Category: Įmonių teisė

Verslo pradžia su draugais ar artimais bičiuliais dažnai atrodo kaip natūralus ir saugus pasirinkimas. Yra pasitikėjimas, bendras entuziazmas, tikėjimas idėja ir jausmas, kad „mes viską išspręsime tarpusavyje“. Tačiau, pasak teisininkų, būtent čia slypi viena didžiausių rizikų – formalių susitarimų nebuvimas. Praktika rodo, kad pradėjus veiklą be aiškiai apibrėžtų taisyklių, draugystės neretai neatlaiko verslo realybės.

Pirmieji rimtesni išbandymai dažniausiai atsiranda ne iš karto, o tuomet, kai įmonė ima augti, kai atsiranda pajamos ir ateina metas skaičiuoti metų rezultatus. Tada natūraliai kyla klausimai: kas kiek prisidėjo, kieno indėlis buvo didesnis – kapitalu, idėjomis, ryšiais ar kasdieniu darbu. Tai, kas pradžioje atrodė savaime suprantama, virsta ginčais dėl darbo krūvio, atsakomybės ir teisingo pelno paskirstymo. O kai šie klausimai nėra aptarti iš anksto, emocijos ima viršų.

Apie tai, kodėl akcininkų susitarimas yra būtinas net ir tada, kai verslą kuriate su artimiausiais žmonėmis, kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Akcininkų susitarimas – tai privatus susitarimas tarp bendrovės akcininkų, kuris papildo įmonės įstatus, tačiau nėra viešai registruojamas. Skirtingai nei įstatai, jis orientuotas ne į formalią bendrovės struktūrą, o į realius partnerių santykius ir kasdienius sprendimus.

„Akcininkų susitarimas leidžia lanksčiau reguliuoti santykius tarp akcininkų – nustatyti, kaip priimami sprendimai, kaip skirstomas pelnas, kokios yra pasitraukimo ar akcijų perleidimo sąlygos. Jis padeda išvengti situacijų, kai sprendimus tenka priimti spontaniškai arba emocijų pagrindu“, – aiškina E. Čepas.

Būtent emocijos dažniausiai ir tampa pagrindiniu konfliktų katalizatoriumi. Kai nėra aiškiai sutarta, kas už ką atsakingas ir kaip vertinamas kiekvieno indėlis, net sėkmingas verslas gali tapti nesutarimų lauku. Teisiniu požiūriu akcininkų susitarimas yra civilinė sutartis, turinti visas įprastos sutarties pasekmes, todėl jos nuostatos yra privalomos visiems susitarimo dalyviams.

„Akcininkų susitarimas tampa tarsi saugikliu – užtikrinančiu, kad verslo partnerystė būtų valdoma aiškiai, o ginčai sprendžiami pagal iš anksto apibrėžtas taisykles“, – pabrėžia advokatas.

Svarbu suprasti, kad toks susitarimas aktualus ne tik didelėms bendrovėms. Priešingai – mažiems ir augantiems verslams jis dažnai yra dar svarbesnis. Kai verslą kuria draugai, kolegos ar šeimos nariai, pasitikėjimas neretai pakeičia formalius susitarimus, tačiau augant įmonei tai tampa silpnąja grandimi.

„Net mažoje įmonėje nesutarimai dėl pinigų, sprendimų ar darbo krūvio gali tapti rimtu ginčo objektu. Teisinis dokumentas padeda atskirti asmeninius ir verslo santykius, išlaikant aiškią atsakomybės ribą“, – sako E. Čepas.

Gerai parengtas akcininkų susitarimas apima sprendimų priėmimo tvarką, pelno paskirstymo principus, akcijų perleidimo ir pasitraukimo sąlygas, nekonkuravimo bei konfidencialumo įsipareigojimus, taip pat ginčų sprendimo mechanizmus. Jei šie klausimai neaptarti, ginčai vėliau tampa sudėtingesni, ilgesni ir brangesni.

Svarbu ir tai, kad akcininkų susitarimai turi visišką teisinę galią. Nors jie nėra registruojami viešuose registruose, teismai juos vertina kaip galiojančius ir vykdytinus susitarimus tarp akcininkų, jei jie nepažeidžia imperatyvių teisės normų.

„Tai – vienas iš tų atvejų, kai gera teisinė forma reiškia realų turinį ir teisinį saugumą“, – pabrėžia advokatas.

Dažniausia klaida praktikoje – akcininkų susitarimo nesudaryti visai arba sudaryti jį per vėlai, kai konfliktas jau prasidėjęs. Dar viena klaida – pasikliauti abstrakčiais, universaliais šablonais, kurie neatspindi realių santykių ir konkrečios įmonės veiklos.

„Ypač dažnai manoma, kad susitarimas nereikalingas, jei akcininkai yra draugai ar šeimos nariai. Praktikoje būtent tokie santykiai dažniausiai ir virsta sudėtingiausiais ginčais“, – pastebi AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Akcininkų susitarimas nėra nepasitikėjimo ženklas. Tai brandžios partnerystės įrodymas ir investicija į ilgalaikį stabilumą. Pasak teisininko, geriau aiškiai susitarti šiandien, negu aiškintis teisme rytoj. „Aiškios taisyklės padeda apsaugoti ne tik verslą, bet ir tai, kas dažnai yra svarbiausia – žmogiškus santykius, nuo kurių viskas ir prasidėjo“, – pažymi Eimantas Čepas.

Praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai bendrovės akcininkai dėl vidinių nesutarimų ar konfliktų nepriima sprendimų, kuriuos priimti gali tik jie patys. Toks neveikimas komplikuoja bendrovės valdymą ir sprendimų priėmimą, o kartu — sukuria riziką vadovui būti atsakingam už įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą.

Kaip pastebi AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Briliūtė, net kai vadovas neturi realios galimybės įvykdyti pareigos – pavyzdžiui, pateikti finansinių ataskaitų rinkinio, nes akcininkai jo nepatvirtina – atsakomybė vis tiek tenka jam.

Tiek Civilinis kodeksas, tiek Akcinių bendrovių įstatymas numato plačias vadovo atsakomybės ribas. Vadovas atsako už bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, užtikrina ataskaitų parengimą ir jų pateikimą tvirtinti akcininkams. Vis dėlto, tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį gali tik visuotinis akcininkų susirinkimas – o be šio sprendimo vadovas negali perduoti dokumentų Registrų centrui.

„Tai sukuria paradoksą – įstatymas numato pareigą vadovui pateikti patvirtintas ataskaitas, tačiau pats vadovas jų patvirtinti neturi teisės. Tokiu atveju jis lieka tarp dviejų priešingų reikalavimų – pareigos ir realios galimybės ją įvykdyti“, – komentuoja AVOCAD teisininkė.

Akcininkų konfliktai – vadovo atsakomybė?

Kai finansinių ataskaitų rinkinys nepatvirtinamas dėl akcininkų konfliktų, institucijos dažnai taiko administracinę atsakomybę būtent vadovui. Tokiais atvejais įprastai jokios, net ir objektyvios, aplinkybės vadovo atsakomybės nešalina.

„Net ir esant akivaizdžiam akcininkų ginčui, dėl kurio sprendimai nėra priimami, institucijos dažniausiai taiko formalų vertinimą – žiūri ne į priežastis, o į tai, ar pareiga įvykdyta“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nei akcininkų tarpusavio ginčai, nei faktas, jog dėl tam tikrų priežasčių, kurios gali būti ir subjektyvios, akcininkai, pavyzdžiui, netvirtina bendrovės metinių finansinių rinkinio, nėra laikomi pakankama priežastimi, šalinančia atsakomybę. Teismai taip pat pažymi, kad net jei akcininkai sąmoningai blokuoja sprendimų priėmimą, tai nesumažina vadovo atsakomybės už formaliai neįvykdytas pareigas.

„Tai reiškia, kad vadovas gali būti nubaustas už veiksmus, kurių objektyviai negalėjo atlikti. Tokia situacija kelia klausimų dėl teisingumo balanso – ar formalus atsakomybės taikymas visais atvejais atitinka teisinės valstybės principus“, – pažymi teisininkė.

Nors kasacinio teismo praktikoje pasitaiko atvejų, kai atsižvelgiama į objektyvias aplinkybes, šie precedentai išlieka reti. Kai kuriose bylose teismai yra konstatavę, kad vertinant vadovo atsakomybę būtina atsižvelgti į veikos pavojingumą ir realų akcininkų teisių pažeidimą. Tačiau daugumoje atvejų vadovo atsakomybė išlieka formali, nepriklausomai nuo pasekmių ar konteksto.

Teisinių išeičių vadovui nėra daug. Viena jų – kreiptis į teismą dėl akcininkų įpareigojimo priimti sprendimą. Vis dėlto toks procesas gali trukti ir kelerius metus, reikalauja išlaidų, o tuo metu baudos vadovui gali būti taikomos toliau.

„Teismo procesas šioje situacijoje išeitimi gali būti tik ilguoju periodu, tačiau neužkerta kelio naujoms baudoms ir tik ilgainiui gali sukurti teisinį precedentą“, – atkreipia dėmesį K. L. Briliūtė.

Apibendrindama teisininkė pabrėžia, kad aplinkybių vertinimas vadovui palankiau yra labiau išimtis nei taisyklė. Todėl, pasak Karolinos Briliūtės, institucijoms vertinant administracinės atsakomybės taikymą, svarbu atsižvelgti į objektyvias nuo vadovo valios nepriklausančias aplinkybes – ypač tada, kai akcininkai sąmoningai vilkina ar blokuoja sprendimų priėmimą.

„Vadovo atsakomybė turėtų būti vertinama kompleksiškai, įvertinant ne tik formalius reikalavimus, bet ir realias galimybes juos įgyvendinti. Priešingu atveju vadovas tampa tarsi įkaitu situacijos, kurią sukuria teisiškai savarankiški akcininkai“, – reziumuoja teisininkė.

Ar ūkininkas gali naudoti ūkio pinigus savo nuožiūra? Ar jam taikytini tokie pat reikalavimai kaip bendrovės vadovui – pirma sumokėti mokesčius, padengti skolas, tik po to lieka „tau“? Į šiuos klausimus, komentuodama naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė. Pasak jos, šis Teismo sprendimas ypatingai svarbus tiems, kas valdo, perleidžia ar ketina įsigyti ūkininko ūkį.

Ūkininkas – ne juridinis asmuo

Nors ūkininko ūkis dažnai vertinamas kaip „verslo vienetas“, jis nėra juridinis asmuo ir negali būti laikomas savarankišku subjektu. Teismas nutartyje pabrėžė, kad ūkis nėra UAB, net jei turi struktūrą, turtą ir net darbuotojus. Teisiškai viską valdo ūkininkas kaip fizinis asmuo. „Tai esminis atskaitos taškas: kai nėra atskiro subjektiškumo, nėra ir pareigos ūkininkui elgtis kaip juridinio asmens valdymo organui“, – pažymi Karolina Laura Briliūtė.

LAT pažymėjo, kad nei Civilinis kodeksas, nei Ūkininko ūkio įstatymas nesukuria atskiros „ūkio turto“ nuosavybės kategorijos. Buhalterinė apskaita yra skirta finansiniams srautams fiksuoti, bet ji nesukuria ir neapriboja nuosavybės teisės. Net jei lėšos buhalterijoje įvardijamos kaip „ūkio pinigai“, jos išlieka ūkininko asmenine nuosavybe.

Pasak AVOCAD teisininkės, Teismas griežtai įvertino apeliacinės instancijos teismo bandymą taikyti verslo teisės analogijas. Bandymas traktuoti ūkininką kaip įmonės vadovą, kuris disponuoja lėšomis tik likus „pelno likučiui“, buvo pripažintas netinkamu ir pavojingu precedentui. Ūkininko veikla nėra kolektyvinė, tai – individuali veikla pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (GPMĮ), kurioje visas gautas turtas priklauso veiklą vykdančiam asmeniui. Lėšų paskirtis – mokesčių mokėjimas, įsipareigojimų vykdymas – yra svarbi, tačiau ji neapriboja savininko teisės naudotis turtu, jei kitaip nėra nustatyta sutartyje.

Mokesčiai: prievolė valstybei, o ne kitai sutarčių šaliai

 LAT taip pat pateikė išsamų vertinimą dėl mokesčių. Nors ūkininkui taikoma pareiga mokėti PVM ir GPM nuo gautų pajamų, tai nereiškia, kad jis neturi teisės naudotis pinigais tol, kol sumokės šiuos mokesčius. Tai – dvi atskiros atsakomybės kryptys: viena – prieš valstybę (mokestinė prievolė), kita – prieš kontrahentą (sutartinė atsakomybė). Ieškovas negalėjo remtis mokestiniais argumentais, siekdamas grąžinti lėšas kaip „neteisėtai pasisavintas“.

Teismo pozicija aiški: ūkininkas gali disponuoti visomis ūkio sąskaitoje esančiomis lėšomis kaip savo nuosavybe, išskyrus atvejus, kai sutartyje aiškiai numatyta kitaip. Jei šalys nesusitarė, kad lėšos iki perleidimo turi būti skirtos tam tikriems mokėjimams, nėra pagrindo teigti, kad ūkininkas privalėjo jų nepanaudoti.

Pasak teisininkės, ši LAT nutartis aiškiai parodė, kad ūkininko veikla, nors ir reglamentuojama buhalterinės apskaitos taisyklėmis, netenka bet kokių juridinio asmens bruožų, kai kalbama apie nuosavybės teisę:

• Jei norite, kad tam tikros ūkio lėšos būtų naudojamos konkrečiai (pvz., skoloms ar mokesčiams padengti), susitarkite dėl to aiškiai ir raštu – tik rašytinis susitarimas sukuria ūkininkui pareigas partnerio naudai.
• Nepervertinkite buhalterinių sąvokų, tokių kaip „ūkio pinigai“ ar „ūkio sąskaita“ – jos naudojamos apskaitoje, bet nesuteikia pinigams atskiro teisinio statuso.
• Negalima remtis mokesčių teisės normomis (PVM, GPM) siekiant riboti ūkininko teisę disponuoti pinigais – mokesčiai turi būti mokami, bet prievolė tai padaryti tenka ūkininkui santykiuose su valstybe, o ne su kita sutarties šalimi.
• Ūkininkas nėra įmonės direktorius, todėl verslo teisės analogijos, kai lėšos laikomos „ne jo“ iki kol sumokėti mokesčiai ir padengtos skolos, negalioja. Kai ūkis perleidžiamas, tikslus turto, skolų ir pinigų panaudojimas turi būti apibrėžtas iš anksto – kitaip teismas laikys, kad ūkininkas galėjo pinigus naudoti savo nuožiūra.

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo kreditinio sukčiavimo Premjerui priklausančioje įmonėje, kyla klausimų: ką reiškia tokie įtarimai, kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir ar atsakomybė gresia tik įmonės vadovui, ar ir akcininkui.

Teismų praktikoje yra ne viena byla, kuriose teisiami ūkininkai ir verslininkai, paskolas ar paramą gavę galimai pasitelkus apgaulę, todėl šis atvejis nėra nei naujas, nei išskirtinis.

Kas laikoma kreditiniu sukčiavimu?

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, kreditinis sukčiavimas – tai situacija, kai paskola, parama, subsidija ar dotacija gaunama apgaulės būdu. Tokie veiksmai kvalifikuojami kaip nusikalstama veika pagal BK 207 straipsnį.

Apgaulė dažniausiai reiškia tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą, įskaitant informaciją apie kredito gavėjo turtinę padėtį. Tačiau tokie duomenys laikomi apgaule tik tuo atveju, jei jie turėjo lemiamą reikšmę kreditoriaus sprendimui suteikti finansavimą.

BK 207 straipsnio objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna paskolą ar kreditą. Asmuo turi suvokti, kad veikia apgaulingai ir siekia turtinės naudos arba sąmoningai leidžia kilti žalai. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pakanka neteisėto paskolos gavimo fakto – nepriklausomai nuo to, kaip ji buvo panaudota.

Pavyzdžiui, jeigu asmuo žino, kad jo turima įmonė neatitinka lengvatinių paskolų gavimo kriterijų, tačiau įsteigia naują įmonę, gauna paskolą ir lėšas panaudoja senosios įmonės veiklai, tokie veiksmai gali atitikti kreditinio sukčiavimo požymius.

Pačių įmonių steigimas ar turto pardavimas nėra draudžiamas. Tačiau jeigu tokie sandoriai sudaromi turint nusikalstamą tikslą – gauti finansavimą apgaule – jie gali būti vertinami kaip nusikaltimas.

Kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn?

Paprastai baudžiamojon atsakomybėn traukiami konkretūs fiziniai asmenys, veikiantys juridinio asmens vardu. Tai gali būti:

Įmonės vadovas – jei jo sprendimu buvo kreiptasi dėl paskolos ir vėliau lėšos panaudotos kitos įmonės interesams;

• Įmonės darbuotojai, atsakingi už dokumentų rengimą ar pasirašymą;
• Akcininkai – jei jie davė nurodymus atlikti neteisėtus veiksmus ar priėmė kitus sprendimus, susijusius su nusikalstama veika.

Ar gali būti nuteistas akcininkas?

Faktas, kad asmuo yra įmonės, gavusios kreditą, akcininkas, savaime nereiškia, kad jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jei nustatoma, kad akcininkas ne tik investavo, bet ir faktiškai valdė įmonę, naudojosi akcininko teisėmis, davė nurodymus ar skatino apgaulingus veiksmus – atsakomybė jam gali būti taikoma.

Tokiuose tyrimuose itin svarbūs įrodymai, patvirtinantys akcininko ir vadovo komunikaciją, akcininkų sprendimus ir jų žinojimą apie vykdomą veiklą. Taip pat vertinama, ar vadovas nebuvo tik formali figūra (statytinis).

Akcininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, kai jo vaidmuo peržengia pasyvaus akcininko ribas ir pereina į aktyvų dalyvavimą neteisėtoje veikloje – ypač jei jis veikia kaip faktinis vadovas.

Kokios galimos pasekmės?

Be asmeninės baudžiamosios atsakomybės (baudos, laisvės apribojimo ar laisvės atėmimo), gali būti nuteista ir pati įmonė. Jai gali būti skirta bauda, veiklos apribojimas arba netgi likvidavimas. Taip pat gali būti pareikštas reikalavimas atlyginti padarytą žalą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras

Nors gali atrodyti, kad formalūs registrai yra tik „popierizmas“, vadovams verta prisiminti – klaidos ar delsimas pateikiant akcininkų duomenis į JADIS (Juridinių asmenų dalyvių informacinę sistemą) gali kainuoti ne tik pinigus, bet ir kelti kur kas rimtesnių teisinių pasekmių.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, vos tik įsteigus uždarąją akcinę bendrovę arba pasikeitus jos akcininkams, per 5 darbo dienas į JADIS būtina pateikti visą reikiamą informaciją apie akcininkus: jų duomenis, akcijų skaičių, įsigijimo datą ir pan.

Nors vadovas gali pavesti šią pareigą kitam asmeniui, atsakomybė vis tiek tenka jam. Tai reiškia, kad jei duomenys nepateikiami, pateikiami pavėluotai arba klaidingi – atsakomybė tenka būtent vadovui.

Kokia gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrovės vadovui už uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą, pasakoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Teisininko teigimu, standartiniu atveju, bendrovės vadovui pažeidusiam uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų pateikimo į JADIS pareigą ar tvarką, yra taikoma nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų administracinė nuobauda, t. y. administracinė atsakomybė.

Šios nuobaudos teisinis pagrindas yra įtvirtintas Administracinių nusižengimų kodekse, kuriame nustatyta, kad, pirma, neteisingų juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos pateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui, antra, juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos nepateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui laiku teisės aktų nustatyta tvarka užtraukia minėtą administracinę atsakomybę juridinio asmens vadovui.

Atsižvelgiant į administracinės atsakomybės ir baudžiamosios atsakomybės panašumus, kyla pagrįstas klausimas – ar bendrovės vadovui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą?

Domantas Velykis primena, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje keltas klausimas dėl dviejų nusikalstamų veikų taikymo už akcininkų neteisingų duomenų pateikimo į viešą registrą galimybės, kai bendrovės vadovas, būdamas vienintelis bendrovės akcininkas ir jos vadovas, 2014 m. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kitam asmeniui 50 vienetų bendrovės akcijų, tačiau 2017 m. bendrovės vadovas pateikė Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį bendrovės akcininką, melagingai nurodydamas, kad visas akcijas įgijo 2016 m., nors realiai akcijų iš kito asmens nebuvo atgavęs.

Pirmiausia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad 2014 m. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo galiojanti – jos niekas nepanaikino ir nepripažino negaliojančia. Todėl teismas vertino, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką, galėjo būti padaręs nusikaltimą – t. y. ar jis tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimą turtą, šiuo atveju – 50 akcijų, kurios jau priklausė kitam asmeniui.

Šioje situacijoje, pasak teisininko, svarbu žinoti, kad bendrovių akcijos gali būti perleidžiamos tik sudarius tam tikrą sandorį (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar dovanojimo) ir atlikus įrašą vertybinių popierių sąskaitose. Tuo tarpu JADIS yra tik informacinė sistema, kurioje registruojami jau įvykę akcininkų pasikeitimai, bet pats įrašas joje nesukuria nuosavybės teisių.

„Todėl vien tik vadovo prašymas įregistruoti save kaip vienintelį akcininką negarantuoja, kad jis teisėtai įgijo tas akcijas. Kadangi tokie įrašai neatspindi realaus sandorio, teismas padarė išvadą, jog šis veiksmas negali būti laikomas sukčiavimu – vadovas faktiškai neįgijo jam nepriklausančių akcijų ar su jomis susijusių teisių“, – sako AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Antra, buvo nagrinėjama, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką ir nurodydamas neteisingus duomenis, galėjo būti laikomas suklastoto dokumento kūrėju ar naudotoju – kitaip tariant, ar jo veiksmai atitinka dokumento suklastojimo nusikaltimo sudėtį.

Vertinant, ar toks veiksmas išties pavojingas, svarbu atsižvelgti į tai, ar dėl melagingos informacijos pateikimo kilo realios teisinės pasekmės – ar buvo pažeistos kitų asmenų teisės ar interesai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo sukurta tik formali situacija, kuri sudarė įspūdį, jog vadovas yra vienintelis akcininkas. Tačiau vien tokio įrašo nepakanka – jis nesukėlė jokių realių pasekmių. Nors teoriškai tokia informacija galėjo būti panaudota, pavyzdžiui, sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis, tačiau nebuvo rasta jokių įrodymų, kad vadovas siekė pakenkti ar iš tikrųjų tuo pasinaudojo.

Apibendrinant, teismas padarė išvadą, kad nors vadovo pateiktame prašyme Registrų centrui buvo neteisinga informacija, tai nebuvo pakankamai pavojinga ar žalinga, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė. Jo veiksmai nesukėlė realios žalos nei kitiems asmenims, nei teisės sistemai, todėl jie nebuvo prilyginti dokumento suklastojimui.

Taigi, kai į JADIS pateikiami netikslūs akcininkų duomenys, dažniausiai taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 600 iki 1 450 eurų. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai aiškiai matyti, kad vadovas tyčia pateikė neteisingus duomenis ir jais pasinaudojo siekdamas naudos, pavyzdžiui, sudarydamas sandorius ar apgaudinėdamas kitus asmenis.

Vadovo įdarbinimas įmonėje yra vienas svarbiausių organizacijos veiklos elementų, reikalaujantis ne tik teisinio aiškumo, bet ir tikslaus atsakomybės pasidalijimo. Juridinio asmens vadovas yra atsakingas už įmonės kasdienę veiklą, o jo sprendimai turi tiesioginę įtaką organizacijos sėkmei ir reputacijai. Tačiau praktikoje, pasak teisininkų, dažnai pasitaiko situacijų, kai vadovo įdarbinimas balansuoja ties nelegalaus darbo riba.

Kodėl taip nutinka, kokios yra daromos klaidos ir kaip šioje situacijoje išvengti teisinių pažeidimų bei tinkamai organizuoti vadovo įdarbinimą, – atsako AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Pasak jo, vadovą skiria bendrovės valdyba, o jei valdyba nėra sudaryta – visuotinis akcininkų susirinkimas. Šis organas taip pat tvirtina vadovo atlyginimą, pareiginius nuostatus, sprendžia premijų ar drausminių nuobaudų klausimus.

Darbo kodeksas numato, kad su vadovu privalo būti sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. „Tai reiškia, kad vadovo veikla bendrovėje be tinkamai sudarytos darbo sutarties gali būti laikoma nelegaliu darbu“, – atkreipia dėmesį E. Langys.

Nors šie reikalavimai yra aiškūs, tačiau praktikoje įmonės neretai susiduria su situacijomis, kai teisės aktų nesilaikymas lemia teisines ir finansines pasekmes.

Pasak advokato, atvejų, kai su bendrovės vadovais nėra sudaromos darbo sutartys, motyvuojant tuo, jog vadovą skiria akcininkai, arba apie vadovo įdarbinimą nėra informuojama, pasitaiko visai neretai. Šis neveikimas lemia ir nelegalų darbą, kuris bendrovėms sukelia eilę neigiamų pasekmių.

Advokatas pastebi, kad dažna klaida yra ir neteisingas informacijos pateikimas „Sodrai“. Nepranešimas apie vadovo įdarbinimą arba pavėluotas pranešimas gali ne tik gali sukelti baudų, bet ir trukdo užtikrinti socialines garantijas vadovui. Jei įmonės personalo skyrius nepastebi, kad vadovo darbo sutartis turi būti užregistruota „Sodros“ sistemoje iki jo darbo pradžios. Dėl to įmonė susiduria su administracinėmis baudomis, o vadovas laikinai praranda draudimo apsaugą.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. pasikeitusioje Darbo kodekso nuostatoje numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir juridinio asmens vadovo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki numatytos darbo pradžios.

„Tikėtina, kad šios nuostatos dėka klausimų dėl tinkamo vadovo įdarbinimo nekils, o pakeitimas bus pagalba ir priminimas bendrovės buhalteriams ar personalo skyriaus atstovams, kurie bendrovėje vykdo darbuotojų įdarbinimo funkcijas“, – pažymi AVOCAD advokatas.

„Aš tik statytinis…”, „čia tik formaliai mane paskyrė, tikrasis vadovas buvo kitas…”, „draugai paprašė formaliai pabūti…”, „pinigais disponavau ne aš, buvo kitas vadovas“. Tokie ir panašūs pasiteisinimai, girdimi nagrinėjant vadovo atsakomybės klausimus, dažnai glumina teisininkus.

„Gal tai ir nekalto naivumo ar aklo pasitikėjimo pasekmės, o gal elementaraus suvokimo ir žinių trūkumas, tačiau kartais šie atvejai gali būti ir sąmoningo veikimo rezultatas“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys. Pasak jo, svarbiausia yra ne kaltinti, o padėti vadovams išvengti tokių situacijų arba kuo greičiau iš jų pasitraukti. Tai, kaip gi apsaugoti nuo galimų rizikų, kurios gali kilti dėl formalaus vadovo pareigų vykdymo?

Faktiško ir formalaus vadovo atsakomybės ribos

Prieš šventes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pateikė svarbų išaiškinimą, kuris atskiria formalaus  arba kitaip tariant teisinio ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybes. Šis išaiškinimas itin aktualus tiems, kurie atsidūrė tarp formalių pareigų ir tikrosios vadovavimo kontrolės.

„Šiandienos vadovas, mano manymu, yra arba didvyris, arba beprotis“ – su ironija pastebi E. Langys.  Pasak advokato, vadovai privalo dirbti itin rūpestingai, kvalifikuotai ir laikytis įstatymų, nes atsakomybės ribos gali būti plačios ir kartais labai netikėtos.

Vien tik faktinio vadovo egzistavimas nepašalina formalaus vadovo atsakomybės. Jei abu vadovai vykdė neteisėtus veiksmus, kyla klausimas, ar jie veikė kaip bendrininkai. „Turi būti įvertinta, ar vadovai veikė bendrai, turėdami ketinimą sukelti žalą (subjektyvus bendrininkavimas), ar tiesiog kelių veiksmų sąveika nulėmė pasekmes (objektyvus bendrininkavimas)“, – aiškina Egidijus Langys.

Teisme – atsakomybė už bendrininkavimą

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių atvejų – kai asmuo sutinka tapti formaliu vadovu iš draugiškumo ar paprasto prašymo. Toks vadovas gali tikėti, kad nieko rimto neatsitiks: juk jis nieko nedaro, tik pasirašė  kelis dokumentus. „Tačiau net ir tokiu atveju atsakomybė išlieka, nes veikla buvo vykdoma jo vardu. Dokumentus pasirašęs formaliai paskirtas vadovas dažnai nesigilina į detales, pasikliauja faktiniu vadovu, tačiau teisme visa tai įrodo subjektyvų bendrininkavimą“, – perspėja E. Langys.

Todėl būtina įvertinti rizikas, jei jūsų prašoma tapti formaliu vadovu, nesvarbu, kokiu tikslu. „Jei jau esate formalus vadovas ir aklai vykdote kitų nurodymus, kuo greičiau atsisakykite tokių pareigų. Svarbu nepamiršti, kad vadovavimas yra ne tik atsakomybė, bet ir didžiulė rizika, todėl atsakingas požiūris į šias pareigas yra gyvybiškai svarbus.

Kokia atsakomybė gali grėsti vadovui?

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, vadovui gali būti taikoma civilinė, administracinė ar net baudžiamosios atsakomybės priemonės, priklausomai nuo padarytos žalos pobūdžio ir masto. „Pavyzdžiui, jei vadovas pasirašė dokumentus, nesigilindamas į juose pateikiamą informaciją, ir dėl to kilo finansinė žala, jis gali būti įpareigotas atlyginti nuostolius“, – aiškina E. Langys. Baudžiamosios atsakomybės atvejais vadovui gali grėsti baudos, laisvės apribojimas ar net laisvės atėmimas.

„Todėl svarbu ne tik suprasti savo atsakomybės ribas, bet ir užtikrinti, kad visi veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti. Vadovavimas – tai ne tik galimybė vystyti karjerą, bet ir atsakomybė už visas pasekmes, kurios gali kilti dėl netinkamų sprendimų“, – pabrėžia E. Langys.

Aktuali nutartis: LAT 2024-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024.