Pinigai buvusiam partneriui – dovana ar skola? Teisininkė paaiškina, kada juos galima susigrąžinti

Santykių metu vienas partneris kitam gali pervesti pinigų būsto nuomai, gydymui, kasdienėms reikmėms, grožio procedūroms ar kitoms asmeninėms išlaidoms. Tačiau santykiams nutrūkus neretai kyla klausimas, ar tokios lėšos buvo perduotos kaip dovana, finansinė parama, ar vis dėlto kaip paskola, kurią reikia grąžinti. Svarbu atskirti situacijas, kai kalbama apie sutuoktinių tarpusavio atsiskaitymus ar kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių asmenų finansinius santykius – tokiais atvejais teisinis vertinimas gali būti kitoks. Šiuo atveju aktualios situacijos, kai asmenis siejo artimi santykiai, tačiau jie nebuvo susituokę, kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė sako, kad vien faktas, jog vienas žmogus kitam pervedė ar perdavė pinigus, savaime dar nesukuria pareigos juos grąžinti. Ginčo atveju svarbiausia tampa nustatyti, kokiu pagrindu lėšos buvo perduotos ir ką tuo metu buvo sutarę abu asmenys. „Artimi santykiai savaime nereiškia nei to, kad visi partneriui perduoti pinigai buvo dovana, nei to, kad jie buvo paskolinti. Teisiniame ginče reikia atsakyti į esminį klausimą – ar lėšos buvo perduotos su aiškiu arba iš aplinkybių nustatomu susitarimu jas grąžinti“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Vien pavedimo banko sąskaitoje gali nepakakti

Lengviausia situacija, kai pinigai buvo pervesti bankiniu pavedimu, o jo paskirtyje nurodyta „paskola“, „skolinu“ ar kita aiški formuluotė. Vis dėlto ir toks įrašas nėra vienintelis galimas įrodymas. Didelę reikšmę gali turėti poros susirašinėjimai SMS žinutėmis, „Messenger“, „WhatsApp“ ar elektroniniu paštu. Pavyzdžiui, vienas partneris prašo paskolinti pinigų, kitas sutinka, o vėliau gavėjas rašo, kad grąžins juos gavęs atlyginimą, prašo palaukti arba siūlo skolą grąžinti dalimis.„Ginčuose labai svarbus visas kontekstas. Kartais vienas sakinys susirašinėjime – pavyzdžiui, pažadas pinigus grąžinti – kartu su banko pavedimais ir vėlesniu šalių elgesiu gali tapti reikšmingu įrodymu. Todėl nutrūkus santykiams nereikėtų skubėti trinti žinučių ar kitos komunikacijos“, – sako AVOCAD teisininkė. Reikšminga gali būti ir tai, kad buvęs partneris jau yra grąžinęs dalį pinigų. Toks elgesys kartu su kitais įrodymais gali rodyti, kad pareiga atsiskaityti buvo pripažįstama.

Kur kas sunkiau įrodinėti tuos atvejus, kai pinigai buvo perduoti grynaisiais ir nebuvo pasirašytas joks dokumentas.

Civilinis kodeksas tam tikrais atvejais paskolos sutarčiai numato rašytinės, o didesnėms grynaisiais perduodamoms sumoms – ir notarinės formos reikalavimus. Todėl didelės pinigų sumos perdavimas „iš rankų į rankas“ be jokio tai patvirtinančio dokumento vėliau gali sukelti rimtų įrodinėjimo problemų. „Santykių metu žmonės natūraliai ne visada formalizuoja tarpusavio finansinius susitarimus. Tačiau kuo didesnė perduodama suma, tuo svarbiau palikti bent minimalų rašytinį pėdsaką – susitarimą, žinutę, patvirtinimą, kad pinigai gauti ir bus grąžinti“, – pažymi K. Briliūtė.

„Grąžinsi, kai galėsi“ nereiškia, kad grąžinti nebereikės

Dar viena dažna situacija – pinigai paskolinti, tačiau konkreti jų grąžinimo data nebuvo aptarta. Pasak teisininkės, vien dėl to teisė reikalauti grąžinti paskolą neišnyksta. Civilinis kodeksas numato taisykles ir tais atvejais, kai paskolos grąžinimo terminas nenustatytas arba pinigai turi būti grąžinti pareikalavus. Todėl tokioje situacijoje vienas pirmųjų praktinių žingsnių turėtų būti aiškus rašytinis reikalavimas grąžinti pinigus. Jame verta konkrečiai įvardyti perduotas sumas, jų perdavimo aplinkybes ir pareikalauti atsiskaityti. „Žodžiai „grąžinsi vėliau“ ar „kai galėsi“ nebūtinai reiškia, kad pinigai buvo padovanoti. Tačiau ginčo atveju vėl teks įrodyti, kad šalys apskritai buvo susitarusios dėl paskolos, todėl rašytinė komunikacija čia tampa itin svarbi“, – aiškina K. Briliūtė.

Mokėjote ne partneriui, o už partnerį?

Situacija gali būti kitokia, kai pinigai apskritai nebuvo pervesti į partnerio sąskaitą. Pavyzdžiui, vienas žmogus tiesiogiai sumokėjo kito būsto nuomą, odontologo, veterinarijos klinikos, grožio ar kitų paslaugų sąskaitas. Tokiais atvejais teisinis pagrindas reikalauti pinigų nebūtinai bus paskola. Civilinis kodeksas numato situacijas, kai vienas asmuo įvykdo kito asmens prievolę jo kreditoriui. „Jeigu iš dokumentų aiškiai matyti, kad savo pinigais apmokėjote konkrečią prievolę, kurią turėjo įvykdyti kitas žmogus, gali atsirasti pagrindas reikalauti šias lėšas grąžinti. Tačiau ir čia vertinama, ar tai nebuvo dovana, savanoriška pagalba ar kitoks neatlygintinas mokėjimas“, – sako teisininkė.

Jeigu nustatoma, kad egzistuoja piniginė prievolė, o skolininkas jos laiku nevykdo, Civilinis kodeksas tam tikrais atvejais suteikia galimybę reikalauti ir palūkanų. Kreipusis į teismą taip pat gali būti prašoma procesinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tai reiškia, kad ilgai ignoruojamas reikalavimas grąžinti skolą skolininkui nebūtinai yra naudingas – galutinė mokėtina suma gali būti didesnė už tą, kuri buvo perduota santykių metu.

O jei buvęs partneris išvyko į užsienį?

Gyvenamoji vieta užsienyje savaime nereiškia, kad pinigų susigrąžinti nebeįmanoma.Jeigu buvęs partneris gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje, pirmiausia reikia įvertinti, kurios valstybės teismas turi jurisdikciją nagrinėti konkretų ginčą. Priklausomai nuo aplinkybių, gali būti aktualios ir supaprastintos Europos Sąjungos tarpvalstybinių reikalavimų procedūros. „Tokiais atvejais labai svarbi praktinė informacija – kur žmogus faktiškai gyvena, kur gauna pajamas ir kur turi turto. Teismo sprendimas yra viena proceso dalis, tačiau kreditoriui svarbus ir realus jo įvykdymas“, – atkreipia dėmesį K. Briliūtė.

Ką gali sakyti kita pusė?

Ginčas, žinoma, turi dvi puses. Asmuo, iš kurio reikalaujama grąžinti pinigus, gali teigti, kad jokios paskolos nebuvo – tai buvo dovanos, savanoriška finansinė pagalba ar asmeninės išlaidos, kurias kitas žmogus pasirinko apmokėti savo noru. Kadangi šiame straipsnyje kalbama apie asmenis, kurie kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, vien argumentas apie „bendras poros išlaidas“ savaime nebūtų toks akivaizdus kaip kartu gyvenančių asmenų atveju. Vis dėlto kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai.

Skolininko pozicijai gali būti reikšminga tai, kad pavedimuose niekada nebuvo nurodyta paskirtis „paskola“, susirašinėjimuose nebuvo kalbama apie pinigų grąžinimą, o lėšas perdavęs žmogus ilgą laiką jų neprašė grąžinti.

Todėl, pasak K. Briliūtės, tokio pobūdžio bylose teismui paprastai neužtenka vien išvysti banko išraše ilgą pavedimų sąrašą. „Esminis klausimas dažniausiai yra ne tai, ar pinigai buvo perduoti, bet tai, ar galima įrodyti, kad jie buvo perduoti su pareiga juos grąžinti. Būtent čia ir atsiskiria dovana, savanoriška finansinė parama ir civilinė prievolė“, – reziumuoja AVOCAD teisininkė.

Todėl tokiose situacijose svarbiausia yra aiškumas. Banko pavedimai, jų paskirtis, susirašinėjimai, sąskaitos, pinigų gavimo patvirtinimai ir susitarimai dėl grąžinimo gali turėti esminę reikšmę vertinant, ar buvusiam partneriui perduoti pinigai teisiškai buvo dovana, ar grąžintina skola.

Nepagrįsta bauda nebūtinai turi pasiekti teismą: institucija gali ją panaikinti pati

Administracinė bauda daugeliui atrodo kaip proceso pabaiga: institucija priėmė nutarimą, o žmogui lieka arba susimokėti, arba kreiptis į teismą. Tačiau praktikoje egzistuoja ir trečias kelias – pati baudą skyrusi institucija, gavusi asmens skundą ir įvertinusi jo argumentus, gali pripažinti savo klaidą bei panaikinti nepagrįstą nutarimą dar iki ginčui pasiekiant teismą.

Pasak AVOCAD advokato Dainiaus Antanaičio, ši galimybė svarbi ne tik administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, bet ir pačiai institucijai, nes leidžia išvengti nereikalingo teisminio proceso bei su juo susijusių finansinių pasekmių.

Nuo protokolo iki baudos – keli svarbūs etapai

Administracinio nusižengimo procesas paprastai prasideda pareigūnui surašius administracinio nusižengimo protokolą. Vėliau byla nagrinėjama, o administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi būti tinkamai informuotas apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Tiek surašant protokolą, tiek nagrinėjant bylą asmuo turi teisę pateikti paaiškinimus, įrodymus ir argumentus, kodėl nesutinka su jam inkriminuojamu pažeidimu. Jei institucijos jie neįtikina, priimamas nutarimas ir skiriama administracinė nuobauda. „Baudos skyrimas neturėtų būti formalus paskutinis procedūros žingsnis. Institucija, priimdama nutarimą, turi būti įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes ir turėti pakankamą pagrindą konstatuoti pažeidimą. Priešingu atveju klaidingas sprendimas gali reikšti ne tik jo panaikinimą teisme, bet ir papildomas išlaidas valstybei“, – sako AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Laimėjus bylą, galima reikalauti atlyginti teismo išlaidas. Gavęs nutarimą asmuo iš esmės turi dvi pagrindines galimybes – sutikti su paskirta nuobauda arba ją skųsti. Jeigu ginčas pasiekia teismą ir asmeniui pavyksta įrodyti, kad administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu turi būti nutraukta, atsiranda ir teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš valstybės. Todėl, D. Antanaičio teigimu, institucijos sprendimas tęsti ginčą net ir tuomet, kai skunde pateikti argumentai atskleidžia akivaizdžius pirminio nutarimo trūkumus, gali turėti konkrečią finansinę kainą. „Jeigu institucija mato, kad jos sprendimas buvo nepagrįstas, nėra racionalu vien dėl formalumo laukti, kol tą patį pasakys teismas. Teisminis procesas kainuoja laiką ir pinigus ne tik žmogui, bet galiausiai ir valstybei“, – pažymi advokatas.

Institucija gali savo klaidą ištaisyti pati

Svarbi detalė – skundas dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teismui pateikiamas per nutarimą priėmusią instituciją.

Būtent šiame etape institucija turi galimybę dar kartą įvertinti savo sprendimą ir asmens pateiktus argumentus. „Gavusi skundą institucija neprivalo automatiškai jo persiųsti teismui ir laukti teisėjo verdikto. Jeigu skundo argumentai pagrįsti, institucija turi galimybę pati panaikinti savo priimtą nutarimą. Kitaip tariant, teisės aktai suteikia galimybę klaidą ištaisyti dar iki teisminio proceso“, – aiškina D. Antanaitis.

Jeigu institucija su skundu nesutinka, jis perduodamas nagrinėti teismui. Tačiau jeigu pripažįstama, kad bauda buvo paskirta nepagrįstai, klaida gali būti ištaisyta gerokai paprasčiau.

 Pripažinti klaidą gali būti pigiau nei ją ginti teisme

 Antanaičio vertinimu, tokia procedūra turėtų skatinti institucijas į gautus skundus žiūrėti ne kaip į formalų dokumentą, kurį tereikia persiųsti teismui, bet kaip į realią galimybę dar kartą patikrinti savo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. „Institucija, supratusi, kad baudą skyrė nepagrįstai, gali pati ištaisyti savo klaidą – be teisminio proceso. Tai ne tik greičiau žmogui, bet ir racionaliau pačiai valstybei: išvengiama nereikalingo bylinėjimosi ir galimos pareigos atlyginti asmens patirtas teismo išlaidas“, – reziumuoja AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis. Kartais geriausias institucijos sprendimas yra ne bet kokia kaina ginti jau priimtą nutarimą, o laiku pripažinti, kad jis buvo nepagrįstas, ir klaidą ištaisyti dar prieš jai tampant teisminiu ginču.

Garantinis aptarnavimas virto eismo įvykiu: ką daryti, jei servisui patikėtas automobilis buvo sudaužytas?

Automobilio garantinis aptarnavimas daugeliui vairuotojų siejasi su saugumu ir pasitikėjimu. Natūralu tikėtis, kad oficialiai atstovybei patikėta transporto priemonė bus profesionaliai patikrinta, suremontuota ir grąžinta tokios pačios būklės, kokios buvo perduota. Tačiau ką daryti, jei automobilis garantinio aptarnavimo metu atsiduria eismo įvykyje ir jį sudaužo pats serviso darbuotojas?

Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Byloje vartotojas naują automobilį pristatė į oficialų servisą dėl garantinio stabdžių sistemos patikrinimo. Atliekant bandomąjį važiavimą gatvėje, serviso darbuotojas pateko į eismo įvykį, o automobilis buvo apgadintas. Vartotojas nusprendė, kad tokio automobilio nebenori, vienašališkai nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti visą sumokėtą kainą bei atlyginti nuostolius.

Vis dėlto teismas tokiai pozicijai nepritarė. Kaip pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys, ši nutartis aiškiai atskiria dvi dažnai painiojamas situacijas – garantijos taikymą ir žalos atlyginimą.

„Jeigu automobilis turi gamyklinį ar kitą kokybės trūkumą, vartotojas gali naudotis garantijos suteikiamomis teisėmis. Tačiau jeigu automobilis buvo sugadintas jau po jo perdavimo pirkėjui – net ir garantinio aptarnavimo metu – vien garantijos taisyklės tokios situacijos nebereglamentuoja“, – sako M. Baigys.

Šioje byloje teismai nustatė, kad automobilis pirkėjui buvo perduotas tinkamos kokybės. Vėliau atsiradę pažeidimai nebuvo susiję su gamykliniu broku ar garantiniu defektu – juos sukėlė eismo įvykis, įvykęs dėl serviso darbuotojo veiksmų. Todėl toks ginčas, pasak M. Baigio, pirmiausia vertintinas ne kaip parduoto daikto kokybės problema, o kaip žalos atlyginimo klausimas.

Ko gali reikalauti automobilio savininkas?

 Nors vartotojas šioje byloje nelaimėjo reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti visą automobilio kainą, tai nereiškia, kad jis lieka be apsaugos. Servisas atsako už savo darbuotojų veiksmus, todėl tokiais atvejais gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą. „Teismas iš esmės pasakė, kad servisas negali išvengti atsakomybės. Tačiau ji kyla ne todėl, kad buvo pažeista garantija, o todėl, kad buvo padaryta žala svetimam turtui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę reikalauti visiško žalos atlyginimo“, – komentuoja M. Baigys. Praktikoje tai gali apimti automobilio remonto išlaidas, prekinės vertės sumažėjimą, pakaitinio automobilio išlaidas ar kitus dėl įvykio patirtus nuostolius. Kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar pasiūlytas sprendimas iš tiesų kompensuoja visą patirtą žalą, o ne tik akivaizdžiausias remonto išlaidas.

Pasak M. Baigio, tokiose situacijose nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais patvirtinama, kad pretenzijų servisui nebeturima. „Jei tai yra žalos atlyginimo klausimas, vartotojas turi teisę reikalauti visiško savo nuostolių atlyginimo. Todėl prieš priimant serviso ar draudimo bendrovės pasiūlymą verta įsitikinti, kad jis apima ne tik automobilio remontą, bet ir kitas realias pasekmes“, – pažymi advokatas.

Svarbiausia – pasirinkti tinkamą teisių gynimo būdą

 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra reikšminga, nes primena, kad vien automobilio sugadinimo garantinio aptarnavimo metu faktas savaime nesuteikia pirkėjui teisės atsisakyti pirkimo–pardavimo sutarties ir reikalauti grąžinti visą už automobilį sumokėtą kainą. Jei automobilis pardavimo metu buvo tinkamos kokybės, o jo sugadinimą lėmė vėlesnis eismo įvykis, ginčas paprastai turėtų būti sprendžiamas per žalos atlyginimo institutą.

Kita vertus, tai nereiškia, kad vartotojas turi susitaikyti su bet kokiu serviso pasiūlymu. Patikėjęs automobilį profesionaliam paslaugos teikėjui, vartotojas turi pagrįstą lūkestį jį atgauti saugų, techniškai tvarkingą ir nepraradusį vertės dėl serviso veiksmų. Todėl serviso padaryta žala turi būti įvertinta realiai, o jos atlyginimas – pakankamas. „Tokiose situacijose svarbiausia ne emocinis sprendimas, o tiksliai pasirinktas teisinis kelias. Reikalavimas grąžinti visą automobilio kainą gali atrodyti logiškas vartotojui, tačiau teisiškai jis nebūtinai bus pagrįstas. Tuo tarpu tinkamai suformuluotas reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti gerokai efektyvesnis“, – apibendrina M. Baigys.

Ar skųsdamas baudą galite sulaukti griežtesnės sankcijos?  

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad administracinių nusižengimų tyrimas ir bylų nagrinėjimas grindžiamas esminiais proceso principais – nekaltumo prezumpcija, lygybe prieš įstatymą, proporcingumu, teisingu procesu, operatyvumu bei draudimu pabloginti asmens padėtį vien dėl to, kad jis apskundė priimtą sprendimą (non reformatio in peius).  Šis principas yra viena svarbiausių atsakomybėn traukiamo asmens teisės į gynybą garantijų. Jo esmė – asmuo neturi bijoti ginti savo teisių vien todėl, kad dėl pateikto skundo jo situacija gali tapti blogesnė. Jei taip būtų, pats procesas nebeatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.

„Non reformatio in peius principas užtikrina, kad asmuo galėtų laisvai pasinaudoti teise apskųsti, jo nuomone, neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Vien dėl to, kad asmuo pateikė skundą, jo teisinė padėtis negali būti pabloginama“, – pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Šio principo privalu laikytis visose administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo stadijose – pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame bei bylos atnaujinimo procese, taip pat bylą grąžinus nagrinėti iš naujo. Tačiau svarbu žinoti, kad draudimas bloginti asmens padėtį nėra absoliutus.

Pirmosios instancijos teismas gali pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį tik tuo atveju, jei dėl to yra pateiktas nukentėjusiojo skundas. Apeliacinėje instancijoje tai galima padaryti tik tuomet, kai skundą yra pateikusi institucija, priėmusi nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka, institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, arba nukentėjusysis.

Kitaip tariant, jeigu sprendimą apskundžia tik pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, teismas negali vien dėl šio skundo paskirti griežtesnės nuobaudos ar kitaip pabloginti jo teisinės padėties. Tuo tarpu jei skundą pateikia ir nukentėjusysis ar institucija, teismas turi teisę priimti ir griežtesnį sprendimą – pavyzdžiui, paskirti griežtesnę administracinę nuobaudą arba panaikinti švelnesnę sankciją.

Kaip vertinama, ar asmens padėtis buvo pabloginta?

Vertinant, ar buvo pažeistas non reformatio in peius principas, lyginama ne teorinė galimybė priimti kitokį sprendimą, o realūs priimti procesiniai sprendimai.

Analizuojama, ar naujasis sprendimas:

  • labiau suvaržo asmens teises;
  • nustato papildomas pareigas ar ribojimus;
  • numato griežtesnę administracinę atsakomybę;
  • paskiria griežtesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę;
  • pripažįsta kaltu asmenį, kurio atžvilgiu byla buvo nutraukta;
  • priteisia didesnį žalos atlyginimą ar kitaip pablogina jo teisinę padėtį.

Kaip pabrėžia D. Velykis, vien prielaidos, kad situacija galėjo būti blogesnė, nepakanka – principo pažeidimas turi būti nustatytas realiai, lyginant konkrečius priimtus sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: padėtis buvo pabloginta net ir panaikinus vieną ribojimą

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo nagrinėjama byla, kurioje neblaiviam vairuotojui policija skyrė 800 eurų baudą, šešiems mėnesiams atėmė teisę vairuoti bei dvylikai mėnesių uždraudė vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. Asmuo apskundė šį sprendimą, prašydamas sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą iki trijų mėnesių ir panaikinti draudimą vairuoti automobilius be antialkoholinių variklio užraktų.

Apylinkės teismas draudimą panaikino, tačiau kartu pailgino teisės vairuoti atėmimo terminą nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Apygardos teismas šį sprendimą paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad byla buvo nagrinėjama tik pagal paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą, todėl teismas neturėjo teisės jo padėties pabloginti. Nors viena administracinio poveikio priemonė buvo panaikinta, teisės vairuoti atėmimo termino pailginimas iki dvylikos mėnesių faktiškai reiškė griežtesnį asmens teisių suvaržymą.

Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvo pažeistas non reformatio in peius principas, nustatė esminį proceso teisės pažeidimą ir panaikino tiek apylinkės, tiek apygardos teismų sprendimus.

„Ši nutartis dar kartą patvirtina, kad teisė apskųsti sprendimą negali tapti rizika sulaukti griežtesnių pasekmių. Tai viena svarbiausių procesinių garantijų, užtikrinančių asmens teisę į veiksmingą gynybą“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.