Month: July 2026

Šešerių metų valstybės klaida – dviejų mėnesių terminas verslui

Posted on by avocad_bxgv12hf

Beveik 1000 Lietuvos vežėjų šiomis dienomis sulaukė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) reikalavimo sumokėti kelių naudotojo mokesčius už Lietuvoje registruotas transporto priemones. Paradoksalu, tačiau pati valstybė pripažįsta, kad situacija susidarė dėl ilgus metus egzistavusios teisinės spragos ir neaiškaus atsakomybės pasidalijimo tarp institucijų, tačiau šios klaidos finansines pasekmes nusprendė perkelti verslui.

Vežėjai raginami per itin trumpą laiką sumokėti mokesčius už net šešerių metų laikotarpį. Negana to, valstybė nėra tiksliai apskaičiavusi kiekvienos įmonės mokėtinos sumos – tai pavesta padaryti pačiam verslui. Įmonės turi savarankiškai suskaičiuoti skolą, ją deklaruoti ir sumokėti vos per du mėnesius.

Papildomų klausimų kelia ir pati valstybės komunikacija. Reikalavimus vežėjai gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau pačiame rašte nurodoma, kad nesumokėjus iki 2026 m. spalio 1 d. į teismą dėl skolų išieškojimo kreipsis ne VMI, o Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA). Tuo pat metu būtent LTSA viešai ragina vežėjus kuo skubiau įvykdyti prievolę. Toks institucijų vaidmenų pasiskirstymas verslui siunčia prieštaringą žinią ir labiau primena spaudimo priemonę nei aiškų, nuoseklų ir partnerišką valstybės dialogą.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys pabrėžia, kad pati mokesčių surinkimo idėja nėra ginčijama – mokesčiai turi būti mokami. Tačiau rimtų abejonių kelia valstybės pasirinktas būdas taisyti pačios padarytas klaidas.„Valstybė viešai pripažįsta, kad daugelį metų egzistavo įstatyminė spraga ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp institucijų. Tačiau pripažinusi savo klaidą ji elgiasi taip, lyg už ją būtų atsakingas verslas. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad reikalavimą siunčia VMI, o pačiame rašte įspėjama, jog į teismą kreipsis LTSA. Tokia komunikacija sunkiai prisideda prie pasitikėjimo valstybe – priešingai, ji kuria papildomą įtampą ir spaudimą verslui“, – pažymi jis.

Anot advokato, tokiose situacijose valstybė turėtų rodyti lyderystę ir prisiimti atsakomybę ne tik žodžiais, bet ir sprendimais. „Jeigu klaida formavosi šešerius metus, sunku suprasti, kodėl verslui suteikiami vos du mėnesiai jai ištaisyti. Tai nėra dialogas su verslu – tai ultimatumas. Tokia praktika sunkiai dera su deklaruojamu siekiu kurti stabilią, prognozuojamą ir investicijoms palankią verslo aplinką.“

Valstybės institucijos nurodo, kad skolą galima mokėti dalimis, tačiau tik tais atvejais, kai įmonė įrodo patirianti finansinių sunkumų.

Pasak E. Langio, toks modelis iš esmės baudžia tuos, kurie dirba stabiliai ir atsakingai. „Susidaro paradoksali situacija – jeigu įmonei sekasi gerai, ji dėl valstybės klaidų sukauptą šešerių metų skolą privalo sumokėti per du mėnesius. Jeigu sekasi blogai – gali prašyti išdėstymo. Tai nėra nei teisinga, nei proporcinga. Valstybės padarytos klaidos neturėtų būti finansuojamos tik verslo sąskaita.“

Advokatas atkreipia dėmesį, kad ši istorija nėra vien apie konkretų mokestį ar transporto sektorių.„Valstybė turi teisę surinkti jai priklausančius mokesčius. Dėl to ginčo nėra. Tačiau teisinėje valstybėje ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tai daroma. Kai pati valstybė pripažįsta, kad neveikė sistema, atsakomybė negali būti vienašališkai perkelta tik mokesčių mokėtojams. Tokiose situacijose būtina ieškoti proporcingų sprendimų, o ne pirmiausia grasinti teismais“, – pabrėžia advokatas.

Langio teigimu, logiškas sprendimas būtų suteikti verslui realų pereinamąjį laikotarpį, kuris atitiktų ir pačios valstybės neveikimo mastą. „Jeigu valstybė šešerius metus nesugebėjo tinkamai administruoti šio mokesčio, būtų sąžininga sudaryti galimybę skolą grąžinti per protingą, ilgesnį laikotarpį. Tai nebūtų nei privilegija, nei valstybės pagalba. Tai būtų elementarus atsakomybės už savo klaidas prisiėmimas ir pagarba verslui, kuris negali būti verčiamas vieninteliu valstybės neveikimo finansuotoju.“

Pastaruoju metu valstybė jau ne kartą pripažino, kad tam tikrose srityse dėl teisės aktų spragų ar netinkamo administravimo susiformavo situacijos, kurių pasekmės vėliau perkeliamos verslui. Tokia praktika kelia vis daugiau abejonių dėl valstybės institucijų veiklos nuoseklumo, prognozuojamumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo pačios padarytas klaidas.

„Verslas gali planuoti investicijas, plėtrą ir darbo vietų kūrimą tik tada, kai gali pasitikėti valstybe. Kai valstybė po šešerių metų ateina su sąskaita už savo pačios pripažintas klaidas, nustato dviejų mėnesių terminą ir visą tai lydi perspėjimais apie teismus, siunčiamas labai pavojingas signalas. Pasitikėjimas valstybe kuriamas ne spaudimu ar baimės atmosfera, o atsakingais, aiškiais ir proporcingais sprendimais. Verslas tikisi ne privilegijų, o tokio pat sąžiningumo ir atsakomybės, kokios valstybė reikalauja iš jo“, – pastebi advokatas.

 

Vienašalis statybos rangos darbų priėmimo–perdavimo aktas: apsauga ar rizika? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Statybų sektoriuje neretai pasitaiko situacijų, kai darbai jau baigti, objektas faktiškai naudojamas, tačiau rangovas atlygio taip ir nesulaukia. Priežastis – užsakovas delsia arba atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, taip vilkindamas galutinį atsiskaitymą.

Tačiau ar toks elgesys reiškia, kad rangovas lieka be teisinės apsaugos? Lietuvos teisė numato mechanizmą, leidžiantį apsaugoti sąžiningai savo įsipareigojimus įvykdžiusį rangovą – vienašalį darbų priėmimo–perdavimo aktą.

„Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra išimtis ar gudrybė. Tai įstatymo numatytas instrumentas, skirtas apsaugoti rangovą tais atvejais, kai užsakovas nepagrįstai vilkina darbų priėmimą ar atsiskaitymą. Tačiau juo galima naudotis tik griežtai laikantis įstatymo reikalavimų“, – pažymi AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kodėl darbų priėmimo–perdavimo aktas toks svarbus?

Statybos rangos santykiuose atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas yra vienas svarbiausių dokumentų. Būtent juo patvirtinama, kad rangovas perdavė darbų rezultatą, o užsakovas jį priėmė.

Nuo šio momento atsiranda reikšmingos teisinės pasekmės – užsakovui kyla pareiga atsiskaityti už atliktus darbus, pradedamas skaičiuoti garantinis laikotarpis, pereina atsakomybė už darbų rezultatą ir atsiranda kitos sutartyje bei įstatyme numatytos teisės ir pareigos.

Įprastai toks aktas pasirašomas abiejų šalių. Tačiau praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai užsakovas sąmoningai vengia priimti darbus ir tokiu būdu vilkina atsiskaitymą su rangovu.

Kaip užsakovai vilkina darbų priėmimą?

Praktikoje tokios situacijos pasireiškia įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, užsakovas:

  • ignoruoja rangovo siunčiamus darbų priėmimo–perdavimo aktus;
  • nurodo tariamus arba nereikšmingus darbų trūkumus;
  • teigia, kad ne visi sutartyje numatyti darbai atlikti;
  • pradeda kelti anksčiau niekada nereikštus priekaištus dėl darbų organizavimo ar saugos pažeidimų;
  • atsisako pasirašyti aktą motyvuodamas tuo, kad dar nepateikti garantiniai raštai, draudimo dokumentai ar kiti formalūs dokumentai.

Tokiose situacijose paprastai susidaro paradoksali padėtis – darbai faktiškai atlikti, tačiau dėl užsakovo veiksmų rangovas negali gauti jam priklausančio atlyginimo.

Pavyzdžiui, pasak teisininko, verslo centre įrengtos inžinerinės sistemos jau veikia, pastato darbuotojai jomis kasdien naudojasi, tačiau užsakovas kelias savaites ar net mėnesius nepasirašo darbų priėmimo–perdavimo akto, motyvuodamas vis naujais formalumais. Tokiais atvejais rangovui svarbu žinoti, kad įstatymas numato priemonę apsaugoti savo teisę į atlyginimą.

Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas – įstatymo suteikta apsauga rangovui

Teisės aktų leidėjas įtvirtina įrankį, kuris apsaugo rangovą nuo nesąžiningų užsakovo veiksmų. Visgi, AVOCAD teisininkas įspėja, kad savo teisėmis privalu naudotis apdairiai ir proporcingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad rangovo atlikti darbai yra su kokybės trūkumais, neatleidusiais užsakovo nuo pareigos priimti atliktus darbus CK 6.694 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes jie galėjo būti pašalinti ir užsakovas darbo rezultatą naudojo pagal tiesioginę paskirtį. Kita vertus, rangovas nepasinaudojo jam suteikta teise pasirašyti aktą vienašališkai ir, įvertinęs užsakovo elgesį kaip esminį sutarties pažeidimą, vienašališkai nutraukė sutartį bei išmontavo darbų rezultatą.

Kasacinis teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju rangovas atlyginimo už atliktą darbą negavo ne tik dėl užsakovo, tačiau ir dėl savo veiksmų, todėl sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

Pasak Augusto Platūkio, jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, jame padaroma žyma apie atsisakymą, o aktą pasirašo kita šalis. Taip sudaromas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas.

Praktikoje vis dar pasitaiko nuomonė, kad toks aktas neturi teisinės reikšmės, tačiau tai nėra tiesa.

Ar vienašalis aktas turi juridinę galią? „Trumpas atsakymas – taip. Nuoseklioje teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamai parengtas ir užsakovui pateiktas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas įgyja tokią pačią teisinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas aktas. Jis galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu“, – sako jis.

Tai reiškia, kad iki teismo sprendimo nepasirašiusiai šaliai atsiranda visos teisinės pasekmės, kurios būtų kilusios ir pasirašius aktą. Todėl jeigu užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus vienašaliu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priteisti skolą už atliktus darbus. Tinkamai įvykdžius vienašalio perdavimo procedūrą, rangovo galimybės sėkmingai įgyvendinti savo teisę į apmokėjimą reikšmingai padidėja.

„Teismų praktika yra nuosekli – tinkamai surašytas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas turi tokią pačią juridinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas dokumentas. Todėl tiek rangovai, tiek užsakovai turėtų suprasti, kad atsisakymas pasirašyti aktą savaime nepanaikina teisinių pasekmių“, – sako AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kada galima pasirašyti vienašalį aktą?

Rangovui svarbu suprasti, kad vienašalis aktas nėra priemonė išvengti įprastos darbų priėmimo–perdavimo procedūros. Šis įrankis gali būti naudojamas tik laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų.

Pirma, rangovas privalo tinkamai pranešti užsakovui, kad darbai yra baigti ir jis pasirengęs perduoti jų rezultatą.

Toliau galimos dvi situacijos:

  • užsakovas ignoruoja rangovo pranešimą ir neatvyksta priimti darbų;
  • užsakovas atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą nenurodydamas teisėtos priežasties.

Abiem atvejais rangovas gali įgyti teisę surašyti vienašalį aktą, tačiau tik tuomet, kai užsakovo atsisakymas nėra pagrįstas įstatyme numatytais pagrindais.

Kada užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus?

Teisės aktai numato baigtinį sąrašą atvejų, kai užsakovo atsisakymas priimti darbus laikomas teisėtu:

  • rangovas praleido galutinį darbų atlikimo terminą ir dėl to darbų rezultatas užsakovui prarado prasmę;
  • privalomų bandymų ar kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami;
  • nustatyti tokie darbų trūkumai, kurių neįmanoma pašalinti ir dėl kurių statinio ar kito darbų rezultato negalima naudoti pagal paskirtį;
  • akivaizdu, kad darbai nėra atlikti.

Jeigu užsakovo atsisakymas nepatenka nė į vieną iš šių įstatyme numatytų atvejų, tačiau jis vis tiek atsisako pasirašyti aktą, rangovas turi teisę jį pasirašyti vienašališkai ir aiškiai pažymėti, kad užsakovas atsisakė jį pasirašyti.

Ar vienašalis aktas gali būti panaikintas?

Pasak teisininko, įstatymas užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą. „Jeigu užsakovas mano, kad vienašalis aktas surašytas nepagrįstai, jis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti tokį aktą pripažinti negaliojančiu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad būtent užsakovui kyla pareiga kreiptis į teismą su reikalavimu dėl tokio akto nuginčijimo“,

Taigi, vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra rangovo privilegija ar priemonė apeiti užsakovo teises. Tai įstatymo numatytas mechanizmas, skirtas užtikrinti sąžiningą sutarties vykdymą ir apsaugoti rangovą nuo nepagrįsto darbų nepriėmimo bei dirbtinio atsiskaitymo vilkinimo.

Šveicarijos arbitražas apgynė krepšinio klubo teisę nutraukti sutartį dėl žaidėjo nuslėptos traumos   

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar profesionalus sportininkas gali atvykti į klubą nuslėpęs seną traumą, nebegalėti visaverčiai sportuoti, tačiau vis tiek reikalauti viso sutartyje numatyto atlyginimo? Į šį klausimą precedento reikšmės atsakymą pateikė Šveicarijoje veikiantis  „Basketball Arbitral Tribunal“ (BAT).  2026 m. liepos 21 d. tarptautinis krepšinio arbitražo tribunolas visiškai atmetė buvusio amerikiečių krepšininko daugiau kaip 50 tūkst. JAV dolerių ieškinį LKL žaidžiančiam Jonavos krepšinio klubui, pripažinęs, kad klubas teisėtai nutraukė sutartį po to, kai paaiškėjo, jog žaidėjas buvo nuslėpęs iki atvykimo patirtą kelio traumą.

Dar daugiau – arbitražas įpareigojo patį žaidėją padengti ne tik visas arbitražo išlaidas, bet ir atlyginti klubo patirtas teisines išlaidas. Šis sprendimas gali būti reikšmingas sprendžiant panašius profesionalaus sporto ginčus ateityje. Jonavos sporto klubui šiame ginče atstovavo advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatai Eimantas Čepas ir Egidijus Langys.

Trauma paaiškėjo jau atvykus į Lietuvą

Ginčas kilo po to, kai 2025 m. vasarą Jonavos klubas pasirašė vieno sezono sutartį su amerikiečių krepšininku. Atvykęs į Lietuvą žaidėjas netrukus pradėjo skųstis kelio skausmais. Klubo iniciatyva atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo, kad trauma nėra nauja – nustatyti lėtiniai, kelių mėnesių senumo kelio pažeidimai.

Klubo užsakymu atlikta nepriklausomo teismo medicinos eksperto išvada patvirtino, kad trauma buvo patirta gerokai iki sutarties pasirašymo ir iki žaidėjo atvykimo į Lietuvą. Ekspertas taip pat konstatavo, kad dėl tokio pažeidimo sportininkas negalėjo nejausti skausmo, tinimo ir kelio nestabilumo, todėl apie savo būklę turėjo žinoti. Ši išvada tapo vienu svarbiausių įrodymų byloje.

Nepaisant to, žaidėjas pareikalavo iš klubo sumokėti visą sutartyje numatytą atlyginimą už sezoną – 45 tūkst. JAV dolerių ir palūkanas, teigdamas, kad sutartis buvo nutraukta nepagrįstai.

Arbitražas atmetė visus reikalavimus

Po kelių mėnesių proceso BAT priėmė klubui visiškai palankų sprendimą – atmetė visus žaidėjo reikalavimus. Be to, arbitražas nusprendė, kad visas bylinėjimosi arbitraže išlaidas turi padengti pats ieškovas. Jam taip pat nurodyta atlyginti Jonavos klubui patirtas teisines išlaidas.

AVOCAD advokatas Eimantas Čepas, vadovavęs klubo gynybai arbitraže, sako, kad ši byla svarbi ne tik dėl finansinės vertės. „Tarptautinėje sporto teisėje klubai dažnai atsiduria silpnesnėje pozicijoje, kai ginčas kyla dėl profesionalių sportininkų sutarčių. Šioje byloje pavyko įrodyti esminį principą – profesionalus sportininkas taip pat privalo veikti sąžiningai ir negali nuslėpti aplinkybių, kurios turi lemiamą reikšmę sutarties sudarymui. Profesionalaus sportininko nesąžiningas elgesys gali lemti, jog kilus ginčui, jis netenka teisės remtis vien tik formaliomis sutarties nuostatomis. Tai svarbi žinia visam profesionalaus sporto sektoriui“, – pažymi advokatas.

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, advokato Egidijaus Langio, ši byla išsiskiria ir platesne reikšme sporto teisės praktikai. „Ši pergalė rodo, kad kruopščiai surinkti medicininiai įrodymai, profesionaliai suformuota teisinė pozicija ir nuoseklus procesinis darbas leidžia sėkmingai apginti Lietuvos klubų interesus net aukščiausio lygio tarptautiniame arbitraže. Tikėtina, kad ši byla ateityje bus minima kaip vienas svarbesnių precedentų, vertinant žaidėjų pareigą atskleisti informaciją apie savo sveikatos būklę“, – pabrėžia jis.

LKL žaidžiančio Jonavos krepšinio klubo vadovas Karolis Vaškevičius pabrėžia, kad šis sprendimas klubui turi kur kas didesnę reikšmę nei vien finansinis rezultatas. „Esame nuoširdžiai dėkingi advokatų komandai už išskirtinį profesionalumą ir principingą mūsų interesų gynimą. Manome, kad tai istorinis laimėjimas ne tik Jonavos klubui, bet ir visam Lietuvos profesionaliam sportui. Tarptautinis arbitražas aiškiai patvirtino, kad klubai turi teisę tikėtis sąžiningumo iš profesionalių sportininkų, o nuslėpti esminių aplinkybių negalima.“

Šis sprendimas sustiprina Lietuvos sporto klubų teisinę apsaugą tarptautiniuose ginčuose ir siunčia aiškią žinutę profesionalaus sporto bendruomenei – sąžiningumas sudarant sutartis yra ne formalumas, o viena svarbiausių profesionalaus sporto taisyklių.

 

Garantinis aptarnavimas virto eismo įvykiu: ką daryti, jei servisui patikėtas automobilis buvo sudaužytas?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Automobilio garantinis aptarnavimas daugeliui vairuotojų siejasi su saugumu ir pasitikėjimu. Natūralu tikėtis, kad oficialiai atstovybei patikėta transporto priemonė bus profesionaliai patikrinta, suremontuota ir grąžinta tokios pačios būklės, kokios buvo perduota. Tačiau ką daryti, jei automobilis garantinio aptarnavimo metu atsiduria eismo įvykyje ir jį sudaužo pats serviso darbuotojas?

Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Byloje vartotojas naują automobilį pristatė į oficialų servisą dėl garantinio stabdžių sistemos patikrinimo. Atliekant bandomąjį važiavimą gatvėje, serviso darbuotojas pateko į eismo įvykį, o automobilis buvo apgadintas. Vartotojas nusprendė, kad tokio automobilio nebenori, vienašališkai nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti visą sumokėtą kainą bei atlyginti nuostolius.

Vis dėlto teismas tokiai pozicijai nepritarė. Kaip pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys, ši nutartis aiškiai atskiria dvi dažnai painiojamas situacijas – garantijos taikymą ir žalos atlyginimą.

„Jeigu automobilis turi gamyklinį ar kitą kokybės trūkumą, vartotojas gali naudotis garantijos suteikiamomis teisėmis. Tačiau jeigu automobilis buvo sugadintas jau po jo perdavimo pirkėjui – net ir garantinio aptarnavimo metu – vien garantijos taisyklės tokios situacijos nebereglamentuoja“, – sako M. Baigys.

Šioje byloje teismai nustatė, kad automobilis pirkėjui buvo perduotas tinkamos kokybės. Vėliau atsiradę pažeidimai nebuvo susiję su gamykliniu broku ar garantiniu defektu – juos sukėlė eismo įvykis, įvykęs dėl serviso darbuotojo veiksmų. Todėl toks ginčas, pasak M. Baigio, pirmiausia vertintinas ne kaip parduoto daikto kokybės problema, o kaip žalos atlyginimo klausimas.

Ko gali reikalauti automobilio savininkas?

 Nors vartotojas šioje byloje nelaimėjo reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti visą automobilio kainą, tai nereiškia, kad jis lieka be apsaugos. Servisas atsako už savo darbuotojų veiksmus, todėl tokiais atvejais gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą. „Teismas iš esmės pasakė, kad servisas negali išvengti atsakomybės. Tačiau ji kyla ne todėl, kad buvo pažeista garantija, o todėl, kad buvo padaryta žala svetimam turtui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę reikalauti visiško žalos atlyginimo“, – komentuoja M. Baigys. Praktikoje tai gali apimti automobilio remonto išlaidas, prekinės vertės sumažėjimą, pakaitinio automobilio išlaidas ar kitus dėl įvykio patirtus nuostolius. Kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar pasiūlytas sprendimas iš tiesų kompensuoja visą patirtą žalą, o ne tik akivaizdžiausias remonto išlaidas.

Pasak M. Baigio, tokiose situacijose nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais patvirtinama, kad pretenzijų servisui nebeturima. „Jei tai yra žalos atlyginimo klausimas, vartotojas turi teisę reikalauti visiško savo nuostolių atlyginimo. Todėl prieš priimant serviso ar draudimo bendrovės pasiūlymą verta įsitikinti, kad jis apima ne tik automobilio remontą, bet ir kitas realias pasekmes“, – pažymi advokatas.

Svarbiausia – pasirinkti tinkamą teisių gynimo būdą

 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra reikšminga, nes primena, kad vien automobilio sugadinimo garantinio aptarnavimo metu faktas savaime nesuteikia pirkėjui teisės atsisakyti pirkimo–pardavimo sutarties ir reikalauti grąžinti visą už automobilį sumokėtą kainą. Jei automobilis pardavimo metu buvo tinkamos kokybės, o jo sugadinimą lėmė vėlesnis eismo įvykis, ginčas paprastai turėtų būti sprendžiamas per žalos atlyginimo institutą.

Kita vertus, tai nereiškia, kad vartotojas turi susitaikyti su bet kokiu serviso pasiūlymu. Patikėjęs automobilį profesionaliam paslaugos teikėjui, vartotojas turi pagrįstą lūkestį jį atgauti saugų, techniškai tvarkingą ir nepraradusį vertės dėl serviso veiksmų. Todėl serviso padaryta žala turi būti įvertinta realiai, o jos atlyginimas – pakankamas. „Tokiose situacijose svarbiausia ne emocinis sprendimas, o tiksliai pasirinktas teisinis kelias. Reikalavimas grąžinti visą automobilio kainą gali atrodyti logiškas vartotojui, tačiau teisiškai jis nebūtinai bus pagrįstas. Tuo tarpu tinkamai suformuluotas reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti gerokai efektyvesnis“, – apibendrina M. Baigys.

Ar skųsdamas baudą galite sulaukti griežtesnės sankcijos?  

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad administracinių nusižengimų tyrimas ir bylų nagrinėjimas grindžiamas esminiais proceso principais – nekaltumo prezumpcija, lygybe prieš įstatymą, proporcingumu, teisingu procesu, operatyvumu bei draudimu pabloginti asmens padėtį vien dėl to, kad jis apskundė priimtą sprendimą (non reformatio in peius).  Šis principas yra viena svarbiausių atsakomybėn traukiamo asmens teisės į gynybą garantijų. Jo esmė – asmuo neturi bijoti ginti savo teisių vien todėl, kad dėl pateikto skundo jo situacija gali tapti blogesnė. Jei taip būtų, pats procesas nebeatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.

„Non reformatio in peius principas užtikrina, kad asmuo galėtų laisvai pasinaudoti teise apskųsti, jo nuomone, neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Vien dėl to, kad asmuo pateikė skundą, jo teisinė padėtis negali būti pabloginama“, – pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Šio principo privalu laikytis visose administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo stadijose – pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame bei bylos atnaujinimo procese, taip pat bylą grąžinus nagrinėti iš naujo. Tačiau svarbu žinoti, kad draudimas bloginti asmens padėtį nėra absoliutus.

Pirmosios instancijos teismas gali pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį tik tuo atveju, jei dėl to yra pateiktas nukentėjusiojo skundas. Apeliacinėje instancijoje tai galima padaryti tik tuomet, kai skundą yra pateikusi institucija, priėmusi nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka, institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, arba nukentėjusysis.

Kitaip tariant, jeigu sprendimą apskundžia tik pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, teismas negali vien dėl šio skundo paskirti griežtesnės nuobaudos ar kitaip pabloginti jo teisinės padėties. Tuo tarpu jei skundą pateikia ir nukentėjusysis ar institucija, teismas turi teisę priimti ir griežtesnį sprendimą – pavyzdžiui, paskirti griežtesnę administracinę nuobaudą arba panaikinti švelnesnę sankciją.

Kaip vertinama, ar asmens padėtis buvo pabloginta?

Vertinant, ar buvo pažeistas non reformatio in peius principas, lyginama ne teorinė galimybė priimti kitokį sprendimą, o realūs priimti procesiniai sprendimai.

Analizuojama, ar naujasis sprendimas:

  • labiau suvaržo asmens teises;
  • nustato papildomas pareigas ar ribojimus;
  • numato griežtesnę administracinę atsakomybę;
  • paskiria griežtesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę;
  • pripažįsta kaltu asmenį, kurio atžvilgiu byla buvo nutraukta;
  • priteisia didesnį žalos atlyginimą ar kitaip pablogina jo teisinę padėtį.

Kaip pabrėžia D. Velykis, vien prielaidos, kad situacija galėjo būti blogesnė, nepakanka – principo pažeidimas turi būti nustatytas realiai, lyginant konkrečius priimtus sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: padėtis buvo pabloginta net ir panaikinus vieną ribojimą

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo nagrinėjama byla, kurioje neblaiviam vairuotojui policija skyrė 800 eurų baudą, šešiems mėnesiams atėmė teisę vairuoti bei dvylikai mėnesių uždraudė vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. Asmuo apskundė šį sprendimą, prašydamas sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą iki trijų mėnesių ir panaikinti draudimą vairuoti automobilius be antialkoholinių variklio užraktų.

Apylinkės teismas draudimą panaikino, tačiau kartu pailgino teisės vairuoti atėmimo terminą nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Apygardos teismas šį sprendimą paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad byla buvo nagrinėjama tik pagal paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą, todėl teismas neturėjo teisės jo padėties pabloginti. Nors viena administracinio poveikio priemonė buvo panaikinta, teisės vairuoti atėmimo termino pailginimas iki dvylikos mėnesių faktiškai reiškė griežtesnį asmens teisių suvaržymą.

Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvo pažeistas non reformatio in peius principas, nustatė esminį proceso teisės pažeidimą ir panaikino tiek apylinkės, tiek apygardos teismų sprendimus.

„Ši nutartis dar kartą patvirtina, kad teisė apskųsti sprendimą negali tapti rizika sulaukti griežtesnių pasekmių. Tai viena svarbiausių procesinių garantijų, užtikrinančių asmens teisę į veiksmingą gynybą“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.