Category: Bankroto ir restruktūrizavimo teisė

Prabangus „Bentley Continental GT“, priklausęs bankrutuojančiai Lietuvos bendrovei, turėjo būti perduotas nemokumo administratoriui ir panaudotas kreditorių interesams užtikrinti. Tačiau vietoje to automobilis dingo iš Lietuvos akiračio ir buvo fiksuotas užsienyje – Prancūzijoje bei Monake.

Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip dar vienas ginčas dėl įmonės turto. Tačiau  advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatų vertinimu, ši istorija parodė kur kas platesnę problemą – kas nutinka, kai institucijos situaciją vertina formaliai, o vertingas turtas realiai gali būti prarastas.

Vienai Vilniaus bendrovei buvo iškelta bankroto byla, paskirtas nemokumo administratorius. Vienas reikšmingiausių bendrovės turto objektų – „Bentley Continental GT“– turėjo būti perduotas administratoriui. Dokumentuose nurodoma, kad bendrovė turėjo daugiau kaip 72 tūkst. Eur įsipareigojimą mokesčių administratoriui – VMI, todėl automobilio grąžinimas buvo tiesiogiai susijęs su kreditorių interesų apsauga.

Vis dėlto automobilis administratoriui nebuvo perduotas. Priešingai – buvo nustatyta, kad jo buvimo vieta siejama su užsienio valstybėmis. Pareiškėjas kreipėsi į teisėsaugą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą ir skelbti nacionalinę bei tarptautinę automobilio paiešką, tačiau institucijos iš pradžių atsisakė tai padaryti, situaciją vertindamos kaip civilinio pobūdžio ginčą.

„Tokiose situacijose svarbiausia neapsiriboti formaliu atsakymu. Jei bankrutuojančios įmonės turtas yra užsienyje, jo neperduoda asmuo, neturintis teisės juo disponuoti, o kreditorių interesai lieka neapsaugoti, būtini aktyvūs veiksmai“, –  byloje atstovavęs AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Situacijoje buvo rengiami skundai, papildomi paaiškinimai, renkami įrodymai, analizuojama komunikacija su automobilį faktiškai valdžiusios akcininkės atstovais. Rašytiniuose paaiškinimuose pažymėta, kad pareiškėjas rinko duomenis apie automobilio buvimo vietą bei jo valdymą.

Byloje svarbia tapo ir akcininko bei bendrovės turto atskyrimo tema. Advokatų pozicija buvo aiški: bendrovės akcininkas nėra bendrovės turto savininkas ir negali elgtis su įmonės automobiliu kaip su asmeniniu turtu. Ypač tada, kai įmonei iškelta bankroto byla, o visas turtas turi būti valdomas nemokumo proceso ir kreditorių interesų užtikrinimo tikslais. „Ši byla primena labai paprastą, bet praktikoje kartais pamirštamą taisyklę – įmonės turtas nėra akcininko kišenė. Bankroto procese kiekvienas toks turto objektas tampa svarbus kreditoriams, todėl jo paslėpimas, vilkinimas ar bandymas savarankiškai parduoti negali būti laikomas vien paprastu civiliniu nesutarimu“, – pažymi AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Papildomi duomenys sustiprino įtarimus, kad automobilis ne tik nebuvo perduodamas administratoriui, bet ir galėjo būti planuojamas realizuoti tretiesiems asmenims. 2025 m. balandžio 27 d. buvo gautos automobilio nuotraukos, o iš jų aplinkos, kaip nurodoma dokumentuose, buvo matyti, kad transporto priemonė nėra ir negali būti Lietuvoje.

Ši situacija tapo pavyzdžiu, kodėl bankroto bylose laikas yra kritinis. Vertingas turtas, ypač esantis užsienyje, gali būti greitai perleistas, paslėptas ar tapti sunkiai pasiekiamas. Todėl vien deklaratyvūs pažadai „grąžinti vėliau“ negali pakeisti realaus turto perdavimo. „Advokato darbas tokiose istorijose nėra tik parengti procesinį dokumentą. Reikia matyti visą situaciją ir užtikrinti, kad procesas judėtų į priekį“, – sako E. Langys.

Pasak advokato, ši „Bentley“ istorija galiausiai yra ne apie prabangų automobilį. Ji apie tai, kaip svarbu ginti kreditorių interesus, kai bankrutuojančios bendrovės turtas dingsta užsienyje, o institucijos iš pradžių nemato pagrindo aktyviai veikti.

Prieš kelias dienas automobilis buvo parvarytas į Lietuvą – jo transportavimas ir sugrąžinimas buvo organizuotas advokatų iniciatyva. Tai rodo, kad net ir sudėtingose, tarptautinį elementą turinčiose situacijose nuoseklus teisinis darbas ir proaktyvus veikimas  visgi gali duoti apčiuopiamą rezultatą.

Kai skolos ima diktuoti gyvenimo ritmą, o finansiniai įsipareigojimai pradeda stumti į socialinę paraštę, kyla natūralus klausimas – ar dar yra išeitis? Apie vieną iš realių sprendimų – fizinio asmens bankrotą – komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Didelės skolos šiandien neaplenkia nei mažesnes pajamas gaunančių žmonių, nei finansiškai stipresnių asmenų. Nepavykęs verslas, neapgalvoti finansiniai sprendimai, paveldėti įsipareigojimai ar netikėtos gyvenimo situacijos – priežasčių gali būti daug. Tačiau pasekmė dažniausiai viena: ribojamos galimybės gyventi oriai, aktyviai dalyvauti ekonominiame gyvenime ir planuoti ateitį.

Nors bankrotas vis dar dažnai siejamas tik su įmonių pabaiga, realybėje tai – ir fiziniams asmenims prieinamas teisinis instrumentas. Nuo 2013 m. Lietuvoje galiojantis fizinių asmenų bankroto institutas suteikia galimybę iš naujo atsistoti ant kojų: suvaldyti skolas, grįžti į finansinį stabilumą ir išvengti ilgalaikio socialinio nuosmukio.

„Tai nėra lengvas ar greitas kelias, tačiau tinkamai taikomas jis gali tapti realia galimybe susigrąžinti kontrolę savo gyvenime“, – sako teisininkas.

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo

Pasak AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, asmuo pirmiausia turi informuoti visus savo kreditorius. Tai privaloma padaryti raštu ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki pareiškimo pateikimo teismui. Tai svarbu, nes vėliau teismui reikės pateikti įrodymus, kad ši pareiga buvo tinkamai įvykdyta.

Tik praėjus šiam vieno mėnesio laikotarpiui nuo kreditorių informavimo, galima teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą (FABĮ), asmuo gali inicijuoti bankroto procesą tik tuo atveju, jei atitinka visas šias sąlygas: yra nemokus, nemokumas atsirado sąžiningai; nėra kitų įstatyme numatytų kliūčių.

Kas yra laikoma nemokumu?

Įstatymas nemokumą apibrėžia kaip situaciją, kai asmuo nebegali vykdyti savo pradelstų finansinių įsipareigojimų, o jų suma viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Šio straipsnio publikavimo metu MMA Lietuvoje siekia 1153 Eur, todėl nemokumas konstatuojamas, kai skolos viršija 28 825 Eur.

Tačiau, pasak AVOCAD teisininko, vien skaičių nepakanka – teismai vertina situaciją plačiau. Nemokumas nėra laikinas finansinis sunkumas, nenoras mokėti, ar vien faktas, kad turto vertė mažesnė nei skolos.

Kad būtų pripažintas nemokumas, turi būti nustatytos visos šios sąlygos:

1. Bendra skolų suma viršija 25 MMA;
2. Skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę;
3. Asmuo neturi realių galimybių skolų padengti nei iš turto, nei iš pajamų.

Pasak Roko Puodžiūno, labai svarbu suprasti, kad vertinimas nėra formalus. Jei asmuo, nepaisant didesnių skolų, gauna pakankamas pajamas ir gali per protingą laiką jas padengti – jis nelaikomas nemokiu. „Kita vertus, net ir didelės pajamos automatiškai nereiškia mokumo. Jei jų nepakanka įsipareigojimams vykdyti, gali būti konstatuotas nemokumas. Todėl kiekvienu atveju vertinama reali finansinė situacija: pajamos, įsipareigojimai ir būtinos pragyvenimo išlaidos“, – pažymi AVOCAD teisininkas.

Asmens sąžiningumas

Teisininkas pabrėžia, kad labai svarbu suvokti, kad Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas yra skirtas padėti tik sąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Todėl sąžiningumas yra viena esminių sąlygų siekiant fizinio asmens bankroto.

Jis vertinamas dviem aspektais: ar asmuo, kreipdamasis į teismą, sąžiningai atskleidė visą informaciją ir ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai.

Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą tik tada, kai jis turėjo esminės įtakos nemokumo atsiradimui – kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir susidariusios finansinės padėties.

Praktikoje nesąžiningumas dažniausiai pasireiškia tuo, kad asmuo:

• pateikia netikslią ar iškraipytą informaciją apie savo finansinę padėtį (skolas ar turtą);
• nuslepia svarbias aplinkybes;
• neatskleidžia visų turimų įsipareigojimų ar pajamų šaltinių.

Teismai taip pat gali pripažinti asmenį nesąžiningu, jei nustatoma, kad jis sąmoningai leido skoloms augti – pavyzdžiui, skolinosi tikėdamasis, kad vėliau įsipareigojimai bus nurašyti, arba elgėsi itin neatsakingai su savo finansais.

Vis dėlto kiekviena situacija vertinama individualiai. Vertinama ne tik faktinė finansinė padėtis, bet ir asmens elgesys bei jo motyvai – ar jis iš tiesų siekė spręsti problemas, ar priešingai, jas gilino.

Pavyzdžiui, vien tai, kad asmuo yra sudaręs daug vartojimo kredito sutarčių, dar nereiškia nesąžiningumo. Svarbu nustatyti:

• kam buvo naudojamos pasiskolintos lėšos (būtiniems poreikiams ar ne);
• ar buvo kitų būdų tuos poreikius patenkinti;
• ar skolinimasis buvo proporcingas ir pagrįstas;
• kokių veiksmų asmuo ėmėsi, siekdamas išvengti skolų didėjimo.

Net ir neatsargus finansinių galimybių įvertinimas savaime nereiškia nesąžiningumo – jei nėra įrodymų, kad asmuo veikė tyčia ar itin neatsakingai, bankroto byla gali būti keliama.

Svarbu ir tai, kad sąžiningumas paprastai vertinamas per 3 metų laikotarpį iki kreipimosi į teismą. Jei per šį laiką asmuo elgėsi sąžiningai, tačiau nepajėgė atkurti mokumo, jam neturėtų būti užkertamas kelias inicijuoti bankroto procesą.

Vis dėlto išimtiniais atvejais teismas gali vertinti ir ilgesnį laikotarpį – pavyzdžiui, jei akivaizdu, kad nemokumą lėmė anksčiau atlikti nesąžiningi veiksmai.

Kada teismas atsisako kelti bankroto bylą?

Net ir esant didelėms skoloms bankroto byla ne visada bus keliama. Įstatymas numato aiškius atvejus, kada teismas gali atsisakyti tai daryti.

Pirmiausia, pasak teisininko, bankrotas nebus leidžiamas, jei asmens nemokumą lėmė jo žalingi įpročiai – pavyzdžiui, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar azartiniais lošimais.

Taip pat teismas gali atsisakyti kelti bylą, jei asmuo yra teistas už tam tikrus finansinio pobūdžio nusikaltimus ir tas teistumas dar nėra išnykęs, o būtent šie veiksmai prisidėjo prie jo nemokumo.

Bankroto procesas negali būti kartojamas per dažnai – jei nuo ankstesnio bankroto pabaigos ar nutraukimo nepraėjo 10 metų, nauja byla nebus keliama.

Galiausiai, kliūtis gali atsirasti ir tuo atveju, jei asmuo yra susijęs su įmone (neribotos civilinės atsakomybės juridiniu asmeniu), kuriai jau iškelta bankroto byla.

Kitaip tariant, anot AVOCAD teisininko, bankrotas yra galimybė, bet ne visais atvejais – teismas visada vertina ne tik skolas, bet ir jų atsiradimo aplinkybes.

Kas vyksta iškėlus bankroto bylą?

Jei teismas pripažįsta asmenį nemokiu ir nemato kliūčių, jam iškeliama bankroto byla. Tuomet paskiriamas bankroto administratorius, kuris prižiūri visą procesą ir užtikrina, kad jis vyktų sklandžiai bei sąžiningai.

Toliau rengiamas mokumo atkūrimo planas – tai aiškus susitarimas, kaip ir per kiek laiko bus atsiskaitoma su kreditoriais. Šiam planui turi pritarti kreditoriai, o vėliau jį patvirtina teismas. Planas įgyvendinamas per 3 metus. Įvykdžius visus jame numatytus mokėjimus, procesas užbaigiamas oficialiu aktu.

Svarbu prieš priimant sprendimą bankrutuoti

Teisininkas Rokas Puodžiūnas įspėja, kad fizinio asmens bankrotas nėra „lengvas būdas“ atsikratyti skolų. Tai mechanizmas, skirtas sąžiningiems žmonėms sugrįžti į normalų finansinį gyvenimą, kartu užtikrinant ir kreditorių interesus.  Įgyvendinus mokumo atkūrimo planą, likusios nepadengtos skolos gali būti nurašomos. Tačiau, pasak jo, svarbu žinoti, kad ne visos skolos išnyksta. Nenurašomos jos, kai žala, padaryta nusikalstama veika, alimentai (išlaikymas vaikams), baudos valstybei už pažeidimus, įkeitimu ar hipoteka užtikrintos skolos, jei susitariama išsaugoti turtą.

Be to, šios skolos net nėra įskaičiuojamos vertinant, ar asmuo atitinka bankroto sąlygas.

Todėl prieš priimant sprendimą bankrutuoti svarbu realiai įsivertinti savo situaciją: iš kur atsirado skolos, ar jos gali būti grąžintos per protingą laiką, ar teismas jus laikys sąžiningu asmeniu. Taip pat reikia suprasti, kad skolos nebus panaikintos iš karto – kurį laiką teks gyventi laikantis finansinių apribojimų. Dėl šių priežasčių prieš kreipiantis į teismą visada verta pasitarti su teisininkais.

 

Lietuvoje veikiantis juridinių asmenų restruktūrizavimo institutas – tarsi skubios pagalbos priemonė įmonėms, kurios dar gyvybingos, bet susiduria su finansiniais sunkumais. Deja, vis dažniau jis išnaudojamas ne gydymui, o laiko vilkinimui. Pastebima tendencija, kad kai kurios įmonės inicijuoja restruktūrizavimo bylą vien tam, kad atidėtų turimų skolų mokėjimą – net neturėdamos realaus plano atsigauti ar persitvarkyti.

 Restruktūrizavimas – per lengvai pasiekiamas? 

 Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) yra gyvybingas; 3) nėra likviduojamas dėl bankroto. Be to, teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu restruktūrizavimo planas turi trūkumų.

Sąlygos įstatyme nurodytos, tačiau teismai, spręsdami restruktūrizavimo klausimą, per daug į jas nesigilina ir vertina pakankamai formaliai.

Pavyzdžiui, įmonės turimi prabangūs automobiliai ir kreditoriai, kurie turi sąsajų su pačia įmone, teismui dažnu atveju klausimų nekelia. Atrodytų, jog problemos nėra, nes niekas vis tiek nenukentės – juk tai restruktūrizacija, o ne bankrotas, ir skolos nebus nenurašomos.

Taip, skolos nenurašomos, tačiau jau pats pareiškimo dėl restruktūrizavimo pateikimas teismui automatiškai sustabdo skolų išieškojimą. Kreditoriams belieka laukti, kol teismas nuspręs, ar tokiai įmonei yra pagrindas kelti restruktūrizavimo bylą. Iškėlus bylą, skolų mokėjimas gali būti atidėtas dar penkeriems metams.

Taigi, atmestinai vertinant restruktūrizacijos klausimą ir gelbėjant vieną įmonę, galima paskandinti kitas, t. y. tas, kurios negali laukti penkerių metų,  kol atgaus skolas iš restruktūrizuojamos įmonės.

Nuo pagalbos iki fikcijos – vienas žingsnis 

Praktikoje daugėja atvejų, kai įmonės jau iš anksto žino, jog jų verslo modelis nebepajėgus išsilaikyti, tačiau vis tiek inicijuoja restruktūrizavimo procesą. Dažniausiai – tam, kad:

• sustabdytų skolų priverstinį išieškojimą;

• išlaikytų vadovų kontrolę įmonėje;

• apsisaugotų nuo kreditorių inicijuoto bankroto;

• laimėtų laiko deryboms su kreditoriais be realaus restruktūrizavimo plano;

• galiausiai išvengtų kai kurių skolų grąžinimo.

Tokia praktika iškreipia visos restruktūrizavimo sistemos esmę: vietoj to, kad gelbėtume dar gyvybingus verslus, palaikomas fiktyvus įmonių gelbėjimas kreditorių sąskaita.

Kas kaltas: verslininkai ar teisinis reguliavimas? 

Nors formaliai žiūrint įstatymas neleidžia inicijuoti restruktūrizavimo bet kam, nes reikia įrodyti įmonės mokumą, pateikti planą ir verslo perspektyvą, praktikoje šie kriterijai taikomi pernelyg formaliai. Teismai neretai remiasi tik skaičiais „ant popieriaus“, o ne realia įmonės padėtimi. Tai leidžia net ir beviltiškai įsiskolinusioms įmonėms formaliai atitikti kriterijus – ypač jei jas konsultuoja patyrę teisininkai.

Kreditoriai šioje situacijoje yra bejėgiai. Kol teismas svarsto, ar pradėti restruktūrizavimą, jie netenka galimybės ginti savo interesus, o vėliau – jau būna per vėlu: turtas išdalytas, dokumentai „prarasti“, o atsakomybė ištirpsta tarp buvusių direktorių.

Dar viena vis dažnesnė piktnaudžiavimo forma – dirbtinai kuriami arba glaudžiai su įmonės savininkais susiję kreditoriai. Tokie „kreditoriai“ dažnai yra susijusios įmonės, giminaičiai, įmonės vadovų valdomi juridiniai asmenys arba tiesiog „popierinės“ bendrovės, kurioms paskolos suteiktos formaliai, be realaus pinigų judėjimo.

Jų pagrindinis tikslas – įgyti balsų daugumą kreditorių susirinkimuose. Kadangi pagal įstatymą kreditorių sprendimams priimti dažnai reikia tam tikros balsų daugumos (pagal finansinių reikalavimų dydį), susikūrus „draugiškus“ kreditorius, lengviau „prastumti“ sprendimus, kurie naudingi – pavyzdžiui, patvirtinti restruktūrizavimo planą.

Tokiu būdu tikrieji kreditoriai – tie, kuriems iš tiesų yra skolinga įmonė – atsiduria mažumoje ir praranda realią įtaką procesui. Dar blogiau – kartais jie net nesužino apie kreditorių susirinkimus, nes oficialiai komunikacija vykdoma su tariamais pagrindiniais kreditoriais. Ši praktika iš esmės iškreipia visą restruktūrizavimo mechanizmą ir kelia pagrįstų klausimų dėl proceso skaidrumo ir sąžiningumo.

Apibendrinant galima teigti, jog restruktūrizacijos procesas turi spragų ir čia kyla klausimas, ar tos spragos yra teisiniame reguliavime, ar jau teismų pateikiamuose išaiškinimuose. 

Visgi reikia prisiminti, jog restruktūrizavimas iš esmės buvo sukurtas kaip paskutinė pagalba verslui, tačiau praktikoje dažnu atveju panaudojama ir kaip skolų vengimo priemonė.

 

Parengė AVOCAD advokatas Egidijus Kieras