Category: Asmens duomenų apsaugos

Epsteino byla viešojoje erdvėje: kada komentaras Lietuvoje gali tapti teisinės atsakomybės pradžia?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie Jeffrey Epstein’o bylą ir su ja siejamus asmenis. Socialiniai tinklai užsipildė komentarais, emocingomis reakcijomis, vertinimais ir interpretacijomis, kurios dažnai peržengia paprastos nuomonės ribas. Vis dėlto tai, kas daugeliui atrodo kaip spontaniškas pasisakymas internete, teisiniu požiūriu gali turėti labai konkrečių ir realių pasekmių.

Diskusijų bangą dar labiau sustiprino tai, kad JAV Teisingumo departamentas, vykdydamas teismo įpareigojimą, paviešino su byla susijusius dokumentus. Nors pats paviešinimas buvo grindžiamas teisiniu pagrindu, tai savaime nereiškia, kad visa juose esanti informacija gali būti laisvai ir be atsakomybės naudojama tolesnėje viešojoje komunikacijoje. Pasak teisininkų, praktikoje vis dažniau kyla klausimų dėl tariamo duomenų nuasmeninimo – formaliai paslėpti vardai ar pavardės nebūtinai reiškia, kad asmuo nebegali būti identifikuotas, vertinant visą pateiktą kontekstą ir papildomas aplinkybes.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato ir asmens duomenų apsaugos teisės eksperto Manto Baigio, viešoji diskusija apie rezonansines bylas atskleidžia, kad visuomenė vis dar nepakankamai suvokia, kur baigiasi saviraiškos laisvė ir prasideda teisinė atsakomybė.

Advokato teigimu, vienas dažniausiai ignoruojamų aspektų – komentarai socialiniuose tinkluose. “Emocijų vedami žmonės neretai rašo teiginius, kurie gali būti vertinami ne tik kaip įžeidžiantys ar žeminantys asmens garbę ir orumą, bet ir kaip turintys nusikalstamos veikos požymių. Grasinimai susidoroti, smurto pateisinimas ar raginimai smurtauti, net jei išsakyti perkeltine prasme, gali tapti pagrindu ikiteisminiam tyrimui. Svarbu suprasti, kad socialiniai tinklai teisiškai laikomi vieša erdve, o juose parašyti žodžiai vertinami taip pat rimtai, kaip ir pasakyti viešai ar paskelbti žiniasklaidoje”, – teigia advokatas.

Ne mažiau reikšmingas klausimas yra asmens duomenų apsauga. Viešumoje pasirodžiusi informacija, net jei ji jau buvo paskelbta užsienio žiniasklaidoje ar teismo dokumentuose, savaime netampa laisvai naudojama. Viešai prieinami duomenys ir toliau laikomi asmens duomenimis. Jų rinkimas, sisteminimas, pakartotinis viešinimas ar platinimas socialiniuose tinkluose turi turėti aiškų teisinį pagrindą. “Tai galioja ne tik privatiems asmenims, bet ir žurnalistams, nuomonės formuotojams bei turinio kūrėjams”, – įspėja M.Baigys.

Praktikoje vis dažniau susiduriama su vadinamuoju antriniu informacijos panaudojimu – kai viešai paskelbti duomenys perkelti į komentarus, straipsnius ar socialinių tinklų įrašus, papildomi asmeninėmis interpretacijomis ar emociniais vertinimais. Advokato teigimu, kiekvienas, kuris tokią informaciją platina toliau, prisiima savarankišką teisinę atsakomybę, nepriklausomai nuo to, kas buvo pirminis informacijos šaltinis. Tai reiškia, kad asmuo gali tapti atsakovu civilinėje byloje Lietuvos teisme pagal nukentėjusio asmens ieškinį, o tam tikrais atvejais – susidurti ir su sankcijomis už Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimus.

Trečiasis, dažnai nuvertinamas aspektas – teisė į privatų gyvenimą. Epstein’o byla atvėrė daugybę detalių apie konkrečių asmenų asmeninius santykius, gyvenimo būdą ir aplinkybes, kurios nebūtinai yra tiesiogiai susijusios su teisine bylos esme. Bandant, vedini smalsumo, „atkasti dar daugiau“ ir viešinti papildomas privataus gyvenimo detales, labai lengva peržengti leistinas ribas. Net ir rezonansinėje byloje figūruojantis asmuo nepraranda teisės į privatų gyvenimą, o šios teisės pažeidimas tam tikrais atvejais gali lemti ir baudžiamąją atsakomybę.

Vertinant tokių publikacijų teisėtumą, kuriose gausu daug įvairios informacijos apie asmenis – tokia informacija negali būti skleidžiama vien siekiant patenkinti visuomenės smalsumą ar sukurti sensaciją.

Pasak AVOCAD advokato, ši pareiga taikoma ne tik pavieniams socialinių tinklų vartotojams, bet ir žurnalistams bei žiniasklaidos priemonėms. Profesinė veikla, spaudos laisvė ar informacijos sklaida visuomenei neatleidžia nuo pareigos nuolat vertinti, ar skelbiama informacija iš tiesų tarnauja visuomenės interesui, ar ji nepažeidžia asmens teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos reikalavimų.Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad informacijos apie asmenį skelbimas neturi tarnauti vien klikų generavimui ar auditorijos smalsumui patenkinti.

Apibendrindamas Mantas Baigys pabrėžia, kad internetas dažnai sukuria klaidingą saugumo ir neformalumo iliuziją. Tačiau teisine prasme tai yra ta pati vieša erdvė, kurioje galioja tie patys įstatymai ir atsakomybės principai kaip ir realiame gyvenime. Domėtis aktualiomis bylomis ir jas aptarti galima, tačiau tai turėtų būti daroma atsakingai, suvokiant, kad kiekvienas viešas žodis gali turėti teisinių pasekmių. Teisinė atsakomybė internete nėra teorinė – ji reali, apčiuopiama ir vis dažniau taikoma praktikoje.

 

Pacientų įvaizdis reklamoje: įstatymas ne naujas, bet rinka vis dar „mokosi iš baudų

Posted on by avocad_bxgv12hf

Sveikatos priežiūros įstaigų reklamos šiandien vis dar mirga nuo pacientų atvaizdų, asmeninių istorijų ir „prieš–po“ kadrų. Socialiniuose tinkluose tai tapo kone savaime suprantamu rinkodaros būdu – dalintis klientų patirtimis, jų pokyčiais, atsiliepimais ar net rekomendacijomis. Tačiau būtent tokia komunikacija tiesiogiai kertasi su Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato griežtus draudimus medicinos ir sveikatos priežiūros paslaugų reklamai. Nors dauguma klinikų vadovaujasi gera valia ir nori parodyti tikrą rezultatą, teisės aktas šioje srityje nepalieka kompromisų: paciento įvaizdis, vardas, istorija ar gydytojo rekomendacija reklamoje yra draudžiami.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Jonas Zaronskis sako, kad sveikatos priežiūros ir medicinos paslaugų reklama yra viena jautriausių reklamos sričių. „Kitaip nei prekių rinkoje, čia kalbama apie žmogaus sveikatą, orumą ir dažnai pažeidžiamą būseną. Todėl įstatymų leidėjas pasirinko ypatingai griežtą reguliavimą. Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis draudžia naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį bei remtis sveikatos priežiūros įstaigų, specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis“, – pažymi Jonas Zaronskis.

Pasak advokato, ši nuostata atsirado neatsitiktinai – ji siekia apsaugoti visuomenės sveikatą, pacientų privatumą ir užkirsti kelią klaidinimui. Paciento istorijos, „prieš ir po“ nuotraukos ar gydytojų rekomendacijos turi itin stiprų emocinį poveikį, galintį sukurti nepagrįstą įspūdį, kad rezultatas visada bus toks pat, nepaisant individualių aplinkybių. Ribojimas pirmiausia saugo vartotoją nuo klaidingų lūkesčių ir emocinio spaudimo rinktis paslaugą – ypač svarbu ten, kur kalbame ne tik apie estetiką, bet ir apie ilgalaikį pasitikėjimą savimi, sveiką santykį su savo kūnu.

Įstatymo pataisos šias apsaugas dar labiau sustiprino. Draudimo formuluotės buvo išplėstos taip, kad jos apimtų ne tik tradicinę reklamą, bet ir skaitmeninę rinkodarą, socialinius tinklus bei nuomonės formuotojų turinį. „Tokiu būdu buvo siekta užbėgti už akių naujoms, vizualiai paveikioms reklamos formoms, kurios gali veikti dar stipriau nei klasikinės spaudos ar televizijos priemonės. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas pasirinko principą: geriau iš karto nustatyti griežtas ribas, negu leisti piktnaudžiavimo precedentus tokioje jautrioje srityje kaip sveikata“, – teigia Jonas Zaronskis.

Įspėjimai ir baudos: realios pasekmės klinikoms

Pasak advokato, praktika rodo, kad priežiūra pastaraisiais metais tapo griežtesnė, o baudos – reikšmingos. Pavyzdžiui, 2023 metais UAB „Vitkus“ už paciento įvaizdžio naudojimą reklamoje buvo skirta 20 000 eurų bauda. 2024 metais teismas patvirtino šią sankciją ir pripažino, kad reklama buvo susijusi būtent su sveikatos priežiūros paslaugomis, todėl draudimas taikytinas pilna apimtimi. Tais pačiais metais „Estetus“ klinikai už masinį paciento įvaizdžių naudojimą reklamoje buvo skirta dar didesnė – 40 000 eurų bauda. Matyti, kad šių sumų kartelė yra aukšta ir teismai nelaiko jų perteklinėmis.

Be to, praktikoje nuomonės formuotojo turinys, kai jis kalba iš paciento perspektyvos ar dalijasi asmenine patirtimi už atlygį ar nuolaidą, paprastai laikomas draudžiamu. Tuo tarpu neutralesnė informacija apie paslaugų spektrą ar patalpas nebūtinai pažeidžia įstatymą. Nors kol kas nėra nubaustas nė vienas nuomonės formuotojas, jų veikla yra aktyviai stebima, todėl ateityje tikėtina, kad kontrolė gali apimti ir šį komunikacijos kanalą.

Įspėjimai ir baudos – reali grėsmė prekių ženklams. Prekės ženklai, nesilaikantys LR Reklamos įstatymo nuostatų, susiduria su realiomis pasekmėmis. Net ir iš pažiūros nekaltas socialinio tinklo įrašas gali tapti rimtu pažeidimu. VVTAT turi teisę skirti įspėjimus bei įvairaus dydžio baudas. Pirmiausia gali būti išduodami oficialūs įspėjimai – pavyzdžiui, jei klinika savo reklamoje panaudoja paciento nuotrauką ar atsiliepimą. Tačiau už pirmąjį pažeidimą taip pat gali būti skiriama bauda iki 3 % metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 100 000 eurų. Jei pažeidimai kartojasi arba laikomi sunkiais, sankcijos dar didesnės – iki 6 % metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 200 000 eurų. Be to, už VVTAT nurodymų nevykdymą klinikoms gali būti taikoma papildoma bauda iki 289 eurų už kiekvieną uždelstą dieną, o vengiant pateikti tyrimui reikalingą informaciją – skiriamos baudos nuo 289 iki 2 896 eurų.

Kur baigiasi paciento įvaizdis ir prasideda reklamos rizika?

Vis dėlto, pasak AVOCAD partnerio, advokato Jono Zaronskio, tokia griežta nuostata kelia diskusijų. Klinikos ypatingai skirtingai supranta, kas laikytina „paciento įvaizdžiu“: ar tik atpažįstamas veidas ir vardas, ar ir anonimizuoti fragmentai, tokie kaip siluetas ar kūno dalis? Skirtingai vertinamas ir klausimas, kokios paslaugos patenka į sveikatos priežiūros, o kokios – į kosmetinių paslaugų kategoriją. Ar tikrai visos estetinės procedūros turi būti reguliuojamos taip pat griežtai? Tai kelia teisinės rizikos ir neapibrėžtumo.

Dar vienas klausimas, pasak advokato, yra sankcijų proporcingumas. Dvidešimties ar keturiasdešimties tūkstančių eurų bauda mažesnei klinikai gali tapti kritiška finansine našta, nors pažeidimas galėjo būti padarytas ne dėl piktybinio ketinimo, o dėl neaiškių ribų. Tokios sankcijos kartais atrodo kaip patrankos šūvis į žvirblį, kai būtų užtekę aiškesnio išaiškinimo ar prevencijos priemonių. „Deja, matyt dėl ribotų institucinių resursų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba dažniau baudžia, nei konsultuoja, todėl klinikos mokosi iš sankcijų, o ne iš išankstinių gairių“, – pastebi J. Zaronskis.

Atsižvelgiant į šias įtampas, būtų racionalu peržiūrėti ir patį reglamentavimą. Pirmiausia reikėtų tiksliau apibrėžti paciento įvaizdžio sąvoką – ar anonimizuoti fragmentai laikytini draudžiamais. Taip pat būtina aiškiau atskirti sveikatos priežiūros paslaugas nuo kosmetinių, nes dabar taikymas dažnai apima itin plačiai. „Be to, reikalingos išsamios gairės su leistinais ir neleistinais pavyzdžiais, aiškiais kriterijais nuomonės formuotojų komunikacijai. Svarbu stiprinti konsultavimo funkciją, kad prevencija būtų efektyvesnė nei vien baudimas“, – pastebi J. Zaronskis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis pagrįstai saugo pacientą, visuomenės sveikatą ir vartotojų interesus. Tačiau, pasak advokato Jono Zaronskio, šiuolaikinės rinkodaros kontekste ši nuostata kartais veikia kaip plaktukas ten, kur prireiktų tikslaus chirurginio įrankio.

„Vertybinė kryptis yra teisinga, tačiau taikymas kartais per platus, o sankcijos – sunkiai proporcingos mažesniems rinkos dalyviams. Todėl sprendimas turėtų būti ne švelninti apsaugas, o tikslinti sąvokas, parengti aiškias gaires ir stiprinti konsultavimo praktiką. Kol kas klinikoms saugiausia rinktis konservatyvų modelį: vengti pacientų įvaizdžių, nenaudoti paciento perspektyvos ir nesiremiant gydytojų ar įstaigų rekomendacijomis. Tai padeda išvengti baudų, tačiau ateityje būtinas aiškesnis reglamentavimas, kad sektorius galėtų dirbti užtikrinant tiek vartotojų apsaugą, tiek sąžiningą konkurenciją“, – pažymi advokatas.

 

Ką daryti, jei „Google“ paieškoje randate klaidinančią informaciją apie save?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar kada nors „googlinote“ save ir aptikote nemalonią ar net klaidinančią informaciją? Tokie atradimai gali sukelti ne tik emocinį diskomfortą, bet ir realią žalą jūsų reputacijai ar veiklai. Kada galima reikalauti, kad tokie duomenys būtų pašalinti iš paieškos rezultatų, ir kaip tai padaryti? Į šiuos klausimus atsako ir praktiniais patarimais dalijasi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Pirminis informacijos skleidėjas – pirmas žingsnis

Svarbu suprasti, kad „Google“ nėra tas subjektas, kuris kuria ar įkelia informaciją apie konkretų asmenį į internetą. „Google“, kaip paieškos sistemos operatorius, tik indeksuoja internete jau esančius šaltinius ir juos pateikia vartotojui, kaip paieškos rezultatus. Todėl, kilus susirūpinimui dėl tam tikros žalingos informacijos viešojoje erdvėje, pirmasis žingsnis turėtų būti nukreiptas ne į „Google“, o į pirminį informacijos skleidėją.

Tad jeigu yra žinomas konkretus fizinis ar juridinis asmuo, kuris paskelbė tikrovės neatitinkančią, šmeižikiško pobūdžio informaciją, pirmiausia rekomenduojama su juo susisiekti ir pareikalauti pašalinti tokius duomenis. Tokį reikalavimą reikėtų pateikti raštu, aiškiai nurodant, kokia informacija laikoma neteisinga, kuo ji pažeidžia asmens teises bei kokių veiksmų prašoma – pavyzdžiui, nedelsiant pašalinti konkretų įrašą ar viešai paneigti paskleistą informaciją.

Vis dėlto, neretai pasitaiko atvejų, kai pirminis informacijos skleidėjas, būdamas įsitikinęs (ar apsimestinai deklaruodamas įsitikinimą), kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, arba, esant konfliktiniams santykiams su asmeniu, apie kurį paskelbta informacija, atsisako ją pašalinti arba apskritai nereaguoja į gautą prašymą.

Tokiais atvejais asmuo gali ginti savo teises teismine tvarka – reikšti ieškinį pirminiam informacijos skleidėjui dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo, garbės ir orumo pažeidimo, nuostolių atlyginimo. Tačiau praktikoje tokios procedūros užtrunka: nuo ieškinio parengimo iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti keli mėnesiai ar net metai. Tuo laikotarpiu internete viešai prieinama tikrovės neatitinkanti informacija gali daryti realią ir nuolatinę žalą – trikdyti asmens profesinį, socialinį ar asmeninį gyvenimą.

Dėl to, siekiant kuo greičiau sušvelninti tokios informacijos keliamus neigiamus padarinius, rekomenduojama nedelsti ir paraleliai ar iškart po to, kai gautas neigiamas atsakymas (ar nesulaukta jokios reakcijos) iš pirminio informacijos skleidėjo, kreiptis į „Google“ su prašymu pašalinti paieškos rezultatus, susijusius su tokia šmeižikiška ir tikrovės neatitinkančia informacija.

Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) taikymas paieškos sistemų operatoriams

BDAR įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas ne tik ES teritorijoje įsisteigusiems duomenų valdytojams, bet ir toms įmonėms, kurios siūlo paslaugas duomenų subjektams Sąjungoje arba stebi ES esančių asmenų elgseną, nepaisant jų buveinės vietos. Taigi, nors „Google“ bendrovė įsteigta už ES ribų, tačiau ji aktyviai veikia visose ES valstybėse narėse, teikia paieškos paslaugas atskirose nacionalinėse rinkose (pvz., per google.lt, google.de ir pan.) ir apdoroja ES gyventojų duomenis, todėl šiai bendrovei yra tiesiogiai taikomos BDAR nuostatos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad paieškos sistemų operatoriai, tokie kaip „Google“, laikytini asmens duomenų valdytojais pagal BDAR, kai jie indeksuoja, saugo ir pateikia asmens duomenis paieškos rezultatų forma. Ši veikla – t. y. informacijos gavimas iš trečiųjų šalių svetainių, jos organizavimas ir struktūrizuotas pateikimas pagal konkrečius raktinius žodžius (pvz., asmens vardą ir pavardę) – laikoma asmens duomenų tvarkymu, nepaisant to, kad pati informacija buvo paskelbta viešai trečiojo asmens. Be to, net vien tik asmens vardo ar nuotraukos parodymas paieškos rezultatuose jau pripažįstamas asmens duomenų tvarkymu.

Todėl „Google“, kaip duomenų valdytoja, privalo užtikrinti duomenų subjektų teises, įskaitant ir teisę būti pamirštam – t. y., teisę reikalauti, kad paieškos sistemos pašalintų nuorodas į trečiųjų šalių tinklalapius, kuriuose pateikiama su konkrečiu asmeniu susijusi informacija. Tokia pareiga atsiranda, jeigu (i) prašymą pateikęs asmuo yra ES teritorijoje (BDAR taikomas ES valstybėse narėse esančių asmenų duomenų tvarkymui) ir (ii) egzistuoja vienas iš teisinių pagrindų reikalauti duomenų ištrynimo pagal BDAR 17 straipsnį, pavyzdžiu:

  • kai duomenys nebėra reikalingi tikslui, dėl kurio buvo renkami;
  • kai asmuo atšaukia sutikimą, kuriuo buvo grindžiamas tvarkymas;
  • kai duomenys buvo tvarkomi neteisėtai;
  • kai duomenys turi būti ištrinti pagal teisės aktų reikalavimus.

ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad paieškos rezultatuose pateikta informacija pagal asmens vardą reikšmingai padidina jos prieinamumą, o tai gali daug stipriau paveikti asmens teisę į privatų gyvenimą, nei vien tik pačios informacijos paskelbimas pirminiame tinklalapyje. Todėl, kai yra teisinis pagrindas reikalauti informacijos pašalinimo, paieškos sistemų operatoriai privalo ištrinti nuorodas į atitinkamus puslapius, net jei:

  • ta informacija vis dar prieinama pirminiame šaltinyje,
  • jos publikavimas tame šaltinyje yra teisėtas.

Šis išaiškinimas sustiprina duomenų subjektų galimybes kontroliuoti savo asmens duomenų sklaidą internete bei įpareigoja paieškos sistemų operatorius, tokius kaip „Google“, atsakingai įgyvendinti BDAR reikalavimus praktikoje.

Praktiniai patarimai: ką svarbu žinoti, svarstant apie prašymo ištrinti duomenis teikimą „Google“

Pagal ESTT formuojamą praktiką, esminis principas yra tas, kad teisė į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugą paprastai yra viršesnė už paieškos sistemos operatoriaus komercinius interesus ar visuomenės interesą žinoti, gauti informaciją.

Tačiau teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti – jeigu asmuo yra viešas asmuo (pvz., politikas), arba informacija reikšmingai prisideda prie viešojo intereso ar demokratinės diskusijos, arba informacija atskleidžia tariamai padarytas nusikalstamas veikas ar kitokį netinkamą / neteisėtai elgesį, tokiu atveju pirmenybė gali būti teikiama ir viešajam interesui bei visuomenės teisei žinoti, o ne asmens duomenų apsaugai. Taigi kiekvienu tokiu individualiu atveju būtų vertinama pusiausvyra tarp asmens teisės į privatumą, duomenų apsaugą ir visuomenės teisės būti informuotai. Taip pat būtų vertinamas informacijos pobūdis, aktualumas, asmens žinomumas, kontekstas, informacijos atitiktis tikrovei ir tai, kaip informacija buvo gauta bei paskleista.

Praktikoje pastebime, kad „Google“ neretai atsisako tenkinti prašymus ištrinti su asmeniu susijusią informaciją, remdamasi būtent viešuoju interesu ir visuomenės teise žinoti. Pavyzdžiui, kai asmuo prašo pašalinti iš paieškos rezultatų nuorodas į informaciją, kurioje jis siejamas su tariamai atlikta neteisėta veika, „Google“ dažnai atsisako tai padaryti, motyvuodama tuo, kad (i) visuomenė turi interesą tokią informaciją žinoti, ir (ii) prašymą pateikęs asmuo, siekdamas, kad informacija būtų pašalinta, turėtų įrodyti, jog bausmė yra atlikta, teistumas išnykęs ar pan.

Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad toks „Google“ elgesys neatitinka ESTT suformuotos praktikos. Nors, iš tikrųjų, vien tik nuorodos į teisę būti pamirštam savaime nepakanka – ESTT yra išaiškinęs, kad asmuo, prašantis ištrinti informaciją, turi pateikti tam tikrus įrodymus, pagrindžiančius neteisingą, tikrovės neatitinkantį informacijos pobūdį. Tačiau kartu ESTT yra pabrėžęs ir kitą itin svarbią taisyklę: tokia pareiga teikti įrodymus neturi būti neproporcinga ar neįgyvendinama. Iš duomenų subjekto negali būti reikalaujama pateikti teismo sprendimo prieš pirminį informacijos skleidėją ar kitokių įrodymų, pagrindžiančių, kad asmuo niekada nepadarė veiksmų, kurie skelbiami internetinėse nuorodose, kurių duomenis prašoma pašalinti.

Priešingai, asmeniui gali būti keliami tik tokie reikalavimai, kurie atitinka protingumo kriterijų, įvertinus konkrečios situacijos aplinkybes. Kaip yra nurodęs ESTT – per didelės įrodinėjimo naštos užkrovimas asmeniui ne tik prieštarautų proporcingumo principui, bet ir praktiškai paneigtų teisės būti pamirštam įgyvendinimą.

Todėl „Google“ neturi teisės nepagrįstai apsunkinti asmens teisės į duomenų ištrynimą, reikalaudama tokių įrodymų, kurių asmuo objektyviai neturi galimybės pateikti. Toks reikalavimas pažeidžia proporcingumo principą ir riboja veiksmingą šios teisės įgyvendinimą.

Kitas svarbus ir susijęs aspektas – jeigu apie asmenį paskleista informacija yra netiksli arba bent jau iš dalies klaidinanti, prioritetas turi būti teikiamas asmens teisėms į privatumą ir duomenų apsaugą, net jei ši informacija susijusi su visuomenei aktualia tema ar su viešu asmeniu. ESTT yra pažymėjęs, kad net ir tais atvejais, kai duomenų subjektas atlieka svarbų vaidmenį viešajame gyvenime, teisė į saviraiškos ir informacijos laisvę negali apimti teisės skleisti netikslią informaciją ar turėti prieigą prie jos. Todėl nustačius, kad bent dalis prašyme pašalinti pateiktos informacijos yra netiksli ir nėra mažareikšmė, „Google“ privalo ištrinti šiuos netikslius, klaidinančius ar šmeižikiškus duomenis iš paieškos rezultatų.

Kur ir kaip pateikti prašymą „Google“

Jei asmuo nusprendžia pasinaudoti teise būti pamirštam, jis turi užpildyti specialią „Google“ formą, kuri yra prieinama internete. Pildant šią formą, būtina nurodyti:

  • vardą ir pavardę;
  • konkrečias paieškos užklausas (pavyzdžiui, asmens vardas ir pavardė), pagal kurias atsiranda ginčijami rezultatai;
  • kiekvieną nuorodą (URL), kurią prašoma pašalinti iš paieškos rezultatų;
  • paaiškinimą, kodėl ši informacija turėtų būti pašalinta (pvz., informacija klaidinanti, neatitinka tikrovės, žeidžianti reputaciją ir pan.);
  • papildomus dokumentus ar informaciją, pagrindžiančią prašymą (jei turima);
  • asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (pvz., ID kortelės ar paso kopiją).

Ką daryti, jei „Google“ atmeta prašymą

Jei prašymas pašalinti informaciją buvo atmestas, asmuo gali:

  1. kreiptis į nacionalinę duomenų apsaugos instituciją, pvz., Lietuvoje – Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri gali priimti sprendimą ir įpareigoti „Google“ pašalinti duomenis, jei nustato, kad asmens teisės buvo pažeistos.
  2. ginti savo teises teisme, remiantis BDAR nuostatomis bei ESTT praktika.

Apibendrinant, teisė būti pamirštam yra svarbus asmens duomenų apsaugos įrankis, leidžiantis apginti savo reputaciją ir privatų gyvenimą nuo klaidinančios, žeidžiančios ar pasenusios informacijos sklaidos internete. Nors praktinis šios teisės įgyvendinimas vis dar kelia iššūkių – nuo įrodinėjimo naštos iki paieškos sistemų operatorių atsisakymo tenkinti prašymus – ESTT praktika aiškiai apibrėžia ribas ir padeda rasti pusiausvyrą tarp asmens teisės į privatumą ir visuomenės teisės žinoti.

Svarbiausia – nedelsti, veikti sistemiškai ir vadovautis teisės aktų nuostatomis bei ESTT išaiškinimais. O jei susiduriate su sudėtinga situacija ar atsisakymu ištrinti duomenis – verta kreiptis į teisininkus, kurie gali padėti parengti pagrįstą ir įrodymais paremtą prašymą arba ginti asmens pažeistas teises teisme.

Ar darbdavys turi teisę naudoti darbuotojo atvaizdą reklamuojant paslaugas ir prekes?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šių dienų socialinių tinklų tendencijos – verslininkai vis dažniau į parduodamų prekių ir paslaugų reklamas įtraukia savo darbuotojus.

Šios tendencijos šalutinis efektas – nutraukus darbo sutartį, darbuotojai įprastai nenori, kad jis pats ir jo atvaizdas būtų siejamas su konkrečia įmone ir jos produktais, todėl reikalauja visas reklamas pašalinti iš socialinių tinklų ir jų nebenaudoti ateityje. Ar darbdaviai gali apsisaugoti nuo tokių darbuotojų reikalavimų? Atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas, asmens duomenų teisės ekspertas Mantas Baigys.

Pagal Civilinį kodeksą fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Asmens sutikimas gali būti duotas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais.

Pasak advokato, nei darbo kodeksas, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia darbuotojui susitarti su darbdaviu dėl jo atvaizdo naudojimo reklamuojant prekes ir paslaugas socialiniuose tinkluose.

„Viena iš esminių sąlygų, dėl kurių turi susitarti darbdavys ir darbuotojas, būtina įvertinti ir aptarti atvaizdo naudojimo terminą. Esant tokiai teisinei situacijai, kai asmuo laisva valia leido naudoti savo atvaizdą komerciniais tikslais ir sutartyje neaptarė jo naudojimo termino, asmens teisė į atvaizdą yra ginama atsižvelgiant į tai, kad ši teisė yra teisės į privatumą dalis“, – pažymi teisininkas.

Susidūrus dviem teisiniams gėriams – teisei į privataus gyvenimą gerbimą atvaizdo apsaugos kontekste ir darbdavio turtinius interesus reklamuojant jo paslaugas ir prekes, prioritetas turi būti skiriamas asmens teisės į privatumą gynimui.

Dėl šių priežasčių, jeigu darbuotojas ir darbdavys neaptarė atvaizdo naudojimo termino, darbuotojas įprastai po darbo sutarties nutraukimo turi teisę atšaukti savo sutikimą (tokį sutikimą gali atšaukti ir darbo sutarties galiojimo metu) dėl jo atvaizdo naudojimo darbdavio reklamuose.

Esminis advokato Manto Baigio patarimas – susitarime su darbuotoju dėl jo atvaizdo naudojimo reklamuose, aptariant visas būtinas sąlygas, turi būti aiškiai susitarta ir dėl atvaizdo naudojimo termino (pvz. kaip bus naudojamas atvaizdas po darbo santykių pabaigos).

„Tokių sąlygų neaptarus – pagal naujausias teismų praktikos tendencijas – darbaviai bus įpareigoti pašalinti visas reklamas iš socialinių tinklų ir gali būti įpareigoti atlyginti visą darbuotojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

„Atvaizdo naudojimo teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas ir Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje dėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimų netinkamai tvarkant darbuotojų asmens duomenis bei konstatavus pažeidimus gali grėsti milžiniškos sankcijos“, – sako Mantas Baigys.