Category: Informacija

Lietuvoje nepasitikėjimas teismais ir teisėjais vis dar labai skaudi ir aktuali tema. Teisinės sistemos veiksmingumas yra vienas iš esminių demokratinės valstybės garantų, tačiau klaidos ir piktnaudžiavimai teisėjų ar kitų teismo pareigūnų veikloje gali lemti rimtas pasekmes visuomenei ir asmenims. Teismų sprendimai ne tik formuoja teisingumo sampratą, bet ir tiesiogiai veikia žmonių gyvenimą.

Kai teisėjai ar kiti teismo pareigūnai veikia ne pagal teisės principus arba padaro akivaizdžių klaidų, kyla klausimas dėl civilinės atsakomybės už sukeltą žalą. Ar valstybė turėtų atsakyti už neteisingus sprendimus ir klaidas, padarytas vykdant teisingumą, ir kokios yra tokios atsakomybės ribos? Kokią atsakomybę už savo veiksmus turėtų prisiimti teisėjai bei kiti teismo pareigūnai, – atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD jaunesnysis teisininkas Domantas Velykis.

Civiliniame kodekse nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teisėjų padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Ji įtvirtina ir itin plačiai taikytiną galimų teismo klaidų, pabrėžtina, nebaigtinį sąrašą, kadangi valstybės civilinė atsakomybė gali kilti tiek dėl teismo klaidos dėl (ne)atliktinų procesinių veiksmų, tiek dėl teismo sprendimo turinio, tiek dėl teismo atlikto teisės aiškinimo, tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl kitų teismo pareigūnų, atliekančių vidinį teismo administravimą, neteisėtų veiksmų ir kt.

Iš Konstitucijos kylantis teismų nepriklausomumo principas lemia teisinį reguliavimą nustatantį, kad valstybės atsakomybė už teismų padarytas klaidas yra labiau ribota nei lyginant su valstybės civiline atsakomybe už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas: kur nukentėjusiajam pakanka įrodyti valdžios institucijų, pareigūnų ir teismo (baudžiamosiose bylose) neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą, t. y. tokiu atveju taikoma griežtoji atsakomybė be kaltės.

Valstybės atsakomybė už teisėjo klaidas vykdant teismines funkcijas yra nustatyta kaip tam tikras kompromisas tarp teisės į teisingą teismą ir teismų nepriklausomumo principų. Būtent toks valstybės atsakomybės nustatymo būdas leidžia užtikrinti, kad nukentėjusiesiems būtų atlyginta žala, tačiau kartu apsaugo teisėjus nuo ieškinių, pareikštinų asmeniškai teisėjams, kadangi šis institutas įtvirtina, būtent, valstybės, o ne pačių teisėjų, atsakomybę už teisėjų klaidas.

Teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, t. y. apeliacine ir kasacine tvarka (bei gali būti atnaujintas bylų, kuriose buvo priimtas ir įsiteisėjo teismo procesinis sprendimas, procesas). Suprantama, kad instancinė sistema objektyviai negali panaikinti visų teismų padaromų klaidų.

Teisėjų klaidų priežastys ir atsakomybės sąlygos

Teismų praktikoje yra įvardinamos tokios pavyzdinės teisėjų klaidų padarymo priežastys: teisėjų pažinimo ribos, įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitokių veiksnių.

Tačiau, nors yra daug galimų priežasčių dėl kurių teisėjai gali padaryti klaidas, tai nesuteikia pagrindo teismui daryti šiurkščias ir akivaizdžias klaidas. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir teisingumo įvykdymą. Todėl, teisėjų padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei nepavyksta jų ištaisyti šia tvarka, siekiant, kad minėtos fundamentalios asmens teisės neliktų paneigtos, asmuo su ieškiniu gali inicijuoti valstybės atsakomybės už teisėjų padarytas klaidas procesą civiline tvarka.

Kaip ir standartinės civilinės atsakomybės atveju, ieškovas, siekdamas prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės dėl teismo neteisėtų veiksmų, turi įrodyti keturias civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė.

Esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė

Pagal teismų praktiką, esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga yra kaltė. Anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, teisėjo kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Teismas, vertindamas ar teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, įprastai, pirma, nustato kokius veiksmus atliekant ir kokias teisės normas taikant, teismas padarė klaidą. Antra, nustato ir vertina koks teisinis reguliavimas ir kokia paskirtis yra teisės normų taikymo ir veiksmų atlikimo, kurių daryme teismas padarė klaidą. Trečia, vertina ar padaryta teisėjų klaida atitinka šiurkštumo ir akivaizdumo kriterijus.

Svarbu tai, kad šiurkšti ir akivaizdi teismo klaida yra vertinamoji sąvoka, tai reiškia, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta kokia teismo klaida yra laikoma šiurkščia ir akivaizdžia, todėl šio požymio aiškinimas ir vertinimas yra visiška teismo diskrecija.

Teismų praktikoje, pateikiamas pavyzdinis teismo klaidos akivaizdumo ir šiurkštumo vertinimo sąrašas, pagal kurį teismas gali atsižvelgti į įvairias, nagrinėjamai situacijai tinkamiausias, aplinkybes, pavyzdžiui, į taikytinos teisės normos vartojamų terminų suprantamumą, į teisinės nuostatos tikslumą, į įrodymų aiškumą, į bylos aplinkybių sudėtingumą, į tai ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kitas aplinkybes.

Valstybės civilinei deliktinei atsakomybei kilti neturi įtakos kokia yra teisėjo, atlikusio neteisėtus veiksmus, kaltės forma, t. y. teismas gali padaryti šiurkščią ir akivaizdžią klaidą tiek tyčia, tiek neatsargumu. Teismo kaltė suprantama ir aiškinama yra objektyviai, t. y. vertinama, ar žinodamas tapačias aplinkybes kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip, o subjektyvusis konkretaus teisėjo kaltės elementas nėra nagrinėjamas, t. y. nėra aiškinamasi kaip teisėjas, galimai padaręs šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, pats supranta atliktus veiksmus.

Šiuo atveju, siekiant priimti teisingą sprendimą turi būti vertinamos tik tos aplinkybės, kurios buvo žinomos teismo sprendimo priėmimo metu, kai galimai buvo padaryta teismo šiurkšti ir akivaizdi klaida. Tuo tarpu, vėliau paaiškėjusios, pasikeitusios ar apskritai teismo nežinomos aplinkybės, kurių pasekmė yra kilusi žala, neturi būti pagrindu atsakomybei kilti.

Štai keletas praktinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptinkamų valstybės atsakomybės dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, taikymo pavyzdžių:

• Pirmoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą susijusį su viešaisiais pirkimais. Atsakovas (perkančioji organizacija) įvykdė šį sprendimą (atmetė tiekėjo pasiūlymą), tačiau po sprendimo įvykdymo buvo pateiktas kasacinis skundas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurią jau įvykdė atsakovas. Tiekėjas inicijavo antrąją civilinę bylą, reikalaudamas panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą. Teismas antroje civilinėje byloje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu pirmoje civilinėje byloje, tenkino ieškinį ir priteisė tiekėjui bylinėjimosi išlaidas. Perkančioji organizacija pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų – apeliacinės instancijos teismo sprendimo pirmoje civilinėje byloje – reikalaudama atlyginti antroje civilinėje byloje priteistas bylinėjimosi išlaidas. Teismas atsisakė tenkinti šį ieškinį, nurodydamas, kad minėto teismo procesinio sprendimo priėmimo metu nebuvo aišku, kurį poįstatyminį aktą reikia taikyti, taip pat byloje buvo įrodymų suteikiančių pagrindą priimti tokį sprendimą, todėl nevertintina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą;
• Civilinėje byloje teismas netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – nekilnojamojo turto arešto. Atsakovas pardavė turtą ir už turtą gautus pinigus laikė ne banko sąskaitoje, o grynaisiais pinigais. Teismas tenkino prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones –į teismo depozitinę sąskaitą įnešti sumą, užtikrinančią ieškovo reikalavimą. Atsakovė nevykdė teismo paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas išnagrinėjęs bylą priėmė sprendimą tenkinti ieškinį. Tačiau iš atsakovės išieškotų lėšų nepakako patenkintam ieškiniui padengti. Ieškovas pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų. Teismas, vertindamas ar teisėjas atliko šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, nurodė, kad teismo sprendimai buvo grindžiami aktualiomis teisės normomis ir tuo metu formuota bei nepasikeitusia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, buvo įvertinti šių priemonių skyrimui esminiai klausimai, procesiniai sprendimai buvo tinkamai motyvuoti, todėl nebuvo laikoma, kad teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, todėl ieškinys atmestas;
• Civilinėje byloje buvo pateiktas ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų dėl priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo. Teisme ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo paskirtas tuo metu kasmetinėse atostogose esančiam teisėjui, todėl ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo atliktas apytiksliai mėnesį laiko pažeidus imperatyvų terminą. Teismui, vėliau patenkinus ieškinį, atsakovas turėjo pareigą sumokėti išmokas už priverstinę pravaikštą, įskaitant ir už laiką, kurį dėl teismo veiksmų, buvo pažeistas ieškinio priėmimo terminas. Darbdavys pareiškė ieškinį dėl patirtos žalos dėl teismo neteisėtų veiksmų – priverstinės pravaikštos, sumokėtos už teismo pradelstą laikotarpį – atlyginimo. Teismas nustatė, kad ieškinio priėmimo proceso uždelsimo periodo buvo galima išvengti, neskiriant teisėjui bylos jo atostogų metu, todėl buvo padaryta šiurkšti ir akivaizdi klaida.

Apibendrinant, teisėjų atsakomybė civilinėse bylose yra itin svarbus teisinis institutas, kuris prisideda prie teisingumo sistemos patikimumo ir visuomenės pasitikėjimo teismais. Šio instituto sudėtingumas kyla iš poreikio užtikrinti pusiausvyrą tarp teisėjų nepriklausomumo ir atsakomybės, siekiant apsaugoti juos nuo nepagrįstų kaltinimų, bet tuo pačiu sudarant sąlygas užtikrinti, kad piktnaudžiavimas ar akivaizdžios klaidos būtų atitinkamai įvertintos. Vis dėlto, tai lieka labai jautri tema, nes teisėjo sprendimai dažnai susiję su įvairialypiais interesais, kuriuos visuomenė ne visada tinkamai supranta ar vertina. Tik nuoseklus visuomenės teisinis švietimas ir diskusija su gali prisidėti  prie  aiškaus suvokimo, kokia yra teisėjų atsakomybės esmė ir svarba teisinei valstybei.

Vasaros atostogos – metas, kai daugelis moksleivių ir studentų ieško laikino darbo, siekdami įgyti patirties, užsidirbti pinigų ir praleisti laiką produktyviai. Nepilnamečių darbas vasarą tampa vis populiaresnis. Apie tai, ką turi žinoti nepilnamečius į darbą priimantis verslas ir išleidžiantys juos dirbti tėvai, primena advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis.

Pasak advokato, Lietuvos teisės aktai griežtai apibrėžia nepilnamečių darbo sąlygas ir siekia užtikrinti, kad jų darbo aplinka būtų saugi, o darbo laikas – protingai ribojamas. Tai būtina siekiant apsaugoti jaunų žmonių sveikatą ir vystymąsi. Darbdaviai, siūlantys laikinus darbus nepilnamečiams, turi laikytis griežtų taisyklių ir reikalavimų, kad užtikrintų, jog darbo patirtis būtų ne tik naudinga, bet ir nekenksminga.

Ką privaloma numatyti darbo sutartyje?

Terminuotos darbo sutartys yra populiarus būdas įdarbinti nepilnamečius vasaros laikotarpiu. Šios sutartys paprastai sudaromos ribotam laikotarpiui ir numato konkrečias darbo sąlygas bei trukmę. Lietuvos įstatymai numato, kad nepilnamečiai gali dirbti nuo 14 metų amžiaus, tačiau jų darbo laikas ir pobūdis yra griežtai reguliuojami. Ne mokslo metų laiku nepilnamečiai iki 16 metų gali dirbti iki 6 val. per dieną, 30 val. per savaitę. Mokslo metais – iki 12 val. per savaitę. Tuo tarpu paaugliai nuo 16 metų gali dirbti ne ilgiau kaip 8 val. per dieną ir ne daugiau kaip 40 val. per savaitę. Darbo pobūdis turi būti lengvas ir nesukelti pavojaus sveikatai.

Darbo sutartyje turi būti aiškiai nurodyta darbo trukmė, darbo užmokestis, pareigos ir darbo sąlygos. Taip pat svarbu, kad darbdavys užtikrintų saugią darbo aplinką ir suteiktų visą reikalingą informaciją bei mokymus apie darbo saugą.

Beje, advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad nepilnamečiams nuo 14 iki 16 metų reikalingas vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo raštiškas sutikimas. Darbdaviui privaloma pateikti sveikatos priežiūros įstaigos išduotą medicininę pažymą su išvada, kad vaikas tinkamas dirbti konkretų darbą. Mokslo metų laikotarpiu nuo 14-16 metų nepilnamečiams reikia ne tik tėvų, bet ir mokyklos, kurioje mokosi vaikas, raštiškas sutikimas. Nuo 16 metu – nei to, nei to sutikimo nebereikia.

Reglamentavimas ir apsauga

Nepilnamečių darbo reglamentavimas nustatytas Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose, kurie detaliai apibrėžia darbo sąlygas, darbo laiką ir užtikrina, kad darbo sąlygos atitiktų saugos ir sveikatos reikalavimus. Darbdaviai, nesilaikantys šių reikalavimų, gali susidurti su rimtomis pasekmėmis, įskaitant baudas ir kitus teisinius veiksmus. Valstybinė darbo inspekcija atlieka reguliarius patikrinimus, siekdama užtikrinti, kad darbdaviai laikytųsi visų teisės aktų nuostatų ir kad nepilnamečių darbui būtų sudarytos tinkamos sąlygos. Be to, nepilnamečiai ir jų tėvai turi teisę kreiptis į darbo inspekciją ar kitas atsakingas institucijas, jei mano, kad darbo sąlygos yra netinkamos ar pažeidžiamos jų teisės.

Ko negali dirbti nepilnamečiai?

Advokatas Laurynas Staniulis pabrėžia, kad galioja bendra norma,  jog vaikų darbas draudžiamas, išskyrus jų fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus, neturinčius neigiamo poveikio vaiko saugai, sveikatai, fizinei, psichinei, moralinei ar socialinei raidai. Pavyzdžiui, jiems neleidžiama dirbti darbų, susijusių su alkoholiu.

Priimdamas į nepilnamečius į darbą  ir sudarydamas jiems saugias ir sveikas darbo sąlygas, darbdavys privalo žinoti, kad šiems asmenims draudžiami dirbti sveikatai kenksmingi, pavojingi darbai.

Svarbu ir įsiminti, kokia yra vaikų, dirbančių lengvus darbus, darbo laiko trukmė.  Mokslo metų laiku nepilnamečiai iki 16 metų gali dirbti iki 6 val. per dieną, 30 val. per savaitę. Mokslo metais – iki 12 val. per savaitę. Tuo tarpu paaugliai nuo 16 metų gali dirbti ne ilgiau kaip 8 val. per dieną ir ne daugiau kaip 40 val. per savaitę.

Nepilnamečių darbas vasarą gali būti puiki galimybė įgyti vertingos darbo patirties, tačiau būtina užtikrinti, kad šis procesas būtų reguliuojamas ir saugus. Tik taip galima garantuoti, kad jaunimas galės išnaudoti savo potencialą ir pasiruošti ateities karjerai be žalos jų sveikatai ar mokymuisi.

Šiandien vartotojiškumas tampa neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi. Nuolat susiduriame su naujais produktais, paslaugomis ir reklamomis. Kartu su šia gausa atsiranda ir naujų iššūkių, kurie verčia vartotojus būti budriais.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Dainiaus Antanaičio, savo, kaip vartotojo, teisių žinojimas leidžia efektyviau naudotis rinka, išvengti apgavysčių ir siekti teisingumo nesąžiningų situacijų atveju.

Komentuodamas naujausią teismų praktiką, advokatas primena pagrindines verslininko ir vartotojo teisinių santykių taisykles, susijusias su vartotojui parduoto daikto kokybe.

Pirma, parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas.

Antra, paaiškėjus daikto kokybės trūkumams, Pirkėjui pakanka įrodyti tik pačius trūkumus. Tuo tarpu, galiojanti pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpcija, įpareigoja jau verslininką (pardavėją) įrodinėti, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl pirkėjo kaltės.

Trečia, pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas, o vėliau paaiškėjus neatskleistai daikto būklei ar savybėms, dėl kurių daikto naudojimas sukelia nepatogumų ar sumažėja daikto naudingumas, tokia būklė ir savybės laikomos paslėptais daikto trūkumais.

Taigi, jei vartotojas, įsigijęs daiktą, pastebi jo trūkumus, kurie nors ir leidžia naudoti daiktą pagal jo paskirtį, bet sukelia nepatogumus, trikdžius ar papildomas sąnaudas, tai vartotojui pakanka pateikti įrodymus, jog trūkumai egzistuoja bei nereikia įrodinėti šių trūkumų atsiradimo priežasčių, ir net jei verslininkas pradeda gintis, jog vartotojas turėjo suprasti, kad daiktas parduodamas su tokiomis savybėmis, tai jei apie jas vartotojas nebuvo informuotas ankščiau, tokios savybės laikomos paslėptais trūkumais.

Kaip tokioje situacijoje vartotojas gali išspręsti daikto kokybės trūkumų problemą?

Jeigu daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, Civilinis kodeksas vartotojui suteikia teisę reikalauti, kad:

• prekė būtų pataisyta (suremontuota) arba pakeista;
• proporcingai sumažinta prekės kaina;
• vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, grąžinti daiktą ir atsiimti sumokėtą kainą.

Kiekvienas iš šių teisių gynybos būdų turi savo taikymo sąlygas. Tačiau, vartotojas vieną iš šių savo problemos sprendimo būdų rinksis ne tik pagal šias sąlygas, bet ir pagal savo poreikius ir norus.

Pavyzdžiui, vartotojas dėl gyvenamojo namo lokacijos, architektūrinių sprendimų nusprendė įsigyti konkretų būstą, kurį įsirengė, jame integravo buitinę techniką ir apstatė baldais pagal savo poreikius.

Tačiau, vartotojo džiaugsmą savo naujais namais aptemdė paaiškėję įvairūs namo kokybės trūkumai (pvz. šaltuoju metų laiku pastebimi neįprastai dideli šilumos energijos praradimai ir dėl to išaugę šildymo kaštai, pastebėtas langų nesandarumas, pastebėta, kad išorės fasadas neišlaiko ne tik savo estetinės išvaizdos, bet dėl įprastų gamtos jėgų poveikio gali prarasti ir namo konstrukcijų apsauginę funkciją ir t.t.).

Jei verslininkas šiuos trūkumus atsisako ištaisyti arba jam jų ištaisyti nepavyksta, lieka kainos mažinimo arba sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo alternatyvos. Taigi, tuo atveju, jei vartotojas palikti savo naujųjų namų – nenori nutraukti sutarties, jis gali rinktis kainos mažinimą.

Kasacinio teismo praktikoje šis teisių gynimo būdas reiškia, kad faktiškai pristatytos netinkamos kokybės daikto vertė yra mažesnė už kokybiško daikto vertę, tai šis verčių skirtumas sudaro galimą kainos mažinimo dydį pagal pareikštą reikalavimą. Tokiu atveju pardavėjas turėtų sumokėti pirkėjui šį verčių skirtumą.

Tačiau, šiame kontekste galimas dar ir kitas teisių gynimo būdas, kuris įtvirtintas Civilinio kodekso bendrosiose pirkimo – pardavimo sutarčių nuostatose, nustatančiose, kad pirkėjas turi teisę prašyti atlyginti pirkėjo išlaidas, kurias pirkėjas turėjo dėl trūkumų ištaisymo, jei trūkumus nusprendė ištaisyti pats pirkėjas.

Taigi, verta prisiminti, kad vartotojas, gavęs nekokybišką daiktą, gali reikalauti sumažinti jo kainą arba prašyti atlyginti vartotojo patirtas išlaidas dėl daikto kokybės trūkumų ištaisymo.

Vasara – kelionių metas. Greitas gyvenimo tempas kelia stresą ir reikalauja papildomų sąnaudų patiems susidėlioti kelionę. Norėdami supaprastinti visą šį procesą, dažnai renkamės kelionių agentūros paslaugas, kurios palengvina organizavimą ir sutaupo laiką.

Su kelionių organizatoriumi suplanavę kelionę, pasirašome kelionės sutartį, kurioje jis įsipareigoja užtikrinti poilsinę kelionę. Ir tuomet atsitinka gyvenimas  – jūs  nebegalite vykti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Viktorija Dubovskienė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Civilinį kodeksą, keliautojas turi teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį, nemokėdamas sutarties nutraukimo mokesčio:

• jeigu kelionių organizatorius iki organizuotos turistinės kelionės pradžios pakeičia organizuotos turistinės kelionės sutarties sąlygas;
• jeigu dėl keliautojo nurodytų trūkumų organizuotos turistinės kelionės sutartis negali būti toliau vykdoma, o kelionių organizatorius per keliautojo nustatytą protingą laikotarpį nepašalina trūkumų;
• jeigu organizuotos turistinės kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl kurių gali tapti neįmanoma vykdyti organizuotą turistinę kelionę ar nuvežti keliautojus į organizuotos turistinės kelionės tikslo vietą.

Plačiau panagrinėkime trečiąjį atvejį, kuomet sutartis su kelionių organizatoriumi nutraukiama, nes kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl kurių tampa nebeįmanoma vykdyti kelionę ir nuvežti turistus į kelionės tikslo vietą.

Pasak teisininkės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nenugalimos jėgos (neišvengiamas ir nepaprastas) aplinkybes kvalifikuoja šie požymiai:

• Pirma, šios aplinkybės turi egzistuoti sutarties nutraukimo dieną. Šių aplinkybių nebuvo sudarant kelionės paslaugų paketo sutartį, jos sutarties sudarymo metu keliautojui nebuvo žinomos ir  jų atsiradimo keliautojas negalėjo numatyti.
• Antra, nenugalimos jėgos aplinkybės turi daryti esminį poveikį organizuotos turistinės kelionės vykdymui ar turistų nuvežimui į organizuotos turistinės kelionės vietą. Esminis poveikis organizuotos turistinės kelionės vykdymui ar turistų nuvežimui į organizuotos turistinės kelionės vietą.  Tai apima ne tik aplinkybes, dėl kurių tampa apskritai neįmanoma įvykdyti sutarties, bet ir aplinkybes, kurios, neužkirsdamos kelio tokiam įvykdymui, lemia tai, kad ši sutartis negali būti įvykdyta nesukeliant rizikos atitinkamų keliautojų sveikatai ir saugumui, prireikus atsižvelgiant į asmeninius veiksnius, susijusius su individualia šių keliautojų padėtimi. Šis vertinimas atliekamas remiantis prognoze, kad sutarties nutraukimo dieną, vartotojo požiūriu, tikėtinas didelis poveikis atitinkamos organizuotos turistinės kelionės sutarties vykdymui.

Aptariamas vertinimas neišvengiamai yra perspektyvinio pobūdžio, nes poveikis galutinai pasireikš tik vykdant organizuotos turistinės kelionės paslaugų sutartį. Be to, šis vertinimas turi būti objektyvus, o ne remtis vien tik vartotojo nuogąstavimais, nerimo ar jo baimės jausmu.

• Trečia, nenugalimos jėgos aplinkybėmis galima pateisinti atitinkamo keliautojo sprendimą nutraukti sutartį nepatiriant dėl to finansinių nuostolių tik jeigu jos atsiranda kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta.
• Ketvirta, turistas, kuris remiasi nenugalimos jėgos aplinkybių padėtimi, negalėjo tų aplinkybių valdyti ir išvengti jų pasekmių, net jeigu būtų ėmęsis visų nuo jo priklausiusių pagrįstų priemonių. Dėl šio kvalifikuojančio požymio spręstina atsižvelgiant į vertinamos aplinkybės, kuria remtasi atsisakant sutarties, pobūdį (pvz., su saugumu susiję neramumai – kariniai, politiniai, teroristiniai veiksmai), su didele rizika žmonių sveikatai susijusi problema (rimtos ligos protrūkis) ar gaivalinės nelaimės (potvynis, žemės drebėjimas arba meteorologinės sąlygos).

Nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimui konstatuoti nebūtina, kad kompetentingos institucijos būtų paskelbusios oficialią rekomendaciją keliautojams nevykti į atitinkamą zoną arba oficialų sprendimą, kuriuo ši zona priskiriama prie rizikos zonos. Tačiau, jei kompetentingos institucijos yra paskelbusios tokią rekomendaciją, tai įrodo nenugalimos jėgos aplinkybes.

Jeigu aptariamų aplinkybių buvimo konstatavimas būtų susietas tik su oficialių rekomendacijų ir  sprendimų paskelbimu, t. y. jeigu būtų laikoma, kad turistas teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį įgyja tik nuo tokių oficialių rekomendacijų (pvz., nevykti į tam tikras šalis) ir  sprendimų (pvz., įvesti karantiną uždraudžiant išvykti iš šalies) dėl pandemijos suvaldymo priemonių ėmimosi konkrečios paskelbimo dienos, įstatyme įtvirtinta turisto teisė nutraukti turistinės kelionės sutartį, kai dėl nenugalimos jėgos aplinkybių gali tapti neįmanoma vykdyti kelionę (tampa neįmanoma keliauti saugiai, kaip buvo susitarta sutartyje), būtų pernelyg susiaurinta ir apskritai netektų prasmės, o tai prieštarautų veiksmingumo, taip pat vartotojų teisių apsaugos principui.

Taigi,  nepaisant to, jog nebegalite vykti į norimą kelionę dėl egzistuojančios, Jūsų manymu, nenugalimos aplinkybes, kurios daro esminį poveikį organizuotos turistinės kelionės vykdymui, teks įsivertinti aukščiau aptartus požymius, kad su kelionių agentūra sutarties nutraukimas būtų laikomas pagrįstu ir turėtumėte teisę reikalauti, kad būtų grąžinti už organizuotą turistinę kelionę sumokėti pinigai.

Šiuolaikinėje ekonomikoje sąžiningos konkurencijos laikymasis ir užtikrinimas turi esminę reikšmę ne tik siekiant garantuoti vartotojų interesų apsaugą, tačiau tai yra ir itin svarbus procesas rinkoje veikiantiems ūkio subjektams bei valstybiniams ekonomikos rodikliams, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD jaunesnysis teisininkas Domantas Velykis.

Pasak jo, nesąžiningiems ūkio subjektams, pažeidusiems konkurencijos teisės nuostatas, turi būti taikomos proporcingos ir atgrasančios nuobaudos. O kada už konkurencijos pažeidimus yra taikoma solidari atsakomybė?

Praktikoje yra nereti atvejai, kai bendrovė, kuriai priklauso visos kitos bendrovės akcijos, gali daryti lemiamą įtaką tokiai dukterinei bendrovei, todėl motininė bendrovė gali priimti sprendimus, nulemiančius dukterinės bendrovės veiksmus rinkoje, kurie gali atitikti konkurencijos teisės pažeidimo kriterijų. Siekiant, kad lemiamą įtaką daranti ir sprendimus už dukterinę bendrovę priimanti motininė bendrovė neišvengtų atsakomybės, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) suformavo taisyklę, kad nustačius ir įrodžius lemiamos įtakos darymo aplinkybes, tokios bendrovės yra pripažįstamos vienu ūkio subjektu, todėl motininei ir dukterinei bendrovei už konkurencijos teisės pažeidimus yra taikytina solidari atsakomybė.

Europos Sąjungoje konkurencijos teisės sritis pasižymi griežtų piniginių nuobaudų dydžių bei šių nuobaudų solidarumo taikymu. Solidariosios atsakomybės taikymo galimybes ypatingai praplėtė ESTT 2021 metų byla The Goldman Sachs Group Inc. prieš Komisiją. Motininei bendrovei priklausė tik 33% dukterinės bendrovės akcijų, tačiau šios akcijos suteikė 100% balsavimo teisių. Šiai dukterinei bendrovei priklausė kitų dviejų bendrovių, kurios atliko konkurencijos teisės pažeidimus dalyvaudamos elektros kabelių kartelyje, akcijos. Europos Komisijai atlikus pažeidimo tyrimą, buvo nustatyta, kad motininė bendrovė galėjo daryti lemiamą įtaką dviem, pažeidimus padariusioms, dukterinėms bendrovėms, todėl šiems trims juridiniams asmenims buvo skirta solidari net 37 303 000 EUR sumą siekianti nuobauda. Apskundus tokios nuobaudos paskyrimą, tiek Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas patvirtino tokios solidarios nuobaudos paskyrimo teisėtumą.

Lietuvoje teisinis reguliavimas įtvirtinantis Konkurencijos tarybos teisę taikyti solidarią atsakomybę yra įsiteisėjęs tik 2020 metų pabaigoje. Konkurencijos įstatyme įtvirtinta, kad tais atvejais, kai du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą, veikia kaip vienas ūkio subjektas, už šio įstatymo pažeidimus solidariai atsako patronuojančioji ir patronuojamoji įmonė, taip pat solidariai atsako kiti ūkio subjektą sudarantys ūkinę veiklą vykdantys asmenys. Tokiu būdu nacionalinis teisinis reguliavimas buvo suvienodintas su Europos Sąjungos konkurencijos teisės reguliavimui būdingu solidarios atsakomybės taikymu ir jį aiškinančia ESTT praktika.

Iki šio laikotarpio solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus taikymo galimybė buvo nustatyta išimtinai tik teismų praktikoje: iš pradžių ESTT, o vėliau tik su išimtimis pripažinta ir Lietuvos administracinių teismų.

ESTT yra suformavęs taisyklę, kad ūkio subjekto sąvoka apima visus subjektus, vykdančius ūkinę veiklą, nepaisant to subjekto teisinio statuso ir finansavimo būdo bei turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu tas vienetas sudarytas iš kelių fizinių ar juridinių asmenų, todėl vienam iš ūkio subjektą sudarančiam juridiniam asmeniui padarius konkurencijos teisės pažeidimą, solidari atsakomybė gali kilti ir kitiems ekonominį vienetą sudarantiems juridiniams asmenims.

Solidarios atsakomybės taikymui itin svarbią reikšmę turi lemiamos įtakos darymo prezumpcijos suformavimas ESTT praktikoje – kai motininei bendrovei priklauso visos arba beveik visos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, tokia motininė bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, todėl  egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši motininė bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui.

Siekiant taikyti solidarią atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimus, pakanka nustatyti ir įrodyti, jog motininei bendrovei priklauso visas dukterinės bendrovės kapitalas, o lemiamos įtakos darymo prezumpcijos nuginčijimo įrodinėjimo našta tenka pažeidėjoms. Siekiant nuginčyti šią prezumpciją, atsakomybėn traukiamas subjektas privalo paneigti faktinį lemiamos įtakos darymą ne tik bendrovių teisės apimtyje esančiais santykiais, tačiau įvertinti ir visus reikšmingus ekonominius, organizacinius, teisinius ir net asmeninius ryšius. Tokios prezumpcijos nuginčijimo pagrindai yra problematiški, tačiau pripažįstami proporcingais keliamiems solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus tikslams.

Išnagrinėjus administracinių teismų praktiką, su lemiamos įtakos darymo prezumpcijos nuginčijimu tiesiogiai nesusijusios, svarbiausios išvados verslui, kada yra netaikoma solidari atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus, yra šios:

• nagrinėdami solidarios atsakomybės taikymą už pažeidimus, padarytus iki 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusio konkurencijos įstatymo pakeitimo, administraciniai teismai sistemingai nurodo, kad pažeidimų padarymo metu Lietuvos teisės aktuose nebuvo nustatyta solidarios atsakomybės taikymo galimybė, todėl solidari atsakomybė nėra taikytina, vadovaujantis Konstitucijos principine nuostata, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu;
• jeigu iki 2020 m. lapkričio 1 d. padarytas konkurencijos teisės pažeidimas nepatenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio apimtį, t. y. atliktu pažeidimu nebuvo padarytas neigiamas poveikis prekybai tarp valstybių narių, tuomet teismai gali nesivadovauti ESTT suformuota praktika, kuri tokiu atveju turi tik papildomo, teisiškai neįpareigojančio teisės aiškinimo šaltinio reikšmę, todėl tokiu būdu nacionalinėje apimtyje Lietuvos Respublikos teismai gali aiškinti solidarios atsakomybės taikymą konkurencijos teisėje vadovaudamiesi teismo turima prerogatyva individualiai formuoti solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus taikymo praktiką Lietuvos Respublikoje;
• tuo atveju, kai konkurencijos teisės pažeidimas buvo padarytas iki 2020 m. lapkričio 1 d., t. y. kai tokia atsakomybės rūšis nėra numatyta įstatyme, solidarios atsakomybės taikymas ūkio subjektui, pavyzdžiui, motininei ir dukterinei bendrovei, pažeidžia baudos individualizavimo principą, nes pažeidimo padarymo metu galiojusių Konkurencijos įstatymo 35 ir 36 straipsnių nuostatų negalima aiškinti taip, jog ūkio subjektą sudarantiems juridiniams asmenims galėtų būti skiriama ne individualizuota, o bendra (solidari) bauda.

Atsižvelgiant į minėtą 2020 m. pabaigoje įsiteisėjusį Konkurencijos įstatymo pakeitimą, administraciniai teismai, nagrinėdami paskirtą solidarią atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimus, padarytus vėliau nei 2020 m. lapkričio 1 d., negalės vadovautis aukščiau nurodytomis priežastimis netaikyti solidarios atsakomybės konkurencijos teisės pažeidėjams. Todėl, vertintina, kad motininės bendrovės, siekiančios išvengti solidarios atsakomybės už jų dukterinių bendrovių, vėliau nei 2020 m. lapkričio 1 d., padarytus konkurencijos teisės pažeidimus, iš esmės turės tik galimybę siekti nuginčyti lemiamos įtakos darymo prezumpciją, įrodant, jog dukterinei bendrovei nebuvo daroma lemiama įtaka. Tačiau, administracinių teismų praktika, nagrinėjant solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus, padarytus vėliau nei 2020 m. lapkričio 1 d., taikymą, vis dar nėra pradėta formuoti, todėl lieka tik tokios praktikos laukimas.

Vyrauja nuomonė, kad su persekiojimu dažniausiai susiduria tik vieši, garsūs ir populiarūs asmenys. Tačiau ši latentinė neteisėta veika yra gana plataus paplitimo visuomenėje ir tapti persekiojimo auka gali kone kiekvienas.

Persekiotojais gali tapti ne tik patyrę nelaimingą meilę ar buvusią santuoką, tačiau, pavyzdžiui, ir tėvai savo vaikų atžvilgiu. Lietuvos žmogaus teisių centro 2021 m. duomenimis, persekiojimą patiria beveik kas dešimtas asmuo. Persekiojimas jau seniai neapsiriboja tik socialiniu statusu ar lytimi. Itin palanki ir patogi terpė persekiojimui yra socialinė erdvė ir įvairios medijos platformos.

Ką daryti, kai toks intensyvus dėmesys gali pasirodyti ne tik nepageidaujamas, tačiau ir keliantis neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, o galiausiai ir realios grėsmės pavojų, ir ar turime efektyvių teisinių priemonių nuo tokių veiksmų apsisaugoti?, – kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė.

Persekiojimas (angl. stalking) bendriausia prasme yra suprantamas kaip į konkretų asmenį nukreiptas pasikartojantis, nepageidaujamas elgesys. Baudžiamajame kodekse šios nusikalstamos veikos požymiai detalizuoti plačiau – persekiojimas suprantamas kaip veiksmai, kuomet prieš aiškiai išreikštą asmens valią ir neturint teisėto pagrindo atliekami sistemingi veiksmai, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai.

Nors Baudžiamajame kodekse ir anksčiau buvo numatyta nusikalstama veika, į kurią patekdavo ir persekiojimo požymių turinčios veikos (sistemingas bauginimas), tačiau persekiojimas, kaip toks, kriminalizuotas palyginus nesenai – 2021 metais. 2024 metais buvo registruotas šio straipsnio pakeitimo projektas, siekiant sugriežtinti atsakomybę ir kaip alternatyvią bausmę įtraukti laisvės atėmimą iki trejų metų. Vis tik, susipažinus su pakeitimo įstatymo aiškinamuoju raštu matyti, kad prielaidos, lėmusios poreikį griežtinti atsakomybę, yra išimtinai susijusios su tuo, kad būtų išlaikomas Baudžiamojo kodekso, normų, sankcijų už nusikalstamų veikų padarymą nuoseklumas, tačiau ne su tuo, kad buvo atsižvelgta į plačiai paplitusį persekiojimo mastą visuomenėje, tokių veikų ištyrimą ir išnagrinėjimą teismuose ir atitinkamai įvertintas poreikis griežtinti atsakomybę.

Kaip persekiojimas vertinamas teismų praktikoje?

Pirmosios instancijos teisme nuo Baudžiamojo kodekso pakeitimo buvo išnagrinėtos 5 bylos, kuriose asmenys pripažinti kaltais dėl persekiojimo. Neretu atveju su persekiojimu buvo padarytos ir kitos nusikalstamos veikos. Įvertinus šių teismų procesinių sprendimų medžiagą tampa akivaizdu, kad tam, jog būtų galima asmenį pripažinti kaltu, neteisėtus veiksmus patiriantis asmuo dar jų patyrimo metu turėtų juos fiksuoti sekančiai: 1) išsaugoti susirašinėjimą, skambučius, jei įmanoma, skambučius įrašyti, daryti ekranvaizdžius; 2) filmuoti, fotografuoti nepageidaujamus vizitus; 3) kuo plačiau apie patiriamus persekiojimo veiksmus pasakoti aplinkiniams, artimiesiems, kad prireikus jie galėtų ikiteisminiame tyrime ir teisme tokius veiksmus patvirtinti.

Vis tik, nors ir egzistuoja teismų sprendimų, kuriais asmenys yra pripažįstami kaltais dėl persekiojimo, tačiau derėtų nepamiršti keleto svarbių aspektų, viena vertus, apžvelgti teismų sprendimai neatspindi realios situacijos, kad nuo persekiojimo veiksmų nukenčia nemaža dalis asmenų, kurie bijo ar vengia kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, antra vertus, baudžiamojo poveikio priemonės vertintinos tik kaip paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), todėl neabejotina, kad egzistuoja nemažai atvejų, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai atsisako pradėti ikiteisminius tyrimus dėl galimo persekiojimo. Taigi, persekiojimo veiksmus patiriantys asmenys ir toliau nėra apsaugomi nuo tokių prieš juos naudojamų veiksmų.

Kaip sąlyginę alternatyvą galima būtų įvardinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo numatytą galimybę gauti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, kuris skirtas apsaugoti smurto pavojų patiriančius asmenis, esant pakankamai rizikai, kad smurtas artimoje aplinkoje gali būti panaudotas.

Pagal įstatymo taikymo apimtį persekiojimo veiksmai galėtų patekti į smurto apibrėžimą (tyčinis psichinis poveikis, dėl kurio patiriama neturtinė žala). Tokiu orderiu, be kita ko, persekiojimo veiksmus atliekantis asmuo gali būti įpareigojamas nesiartinti nustatytu atstumu, nebendrauti, neieškoti ryšių. Vis tik, tokia alternatyva taip pat turi keletą trūkumų, pirma, toks orderis, jeigu ir būtų išduodamas, tai tik 15 dienų laikotarpiui, antra, orderis galėtų būti išduodamas tik artimoje aplinkoje gyvenantiems asmenims, tačiau į tokį apibrėžimą nepatenka nepažįstami arba mažai pažįstami ir tokius neteisėtus veiksmus atliekantys asmenys.

Taigi, įvertinus teisinę bazę apsaugos nuo persekiojimo klausimu matyti, kad ji nėra pakankama tam, kad visapusiškai galėtų apsaugoti nuo tokių veiksmų kenčiančius asmenis. Juo labiau, kai persekiojimo veiksmai yra išplitę ne tik fiziškai, tačiau ir socialinėje medijoje, dar daugiau, peržengia artimos aplinkos rėmus. Dažnai tokie neteisėti veiksmai ne visada yra pakankami baudžiamajam persekiojimui pradėti ar baudžiamąsias priemones pritaikyti.

Įvertinus šios veikos paplitimo mąstą ir siekiant apsaugoti asmenis, galėtų būti inicijuojami Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimai. O būtent, numatant papildomus atvejus, kuriems esant galėtų būti išduodamas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, išplečiant asmenų, kurių atžvilgiu jis gali būti išduotas, ratą. Atitinkamai, tikėtina, kad po to, jeigu jau konkretaus asmens atžvilgiu buvo išduotas tokio pobūdžio orderis ir jeigu persekiojimo požymių veiksmai nesibaigia ir yra kreipiamasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei bylai persikėlus į teismą, tokia orderio išdavimo aplinkybė būtų vertinama kaip papildoma pagrindžiant persekiotojo kaltę.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujančiu partneriu tapo advokatas Egidijus Langys. Jis keičia iki šiol šias pareigas vykdžiusį advokatą Lauryną Staniulį, kuris ir toliau lieka AVOCAD partneriu.

„Pokyčiai yra gerai, organizacija irgi ne išimtis. Per šiuos dvylika metų buvo nueitas ilgas kelias, tačiau dabar jaučiu, kad atėjo laikas naujovėms. Egidijus yra neatsiejama AVOCAD istorijos ir sėkmės dalis. Tai asmenybė itin prisidėjusi prie profesinės bendrijos stiprinimo. Jo, kaip teisininko profesionalumas bei asmeninės savybės labai tinka vadovaujančio partnerio pozicijai. Neabejoju, kad jis ne tik užtikrins puikius profesinės bendrijos rezultatus, bet ir atneš naujų vėjų, kurie padės AVOCAD siekti užsibrėžtų tikslų“, – pažymi pareigas perleidžiantis Laurynas Staniulis.

„Lietuvos advokatų rinkoje esame labai išskirtiniai savo požiūriu į teisininko darbą. Nors nuolat siekiame aukščiausių profesinių rezultatų ir maksimalaus klientų pasitenkinimo, vienas svarbiausių mūsų organizacijos tikslų –  motyvuoti žmonės, stipri vidinė kultūra, savitarpio pagalba ir įkvepianti atmosfera“, – pažymi E. Langys. Pasak naujai išrinkto vadovaujančio partnerio, advokatų darbas yra dažnai siejamas su nepakeliamu krūviu, negailestinga tarpusavio konkurencija ir teisininkų išnaudojimu. „AVOCAD jau daugiau nei dešimtmetį nuosekliai laužo šiuos stereotipus ir vis daugiau ir daugiau jaunųjų kolegų mus išgirsta. Nors, reikia pripažinti, dar iki šiol kai kuriems iš  jų yra sunku patikėti, kad mūsų kontoroje nėra naktinės pamainos ir nereikia dirbti savaitgaliais“ , – teigia advokatas.

Advokatas Egidijus Langys AVOCAD profesinėje bendrijoje dirba nuo 2012 metų . Jis yra Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitras, mediatorius. Naujasis vadovaujantis partneris specializuojasi bendrovių, komercinėje teisėje, juridinių ir fizinių asmenų nemokumo teisės srityse, medicinos, konkurencijos  ir kt. teisės srityse.