Pirkėjams – trumpesnė apsauga, pardavėjams – mažesnė atsakomybė: kam naudingos siūlomos automobilių prekybos pataisos?

Naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas apie paslėptus jo trūkumus gali sužinoti tik po ilgesnio laiko. Tačiau Seime svarstomu siūlymu laikotarpį reikalavimams dėl tokių trūkumų pareikšti siekiama sutrumpinti keturis kartus – nuo dvejų metų iki šešių mėnesių. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio vertinimu, tai gali palengvinti atsakomybės išvengimą pardavėjams ir apsunkinti sąžiningų pirkėjų galimybes apginti savo teises.

„Ginčuose dėl naudotų automobilių pirkėjams tenka įrodinėti, kad jiems parduota transporto priemonė turėjo neatskleistų trūkumų. Todėl kyla principinis klausimas: kodėl, susiduriant su šia problema, siūloma trumpinti pirkėjų apsaugą? Trumpesnis terminas nepašalins automobilio defekto, tačiau gali pašalinti pardavėjo atsakomybę už jį“, – sako M. Baigys.

Lapkričio 10 d. Civilinio kodekso pataisoms po pateikimo pritarė 73 Seimo nariai. Siūlymas skirtas naudotų transporto priemonių sandoriams tarp fizinių asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos. Tai dar nėra priimtas įstatymas.

Dvejų metų terminas nėra pažadas, kad automobilis nesuges

Pakeitimo iniciatoriai argumentuoja, kad naudoto automobilio būklė priklauso nuo vairavimo stiliaus, priežiūros, kelių dangos, naudojamų degalų ir tepalų. Pardavėjas negali kontroliuoti, kaip automobilis bus eksploatuojamas po pardavimo.

Tačiau, pasak M. Baigio, ši argumentacija suplaka du skirtingus dalykus: atsakomybę už parduotą nekokybišką daiktą ir vėliau dėl pirkėjo veiksmų ar įprasto nusidėvėjimo atsiradusius gedimus.

Pardavėjo atsakomybė siejama su trūkumais, buvusiais automobilio perdavimo metu, arba iki perdavimo egzistavusiomis jų priežastimis. Vien tai, kad automobilis sugedo, savaime neįrodo pardavėjo atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pardavėjas gali atsakyti už perdavimo metu buvusį neatitikimą, net jeigu šis paaiškėja vėliau.

„Dvejų metų terminas nėra dvejų metų garantija, kad naudotas automobilis nesuges. Jeigu pirkėjas sugadina variklį netinkamai eksploatuodamas automobilį, pardavėjas vien dėl galiojančio termino netampa atsakingas. Ginče reikia nustatyti trūkumo priežastis ir įvertinti įrodymus. Todėl pirmiausia reikėtų atsakyti, kokią galiojančio reguliavimo spragą šiuo pakeitimu siekiama užpildyti“, – komentuoja advokatas.

Paslėptas trūkumas neprivalo paaiškėti per pusmetį

Siūlymas grindžiamas ir tuo, kad šešių mėnesių turėtų pakakti automobilį patikrinti bei išbandyti įvairiomis sąlygomis. Tačiau paslėpto trūkumo esmė, anot advokato, ir yra ta, kad įprastos apžiūros metu jis gali būti nepastebimas.

Pavyzdžiui, iki pardavimo egzistavęs saugos sistemos defektas gali paaiškėti tik aštuntą mėnesį. Sudėtingi variklio, pavarų dėžės ar elektromobilio baterijos trūkumai taip pat nebūtinai išryškėja iš karto. Tai hipotetinės situacijos, tačiau jos parodo esminę siūlomo termino problemą: defekto nustatymo laikas ne visada priklauso nuo pirkėjo atidumo.

Baigio vertinimu, argumentacija tampa prieštaringa, kai pardavėją siekiama apsaugoti dėl to, kad jis nėra profesionalus automechanikas, tačiau pirkėjui faktiškai užkraunama rizika per pusmetį išsiaiškinti reikšmingus paslėptus trūkumus.

Įrodyti defektą ir tyčinį jo nuslėpimą – skirtingos užduotys

Siūlyme numatytos išimtys, kai šalys raštu susitaria dėl kitokio termino arba pardavėjas tyčia nuslepia jam žinomus esminius transporto priemonės trūkumus. Tačiau pastaroji išimtis, advokato vertinimu, nebūtinai suteiks veiksmingą apsaugą.

Techninė ekspertizė gali padėti nustatyti, kad gedimo priežastis egzistavo iki automobilio pardavimo. Tačiau ji savaime neatskleidžia, ką pardavėjas žinojo ir ar sąmoningai informaciją slėpė.

„Viena yra įrodyti, kad automobilis parduotas su defektu. Visai kas kita – įrodyti pardavėjo žinojimą ir tyčią. Net turėdamas techninius įrodymus apie iki pardavimo buvusį trūkumą, pirkėjas gali neturėti galimybių įrodyti, ką apie jį žinojo pardavėjas. Todėl išimtis popieriuje gali atrodyti gerokai stipresnė nei praktikoje“, – pabrėžia M. Baigys.

Jo vertinimu, taip atsirastų situacijų, kai ginčo baigtį lemtų ne vien automobilio kokybė ir defekto kilmė, bet ir pirkėjo galimybė įrodyti sunkiai patikrinamas pardavėjo žinias.

Mažiau bylų nebūtinai reiškia mažiau pažeidimų

Vienas iš pakeitimo argumentų – mažesnis teismų krūvis nagrinėjant smulkius, nepagrįstus ginčus. Tačiau, pasak advokato, reikalavimo pagrįstumas nustatomas įvertinus konkrečias aplinkybes ir įrodymus. Vien vėliau paaiškėjęs gedimas nedaro pirkėjo reikalavimo nepagrįsto.

Be to, net ir nedidelė remonto suma konkrečiam žmogui gali būti reikšminga, o ginčai kyla ir dėl dešimtis tūkstančių eurų kainuojančių automobilių.

„Mažesnis bylų skaičius savaime nereikš, kad rinkoje sumažėjo neatskleistų defektų. Jis gali reikšti tik tai, kad dalis pirkėjų prarado galimybę reikalauti atsakomybės. Jeigu siekiame sąžiningesnės naudotų automobilių rinkos, turime spręsti informacijos neatskleidimo problemą, o ne sudaryti sąlygas jos pasekmes lengviau perkelti pirkėjui“, – teigia M. Baigys.

Advokato vertinimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti aiškesniam paslėpto trūkumo ir normalaus nusidėvėjimo atribojimui bei veiksmingai atsakomybei už klaidinančią informaciją apie automobilį. Vien sutrumpintas terminas šių problemų neišspręs – tik padidins riziką, kad už iki pardavimo egzistavusius trūkumus galiausiai mokės pirkėjas.

Vežėjams – svarbus sprendimas: po inicijuoto dialogo mokesčio nepriemoką siūloma leisti išdėstyti dalimis

Beveik tūkstantį Lietuvos vežėjų vasarą pasiekusi žinia apie galimas ankstesnių metų mokesčio už Lietuvoje registruotas krovinines transporto priemones nepriemokas sukėlė nemažai įtampos transporto sektoriuje. Įmonėms teko per trumpą laiką įvertinti kelerius metus siekiančias prievoles ir jų galimą poveikį finansiniams srautams.

Po Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos LINAVA inicijuoto ir tęsto dialogo su Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA), Finansų ministerija, Valstybine mokesčių inspekcija ir Susisiekimo ministerija ryškėja sprendimas, kuris vežėjams suteiktų daugiau laiko atsiskaityti su valstybe. LTSA parengė mokesčio už Lietuvoje įregistruotas krovinines transporto priemones mokėjimo išdėstymo tvarkos projektą. Jame numatyta galimybė vežėjams, kurių mokesčio nepriemoka viršija 10.000 Eur, ją išdėstyti šešiems mėnesiams – nuo 2027 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. – ir mokėti lygiomis dalimis kas mėnesį.

LINAVA: svarbu, kad sektoriaus argumentai buvo išgirsti

Diskusijos dėl mokesčio mokėjimo tvarkos prasidėjo vežėjams keliant klausimą ne dėl pačios mokestinės prievolės, bet dėl termino, per kurį verslas turi įvertinti ir padengti ankstesniais laikotarpiais susidariusias sumas.

Rugsėjo pradžioje klausimas buvo aptartas su LTSA, vėliau – Finansų ministerijoje, dalyvaujant ministerijos, VMI ir transporto sektoriaus atstovams. Vienas pagrindinių LINAVOS argumentų – reikšmingos ankstesnių laikotarpių prievolės nebuvo numatytos įmonių 2026 m. biudžetuose, todėl jų sumokėjimas per trumpą laiką daliai vežėjų galėtų reikšmingai paveikti apyvartines lėšas ir kitų finansinių įsipareigojimų vykdymą. „Nuo pat pradžių mūsų pozicija buvo aiški – vežėjai nekvestionuoja pareigos mokėti mokesčius. Tačiau kai kalbame apie ankstesniais laikotarpiais susidariusias prievoles, verslui turi būti sudarytos realios sąlygos jas įvertinti ir įvykdyti. Džiaugiamės, kad institucijos išgirdo sektoriaus argumentus ir dialogas perėjo į konkretaus sprendimo paiešką“, – sako Narūnas Raulinaitis, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ generalinis sekretorius. Pasak jo, galimybė mokėjimą išdėstyti dalimis įmonėms pirmiausia suteiktų daugiau prognozuojamumo ir leistų tinkamai planuoti pinigų srautus.

Vežėjams svarbu nelaukti paskutinės dienos

Nors mokėjimo išdėstymo tvarka dar derinama, vežėjams svarbu jau dabar įsivertinti galimas ankstesnių laikotarpių prievoles. Iki spalio 1 d. įmonėms aktualu būti įsivertinus mokesčio prievolę ir turėti apskaičiuotas mokėtinas sumas. Tuo tarpu pagal šiuo metu LTSA parengtą mokėjimo išdėstymo tvarkos projektą prašymai dėl nepriemokos išdėstymo būtų priimami iki 2026 m. spalio 31 d. Tai svarbus terminas: projekte numatyta, kad po spalio 31 d. pateikti prašymai nebūtų nagrinėjami. Prašyme vežėjas turėtų nurodyti mokestinius metus, transporto priemonių valstybinius numerius, už kuriuos susidarė nepriemoka, ir kiekvienai transporto priemonei tenkantį nepriemokos dydį.

E. Langys: svarbu įsivertinti ne tik sumą, bet ir išdėstymo sąlygas

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad verslui šiuo metu svarbiausia tiksliai įvertinti savo situaciją ir pasirengti galutinei tvarkai, nelaukiant, kol baigsis nustatyti terminai. „Šioje situacijoje kalbame ne apie pareigos mokėti mokestį kvestionavimą, o apie proporcingą būdą šią prievolę įvykdyti. Kai nepriemoka yra susidariusi per ilgesnį laikotarpį, verslui svarbu turėti realią galimybę įvertinti jos dydį, suplanuoti pinigų srautus ir tinkamai atsiskaityti su valstybe. Mokėjimo išdėstymas dalimis šiuo požiūriu yra racionalus sprendimo būdas“, – teigia E. Langys.

Advokatas vežėjams rekomenduoja jau dabar susisteminti informaciją apie laikotarpius ir transporto priemones, už kurias galėjo susidaryti nepriemoka, bei tiksliai apskaičiuoti jos dydį. „Svarbiausias praktinis patarimas įmonėms – nelaukti paskutinės dienos. Reikėtų įsivertinti ne tik nepriemokos sumą, bet ir tai, ar įmonė atitiks galutinėje tvarkoje nustatytas sąlygas. Ypač atidžios turėtų būti bendrovės, kurių nepriemoka viršija 50.000 Eur – joms projekte numatyti papildomi prievolės užtikrinimo reikalavimai“, – pažymi E. Langys.

Didesnėms nei 50.000 Eur nepriemokoms – banko garantija arba turto įkeitimas

Pagal LTSA parengtą projektą specialia išdėstymo tvarka galėtų pasinaudoti valdytojai, kurių mokesčio nepriemoka viršija 10.000 Eur. Tačiau įmonėms, kurių nepriemoka didesnė nei 50.000 Eur, numatyta papildoma ir finansiškai reikšminga sąlyga. Jeigu sutartis sudaroma dėl didesnės kaip 50.000 Eur mokesčio nepriemokos, vežėjas ne vėliau kaip iki 2027 m. sausio 1 d. savo lėšomis turėtų pateikti LTSA vieną iš dviejų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių: hipotekos registro išrašą arba banko garantiją.

Pasirinkus turto įkeitimą, hipotekos registro išrašas turėtų patvirtinti, kad įkeisto turto vertė yra ne mažesnė už sutartyje nurodytą mokesčio nepriemokos sumą.

Pasirinkus banko garantiją, jos suma taip pat turėtų būti ne mažesnė už visą sutartyje nurodytą nepriemoką, o pati garantija turėtų galioti ne trumpiau kaip iki 2027 m. rugsėjo 30 d.

Tai reiškia, kad didesnes nepriemokas turinčioms transporto bendrovėms verta iš anksto įvertinti ne tik mokėjimo grafiką, bet ir būsimo prievolės užtikrinimo kaštus bei galimybes – ar įmonė galės įkeisti pakankamos vertės turtą, ar kreipsis į banką dėl reikiamos garantijos.

Išdėstymas taip pat nebūtų nemokamas – už likusią nepriemokos sumą būtų skaičiuojamos palūkanos. Nesilaikant sutarto mokėjimo grafiko, projekte numatyti 0,1% dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną.

Mokėjimai būtų išdėstyti šešiems mėnesiams – nuo 2027 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. – lygiomis dalimis kas mėnesį.

LTSA nurodo, kad siūlomo reguliavimo tikslas – suderinti du interesus: sudaryti sąlygas laikinų mokėjimo sunkumų patiriantiems vežėjams tęsti veiklą ir kartu užtikrinti, kad mokestis būtų sumokėtas į valstybės biudžetą.

Vežėjams keičiasi dienpinigių mokėjimo tvarka: ką svarbu padaryti iki spalio?

Nuo 2026 m. spalio 1 d. keičiasi komandiruojamiems darbuotojams mokamų dienpinigių mažinimo tvarka. Pokyčiai ypač aktualūs transporto ir logistikos sektoriui, kuriame komandiruotės yra kasdienė darbo organizavimo dalis. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad vežėjams šis pokytis svarbus ne vien dėl naujų formalių reikalavimų. Transporto sektoriuje dienpinigiai yra reikšminga darbo organizavimo ir darbuotojų kaštų dalis, todėl bet koks reguliavimo pasikeitimas turi tiesioginę įtaką įmonių kasdienei veiklai. „Vežėjams svarbu ne tik žinoti, kad nuo spalio keičiasi taisyklės, bet ir suprasti, kaip jos paveiks realų darbo organizavimą. Transporto sektoriuje dienpinigiai nėra pavienis administracinis klausimas – tai kasdien taikoma sistema šimtams ar net tūkstančiams reisų. Todėl dabar svarbiausia įsivertinti savo praktiką ir pasiruošti pokyčiams dar iki jiems įsigaliojant“, – sako AVOCAD vadovaujantis partneris Egidijus Langys.

AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė atkreipia dėmesį, kad iki spalio vežėjams verta ne tik susipažinti su naujomis taisyklėmis, bet ir peržiūrėti įmonėse galiojančius vidaus dokumentus bei faktinę dienpinigių nustatymo praktiką. „Dienpinigių tema vežėjams nėra nauja, tačiau praktikoje vis dar matome situacijų, kai įmonės vidaus dokumentuose paliekama pernelyg daug laisvės sprendimą priimančiam vadovui ar atsakingas asmuo. Būtent tokios neapibrėžtos taisyklės ginčo atveju gali tapti problema“, – sako V. Dubovskienė.

Iki spalio neužtenka laikytis minimalios ribos

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką darbdavys gali mokėti mažesnius nei maksimalūs Vyriausybės nustatyti dienpinigius, tačiau toks mažinimas turi būti tinkamai įtvirtintas įmonės dokumentuose.

Svarbu tai, kad vien nustatyti minimalią leidžiamą dienpinigių ribą nepakanka. Mažesni dydžiai turi būti konkretūs, o jų taikymas – pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis.

Teismų praktikoje dienpinigių mažinimas pirmiausia siejamas su jų paskirtimi – kompensuoti papildomas darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Todėl saugesni kriterijai yra tie, kurie realiai mažina tokias darbuotojo išlaidas, pavyzdžiui, darbdavio suteikiamas ar apmokamas maitinimas, apgyvendinimas ar kitos komandiruotės sąlygos.

Tuo tarpu dienpinigių dydį sieti su darbuotojo stažu, darbo kokybe, padarytais pažeidimais, žala ar kitais darbuotojo veiklos vertinimo kriterijais yra gerokai rizikingiau. „Dienpinigiai neturėtų tapti darbuotojo skatinimo ar drausminimo priemone. Jeigu mažesnis dydis nustatomas vien todėl, kad darbdavys nepatenkintas vairuotojo darbo rezultatais ar padarytu pažeidimu, kyla rizika, kad toks mažinimas bus pripažintas nepagrįstu“, – pažymi V. Dubovskienė.

Problemiška ir praktika, kai įmonės taisyklėse nustatomas platus galimų dienpinigių intervalas, o konkretų dydį jau po komandiruotės savo nuožiūra pasirenka vadovas ar atsakingas asmuo. Darbuotojui turi būti iš anksto aišku, kokio dydžio dienpinigiai jam priklausys ir nuo ko šis dydis priklauso.

Nuo spalio – paprastesnė, bet griežčiau apibrėžta sistema

 Nuo spalio 1 d. dienpinigių mažinimo sistema keičiasi. Kadangi naujosios taisyklės dar tik įsigalios, jų taikymo teismų praktikos kol kas nėra, tačiau pats priimtas reguliavimas nustato aiškesnes ribas darbdaviams.

Įmonėse, kuriose yra kolektyvinė sutartis, ir toliau bus galima susitarti dėl mažesnių dienpinigių, laikantis teisės aktuose nustatytų minimalių ribų.

Tuo tarpu įmonėms, neturinčioms kolektyvinės sutarties, svarbi taps komandiruotės trukmė. Trumpesnėms komandiruotėms dienpinigių mažinti nebus galima, o ilgesnėms bus galima taikyti sumažintą dydį, tačiau tik laikantis nustatytos minimalios ribos. „Naujoji tvarka darbdaviui tam tikra prasme bus paprastesnė, nes mažės poreikis kurti sudėtingas dienpinigių mažinimo kriterijų sistemas. Tačiau kartu atsiranda labai aiški pareiga iš anksto apsispręsti, kokio dydžio dienpinigiai bus mokami konkrečios komandiruotės metu“, – aiškina V. Dubovskienė.

Vairuotojas turės žinoti dienpinigių dydį prieš išvykdamas

Vienas svarbiausių praktinių pokyčių – darbuotojo informavimas. Jeigu darbuotojui bus mokami mažesni nei maksimalūs dienpinigiai, apie konkrečiai komandiruotei nustatytą dydį jis turės būti raštu informuotas dar prieš komandiruotės pradžią. Tai reiškia, kad vežėjams teks atsisakyti praktikos, kai vairuotojas išvyksta į reisą nežinodamas galutinio dienpinigių dydžio, o šis nustatomas vėliau, įvertinus jo darbo rezultatus ar kitas aplinkybes. Nuo spalio taip pat atsiranda atskira taisyklė labai trumpai pirmajai ar paskutinei komandiruotės dienai – tokiais atvejais bus mokama tik dalis nustatyto dienpinigių dydžio.

Langio teigimu, būtent praktinis pasirengimas šiuo metu turėtų būti svarbiausias vežėjų uždavinys. „Transporto įmonėms rugsėjis turėtų būti pasiruošimo mėnuo. Laukti pirmųjų ginčų ar tikrinimų ir tik tada keisti vidines taisykles būtų brangiausias kelias. Daug saugiau dabar įsivertinti, ar įmonės dokumentai, darbuotojų informavimo procesas ir reali praktika atitiks naują reguliavimą“, – pabrėžia AVOCAD vadovaujantis partneris.

Ką vežėjams reikėtų padaryti jau dabar?

Pasak V. Dubovskienės, rugsėjį transporto įmonėms pirmiausia reikėtų peržiūrėti galiojančias dienpinigių mokėjimo taisykles. Ypatingą dėmesį verta atkreipti į neapibrėžtas formuluotes, leidžiančias dienpinigių dydį nustatyti „darbdavio sprendimu“, atsižvelgiant į „darbo kokybę“, „padarytus pažeidimus“ ar kitus subjektyviai vertinamus kriterijus.

Kartu reikėtų pasirengti naujai nuo spalio galiosiančiai tvarkai ir numatyti paprastą mechanizmą, kaip vairuotojas prieš išvykdamas į komandiruotę bus raštu informuojamas apie jam taikomą dienpinigių dydį. „Vežėjams rekomenduotume į šį pokytį žiūrėti ne kaip į dar vieną dokumentų korekciją. Tai gera proga susitvarkyti visą dienpinigių nustatymo procesą taip, kad jis būtų vienodas, aiškus ir kuo mažiau priklausytų nuo individualaus vadybininko sprendimo. Kuo paprastesnė ir skaidresnė sistema, tuo mažesnė ginčų rizika tiek darbdaviui, tiek darbuotojui“, – sako AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Naujoji tvarka vežėjams turėtų suteikti daugiau aiškumo, tačiau kartu pareikalaus pasiruošti iš anksto. Todėl įmonėms, kurios taiko mažesnius nei maksimalius dienpinigius, rugsėjis yra tinkamas metas peržiūrėti vidaus taisykles ir pasirengti jų pakeitimams nuo spalio 1-osios.

Bilieto aktyvavimas, kontrolė ir keleivio atsakomybė: ką svarbu žinoti keliaujant Vilniaus viešuoju transportu?

Viešojo transporto bilietą Vilniuje šiandien galima įsigyti vos per kelias akimirkas – mobiliąja programėle, bekontakte banko kortele ar kitu keleivio pasirinktu būdu. Tačiau vien bilieto įsigijimas ne visais atvejais reiškia, kad keleivis keliauja teisėtai. Priklausomai nuo bilieto įsigijimo būdo, reikšmingos tampa jo aktyvavimo aplinkybės, galiojimo pradžios momentas, nustatyta galiojimo trukmė ir keleivio veiksmai kelionės metu.

Praktika rodo, kad į situacijas, kai už kelionę tenka susimokėti baudą, keleiviai neretai patenka ne dėl siekio išvengti bilieto įsigijimo, bet dėl to, kad nežino arba netinkamai supranta taikomą reguliavimą – kuris momentas laikomas kontrolės pradžia, ar persėdant į kitą transporto priemonę būtina įsigyti naują bilietą ir kaip vertinama situacija, kai 30 minučių trukmės bilieto nepakanka kelionei užbaigti dėl eismo spūsčių ar kitų nuo keleivio nepriklausančių aplinkybių. „Viešojo transporto bilietų sistema keleiviui iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprasta – įsigijai bilietą ir važiuoji. Vis dėlto teisiniu požiūriu svarbus ne tik pats bilieto įsigijimo faktas. Reikšmę turi ir tai, ar bilietas tinkamai bei laiku aktyvuotas, ar jis vis dar galioja kontrolės momentu, o naudojantis lengvata – ar keleivis gali pagrįsti teisę į ją. Būtent šios aplinkybės praktikoje gali lemti, ar keleivio kelionė bus laikoma teisėta“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Kur keleiviui ieškoti aktualios informacijos?

Visi asmenys, besinaudojantys viešuoju transportu Vilniaus mieste, pirmiausia turėtų susipažinti su viešojo transporto naudojimosi taisyklėmis, kad tinkamai suprastų savo teises ir pareigas bei galėtų jų laikytis kelionės metu.

Aktualūs teisės aktai ir kiti keleivių vežimą bei keleivių kontrolę reglamentuojantys dokumentai visuomenei prieinami JUDU interneto svetainės skiltyje „Teisės aktai“. Joje galima rasti, pavyzdžiui, Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus miesto savivaldybės viešuoju transportu taisykles, naudojimosi „m.Ticket“ programėle taisykles, JUDU (Vilniečio) kortelės, elektroninių ir popierinių bilietų įsigijimo ir (ar) e. piniginėje esančių lėšų naudojimo ir grąžinimo tvarkos aprašą bei kitus dokumentus.

Be teisės aktų, keleiviams naudinga susipažinti ir su JUDU dažnai užduodamų klausimų (DUK) skiltimi, kurioje pateikiami atsakymai į daugelį konkrečių klausimų dėl bilietų įsigijimo, aktyvavimo, galiojimo, persėdimo, lengvatų ir keleivių kontrolės. Nors DUK nėra teisės aktas, ši informacija padeda geriau suprasti praktinį galiojančių taisyklių taikymą. „Keleiviui tikrai nebūtina mintinai žinoti visų teisės aktų, tačiau prieš naudojantis konkrečiu bilieto tipu verta žinoti pagrindines jo naudojimo sąlygas. Ypač tai aktualu naudojantis mobiliąja programėle, lengvatiniais bilietais ar planuojant ilgesnę kelionę su persėdimais. JUDU skelbiamos taisyklės ir praktiniai paaiškinimai leidžia iš anksto pasitikrinti, kaip konkrečioje situacijoje reikėtų elgtis“, – pažymi S. Mickienė.

Bilieto aktyvavimas ir keleivių kontrolės pradžia

Viena iš situacijų, dėl kurių keleiviams gali kilti ginčų su kontrolę atliekančiais specialistais, yra netinkamas arba per vėlyvas bilieto aktyvavimas.

Pagal Vilniaus miesto viešojo transporto taisykles keleivių kontrolės pradžia siejama ne su momentu, kai kontrolierius įlipa į transporto priemonę ar prieina prie konkretaus keleivio, siekdamas patikrinti jo bilietą. Keleivių kontrolė prasideda tada, kai transporto priemonė privažiuoja stotelės, kurioje vykdoma kontrolė, įvažą arba stotelę be įvažos ir vairuotojas ar kitas įgaliotas asmuo užblokuoja transporto priemonėje įdiegtus komposterius.

Todėl kiekvienas keleivis, vos tik įlipęs į transporto priemonę ir kol dar nėra privažiavęs kitos stotelės, kurioje gali būti atliekami kontrolės veiksmai, jeigu neturi galiojančio bilieto, privalo jį nedelsdamas įsigyti ir tinkamai aktyvuoti. Bilietas turi būti aktyvuotas iki keleivių kontrolės pradžios, kad šiuo momentu keleivis būtų laikomas turinčiu galiojantį bilietą.„Svarbu suprasti, kad kontrolės pradžia nėra momentas, kai keleivis pamato kontrolierių ar kai kontrolierius prieina patikrinti konkretaus bilieto. Taisyklėse šis momentas apibrėžtas kitaip – jis siejamas su transporto priemonės privažiavimu prie stotelės, kurioje vykdoma kontrolė, ir komposterių užblokavimu. Todėl bilieto aktyvavimas tik pamačius kontrolierių gali būti per vėlyvas“, – atkreipia dėmesį AVOCAD vyresnioji teisininkė.

Bilieto aktyvavimo būdas priklauso nuo to, kokiu būdu jis įsigytas.

Naudojantis JUDU / Vilniečio kortele, ją reikia priliesti prie komposterio, pasirinkti norimą aktyvuoti bilietą, o tuomet kortelę priliesti dar kartą ir taip patvirtinti pasirinkimą. Jei kortelėje yra skirtingų rūšių bilietų, komposteris leidžia pasirinkti, kurį bilietą aktyvuoti.

Mobiliąja programėle įsigytas elektroninis bilietas aktyvuojamas pačioje programėlėje, atliekant aktyvavimo veiksmą. Aktyvavimo procesas užtrunka 15 sekundžių, todėl bilietas nelaikomas galiojančiu tol, kol aktyvavimo procesas nėra baigtas ir programėlėje nėra patvirtinta, kad bilietas aktyvuotas. „Šios 15 sekundžių gali atrodyti kaip nereikšminga techninė detalė, tačiau kontrolės atveju jos gali tapti labai svarbios. Keleivis, pasirinkęs mobiliąją programėlę, aktyvavimo veiksmą turėtų pradėti nedelsdamas, vos tik įlipęs į transporto priemonę. Bilietas laikomas aktyvuotu tik pasibaigus aktyvavimo procesui, todėl nereikėtų laukti kitos stotelės ar kontrolierių pasirodymo“, – aiškina S. Mickienė.

Atskiras būdas – bekontaktė banko kortelė. Ja Vilniaus viešajame transporte galima įsigyti 60 minučių bilietą, kuriam lengvatos šiuo metu netaikomos. Bilietas įsigyjamas komposteryje priglaudus fizinę banko kortelę arba naudojantis telefonu ar laikrodžiu, kuriame įdiegta atitinkama mokėjimo priemonė. Sėkmingą pirkimą patvirtina komposterio ekrane rodomas patvirtinimas ir garsinis signalas.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai keleivis, įlipęs į viešojo transporto priemonę, pamiršta aktyvuoti bilietą ir tai padaro tik, pavyzdžiui, pastebėjęs įlipantį kontrolierių. Tokiu atveju vien tai, kad kontrolieriui tikrinant keleivį bilietas jau yra aktyvuotas, savaime nereiškia, kad kontrolės pradžios momentu keleivis turėjo galiojantį bilietą.

Vertinama, kada bilietas faktiškai buvo aktyvuotas ir ar tai įvyko iki keleivių kontrolės pradžios, t. y. iki tol, kol transporto priemonė privažiavo stotelę, kurioje kontrolieriai vykdo keleivių kontrolę, ir vairuotojas ar kitas įgaliotas asmuo užblokavo komposterius.

Jeigu nustatoma, kad bilietas buvo aktyvuotas jau po kontrolės pradžios momento, laikoma, kad kontrolės pradžios momentu keleivis galiojančio bilieto neturėjo. Tokiu atveju vėlesnis bilieto aktyvavimas šios aplinkybės nepakeičia.„Kitaip tariant, kontrolės metu vertinama ne vien tai, ką kontrolierius mato keleivio telefone tikrinimo sekundę, bet ir tai, kada bilietas faktiškai tapo galiojantis. Jeigu jis aktyvuotas jau prasidėjus kontrolei, vėlesnis aktyvavimas nepanaikina fakto, kad kontrolės pradžios momentu galiojančio bilieto nebuvo“, – pabrėžia teisininkė.

Vis dėlto, nustačius, kad kontrolės pradžios momentu keleivis nebuvo tinkamai aktyvavęs bilieto, jam gali būti sudaryta galimybė išvengti administracinės atsakomybės kontrolės metu įsigyjant kontrolės bilietą. Kontrolės bilietas skirtas atvejams, kai kontrolės metu nustatoma, jog keleivis keliauja be tinkamai pažymėto ar aktyvuoto bilieto.

Kontrolės bilietas kainuoja 15 Eur, už jį galima atsiskaityti tik negrynaisiais pinigais – banko kortele. Įsigytas bilietas galioja dvi valandas nuo jo įsigijimo momento, keleiviui nereikalaujant išlipti iš transporto priemonės.

Jeigu keleivis neturi galimybės už kontrolės bilietą atsiskaityti negrynaisiais pinigais, kontrolierius turi teisę tokį keleivį išlaipinti iš transporto priemonės ir teisės aktų nustatyta tvarka surašyti administracinio nusižengimo protokolą dėl važiavimo be bilieto. Tokiu atveju keleiviui taikoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 446 straipsnio 4 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė – bauda nuo 16 iki 30 eurų.

Lengvatinis bilietas: vien teisės į lengvatą nepakanka

Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas nustato asmenų kategorijas, kurioms suteikiama teisė viešuoju transportu naudotis lengvatinėmis sąlygomis ir įsigyti važiavimo bilietus su nustatyto dydžio nuolaida. Tarp tokių asmenų yra mokiniai ir studentai, asmenys su negalia, tam tikrą amžių sukakę asmenys, juos lydintys asmenys bei kitos įstatyme nurodytos asmenų grupės. Tačiau vien priklausymo vienai iš šių kategorijų nepakanka. Pasinaudoti transporto lengvata keleivis gali tik turėdamas galiojantį dokumentą, patvirtinantį jo teisę į atitinkamą lengvatą, ir kontrolieriui pareikalavus jį pateikdamas.

„Čia svarbu atskirti du dalykus – faktinę žmogaus teisę į lengvatą ir galimybę ją įrodyti kontrolės metu. Pavyzdžiui, keleivis iš tiesų gali būti studentas ir turėti teisę į lengvatinį bilietą, tačiau kontrolės metu jis turi gebėti šią teisę patvirtinti nustatytu dokumentu. Vien paaiškinimo, kad dokumentas liko namuose, nepakanka“, – sako S. Mickienė. Jeigu keleivis tokio dokumento neturi, pavyzdžiui, jį pamiršo namuose, jis negali tinkamai pagrįsti savo teisės naudotis lengvatiniu bilietu kontrolės metu. Tokiu atveju gali būti taikoma ANK 446 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė. Kai keleivis iš tikrųjų turi objektyvią teisę į lengvatą ir yra įsigijęs atitinkamą bilietą, tačiau patikros metu nepateikia tai įrodančio dokumento, jo veika kvalifikuojama pagal ANK 446 straipsnio 2 dalį, numatančią švelnesnę baudą – nuo 10 iki 14 eurų.

Kai asmuo apskritai neturi teisės į jokią lengvatą, tačiau važiuoja su lengvatiniu bilietu, jo veika prilyginama važiavimui be bilieto pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį. Už tai numatyta griežtesnė piniginė bauda – nuo 16 iki 30 eurų.„Šių situacijų nereikėtų sutapatinti. Viena yra turėti teisę į lengvatą, tačiau kontrolės metu nepateikti ją patvirtinančio dokumento, ir visai kas kita – apskritai neturint teisės į lengvatą sąmoningai naudotis lengvatiniu bilietu. Atitinkamai skiriasi ir teisės aktuose numatyta atsakomybė“, – paaiškina AVOCAD teisininkė.

Lengvatinis bilietas studentams: ką svarbu žinoti?

Studentams, atitinkantiems Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyme nustatytas sąlygas, Vilniaus viešajame transporte taikoma 80 proc. nuolaida vienkartiniams ir terminuotiems bilietams.

Teisę į šią lengvatą turi aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių piliečiai arba jų šeimos nariai ir studijuoja Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą.

Tačiau teisės į transporto lengvatą turėjimas savaime nėra pakankamas pagrindas kelionės metu naudotis lengvatiniu bilietu. Keleivis, įsigijęs ir aktyvavęs lengvatinį bilietą, privalo turėti galiojantį dokumentą, patvirtinantį jo teisę į atitinkamą transporto lengvatą, ir keleivių kontrolės metu, kontrolieriui pareikalavus, jį pateikti.

Studentams teisę į lengvatą gali patvirtinti mokyklos ar universiteto išduotas studento pažymėjimas arba galiojanti ISIC kortelė, jeigu atitinkama mokymo įstaiga yra įsikūrusi Europos Sąjungoje.

Praktikoje aktualus ir naujai studijas pradedančių studentų atvejis, kai studento pažymėjimas dar nėra išduotas. Vien tai, kad studentas dar neturi studento pažymėjimo, savaime neužkerta kelio naudotis studentams taikoma transporto lengvata. Paprastai iki spalio 1 d. pakanka turėti mokymo įstaigos išduotą pažymą, patvirtinančią studento statusą, ir ją pateikti keleivių kontrolės metu.

„Tai ypač aktualu prasidėjus naujiems mokslo metams. Pirmakursis gali būti teisėtai priimtas studijuoti, tačiau dar neturėti pagaminto studento pažymėjimo. Tokiu atveju svarbu iš anksto pasirūpinti mokymo įstaigos pažyma, kuri kontrolės metu leistų patvirtinti studento statusą. Taigi svarbus ne vien pats studento statusas, bet ir galimybė jį tinkamai įrodyti“, – atkreipia dėmesį S. Mickienė.

Jeigu studentas faktiškai turi teisę į transporto lengvatą, tačiau kontrolės metu nepateikia šią teisę patvirtinančio dokumento, jam gali būti taikoma ANK 446 straipsnio 2 dalyje nustatyta bauda nuo 10 iki 14 eurų.

Bilieto galiojimo trukmė – ne kelionės trukmė

Dar viena dažna klaidinga prielaida – kad laiku įsigytas ir aktyvuotas bilietas galioja iki kelionės pabaigos, net jeigu pati kelionė trunka ilgiau, nei nustatyta bilieto galiojimo trukmė. Tačiau bilieto galiojimo laikas nėra siejamas su keleivio kelionės trukme. Jis skaičiuojamas nuo bilieto aktyvavimo momento ir priklauso nuo pasirinktos bilieto rūšies. Pavyzdžiui, 30 minučių bilietas galioja 30 minučių nuo jo aktyvavimo momento, o 60 minučių bilietas – 60 minučių. „Keleiviai kartais natūraliai tikisi, kad jeigu į transporto priemonę įlipo turėdami galiojantį bilietą, galės su juo nuvažiuoti iki galutinės stotelės. Tačiau taisyklės veikia kitaip – bilietas galioja konkrečiai nustatytą laiką. Todėl net ir tuomet, kai kelionė užsitęsia dėl spūsčių ar kitų nuo keleivio nepriklausančių aplinkybių, pasibaigus bilieto galiojimo laikui reikia įsigyti ir aktyvuoti naują bilietą“, – aiškina S. Mickienė.

Taigi, jeigu kelionė dėl transporto spūsčių ar kitų priežasčių užsitęsia ilgiau ir bilieto galiojimo laikas baigiasi keleiviui dar nepasiekus galutinės stotelės, vien tai, kad bilietas buvo laiku įsigytas ir aktyvuotas, nesuteikia teisės toliau keliauti. Tokiu atveju keleivis, norėdamas tęsti kelionę, turi įsigyti ir tinkamai aktyvuoti naują bilietą. Kita vertus, bilieto galiojimo trukmė nėra siejama su konkrečia transporto priemone. Pavyzdžiui, 60 minučių bilietą aktyvavęs keleivis gali per šį laiką persėsti iš vieno autobuso ar troleibuso į kitą ir toliau naudotis tuo pačiu bilietu, jeigu jo galiojimo laikas nėra pasibaigęs.

„Persėdimas savaime nereiškia, kad reikia pirkti naują bilietą. Jeigu turimas 30 ar 60 minučių bilietas vis dar galioja, keleivis jo galiojimo laikotarpiu gali persėsti į kitą autobusą ar troleibusą. Esminis kriterijus yra ne transporto priemonių skaičius, o tai, ar bilieto galiojimo laikas nėra pasibaigęs“, – pabrėžia teisininkė.

Ką svarbiausia prisiminti keleiviui?

Apibendrindama S. Mickienė išskiria keletą praktiniu požiūriu svarbiausių taisyklių, kurias keleiviams verta prisiminti:

  1. Bilietą reikia ne tik įsigyti, bet ir tinkamai aktyvuoti. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai naudojama mobilioji programėlė, nes bilieto aktyvavimas nėra momentinis – po aktyvavimo patvirtinimo turi praeiti 15 sekundžių. Tik tuomet laikoma, kad bilietas yra aktyvuotas, o asmuo turi galiojantį kelionės bilietą.
  2. Kontrolės pradžia nėra momentas, kai kontrolierius prieina prie keleivio. Kontrolės pradžia siejama su transporto priemonės privažiavimu prie atitinkamos stotelės ir komposterių užblokavimu, o ne su momentu, kai kontrolierius fiziškai įlipa į transporto priemonę ar prieina prie konkretaus tikrinamo keleivio. Todėl bilietas turi būti įsigytas ir aktyvuotas dar iki transporto priemonės privažiavimo prie stotelės, kurioje bus atliekami patikros veiksmai, ir komposterių užblokavimo.
  3. Naudojantis lengvatiniu bilietu būtina turėti teisę į lengvatą patvirtinantį dokumentą. Teisę į konkrečią lengvatą turintis keleivis kontrolės metu, kontrolieriui pareikalavus, turi pateikti šį faktą patvirtinantį dokumentą. Tokio dokumento neturint ar jo nepateikus gali tekti sumokėti baudą.
  4. Persėdant į kitą transporto priemonę naujo bilieto pirkti nebūtina, jeigu turimas bilietas vis dar galioja. 30 ir 60 minučių bilietai leidžia jų galiojimo metu neribotai persėsti į kitą autobusą ar troleibusą, todėl vien persėdimas į kitą transporto priemonę savaime nereiškia, kad reikia pirkti naują bilietą.
  5. Bilieto galiojimo laikas nesiejamas su faktine kelionės trukme. Keleivis turi įvertinti bilieto galiojimo terminą – joks tolerancijos laikotarpis nėra taikomas. Pasibaigus nustatytam galiojimo laikui, keleivis nebegali remtis tuo pačiu bilietu vien dėl to, kad kelionė objektyviai užsitęsė ne dėl paties keleivio kaltės ar nuo jo priklausančių priežasčių. Tokiu atveju būtina įsigyti ir aktyvuoti naują bilietą.

„Didžioji dalis tokių situacijų kyla ne dėl sąmoningo keleivių siekio važiuoti be bilieto, o dėl praktinių taisyklių nežinojimo. Todėl paprasčiausias būdas išvengti nemalonaus ginčo kontrolės metu – bilietą aktyvuoti iš karto įlipus, stebėti jo galiojimo laiką, o naudojantis lengvata visada turėti ją patvirtinantį dokumentą“, – apibendrina AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Šešerių metų valstybės klaida – dviejų mėnesių terminas verslui

Beveik 1000 Lietuvos vežėjų šiomis dienomis sulaukė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) reikalavimo sumokėti kelių naudotojo mokesčius už Lietuvoje registruotas transporto priemones. Paradoksalu, tačiau pati valstybė pripažįsta, kad situacija susidarė dėl ilgus metus egzistavusios teisinės spragos ir neaiškaus atsakomybės pasidalijimo tarp institucijų, tačiau šios klaidos finansines pasekmes nusprendė perkelti verslui.

Vežėjai raginami per itin trumpą laiką sumokėti mokesčius už net šešerių metų laikotarpį. Negana to, valstybė nėra tiksliai apskaičiavusi kiekvienos įmonės mokėtinos sumos – tai pavesta padaryti pačiam verslui. Įmonės turi savarankiškai suskaičiuoti skolą, ją deklaruoti ir sumokėti vos per du mėnesius.

Papildomų klausimų kelia ir pati valstybės komunikacija. Reikalavimus vežėjai gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau pačiame rašte nurodoma, kad nesumokėjus iki 2026 m. spalio 1 d. į teismą dėl skolų išieškojimo kreipsis ne VMI, o Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA). Tuo pat metu būtent LTSA viešai ragina vežėjus kuo skubiau įvykdyti prievolę. Toks institucijų vaidmenų pasiskirstymas verslui siunčia prieštaringą žinią ir labiau primena spaudimo priemonę nei aiškų, nuoseklų ir partnerišką valstybės dialogą.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys pabrėžia, kad pati mokesčių surinkimo idėja nėra ginčijama – mokesčiai turi būti mokami. Tačiau rimtų abejonių kelia valstybės pasirinktas būdas taisyti pačios padarytas klaidas.„Valstybė viešai pripažįsta, kad daugelį metų egzistavo įstatyminė spraga ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp institucijų. Tačiau pripažinusi savo klaidą ji elgiasi taip, lyg už ją būtų atsakingas verslas. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad reikalavimą siunčia VMI, o pačiame rašte įspėjama, jog į teismą kreipsis LTSA. Tokia komunikacija sunkiai prisideda prie pasitikėjimo valstybe – priešingai, ji kuria papildomą įtampą ir spaudimą verslui“, – pažymi jis.

Anot advokato, tokiose situacijose valstybė turėtų rodyti lyderystę ir prisiimti atsakomybę ne tik žodžiais, bet ir sprendimais. „Jeigu klaida formavosi šešerius metus, sunku suprasti, kodėl verslui suteikiami vos du mėnesiai jai ištaisyti. Tai nėra dialogas su verslu – tai ultimatumas. Tokia praktika sunkiai dera su deklaruojamu siekiu kurti stabilią, prognozuojamą ir investicijoms palankią verslo aplinką.“

Valstybės institucijos nurodo, kad skolą galima mokėti dalimis, tačiau tik tais atvejais, kai įmonė įrodo patirianti finansinių sunkumų.

Pasak E. Langio, toks modelis iš esmės baudžia tuos, kurie dirba stabiliai ir atsakingai. „Susidaro paradoksali situacija – jeigu įmonei sekasi gerai, ji dėl valstybės klaidų sukauptą šešerių metų skolą privalo sumokėti per du mėnesius. Jeigu sekasi blogai – gali prašyti išdėstymo. Tai nėra nei teisinga, nei proporcinga. Valstybės padarytos klaidos neturėtų būti finansuojamos tik verslo sąskaita.“

Advokatas atkreipia dėmesį, kad ši istorija nėra vien apie konkretų mokestį ar transporto sektorių.„Valstybė turi teisę surinkti jai priklausančius mokesčius. Dėl to ginčo nėra. Tačiau teisinėje valstybėje ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tai daroma. Kai pati valstybė pripažįsta, kad neveikė sistema, atsakomybė negali būti vienašališkai perkelta tik mokesčių mokėtojams. Tokiose situacijose būtina ieškoti proporcingų sprendimų, o ne pirmiausia grasinti teismais“, – pabrėžia advokatas.

Langio teigimu, logiškas sprendimas būtų suteikti verslui realų pereinamąjį laikotarpį, kuris atitiktų ir pačios valstybės neveikimo mastą. „Jeigu valstybė šešerius metus nesugebėjo tinkamai administruoti šio mokesčio, būtų sąžininga sudaryti galimybę skolą grąžinti per protingą, ilgesnį laikotarpį. Tai nebūtų nei privilegija, nei valstybės pagalba. Tai būtų elementarus atsakomybės už savo klaidas prisiėmimas ir pagarba verslui, kuris negali būti verčiamas vieninteliu valstybės neveikimo finansuotoju.“

Pastaruoju metu valstybė jau ne kartą pripažino, kad tam tikrose srityse dėl teisės aktų spragų ar netinkamo administravimo susiformavo situacijos, kurių pasekmės vėliau perkeliamos verslui. Tokia praktika kelia vis daugiau abejonių dėl valstybės institucijų veiklos nuoseklumo, prognozuojamumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo pačios padarytas klaidas.

„Verslas gali planuoti investicijas, plėtrą ir darbo vietų kūrimą tik tada, kai gali pasitikėti valstybe. Kai valstybė po šešerių metų ateina su sąskaita už savo pačios pripažintas klaidas, nustato dviejų mėnesių terminą ir visą tai lydi perspėjimais apie teismus, siunčiamas labai pavojingas signalas. Pasitikėjimas valstybe kuriamas ne spaudimu ar baimės atmosfera, o atsakingais, aiškiais ir proporcingais sprendimais. Verslas tikisi ne privilegijų, o tokio pat sąžiningumo ir atsakomybės, kokios valstybė reikalauja iš jo“, – pastebi advokatas.

 

Parduotas automobilis nepriklausė pardavėjui: teismas sutartį pripažino negaliojančia ir priteisė grąžinti kainą bei atlyginti nuostolius

Ar Lietuvoje vis dar įmanoma parduoti automobilį, kuris tau nepriklauso? Pasirodo – taip. Tačiau tokios istorijos pabaiga dažniausiai nebūna laiminga. „Klientui tai buvo visiškas netikėtumas – automobilis buvo nupirktas, įregistruotas Lietuvoje, jokių kliūčių nebuvo. Tačiau vėliau, per  patikrinimą, transporto priemonė buvo sulaikyta, nes Belgijoje paaiškėjo jos ryšys su bankroto procesu ir teisėto savininko pretenzijomis“, –  pasakoja AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Šią situaciją neseniai nagrinėjo Utenos apylinkės teismas, pripažinęs negaliojančia automobilio Audi pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę – automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui.

Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio bei su papildomomis išlaidomis.

Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, o automobilis turi būti konfiskuotas ir perduotas teisėtam savininkui.

Kaip pažymi byloje klientą atstovavęs advokatas Mantas Baigys, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita.

Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais. Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet ne teisėta Belgijos bendrovė.

Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti. Dar daugiau – profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu. „Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas – jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją – įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.

Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų – išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų.

„Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, – sako advokatas M. Baigys.

Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai – buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.

Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, – pažymi jis.

 

Tarptautiniai pervežimai ir dvigubo apmokestinimo rizika: ką turi žinoti transporto įmonės

Tarptautinis transporto verslas šiandien veikia tarp kelių jurisdikcijų, o tai reiškia ne tik platesnes rinkas, bet ir didesnę mokestinę riziką. Viena iš sudėtingiausių situacijų – kai skirtingos valstybės mano turinčios teisę apmokestinti tas pačias pajamas.

Būtent tokia situacija gali susiklostyti, kai Lietuvos transporto įmonės komandiruoja vairuotojus dirbti kitose Europos Sąjungos valstybėse. Nors įmonė moka mokesčius Lietuvoje, užsienio mokesčių administratorius gali manyti, kad dalis pajamų turėtų būti apmokestinta ir toje valstybėje, kurioje faktiškai atliekamas darbas.

Tokiu atveju verslas gali susidurti su realia dvigubo apmokestinimo grėsme – kai už tas pačias pajamas mokestis reikalaujamas dviejose valstybėse.

AVOCAD advokatas Egidijus Kieras sako, kad tokios situacijos Europos transporto sektoriuje nėra retos. „Tarptautinių pervežimų verslas veikia keliose jurisdikcijose vienu metu, todėl kartais atsiranda skirtingas tų pačių faktinių aplinkybių vertinimas. Viena valstybė gali laikyti, kad darbuotojai yra komandiruoti, o kita – kad jie faktiškai dirba jos teritorijoje ir todėl pajamos turi būti apmokestinamos ten“, – pažymi jis.

Kurioje valstybėje turi būti mokami mokesčiai?

Tokias situacijas reguliuoja tarptautinės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys, kurias Lietuva yra sudariusi su daugeliu valstybių.

Pagal šias sutartis dažniausiai taikoma bendroji taisyklė – darbo užmokestis apmokestinamas toje valstybėje, kurioje darbuotojas yra rezidentas ir kur įsikūręs darbdavys. Tačiau ši taisyklė turi išimčių.

Jeigu darbuotojas faktiškai dirba kitoje valstybėje, ji taip pat gali įgyti teisę apmokestinti šias pajamas. Vis dėlto praktikoje dažnai taikomas vadinamasis 183 dienų principas, kuris leidžia išvengti tokios situacijos, jei tenkinamos tam tikros sąlygos.

Paprastai pajamos apmokestinamos tik darbdavio valstybėje, jei:

  • darbuotojas kitoje valstybėje dirba ne ilgiau kaip 183 dienas per metus,
  • atlyginimą moka darbdavys, kuris nėra tos valstybės rezidentas,
  • atlyginimas nėra mokamas per toje valstybėje esančią nuolatinę buveinę.

Transporto sektoriuje šios sąlygos dažnai yra aktualios, nes vairuotojai reguliariai juda tarp skirtingų valstybių, o jų darbo laikas vienoje šalyje gali būti ribotas.

Kodėl ginčai vis tiek kyla?

Praktikoje problemos dažniausiai kyla ne dėl pačių taisyklių, o dėl jų interpretavimo.

Užsienio mokesčių administratoriai kartais gali vertinti, kad darbuotojai faktiškai dirba jų teritorijoje ilgesnį laiką arba kad darbdavys veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, „nuomojanti“ darbuotojus vietos įmonėms.

Tokiu atveju gali būti teigiama, kad atlyginimas turėtų būti apmokestintas toje valstybėje.

Pasak advokato E. Kiero, tokiose situacijose labai svarbu tinkamai įvertinti faktines aplinkybes. „Mokesčių administratoriai vis dažniau analizuoja realų darbo organizavimą – kas faktiškai vadovauja darbuotojui, kur priimami sprendimai, kur mokamas atlyginimas. Jei dokumentai ir faktinė veikla nėra aiškiai atskirti, gali kilti ginčas dėl apmokestinimo teisės“, – teigia  AVOCAD advokatas.

Kaip sprendžiami dvigubo apmokestinimo ginčai?

Tarptautinės sutartys numato specialų mechanizmą tokiems ginčams spręsti – abipusio susitarimo procedūrą.

Ji leidžia dviejų valstybių mokesčių administratoriams:

  • apsikeisti informacija,
  • įvertinti faktines aplinkybes,
  • suderinti sprendimą, kad tos pačios pajamos nebūtų apmokestintos du kartus.

Tokiu atveju mokesčių mokėtojas kreipiasi į savo rezidavimo valstybės mokesčių administratorių (Lietuvoje į VMI), kuris pradeda dialogą su kitos valstybės institucijomis. Jeigu šalys sutaria dėl sprendimo, dvigubo apmokestinimo situacija panaikinama.

Advokatas E. Kieras pabrėžia, kad tokių situacijų galima išvengti arba bent jau gerokai sumažinti jų riziką. Transporto sektorius yra vienas iš tų verslų, kuriuose darbuotojai nuolat dirba keliose valstybėse vienu metu. Dėl to labai svarbu iš anksto įvertinti mokestines rizikas ir turėti aiškią dokumentaciją, kuri leistų pagrįsti, kurioje valstybėje turi būti mokami mokesčiai.

Pasak advokato, praktikoje daug ginčų su užsienio mokesčių administratoriais kyla ne dėl pačių teisės normų, o dėl nepakankamai aiškiai dokumentuotų faktinių aplinkybių. „Transporto įmonės dažnai dirba greitu tempu ir orientuojasi į operatyvumą, tačiau mokesčių administratoriai vertina dokumentus ir faktines darbo organizavimo aplinkybes. Jei jos nėra aiškiai užfiksuotos, gali būti daromos prielaidos, kad veikla vykdoma kitoje valstybėje“, – sako advokatas.

Siekiant sumažinti tokių ginčų riziką, advokatas siūlo transporto ir logistikos įmonėms dėmesį atkreipti į kelis svarbius aspektus.

Aiškiai dokumentuoti komandiruotes ir darbuotojų buvimo laiką

Vienas svarbiausių klausimų dvigubo apmokestinimo situacijose – kiek laiko darbuotojai faktiškai praleidžia konkrečioje valstybėje.

Itin svarbu turėti aiškius duomenis apie: vairuotojų darbo grafikus, komandiruočių laikotarpius, buvimo skirtingose valstybėse trukmę.

Transporto sektoriuje šią informaciją dažnai galima pagrįsti tachografų duomenimis, maršrutų dokumentais, komandiruočių įsakymais ar kitais logistikos dokumentais. Kuo aiškesnė ir nuoseklesnė ši informacija, tuo lengviau įrodyti, kad darbuotojas konkrečioje valstybėje nedirbo ilgiau nei leidžia sutartys dėl dvigubo apmokestinimo.

Užtikrinti, kad darbo santykiai būtų aiškiai organizuojami Lietuvoje

Kitas svarbus aspektas – kas faktiškai laikomas darbdaviu. Užsienio mokesčių administratoriai neretai analizuoja, kas organizuoja darbuotojo darbą, kas duoda nurodymus ir kas faktiškai gauna darbo rezultatą. Jei susidaro įspūdis, kad darbuotojas realiai dirba užsienio įmonės naudai, gali būti daroma išvada, kad darbo pajamos turėtų būti apmokestintos toje valstybėje.

Todėl transporto įmonėms svarbu užtikrinti, kad būtų aiškiai matyti:

  • jog darbuotojai yra įdarbinti Lietuvos įmonėje,
  • kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos mokamos būtent Lietuvos įmonės,
  • kad darbo organizavimas ir sprendimų priėmimas vyksta Lietuvoje.

Šias aplinkybes dažnai pagrindžia darbo sutartys, vidaus dokumentai, komandiruočių įsakymai ir atlyginimų mokėjimo dokumentai.

Įvertinti nuolatinės buveinės riziką

Dar viena svarbi aplinkybė – ar įmonė faktiškai nevykdo nuolatinės veiklos kitoje valstybėje. Jeigu veikla konkrečioje šalyje tampa nuolatinė, ten veikia įmonės atstovai ar organizuojamas darbas, gali atsirasti vadinamosios nuolatinės buveinės rizika. Tokiu atveju dalis įmonės pajamų gali būti laikoma apmokestinama toje valstybėje.

Transporto sektoriuje ši rizika gali atsirasti, pavyzdžiui, kai veikla nuolat organizuojama iš konkrečios užsienio valstybės, ten veikia nuolatinis veiklos centras ar vadybinė struktūra, darbuotojai faktiškai dirba tik vienoje valstybėje ilgą laiką.

Todėl įmonėms svarbu nuolat vertinti savo veiklos modelį ir įsitikinti, kad jis nesukuria papildomų mokestinių įsipareigojimų kitose jurisdikcijose.

Anksti konsultuotis su mokesčių ir teisės specialistais

Galiausiai viena svarbiausių prevencijos priemonių – laiku identifikuoti rizikas. Tarptautinio transporto sektoriuje mokesčių reguliavimas nuolat keičiasi, o skirtingos valstybės gali skirtingai interpretuoti tas pačias situacijas. Todėl ankstyva teisinė ir mokestinė analizė leidžia išvengti situacijų, kai po kelių metų atliekamo audito metu reikalaujama sumokėti dideles papildomas mokesčių sumas.

Pasak advokato E. Kiero, praktika rodo, kad tokie ginčai gali apimti ne vienerius metus ir sudaryti šimtų tūkstančių eurų mokestinę riziką. „Transporto įmonėms svarbu ne tik laikytis taisyklių, bet ir turėti aiškią strategiją, kaip dokumentuoti savo veiklą. Tai dažnai tampa lemiamu argumentu ginčuose su užsienio mokesčių administratoriais“, – sako advokatas.

Kur kreiptis kilus ginčui?

Jeigu užsienio mokesčių administratorius pareikalauja sumokėti mokesčius už laikotarpį, už kurį jie jau sumokėti Lietuvoje, įmonė turi teisę inicijuoti dvigubo apmokestinimo ginčo procedūrą.

Pirmiausia paprastai kreipiamasi į Lietuvos mokesčių administratorių – VMI, kuris pagal tarptautines sutartis gali pradėti dialogą su kitos valstybės institucijomis.

Tokiais atvejais svarbu greitai surinkti visus reikalingus dokumentus ir tinkamai suformuluoti teisinę poziciją. „Dvigubo apmokestinimo situacijos nėra tik teorinė problema – jos gali reikšti šimtų tūkstančių eurų mokestinę riziką. Todėl transporto įmonėms svarbu ne tik žinoti savo teises, bet ir aktyviai jas ginti,“ – sako advokatas E. Kieras.