Category: Transporto teisė

Šešerių metų valstybės klaida – dviejų mėnesių terminas verslui

Posted on by avocad_bxgv12hf

Beveik 1000 Lietuvos vežėjų šiomis dienomis sulaukė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) reikalavimo sumokėti kelių naudotojo mokesčius už Lietuvoje registruotas transporto priemones. Paradoksalu, tačiau pati valstybė pripažįsta, kad situacija susidarė dėl ilgus metus egzistavusios teisinės spragos ir neaiškaus atsakomybės pasidalijimo tarp institucijų, tačiau šios klaidos finansines pasekmes nusprendė perkelti verslui.

Vežėjai raginami per itin trumpą laiką sumokėti mokesčius už net šešerių metų laikotarpį. Negana to, valstybė nėra tiksliai apskaičiavusi kiekvienos įmonės mokėtinos sumos – tai pavesta padaryti pačiam verslui. Įmonės turi savarankiškai suskaičiuoti skolą, ją deklaruoti ir sumokėti vos per du mėnesius.

Papildomų klausimų kelia ir pati valstybės komunikacija. Reikalavimus vežėjai gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau pačiame rašte nurodoma, kad nesumokėjus iki 2026 m. spalio 1 d. į teismą dėl skolų išieškojimo kreipsis ne VMI, o Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA). Tuo pat metu būtent LTSA viešai ragina vežėjus kuo skubiau įvykdyti prievolę. Toks institucijų vaidmenų pasiskirstymas verslui siunčia prieštaringą žinią ir labiau primena spaudimo priemonę nei aiškų, nuoseklų ir partnerišką valstybės dialogą.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys pabrėžia, kad pati mokesčių surinkimo idėja nėra ginčijama – mokesčiai turi būti mokami. Tačiau rimtų abejonių kelia valstybės pasirinktas būdas taisyti pačios padarytas klaidas.„Valstybė viešai pripažįsta, kad daugelį metų egzistavo įstatyminė spraga ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp institucijų. Tačiau pripažinusi savo klaidą ji elgiasi taip, lyg už ją būtų atsakingas verslas. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad reikalavimą siunčia VMI, o pačiame rašte įspėjama, jog į teismą kreipsis LTSA. Tokia komunikacija sunkiai prisideda prie pasitikėjimo valstybe – priešingai, ji kuria papildomą įtampą ir spaudimą verslui“, – pažymi jis.

Anot advokato, tokiose situacijose valstybė turėtų rodyti lyderystę ir prisiimti atsakomybę ne tik žodžiais, bet ir sprendimais. „Jeigu klaida formavosi šešerius metus, sunku suprasti, kodėl verslui suteikiami vos du mėnesiai jai ištaisyti. Tai nėra dialogas su verslu – tai ultimatumas. Tokia praktika sunkiai dera su deklaruojamu siekiu kurti stabilią, prognozuojamą ir investicijoms palankią verslo aplinką.“

Valstybės institucijos nurodo, kad skolą galima mokėti dalimis, tačiau tik tais atvejais, kai įmonė įrodo patirianti finansinių sunkumų.

Pasak E. Langio, toks modelis iš esmės baudžia tuos, kurie dirba stabiliai ir atsakingai. „Susidaro paradoksali situacija – jeigu įmonei sekasi gerai, ji dėl valstybės klaidų sukauptą šešerių metų skolą privalo sumokėti per du mėnesius. Jeigu sekasi blogai – gali prašyti išdėstymo. Tai nėra nei teisinga, nei proporcinga. Valstybės padarytos klaidos neturėtų būti finansuojamos tik verslo sąskaita.“

Advokatas atkreipia dėmesį, kad ši istorija nėra vien apie konkretų mokestį ar transporto sektorių.„Valstybė turi teisę surinkti jai priklausančius mokesčius. Dėl to ginčo nėra. Tačiau teisinėje valstybėje ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tai daroma. Kai pati valstybė pripažįsta, kad neveikė sistema, atsakomybė negali būti vienašališkai perkelta tik mokesčių mokėtojams. Tokiose situacijose būtina ieškoti proporcingų sprendimų, o ne pirmiausia grasinti teismais“, – pabrėžia advokatas.

Langio teigimu, logiškas sprendimas būtų suteikti verslui realų pereinamąjį laikotarpį, kuris atitiktų ir pačios valstybės neveikimo mastą. „Jeigu valstybė šešerius metus nesugebėjo tinkamai administruoti šio mokesčio, būtų sąžininga sudaryti galimybę skolą grąžinti per protingą, ilgesnį laikotarpį. Tai nebūtų nei privilegija, nei valstybės pagalba. Tai būtų elementarus atsakomybės už savo klaidas prisiėmimas ir pagarba verslui, kuris negali būti verčiamas vieninteliu valstybės neveikimo finansuotoju.“

Pastaruoju metu valstybė jau ne kartą pripažino, kad tam tikrose srityse dėl teisės aktų spragų ar netinkamo administravimo susiformavo situacijos, kurių pasekmės vėliau perkeliamos verslui. Tokia praktika kelia vis daugiau abejonių dėl valstybės institucijų veiklos nuoseklumo, prognozuojamumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo pačios padarytas klaidas.

„Verslas gali planuoti investicijas, plėtrą ir darbo vietų kūrimą tik tada, kai gali pasitikėti valstybe. Kai valstybė po šešerių metų ateina su sąskaita už savo pačios pripažintas klaidas, nustato dviejų mėnesių terminą ir visą tai lydi perspėjimais apie teismus, siunčiamas labai pavojingas signalas. Pasitikėjimas valstybe kuriamas ne spaudimu ar baimės atmosfera, o atsakingais, aiškiais ir proporcingais sprendimais. Verslas tikisi ne privilegijų, o tokio pat sąžiningumo ir atsakomybės, kokios valstybė reikalauja iš jo“, – pastebi advokatas.

 

Parduotas automobilis nepriklausė pardavėjui: teismas sutartį pripažino negaliojančia ir priteisė grąžinti kainą bei atlyginti nuostolius

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar Lietuvoje vis dar įmanoma parduoti automobilį, kuris tau nepriklauso? Pasirodo – taip. Tačiau tokios istorijos pabaiga dažniausiai nebūna laiminga. „Klientui tai buvo visiškas netikėtumas – automobilis buvo nupirktas, įregistruotas Lietuvoje, jokių kliūčių nebuvo. Tačiau vėliau, per  patikrinimą, transporto priemonė buvo sulaikyta, nes Belgijoje paaiškėjo jos ryšys su bankroto procesu ir teisėto savininko pretenzijomis“, –  pasakoja AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Šią situaciją neseniai nagrinėjo Utenos apylinkės teismas, pripažinęs negaliojančia automobilio Audi pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę – automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui.

Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio bei su papildomomis išlaidomis.

Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, o automobilis turi būti konfiskuotas ir perduotas teisėtam savininkui.

Kaip pažymi byloje klientą atstovavęs advokatas Mantas Baigys, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita.

Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais. Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet ne teisėta Belgijos bendrovė.

Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti. Dar daugiau – profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu. „Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas – jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją – įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.

Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų – išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų.

„Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, – sako advokatas M. Baigys.

Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai – buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.

Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, – pažymi jis.

 

Tarptautiniai pervežimai ir dvigubo apmokestinimo rizika: ką turi žinoti transporto įmonės

Posted on by avocad_bxgv12hf

Tarptautinis transporto verslas šiandien veikia tarp kelių jurisdikcijų, o tai reiškia ne tik platesnes rinkas, bet ir didesnę mokestinę riziką. Viena iš sudėtingiausių situacijų – kai skirtingos valstybės mano turinčios teisę apmokestinti tas pačias pajamas.

Būtent tokia situacija gali susiklostyti, kai Lietuvos transporto įmonės komandiruoja vairuotojus dirbti kitose Europos Sąjungos valstybėse. Nors įmonė moka mokesčius Lietuvoje, užsienio mokesčių administratorius gali manyti, kad dalis pajamų turėtų būti apmokestinta ir toje valstybėje, kurioje faktiškai atliekamas darbas.

Tokiu atveju verslas gali susidurti su realia dvigubo apmokestinimo grėsme – kai už tas pačias pajamas mokestis reikalaujamas dviejose valstybėse.

AVOCAD advokatas Egidijus Kieras sako, kad tokios situacijos Europos transporto sektoriuje nėra retos. „Tarptautinių pervežimų verslas veikia keliose jurisdikcijose vienu metu, todėl kartais atsiranda skirtingas tų pačių faktinių aplinkybių vertinimas. Viena valstybė gali laikyti, kad darbuotojai yra komandiruoti, o kita – kad jie faktiškai dirba jos teritorijoje ir todėl pajamos turi būti apmokestinamos ten“, – pažymi jis.

Kurioje valstybėje turi būti mokami mokesčiai?

Tokias situacijas reguliuoja tarptautinės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys, kurias Lietuva yra sudariusi su daugeliu valstybių.

Pagal šias sutartis dažniausiai taikoma bendroji taisyklė – darbo užmokestis apmokestinamas toje valstybėje, kurioje darbuotojas yra rezidentas ir kur įsikūręs darbdavys. Tačiau ši taisyklė turi išimčių.

Jeigu darbuotojas faktiškai dirba kitoje valstybėje, ji taip pat gali įgyti teisę apmokestinti šias pajamas. Vis dėlto praktikoje dažnai taikomas vadinamasis 183 dienų principas, kuris leidžia išvengti tokios situacijos, jei tenkinamos tam tikros sąlygos.

Paprastai pajamos apmokestinamos tik darbdavio valstybėje, jei:

  • darbuotojas kitoje valstybėje dirba ne ilgiau kaip 183 dienas per metus,
  • atlyginimą moka darbdavys, kuris nėra tos valstybės rezidentas,
  • atlyginimas nėra mokamas per toje valstybėje esančią nuolatinę buveinę.

Transporto sektoriuje šios sąlygos dažnai yra aktualios, nes vairuotojai reguliariai juda tarp skirtingų valstybių, o jų darbo laikas vienoje šalyje gali būti ribotas.

Kodėl ginčai vis tiek kyla?

Praktikoje problemos dažniausiai kyla ne dėl pačių taisyklių, o dėl jų interpretavimo.

Užsienio mokesčių administratoriai kartais gali vertinti, kad darbuotojai faktiškai dirba jų teritorijoje ilgesnį laiką arba kad darbdavys veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, „nuomojanti“ darbuotojus vietos įmonėms.

Tokiu atveju gali būti teigiama, kad atlyginimas turėtų būti apmokestintas toje valstybėje.

Pasak advokato E. Kiero, tokiose situacijose labai svarbu tinkamai įvertinti faktines aplinkybes. „Mokesčių administratoriai vis dažniau analizuoja realų darbo organizavimą – kas faktiškai vadovauja darbuotojui, kur priimami sprendimai, kur mokamas atlyginimas. Jei dokumentai ir faktinė veikla nėra aiškiai atskirti, gali kilti ginčas dėl apmokestinimo teisės“, – teigia  AVOCAD advokatas.

Kaip sprendžiami dvigubo apmokestinimo ginčai?

Tarptautinės sutartys numato specialų mechanizmą tokiems ginčams spręsti – abipusio susitarimo procedūrą.

Ji leidžia dviejų valstybių mokesčių administratoriams:

  • apsikeisti informacija,
  • įvertinti faktines aplinkybes,
  • suderinti sprendimą, kad tos pačios pajamos nebūtų apmokestintos du kartus.

Tokiu atveju mokesčių mokėtojas kreipiasi į savo rezidavimo valstybės mokesčių administratorių (Lietuvoje į VMI), kuris pradeda dialogą su kitos valstybės institucijomis. Jeigu šalys sutaria dėl sprendimo, dvigubo apmokestinimo situacija panaikinama.

Advokatas E. Kieras pabrėžia, kad tokių situacijų galima išvengti arba bent jau gerokai sumažinti jų riziką. Transporto sektorius yra vienas iš tų verslų, kuriuose darbuotojai nuolat dirba keliose valstybėse vienu metu. Dėl to labai svarbu iš anksto įvertinti mokestines rizikas ir turėti aiškią dokumentaciją, kuri leistų pagrįsti, kurioje valstybėje turi būti mokami mokesčiai.

Pasak advokato, praktikoje daug ginčų su užsienio mokesčių administratoriais kyla ne dėl pačių teisės normų, o dėl nepakankamai aiškiai dokumentuotų faktinių aplinkybių. „Transporto įmonės dažnai dirba greitu tempu ir orientuojasi į operatyvumą, tačiau mokesčių administratoriai vertina dokumentus ir faktines darbo organizavimo aplinkybes. Jei jos nėra aiškiai užfiksuotos, gali būti daromos prielaidos, kad veikla vykdoma kitoje valstybėje“, – sako advokatas.

Siekiant sumažinti tokių ginčų riziką, advokatas siūlo transporto ir logistikos įmonėms dėmesį atkreipti į kelis svarbius aspektus.

Aiškiai dokumentuoti komandiruotes ir darbuotojų buvimo laiką

Vienas svarbiausių klausimų dvigubo apmokestinimo situacijose – kiek laiko darbuotojai faktiškai praleidžia konkrečioje valstybėje.

Itin svarbu turėti aiškius duomenis apie: vairuotojų darbo grafikus, komandiruočių laikotarpius, buvimo skirtingose valstybėse trukmę.

Transporto sektoriuje šią informaciją dažnai galima pagrįsti tachografų duomenimis, maršrutų dokumentais, komandiruočių įsakymais ar kitais logistikos dokumentais. Kuo aiškesnė ir nuoseklesnė ši informacija, tuo lengviau įrodyti, kad darbuotojas konkrečioje valstybėje nedirbo ilgiau nei leidžia sutartys dėl dvigubo apmokestinimo.

Užtikrinti, kad darbo santykiai būtų aiškiai organizuojami Lietuvoje

Kitas svarbus aspektas – kas faktiškai laikomas darbdaviu. Užsienio mokesčių administratoriai neretai analizuoja, kas organizuoja darbuotojo darbą, kas duoda nurodymus ir kas faktiškai gauna darbo rezultatą. Jei susidaro įspūdis, kad darbuotojas realiai dirba užsienio įmonės naudai, gali būti daroma išvada, kad darbo pajamos turėtų būti apmokestintos toje valstybėje.

Todėl transporto įmonėms svarbu užtikrinti, kad būtų aiškiai matyti:

  • jog darbuotojai yra įdarbinti Lietuvos įmonėje,
  • kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos mokamos būtent Lietuvos įmonės,
  • kad darbo organizavimas ir sprendimų priėmimas vyksta Lietuvoje.

Šias aplinkybes dažnai pagrindžia darbo sutartys, vidaus dokumentai, komandiruočių įsakymai ir atlyginimų mokėjimo dokumentai.

Įvertinti nuolatinės buveinės riziką

Dar viena svarbi aplinkybė – ar įmonė faktiškai nevykdo nuolatinės veiklos kitoje valstybėje. Jeigu veikla konkrečioje šalyje tampa nuolatinė, ten veikia įmonės atstovai ar organizuojamas darbas, gali atsirasti vadinamosios nuolatinės buveinės rizika. Tokiu atveju dalis įmonės pajamų gali būti laikoma apmokestinama toje valstybėje.

Transporto sektoriuje ši rizika gali atsirasti, pavyzdžiui, kai veikla nuolat organizuojama iš konkrečios užsienio valstybės, ten veikia nuolatinis veiklos centras ar vadybinė struktūra, darbuotojai faktiškai dirba tik vienoje valstybėje ilgą laiką.

Todėl įmonėms svarbu nuolat vertinti savo veiklos modelį ir įsitikinti, kad jis nesukuria papildomų mokestinių įsipareigojimų kitose jurisdikcijose.

Anksti konsultuotis su mokesčių ir teisės specialistais

Galiausiai viena svarbiausių prevencijos priemonių – laiku identifikuoti rizikas. Tarptautinio transporto sektoriuje mokesčių reguliavimas nuolat keičiasi, o skirtingos valstybės gali skirtingai interpretuoti tas pačias situacijas. Todėl ankstyva teisinė ir mokestinė analizė leidžia išvengti situacijų, kai po kelių metų atliekamo audito metu reikalaujama sumokėti dideles papildomas mokesčių sumas.

Pasak advokato E. Kiero, praktika rodo, kad tokie ginčai gali apimti ne vienerius metus ir sudaryti šimtų tūkstančių eurų mokestinę riziką. „Transporto įmonėms svarbu ne tik laikytis taisyklių, bet ir turėti aiškią strategiją, kaip dokumentuoti savo veiklą. Tai dažnai tampa lemiamu argumentu ginčuose su užsienio mokesčių administratoriais“, – sako advokatas.

Kur kreiptis kilus ginčui?

Jeigu užsienio mokesčių administratorius pareikalauja sumokėti mokesčius už laikotarpį, už kurį jie jau sumokėti Lietuvoje, įmonė turi teisę inicijuoti dvigubo apmokestinimo ginčo procedūrą.

Pirmiausia paprastai kreipiamasi į Lietuvos mokesčių administratorių – VMI, kuris pagal tarptautines sutartis gali pradėti dialogą su kitos valstybės institucijomis.

Tokiais atvejais svarbu greitai surinkti visus reikalingus dokumentus ir tinkamai suformuluoti teisinę poziciją. „Dvigubo apmokestinimo situacijos nėra tik teorinė problema – jos gali reikšti šimtų tūkstančių eurų mokestinę riziką. Todėl transporto įmonėms svarbu ne tik žinoti savo teises, bet ir aktyviai jas ginti,“ – sako advokatas E. Kieras.