei į privataus gyvenimą gerbimą atvaizdo apsaugos kontekste ir darbdavio turtinius interesus reklamuojant jo paslaugas ir prekes, prioritetas turi būti skiriamas asmens teisės į privatumą gynimui.

Dėl šių priežasčių, jeigu darbuotojas ir darbdavys neaptarė atvaizdo naudojimo termino, darbuotojas įprastai po darbo sutarties nutraukimo turi teisę atšaukti savo sutikimą (tokį sutikimą gali atšaukti ir darbo sutarties galiojimo metu) dėl jo atvaizdo naudojimo darbdavio reklamuose.

Esminis advokato Manto Baigio patarimas – susitarime su darbuotoju dėl jo atvaizdo naudojimo reklamuose, aptariant visas būtinas sąlygas, turi būti aiškiai susitarta ir dėl atvaizdo naudojimo termino (pvz. kaip bus naudojamas atvaizdas po darbo santykių pabaigos).

„Tokių sąlygų neaptarus – pagal naujausias teismų praktikos tendencijas – darbaviai bus įpareigoti pašalinti visas reklamas iš socialinių tinklų ir gali būti įpareigoti atlyginti visą darbuotojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

„Atvaizdo naudojimo teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas ir Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje dėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimų netinkamai tvarkant darbuotojų asmens duomenis bei konstatavus pažeidimus gali grėsti milžiniškos sankcijos“, – sako Mantas Baigys.

 

Viskas, ką reikia žinoti įsigijus naudotą automobilį su paslėptais defektais

Posted on by avocad_bxgv12hf

Naudoto automobilio pirkimas dažnam lietuviui – kasdienybė, tačiau ne visada maloni. Neretai pasitaiko situacijų, kai transporto priemonė vos po kelių savaičių pradeda gesti, nors pirkimo–pardavimo metu atrodė techniškai tvarkinga. Ką daryti, jei paaiškėja, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais defektais, o pardavėjas apie tai nutylėjo?

Įstatymai – pirkėjo pusėje

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, pardavėjas privalo garantuoti, kad naudotas automobilis atitinka kokybės reikalavimus, taip pat – pateikti tikslią informaciją apie jo techninę būklę. Net jei pardavėjas teigia apie gedimą nežinojęs, tai nuo atsakomybės jo neatleidžia.

„Informaciją apie naudoto automobilio būklę privaloma atskleisti nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas jos prašo. Jos nuslėpimas yra traktuojamas kaip nesąžiningas pardavėjo elgesys“, – teigia profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Jeigu po automobilio įsigijimo paaiškėja, kad jame buvo paslėptų defektų, atsiranda pagrindas reikalauti sumažinti kainą, pašalinti trūkumus pardavėjo sąskaita, atlyginti remonto išlaidas ar net nutraukti sandorį ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Svarbu tai, kad nei žema automobilio kaina, nei didelė rida ar amžius savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už trūkumus, jei šie nebuvo atskleisti.

Tiesa, pardavėjas taip pat gali gintis. Įstatymai numato, kad jis neatsako už defektus, apie kuriuos pirkėjas žinojo, arba jei gedimai atsirado jau po automobilio perdavimo – dėl netinkamo naudojimo ar trečiųjų asmenų kaltės.

Ką daryti pirkėjui?

Teisininkas kreipia dėmesį į tai, kad dar prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį  rekomenduotina į ją įtraukti visus žinomus trūkumus, o po pirkimo – saugoti visus dokumentus, susijusius su automobilio priežiūra ir remontu. Jei automobilis sugenda, svarbu nedelsti: nedelsiant informuoti pardavėją raštu, kreiptis į autorizuotą servisą, fiksuoti defektus ir gauti oficialią diagnozę.

„Kuo anksčiau pirkėjas sureaguos ir turės įrodymus apie paslėptus trūkumus, tuo lengviau jam bus ginti savo teises. Todėl svarbu neuždelsti ir prireikus – kreiptis į teisininką“, – sako advokatas M. Baigys.

Teisė į kokybišką prekę galioja ne tik naujiems daiktams. Net ir įsigijus naudotą automobilį galimai pagrįstai tikėtis turėti tinkamą ir kokybišką automobilį. Tačiau  prieš pasirašant sutartį verta būti atidiems – o kilus problemoms – žinoti savo teises ir nebijoti jomis pasinaudoti.

Automobilio pirkimas – tai ne tik mechaninės transporto priemonės įsigijimas, bet ir teisiškai reikšmingas sandoris, kuriam galioja aiškios taisyklės. Sąžiningumas ir informacijos pateikimas čia vaidina esminį vaidmenį. Tad žinant savo teises ir pareigas, galima apsisaugoti nuo nemalonių netikėtumų ir užtikrinti sklandų naudojimąsi įsigyta transporto priemone.

 

Atidarėte prekės pakuotę – grąžinti negalite?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Planuodami vonios remontą, internetu įsigijote dušo kabiną. Prekę atsiėmėte patys, sumokėjote vietoje, tačiau jos neapžiūrėjote. Kadangi remonto darbai dar tik vyko, kabina liko neišpakuota. Atėjus montavimo dienai, išpakavote prekę ir paaiškėjo, kad prekė neatitinka lūkesčių – pavyzdžiui, durys atsidaro ne ta kryptimi. Ieškote kvito – praėjo daugiau nei dvi savaitės. Skaitote pardavėjo grąžinimo taisykles – nurodyta, kad grąžinamos tik originalioje, nepažeistoje pakuotėje esančios prekės. Kreipiatės į pardavėją – atsakymas griežtas: „Sugadinote pakuotę – prekės priimti negalime.“ Atrodo, lyg viskas prarasta. Tačiau ar tikrai?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė pabrėžia – kokybiškų prekių, įsigytų internetu, grąžinimo sąlygos nėra tokios vienareikšmės, kaip dažnai bando įtikinti kai kurie pardavėjai. Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato pareigos grąžinti prekę originalioje, nepažeistoje pakuotėje, nebent kalbama apie prekes, kurios išpakuotos tampa netinkamos naudoti dėl higienos ar sveikatos apsaugos priežasčių. „Reikalavimas grąžinti prekę nepažeistoje pakuotėje daugeliu atvejų tėra perteklinis verslininkų nustatytas reikalavimas“, – pabrėžia S. Mickienė.

Fizinėje parduotuvėje vartotojas turi galimybę prekę apžiūrėti ir įvertinti vietoje. Todėl, jei pakuotė pažeidžiama po įsigijimo – tai gali būti vertinama kaip perteklinis vartotojo veiksmas. Tačiau nuotolinio pirkimo atveju situacija kitokia. Internetu įsigyjant prekę jos įvertinti neįmanoma iki tol, kol ji neišpakuota. Dėl šios priežasties, teisininkės nuomone, reikalavimas grąžinti internetu įsigytas kokybiškas prekes tik originalioje, nepažeistoje pakuotėje yra ne tik nepagrįstas, bet ir potencialiai neteisėtas.

„Žinoma, kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai. Jei prekė, nors ir užsakyta internetu, bet buvo perduota vartotojui prekės atsiėmimo punkte, vartotojui buvo sudarytos sąlygos ją apžiūrėti atsiėmimo metu ir vartotojas tokia galimybe pasinaudojo, tuomet pardavėjo pozicija gali būti stipresnė“, – pažymi teisininkė. Tokiu atveju, pasak jos, kyla klausimų, ar vartotojas, atidarydamas prekės pakuotę, tikrai nepasinaudojo preke, jos nesugadino. Tačiau jei vartotojui tokia galimybė nebuvo suteikta, jis turi teisę išpakuoti prekę namuose ir ją įvertinti. Vien pakuotės pažeidimo faktas neturėtų paneigti vartotojo teisės grąžinti kokybišką prekę ir atgauti už prekę sumokėtus pinigus.

Svarbu žinoti ir kitas sąlygas, nuo kurių priklauso grąžinimo teisė. Civilinis kodeksas numato, kad kokybiška prekė gali būti grąžinama, jeigu ji yra nenaudota, nesugadinta, išsaugotos jos vartojamosios savybės bei prekinė išvaizda, ir jei vartotojas turi įsigijimą iš konkretaus pardavėjo patvirtinantį dokumentą. Jei šios sąlygos tenkinamos, vartotojas gali svarstyti apie prekės grąžinimą. Vis dėlto svarbu atsižvelgti ir į nuotolinių sutarčių atsisakymo terminą – atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties vartotojas turi teisę per 14 dienų nuo prekės gavimo. „ Tai yra minimalus terminas, numatytas teisės aktuose. Kai kurios įmonės šį laikotarpį prailgina iki 30, 90 ar net daugiau dienų – tai tampa vis dažnesne praktika, siekiant didesnio klientų pasitenkinimo. Todėl visada verta pasitikrinti konkretaus pardavėjo prekių grąžinimo taisykles – ypač jei pirkote su lojalumo kortele ar kitu specialiu pasiūlymu, nes tokiais atvejais labai dažnai taikomi ilgesni prekių grąžinimo terminai“, – sako S. Mickienė.

Verta žinoti ir tai, kad, jei pardavėjas vartotojo tinkamai neinformavo apie teisę atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties, terminas nuotolinės sutarties atsisakymui prasitęsia iki 12 mėnesių. Tik tuo atveju, jei per šį laikotarpį pardavėjas pateikia informaciją apie nuotolinių sutarčių atsisakymo tvarką, 14 dienų terminas pradeda skaičiuotis nuo tos dienos, kai informacija vartotojui buvo suteikta.

Svarbu prisiminti – ne visos internetu pirktos kokybiškos prekės gali būti grąžinamos. Civilinis kodeksas numato keletą išimčių, kai vartotojas neturi teisės atsisakyti nuotolinės sutarties. Tokia teisė netaikoma prekėms, kurios buvo pagamintos pagal individualų užsakymą, aiškiai suasmenintos, taip pat prekėms, kurios buvo išpakuotos po pristatymo ir kurios yra netinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių (pavyzdžiui, apatiniai drabužiai ar maudymosi kostiumėliai), laikraščiams, žurnalams ir pan. Dušo kabina į minėtą sąrašą nepatenka, tad dušo kabiną, jei ji nebuvo gaminta pagal individualų užsakymą, turėtų būti galima grąžinti.

Apibendrinant teisininkė pažymi, kad, jei vartotojui nebuvo sudaryta galimybė apžiūrėti prekę atsiėmimo metu, jis turėjo teisę tai padaryti, išpakuodamas ją namuose. Jei prekė nenaudota, nesugadinta, o pirkimo dokumentai – išsaugoti ir vartotojas nėra praleidęs nuotolinės sutarties atsisakymo termino, vartotojas turi teisę prašyti atgauti pinigus. Pardavėjas galėtų pagrįstai atsisakyti tik tuo atveju, jei būtų aišku, kad vartotojas turėjo realią galimybę prekę įvertinti vietoje ir ja pasinaudojo.

Vartotojams AVOCAD teisininkė pirmiausiai rekomenduoja detaliai susipažinti su pardavėjo grąžinimo taisyklėmis, pasitikrinti, ar nėra išimčių, kai vartotojas neturi teisės atsisakyti nuotolinės sutarties, ar nepraleistas terminas, ir tik tada kreiptis į pardavėją – raštu, aiškiai nurodant, kad atsisakoma nuotolinės sutarties. Tik tada galima organizuoti prekės grąžinimą. Jei kyla abejonių – verta pasitarti su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba arba advokatais.

„Net jei situacija neatrodo aiški, o terminas praleistas, bet prekė liko nenaudota ir kokybiška, vis tiek verta kreiptis į pardavėją – ieškoti kompromisų dėl prekės keitimo ar dalinio kompensavimo. Sąžiningi verslininkai neretai būna pasiruošę ieškoti abipusiai priimtinų sprendimų“, –  sako teisininkė Sandra Mickienė.

Mickienė pastebi, kad vis dar gausu internetinių parduotuvių, kurių prekių grąžinimo taisyklėse yra numatyta, kad visais atvejais prekės privalo būti grąžintos originalioje, nesugadintoje pakuotėje. Vis tik toks reikalavimas, kaip jau nurodyta, gali būti perteklinis ir neteisėtas, ypatingai tais atvejais, jeigu grąžinamos nekokybiškos prekės.

„Taigi ragintume verslininkus peržiūrėti bei atsinaujinti savo pirkimo-pardavimo taisykles, kad jos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šiuo konkrečiu aspektu rekomenduotume mažų mažiausiai patikslinti, kad nuotoliniu būdu įsigytų kokybiškų prekių grąžinimo atveju pakuotės, išskyrus higienos prekių pakuotę, atidarymas, jei neatidarius pakuotės prekės neįmanoma apžiūrėti, nelaikomas pakuotės pažeidimu arba aiškiai išskirti, kad reikalavimas išsaugoti nepažeistą pakuotę netaikomas nuotoliniu būdu sudarytoms sutartims, taip pat tais atvejais, kai grąžinamos nekokybiškos prekės“ – sako S. Mickienė.