Month: November 2025

Artėjant „Juodojo penktadienio“ karštinei, kai reklamos intensyvumas socialiniuose tinkluose pasiekia aukščiausią tašką, verslai vis dažniau pasitelkia nuomonės formuotojų, kitaip vadinamų influenceriais, komunikaciją. Tokios kampanijos generuoja didelį dėmesį ir pardavimus, tačiau kartu kelia ir riziką – ypač tuomet, kai turinys kuriamas greitai, kartais net nepasitvirtinus visų detalių. Todėl klausimas, kas iš tikrųjų valdo turinį ir kas atsako už jo tikslumą, tampa itin aktualus.

AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė pabrėžia, kad ši atsakomybė nėra vienareikšmė. Anot jos, verslai neretai klysta manydami, kad už nuomonės formuotojo pasisakymus atsako tik turinio kūrėjas, tačiau teisinis reguliavimas rodo, jog atsakomybė dažnai yra dalijama. „Verslas turi suvokti, kad bendradarbiaudamas su nuomonės formuotoju jis dalijasi atsakomybe už viešą komunikaciją. Jei turinio kontrolė yra menka arba jos apskritai nėra, gali tekti aiškintis ne tik vartotojams, bet ir priežiūros institucijoms“, – sako ji.

Teisės aktai aiškiai nustato, kad reklama socialiniuose tinkluose turi būti atpažįstama, teisinga ir neklaidinanti. Reklamos įstatymas, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) gairės numato, jog reklamos turinyje negali būti nepagrįstų teiginių, nutylėtų esminių faktų ar dirbtinai sukurtų nuolaidų. Žinutė turi būti pažymėta kaip reklama, tačiau vien žymėjimas neužtikrina, kad komunikacija bus laikoma teisėta – verslui būtina pasirūpinti, jog informacija, kurią skleidžia nuomonės formuotojas, būtų tiksli ir pagrįsta.

Pasak AVOCAD teisininkės, šią kryptį patvirtina ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad už klaidinančios reklamos skleidimą gali atsakyti ne tik reklamos užsakovas, bet ir reklamos skleidėjas, jeigu tenkinamos trys sąlygos: 1) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad naudojama reklama neatitinka įstatymo reikalavimų; 2) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad įstatymo reikalavimai buvo pažeisti dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą; 3) skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Tai reiškia, kad tiek prekės ženklas, tiek nuomonės formuotojas gali būti vertinami kaip kartu atsakingi subjektai, o verslui nepakanka formaliai nurodyti, jog tam tikra informacija buvo „influencerio interpretacija“.

Ky­la klausimas, ar verslas privalo peržiūrėti kiekvieną socialinių tinklų įrašą ir istoriją. Pasak Kamilės Žilinskytės, įstatymai tokios pareigos tiesiogiai nenustato, tačiau verslas turi užtikrinti turinio kontrolės mechanizmus. „Verslas neprivalo tikrinti kiekvieno įrašo minutės tikslumu, tačiau turi būti aiškiai sutarta tvarka: ką galima skelbti, kokia informacija privalo būti patikrinta, kokių frazių negalima naudoti. Jei viskas paliekama „laisvai kūrybai“, atsakomybė dažnai krenta ant verslo pečių“, – akcentuoja ji. Tai ypač aktualu „Juodojo penktadienio“ laikotarpiu, kai kampanijos vyksta intensyviai, nuolaidos keičiasi kelis kartus per dieną, o klaidos gali lemti tiek finansinius, tiek reputacinius nuostolius.

Nuomonės formuotojas gali būti laikomas prekės ženklo atstovu ir tais atvejais, kai oficialaus statuso neturi. Pakanka, kad jis naudotų prekės ženklo vizualinį stilių, kalbėtų „mūsų“ forma, remtųsi prekės ženklo pateikta informacija arba komunikuotų pagal aiškiai apibrėžtus prekės ženklo nurodymus. Tokiu atveju jo sukurtas turinys vertinamas kaip prekės ženklo komunikacijos dalis, todėl atsakomybė tampa bendra.

Norint apsiginti ginčo atveju, svarbiausia – dokumentai. Teisininkė pabrėžia, kad sutartys, „briefai“, turinio gairės, patvirtintų įrašų istorija ir rašytinė komunikacija dėl nuolaidų, kodų, likučių ar prekių savybių yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys, kad verslas davė teisingus nurodymus. Jei netiksli informacija atsirado dėl nuomuonės formuotojo neapdairumo, klaidos ar savarankiško interpretavimo, būtent šie dokumentai gali padėti verslui tai įrodyti.

Besiruošiant intensyviems „Juodojo penktadienio“ pardavimams, verslui svarbu kurti aiškų turinio kontrolės procesą, aptarti visus komunikacijos aspektus sutartyse ir stebėti nuomonės formuotojo reputaciją. Kiekvienas skelbiamas teiginys, vizualas ar nuolaida atspindi ne tik jo kūrybą, bet ir pačio verslo vertybes bei atsakomybės ribas.

„Kiekvienas žodis įraše yra komunikacija jūsų vardu. Todėl turinys turi būti ne tik patrauklus, bet ir teisiškai saugus“, – pabrėžia AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė.

Kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas delsia apžiūrėti turtą ir įvertinti žalą, nukentėjęs asmuo lieka nežinioje – ką jam daryti: ar laukti, ar veikti? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato, draudimo teisės eksperto Juliaus Sakalausko, kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas nededa reikiamų pastangų draudžiamojo įvykio pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti ir per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, paskaičiuoja nepagrįsto dydžio draudimo išmoką, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į turto vertintoją, o draudikas privalo atlyginti su tuo su susijusias nukentėjusio asmens išlaidas.

Draudikas delsė ir žalą įvertino per mažai

Advokatas pateikia bylos pavyzdį, kuomet vienoje išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad į kieme stovėjusį ieškovo automobilį „Volvo S60“ atsitrenkė neblaivaus vairuotojo vairuojamas BMW. Įvykį užfiksavo policija, o žalą turėjo atlyginti draudimo bendrovė, kurioje buvo apdrausta kaltininko civilinė atsakomybė.

Ieškovas per draudiko savitarnos sistemą pateikė pranešimą apie įvykį ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant automobilio sugadinimų nuotraukas. Tačiau, nors atsakingam draudikui ir kilo abejonių dėl ieškovo automobilio sugadinimų masto, per 3 darbo dienas nuo ieškovo rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos jis neapžiūrėjo sugadinto automobilio ir pateikė žalos paskaičiavimą, kuris visiškai neatspindėjo realių ieškovo nuostolių.

Nesutikdamas su draudiko paskaičiuotu žalos dydžiu, ieškovas pasitelkė nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją, kuris nustatė, kad reali automobilio atstatymo vertė yra kur kas didesnė. Nors po turto vertinto paskaičiavimų gavimo draudikas perskaičiavo žalą ir išmokėjo didesnes sumas, atlyginti ieškovo patirtas turto vertinimo paslaugų išlaidas draudikas vis vien atsisakė.

Ieškovas dėl to kreipėsi į teismą ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad draudikas neįvykdė pareigos per 3 dienas apžiūrėti sugadintą turtą, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į nepriklausomą ekspertą ir turėjo teisę pasitelkti atstovą – advokatą, todėl nusprendė, kad išlaidos už turto vertintojo ir advokato samdymo išlaidas turi būti kompensuotos.

Teismo išaiškinimas: draudikas privalo veikti greitai ir sąžiningai. Ir kaip tai veikia praktikoje?

Teismas pabrėžė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos ir nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis. Ir tokiu atveju atsakingas draudikas privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Teisė atlikti sugadinto turto apžiūrą nuotoliniu būdu negali būti aiškinama atsietai nuo draudiko pareigos Įstatymo nustatytu terminu t. y. per 3 darbo dienas apžiūrėti turtą. Nepaisant to, kokiu būdu draudikas atlieka sugadinto turto apžiūrą – gyvai ar nuotoliu, ji turi būti atlikta per Įstatyme nustatytą terminą, surašant vienokį ar kitokį dokumentą (turto apžiūros ataskaitą, techninės apžiūros protokolą ar kita).

Privalomojo draudimo atveju nukentėjusio asmens sugadinto turto būtinas remonto išlaidas draudikai privalo apskaičiuoti pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais, o ne pagal atsakingų draudikų partnerių – autoservisų, kurie gali net neturėti visos reikiamos įrangos atlikti reikiamo lygio remontą, siūlomus mažesnius įkainius, ar nuolaidas, kurias jie pritaiko draudikams.

„Šis sprendimas labai aiškiai dar kartą nubrėžia ribas: draudikai negali vilkinti draudžiamųjų įvykių tyrimų ir negali piktnaudžiauti savo padėtimi nukentėjusiems asmenims siūlydami išmokėti aiškiai nepagrįsto dydžio draudimo išmokas“, – pažymi advokatas Julius Sakalauskas.

„Teisingas žalos įvertinimas turi būti ne derybų objektas, o teisinė pareiga. Draudimo bendrovės, kurios nepaiso šios pareigos, rizikuoja ne tik finansiniais praradimais, bet ir savo reputacija. Jeigu draudikas kelis kartus didina išmoką tik po pretenzijų – tai ženklas, kad žalos vertinimas buvo atliktas netinkamai“, – konstatuoja advokatas. Pasak jo, tai svarbus teisinės pusiausvyros atstatymas tarp verslininko – profesionalaus draudiko ir nukentėjusio asmens, kuris dažnu atveju neturi reikiamų žinių ir laiko ginčytis su draudiku dėl kiekvieno varžtelio remonto sąmatoje, todėl galiausiai nuleidžia rankas.

Šis precedentas praktikoje sustiprina nukentėjusių asmenų poziciją ginčuose su draudimo bendrovėmis, nes teismai akcentavo ne tik formalų draudžiamųjų įvykių tyrimų terminų laikymąsi, bet ir profesinę draudiko pareigą elgtis rūpestingai, aktyviai ir sąžiningai. Taigi, pasak AVOCAD advokato, jei atsakingas draudikas ar jo įgaliotas asmuo per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, nukentėjęs  asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis, o atsakingas draudikas tokiu atveju privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.