Category: Informacija

Šiuo metu pasaulyje dirbtinio intelekto (toliau – DI) tema yra viena aktualiausių, kai kalbama apie įrankius, padedančius įvykdyti įvairias darbines užduotis įvairiose profesinėse veiklose – įskaitant ir teisę, kur DI jau taikomas analizuojant dokumentus ar generuojant tekstus, tačiau vis dar daro klaidų ir nėra pakankamai tikslus, kad galėtų veikti be žmogaus priežiūros. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) neseniai paskelbė svarbią naujovę – baudžiamosiose bylose teikiamuose kasaciniuose skunduose – privaloma atskleisti, jei dokumento rengimui buvo naudotas generatyvinis dirbtinis intelektas. 

Teismo rekomendacijose nurodoma, kad kai kasaciniam teismui teikiamas kasacinis skundas ar jo dalis rengiami naudojantis generatyvinio dirbtinio intelekto įrankiais, toks faktas turėtų būti išviešinamas dokumento pradžioje ar pabaigoje pažymint, kad kasaciniam teismui teikiamas kasacinis skundas ar jo dalis parengti generatyvinio dirbtinio intelekto pagalba, o jo turinys buvo atidžiai patikrintas kasacinį skundą parengusio ar teikiančio asmens. 

Iš to galima daryti išvadą, kad teisininkai siekia žengti koja kojon su technologine pažanga, nes pripažįsta DI pagalba rengiamus dokumentus, tačiau, kol kas šis įrankis dar nepateisina visų lūkesčių dėl daromų klaidų. Todėl, teisininkams dar teks palaukti nepriekaištingos DI pagalbos savo veikloje, juolab, kad klaidos teisėje gali kainuoti labai brangiai. 

Ar sulaukę „neklystančio“ DI, teisės specialistai bus apskritai reikalingi?  

Čia norėtųsi paminėti vieną mintį iš teismų praktikos – šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. 

Taigi, teisė ir teisingumas nėra tik formalus teisės aktų taikymo procesas, o yra teisingumo siekimas, kuriam nepakanka vien formalių ir sausų teisinių argumentų, jeigu jie prasilenkia su teisingumo jausmu.  

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis 

Šeštadienį Vilniuje, „The V Golf Club“ aikštyne, buvo iškilmingai atidarytas naujasis golfo sezonas. Ta proga įvyko advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vardu vykęs sezono atidarymo turnyras, kuris sutraukė golfo žaidėjus iš visos Lietuvos.

„Golfas ir teisė turi daug bendro – abiem atvejais svarbu strategija, tikslumas ir kantrybė. Džiaugiamės galėdami būti šios bendruomenės dalimi ir prisidėti prie aktyvaus, kokybiško laisvalaikio tradicijų kūrimo Lietuvoje,“ – turnyro atidaryme kalbėjo AVOCAD vadovaujantis partneris Egidijus Langys.

„Sezono atidarymas mums visada ypatingas – kartu su bendruomene švenčiame golfo grįžimą į laukus ir aikštynus. Džiaugiamės matydami augančią golfo kultūrą Lietuvoje bei vis didėjantį žaidėjų aktyvumą“, – pridūrė „The V Golf Club“ vadovas Egidijus Baleišis. Pasak jo, šis aikštynas yra vienas didžiausių ir sudėtingiausių golfo aikštynų Lietuvoje, vertinamas tiek pradedančiųjų, tiek profesionalų. „Golfas mūsų šalyje kasmet vis labiau populiarėja, o sezono starto žaidėjai laukia su ypatingu nekantrumu“, – sakė vadovas.

Turnyro metu žaidėjai varžėsi penkiose kategorijose:

Stableford“ kategorijoje (hcp 24.1–36.0): 3 vieta – Antanas Šimelis;  2 vieta – Aras Labeckas; 1 vieta – Nerijus Kanapka

Moterų „Stroke net“ kategorijoje (hcp +8.0–24.0): 3 vieta – Jurga Savikevičienė, 2 vieta – Jūratė Želnienė, 1 vieta – Skaistė Vasiliauskienė

„Vyrų „Stroke net“ kategorijoje (hcp 15.1–24.0):3 vieta – Mantas Aperavičius, 2 vieta – Lukas Jeronimas Kuliešius,1 vieta – Laurynas Valančius

Vyrų „Stroke net“ kategorijoje (hcp +8.0–15.0): 3 vieta – Darius Momkus, 2 vieta – Edgaras Butrimas, 1 vieta – Valdas Želnys

Pagrindinės „Gross“ kategorijos nugalėtoju tapo Donatas Puodžiukynas, surinkęs 77 smūgius.

Buvo išdalintos ir specialios papildomos nominacijos. Toliausio smūgio moterų kategorijoje laimėtoja – Skaistė Vasiliauskienė. Toliausio smūgio vyrų kategorijoje laimėtojas – Danielius Kojis. Artimiausio smūgio 11 duobutėje nugalėtojas – Valdas Želnys.

Šventinę ir saulėtą dieną lydėjo puiki atmosfera, sportinis azartas, o dalyviai buvo apdovanoti vertingais prizais ir pavaišinti gardžiu desertu, kuris tapo saldžia pergalių ir gerų emocijų kulminacija.

Golfas Lietuvoje pradėtas žaisti gana neseniai, lyginant su kitomis šalimis. Oficialiai pirmieji golfo žingsniai Lietuvoje fiksuojami XX a. pabaigoje, po nepriklausomybės atkūrimo – apie 1990–1991 metus. 1991 m. įkurta Lietuvos golfo federacija. 1992 m. Vilniaus rajone buvo atidarytas pirmasis 3 duobučių golfo aikštynas.

Naudoto automobilio pirkimas dažnam lietuviui – kasdienybė, tačiau ne visada maloni. Neretai pasitaiko situacijų, kai transporto priemonė vos po kelių savaičių pradeda gesti, nors pirkimo–pardavimo metu atrodė techniškai tvarkinga. Ką daryti, jei paaiškėja, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais defektais, o pardavėjas apie tai nutylėjo?

Įstatymai – pirkėjo pusėje

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, pardavėjas privalo garantuoti, kad naudotas automobilis atitinka kokybės reikalavimus, taip pat – pateikti tikslią informaciją apie jo techninę būklę. Net jei pardavėjas teigia apie gedimą nežinojęs, tai nuo atsakomybės jo neatleidžia.

„Informaciją apie naudoto automobilio būklę privaloma atskleisti nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas jos prašo. Jos nuslėpimas yra traktuojamas kaip nesąžiningas pardavėjo elgesys“, – teigia profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Jeigu po automobilio įsigijimo paaiškėja, kad jame buvo paslėptų defektų, atsiranda pagrindas reikalauti sumažinti kainą, pašalinti trūkumus pardavėjo sąskaita, atlyginti remonto išlaidas ar net nutraukti sandorį ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Svarbu tai, kad nei žema automobilio kaina, nei didelė rida ar amžius savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už trūkumus, jei šie nebuvo atskleisti.

Tiesa, pardavėjas taip pat gali gintis. Įstatymai numato, kad jis neatsako už defektus, apie kuriuos pirkėjas žinojo, arba jei gedimai atsirado jau po automobilio perdavimo – dėl netinkamo naudojimo ar trečiųjų asmenų kaltės.

Ką daryti pirkėjui?

Teisininkas kreipia dėmesį į tai, kad dar prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį  rekomenduotina į ją įtraukti visus žinomus trūkumus, o po pirkimo – saugoti visus dokumentus, susijusius su automobilio priežiūra ir remontu. Jei automobilis sugenda, svarbu nedelsti: nedelsiant informuoti pardavėją raštu, kreiptis į autorizuotą servisą, fiksuoti defektus ir gauti oficialią diagnozę.

„Kuo anksčiau pirkėjas sureaguos ir turės įrodymus apie paslėptus trūkumus, tuo lengviau jam bus ginti savo teises. Todėl svarbu neuždelsti ir prireikus – kreiptis į teisininką“, – sako advokatas M. Baigys.

Teisė į kokybišką prekę galioja ne tik naujiems daiktams. Net ir įsigijus naudotą automobilį galimai pagrįstai tikėtis turėti tinkamą ir kokybišką automobilį. Tačiau  prieš pasirašant sutartį verta būti atidiems – o kilus problemoms – žinoti savo teises ir nebijoti jomis pasinaudoti.

Automobilio pirkimas – tai ne tik mechaninės transporto priemonės įsigijimas, bet ir teisiškai reikšmingas sandoris, kuriam galioja aiškios taisyklės. Sąžiningumas ir informacijos pateikimas čia vaidina esminį vaidmenį. Tad žinant savo teises ir pareigas, galima apsisaugoti nuo nemalonių netikėtumų ir užtikrinti sklandų naudojimąsi įsigyta transporto priemone.

Planuodami vonios remontą, internetu įsigijote dušo kabiną. Prekę atsiėmėte patys, sumokėjote vietoje, tačiau jos neapžiūrėjote. Kadangi remonto darbai dar tik vyko, kabina liko neišpakuota. Atėjus montavimo dienai, išpakavote prekę ir paaiškėjo, kad prekė neatitinka lūkesčių – pavyzdžiui, durys atsidaro ne ta kryptimi. Ieškote kvito – praėjo daugiau nei dvi savaitės. Skaitote pardavėjo grąžinimo taisykles – nurodyta, kad grąžinamos tik originalioje, nepažeistoje pakuotėje esančios prekės. Kreipiatės į pardavėją – atsakymas griežtas: „Sugadinote pakuotę – prekės priimti negalime.“ Atrodo, lyg viskas prarasta. Tačiau ar tikrai?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė pabrėžia – kokybiškų prekių, įsigytų internetu, grąžinimo sąlygos nėra tokios vienareikšmės, kaip dažnai bando įtikinti kai kurie pardavėjai. Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato pareigos grąžinti prekę originalioje, nepažeistoje pakuotėje, nebent kalbama apie prekes, kurios išpakuotos tampa netinkamos naudoti dėl higienos ar sveikatos apsaugos priežasčių. „Reikalavimas grąžinti prekę nepažeistoje pakuotėje daugeliu atvejų tėra perteklinis verslininkų nustatytas reikalavimas“, – pabrėžia S. Mickienė.

Fizinėje parduotuvėje vartotojas turi galimybę prekę apžiūrėti ir įvertinti vietoje. Todėl, jei pakuotė pažeidžiama po įsigijimo – tai gali būti vertinama kaip perteklinis vartotojo veiksmas. Tačiau nuotolinio pirkimo atveju situacija kitokia. Internetu įsigyjant prekę jos įvertinti neįmanoma iki tol, kol ji neišpakuota. Dėl šios priežasties, teisininkės nuomone, reikalavimas grąžinti internetu įsigytas kokybiškas prekes tik originalioje, nepažeistoje pakuotėje yra ne tik nepagrįstas, bet ir potencialiai neteisėtas.

„Žinoma, kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai. Jei prekė, nors ir užsakyta internetu, bet buvo perduota vartotojui prekės atsiėmimo punkte, vartotojui buvo sudarytos sąlygos ją apžiūrėti atsiėmimo metu ir vartotojas tokia galimybe pasinaudojo, tuomet pardavėjo pozicija gali būti stipresnė“, – pažymi teisininkė. Tokiu atveju, pasak jos, kyla klausimų, ar vartotojas, atidarydamas prekės pakuotę, tikrai nepasinaudojo preke, jos nesugadino. Tačiau jei vartotojui tokia galimybė nebuvo suteikta, jis turi teisę išpakuoti prekę namuose ir ją įvertinti. Vien pakuotės pažeidimo faktas neturėtų paneigti vartotojo teisės grąžinti kokybišką prekę ir atgauti už prekę sumokėtus pinigus.

Svarbu žinoti ir kitas sąlygas, nuo kurių priklauso grąžinimo teisė. Civilinis kodeksas numato, kad kokybiška prekė gali būti grąžinama, jeigu ji yra nenaudota, nesugadinta, išsaugotos jos vartojamosios savybės bei prekinė išvaizda, ir jei vartotojas turi įsigijimą iš konkretaus pardavėjo patvirtinantį dokumentą. Jei šios sąlygos tenkinamos, vartotojas gali svarstyti apie prekės grąžinimą. Vis dėlto svarbu atsižvelgti ir į nuotolinių sutarčių atsisakymo terminą – atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties vartotojas turi teisę per 14 dienų nuo prekės gavimo. „ Tai yra minimalus terminas, numatytas teisės aktuose. Kai kurios įmonės šį laikotarpį prailgina iki 30, 90 ar net daugiau dienų – tai tampa vis dažnesne praktika, siekiant didesnio klientų pasitenkinimo. Todėl visada verta pasitikrinti konkretaus pardavėjo prekių grąžinimo taisykles – ypač jei pirkote su lojalumo kortele ar kitu specialiu pasiūlymu, nes tokiais atvejais labai dažnai taikomi ilgesni prekių grąžinimo terminai“, – sako S. Mickienė.

Verta žinoti ir tai, kad, jei pardavėjas vartotojo tinkamai neinformavo apie teisę atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties, terminas nuotolinės sutarties atsisakymui prasitęsia iki 12 mėnesių. Tik tuo atveju, jei per šį laikotarpį pardavėjas pateikia informaciją apie nuotolinių sutarčių atsisakymo tvarką, 14 dienų terminas pradeda skaičiuotis nuo tos dienos, kai informacija vartotojui buvo suteikta.

Svarbu prisiminti – ne visos internetu pirktos kokybiškos prekės gali būti grąžinamos. Civilinis kodeksas numato keletą išimčių, kai vartotojas neturi teisės atsisakyti nuotolinės sutarties. Tokia teisė netaikoma prekėms, kurios buvo pagamintos pagal individualų užsakymą, aiškiai suasmenintos, taip pat prekėms, kurios buvo išpakuotos po pristatymo ir kurios yra netinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių (pavyzdžiui, apatiniai drabužiai ar maudymosi kostiumėliai), laikraščiams, žurnalams ir pan. Dušo kabina į minėtą sąrašą nepatenka, tad dušo kabiną, jei ji nebuvo gaminta pagal individualų užsakymą, turėtų būti galima grąžinti.

Apibendrinant teisininkė pažymi, kad, jei vartotojui nebuvo sudaryta galimybė apžiūrėti prekę atsiėmimo metu, jis turėjo teisę tai padaryti, išpakuodamas ją namuose. Jei prekė nenaudota, nesugadinta, o pirkimo dokumentai – išsaugoti ir vartotojas nėra praleidęs nuotolinės sutarties atsisakymo termino, vartotojas turi teisę prašyti atgauti pinigus. Pardavėjas galėtų pagrįstai atsisakyti tik tuo atveju, jei būtų aišku, kad vartotojas turėjo realią galimybę prekę įvertinti vietoje ir ja pasinaudojo.

Vartotojams AVOCAD teisininkė pirmiausiai rekomenduoja detaliai susipažinti su pardavėjo grąžinimo taisyklėmis, pasitikrinti, ar nėra išimčių, kai vartotojas neturi teisės atsisakyti nuotolinės sutarties, ar nepraleistas terminas, ir tik tada kreiptis į pardavėją – raštu, aiškiai nurodant, kad atsisakoma nuotolinės sutarties. Tik tada galima organizuoti prekės grąžinimą. Jei kyla abejonių – verta pasitarti su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba arba advokatais.

„Net jei situacija neatrodo aiški, o terminas praleistas, bet prekė liko nenaudota ir kokybiška, vis tiek verta kreiptis į pardavėją – ieškoti kompromisų dėl prekės keitimo ar dalinio kompensavimo. Sąžiningi verslininkai neretai būna pasiruošę ieškoti abipusiai priimtinų sprendimų“, –  sako teisininkė Sandra Mickienė.

Mickienė pastebi, kad vis dar gausu internetinių parduotuvių, kurių prekių grąžinimo taisyklėse yra numatyta, kad visais atvejais prekės privalo būti grąžintos originalioje, nesugadintoje pakuotėje. Vis tik toks reikalavimas, kaip jau nurodyta, gali būti perteklinis ir neteisėtas, ypatingai tais atvejais, jeigu grąžinamos nekokybiškos prekės.

„Taigi ragintume verslininkus peržiūrėti bei atsinaujinti savo pirkimo-pardavimo taisykles, kad jos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šiuo konkrečiu aspektu rekomenduotume mažų mažiausiai patikslinti, kad nuotoliniu būdu įsigytų kokybiškų prekių grąžinimo atveju pakuotės, išskyrus higienos prekių pakuotę, atidarymas, jei neatidarius pakuotės prekės neįmanoma apžiūrėti, nelaikomas pakuotės pažeidimu arba aiškiai išskirti, kad reikalavimas išsaugoti nepažeistą pakuotę netaikomas nuotoliniu būdu sudarytoms sutartims, taip pat tais atvejais, kai grąžinamos nekokybiškos prekės“ – sako S. Mickienė.

Įsivaizduokite: esate išvykę atostogauti į kitą šalį, o Lietuvoje reikia pasirašyti svarbią sutartį. Arba – jūsų senelė dėl sveikatos problemų negali pati nueiti į banką ar tvarkytis dokumentų. Draugas paprašo jūsų padėti parduoti jo butą, nes pats gyvena užsienyje. Pasak teisininkų, tokių situacijų sprendimas vienas – įgaliojimas. Įgaliojimas tai – rašytinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė kam nors atlikti teisinius veiksmus kito asmens vardu. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pažymi, kad nors tai patogus ir dažnai naudojamas įrankis, bet kad jis veiktų sklandžiai ir išvengtumėte klaidų, svarbu žinoti pagrindines su juo susijusias taisykles.

Pirmiausiai, įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens (atstovaujamojo) valios. „Atstovo sutikimas nereikalingas įgaliojimo išdavimui ir įsigaliojimui. Pasirinktas atstovas neprivalo vykdyti jam patikėtų įpareigojimų, įstatymas suteikia atstovui teisę atsisakyti jam išduoto įgaliojimo“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

Išdavęs įgaliojimą atstovaujamasis vadinamas įgaliotoju, o gavęs įgaliojimą atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas nurodo kokius konkrečius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu.

Atstovui suteiktas teises patvirtinti gali tik jam išduotas įgaliojimas, todėl atstovas, atlikdamas visus veiksmus atstovaujamojo vardu, turi pateikti įgaliojimą tretiesiems asmenims.

Teisininkas taip pat pažymi, kad įgaliojimuose turi būti tiksliai suformuluotos teisės, kurios suteikiamos įgaliotam asmeniui. „Įstatymas neleidžia nurodyti abstraktaus teisių turinio. Pavyzdžiui negalima nurodyti, kad įgaliojimas suteikiamas visiems galimiems teisiniams veiksmas atlikti. Įgaliojime turi būti nurodytas baigtinis ir išsamus suteikiamų teisių sąrašas“, – teigia R. Puodžiūnas. Taipogi, įgaliojimas negali būti suteikiamos toms teisėms, kurios gali būti įgyvendinamos tik asmeniškai (pvz. santuokos sudarymas, testamento sudarymas, uzufrukto nustatydamas daiktui).

Įgaliojimų būna įvairių – nuo vienkartinių iki tokių, kurie suteikia daugiau galios. Kad būtų paprasčiau suprasti, jie skirstomi pagal tai, kokio masto teises suteikia:

• Vienkartinis (paprastasis) įgaliojimas – tai toks, kuris skirtas vienam konkrečiam veiksmui. Pavyzdžiui, jeigu reikia pasirašyti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir jūs to padaryti negalite – išduodate įgaliojimą kitam asmeniui tai atlikti už jus.
• Bendrasis įgaliojimas – kai norite, kad kažkas padėtų rūpintis jūsų turtu, jį saugotų ar tvarkytų kasdienius su tuo susijusius reikalus. Tai jau šiek tiek platesni įgaliojimai, bet vis tiek riboti.
• Specialusis įgaliojimas – skirtas tam tikros srities veiksmams. Pavyzdžiui, jeigu norite, kad kas nors atstovautų jus teisme arba tvarkytų jūsų reikalus banke.

Įgaliojimai taip pat gali būti išduodami vienam žmogui arba keliems. Jei skiriate vieną konkretų asmenį – tai vadinama atskiruoju įgaliojimu. Jei įgaliojate keletą žmonių ir jie turi veikti kartu – tai jau bendrasis (kiekybinis) įgaliojimas.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak AVOCAD teisininko, yra įgaliojimo trukmė. Jis gali būti terminuotas (kai aiškiai nurodoma, iki kada galioja), arba neterminuotas. „Tačiau jeigu terminas neparašytas, įstatymas vis tiek riboja jo galiojimą – toks įgaliojimas automatiškai galioja tik vienerius metus nuo jo išdavimo dienos“, – sako R. Puodžiūnas.

Kad įgaliojimas galiotų, jis turi būti surašytas kaip atskiras rašytinis dokumentas ir pasirašytas paties įgaliotojo – to, kuris leidžia kitam veikti savo vardu. Kai kuriais atvejais įstatymas reikalauja ir notaro patvirtinimo. Tai būtina, kai įgaliojama sudaryti sandorius, kuriems reikalinga notarinė forma, kai veikiama fizinio asmens vardu tvarkant reikalus su juridiniais asmenimis ar kai kalbama apie veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ar disponavimu.

Įgaliojimai nėra amžini. Jie pasibaigia įvairiais atvejais – kai baigiasi jų galiojimo laikas, kai pats įgaliotojas nusprendžia jį panaikinti arba kai įgaliotinis atsisako jį vykdyti. Įgaliojimas netenka galios ir tada, kai išnyksta viena iš šalių – pavyzdžiui, jei juridinis asmuo yra likviduojamas arba jam iškeliama bankroto byla, taip pat jei miršta viena iš fizinių šalių, ar ji pripažįstama neveiksnia tam tikroje srityje ar tiesiog laikoma dingusia.

Teisininkas primena, kad pasibaigus įgaliojimui, tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis turi savo pareigas. Įgaliotojas turi atlyginti būtinas išlaidas, kurias įgaliotinis patyrė vykdydamas jo pavedimą – nebent iš anksto buvo susitarta, kad tai bus daroma neatlygintinai. Jeigu abi pusės yra fiziniai asmenys, laikoma, kad susitarimas yra neatlygintinis, jei nenurodyta kitaip.

Įgaliotojas taip pat turi pareigą informuoti apie įgaliojimo pabaigą – ypač jei jis pats jį panaikina arba įgaliojimas pasibaigia dėl jo mirties ar teisinio statuso pasikeitimo. Tokiu atveju apie tai turėtų pranešti įpėdiniai. Tuo tarpu įgaliotinis privalo grąžinti dokumento originalą – jei to padaryti negali, tai turi atlikti jo teisių perėmėjai. Be to, įgaliotinis turi atsiskaityti su įgaliotoju: suteikti visą informaciją apie tai, kaip vykdė pavedimą, kokius veiksmus atliko, kokius dokumentus pasirašė ir ką gavo įgaliotojo vardu. Viskas, kas buvo gauta pavedimo vykdymo metu – turi būti perduota atgal įgaliotojui.

Visuomenės dėmesį patraukusi lietuvio Aurimo Mockaus gelbėjimo operacija prie Australijos krantų atskleidė svarbų aspektą – kaip teisiškai reglamentuojamos tokios gelbėjimo operacijos ir kas už jas turi sumokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio teigimu, tokios gelbėjimo operacijos yra itin aiškiai reglamentuotos tarptautiniais teisės aktais. Pasak advokato, gelbėjimo jūroje klausimus reguliuoja Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Australija. Pagal šią konvenciją, valstybės yra įsipareigojusios teikti pagalbą visiems, kuriems gresia pavojus jūroje – nepriklausomai nuo jų pilietybės ar nelaimės aplinkybių, t. y. už asmens gelbėjimo operacijas jūroje įprastai nėra reikalaujama atlyginti patirtų gelbėjimo išlaidų.

”Visgi, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo tyčia ar dėl itin didelio neatsargumo (pvz. nepaisė perspėjimų) sukėlė situaciją, kuriai prireikė gelbėjimo operacijos, gali būti inicijuoti procesai dėl tokių išlaidų atlyginimo“,  – pažymi M. Baigys.

Kalbant dėl Aurimo Mockaus irklinės valties ir joje esančio turto gelbėjimo operacijos – galioja tarptautinė turto gelbėjimo vandenyse konvencija, pagal kurią turto gelbėjimo operacijos suteikia teisę į atlyginimą. Konvencijoje yra išsamiai detalizuotos atlygio sąlygos. Kitaip tariant, turto gelbėtojai turi teisę į atlygį. Šis atlygis dažniausiai mokamas iš turto savininko ar draudiko kišenės.

Teisininkas taip pat  atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus ir turto gelbėjimo operacijos yra dvi skirtingos kategorijos. „Bet kuriuo atveju, ar iš Aurimo Mockaus bus reikalaujama padengti kokias nors išlaidas (jeigu bus vykdomi valties gelbėjimo veiksmai), tai priklausys nuo to, kaip susidariusią situaciją kvalifikuos Australijos atsakingos organizacijos už gelbėjimo veiksmus.“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Koks yra reguliavimas dėl žmonių ir turto gelbėjimo Baltijos jūroje?

Lietuva taip pat yra prisijungusi prie Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencijos ir iš žmogaus nėra reikalaujama atlyginti jo gelbėjimo išlaidų (išskyrus tuos atvejus, jeigu būtų konstatuota pačios žmogaus itin nerūpestingi ir tyčiniai veiksmai). Lietuvoje papildomai yra priimtas ir saugios laivybos įstatymas, kuris griežtai numato, jog Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir uostuose esantys laivai, panaudodami turimas technines priemones, privalo suteikti pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems žmonėms. Mūsų šalis taip pat yra prisijungusi ir prie tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos, kurios nuostatos yra taikytinos ir turto gelbėjimo operacijoms, už kurias įprastai tenka atlyginti turto savininkui ar jo draudikui.