Category: Informacija

Civilinis procesas grindžiamas aiškia logika: teismas nagrinėja tik tuos įrodymus, kurie turi reikšmės konkrečiam ginčui. Civilinio proceso kodeksas nustato, kad priimtini tik tie įrodymai, kurie patvirtina arba paneigia bylai reikšmingas aplinkybes. Iš pirmo žvilgsnio – paprasta ir racionali taisyklė. Tačiau praktikoje neretai nutinka priešingai – bylos esmė ima skęsti dokumentų gausoje, o įrodinėjimo procesas virsta sudėtingu procesiniu labirintu. Kaip pastebi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis, būtent šiame etape dažniausiai išryškėja įrodinėjimo ribų problematika.

„Įrodymai civilinėje byloje nėra bet kokia informacija. Tai – tik duomenys apie aplinkybes, sudarančias įrodinėjimo dalyką. Pastarasis apima juridinius faktus, su kuriais teisės aktai sieja ginčijamo teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, taip pat faktus, kuriais grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitas aplinkybes, būtinas materialiosios teisės normoms taikyti“, – cituodamas kasacinio teismo praktiką pažymi advokatas. Pasak  Dainiaus Antanaičio, įrodinėjimas civiliniame procese nėra informacijos kaupimo ar archyvavimo procesas. „Jo paskirtis – padėti teismui nustatyti konkrečias, teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nuo kurių priklauso teisingo sprendimo priėmimas“, – teigia AVOCAD advokatas.

Kiekvienoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas priklauso nuo to, kokią teisę ar teisėtą interesą pareiškėjas gina. Skolos bylose įrodinėjamas prievolės egzistavimas ir jos neįvykdymas, žalos atlyginimo bylose – neteisėti veiksmai, žalos faktas, priežastinis ryšys ir kaltė, sandorių ginčijimo bylose – sandorio negaliojimo pagrindai ir pan. Tai reiškia, kad į bylą turi būti priimami tik tie įrodymai, kurie logiškai gali patvirtinti arba paneigti būtent šias aplinkybes.

Pasak teisininko, praktikoje žemesnės instancijos teismuose susiduriama su skirtingais teisėjavimo stiliais. „Daugeliu atvejų teismai laikosi Civilinio proceso kodekso reikalavimų ir jau įrodymų priėmimo stadijoje padeda proceso šalims nepasiklysti, motyvuotai atsisakydami priimti su ginču nesusijusią medžiagą. Tačiau pasitaiko ir atvejų, kai į bylą priimami dokumentai ar kita informacija, kuri nei visuma, nei atskiromis dalimis neturi jokio loginio ryšio su įrodinėjimo dalyku“, – pastebi advokatas. Tokiais atvejais byla tampa perkrauta didelės apimties medžiaga, neturinčia jokios pridėtinės vertės teisingam ginčo išsprendimui. Dėl to teismas, ir taip susiduriantis su dideliu darbo krūviu, priverstas laiką skirti dokumentų, nesusijusių su byla, analizei.

„Kai procesas virsta informacijos sandėliavimu, o ne tikslingu faktų vertinimu, nukenčia proceso operatyvumas ir dėl to teisingumo bylos šalys priverstos laukti nepagrįstai ilgai“, – pažymi advokatas D. Antanaitis.

Papildomų iššūkių kyla ir tuomet, kai teismas, vienos šalies prašymu, išreikalauja dokumentus iš kitos bylos šalies. Šis instrumentas yra itin svarbus tais atvejais, kai viena šalis objektyviai negali gauti reikšmingo įrodymo, kurį turi kita šalis. Tačiau praktika rodo, kad kartais šia procesine priemone bandoma naudotis ne pagal paskirtį.

Pasitaiko situacijų, kai prašymai išreikalauti dokumentus grindžiami ne siekiu įrodyti konkrečias ginčo aplinkybes, o noru gauti informaciją, kuri galėtų tapti pagrindu naujam ginčui ar leistų susipažinti su duomenimis, kurių teisėtais būdais gauti nepavyktų. Tokiais atvejais, jei teismas nepakankamai kritiškai vertina prašymo sąsają su įrodinėjimo dalyku, jis gali netiesiogiai prisidėti prie nesąžiningo proceso naudojimo.

„Teismas neturėtų tapti priemone žvalgybai ar hipotetinių prielaidų tikrinimui. Civilinis procesas skirtas spręsti jau kilusį teisinį ginčą, o ne sudaryti sąlygas rinkti informaciją galimiems ateities ieškiniams“, – akcentuoja D. Antanaitis.

Būtent tokią poziciją nuosekliai palaiko ir aukštesnės instancijos teismai. Apeliacinė praktika aiškiai suformulavusi, kad dokumentai išreikalaujami tik tuomet, kai nustatoma jų tiesioginė sąsaja su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku. Jei ieškinys pateikiamas vien tam, kad būtų patikrinta, ar teisės apskritai galėjo būti pažeistos, tokia procesinė elgsena laikoma ydinga. Teismas nėra institucija, skirta duomenims rinkti ar spėjimams tikrinti – jo paskirtis yra atkurti pažeistą teisinę pusiausvyrą ir išspręsti realų ginčą.

Ši praktika dar kartą primena, kad Civilinio proceso kodekso nuostatos dėl įrodymų priimtinumo nėra formalumas. Tai esminė procesinė garantija, sauganti tiek teismo, tiek proceso šalių interesus ir užtikrinanti, kad teisingumo paieškos nepasimestų įrodinėjimo labirintuose.

 

Yra dalykų, kurie teisėje turėtų būti taip pat žinomi, kaip matematikoje du kart du. Vienas jų – nukentėjusiojo dalyvavimas administraciniame procese – būtina sąlyga teisingam sprendimui. Administracinių nusižengimų bylose neužtenka formaliai pripažinti nukentėjusiojo teises – jos turi būti realiai įgyvendinamos. Vien faktas, kad asmuo įvardytas nukentėjusiuoju, dar nereiškia, jog jis turėjo realią galimybę pasinaudoti jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, teismų praktika aiškiai sako, kad jeigu nukentėjusysis neturi realios galimybės dalyvauti procese, toks bylos nagrinėjimas negali būti laikomas teisėtu.

Šią poziciją nuosekliai grindžia ne tik Administracinių nusižengimų kodekso nuostatos, bet ir  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai. Pasak teisininko, pirmiausiai būtina suprasti  nukentėjusiojo administraciniame procese sąvoką. Administracinių nusižengimų kodekse įtvirtinta, jog nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje yra laikomas fizinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala, arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta turtinė ar neturtinė žala. Pažymėtina, kad toks žalą patyręs asmuo nukentėjusiojo statusą administracinio nusižengimo tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu įgyja, t. y. nukentėjusiuoju yra pripažįstamas, administracinį nusižengimą tiriančios ir nagrinėjančios institucijos protokolu ar nutarimu, arba teismo nutartimi.

Pasak Domanto Velykio, minėtame kodekse įtvirtintas ir labai svarbus nukentėjusiojo teisių procese sąrašas, į kurį, be kita ko, patenka teisė dalyvauti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka ir duoti parodymus, pateikti bylai reikšmingus dokumentus ir daiktus, pareikšti prašymus ir nušalinimus, nustatyta tvarka skųsti priimtus procesinius sprendimus ir kt.

Būtent šių teisių pagrindu teisiniame reguliavime yra įtvirtintos ir labai svarbios teismo pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šios normos įpareigoja teismą pranešti nukentėjusiajam apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, taip pat apie priimtą procesinį sprendimą, tokiu būdu užtikrinant nukentėjusiojo teisę dalyvauti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka ir duoti parodymus, nustatyta tvarka skųsti priimtą sprendimą bei įgyvendinti kitas jo teises.

Pasak AVOCAD teisininko, šių pareigų klausimu yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Jo suformuotoje praktikoje nuosekliai akcentuojamas proceso šalių lygybės principas, esantis sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi. Šis principas reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą ir realią galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, jog ji nepatektų į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginti su oponentu. Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei viena iš šalių nebūtų informuota apie teismo posėdį taip, kad turėtų galimybę jame dalyvauti ir įgyvendinti savo nacionalinėje teisėje įtvirtintas teises, kai tuo metu kita šalis tomis teisėmis naudojasi veiksmingai.

Apibendrindamas šias teisinio reguliavimo nuostatas ir teismų praktiką, teisininkas Domantas Velykis primena, kad būtina sąlyga išnagrinėti administracinio nusižengimo bylą yra nukentėjusiojo (jeigu toks byloje yra) dalyvavimas teismo posėdyje arba bent jau tokio asmens žinojimas apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

„Teismui šias pareigas pažeidus ir nepranešus nukentėjusiajam apie bylos nagrinėjimą, t. y. bylą išnagrinėjus nukentėjusiajam nedalyvaujant, kai jis nebuvo tinkamai informuotas apie posėdžio laiką ir vietą, kyla reikšmingos teisinės pasekmės, kurias aiškiai įvardija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika“, – pastebi AVOCAD teisininkas.

Kaip pavyzdį jis pateikia bylą, kurioje buvo nagrinėjama situacija, kai automobilio vairuotojas, pažeidęs kelio ženklą „duoti kelią“, susidūrė su dviratininku ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Administracinį nusižengimą tiriančios institucijos nutarimu dviratininkas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau apylinkės teismas, nagrinėdamas vairuotojo skundą, nukentėjusiojo apie posėdį neinformavo ir bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. LAT konstatavo esminį ANK pažeidimą, kuris suvaržė nukentėjusiojo teisę būti išklausytam, ir panaikino apylinkės teismo nutartį, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo.

Analogiška pozicija buvo suformuota ir kitoje byloje, kurioje vairuotojas kliudė pėsčiąjį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nors pėsčiasis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, apylinkės teismas jo apie posėdį neinformavo ir nutraukė administracinę teiseną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir šiuo atveju konstatavo, kad nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas, nukentėjusiojo teisės buvo apribotos, o sprendimas – neteisėtas, todėl byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

Taigi, pasak AVOCAD teisininko, ši praktika aiškiai parodo, kad administracinių nusižengimų bylose neužtenka formaliai pripažinti asmenį nukentėjusiuoju. Esminė yra reali galimybė dalyvauti procese, būti informuotam, išklausytam ir pasinaudoti įstatyme suteiktomis teisėmis. Priešingu atveju teismo sprendimas rizikuoja būti panaikintas kaip priimtas pažeidžiant pamatinius teisingo proceso principus.

Advokatas Jonas Zaronskis, advokatų profesinės bendrijos AVOCAD įkūrėjas ir partneris, nuo šių metų pradžios pradėjo eiti „Cicero League of International Lawyers“ prezidento pareigas. Tai – reikšmingas tarptautinis įvertinimas tiek pačiam advokatui, tiek Lietuvos teisinei bendruomenei.

AVOCAD šios tarptautinės organizacijos nariais tapo dar 2014 metais. Nuo pat narystės pradžios J. Zaronskio įsitraukimas į organizacijos veiklą buvo nuoseklus, aktyvus ir kryptingas – gerokai peržengiantis formalaus dalyvavimo ribas. Per beveik dešimtmetį jis reikšmingai prisidėjo prie lygos augimo, narių tarpusavio ryšių stiprinimo, bendrų profesinių iniciatyvų ir tarptautinės bendruomenės kultūros kūrimo. 2023 metais J. Zaronskis buvo išrinktas į CICERO valdybą, kurioje dirba iki šiol ir tęs darbą naujoje – prezidento – pozicijoje.

Vienas svarbiausių etapų AVOCAD ir CICERO santykiuose buvo atranka tapti vieninteliais Lietuvos atstovais lygoje. Šis procesas išsiskyrė itin aukštais kokybės standartais: kontoros veiklą dvi pilnas dienas audito metu asmeniškai vertino tuometinis CICERO prezidentas Peter Munday, stebėjęs vidinius darbo procesus, komandos veikimą ir teikiamų teisinių paslaugų kokybę. Ši patirtis tapo aiškiu patvirtinimu, kad CICERO lygoje kokybė nėra deklaratyvi vertybė – tai kasdienėje veikloje taikomas standartas.

Šiandien ši organizacija vienija daugiau nei 45 tarptautiniu mastu pripažintas nepriklausomas advokatų kontoras, o jos narių bendruomenė grindžiama pasitikėjimu, profesionalumu ir asmeniniais ryšiais. J. Zaronskis pažįsta daugelį lygos narių ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai – tai užtikrina greitą, tiesioginę ir itin aukštos kokybės teisinę pagalbą klientams visame pasaulyje.

Eidamas CICERO prezidento pareigas, Jonas Zaronskis yra atsakingas už strateginę lygos kryptį, valdybos darbo koordinavimą, narių bendradarbiavimo stiprinimą, naujų narių atrankos procesų priežiūrą, aukščiausių profesinių ir etikos standartų užtikrinimą bei lygos atstovavimą tarptautiniuose profesiniuose forumuose. Prezidentas taip pat atlieka svarbų vaidmenį stiprinant organizacijos matomumą, reputaciją ir ilgalaikę vertę jos nariams.

“Būti vieninteliais CICERO atstovais Lietuvoje ir po beveik 10 metų narystės bei tvirto, nuosekliai puoselėto ryšio priimti prezidento pareigas – didelė garbė ir atsakomybė ne tik man, bet ir visai mūsų komandai”, – pažymi advokatas.

Šis paskyrimas žymi svarbų etapą ne tik J. Zaronskio profesinėje veikloje, bet ir visos AVOCAD organizacijos kelyje. Tai dar kartą patvirtina nuoseklų AVOCAD siekį kurti tvarius tarptautinius ryšius, veikti globalioje teisinėje rinkoje ir laikytis aukščiausių profesinių standartų.

„Cicero League of International Lawyers“ buvo įkurta 2013 m. Jungtinėje Karalystėje kaip tarptautinių nepriklausomų advokatų kontorų tinklas, siekiantis sujungti aukštos kokybės teisines paslaugas teikiančias kontoras ir skatinti jų bendradarbiavimą visame pasaulyje.

 

Didžiausi pokyčiai dažnai prasideda nuo mažo atspyrimo. Kartais – nuo tikėjimo, kad tu gali. Šis pirmas atspyrimas gali reikšti pokalbį su psichologu, kuris padeda suprasti savo jausmus. Kartais – jaukią vakarienę šeimoje, kur pirmą kartą pajunti saugumą ir dėmesį. O kartais – būrelį, kuriame pagaliau atrandi save: muziką, sportą, kūrybą. Tokie, iš pirmo žvilgsnio maži dalykai, vaikui ar paaugliui iš sudėtingos aplinkos gali tapti kertiniu gyvenimo pokyčiu.

„AVOCAD tiki, kad kiekvienas žmogus, net jei šiandien tik pradeda lipti aukštyn, nusipelno paramos ir šanso. Todėl mes renkamės palaikyti ne tik tuos, kurie jau pasiekė viršūnę, bet ir tuos, kurie dar tik kopia į ją – vaikus ir paauglius, kuriems labiausiai reikia tikėjimo, kad jie gali,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Anot jo, ši iniciatyva jau tapo gražia Kalėdų tradicija. „Ne vienerius metus verslo dovanoms skirtas lėšas skiriame paramai – tiems, kam šiandien labiausiai to reikia. Kiekvienais metais matome, kad ši mintis įkvepia ir kitus verslus  daryti tą patį. Dalintis šviesa  – tai geriausia dovana, kurią galime duoti“, – sako advokatas.

Šiemetinis dovanų biudžetas skiriamas SOS vaikų kaimai Lietuva „Gerumo krautuvėlei“ – iniciatyvai, kuri leidžia kiekvienam prisidėti prie vaikų ir paauglių gerovės, padovanoti jiems ne daiktą, o galimybę.

Pasak SOS vaikų kaimai Lietuva programų vadovės Rasos Zaidovaitės, kiekvienais metais šios iniciatyvos dėka paaugliai gauna galimybę lankyti pasirinktus būrelius, gauti psichologo pagalbą ar patirti pirmąsias savarankiškumo pamokas. „Net ir neženkli parama tampa atspyrimu, kuris veda į didelį pokytį,“ – sako atstovė.

Rasa Zaidovaitė kaip pavyzdį įvardija mergaitės Ilonos istoriją. „Į dienos centrą ji atėjo būdama dešimties – rami, bet kupina nerimo. Užaugusi smurtinėje aplinkoje, ji neturėjo nieko, ką galėtų vadinti saugumu. Dienos centras tapo jos uostu – vieta, kur pirmą kartą galėjo išsimaudyti be baimės, paprašyti pagalbos, išgirsti, kad verta daugiau. Šiandien Ilonai 20, ji dirba ir gyvena savarankiškai. Kaip pati sako, galimybė ištrūkti – buvo jos antras gimimas“, – pasakoja SOS vaikų kaimai Lietuva programų vadovė.

Kita istorija – Jono. „Kai jis pirmą kartą pasirodė prie mūsų centro lango, buvo šešerių. Beldėsi į stiklą, žiūrėjo į vidų – smalsiai, bet tyliai. Jo tėtis buvo žuvęs, mama viena augino tris vaikus, trūko visko – maisto, šilumos, dėmesio. Šiandien Jonui keturiolika. Jis lanko būrelius, stengiasi moksluose, o labiausiai laukia penktadienių, kai vaikų dienos centro „parduotuvėje“ už gerus darbus gali išsirinkti dovaną šeimai. Jis sako, kad čia jo namai. Čia jo klausosi ir tiki. Toks tikėjimas – tai ir yra mūsų misijos esmė“, – sako Rasa.

Anot jos, būtent tokie pasakojimai primena, kodėl parama yra daugiau nei finansinė pagalba. Ji virsta galimybe – nauju atspyrimu, iš kurio prasideda gyvenimas be baimės.

Advokatų profesinė bendrija AVOCAD kviečia ir kitus verslus bei žmones prisijungti prie šios idėjos, apsilankyti Gerumo krautuvėlėje ir kartu padovanoti šansą naujam gyvenimo atspyrimo taškui.

Advokatų profesinė bendrija AVOCAD ne tik teikia verslui platų teisinių paslaugų spektrą, bet ir  aktyviai remia socialines iniciatyvas, skatinančias švietimą, vaikų ir jaunimo įtrauktį bei sąmoningą verslo atsakomybę.

Pridedame šios socialinės akcijos vaizdo klipą.

Socialinės iniciatyvos – video.

Statybų sektorius Lietuvoje – vienas sudėtingiausių ir daugiausiai keliantis ginčų. Teismuose susitinka rangovai, nesutariama dėl nuolat kintančių darbų apimčių, griežtų terminų, techninių reikalavimų ir  teisinio reglamentavimo pokyčių. Tačiau teisinė praktika rodo aiškią tendenciją, jog dauguma ginčų kyla dėl kur kas paprastesnių dalykų – netvarkingų dokumentų, žodinių susitarimų, neišsamiai pildomų aktų ir neįrodytų faktų. Kaip pastebi AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė, statybų ginčuose laimi ne tas, kuris daugiausia padarė, o tas, kuris gali įrodyti, ką ir kada atliko bei kokiomis sąlygomis tai buvo daroma.

Darbai „kalbės už save“- didžiausias statybų mitas

Pirmiausia, pasak teisininkės, žmonės statybose dažnai pasitiki vieni kitais ir remiasi nuojauta ar žodiniais susitarimais. Dėl to tam tikri darbai pavedami atlikti tiesiog tikint, kad rezultatas bus geras.

Nors teisės aktai ir nedraudžia sudaryti žodinės rangos sutarties, praktikoje tai kelia didelę riziką. Nepriklausomai nuo santykių tarp užsakovo ir rangovo, darbų apimties ar kainos, visada rekomenduojama sudaryti rašytinę sutartį ir raštu įforminti visus papildymus, pakeitimus, darbų grafikus bei kitus susitarimus.

Civilinis procesas numato aiškią taisyklę: kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją. Tai reiškia, kad tiek rangovas, tiek užsakovas ginče turės pateikti įrodymus, o ne vien abstrakčius argumentus.

Jei nėra rašytinių sutarčių, grafikų ar susitarimų, ginčui pasiekus teismą žodiniai susitarimai tampa tik šalių interpretacijomis, kurios paprastai būna palankios tik jas pateikiančiai pusei. Dėl to šalių pozicijos išsiskiria, o teismas negali nei patvirtinti, nei paneigti tokių žodinių teiginių, nes jie neturi pakankamos įrodomosios galios. Tai gali būti kritiška priimant galutinį sprendimą byloje.

Teismas tokiose situacijose vadovaujasi tik objektyviais, rašytiniais įrodymais, todėl žodiniai susitarimai netenka reikšmės. „Teismas neturi galimybės nustatyti tikrosios situacijos, kai susitarimai buvo žodiniai. Jis negali patvirtinti nei darbų apimties, nei kainos pakeitimų, nei terminų pratęsimo, jeigu tam nėra rašytinių įrodymų. Todėl šalis, kuri remiasi vien žodiniu susitarimu, laikoma savo pozicijos neįrodžiusi“, – pažymi AVOCAD teisininkė.

Tai gali sukelti rimtas pasekmes: pavyzdžiui, subjektas gali būti įpareigotas atlikti tam tikrus darbus, nors pagal žodinį susitarimą buvo sutarta jų nebedaryti. Būtent todėl žodiniai susitarimai statybose yra viena didžiausių rizikų.

Papildomi darbai – tik su rašytinu užsakymu

Antra, rašytiniai dokumentai yra labai svarbūs ir viso rangos sutarties vykdymo metu. Nors sutartyje paprastai numatoma konkreti darbų kaina, apskaičiuota rangovui įvertinus visą projektinę dokumentaciją, praktikoje dažnai atsiranda poreikis keisti sprendinius ar atlikti papildomus darbus.

Vadinasi, kyla ir darbų atlikimo kaina, tačiau nors ir atrodo, kad rangovas automatiškai įgyja teisę į atlyginimą, nes tai juk papildomi darbai, visgi, rangos teisinių santykių specifika gali lemti tai, jog nesant šalių raštiškam susitarimui dėl papildomų darbų, rangovas savo rizika ir sąskaita bus atlikęs papildomus darbus ir neįgis teisės į atsiskaitymą už šiuos atliktus papildomus darbus.

Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu užsakovas ir rangovas pasirašo rašytinę rangos sutartį, užsakovas – kaip patyręs profesionalas – paprastai užtikrina, kad rangovui pateikė visą projektinę dokumentaciją ir aiškią, nedviprasmišką užduotį. Tokiu atveju laikoma, kad sutarties kaina yra galutinė ir nekintanti, o į ją įskaičiuoti visi darbai, būtini tam, kad projektas būtų atliktas pilnai ir tinkamai pagal užsakovo pateiktus dokumentus.

Taigi, šalims raštu nesusitarus dėl papildomų darbų, rangovas gali prarasti teisę į atlyginimą už atliktus darbus, kadangi užsakovas gali besti pirštu į sutarties nuostatą, kurioje numatyta rangovo pareiga įsivertinti visą pateiktą užduotį ir projektinę dokumentaciją, jos sprendinius bei tvirtinti, kad tai nėra laikytini papildomais darbais ir šie darbai buvo įskaičiuoti į sutarties kainą, todėl ir neva nėra užsakovo pareigos atsiskaityti už atliktus darbus.

Netikslūs ar nekeičiami darbų vykdymo grafikai

Trečia, kita opi problema statybose – tai statybos darbų atlikimo vėlavimas, kuris siejamas ir su dideliais nuostoliais. Siekiant užtikrinti kuo mažesnį vėlavimą bei kuo minimalesnius nuostolius, patirtus dėl rangovo vėlavimo, sudarant rangos sutartį, šios sutarties šalys turėtų nepamiršti raštiškai užfiksuoti rangos darbų vykdymo grafiko. „Rašytinis grafikas ne tik leis užsakovui kontroliuoti objekto statybos procesą, bet ir leis užsakovui imtis visų priemonių, siekiant sumažinti galimus nuostolius“, – sako Kamilė Šemeklytė.

Abiejų šalių patvirtintas raštiškas rangos darbų vykdymo grafikas teisminiame procese palengvins įrodinėjimo pareigą, o tai leis ne tik užsakovui įrodyti, kad rangovas nesilaikė darbų vykdymo grafiko (jei toks vėlavimas iš rangovo pusės buvo), tačiau tai taip pat palengvins darbų eigą ir pačiam rangovui.

Dažnai statomame objekte dirba ne vienas, o keli rangovai. Tokiais atvejais svarbu ne tik darbų pabaigos data, bet ir tai, kada darbai perduodami kitam rangovui. Jei vienas subrangovas vėluoja, kitas rangovas laiku negali pradėti savo darbų. Tai reiškia, kad antrasis rangovas nėra kaltas dėl bendro projekto vėlavimo ir negali būti laikomas atsakingu už su tuo susijusius nuostolius.

Todėl, pasak teisininkės, abiejų šalių patvirtintas darbų grafikas tampa labai svarbus – jis leidžia aiškiai nustatyti, kuris rangovas pažeidė terminus. Tai padeda ir vertinant nuostolius dėl vėlavimo, ir sprendžiant ginčus teisme, nes įrodinėjimas tampa paprastesnis ir aiškesnis.

Priėmimo aktai – svarbus teisinis momentas

Ketvirta, anot  AVOCAD teisininkės, labai svarbu pabrėžti, kad šalys turi ne tik raštu susitarti dėl darbų apimties, kainos, terminų ir kitų sąlygų, bet ir raštiškai įforminti atliktus darbus – jų kiekius, vertę ir perdavimo faktą. Tai daroma pasirašant atliktų darbų aktus, kuriuos pasirašo tiek rangovas, tiek užsakovas. Būtent šie aktai patvirtina, kad darbai perduoti ir priimti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atliktų darbų priėmimo aktas yra rangos sutarties vykdymo dokumentas, kuriame fiksuojamas rangovo atliktų darbų rezultatas ir užsakovo valia jį priimti – su pastabomis arba be jų. Kitaip tariant, šis aktas patvirtina faktą, kad darbai perduoti, ir lemia abiejų šalių teises bei pareigas po perdavimo.

Visų pirma, pasirašytas aktas suteikia rangovui teisę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir reikalauti apmokėjimo. Tačiau svarbu suprasti, kad atliktų darbų aktas nėra dokumentas, kuriuo galima keisti sutarties sąlygas, įskaitant sutarties kainą (nebent šalys sutartyje yra susitarusios kitaip).

Antra, atliktų darbų aktas yra itin reikšmingas ir užsakovui. Teisinis reguliavimas numato, kad užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus, tačiau toks atsisakymas privalo būti motyvuotas – nurodant aiškias priežastis. Tik motyvuotas atsisakymas lemia, kad rangovas neįgyja teisės reikalauti apmokėjimo.

Galiausiai, darbų priėmimo procedūra glaudžiai susijusi su darbų kokybės įvertinimu. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbų atitiktis reikalavimams turi būti vertinama būtent priėmimo metu. Todėl užsakovas turi elgtis rūpestingai ir apžiūrėti darbų rezultatą, kad patikrintų, ar nėra akivaizdžių trūkumų. Iš užsakovo nereikalaujama naudoti specialių priemonių – pakanka įprastos, protingos apžiūros.

„Atliktų darbų akto pasirašymas yra vienas svarbiausių statybos proceso etapų. Net jei tarp šalių santykiai yra pagrįsti pasitikėjimu, visus darbų perdavimo ir priėmimo veiksmus būtina formalizuoti raštu. Praktika rodo, kad santykiai išlieka sklandūs iki tol, kol neatsiranda nesutarimų ar trūkumų – o būtent tada rašytiniai dokumentai tampa esminiu įrodymu“, – pažymi Kamilė Šemeklytė.

Net ir smulkūs susitarimai statybvietėje turi būti fiksuojami

Penkta, nors rekomenduojama tiek rangos sutartį, tiek jos pakeitimus, papildymus ir darbų perdavimą įforminti raštu, ne visada taip nutinka. Statybos yra labai dinamiškas procesas ir poreikis tikslinti sprendinius, duoti nurodymus ar paaiškinti projektines detales yra nuolatinis procesas. Dėl to žodiniai susitarimai statybvietėje yra patogūs, dažnai naudojami, tačiau neturi jokios įrodomosios galios.

Pasak AVOCAD teisininkės, siekiant išvengti nesutarimų ateityje, net ir tokie žodiniai susitarimai, kurie nekeičia esminių sutarties sąlygų, turėtų bent minimaliai būti patvirtinti raštu. Paprasčiausias būdas – atsakingų užsakovo ir rangovo asmenų susirašinėjimas el. paštu. Tai nereikalauja oficialių dokumentų, bet sukuria aiškų rašytinį įrodymą. Kitas labai veiksmingas būdas – kassavaitiniai užsakovo ir rangovo gamybiniai pasitarimai, kurie turėtų būti protokoluojami. Tokie protokolai statybų procese itin naudingi. Jeigu ginčas visgi persikeltų į teismą, šie dokumentai taptų svarbiais įrodymais, nes aiškiai parodytų, kokie sprendimai buvo priimti, kokie darbai derinti ir kokie buvo tikrieji šalių ketinimai.

Ilgalaikės nuomos sutartys dažnai numato nuomos mokesčio indeksavimą. Vienas dažniausiai taikomų kriterijų – vartotojų kainų indeksas (VKI). Praktikoje pasitaiko, kad šalys sutaria dėl VKI taikymo, tačiau detalesnių nuostatų dėl indeksavimo mechanizmo neįtraukia ir nenumato galimų rizikų.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniosios teisininkės Sandros Mickienės, tokia „standartinė“ formulė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patikima, tačiau netinkamai suformuluotos nuostatos gali turėti ir neigiamą poveikį. „Netikėtai pasikeitus ekonominėms aplinkybėms, VKI pokytis gali šoktelėti taip stipriai, kad tai gali ženkliai padidinti nuomos kainą, ypač nuomojant didelio ploto patalpas, kur mėnesinė nuoma skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais tūkstančių eurų“, – pastebi S. Mickienė.

Taigi kaip išvengti šių rizikų ir užtikrinti subalansuotą indeksavimo mechanizmą?

Vartotojų kainų indeksas (VKI) dažnai pasirenkamas kaip nuomos mokesčio indeksavimo kriterijus ilgalaikėse nuomos sutartyse dėl kelių esminių priežasčių. Pirma, VKI yra oficialiai skelbiama statistinė reikšmė, atspindinti bendrą prekių ir paslaugų kainų pokytį šalyje, todėl jis laikomas objektyviu rodikliu. Antra, VKI taikymas suteikia šalims aiškų, lengvai suprantamą ir prognozuojamą pagrindą koreguoti nuomos mokestį, leidžiant išlaikyti sutarties ekonominę pusiausvyrą bei apsaugoti nuomotoją nuo infliacijos poveikio. Trečia, VKI plačiai pripažįstamas rinkoje, todėl jo naudojimas padeda užtikrinti skaidrumą ir sumažinti ginčų dėl nuomos mokesčio dydžio riziką.

Pasak teisininkės, dažniausiai šalys nuomos sutartyje aiškiai susitaria, koks konkretus indeksas bus taikomas nuomos mokesčiui perskaičiuoti (pavyzdžiui, VKI pokytis per metus), nurodo jo skelbimo šaltinį, taip pat nustato taikymo pradžią ir apskaičiavimo formulę. Tokios formuluotės laikytinos tinkamomis, nes abi šalys supranta, kokiu rodikliu remiamasi ir kokiu būdu jis bus naudojamas. Vis dėlto, daugeliu atvejų šalys neįtvirtina VKI „lubų“, nei jokių išimčių ar alternatyvių taisyklių, kurios būtų taikomos, ištikus ekstremalioms ekonominėms aplinkybėms, pavyzdžiui, pandemijai, energetikos krizei ar kitiems netipiniams rinkos sukrėtimams.

AVOCAD teisininkė įspėja, kad būtent tokiose situacijose ir kyla praktinių problemų: nuomos kaina gali pakilti tiek staigiai ir reikšmingai, kad nuomininkui tampa sudėtinga išlaikyti veiklos stabilumą. „Tarkime, logistikos įmonė kiekvieną mėnesį moka 200 000 eurų nuomos mokestį. Jei dėl naujos ekonominės krizės ar pandemijos VKI pokytis siektų, pavyzdžiui, 20 %, pagal sutartyje numatytas indeksavimo taisykles perskaičiuotas nuomos mokestis išaugtų iki 240 000 eurų. Toks staigus 40 000 eurų mėnesinis padidėjimas gali lemti reikšmingą bendrovės veiklos sąnaudų augimą ir kelti realią finansinių sunkumų grėsmę“, – pažymi S.Mickienė.

Svarbu suprasti, kad pagal Civilinį kodeksą ir teismų praktiką galioja principas pacta sunt servanda – sudaryta sutartis šalims privaloma kaip įstatymas. Tai reiškia, kad įsipareigojimai turi būti vykdomi net ir tada, kai tai tampa sudėtingiau ar finansiškai nepalankiau. Įprasti verslo sunkumai, rinkos svyravimai, infliacijos augimas ar net pandemija paprastai nelaikomi pakankamu pagrindu keisti sutarties sąlygas, ypač kai sutartį sudaro profesionalūs verslo subjektai, kurie turi pareigą iš anksto įvertinti galimas rizikas.

Pagal teismų praktiką, nors konkrečių ekstremalių aplinkybių – tokių kaip pandemija ar geopolitiniai konfliktai – numatyti neįmanoma, verslo subjektai, sudarydami ilgalaikes sutartis, gali ir privalo protingai numatyti, jog ilgesniu laikotarpiu gali įvykti reikšmingų ekonominių pokyčių, kurie lems infliacijos augimą. Todėl, jeigu šalys pačios sutartyje neįtvirtina išimčių iš bendrųjų VKI taikymo taisyklių ar nenusistato VKI taikymo „lubų“, net ir itin reikšmingas indekso padidėjimas laikomas šalių prisiimta rizika.

Tiesa, teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinis kodeksas numato galimybę prašyti teismo pakeisti sutartį (pavyzdžiui, nuomos mokesčio skaičiavimo mechanizmą), jeigu atsiranda aplinkybės, iš esmės pakeičiančios šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Tačiau šio instituto taikymas nėra paprastas, nes nukentėjusi šalis privalo įrodyti visas nustatytas sąlygas:

1. kad aplinkybės atsirado jau po sutarties sudarymo;
2. kad jų nebuvo galima protingai numatyti sudarant sutartį;
3. kad jos nepriklausė nukentėjusios šalies kontrolei; ir
4. kad ši šalis nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo rizikos.

Būtent tokio pobūdžio argumentais rėmėsi vienoje byloje ir nuomininkas, kuris prašė teismo pripažinti, kad pagal ilgalaikę nuomos sutartį nuomos mokestis turi būti indeksuojamas ne pagal faktiškai susiformavusį SVKI dydį, o taikant 1,9 proc. indeksą. Nuomininkas paaiškino, kad dėl karo Ukrainoje ir kitų ekonominių veiksnių SVKI pašoko iki 17,2 proc. Nuomininkas teigė, kad toks beprecedentis šuolis iš esmės pakeitė sutarties pusiausvyrą, todėl prašė pakeisti indeksavimo mechanizmą ir pritaikyti mažesnį indeksą.

Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad vien reikšmingas SVKI padidėjimas savaime nereiškia iš esmės pasikeitusios sutartinių prievolių pusiausvyros, kuri pateisintų pacta sunt servanda principo išimtį. Teismas akcentavo, kad sutartys turi būti vykdomos net ir tada, kai vykdymas tampa sudėtingesnis, o minėto instituto taikymas galimas tik esant fundamentaliam prievolių disbalansui. Teismas paaiškino, jog nagrinėjamu atveju momentinis SVKI šuolis padidino nuomos mokestį apie 33,8 proc., tačiau bendras sutarties kainos padidėjimas siekė viso labo tik 7,04 proc. Tai gali apsunkinti sutarties vykdymą, tačiau nelaikytina tokio masto pokyčiu, kuris pateisintų teisinį įsikišimą į šalių laisva valia sudarytą susitarimą. Be to, nuomininkas turėjo tvirtą finansinę padėtį, todėl nuomos sąnaudų padidėjimas objektyviai nekėlė grėsmės jos veiklos tęstinumui, o būtent tokia rizika yra reikšminga, vertinant pasikeitusių aplinkybių poveikį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pandemijos ar karo sukelti veiksniai negalėjo būti prognozuojami, iš esmės pasikeitusia aplinkybe laikytinas pats indeksas, o ne priežastys, kurios jį nulėmė. Verslo subjektai, sudarydami ilgalaikes (pvz., 10-15 metų) sutartis, turi protingai numatyti, kad per tokį laikotarpį gali vykti rinkos svyravimai, įskaitant ir reikšmingesnį infliacijos padidėjimą. Be to, pačios sutarties nuostatos rodė, kad nuomininkas prisiėmė infliacijos riziką – SVKI indeksavimas buvo įtvirtintas kaip besąlyginis ir neribotas, o jokios indeksavimo „lubos“ nebuvo numatytos. Todėl šalys iš anksto susitarė dėl rizikos paskirstymo, o SVKI padidėjimas, nors ir didesnis nei įprastai, iš esmės nekeičia šio paskirstymo.

Todėl, pasak AVOCAD teisininkės Sandros Mickienės, atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką ir dabartinę ekonominę situaciją, verslui rekomenduotina jau sutarties sudarymo metu derėtis dėl papildomų nuostatų, numatančių išimtis iš bendrųjų VKI taikymo taisyklių arba nustatyti aiškias indeksavimo „lubas“.

Skirtingų indeksų metiniai ir vidutiniai metiniai pokyčiai gali ženkliai skirtis – kai kuriais atvejais net daugiau nei dvigubai. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai nuomos kaina indeksuojama pagal metinį pokytį, nuomininkai gali susidurti su gerokai didesniu nuomos kainos padidėjimu nei tie, kurių indeksavimas susietas su vidutiniu metiniu pokyčiu. „Sutarties derinimo etape įsivertinkite, kokius indeksus šalių pasirinkimas apimtų ir kaip šie indeksai kito per pastaruosius laikotarpius. Toks išankstinis vertinimas padeda geriau suprasti, kokią realią įtaką indeksacija gali turėti nuomos kainai ir kokios rizikos siejasi su skirtingais indeksais“, – pataria S. Mickienė.

Teisininkė įvardija ir alternatyvų sprendimą – nuomos mokesčio dydį sieti su patalpų išlaikymo bei priežiūros sąnaudomis. Jeigu šios sąnaudos nuomos laikotarpiu reikšmingai padidėja, sutartyje galima nustatyti kainos peržiūrėjimo mechanizmą. Tokios nuostatos leidžia proporcingiau paskirstyti rizikas ir išvengti neproporcingo nuomos mokesčio augimo staigaus infliacijos šuolio metu.