Akcijų pardavimo sandoriai: kodėl geras verslas dar nereiškia sklandaus sandorio?  

Pelninga veikla, aiški verslo strategija ir sutarta akcijų kaina dar negarantuoja, kad akcijų pardavimo sandoris bus sklandus. Praktika rodo, kad iššūkiai dažnai paaiškėja ne derybose dėl komercinių sandorio sąlygų, o vertinant bendrovės teisinį pasirengimą sandoriui. Būtent šiame etape išryškėja ne tik ankstesnių akcijų perleidimų ar bendrovės dokumentacijos trūkumai, bet ir mokestinės, sutartinės, reguliacinės ar kitos teisinės rizikos, kurios gali turėti įtakos sandorio eigai, kainai ar net jo įgyvendinimui.

Todėl praktikoje vien verslo patrauklumas ar sutarta sandorio kaina savaime nereiškia, kad sandoris bus užbaigtas. Galutiniam rezultatui ne mažiau svarbus yra bendrovės pasirengimas sandoriui – gebėjimas tinkamai pagrįsti nuosavybės teisę į akcijas, identifikuoti galimas rizikas ir iš anksto susitarti dėl jų paskirstymo tarp šalių.

Apie tai, kokios klaidos praktikoje dažniausiai paaiškėja, rengiantis akcijų pardavimo sandoriui, kodėl vien tinkamai parengtos APPS nepakanka ir į kokius aspektus verslo savininkams verta atkreipti dėmesį dar prieš pradedant derybas su potencialiu investuotoju, komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.„Nors APPS pirmiausia siejama su akcijų perleidimu ir atsiskaitymo sąlygomis, praktikoje jos paskirtis yra gerokai platesnė. Tai nėra tik dokumentas, kuriuo įforminamas akcijų perdavimas – tinkamai parengta APPS yra pagrindinis instrumentas, leidžiantis šalims iš anksto susitarti dėl rizikos paskirstymo. Joje turėtų būti aiškiai nustatyta, kuri šalis ir kokia apimtimi prisiima atsakomybę už aplinkybes, kurios gali paaiškėti jau po sandorio užbaigimo ir turėti įtakos įsigyto verslo vertei“, – aiškina AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Dėl šios priežasties vienas svarbiausių pasirengimo akcijų pardavimo sandoriui etapų yra bendrovės teisinis, finansinis ir mokestinis patikrinimas (ang. due diligence). Jo tikslas nėra vien nustatyti galimus trūkumus ar sudaryti pagrindą deryboms dėl mažesnės akcijų kainos. Pagrindinė tokio patikrinimo funkcija – padėti pirkėjui įvertinti, kokį verslą jis įsigyja, o šalims – priimti informuotus sprendimus dėl sandorio sąlygų.

Praktikoje patikrinimo metu nustatyta rizika nebūtinai reiškia, kad sandoris nebus įgyvendintas. Žinoma, tam tikrais atvejais nustatytos aplinkybės gali lemti sprendimą sandorio atsisakyti, tačiau dažniau jos tampa pagrindu papildomoms deryboms ir APPS sąlygų koregavimui.

Pavyzdžiui, nustačius galimą mokestinę riziką dėl ankstesnių bendrovės veiklos laikotarpių, šalys gali susitarti, kad ši konkreti rizika lieka pardavėjo atsakomybėje, dalis akcijų kainos būtų sumokama tik įvykdžius tam tikras sąlygas arba būtų nustatytas atskiras kompensavimo mechanizmas. Tokiu būdu nustatyta rizika savaime netampa kliūtimi sandoriui – svarbiausia, kad šalys ją tinkamai įvertintų ir aiškiai susitartų, kas bei kokia apimtimi už ją atsakys.

Vis dėlto, svarbu suprasti, kad pirkėjo apsauga nėra absoliuti – ji priklauso nuo to, ar konkreti rizika buvo tinkamai identifikuota, įvertinta ir aptarta, prieš sudarant sandorį. Jeigu tam tikras klausimas apskritai nebuvo nagrinėtas, vėliau gali būti sudėtinga pagrįsti, kad pardavėjas pažeidė savo įsipareigojimus ar neatskleidė reikšmingos informacijos.Todėl viena pagrindinių praktinių taisyklių rengiantis akcijų pardavimo sandoriui yra ne tik nustatyti galimas rizikas, bet ir užtikrinti, kad dėl jų būtų aiškiai susitarta dar iki sandorio užbaigimo. Kuo mažiau neapibrėžtumo lieka sandorio dieną, tuo mažesnė tikimybė, kad neišspręsti klausimai taps ginčų priežastimi ateityje.

Akcijų nuosavybės istorija: formalumas, galintis sustabdyti sandorį

„Viena dažnai pasitaikančių praktinių problemų, su kuria susiduriame rengdami APPS, yra ne derybos dėl kainos ar sutarties sąlygų, o pardavėjo galimybė tinkamai pagrįsti savo nuosavybės teisę į parduodamas akcijas“, – sako S. Mickienė.

Ši problema ypač aktuali tais atvejais, kai APPS turi būti tvirtinama notarine tvarka. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad notarinė forma privaloma, kai perleidžiama 25 proc. ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba kai akcijų pardavimo kaina viršija 14.500,00 Eur.

Tvirtindamas APPS, notaras privalo įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę disponuoti parduodamomis akcijomis. Vien faktas, kad asmuo yra nurodytas akcininku Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje (JADIS) ar bendrovės vidiniuose dokumentuose, savaime nepatvirtina, kad jo nuosavybės teisė į akcijas yra tinkamai pagrįsta. Praktikoje turi būti įvertinta visa akcijų nuosavybės teisės atsiradimo grandinė – pateikti dokumentai, kurių pagrindu akcijos buvo įgytos, o tais atvejais, kai sandorį būtina tvirtinti notariškai, pateikti ir jų originalus.

Jeigu akcininkas akcijas įgijo, steigiant bendrovę, ir akcininkų struktūra nuo to laiko iš esmės nesikeitė, problemų įrodyti savo nuosavybės teisę į turimas akcijas paprastai nekyla. Net ir tais atvejais, kai steigimo dokumentai dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, bendrovėje įvykusio gaisro) nėra išlikę, pradinę akcininkų struktūrą dažniausiai galima atkurti pagal Juridinių asmenų registro duomenis.

Vis dėlto, mūsų praktika rodo, kad didžiausi iššūkiai kyla ne dėl steigimo dokumentų, o dėl vėlesnių akcijų perleidimų. Praktikoje paprastai susiduriama su dviem pagrindinėmis problemų grupėmis.

Pirma – neišsaugoma visa akcijų nuosavybės istoriją pagrindžianti dokumentacija.

Ilgiau veikiančiose bendrovėse akcininkų sudėtis neretai keičiasi ne vieną kartą. Akcijos perleidžiamos skirtingiems fiziniams ar juridiniams asmenims, sudaromos kelios APPS, tačiau, laikui bėgant, dalis dokumentų prarandama arba lieka ankstesnių akcininkų dispozicijoje. Praktikoje neretai susiduriama su situacijomis, kai bendrovė nebegali pateikti visų akcijų įgijimo dokumentų, nėra išlikę APPS originalų, akcijų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų ar kitų nuosavybės teisę pagrindžiančių įrodymų.

Tokiais atvejais tenka tikrinti visą akcijų nuosavybės grandinę – kas, kada ir kokiu pagrindu įgijo akcijas, kiek jų perleido, kam jos buvo perleistos, ar kiekvienas perleidimas buvo tinkamai įformintas ir ar akcininkų pasikeitimai buvo tinkamai įregistruoti JADIS sistemoje. Kuo ilgesnė bendrovės veiklos istorija ir kuo daugiau kartų keitėsi akcininkai, tuo didesnė tikimybė, kad nuosavybės grandinėje atsiras neaiškumų, kuriuos teks spręsti, jau vykstant sandoriui.

Praktikoje tai neretai reiškia ne tik papildomą dokumentų paiešką, bet ir poreikį susisiekti su ankstesniais akcininkais ar jų teisių perėmėjais, gauti jų patvirtinimus dėl įvykusių akcijų perleidimų ar parengti papildomus teisinius dokumentus, padedančius pašalinti nustatytus neaiškumus.

Tokie procesai dažnai nėra greiti – jie priklauso ne tik nuo pardavėjo, bet ir nuo trečiųjų asmenų galimybės bei noro pateikti reikalingą informaciją. Todėl tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip formalus dokumentų klausimas, sandorio procese gali tapti vienu iš veiksnių, lemiančių jo terminus ir papildomas sąnaudas.

Antra – ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti privalomos notarinės formos.

Nors reikalavimas tam tikrais atvejais APPS tvirtinti notarine tvarka galioja jau ne vienerius metus, praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai sandorio šalys vieną ekonomiškai vientisą akcijų perleidimą dirbtinai suskaido į kelias atskiras APPS. Pavyzdžiui, vietoje vieno sandorio, kuriuo būtų perleidžiama 100 proc. akcijų, sudaromi keli atskiri sandoriai dėl mažesnių akcijų paketų, formaliai nepasiekiančių Civiliniame kodekse nustatytos ribos.

Trumpuoju laikotarpiu toks sprendimas gali atrodyti racionalus – šalys neretai notarinės formos reikalavimą laiko pertekliniu formalumu, siekia sumažinti sandorio sąnaudas, sutrumpinti jo įgyvendinimo terminus ar išvengti papildomų procedūrų, susijusių su sandorio tvirtinimu pas notarą. Tačiau toks sprendimas gali turėti reikšmingų pasekmių ateityje. Mūsų praktikoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai notaras, nustatęs, kad ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti imperatyvių Civilinio kodekso reikalavimų dėl notarinės formos, atsisakė tvirtinti vėlesnį akcijų pirkimo-pardavimo sandorį.

Paradoksalu, tačiau sprendimas, kuris prieš kelerius metus atrodė greitesnis, paprastesnis ar ekonomiškai naudingesnis, ateityje gali tapti kliūtimi, parduodant verslą. Strateginis investuotojas, ketinantis įsigyti 100 proc. bendrovės akcijų, pagrįstai tikisi teisiškai tvarkingos akcijų nuosavybės istorijos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios sandorių grandinės. Todėl tikėtis, kad jis sutiks dirbtinai skaidyti savo investiciją vien tam, kad būtų pakartota ankstesnė netinkama praktika, būtų nepagrįsta.

Todėl bendrovėms, kurios ateityje planuoja pritraukti investuotoją ar svarsto apie verslo pardavimą, rekomenduotina dar iki derybų pradžios atlikti vidinį akcijų nuosavybės istorijos auditą. Praktikoje tai reiškia ne tik patikrinti, ar visi akcininkų pasikeitimai tinkamai atsispindi JADIS, bet ir įsitikinti, kad yra išlikę visi akcijų įgijimą bei perleidimą pagrindžiantys dokumentai, jų originalai, o ankstesni sandoriai buvo sudaryti, laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Toks išankstinis teisinis įsivertinimas leidžia išvengti situacijų, kai formalaus pobūdžio trūkumai tampa kliūtimi laiku užbaigti strategiškai svarbų sandorį.

Tačiau tinkamai sutvarkyta akcijų nuosavybės istorija išsprendžia tik vieną iš esminių sandorio klausimų – ji leidžia įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę perleisti akcijas. Ne mažiau svarbu įvertinti ir tai, kokį verslą pirkėjas faktiškai įsigyja, kokios rizikos egzistuoja bendrovės veikloje ir kuri šalis jas prisiims po sandorio užbaigimo. Būtent šiems klausimams spręsti APPS ypatingą reikšmę įgyja pardavėjo informacijos atskleidimo procesas bei garantijos.

Pardavėjo informacijos atskleidimas: ar pakanka dokumentus pateikti pirkėjui?

Praktikoje neretai kyla klausimas, kokia apimtimi informacija laikoma tinkamai atskleista. Ar pakanka, kad tam tikri dokumentai buvo pateikti pirkėjui ar patalpinti virtualiame duomenų kambaryje? Ar vis dėlto pardavėjas turėtų aktyviai atkreipti pirkėjo dėmesį į konkrečias aplinkybes ir jų galimas pasekmes?„Mūsų praktikoje būtent šis klausimas dažnai tampa vienu iš pagrindinių vertinant, ar po sandorio užbaigimo pirkėjas turi pagrindą reikšti pretenzijas pardavėjui. Vien formalus dokumento pateikimas ne visuomet reiškia, kad reikšminga rizika buvo tinkamai atskleista“, – pažymi teisininkė.

Šis klausimas tampa ypač aktualus tais atvejais, kai bendrovės dokumentuose egzistuoja daug įvairios informacijos, tačiau ne visa ji yra vienodai reikšminga pirkėjo sprendimui.

Pavyzdžiui, bendrovės dokumentuose gali būti informacija apie vykstantį ginčą, galimą mokestinę riziką, darbuotojo pareikštą reikalavimą ar reikšmingos sutarties nutraukimo riziką. Nors tokie dokumentai gali būti pateikti pirkėjui, praktikoje svarbu įvertinti, ar iš jų turinio pirkėjui buvo aiškiai suprantama ne tik pati aplinkybė, bet ir jos galima reikšmė įsigyjamo verslo vertei.

Todėl praktikoje rekomenduotina reikšmingas aplinkybes ne tik pateikti bendrame dokumentų rinkinyje, bet ir aiškiai bei raštu jas identifikuoti, nurodant, kokia konkreti rizika egzistuoja ir kokias galimas pasekmes ji gali sukelti.

Toks požiūris svarbus abiem sandorio šalims. Pirkėjui jis leidžia priimti informuotą sprendimą ir tinkamai įvertinti prisiimamą riziką, o pardavėjui – sumažinti tikimybę, kad po sandorio bus keliami reikalavimai dėl aplinkybių, kurios faktiškai buvo žinomos, tačiau kurių reikšmė nebuvo aiškiai aptarta.

Kitaip tariant, informacijos atskleidimo tikslas nėra vien formaliai įvykdyti pareigą pateikti dokumentus. Jo esmė – užtikrinti, kad iki sandorio užbaigimo šalys turėtų vienodą supratimą apie reikšmingas aplinkybes, jų galimas pasekmes ir tai, kam tenka su jomis susijusi rizika.

Pardavėjo garantijos: kada pirkėjo lūkesčiai tampa pardavėjo atsakomybe?

Tinkamas informacijos atskleidimas leidžia pirkėjui įvertinti žinomas bendrovės veiklos rizikas. Tačiau kiekvieno akcijų pardavimo sandorio metu lieka esminis klausimas – ar pirkėjas gali būti tikras, kad visa kita informacija apie bendrovę yra teisinga ir išsami.

Būtent šiam tikslui akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse naudojamos pardavėjo garantijos (angl. representations and warranties). Jomis pardavėjas patvirtina tam tikras aplinkybes, susijusias su bendrove, jos veikla ir parduodamomis akcijomis, ir iš esmės prisiima atsakomybę už tai, kad pateikta informacija yra teisinga ir nėra nuslėptų reikšmingų aplinkybių.

Praktikoje svarbu suprasti, kad pardavėjo garantijos nėra tik formalus sutarties skyrius. Tai vienas pagrindinių mechanizmų, leidžiančių šalims aiškiai apibrėžti, už kokias aplinkybes pardavėjas atsako po sandorio užbaigimo.

Pardavėjo garantijos dažniausiai apima pagrindinius bendrovės veiklos aspektus – akcijų nuosavybę, bendrovės teisinį statusą, finansinę informaciją, mokestinius įsipareigojimus, reikšmingas sutartis, ginčus, turtą bei kitus konkrečiam verslui aktualius klausimus. Tačiau svarbu suprasti, kad pirkėjo apsaugą lemia ne pats garantijų sąrašas, o tai, kaip tiksliai jos suformuluotos ir kokią riziką jos realiai apima.

„Praktikoje viena dažniausių klaidų – pernelyg abstraktus garantijų formulavimas. Iš pirmo žvilgsnio tokios nuostatos gali atrodyti pakankamai plačios, tačiau vėliau būtent jų interpretavimas tampa ginčo objektu“, – teigia S. Mickienė.

Pavyzdžiui, pardavėjas gali patvirtinti, kad bendrovė neturi jokių neatskleistų įsipareigojimų. Tačiau po sandorio paaiškėjus papildomai mokestinei prievolei, darbuotojo pareikštam reikalavimui ar reikšmingos sutarties pažeidimui, gali kilti klausimas – ar konkreti situacija patenka į šios garantijos apimtį. Kuo abstraktesnė garantijos formuluotė, tuo daugiau galimybių skirtingai ją interpretuoti ir tuo didesnė tikimybė, kad šalys skirtingai vertins savo atsakomybę.

Todėl rengiant APPS svarbu vengti situacijų, kai šalys apsiriboja abstrakčiomis deklaracijomis. Garantijos turi būti formuluojamos atsižvelgiant į konkretaus verslo pobūdį, atlikto patikrinimo rezultatus ir tas rizikas, kurios realiai gali turėti įtakos įsigyto verslo vertei.

Ne mažiau svarbu tai, kad pardavėjo garantijos negali būti vertinamos atskirai nuo prieš tai aptarto informacijos atskleidimo proceso. Jeigu tam tikra aplinkybė buvo aiškiai atskleista pirkėjui iki sandorio užbaigimo, paprastai ji negali būti laikoma netikėta rizika, už kurią atsakomybę turėtų prisiimti pardavėjas. Tuo tarpu neatskleistos reikšmingos aplinkybės, kurios neatitinka pardavėjo garantijų, gali tapti pagrindu pirkėjo reikalavimams po sandorio užbaigimo.

Todėl tinkamai parengta APPS nėra tik garantijų ir atsakomybės ribojimų rinkinys. Tai dokumentas, kuriame kartu sujungiami visi pagrindiniai rizikos valdymo elementai – nustatytų aplinkybių atskleidimas, pardavėjo patvirtinimai ir aiškus atsakomybės paskirstymas tarp šalių.

Kai garantijų nepakanka: kaip tinkamai paskirstyti konkrečias sandorio rizikas?

Net ir tinkamai suformuluotos pardavėjo garantijos ne visuomet išsprendžia visas situacijas, ypač tais atvejais, kai tam tikra rizika yra žinoma dar iki sandorio užbaigimo, tačiau šalys dėl komercinių priežasčių nusprendžia sandorį tęsti.

Tokiais atvejais rekomenduotina neapsiriboti bendro pobūdžio garantijomis, o konkrečiai susitarti, kaip bus sprendžiamos nustatytos rizikos pasekmės. Kitaip tariant, jeigu tam tikra aplinkybė jau yra identifikuota atliekant teisinį, finansinį ar mokestinį patikrinimą, šalys turėtų aiškiai įtvirtinti, kuri šalis prisiima atsakomybę, jeigu ši rizika ateityje materializuotųsi.

Pavyzdžiui, jeigu iki sandorio nustatoma galima mokestinė rizika už ankstesnius bendrovės veiklos laikotarpius, APPS tikslinga aiškiai numatyti, kad dėl šios rizikos atsiradę nuostoliai tenka pardavėjui, arba nustatyti kitą kompensavimo mechanizmą. Tokiu būdu pirkėjui nereikia ginčytis dėl to, ar konkreti situacija laikytina pardavėjo garantijų pažeidimu – šalys iš anksto būna susitarusios dėl atsakomybės už konkrečią riziką.

Kartu svarbu įvertinti ir pardavėjo interesus. Pardavėjui neturėtų likti neribota ir neapibrėžta atsakomybė už visas bendrovės istorijoje galėjusias atsirasti aplinkybes, ypač tais atvejais, kai po sandorio jis nebedalyvauja bendrovės veikloje ir nebegali kontroliuoti jos sprendimų. Todėl rengiant APPS rekomenduojama aiškiai nustatyti ne tik pardavėjo atsakomybės pagrindus, bet ir jos ribas – terminus, maksimalų atsakomybės dydį bei atvejus, kuriems tokie ribojimai netaikomi (pavyzdžiui, tyčiniam informacijos nuslėpimui).

Praktikoje daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama ne formaliam kuo platesnių garantijų įrašymui į sutartį, o realiam rizikų valdymui. Kuo aiškiau šalys iki sandorio užbaigimo susitaria, kokios aplinkybės laikomos pirkėjo prisiimama verslo rizika, o kokios lieka pardavėjo atsakomybėje, tuo mažesnė tikimybė, kad po sandorio užbaigimo dėl tų pačių aplinkybių kils ginčai.

Apibendrinant, akcijų pardavimo sandorio sėkmę lemia ne vien verslo patrauklumas ar sutarta kaina. Praktikoje didžiausi iššūkiai dažnai kyla dėl istorinių aplinkybių – nepakankamai sutvarkytos akcijų nuosavybės dokumentacijos, neįvertintų teisinių rizikų ar nepakankamai aiškiai sutartyje paskirstytos atsakomybės tarp šalių. Todėl įmonės, svarstančios apie investuotojo pritraukimą ar verslo pardavimą, turėtų vertinti teisinį pasirengimą sandoriui kaip ilgalaikės verslo vadybos dalį, o ne tik kaip formalų veiksmą, atliekamą atsiradus pirkėjui. Kuo anksčiau identifikuojamos ir pašalinamos galimos kliūtys, tuo sklandžiau vyksta derybos ir tuo mažesnė tikimybė, kad formalūs ar istoriniai klausimai taps priežastimi atidėti ar apskritai prarasti sudarytą sandorį.

 

Žalą gali tekti atlyginti net ir be kaltės: ką apie griežtąją civilinę atsakomybę turėtų žinoti verslas?

Ar įmonė gali būti įpareigota atlyginti žalą, nors nepadarė jokio pažeidimo ir elgėsi atsakingai? Lietuvos teisėje – taip. Tam tikrais atvejais civilinė atsakomybė kyla net ir nenustačius asmens kaltės. Šis principas ypač aktualus nekilnojamojo turto savininkams, pastatų valdytojams, statybų, gamybos, transporto ir kitų didesnės rizikos sektorių įmonėms. Tačiau advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pabrėžia, kad atsakomybė be kaltės nereiškia besąlyginės pareigos atlyginti bet kokią žalą.

Civilinėje teisėje galioja bendrasis principas – kiekvienas asmuo privalo elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems. Įprastai civilinei atsakomybei kilti būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltė. Vis dėlto Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato išimtis, kai pareiga atlyginti žalą gali atsirasti ir be kaltės. Tokia atsakomybė vadinama griežtąja civiline atsakomybe. Ji gali būti taikoma, kai žala atsiranda dėl pastatų, statinių ar kitų konstrukcijų sugriuvimo arba trūkumų, dėl gyvūnų padarytos žalos, taip pat dėl didesnio pavojaus šaltinių, pavyzdžiui, transporto priemonių, mechanizmų, pavojingų medžiagų naudojimo ar statybų veiklos. „Verslui svarbu suprasti, kad civilinė atsakomybė ne visada siejama su padaryta klaida ar konkrečiu pažeidimu. Tam tikrais atvejais pati vykdoma veikla, valdomas turtas ar naudojami įrenginiai lemia didesnę teisinę riziką. Todėl vien argumentas, kad įmonė elgėsi rūpestingai ir nieko blogo nepadarė, ne visada bus pakankamas išvengti pareigos atlyginti žalą“, – aiškina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Pastatų savininkams ir valdytojams – ypatinga atsakomybė

Viena aktualiausių griežtosios civilinės atsakomybės taikymo sričių yra nekilnojamojo turto valdymas. Tai svarbu ne tik daugiabučių namų administratoriams, bet ir biurų pastatų, prekybos centrų, sandėlių, gamybinių patalpų bei kitų komercinių objektų savininkams ir valdytojams. Civilinis kodeksas numato, kad už žalą, atsiradusią dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo arba kitokių jų trūkumų, atsako jų savininkas arba valdytojas, jeigu įstatyme nustatytos sąlygos leidžia atsakomybę taikyti būtent jam. Praktikoje tokios situacijos gali būti labai įvairios: nuo nesandaraus stogo padarytos žalos iki nukritusių konstrukcijų, nesaugių laiptų ar kitų statinio defektų sukeltų nuostolių. Tačiau esminė aplinkybė, pasak R. Puodžiūno, yra ne vien pats žalos faktas. „Vien tai, kad žmogus susižalojo pastate arba prie jo buvo apgadintas automobilis, dar nereiškia, kad pastato savininkas ar administratorius automatiškai privalės atlyginti žalą. Griežtajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti, kad žala atsirado būtent dėl statinio sugriuvimo ar jo trūkumo. Tai yra esminė riba, kurią savo praktikoje nuosekliai akcentuoja ir teismai“, – pažymi teisininkas.

Kitaip tariant, būtina nustatyti ne tik žalą ir jos dydį, bet ir konkretų statinio trūkumą bei priežastinį ryšį tarp šio trūkumo ir atsiradusių nuostolių.

Nuo stogo nukritęs sniegas: kas turi atlyginti žalą?              

Viena dažniau pasitaikančių situacijų – žiemą nuo pastato stogo nukritęs sniegas ar ledas, apgadinęs šalia stovėjusį automobilį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakomybė savaime tenka pastato savininkui ar administratoriui. Tačiau teismų praktika rodo, kad situacija gerokai sudėtingesnė. Vienoje iš nagrinėtų bylų teismas konstatavo, kad nuo pastato stogo nukritęs ledo ar sniego gabalas savaime nėra statinio konstrukcijos trūkumas. Jeigu sniegas susiformavo dėl įprastų atmosferos sąlygų ir nėra duomenų, kad jo kritimą lėmė stogo ar kitų konstrukcijų defektai, vien šios aplinkybės nepakanka griežtajai civilinei atsakomybei taikyti. Kitoje byloje buvo vertinamos ne tik meteorologinės sąlygos, bet ir paties nukentėjusiojo elgesys.

Teismas atsižvelgė į tai, kad įvykio laikotarpiu kritulių iš esmės nebuvo, o automobilis buvo pastatytas ant šaligatvio, kur jo statymas nebuvo leidžiamas. Nustatyta, kad tinkamai pastačius automobilį žalos būtų buvę išvengta. Šios aplinkybės tapo reikšmingos sprendžiant, ar pastato administratoriui apskritai kyla civilinė atsakomybė. „Tokios bylos puikiai parodo, kodėl kiekvieną žalos atlyginimo situaciją būtina vertinti individualiai. Teismas analizuoja ne tik žalos atsiradimo vietą, bet ir jos priežastis, oro sąlygas, pastato būklę, valdytojo veiksmus bei paties nukentėjusiojo elgesį. Griežtoji atsakomybė nėra automatinis žalos atlyginimo mechanizmas“, – sako R. Puodžiūnas.

Ne kiekvienas inžinerinės sistemos gedimas reiškia griežtąją atsakomybę

Dar viena aktuali sritis – vandentiekio, šildymo ir kitų pastato inžinerinių sistemų gedimai.

Tiek gyvenamuosiuose, tiek komerciniuose pastatuose tokie incidentai gali sukelti didelių nuostolių: sugadinti patalpas, įrangą, prekes ar net sutrikdyti įmonės veiklą.

Tačiau sprendžiant atsakomybės klausimą svarbu nustatyti, dėl kokio konkretaus objekto defekto kilo žala ir kas atsakingas už jo priežiūrą.

Vienoje iš teismų nagrinėtų bylų žala kilo trūkus vonios šildytuvo jungčiai. Nors ginčas buvo susijęs su pastato inžinerine sistema, teismas vertino konkrečią gedimo vietą ir įrenginio priežiūros pareigas. Nustatyta, kad trūkusi jungtis buvo gyventojo bute, o už atitinkamo įrenginio būklę buvo atsakingas buto savininkas.

Šis pavyzdys atskleidžia, kad atsakomybės ribos priklauso ne vien nuo to, ar objektas susijęs su bendrojo naudojimo sistema.

„Komercinio nekilnojamojo turto rinkoje tokie klausimai gali būti dar sudėtingesni, nes pastate veikia keli subjektai – savininkas, administratorius, nuomininkai, techninės priežiūros paslaugų teikėjai. Todėl itin svarbu aiškiai apibrėžti jų pareigas, atsakomybės ribas ir faktinį turto valdymą. Kilus ginčui, būtent šios aplinkybės gali turėti lemiamos reikšmės“, – komentuoja AVOCAD teisininkas.

Ką verslui verta įsivertinti iš anksto?

Griežtosios civilinės atsakomybės reguliavimas verslui siunčia svarbią žinutę: teisinė rizika gali egzistuoti net ir tada, kai įmonė laikosi nustatytų procedūrų ir mano tinkamai vykdanti savo pareigas.

Todėl nekilnojamojo turto savininkams ir valdytojams svarbu ne tik užtikrinti tinkamą pastatų techninę priežiūrą, bet ir dokumentuoti atliktus patikrinimus, defektų šalinimą, priežiūros darbus bei atsakomybės pasiskirstymą tarp skirtingų subjektų. Ne mažiau svarbu įvertinti turimas civilinės atsakomybės draudimo sutartis ir jų taikymo ribas. Mat net ir tinkamai organizuota veikla ne visais atvejais pašalina žalos atlyginimo riziką. Tiesa, griežtoji atsakomybė nereiškia, kad nukentėjusiajam pakanka vien pareikšti reikalavimą dėl nuostolių. Vis tiek būtina pagrįsti įstatyme numatytas atsakomybės sąlygas. Be to, tam tikrais atvejais reikšmingos gali būti ir aplinkybės, susijusios su paties nukentėjusiojo veiksmais ar kitais įstatyme numatytais atleidimo nuo atsakomybės pagrindais.

„Verslui rekomenduočiau į civilinės atsakomybės riziką žiūrėti ne tik tada, kai žala jau padaryta. Prevencinis teisinis įsivertinimas, aiškiai paskirstytos turto priežiūros pareigos ir tinkamas incidentų dokumentavimas gali padėti išvengti ilgų ginčų arba gerokai sustiprinti įmonės poziciją jiems kilus“, – teigia R. Puodžiūnas.

Apibendrinant, Lietuvos teisėje įtvirtinta griežtoji civilinė atsakomybė yra reikšmingas mechanizmas, skirtas apsaugoti žalą patyrusių asmenų interesus. Tačiau jos taikymas turi aiškias teisines ribas.

Pastato savininkas ar valdytojas neprivalo automatiškai atlyginti kiekvienos žalos, kuri vienaip ar kitaip susijusi su jo valdomu objektu. Būtina nustatyti konkrečias žalos atsiradimo aplinkybes ir įvertinti, ar jos atitinka įstatyme numatytas griežtosios atsakomybės sąlygas. „Svarbiausia atskirti du dalykus – žalą, kuri tiesiog įvyko tam tikrame objekte, ir žalą, kurią iš tiesų sukėlė to objekto trūkumai. Šis skirtumas gali lemti visiškai skirtingą teisinį rezultatą. Todėl tiek verslui, sulaukusiam reikalavimo atlyginti žalą, tiek nukentėjusiajam prieš imantis teisinių veiksmų verta profesionaliai įvertinti faktines aplinkybes ir teismų praktiką“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Verslas žlugo, skolos liko: kada kreditoriai gali pasibelsti į asmeninę vadovo kišenę?

Įmonė pasiskolina milijoną eurų verslo plėtrai, investuoja į naują gamyklą, tačiau planai nepasiteisina – pardavimai neauga, kaupiasi nuostoliai, o galiausiai įmonė bankrutuoja ir paskolos negrąžina. Ar tokiu atveju kreditorius gali pareikalauti milijoną grąžinti iš asmeninės įmonės vadovo kišenės? Ar vadovą saugo teisė priimti rizikingus verslo sprendimus?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) pateikė verslui itin svarbų išaiškinimą: nesėkmingas verslas savaime nereiškia asmeninės vadovo atsakomybės, tačiau vadinamoji verslo sprendimų priėmimo taisyklė ne visais atvejais gali tapti jo gynybos argumentu.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas atkreipia dėmesį, kad  LAT priimta nutartis aktuali ne tik įmonių vadovams, bet ir akcininkams, investuotojams bei verslo finansuotojams. Ji primena, kad ribota juridinio asmens atsakomybė nėra absoliuti, tačiau kartu nustato aiškius reikalavimus kreditoriams, siekiantiems nuostolius išsiieškoti tiesiogiai iš vadovo.

Kiekvienas verslas susiduria su rizika. Net ir kruopščiai parengtas verslo planas gali nepasiteisinti, prognozuotos pajamos gali būti nepasiektos, o investicinis projektas – tapti nuostolingas. Dėl to teisėje egzistuoja vadinamoji verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule). Jos esmė – apsaugoti sąžiningai, rūpestingai ir bendrovės interesais veikiančius vadovus nuo asmeninės atsakomybės vien dėl to, kad jų priimti verslo sprendimai neatnešė laukto rezultato.

Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje nutartyje pabrėžė svarbų skirtumą: ši taisyklė taikoma vertinant vadovo atsakomybę pačiai bendrovei, tačiau nėra tiesiogiai taikoma tuomet, kai vadovui ieškinį dėl individualiai patirtos žalos pareiškia bendrovės kreditorius. „Verslo sprendimų taisyklė nėra universalus vadovo imunitetas nuo bet kokių reikalavimų. Ji saugo vadovo teisę priimti rizikingus, tačiau sąžiningus ir bendrovės interesus atitinkančius sprendimus. Tačiau kai kalbame apie tiesioginę žalą kreditoriui, vertinimo objektas pasikeičia. Tokiu atveju svarbiausia ne tai, ar sprendimas buvo ekonomiškai sėkmingas, o tai, ar vadovas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu elgėsi sąžiningai“, – aiškina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Anot jo, šis atskyrimas ypač reikšmingas bendrovėms, kurios savo veiklą finansuoja skolintomis lėšomis, įgyvendina didelės vertės investicinius projektus ar derasi su finansų institucijomis dėl finansavimo.

Vien negrąžintos paskolos asmeninei vadovo atsakomybei nepakanka

LAT nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl bankrutavusios kredito unijos kitoms bendrovėms suteiktų paskolų. Kredito unija siekė žalos atlyginimo tiek iš sprendimus dėl paskolų suteikimo priėmusių savo valdymo organų narių, tiek iš paskolas gavusių bendrovių vadovų.

Byloje buvo nustatyta, kad finansuoti verslo projektai susidūrė su sunkumais, paskolos nebuvo visiškai grąžintos, o jas gavusios bendrovės vėliau bankrutavo.

Apeliacinės instancijos teismas dalies bendrovių vadovų veiksmus įvertino kaip nesąžiningus ir nukreiptus į kredito unijos klaidinimą. Tačiau LAT konstatavo, kad tokiai išvadai pagrįsti nepakanka vien bendro pobūdžio aplinkybių apie rizikingą finansavimą, nepasiteisinusias verslo prognozes ar vėlesnį įmonių nemokumą.

Kasacinis teismas pabrėžė, kad tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės vadovui galimas tik išimtiniais atvejais, kai nustatomi konkretūs į kreditorių nukreipti nesąžiningi veiksmai ir dėl jų atsiradusi individuali žala. „Vien tai, kad bendrovė buvo finansiškai silpna, neturėjo pakankamai nuosavų lėšų ar vėliau nesugebėjo įgyvendinti verslo plano, dar nereiškia, kad jos vadovas sąmoningai klaidino kreditorių. Norint asmeniškai reikalauti žalos atlyginimo iš vadovo, būtina įrodyti gerokai daugiau – kokią konkrečią informaciją jis nuslėpė ar iškraipė, kokius nesąžiningus veiksmus atliko ir kaip būtent dėl jų kreditorius patyrė žalą“, – pažymi E. Čepas.

Advokato teigimu, šis išaiškinimas svarbus ir dėl to, kad verslo nesėkmės dažnai vertinamos jau žinant galutinį rezultatą. Tačiau tokia retrospektyvi analizė neturi virsti automatišku vadovo nesąžiningumo įrodymu.

Ką vadovas žinojo priimdamas sprendimą?

Vienas reikšmingiausių akcentų – būtinybė vertinti vadovo elgesį konkretaus sprendimo priėmimo metu, o ne vien pagal vėliau paaiškėjusius neigiamus padarinius.

Nagrinėtoje byloje LAT atkreipė dėmesį, kad vien verslo plano prognozių nepasitvirtinimas, vėlavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus ar sunkumai plėtojant veiklą neleidžia automatiškai daryti išvados, jog vadovas jau sudarydamas paskolos sutartį žinojo, kad prievolės nebus įvykdytos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad būtina atsižvelgti ir į faktinį projekto įgyvendinimą – pavyzdžiui, ar veikla buvo pradėta, ar buvo gaunamos pajamos, ar bent dalis paskolos buvo grąžinta. „Vadovas neprivalo garantuoti, kad kiekviena verslo prognozė išsipildys. Tačiau jis privalo suprasti skirtumą tarp optimistinės, bet realiais duomenimis pagrįstos prognozės ir kreditoriui pateikiamos informacijos, kurią pats žino esant klaidingą. Būtent ši riba gali tapti lemiama sprendžiant dėl asmeninės atsakomybės“, – sako AVOCAD advokatas. E. Čepo vertinimu, praktikoje tai reiškia, kad verslui ypač svarbu tinkamai dokumentuoti ne tik galutinį sprendimą skolintis ar investuoti, bet ir jo priėmimo aplinkybes: finansines prielaidas, rizikos vertinimą, turėtą informaciją ir numatytus alternatyvius scenarijus.

Vadovas ir akcininkas – ne tas pats

LAT taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną verslui aktualią aplinkybę – vadovo ir akcininko atsakomybės negalima sutapatinti net tada, kai abi funkcijas vykdo tas pats asmuo. Bendrovės vadovo atsakomybė už tiesiogiai kreditoriui padarytą žalą grindžiama bendrąja pareiga nedaryti žalos kitam asmeniui. Tuo tarpu akcininko atsakomybė gali kilti dėl piktnaudžiavimo ribotos atsakomybės apsauga, atliekant nesąžiningus veiksmus.

Todėl teismas privalo aiškiai nustatyti, kokiu statusu asmuo atliko konkrečius veiksmus ir kokiu teisiniu pagrindu jam taikoma atsakomybė. „Lietuvoje itin daug bendrovių, kuriose vienintelis akcininkas kartu yra ir direktorius. Tokiose situacijose šios dvi funkcijos kasdienėje veikloje dažnai persipina. Tačiau teisiniu požiūriu jos nėra tapačios. Jeigu kreditorius reikalauja asmeninės atsakomybės, būtina aiškiai atskirti, ar ginčijamas vadovo sprendimas, ar akcininko veiksmai, kuriais galėjo būti piktnaudžiaujama juridinio asmens ribota atsakomybe“, – komentuoja E. Čepas.

Ką ši nutartis keičia verslo praktikoje?

AVOCAD advokato teigimu, naujausias LAT išaiškinimas siunčia svarbią žinią abiem verslo santykių pusėms. Įmonių vadovams jis primena, kad sąžininga verslo rizika ir kreditoriaus klaidinimas yra skirtingi dalykai. Vadovo atsakomybės negalima pagrįsti vien tuo, kad bendrovė bankrutavo ar negrąžino skolos. Tačiau sąmoningai neteisingos informacijos teikimas, reikšmingų aplinkybių nuslėpimas ar kiti prieš konkretų kreditorių nukreipti nesąžiningi veiksmai gali lemti asmeninę civilinę atsakomybę.

Kreditoriams ši nutartis primena, kad reikalaujant žalos tiesiogiai iš vadovo nepakanka įrodyti neįvykdytą bendrovės prievolę. Būtina nustatyti konkrečius vadovo veiksmus, jų neteisėtumą, priežastinį ryšį ir individualiai kreditoriui padarytą žalą. „Praktinė pamoka verslui gana aiški – svarbu ne tik priimti pagrįstus sprendimus, bet ir gebėti parodyti, kokia informacija buvo remtasi juos priimant. Kuo skaidresnis finansavimo procesas, kuo tiksliau dokumentuotos prognozės ir kreditoriams pateikta informacija, tuo mažesnė rizika, kad vėliau nesėkmingas projektas virs ginču dėl asmeninės vadovo atsakomybės“, – teigia E. Čepas.

Taigi nutartis savaime neatleidžia vadovų nuo atsakomybės, tačiau dar kartą patvirtina aukštą jos pagrindimo standartą. „Ši nutartis nėra leidimas vadovams beatodairiškai rizikuoti. Tai priminimas, kad civilinė atsakomybė turi būti grindžiama konkrečiais veiksmais ir įrodymais, o ne vien neigiamu verslo rezultatu. Teisinis saugumas verslui reiškia abi šio principo puses: sąžiningo vadovo apsaugą ir realią galimybę kreditoriui apginti savo teises, kai jos buvo sąmoningai pažeistos“, – apibendrina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

 

Skolininkas užsienyje: kaip verslui susigrąžinti pinigus ir neįklimpti į brangų procesą

Eksportuojantiems ar paslaugas užsienio klientams teikiantiems Lietuvos verslams neapmokėta sąskaita tampa gerokai sudėtingesniu klausimu, kai skolininkas registruotas kitoje valstybėje. Su šia problema ypač dažnai susiduria vežėjų sektorius, kuriame paslaugos teikiamos skirtingose valstybėse, užsakovų grandinė gali būti ilga, o atsiskaitymai neretai priklauso nuo kelių skirtingų rinkos dalyvių. Tokiais atvejais net ir iš pirmo žvilgsnio aiški skola gali virsti sudėtingu tarpvalstybiniu išieškojimu. Kur kreiptis – į Lietuvos ar užsienio teismą? Kokios valstybės teisė bus taikoma? Ar Lietuvoje priimtas teismo sprendimas bus realiai įvykdytas užsienyje?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė sako, kad tarptautinio skolos išieškojimo atveju viena didžiausių klaidų yra pradėti nuo ieškinio rengimo, dar neatsakius į kur kas praktiškesnį klausimą – kur yra skolininko turtas ir ar iš jo realiai bus galima išieškoti skolą. „Galima laimėti bylą, tačiau verslui svarbus ne pats teismo sprendimas, o pinigai sąskaitoje. Todėl prieš pradedant procesą vertėtų įvertinti skolininko finansinę padėtį, patikrinti, ar jam nepradėtas nemokumo procesas, kur yra jo banko sąskaitos, nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Kartais toks patikrinimas iš esmės pakeičia ir visą išieškojimo strategiją“, – sako K. Šemeklytė.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas, savo praktikoje dirbantis ir su vežėjų teisiniais klausimais Egidijus Langys pažymi, kad transporto sektoriuje ši problema ypač ryški dėl pačios verslo struktūros. „Vežėjas gali būti Lietuvoje, užsakovas – Vokietijoje, ekspeditorius – Nyderlanduose, o krovinio gavėjas – dar kitoje valstybėje. Kai atsiranda neapmokėta sąskaita, labai greitai paaiškėja, kad vien žinoti, kas skolingas, neužtenka. Reikia suprasti, kur tą skolą realiai galima išsiieškoti ir ar pats procesas ekonomiškai pagrįstas“, – sako E. Langys.

Pirmasis dokumentas, kurį verta atsiversti – sutartis

Anot teisininkų, tarptautinis skolos išieškojimas iš tikrųjų prasideda dar tada, kai pasirašoma sutartis su užsienio partneriu.

Joje ypač svarbios dvi sąlygos: kokios valstybės teisė taikoma sutarčiai ir kurios valstybės teismas spręs ginčą.

ES teisėje šalys iš esmės gali pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę. Jei tokio pasirinkimo nėra, ji nustatoma pagal ES reglamente „Roma I“ įtvirtintas taisykles. Pavyzdžiui, prekių pirkimo–pardavimo sutartims paprastai aktuali pardavėjo, o paslaugų sutartims – paslaugų teikėjo valstybės teisė, nors konkrečioje situacijoje galimos išimtys.

Ne mažiau svarbi jurisdikcija. Bendroji taisyklė ES yra tokia, kad byla keliama valstybėje, kurioje yra atsakovas, tačiau sutartiniuose santykiuose gali būti reikšminga ir vieta, kurioje turėjo būti įvykdyta sutartinė prievolė. Be to, verslo sutartyje šalys gali iš anksto susitarti dėl konkrečios valstybės teismų jurisdikcijos.

„Vienas sakinys sutartyje kartais gali reikšti tūkstančius eurų būsimų proceso išlaidų. Jeigu Lietuvos įmonė sutartyje sutinka, kad visi ginčai bus nagrinėjami kitos valstybės teisme, atsiradus 10–20 tūkst. Eur skolai ji jau turės vertinti vietos advokatų, vertimų ir proceso išlaidas. Todėl jurisdikcijos nuostatos neturėtų būti laikomos technine sutarties pabaigos dalimi“, – pabrėžia K. Šemeklytė.

Langys priduria, kad tarptautiniuose santykiuose verslas neretai per mažai dėmesio skiria sutarties sąlygoms tol, kol santykiai klostosi sklandžiai.„Kol sąskaitos apmokamos laiku, teismingumo ar taikytinos teisės sąlygos atrodo formalumas. Tačiau atsiradus ginčui paaiškėja, kad jos gali lemti ir proceso trukmę, ir jo kainą, ir net sprendimą, ar dėl konkrečios skolos apskritai verta bylinėtis“, – sako jis.

Kai skolininkas skolos neginčija – procesas gali būti paprastesnis

Jeigu skolininkas yra kitoje ES valstybėje ir iš esmės neginčija savo prievolės, viena iš galimybių yra Europos mokėjimo įsakymo procedūra.

Ji sukurta tarpvalstybiniams neginčijamiems civiliniams ir komerciniams piniginiams reikalavimams. Procesas vykdomas naudojant standartizuotas formas, o skolininkui nepateikus prieštaravimo Europos mokėjimo įsakymas tampa vykdytinas kitoje ES valstybėje be atskiro bylos nagrinėjimo iš naujo.

Mažesniems reikalavimams galima svarstyti ir Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, skirtą tarpvalstybiniams reikalavimams, kurių suma neviršija 5.000 Eur.

Tačiau, pasak K. Šemeklytės, vien skolos dydis neturėtų automatiškai nulemti proceso pasirinkimo.

„Pirmiausia reikia suprasti, ar skolininkas skolą ginčija. Jei yra pretenzijų dėl prekių kokybės, darbų atlikimo, sutarties nutraukimo ar įskaitymo, formaliai paprastesnė procedūra nebūtinai reiškia, kad ginčas ir liks paprastas“, – pažymi AVOCAD teisininkė.

Kartais svarbiau ne teismo sprendimas, o laiku „užšaldyti“ pinigus

Dar viena ES teisės priemonė, kuri verslui gali būti itin aktuali, – Europos sąskaitos blokavimo įsakymas.

Jis leidžia tarpvalstybinėje byloje vienos ES valstybės teismui blokuoti skolininko lėšas banko sąskaitoje kitoje ES valstybėje. Tam tikrais atvejais tai gali būti padaryta iš anksto apie tai neinformuojant skolininko.

„Jeigu yra požymių, kad skolininkas pradeda perleidinėti turtą, uždarinėti veiklą ar vengti kreditorių, laikas tampa vienu svarbiausių faktorių. Po metų gautas palankus sprendimas gali būti menkavertis, jeigu iki tol nebeliks turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą“, – sako K. Šemeklytė.

Langys pabrėžia, kad versle delsimas dažnai kainuoja daugiau nei pats teisinis procesas.„Praktikoje matome situacijų, kai kreditorius pusę metų ar metus tikisi, kad partneris vis dėlto sumokės, siunčia priminimus, derasi, tačiau tuo metu skolininko finansinė būklė prastėja. Todėl vienas svarbiausių sprendimų yra laiku suprasti, kada derybos dar turi prasmę, o kada jau reikia pereiti prie teisinių priemonių“, – sako E. Langys.

Lietuvos teismo sprendimas ES nereiškia naujos bylos nuo nulio

Verslas neretai baiminasi, kad gavus palankų Lietuvos teismo sprendimą visą procesą skolininko valstybėje teks pradėti iš naujo. ES viduje paprastai taip nėra.

Pagal reglamentą „Briuselis I bis“ vienoje ES valstybėje priimti civilinių ir komercinių bylų sprendimai gali būti vykdomi kitoje valstybėje narėje be ankstesnės atskiros egzekvatūros procedūros. Kreditorius gali kreiptis į valstybės, kurioje yra skolininko turtas, vykdymo institucijas, pateikdamas teismo sprendimą ir nustatytos formos dokumentus. „Kreditorius gali turėti puikiai pagrįstą reikalavimą Lietuvoje, tačiau jeigu visas skolininko turtas yra Vokietijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, galiausiai būtent ten reikės atlikti vykdymo veiksmus. Dėl to vietos procedūrų ir skolininko turto analizė turėtų būti atliekama dar prieš pasirenkant bylinėjimosi kelią“, – teigia K. Šemeklytė.

Langio teigimu, būtent šiame etape verslui svarbu nepainioti dviejų dalykų – laimėtos bylos ir realiai atgautos skolos.„Teismo sprendimas yra labai svarbus, bet verslo požiūriu tai dar nėra proceso pabaiga. Tikrasis rezultatas atsiranda tada, kai pinigai sugrįžta kreditoriui. Todėl nuo pirmos dienos verta galvoti ne tik apie tai, kaip įrodyti skolą, bet ir apie tai, kaip sprendimas vėliau bus vykdomas“, – pažymi E. Langys.

Skola gali augti ir dėl palūkanų bei išieškojimo išlaidų

Verslas taip pat neturėtų pamiršti, kad reikalavimas nebūtinai apsiriboja vien neapmokėtos sąskaitos suma.

ES taisyklės dėl pavėluotų mokėjimų komerciniuose sandoriuose numato teisę tam tikromis sąlygomis reikalauti pavėluoto mokėjimo palūkanų. Be to, kreditoriui numatyta ne mažesnė kaip 40 Eur kompensacija už išieškojimo išlaidas, taip pat gali būti atlyginamos pagrįstos papildomos išlaidos.„Praktikoje verta tiksliai paskaičiuoti visą reikalavimą – pagrindinę skolą, palūkanas, sutartines netesybas, jeigu jos numatytos, bei galimas skolos išieškojimo išlaidas. Tai svarbu ir vedant derybas – skolininkui turi būti aišku, kad delsimas jo prievolės nemažina“, – sako K. Šemeklytė.

Už ES ribų – kiekvieną valstybę reikia vertinti atskirai

Kai skolininkas yra ne Europos Sąjungoje, vieno universalaus mechanizmo nėra. Reikia tikrinti tarptautines sutartis, konkrečios valstybės teisę, šalių sutartyje numatytą teismingumą ar arbitražą bei užsienio teismo sprendimų pripažinimo taisykles.

Pasak E. Langio, tokiais atvejais verslui ypač svarbu iš anksto įsivertinti būsimo proceso kaštus. „Tarptautiniame išieškojime visada reikia skaičiuoti. Kartais teisiškai reikalavimas yra visiškai pagrįstas, tačiau jo išieškojimo sąnaudos gali būti neproporcingos pačiai skolai. Todėl profesionalus vertinimas prasideda ne nuo klausimo, ar galime paduoti į teismą, o nuo klausimo, koks kelias duos verslui geriausią ekonominį rezultatą“, – sako E. Langys.

Šemeklytės teigimu, svarbiausias principas verslui – neatidėlioti. “Tarptautinė skola savaime nėra beviltiška skola. Europos Sąjungoje kreditoriams sukurta nemažai veiksmingų instrumentų. Tačiau kuo ilgiau laukiama, tuo didesnė rizika, kad pasikeis skolininko finansinė būklė, prasidės nemokumo procesas ar neliks turto. Todėl gavus aiškų signalą, kad užsienio partneris neketina atsiskaityti, verta ne siųsti penktą priminimą, o įvertinti konkrečią išieškojimo strategiją“, – apibendrina K. Šemeklytė.

Klientas neatsiskaito: ar tikrai verta iš karto kreiptis į teismą?

Vėluojantys atsiskaitymai versle – viena dažniausių problemų, su kuria šiandien susiduria tiek paslaugų teikėjai, tiek rangovai, gamintojai ar prekybos įmonės. Vieni klientai paprašo savaitės, kiti – mėnesio, o dar kiti tiesiog nustoja atsakinėti į laiškus ir telefono skambučius. Tokiose situacijose verslas dažnai atsiduria kryžkelėje – kantriai laukti, bandyti susitarti ar nedelsiant kreiptis į teismą?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas pastebi, kad didžiausia klaida dažniausiai nėra pernelyg greitas kreipimasis į teismą. Priešingai – verslas neretai delsia imtis bet kokių veiksmų, tikėdamasis, kad situacija išsispręs savaime. „Suprantama, kad įmonės nenori gadinti santykių su klientais. Tačiau praktikoje matome, kad kuo ilgiau kreditorius laukia, tuo silpnėja jo derybinės pozicijos. Jei skolininkas jau kelis mėnesius nevykdo įsipareigojimų, tikimybė, kad jis staiga nuspręs atsiskaityti be jokio spaudimo, dažniausiai nėra didelė“, – sako E. Čepas. Pasak advokato, svarbu suprasti, kad skolos išieškojimas prasideda ne teismo salėje, o gerokai anksčiau – nuo pirmųjų ženklų, jog klientas pradeda vėluoti atsiskaityti.

Pirmasis žingsnis – aiški ir profesionali pretenzija

Nemažai įmonių iki šiol mano, kad pakanka išsiųsti priminimą el. paštu su tekstu  „Primename apie neapmokėtą sąskaitą“. Tačiau teisiniu požiūriu toks laiškas dažnai nėra pakankamas. Profesionaliai parengta pretenzija aiškiai įvardija skolos pagrindą, nurodo mokėjimo terminą, galimas teisines pasekmes ir parodo, kad kreditorius yra pasirengęs ginti savo teises. „Pretenzija nėra formalumas. Ji parodo, kad situacija pasiekė etapą, kai kreditorius aktyviai gina savo interesus. Praktikoje ne viena skola buvo sumokėta būtent gavus teisiškai argumentuotą pretenziją, nes skolininkas suprato, kad delsimas tik didins jo išlaidas“, – pažymi AVOCAD advokatas E. Čepas. Jo teigimu, pretenzija taip pat tampa svarbiu įrodymu, jei ginčas vis dėlto persikelia į teismą.

Ne kiekvieną skolą verta spręsti teisme

Nors teismas daugeliui atrodo kaip vienintelis kelias susigrąžinti skolą, praktikoje ne visada tai yra greičiausias ar ekonomiškai naudingiausias sprendimas. Jeigu skolininkas pripažįsta skolą, aktyviai bendrauja ir pateikia realų atsiskaitymo planą, dažnai verta ieškoti taikaus susitarimo. Toks sprendimas leidžia sutaupyti tiek laiko, tiek bylinėjimosi išlaidų.

Vis dėlto situacija iš esmės pasikeičia tada, kai kita šalis vengia kontakto, nuolat žada sumokėti „kitą savaitę“, tačiau nieko neįvyksta, arba pradeda ginčyti anksčiau neginčytas aplinkybes. „Svarbiausia įvertinti ne tik tai, ką klientas sako, bet ir tai, kaip elgiasi. Jei pažadai kartojasi kelis mėnesius, o realių veiksmų nėra, tikėtina, kad delsimas tampa sąmoninga strategija“, – sako advokatas.

Pasak E. Čepo, verslas dažnai per mažai dėmesio skiria įrodymų kaupimui. Įmonės neretai įsitikinusios, kad pakanka išrašytos sąskaitos faktūros. Tačiau ginčo atveju svarbūs tampa visi dokumentai, patvirtinantys, jog paslaugos buvo suteiktos ar prekės perduotos – sutartys, darbų priėmimo aktai, važtaraščiai, elektroninis susirašinėjimas, užsakymų patvirtinimai, atliktų darbų nuotraukos ar net susirašinėjimas žinutėmis. „Teisme laimi ne tas, kuris garsiausiai tvirtina, kad jam nesumokėjo. Laimi tas, kuris gali tai įrodyti. Todėl kiekviena įmonė turėtų galvoti apie įrodymus dar iki tol, kol kyla ginčas“, – pabrėžia AVOCAD advokatas.

Delsimas vos nekainavo visos skolos

Vienoje AVOCAD konsultuotoje byloje statybų sektoriuje veikusi įmonė atliko darbus pagal sutartį ir išrašė daugiau kaip 80 tūkst. eurų sąskaitą. Užsakovas pripažino skolą, tačiau vis prašė dar šiek tiek palaukti – aiškino, kad laukia atsiskaitymo iš savo partnerių. Įmonė, siekdama išsaugoti gerus verslo santykius, beveik devynis mėnesius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Tik tada, kai buvo kreiptasi į teisininkus, paaiškėjo, kad skolininko finansinė padėtis jau buvo smarkiai pablogėjusi, o dalis turto perleista. „Laimei, šiuo atveju dar spėjome imtis veiksmų ir apginti kliento interesus. Tačiau ši istorija puikiai parodo, kad verslo santykių išsaugojimas neturėtų reikšti pasyvumo. Kuo anksčiau pradedama valdyti situacija, tuo daugiau galimybių apsaugoti savo pinigus“, – komentuoja E. Čepas.

Advokatas pabrėžia, kad kiekviena situacija yra individuali, tačiau laukimas neturėtų tapti strategija. Dalis skolų apskritai galėtų neatsirasti, jei sutartyse būtų daugiau dėmesio skiriama rizikų valdymui. Pasak Eimmanto Čepo, praktikoje dažnai pasitaiko sutarčių, kuriose nėra aiškių atsiskaitymo terminų, delspinigių, palūkanų, mokėjimų etapų ar net procedūros, kaip sprendžiami ginčai.

Tinkamai parengta sutartis turėtų numatyti: aiškius mokėjimo terminus, delspinigius ir kitas netesybas, teisę sustabdyti paslaugų teikimą ar prekių tiekimą, jei klientas nevykdo įsipareigojimų, avanso ar kitų prievolių užtikrinimo priemonių taikymą, aiškią ginčų sprendimo tvarką.

„Gera sutartis nėra reikalinga tada, kai abi šalys bendradarbiauja sklandžiai. Jos tikroji vertė atsiskleidžia kilus konfliktui. Kuo aiškiau šalys susitaria iš anksto, tuo mažiau lieka vietos interpretacijoms ir ginčams ateityje“, – sako advokatas.

Apibendrindamas E. Čepas išskiria penkias dažniausias klaidas, kurias daro įmonės:

  • pernelyg ilgai laukia ir nesiima aktyvių veiksmų;
  • nesiunčia tinkamai parengtos pretenzijos;
  • nepakankamai kaupia įrodymus apie suteiktas paslaugas ar perduotas prekes;
  • sudaro nepakankamai aiškias sutartis;
  • į teisininkus kreipiasi tik tada, kai situacija jau tampa kritinė.

Nors kiekviena situacija skirtinga, vieno universalaus recepto nėra. Kartais efektyviausias sprendimas – konstruktyvios derybos, kitais atvejais būtina nedelsiant imtis teisinių veiksmų. Svarbiausia – neignoruoti pirmųjų signalų ir nepalikti skolos „išsispręsti savaime“. „Verslas dažnai mano, kad teisininkų reikia tik tada, kai byla jau pasiekia teismą. Iš tikrųjų didžiausią vertę galime sukurti gerokai anksčiau – padėdami įvertinti riziką, pasirinkti tinkamiausią veiksmų planą ir išvengti situacijos, kai skolos susigrąžinimas tampa gerokai sudėtingesnis arba nebeįmanomas“, – apibendrina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

 

Ar Europa pagaliau supaprastins verslo kūrimą – ir ar to pakaks?

Europos Komisija neseniai pristatė pasiūlymą, kuris gali reikšmingai pakeisti verslo kūrimo Europoje taisykles – vadinamąją „EU–Inc.“ iniciatyvą. Jos tikslas – sukurti vieningą įmonės teisinę formą visoje Europos Sąjungoje, kuri leistų verslams veikti per valstybių sienas paprasčiau ir greičiau nei iki šiol.

Šiandien verslo plėtra Europoje dažnai susiduria su paradoksu: nors turime bendrą rinką, įmonės steigimas ir veikla skirtingose valstybėse vis dar reiškia 27 skirtingas teisines sistemas, skirtingas įmonių formas ir sudėtingas administracines procedūras. Dėl to net paprastas plėtros žingsnis į kitą ES šalį gali pareikalauti savaičių ar net mėnesių. Europos Komisijos pasiūlyta EU–Inc. sistema siekia šią situaciją supaprastinti.

Ką siūlo EU–Inc.? 

Pagal pateiktą pasiūlymą būtų sukurta vieninga europinė įmonės forma, pasižyminti keliais esminiais elementais:

  • įmonę būtų galima įregistruoti per 48 valandas už mažiau nei 100 eurų;
  • nebūtų reikalaujamas minimalus įstatinis kapitalas;
  • įmonė galėtų veikti visose 27 ES valstybėse pagal vieningą teisinį modelį;
  • informacija būtų pateikiama vieną kartą, o duomenys automatiškai pasiektų registrus, mokesčių institucijas ir PVM sistemas visoje ES;
  • būtų numatyta galimybė taikyti visoje ES suderintus darbuotojų akcijų opcionų planus (ESOP).

Jeigu šiam pasiūlymui pritars Europos Parlamentas ir Taryba, iniciatyva galėtų pradėti veikti iki 2026 m. pabaigos.

Tokios iniciatyvos atsiradimas yra svarbus signalas. Europa jau kurį laiką ieško būdų, kaip padėti startuoliams ir sparčiai augančioms įmonėms lengviau plėstis bendrojoje rinkoje ir konkuruoti su JAV ar Azijos technologijų ekosistemomis.

Tai sveikintinas žingsnis, nes pagaliau pripažįstama problema, apie kurią verslas kalba jau daugelį metų – Europos bendroji rinka teisiniu požiūriu vis dar yra labai fragmentuota.

Tačiau kyla klausimas: ar vien registracijos supaprastinimas iš tiesų išspręs pagrindines Europos verslo augimo kliūtis?

Problema slypi ne tik registracijoje 

Įmonės steigimo procedūros dažnai laikomos pagrindine problema, tačiau praktikoje jos paprastai yra tik pirmasis ir dažniausiai trumpiausias verslo kelionės etapas. Kur kas sudėtingesnės kliūtys atsiranda vėliau – įmonei augant ir plečiantis į skirtingas jurisdikcijas.

Didžiausios kliūtys Europoje dažniausiai nėra susijusios su įmonės registracija. Jas lemia skirtingos mokesčių sistemos, darbo teisės reguliavimas, nevienodas teisės taikymas ir neretai gana lėtas ginčų sprendimas teismuose.

Net jei įmonę būtų galima įsteigti per 48 valandas, verslui plečiantis vis tiek tektų susidurti su:

  • skirtingais darbo teisės režimais kiekvienoje valstybėje;
  • nevienodu darbuotojų akcijų opcionų apmokestinimu;
  • skirtingais mokesčių režimais;
  • nevienoda administracine ir reguliacine praktika.

Praktikoje verslui dažnai iškyla ir dar viena, iš pirmo žvilgsnio techninė, tačiau labai reali problema – banko sąskaitos atidarymas. Net ir šiandien, kai įmonę įsteigti daugelyje ES valstybių galima gana greitai, bankai dažnai labai atsargiai vertina klientus, kurių steigėjai nėra tos šalies rezidentai. Tokiais atvejais sąskaitos atidarymas gali tapti ilgu ir sudėtingu procesu, reikalaujančiu papildomų patikrinimų ir dokumentų. Todėl lieka atviras klausimas, ar naujoji EU–Inc. forma iš tiesų palengvins santykį su bankais, ar ši praktinė kliūtis verslui išliks.

Todėl klausimas, ar EU–Inc. iš tiesų leis veikti pagal vieningą sistemą, iš esmės priklausys nuo to, kiek realios harmonizacijos bus pasiekta kitose srityse.

ESOP – svarbus, bet nepakankamas žingsnis 

Pasiūlyme numatytas vieningas ESOP modelis yra viena iš šios iniciatyvos stiprybių. Darbuotojų akcijų opcionai yra svarbi startuolių motyvavimo priemonė, ypač technologijų sektoriuje.

Vis dėlto, jei šie opcionai skirtingose valstybėse ir toliau bus apmokestinami skirtingai, jų praktinis pritaikymas gali likti ribotas.

Jei apmokestinimas išliks nacionalinis, sistema vis tiek nebus tokia paprasta ir aiški, kokią šiandien matome, pavyzdžiui, JAV. O kapitalas ir talentai dažnai juda ten, kur reguliacinė aplinka yra aiškesnė ir labiau nuspėjama.

Ar Europa pasiruošusi tikrai vieningai verslo erdvei? 

EU–Inc. iniciatyva neabejotinai rodo politines ambicijas stiprinti Europos verslo aplinką. Ji taip pat gali tapti svarbiu simboliniu žingsniu – parodyti, kad Europa siekia būti vieta, kur globalūs verslai gali būti kuriami ir auginami nepaliekant žemyno.

Vis dėlto vien tik įmonės steigimo procedūrų supaprastinimas gali būti tik pirmasis etapas.

Jeigu Europa iš tikrųjų nori sukurti vienodas konkurencijos sąlygas verslui, vieningos įmonės formos nepakaks. Reikės gerokai gilesnės harmonizacijos – ypač mokesčių, darbo teisės ir reguliacinės praktikos srityse.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad EU–Inc. iniciatyva yra svarbus signalas, jog Europos institucijos pradeda sistemingiau spręsti bendrosios rinkos fragmentacijos problemą. Jeigu pasiūlymas bus priimtas ir toliau nuosekliai vystomas, jis gali tapti pirmu realiu žingsniu link tikrai vieningos verslo erdvės Europoje.

Tačiau tikrasis šios iniciatyvos poveikis priklausys nuo to, ar Europa ryšis spręsti ir gilesnes struktūrines problemas, kurios šiandien dažnai lemia, kad ambicingos įmonės savo globalią plėtrą planuoja ne Europoje.

AVOCAD partneris, įmonių teisės ekspertas, advokatas Jonas Zaronskis

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino: administracinės paskirties pastate paslaugų sutarties nutraukimas – ne vieno savininko sprendimas 

Administraciniame pastate veikiančiam verslui norint nutraukti bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugų sutartį, dažnai atrodo, kad pakanka vieno sprendimo – sutartis neterminuota, apie nutraukimą pranešta, alternatyvus paslaugų teikėjas jau pasirinktas. Tačiau praktikoje toks sprendimas neretai atsiremia į kitų pastato patalpų savininkų valią: paslaugos teikiamos visam pastatui, bendras turtas nedalomas, o bendro sprendimo nėra. Būtent šią situaciją įvertinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teisė nutraukti tokią sutartį nėra absoliuti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) civilinėje byloje priėmė naują svarbią nutartį ir konstatavo, kad administracinės paskirties pastato bendraturtis neturi teisės vienašališkai nutraukti bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugų sutarties, jei nėra visų bendraturčių bendro sprendimo.

Pasak byloje šalį atstovavusio advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio, šis sprendimas primena labai svarbią taisyklę: teisė nutraukti paslaugų sutartį ne visais atvejais yra absoliuti, ypač kai sutartis susijusi su bendro turto priežiūra ir veikia visų bendraturčių interesus.

„Naujai suformuluota kasacinio teismo taisyklė parodo, kad asmens teisė nutraukti paslaugų sutartį negali būti įgyvendinama bet kokiomis aplinkybėmis“, – sako advokatas M. Baigys.

Byloje spręsta, ar administracinės paskirties pastate patalpų savininkas gali laikyti individualiai sudarytas neterminuotas priežiūros paslaugų sutartis nutrauktomis vienašališkai, jei nėra visų patalpų savininkų (bendraturčių) bendro sprendimo dėl administratoriaus pakeitimo ir sutartinių santykių užbaigimo.

LAT paliko galioti žemesnių instancijų teismų išvadas ir akcentavo, kad tokio pobūdžio santykiuose lemiamą reikšmę turi bendrosios dalinės nuosavybės specifika ir bendraturčių sprendimų priėmimo tvarka administracinės paskirties pastatuose.  Nutartyje išskirtini keli svarbūs akcentai:

  • Administracinės paskirties pastatuose (kai didžioji dalis ploto – negyvenamosios paskirties patalpos) sprendimai dėl bendro turto valdymo iš esmės siejami t. y. su bendraturčių susitarimu.
  • Nors CK leidžia nutraukti neterminuotą sutartį, ši norma turi būti taikoma įvertinus, ar įstatymas ar sutartis nenustato ribojimų. LAT pabrėžė, kad bendro turto administravimo – priežiūros santykiuose ribojimus lemia būtent bendraturčių veikimas „kaip vieno savininko“ santykiuose su trečiaisiais asmenimis.
  • Kai sutarties dalykas apima visų bendrojo naudojimo objektų priežiūrą (o ne atskirą dalį), o analogiškas sutartis yra sudarę visi bendraturčiai, tokie susitarimai turinio prasme gali būti vertinami kaip vienas bendras susitarimas, kurį keisti ar nutraukti galima tik bendru sprendimu.

Pasak žemesnių pakopų teismuose šioje byloje vieną iš šalių atstovavusios AVOCAD teisininkės Kamilės Šemeklytės, šis teismo išaiškinimas ypač svarbus komercinių ir administracinių pastatų patalpų savininkams ir administratoriams. Ypatingai tuomet, kai dalis savininkų nori keisti paslaugų teikėją, bet nėra vieningumo, kai paslaugos faktiškai teikiamos visam pastatui, todėl „atsijungimas“ gali turėti pasekmių kitiems; kuomet kyla klausimų, ar pakanka vienašalio pranešimo nutraukti sutartį.

„Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas šioje situacijoje orientuotas į interesų pusiausvyrą ir bendro turto priežiūros tęstinumą, kol bendraturčiai priima bendrą sprendimą ar nustato naudojimosi tvarką“, – komentuodama sprendimą pabrėžia teisininkė. Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Verslas su bičiuliais: nematoma rizika, kainuojanti draugystę

Verslo pradžia su draugais ar artimais bičiuliais dažnai atrodo kaip natūralus ir saugus pasirinkimas. Yra pasitikėjimas, bendras entuziazmas, tikėjimas idėja ir jausmas, kad „mes viską išspręsime tarpusavyje“. Tačiau, pasak teisininkų, būtent čia slypi viena didžiausių rizikų – formalių susitarimų nebuvimas. Praktika rodo, kad pradėjus veiklą be aiškiai apibrėžtų taisyklių, draugystės neretai neatlaiko verslo realybės.

Pirmieji rimtesni išbandymai dažniausiai atsiranda ne iš karto, o tuomet, kai įmonė ima augti, kai atsiranda pajamos ir ateina metas skaičiuoti metų rezultatus. Tada natūraliai kyla klausimai: kas kiek prisidėjo, kieno indėlis buvo didesnis – kapitalu, idėjomis, ryšiais ar kasdieniu darbu. Tai, kas pradžioje atrodė savaime suprantama, virsta ginčais dėl darbo krūvio, atsakomybės ir teisingo pelno paskirstymo. O kai šie klausimai nėra aptarti iš anksto, emocijos ima viršų.

Apie tai, kodėl akcininkų susitarimas yra būtinas net ir tada, kai verslą kuriate su artimiausiais žmonėmis, kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Akcininkų susitarimas – tai privatus susitarimas tarp bendrovės akcininkų, kuris papildo įmonės įstatus, tačiau nėra viešai registruojamas. Skirtingai nei įstatai, jis orientuotas ne į formalią bendrovės struktūrą, o į realius partnerių santykius ir kasdienius sprendimus.

„Akcininkų susitarimas leidžia lanksčiau reguliuoti santykius tarp akcininkų – nustatyti, kaip priimami sprendimai, kaip skirstomas pelnas, kokios yra pasitraukimo ar akcijų perleidimo sąlygos. Jis padeda išvengti situacijų, kai sprendimus tenka priimti spontaniškai arba emocijų pagrindu“, – aiškina E. Čepas.

Būtent emocijos dažniausiai ir tampa pagrindiniu konfliktų katalizatoriumi. Kai nėra aiškiai sutarta, kas už ką atsakingas ir kaip vertinamas kiekvieno indėlis, net sėkmingas verslas gali tapti nesutarimų lauku. Teisiniu požiūriu akcininkų susitarimas yra civilinė sutartis, turinti visas įprastos sutarties pasekmes, todėl jos nuostatos yra privalomos visiems susitarimo dalyviams.

„Akcininkų susitarimas tampa tarsi saugikliu – užtikrinančiu, kad verslo partnerystė būtų valdoma aiškiai, o ginčai sprendžiami pagal iš anksto apibrėžtas taisykles“, – pabrėžia advokatas.

Svarbu suprasti, kad toks susitarimas aktualus ne tik didelėms bendrovėms. Priešingai – mažiems ir augantiems verslams jis dažnai yra dar svarbesnis. Kai verslą kuria draugai, kolegos ar šeimos nariai, pasitikėjimas neretai pakeičia formalius susitarimus, tačiau augant įmonei tai tampa silpnąja grandimi.

„Net mažoje įmonėje nesutarimai dėl pinigų, sprendimų ar darbo krūvio gali tapti rimtu ginčo objektu. Teisinis dokumentas padeda atskirti asmeninius ir verslo santykius, išlaikant aiškią atsakomybės ribą“, – sako E. Čepas.

Gerai parengtas akcininkų susitarimas apima sprendimų priėmimo tvarką, pelno paskirstymo principus, akcijų perleidimo ir pasitraukimo sąlygas, nekonkuravimo bei konfidencialumo įsipareigojimus, taip pat ginčų sprendimo mechanizmus. Jei šie klausimai neaptarti, ginčai vėliau tampa sudėtingesni, ilgesni ir brangesni.

Svarbu ir tai, kad akcininkų susitarimai turi visišką teisinę galią. Nors jie nėra registruojami viešuose registruose, teismai juos vertina kaip galiojančius ir vykdytinus susitarimus tarp akcininkų, jei jie nepažeidžia imperatyvių teisės normų.

„Tai – vienas iš tų atvejų, kai gera teisinė forma reiškia realų turinį ir teisinį saugumą“, – pabrėžia advokatas.

Dažniausia klaida praktikoje – akcininkų susitarimo nesudaryti visai arba sudaryti jį per vėlai, kai konfliktas jau prasidėjęs. Dar viena klaida – pasikliauti abstrakčiais, universaliais šablonais, kurie neatspindi realių santykių ir konkrečios įmonės veiklos.

„Ypač dažnai manoma, kad susitarimas nereikalingas, jei akcininkai yra draugai ar šeimos nariai. Praktikoje būtent tokie santykiai dažniausiai ir virsta sudėtingiausiais ginčais“, – pastebi AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Akcininkų susitarimas nėra nepasitikėjimo ženklas. Tai brandžios partnerystės įrodymas ir investicija į ilgalaikį stabilumą. Pasak teisininko, geriau aiškiai susitarti šiandien, negu aiškintis teisme rytoj. „Aiškios taisyklės padeda apsaugoti ne tik verslą, bet ir tai, kas dažnai yra svarbiausia – žmogiškus santykius, nuo kurių viskas ir prasidėjo“, – pažymi Eimantas Čepas.

 

Teisinė aklavietė: kas atsako, kai įmonės akcininkai nepriima sprendimų?

Praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai bendrovės akcininkai dėl vidinių nesutarimų ar konfliktų nepriima sprendimų, kuriuos priimti gali tik jie patys. Toks neveikimas komplikuoja bendrovės valdymą ir sprendimų priėmimą, o kartu — sukuria riziką vadovui būti atsakingam už įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą.

Kaip pastebi AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Briliūtė, net kai vadovas neturi realios galimybės įvykdyti pareigos – pavyzdžiui, pateikti finansinių ataskaitų rinkinio, nes akcininkai jo nepatvirtina – atsakomybė vis tiek tenka jam.

Tiek Civilinis kodeksas, tiek Akcinių bendrovių įstatymas numato plačias vadovo atsakomybės ribas. Vadovas atsako už bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, užtikrina ataskaitų parengimą ir jų pateikimą tvirtinti akcininkams. Vis dėlto, tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį gali tik visuotinis akcininkų susirinkimas – o be šio sprendimo vadovas negali perduoti dokumentų Registrų centrui.

„Tai sukuria paradoksą – įstatymas numato pareigą vadovui pateikti patvirtintas ataskaitas, tačiau pats vadovas jų patvirtinti neturi teisės. Tokiu atveju jis lieka tarp dviejų priešingų reikalavimų – pareigos ir realios galimybės ją įvykdyti“, – komentuoja AVOCAD teisininkė.

Akcininkų konfliktai – vadovo atsakomybė?

Kai finansinių ataskaitų rinkinys nepatvirtinamas dėl akcininkų konfliktų, institucijos dažnai taiko administracinę atsakomybę būtent vadovui. Tokiais atvejais įprastai jokios, net ir objektyvios, aplinkybės vadovo atsakomybės nešalina.

„Net ir esant akivaizdžiam akcininkų ginčui, dėl kurio sprendimai nėra priimami, institucijos dažniausiai taiko formalų vertinimą – žiūri ne į priežastis, o į tai, ar pareiga įvykdyta“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nei akcininkų tarpusavio ginčai, nei faktas, jog dėl tam tikrų priežasčių, kurios gali būti ir subjektyvios, akcininkai, pavyzdžiui, netvirtina bendrovės metinių finansinių rinkinio, nėra laikomi pakankama priežastimi, šalinančia atsakomybę. Teismai taip pat pažymi, kad net jei akcininkai sąmoningai blokuoja sprendimų priėmimą, tai nesumažina vadovo atsakomybės už formaliai neįvykdytas pareigas.

„Tai reiškia, kad vadovas gali būti nubaustas už veiksmus, kurių objektyviai negalėjo atlikti. Tokia situacija kelia klausimų dėl teisingumo balanso – ar formalus atsakomybės taikymas visais atvejais atitinka teisinės valstybės principus“, – pažymi teisininkė.

Nors kasacinio teismo praktikoje pasitaiko atvejų, kai atsižvelgiama į objektyvias aplinkybes, šie precedentai išlieka reti. Kai kuriose bylose teismai yra konstatavę, kad vertinant vadovo atsakomybę būtina atsižvelgti į veikos pavojingumą ir realų akcininkų teisių pažeidimą. Tačiau daugumoje atvejų vadovo atsakomybė išlieka formali, nepriklausomai nuo pasekmių ar konteksto.

Teisinių išeičių vadovui nėra daug. Viena jų – kreiptis į teismą dėl akcininkų įpareigojimo priimti sprendimą. Vis dėlto toks procesas gali trukti ir kelerius metus, reikalauja išlaidų, o tuo metu baudos vadovui gali būti taikomos toliau.

„Teismo procesas šioje situacijoje išeitimi gali būti tik ilguoju periodu, tačiau neužkerta kelio naujoms baudoms ir tik ilgainiui gali sukurti teisinį precedentą“, – atkreipia dėmesį K. L. Briliūtė.

Apibendrindama teisininkė pabrėžia, kad aplinkybių vertinimas vadovui palankiau yra labiau išimtis nei taisyklė. Todėl, pasak Karolinos Briliūtės, institucijoms vertinant administracinės atsakomybės taikymą, svarbu atsižvelgti į objektyvias nuo vadovo valios nepriklausančias aplinkybes – ypač tada, kai akcininkai sąmoningai vilkina ar blokuoja sprendimų priėmimą.

„Vadovo atsakomybė turėtų būti vertinama kompleksiškai, įvertinant ne tik formalius reikalavimus, bet ir realias galimybes juos įgyvendinti. Priešingu atveju vadovas tampa tarsi įkaitu situacijos, kurią sukuria teisiškai savarankiški akcininkai“, – reziumuoja teisininkė.

 

Kai ūkis – ne UAB: Teismas nubrėžė ribas, kam priklauso pinigai

Ar ūkininkas gali naudoti ūkio pinigus savo nuožiūra? Ar jam taikytini tokie pat reikalavimai kaip bendrovės vadovui – pirma sumokėti mokesčius, padengti skolas, tik po to lieka „tau“? Į šiuos klausimus, komentuodama naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė. Pasak jos, šis Teismo sprendimas ypatingai svarbus tiems, kas valdo, perleidžia ar ketina įsigyti ūkininko ūkį.

Ūkininkas – ne juridinis asmuo

Nors ūkininko ūkis dažnai vertinamas kaip „verslo vienetas“, jis nėra juridinis asmuo ir negali būti laikomas savarankišku subjektu. Teismas nutartyje pabrėžė, kad ūkis nėra UAB, net jei turi struktūrą, turtą ir net darbuotojus. Teisiškai viską valdo ūkininkas kaip fizinis asmuo. „Tai esminis atskaitos taškas: kai nėra atskiro subjektiškumo, nėra ir pareigos ūkininkui elgtis kaip juridinio asmens valdymo organui“, – pažymi Karolina Laura Briliūtė.

LAT pažymėjo, kad nei Civilinis kodeksas, nei Ūkininko ūkio įstatymas nesukuria atskiros „ūkio turto“ nuosavybės kategorijos. Buhalterinė apskaita yra skirta finansiniams srautams fiksuoti, bet ji nesukuria ir neapriboja nuosavybės teisės. Net jei lėšos buhalterijoje įvardijamos kaip „ūkio pinigai“, jos išlieka ūkininko asmenine nuosavybe.

Pasak AVOCAD teisininkės, Teismas griežtai įvertino apeliacinės instancijos teismo bandymą taikyti verslo teisės analogijas. Bandymas traktuoti ūkininką kaip įmonės vadovą, kuris disponuoja lėšomis tik likus „pelno likučiui“, buvo pripažintas netinkamu ir pavojingu precedentui. Ūkininko veikla nėra kolektyvinė, tai – individuali veikla pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (GPMĮ), kurioje visas gautas turtas priklauso veiklą vykdančiam asmeniui. Lėšų paskirtis – mokesčių mokėjimas, įsipareigojimų vykdymas – yra svarbi, tačiau ji neapriboja savininko teisės naudotis turtu, jei kitaip nėra nustatyta sutartyje.

Mokesčiai: prievolė valstybei, o ne kitai sutarčių šaliai

 LAT taip pat pateikė išsamų vertinimą dėl mokesčių. Nors ūkininkui taikoma pareiga mokėti PVM ir GPM nuo gautų pajamų, tai nereiškia, kad jis neturi teisės naudotis pinigais tol, kol sumokės šiuos mokesčius. Tai – dvi atskiros atsakomybės kryptys: viena – prieš valstybę (mokestinė prievolė), kita – prieš kontrahentą (sutartinė atsakomybė). Ieškovas negalėjo remtis mokestiniais argumentais, siekdamas grąžinti lėšas kaip „neteisėtai pasisavintas“.

Teismo pozicija aiški: ūkininkas gali disponuoti visomis ūkio sąskaitoje esančiomis lėšomis kaip savo nuosavybe, išskyrus atvejus, kai sutartyje aiškiai numatyta kitaip. Jei šalys nesusitarė, kad lėšos iki perleidimo turi būti skirtos tam tikriems mokėjimams, nėra pagrindo teigti, kad ūkininkas privalėjo jų nepanaudoti.

Pasak teisininkės, ši LAT nutartis aiškiai parodė, kad ūkininko veikla, nors ir reglamentuojama buhalterinės apskaitos taisyklėmis, netenka bet kokių juridinio asmens bruožų, kai kalbama apie nuosavybės teisę:

  • Jei norite, kad tam tikros ūkio lėšos būtų naudojamos konkrečiai (pvz., skoloms ar mokesčiams padengti), susitarkite dėl to aiškiai ir raštu – tik rašytinis susitarimas sukuria ūkininkui pareigas partnerio naudai.
  • Nepervertinkite buhalterinių sąvokų, tokių kaip „ūkio pinigai“ ar „ūkio sąskaita“ – jos naudojamos apskaitoje, bet nesuteikia pinigams atskiro teisinio statuso.
  • Negalima remtis mokesčių teisės normomis (PVM, GPM) siekiant riboti ūkininko teisę disponuoti pinigais – mokesčiai turi būti mokami, bet prievolė tai padaryti tenka ūkininkui santykiuose su valstybe, o ne su kita sutarties šalimi.
  • Ūkininkas nėra įmonės direktorius, todėl verslo teisės analogijos, kai lėšos laikomos „ne jo“ iki kol sumokėti mokesčiai ir padengtos skolos, negalioja. Kai ūkis perleidžiamas, tikslus turto, skolų ir pinigų panaudojimas turi būti apibrėžtas iš anksto – kitaip teismas laikys, kad ūkininkas galėjo pinigus naudoti savo nuožiūra.