Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po valstybine žeme?

Nuosavybės teise Jums priklauso nekilnojamasis turtas – sandėlis, slėptuvė ar sodo namelis. Tačiau, minėtas nekilnojamasis turtas stovi ant valstybinės žemės arba yra po ja. Jokios sutarties dėl valstybinės žemės nuomos nesate sudaręs, tačiau vieną dieną gaunate pranešimą, jog nesate įvykdęs pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, nors nesate valstybinės žemės nuomininkas. Apie tai, kokias pareigas turite ir koks yra teisinis reglamentavimas, pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininkė Viktorija Dubovskienė.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. 

Pagal Žemės įstatymą, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Žemės reformos įstatymo taikymą, nurodo, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis.

Todėl akivaizdu, kad nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, dėl kurios nėra sudaryta nuomos sutartis, nepanaikina nekilnojamojo turto savininkui pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio ir nesudaro jokios išimties, kad būtų galima nemokėti minėto valstybinės žemės nuomos mokesčio.

Tokią teisės aiškinimo taisyklę yra suformavęs ir Kasacinis teismas: Žemės reformos įstatymas nustato pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą.

Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po žeme?

O kaip būtų vertinama situacija,  jei būtų kalbama apie nekilnojamąjį turtą­ –  slėptuvę, esančią ne ant valstybinės žemės, o po ja? Pagal Statybos įstatymą, statinys yra nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal tą patį įstatymą,  pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. 

Slėptuvė – yra savarankiškas teisinių santykių objektas, ji priskiriama prie pagrindinių daiktų sąvokos Civilinio kodekso prasme. Dėl to, būtent slėptuvė nepriskirtina Žemės įstatymo nustatytoms išimtims, dėl kurių valstybinė žemė negali būti išnuomojama be aukciono.

Pažymėtina ir tai,  kad nei minėtoji Žemės įstatymo norma, nei jokios kitos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos galimybės išsinuomoti valstybinę žemę, taip pat pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nesieja su ta aplinkybe, ar pastatas yra antžeminis, ar požeminis. Požeminiam pastatui, kaip ir antžeminiam pastatui, pastatyti ir eksploatuoti reikalingas atitinkamo dydžio žemės sklypas. Civiliniame kodekse ir Žemės įstatyme vartojamas terminas „užstatyta“ aiškintinas kaip apimantis valstybinės žemės naudojimą joje esant pastatytiems tiek antžeminiams, tiek požeminiams statiniams (pastatams ar įrenginiams).

Todėl, Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai, kad valstybinėje žemėje esantys statiniai (pastatai) yra požeminiai, nepaneigia valstybinės žemės, reikalingos šiems statiniams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, naudojimo ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo atleisti tokių statinių savininką nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

Taigi, nepaisant to, ar Jums priklausantis nekilnojamasis turtas yra ant valstybinės žemės ar po ja,  ir nepriklausomai nuo to, ar esate sudarę valstybinės žemės nuomos sutartį ar ne, įstatyminė pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nėra eliminuojama ir tokią įstatyme numatytą pareigą visais atvejais turite įgyvendinti.

Bendrovei nenaudingi sandoriai – kada tenka atsakyti vadovui?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyr. teisininkas Žygimantas Klizas

Sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas įmonės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje.

Sudarydamos sandorius įmonės įgyvendina savo veiklos tikslus. Ypač dažnai verslo praktikoje susiklosto situacijos, kai siekiant verslo plėtros įmonių valdymo organams tenka priimti rizikingus sprendimus ar sudaryti sandorius, kurie dažnai būna ne tokie sėkmingi, kaip planuota, bei atitinkamai sukelia bendrovei materialinę žalą ar net priveda prie nemokumo situacijų. Be to, net ir dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų nuo įmonės tiesiogiai nepriklausančių veiksnių įmonė negali užtikrinti, kad kiekvienas jos sudaromas sandoris būtų ekonomiškai naudingas.

Susiklosčius neigiamoms juridinio asmens vykdomos veiklos pasekmėms dažnu atveju pradedama ieškoti kaltųjų, atitinkamai taikiklį nukreipiant būtent į bendrovės valdymo organus vadovo ar kolegialaus valdymo organo valdybos narių priimtus sprendimus bei kitus šių asmenų veiksmus. O ne vienu atveju, tai tampa plano dalimi ir būdu nuo įmonės vairo patraukti vadovaujantį asmenį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekse yra įtvirtintos bendrosios juridinio asmens valdymo organų narių pareigos, kitaip vadinamos fiduciarinėmis pareigomis – veikti sąžiningai, protingai, būti lojaliam, laikytis konfidencialumo bei vengti interesų konflikto. Ten pat įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala. Įrodyti šių sąlygų visetą pareiga tenka būtent civilinės atsakomybės taikymo siekiančiam asmeniui bendrovei ar bendrovės akcininkui, tokią akcininko neturtinę teisę numato Akcinių bendrovių įstatymas.

Teismų praktikoje, sprendžiant ginčus dėl akcinių bendrovių valdymo organų narių atsakomybės, pripažįstama, jog net jei konkretus verslo sprendimas ir galėtų atnešti nuostolių, tai dar nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje, vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plėtodamas juridinio asmens valdymo organo narių atsakomybės taikymo praktiką taip pat konstatuoja, jog dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide – geriausiais įmonės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti įmonės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą.

Pažymėtina, jog būtent verslo sprendimo taisyklė užtikrina galimybę juridinio asmens valdymo organams priimti rizikingus sprendimus, kurie gali lemti verslo plėtrą, atnešti itin sėkmingų ūkinės komercinės veiklos rezultatų, taip užtikrinti ne tik juridinio asmens, tačiau ir jo akcininkų interesus. Be to, ši taisyklė taip pat juridinio asmens valdymo organų narius apsaugo nuo strateginių ieškinių, kurie akcininkų ginčuose itin dažnai pasitelkiami kaip spaudimo priemonė akcininkui, kuris kartu yra ir juridinio asmens organo narys.

Taigi kiekvienu konkrečiu atveju žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas individualiai, įvertinus visumą aplinkybių, nustačius vadovo ar kolegialaus valdymo organo atitinkamų sprendimų priežastis, motyvus ir kitas svarbias aplinkybes, kurios leidžia atskleisti, ar juridinio asmens valdymo organas vykdė jam tenkančias fiduciarines pareigas ar jas pažeidė. Būtent nustačius, jog juridinio asmens valdymo organo narys savo veiksmais pažeidė jam tenkančias pareigas ir sudarė juridiniam asmeniui akivaizdžiai nenaudingą sandorį, kas atitinkamai ir lėmė žalos atsiradimą, juridinio asmens vadovui tektų pareiga atlyginti šiais savo veiksmais sukeltą žalą.