Pigus apleistas pastatas: investicija ar brangūs įsipareigojimai?

Senas sandėlis, neveikiantis gamybinis pastatas ar nebaigtas statyti objektas patrauklioje vietoje gali atrodyti kaip gera investicija. Ypač jeigu pardavimo kaina nedidelė, o aplinkui – erdvi teritorija. Tačiau kai pastatas stovi valstybinėje žemėje, būsimo projekto sėkmę lemia ir tai, kokiomis sąlygomis pirkėjas galės naudotis žeme, ką joje galės daryti ir per kiek laiko turės įgyvendinti savo planus.  Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė atkreipia dėmesį, kad tokį pirkinį reikėtų vertinti kaip kelių tarpusavyje susijusių klausimų visumą: pastato nuosavybę, jo techninę ir teisinę būklę, žemės naudojimo pagrindą bei planuojamos veiklos galimybes. „Maža pastato kaina gali užgožti svarbiausią klausimą – ar įsigijęs šį objektą pirkėjas galės įgyvendinti tai, dėl ko jį perka. Jeigu projekto vertė grindžiama galimybe išplėsti pastatą, pakeisti jo paskirtį ar naudoti aplinkinį kiemą, šias prielaidas būtina patikrinti dar prieš sandorį“, – sako K. Šemeklytė.

Pastatą perkate, o kaip su žeme?

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu pagrindu pardavėjas naudojasi valstybine žeme: ar sudaryta nuomos sutartis, kokiam plotui ir terminui ji galioja, kokios joje nustatytos sąlygos, ar nėra pranešimų apie pažeidimus.

NŽT aiškina, kad perleidžiant pastatą žemės nuomos teisės klausimas sprendžiamas pagal nustatytą procedūrą. Vertinama ir statinių būklė bei naudojimas. Jeigu pastatas parduotas neprašius sutikimo perleisti žemės nuomos teisę, naujasis savininkas turi pats kreiptis dėl nuomos sutarties sudarymo. Todėl pirkėjas neturėtų laikyti pardavėjo sutarties besąlygine garantija, kad galės naudotis žeme tomis pačiomis sąlygomis. „Pardavėjo pažadas, kad žemės dokumentai bus sutvarkyti vėliau, pirkėjui reiškia neatsakytą investicinį klausimą. Prieš mokant avansą verta žinoti, kokių sprendimų dar trūksta, kas juos turės gauti ir kokios bus pasekmės, jeigu pageidaujamomis sąlygomis žemės išsinuomoti nepavyks“, – pažymi teisininkė.

Apleistas ir nebaigtas statyti – skirtingos situacijos

Kasdienėje kalboje apleistu pastatu galima pavadinti tiek seną neveikiantį cechą, tiek daugelį metų neužbaigtą statybą. Tačiau vertinant valstybinės žemės nuomos galimybes svarbu nustatyti konkretų teisinį pagrindą.  Pagal Žemės įstatymą, valstybinę žemę be aukciono galima išnuomoti teisėtai pradėto nebaigto statyti statinio statybai užbaigti, jeigu statyba neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams. Ši galimybė nesuteikia teisės vietoje tokio objekto tiesiog suplanuoti visiškai naują statinį ar kitą su esamo statinio eksploatavimu nesusijusią veiklą. Todėl prieš perkant reikia palyginti registro duomenis su faktine situacija: kas iš tikrųjų išlikę, kokie darbai atlikti, ar jie teisėti, kokie statybos dokumentai yra ir ar jais galima remtis tęsiant projektą.  „Įrašas registre ir reali pastato būklė turi būti vertinami kartu. Investuotojui svarbu išsiaiškinti, ar jis perka objektą, kurį gali teisėtai užbaigti ar atnaujinti, ar tikisi įsigytu statiniu pagrįsti visai kitokį projektą. Nuo šio skirtumo gali priklausyti ir žemės nuomos galimybės“, – sako K. Šemeklytė.

Nuoma be aukciono gali reikšti pareigą investuoti per nustatytą laiką

Kai taikomas specialus žemės nuomos pagrindas sklypui, kuriame yra tik apleisti statiniai, nuoma siejama su papildomais įsipareigojimais. NŽT nurodo dvejų metų terminą statybos darbams atlikti arba penkerių metų terminą, kai būtina rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentą. Iki nustatyto termino reikia užbaigti statybą ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Jo nepateikus, numatytas dvigubo dydžio valstybinės žemės nuomos mokestis iki dokumento pateikimo arba galimybė kreiptis dėl nuomos sutarties nutraukimo. Šių sąlygų nereikėtų automatiškai taikyti kiekvienam senam ar nebaigtam objektui – pirmiausia būtina nustatyti, kokiu pagrindu sudaroma konkreti sutartis.  „Tokio objekto pirkimas gali būti netinkamas strategijai „nusipirksiu ir palauksiu“. Reikia iš anksto įvertinti projektavimo, leidimų, finansavimo ir darbų terminus. Jeigu investicijos planas realiai netelpa į sutartinius įsipareigojimus, patraukli pirkimo kaina šios problemos neišsprendžia“, – komentuoja teisininkė.

Skelbime matomas kiemas nebūtinai visas priklausys jūsų projektui

Dar viena rizika – lūkestis kartu su nedideliu pastatu gauti didelę aplinkinę teritoriją.  Sprendžiant dėl valstybinės žemės pardavimo ar nuomos be aukciono vertinama, koks plotas būtinas ir pakankamas statiniui eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį. Anksčiau suformuoto sklypo ribos savaime negarantuoja teisės išsinuomoti visą jo plotą. Vertinami dokumentai, faktinis naudojimas, o nustatytais atvejais atliekamas patikrinimas vietoje.  Tai ypač svarbu planuojant logistikos, sandėliavimo ar gamybos veiklą, kuriai reikia sunkvežimių manevravimo, prekių laikymo ar darbuotojų automobilių stovėjimo vietų. Jei viename sklype yra keliems savininkams priklausančių pastatų, papildomai reikia išsiaiškinti jiems priskirtas ir bendrai naudojamas teritorijas. „Investicijos skaičiavimuose negalima remtis vien tuo, kiek žemės pardavėjas parodė apžiūros metu. Jeigu verslui būtinas konkretus kiemo plotas, turi būti aiškus ir teisinis pagrindas juo naudotis“, – pabrėžia K. Šemeklytė.

Pirkėjas turėtų dar iki sandorio su projektuotoju įvertinti, kokių darbų iš tiesų reikės: remonto, rekonstravimo ar naujos statybos. Vien investuotojo pasirinktas projekto pavadinimas darbų teisinės rūšies nenulemia.

Valstybinės žemės nuoma savaime nesuteikia teisės statyti. Žemės įstatyme numatyta, kad galimybė statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius turi būti numatyta nuomos sutartyje, o projektas – atitikti planavimo dokumentus, žemės paskirtį ir naudojimo būdą. Taikoma ir ilgesnio nei trejų metų nuomos laikotarpio sąlyga. Esamiems statiniams eksploatuoti išnuomotos teritorijos naudojimą riboja jiems nustatytas sklypo ar jo dalies dydis. „Sprendimą griauti reikia priimti įvertinus ir jo pasekmes žemės naudojimui. Negalima iš anksto manyti, kad pašalinus seną statinį teisė naudotis valstybine žeme pageidaujamam naujam projektui savaime išliks“, – sako teisininkė.

Prie pirkimo ir remonto kainos prisideda kitos išlaidos

Investicijos biudžete reikia numatyti žemės nuomą, matavimus, vertinimą, projektavimą, infrastruktūros įrengimą ir galimas sklypo pertvarkymo procedūras.

Žemės įstatyme numatytų apleistų statinių atveju, nuomos mokestis apskaičiuojamas pagal sklypo vertę, atliekant turto vertinimą, ir didinamas 10 procentų, o vertinimas atliekamas suinteresuoto asmens lėšomis. Tai nėra 10 procentų sklypo vertės mokestis.

Atskirai reikia įvertinti atlyginimą už galimybę statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius valstybinėje žemėje. Jo dydį apskaičiuoja savivaldybės administracija; įstatymas numato ir išimtis. Šis atlyginimas yra atskiras nuo periodinio žemės nuomos mokesčio.

Teisinį patikrinimą turėtų papildyti techninis ir, pagal objekto istoriją, aplinkosauginis vertinimas. Buvusioje gamybinėje teritorijoje verta tirti galimą grunto taršą, pavojingų medžiagų ar atliekų buvimą ir jų sutvarkymo sąnaudas.

Taip pat reikia patikrinti, kam priklauso privažiavimas ir inžineriniai tinklai, ar yra reikalingi servitutai, kokios prijungimo sąlygos, ar pakaks elektros galios. Atskirai vertinami paveldosaugos, apsaugos zonų ir kiti teritorijai taikomi ribojimai.„Pastatas gali būti tinkamas sumanytai veiklai, tačiau projektas vis tiek gali strigti dėl nepritaikyto privažiavimo, nepakankamų tinklų ar papildomų aplinkos sutvarkymo darbų. Šiuos klausimus verta paversti konkrečiomis sąmatos eilutėmis dar prieš derantis dėl galutinės kainos“, – rekomenduoja K. Šemeklytė.

Pirkimo sutartis turi atspindėti tai, kas dar neišspręsta

Prieš sandorį teisininkė rekomenduoja surinkti pastato ir sklypo registro duomenis, nuomos sutartį su visais pakeitimais, statybos dokumentus, institucijų patikrinimų aktus, pranešimus apie pažeidimus ir informaciją apie ginčus.

Sutartyje verta aiškiai paskirstyti, kas ir iki kada gauna trūkstamus dokumentus, išsprendžia žemės naudojimo klausimus, apmoka procedūras ir atsako už pateiktos informacijos tikslumą. Jei esminė investicijos prielaida dar nepatvirtinta, galima svarstyti sąlyginį sandorio užbaigimą, dalies kainos mokėjimo atidėjimą ar aiškiai aptartą pasitraukimo mechanizmą. „Gera investicija prasideda nuo patikrinto atsakymo, ką šiame objekte galėsite padaryti. Pirkėjas turi žinoti, kokį pastatą įsigyja, kokiomis teisėmis naudosis žeme, kokie terminai jo laukia ir kiek kainuos visas projektas. Tik tuomet galima spręsti, ar pastatas iš tiesų pigus“, – apibendrina AVOCAD teisininkė.

 

Skolas mokate kas mėnesį, tačiau jos beveik nemažėja: kada išeitimi gali tapti asmens bankrotas? 

Kas mėnesį skoloms padengti skiriami šimtai eurų, tačiau pagrindinės skolos likutis beveik nesikeičia. Tokia situacija gali tęstis metų metus, nes sumokėtos įmokos pirmiausia padengia kitus su skola susijusius reikalavimus. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras atkreipia dėmesį: vertinant galimybę ištrūkti iš šio rato svarbu suprasti, kam paskirstomi mokėjimai ir ar žmogus turi realių galimybių įsipareigojimus įvykdyti. Nuo 2027 metų sausio keičiasi ir fizinio asmens bankroto sąlygos – nebelieka minimalios pradelstų skolų sumos ribos. Tačiau tai savaime nereikš, kad bankroto byla galės būti iškelta kiekvienam finansinių sunkumų patiriančiam žmogui.

Sumokėti 300 eurų nebūtinai reiškia tiek pat mažesnę skolą

Pagrindinė skola ir visa mokėtina suma nėra tas pats. Greta pagrindinės prievolės gali būti skaičiuojamos palūkanos, netesybos, atsirasti išlaidų, susijusių su reikalavimu įvykdyti prievolę. Prasidėjus priverstiniam išieškojimui, prisideda ir vykdymo išlaidos.

Pagal Civiliniame kodekse nustatytą bendrąją taisyklę, jeigu šalys nesusitarė kitaip, kreditoriaus gautos įmokos pirmiausia skiriamos jo patirtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, padengti. Toliau mokamos palūkanos, tuomet – netesybos, o pagrindinė skola dengiama paskiausiai. „Žmogus gali sąžiningai kas mėnesį mokėti po 300 eurų ir tikėtis, kad būtent tiek sumažės jo pagrindinė skola. Tačiau dalis ar net visa įmoka gali būti panaudota kitiems reikalavimams padengti. Jeigu palūkanos toliau skaičiuojamos, pagrindinė skola gali mažėti labai lėtai arba visai nemažėti“, – aiškina E. Kieras. Todėl vien banko pavedimų istorija dar neatskleidžia, kiek iš tiesų pavyko sumažinti įsipareigojimus. Reikia žinoti, kokia kiekvienos įmokos dalis teko pagrindinei skolai, o kokia – palūkanoms, netesyboms ir išlaidoms.

Nuo 2027 metų nebelieka minimalios skolos ribos

Ilgai nemažėjanti skola gali paskatinti svarstyti fizinio asmens bankrotą. Vis dėlto vien šios aplinkybės nepakanka: būtina įvertinti pajamas, turimą turtą, būtinąsias išlaidas ir galimybes vykdyti pradelstus įsipareigojimus.

Šiuo metu fizinio asmens nemokumas siejamas su negalėjimu įvykdyti pradelstų skolinių įsipareigojimų, kurių suma viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas. Pagal 2026 metais galiojančią MMA tai yra daugiau kaip 28 825 eurai.

Nuo 2027 m. sausio 1 d. šios minimalios ribos nebelieka. Bus vertinama, ar asmuo negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, ir ar nėra pagrindo manyti, kad jis galės juos įvykdyti per protingą laikotarpį. Tai leis bankroto galimybę svarstyti ir mažesnių skolų turintiems asmenims, jeigu jie atitiks kitas įstatymo sąlygas.  „Panaikinus minimalią skolos ribą, daugiau reikšmės turės konkreti žmogaus finansinė padėtis. Tačiau mažesnė skola savaime netaps pagrindu bankrotui. Esminis klausimas išliks tas pats – ar žmogus iš tiesų nepajėgia vykdyti pradelstų įsipareigojimų ir kokios yra realios galimybės juos padengti“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Prieš sprendimą – trys esminiai klausimai

Pasak E. Kiero, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tikrąją skolos sudėtį. Svarbu atskirti pagrindinę skolą nuo palūkanų, netesybų ir išieškojimo išlaidų, patikrinti mokėjimų paskirstymą bei reikalavimų pagrįstumą. Tai leidžia suprasti, kodėl įsipareigojimai nemažėja ir kokia suma iš tiesų lieka mokėtina.

Antrasis klausimas – ar nėra kliūčių bankroto bylai iškelti. Vertinamos nemokumo priežastys, asmens sąžiningumas ir kitos įstatyme nustatytos aplinkybės. Vien didelė skola ar ilgai trunkantis jos išieškojimas savaime neužtikrina teigiamo teismo sprendimo.

Trečia, būtina įvertinti, ką bankrotas reikštų konkrečiam žmogui: koks būtų turimo turto likimas, kiek kainuotų procesas, kaip būtų vykdomas mokumo atkūrimo planas ir kurios skolos galėtų būti nurašytos. Įstatyme numatyta išimčių, todėl negalima tikėtis, kad užbaigus procesą išnyks visi įsipareigojimai.

„Bankrotą svarstantis žmogus turi suprasti ne tik galimą rezultatą, bet ir kelią iki jo. Reikia įvertinti turimą turtą, proceso išlaidas, būsimas pareigas ir nenurašomų skolų išimtis. Tik tuomet galima spręsti, ar ši procedūra konkrečioje situacijoje padėtų atkurti mokumą“, – pabrėžia E. Kieras.

Jeigu skolos mokamos metų metus, tačiau realios galimybės jas padengti nematyti, pirmasis žingsnis turėtų būti išsami finansinės padėties peržiūra. Aiški skolos sudėtis, mokėjimų paskirstymas ir pajamų bei būtinųjų išlaidų įvertinimas padės pagrįstai spręsti, ar fizinio asmens bankrotas gali tapti išeitimi.

Pirkėjams – trumpesnė apsauga, pardavėjams – mažesnė atsakomybė: kam naudingos siūlomos automobilių prekybos pataisos?

Naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas apie paslėptus jo trūkumus gali sužinoti tik po ilgesnio laiko. Tačiau Seime svarstomu siūlymu laikotarpį reikalavimams dėl tokių trūkumų pareikšti siekiama sutrumpinti keturis kartus – nuo dvejų metų iki šešių mėnesių. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio vertinimu, tai gali palengvinti atsakomybės išvengimą pardavėjams ir apsunkinti sąžiningų pirkėjų galimybes apginti savo teises.

„Ginčuose dėl naudotų automobilių pirkėjams tenka įrodinėti, kad jiems parduota transporto priemonė turėjo neatskleistų trūkumų. Todėl kyla principinis klausimas: kodėl, susiduriant su šia problema, siūloma trumpinti pirkėjų apsaugą? Trumpesnis terminas nepašalins automobilio defekto, tačiau gali pašalinti pardavėjo atsakomybę už jį“, – sako M. Baigys.

Lapkričio 10 d. Civilinio kodekso pataisoms po pateikimo pritarė 73 Seimo nariai. Siūlymas skirtas naudotų transporto priemonių sandoriams tarp fizinių asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos. Tai dar nėra priimtas įstatymas.

Dvejų metų terminas nėra pažadas, kad automobilis nesuges

Pakeitimo iniciatoriai argumentuoja, kad naudoto automobilio būklė priklauso nuo vairavimo stiliaus, priežiūros, kelių dangos, naudojamų degalų ir tepalų. Pardavėjas negali kontroliuoti, kaip automobilis bus eksploatuojamas po pardavimo.

Tačiau, pasak M. Baigio, ši argumentacija suplaka du skirtingus dalykus: atsakomybę už parduotą nekokybišką daiktą ir vėliau dėl pirkėjo veiksmų ar įprasto nusidėvėjimo atsiradusius gedimus.

Pardavėjo atsakomybė siejama su trūkumais, buvusiais automobilio perdavimo metu, arba iki perdavimo egzistavusiomis jų priežastimis. Vien tai, kad automobilis sugedo, savaime neįrodo pardavėjo atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pardavėjas gali atsakyti už perdavimo metu buvusį neatitikimą, net jeigu šis paaiškėja vėliau.

„Dvejų metų terminas nėra dvejų metų garantija, kad naudotas automobilis nesuges. Jeigu pirkėjas sugadina variklį netinkamai eksploatuodamas automobilį, pardavėjas vien dėl galiojančio termino netampa atsakingas. Ginče reikia nustatyti trūkumo priežastis ir įvertinti įrodymus. Todėl pirmiausia reikėtų atsakyti, kokią galiojančio reguliavimo spragą šiuo pakeitimu siekiama užpildyti“, – komentuoja advokatas.

Paslėptas trūkumas neprivalo paaiškėti per pusmetį

Siūlymas grindžiamas ir tuo, kad šešių mėnesių turėtų pakakti automobilį patikrinti bei išbandyti įvairiomis sąlygomis. Tačiau paslėpto trūkumo esmė, anot advokato, ir yra ta, kad įprastos apžiūros metu jis gali būti nepastebimas.

Pavyzdžiui, iki pardavimo egzistavęs saugos sistemos defektas gali paaiškėti tik aštuntą mėnesį. Sudėtingi variklio, pavarų dėžės ar elektromobilio baterijos trūkumai taip pat nebūtinai išryškėja iš karto. Tai hipotetinės situacijos, tačiau jos parodo esminę siūlomo termino problemą: defekto nustatymo laikas ne visada priklauso nuo pirkėjo atidumo.

Baigio vertinimu, argumentacija tampa prieštaringa, kai pardavėją siekiama apsaugoti dėl to, kad jis nėra profesionalus automechanikas, tačiau pirkėjui faktiškai užkraunama rizika per pusmetį išsiaiškinti reikšmingus paslėptus trūkumus.

Įrodyti defektą ir tyčinį jo nuslėpimą – skirtingos užduotys

Siūlyme numatytos išimtys, kai šalys raštu susitaria dėl kitokio termino arba pardavėjas tyčia nuslepia jam žinomus esminius transporto priemonės trūkumus. Tačiau pastaroji išimtis, advokato vertinimu, nebūtinai suteiks veiksmingą apsaugą.

Techninė ekspertizė gali padėti nustatyti, kad gedimo priežastis egzistavo iki automobilio pardavimo. Tačiau ji savaime neatskleidžia, ką pardavėjas žinojo ir ar sąmoningai informaciją slėpė.

„Viena yra įrodyti, kad automobilis parduotas su defektu. Visai kas kita – įrodyti pardavėjo žinojimą ir tyčią. Net turėdamas techninius įrodymus apie iki pardavimo buvusį trūkumą, pirkėjas gali neturėti galimybių įrodyti, ką apie jį žinojo pardavėjas. Todėl išimtis popieriuje gali atrodyti gerokai stipresnė nei praktikoje“, – pabrėžia M. Baigys.

Jo vertinimu, taip atsirastų situacijų, kai ginčo baigtį lemtų ne vien automobilio kokybė ir defekto kilmė, bet ir pirkėjo galimybė įrodyti sunkiai patikrinamas pardavėjo žinias.

Mažiau bylų nebūtinai reiškia mažiau pažeidimų

Vienas iš pakeitimo argumentų – mažesnis teismų krūvis nagrinėjant smulkius, nepagrįstus ginčus. Tačiau, pasak advokato, reikalavimo pagrįstumas nustatomas įvertinus konkrečias aplinkybes ir įrodymus. Vien vėliau paaiškėjęs gedimas nedaro pirkėjo reikalavimo nepagrįsto.

Be to, net ir nedidelė remonto suma konkrečiam žmogui gali būti reikšminga, o ginčai kyla ir dėl dešimtis tūkstančių eurų kainuojančių automobilių.

„Mažesnis bylų skaičius savaime nereikš, kad rinkoje sumažėjo neatskleistų defektų. Jis gali reikšti tik tai, kad dalis pirkėjų prarado galimybę reikalauti atsakomybės. Jeigu siekiame sąžiningesnės naudotų automobilių rinkos, turime spręsti informacijos neatskleidimo problemą, o ne sudaryti sąlygas jos pasekmes lengviau perkelti pirkėjui“, – teigia M. Baigys.

Advokato vertinimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti aiškesniam paslėpto trūkumo ir normalaus nusidėvėjimo atribojimui bei veiksmingai atsakomybei už klaidinančią informaciją apie automobilį. Vien sutrumpintas terminas šių problemų neišspręs – tik padidins riziką, kad už iki pardavimo egzistavusius trūkumus galiausiai mokės pirkėjas.

Akcijų pardavimo sandoriai: kodėl geras verslas dar nereiškia sklandaus sandorio?  

Pelninga veikla, aiški verslo strategija ir sutarta akcijų kaina dar negarantuoja, kad akcijų pardavimo sandoris bus sklandus. Praktika rodo, kad iššūkiai dažnai paaiškėja ne derybose dėl komercinių sandorio sąlygų, o vertinant bendrovės teisinį pasirengimą sandoriui. Būtent šiame etape išryškėja ne tik ankstesnių akcijų perleidimų ar bendrovės dokumentacijos trūkumai, bet ir mokestinės, sutartinės, reguliacinės ar kitos teisinės rizikos, kurios gali turėti įtakos sandorio eigai, kainai ar net jo įgyvendinimui.

Todėl praktikoje vien verslo patrauklumas ar sutarta sandorio kaina savaime nereiškia, kad sandoris bus užbaigtas. Galutiniam rezultatui ne mažiau svarbus yra bendrovės pasirengimas sandoriui – gebėjimas tinkamai pagrįsti nuosavybės teisę į akcijas, identifikuoti galimas rizikas ir iš anksto susitarti dėl jų paskirstymo tarp šalių.

Apie tai, kokios klaidos praktikoje dažniausiai paaiškėja, rengiantis akcijų pardavimo sandoriui, kodėl vien tinkamai parengtos APPS nepakanka ir į kokius aspektus verslo savininkams verta atkreipti dėmesį dar prieš pradedant derybas su potencialiu investuotoju, komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.„Nors APPS pirmiausia siejama su akcijų perleidimu ir atsiskaitymo sąlygomis, praktikoje jos paskirtis yra gerokai platesnė. Tai nėra tik dokumentas, kuriuo įforminamas akcijų perdavimas – tinkamai parengta APPS yra pagrindinis instrumentas, leidžiantis šalims iš anksto susitarti dėl rizikos paskirstymo. Joje turėtų būti aiškiai nustatyta, kuri šalis ir kokia apimtimi prisiima atsakomybę už aplinkybes, kurios gali paaiškėti jau po sandorio užbaigimo ir turėti įtakos įsigyto verslo vertei“, – aiškina AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Dėl šios priežasties vienas svarbiausių pasirengimo akcijų pardavimo sandoriui etapų yra bendrovės teisinis, finansinis ir mokestinis patikrinimas (ang. due diligence). Jo tikslas nėra vien nustatyti galimus trūkumus ar sudaryti pagrindą deryboms dėl mažesnės akcijų kainos. Pagrindinė tokio patikrinimo funkcija – padėti pirkėjui įvertinti, kokį verslą jis įsigyja, o šalims – priimti informuotus sprendimus dėl sandorio sąlygų.

Praktikoje patikrinimo metu nustatyta rizika nebūtinai reiškia, kad sandoris nebus įgyvendintas. Žinoma, tam tikrais atvejais nustatytos aplinkybės gali lemti sprendimą sandorio atsisakyti, tačiau dažniau jos tampa pagrindu papildomoms deryboms ir APPS sąlygų koregavimui.

Pavyzdžiui, nustačius galimą mokestinę riziką dėl ankstesnių bendrovės veiklos laikotarpių, šalys gali susitarti, kad ši konkreti rizika lieka pardavėjo atsakomybėje, dalis akcijų kainos būtų sumokama tik įvykdžius tam tikras sąlygas arba būtų nustatytas atskiras kompensavimo mechanizmas. Tokiu būdu nustatyta rizika savaime netampa kliūtimi sandoriui – svarbiausia, kad šalys ją tinkamai įvertintų ir aiškiai susitartų, kas bei kokia apimtimi už ją atsakys.

Vis dėlto, svarbu suprasti, kad pirkėjo apsauga nėra absoliuti – ji priklauso nuo to, ar konkreti rizika buvo tinkamai identifikuota, įvertinta ir aptarta, prieš sudarant sandorį. Jeigu tam tikras klausimas apskritai nebuvo nagrinėtas, vėliau gali būti sudėtinga pagrįsti, kad pardavėjas pažeidė savo įsipareigojimus ar neatskleidė reikšmingos informacijos.Todėl viena pagrindinių praktinių taisyklių rengiantis akcijų pardavimo sandoriui yra ne tik nustatyti galimas rizikas, bet ir užtikrinti, kad dėl jų būtų aiškiai susitarta dar iki sandorio užbaigimo. Kuo mažiau neapibrėžtumo lieka sandorio dieną, tuo mažesnė tikimybė, kad neišspręsti klausimai taps ginčų priežastimi ateityje.

Akcijų nuosavybės istorija: formalumas, galintis sustabdyti sandorį

„Viena dažnai pasitaikančių praktinių problemų, su kuria susiduriame rengdami APPS, yra ne derybos dėl kainos ar sutarties sąlygų, o pardavėjo galimybė tinkamai pagrįsti savo nuosavybės teisę į parduodamas akcijas“, – sako S. Mickienė.

Ši problema ypač aktuali tais atvejais, kai APPS turi būti tvirtinama notarine tvarka. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad notarinė forma privaloma, kai perleidžiama 25 proc. ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba kai akcijų pardavimo kaina viršija 14.500,00 Eur.

Tvirtindamas APPS, notaras privalo įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę disponuoti parduodamomis akcijomis. Vien faktas, kad asmuo yra nurodytas akcininku Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje (JADIS) ar bendrovės vidiniuose dokumentuose, savaime nepatvirtina, kad jo nuosavybės teisė į akcijas yra tinkamai pagrįsta. Praktikoje turi būti įvertinta visa akcijų nuosavybės teisės atsiradimo grandinė – pateikti dokumentai, kurių pagrindu akcijos buvo įgytos, o tais atvejais, kai sandorį būtina tvirtinti notariškai, pateikti ir jų originalus.

Jeigu akcininkas akcijas įgijo, steigiant bendrovę, ir akcininkų struktūra nuo to laiko iš esmės nesikeitė, problemų įrodyti savo nuosavybės teisę į turimas akcijas paprastai nekyla. Net ir tais atvejais, kai steigimo dokumentai dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, bendrovėje įvykusio gaisro) nėra išlikę, pradinę akcininkų struktūrą dažniausiai galima atkurti pagal Juridinių asmenų registro duomenis.

Vis dėlto, mūsų praktika rodo, kad didžiausi iššūkiai kyla ne dėl steigimo dokumentų, o dėl vėlesnių akcijų perleidimų. Praktikoje paprastai susiduriama su dviem pagrindinėmis problemų grupėmis.

Pirma – neišsaugoma visa akcijų nuosavybės istoriją pagrindžianti dokumentacija.

Ilgiau veikiančiose bendrovėse akcininkų sudėtis neretai keičiasi ne vieną kartą. Akcijos perleidžiamos skirtingiems fiziniams ar juridiniams asmenims, sudaromos kelios APPS, tačiau, laikui bėgant, dalis dokumentų prarandama arba lieka ankstesnių akcininkų dispozicijoje. Praktikoje neretai susiduriama su situacijomis, kai bendrovė nebegali pateikti visų akcijų įgijimo dokumentų, nėra išlikę APPS originalų, akcijų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų ar kitų nuosavybės teisę pagrindžiančių įrodymų.

Tokiais atvejais tenka tikrinti visą akcijų nuosavybės grandinę – kas, kada ir kokiu pagrindu įgijo akcijas, kiek jų perleido, kam jos buvo perleistos, ar kiekvienas perleidimas buvo tinkamai įformintas ir ar akcininkų pasikeitimai buvo tinkamai įregistruoti JADIS sistemoje. Kuo ilgesnė bendrovės veiklos istorija ir kuo daugiau kartų keitėsi akcininkai, tuo didesnė tikimybė, kad nuosavybės grandinėje atsiras neaiškumų, kuriuos teks spręsti, jau vykstant sandoriui.

Praktikoje tai neretai reiškia ne tik papildomą dokumentų paiešką, bet ir poreikį susisiekti su ankstesniais akcininkais ar jų teisių perėmėjais, gauti jų patvirtinimus dėl įvykusių akcijų perleidimų ar parengti papildomus teisinius dokumentus, padedančius pašalinti nustatytus neaiškumus.

Tokie procesai dažnai nėra greiti – jie priklauso ne tik nuo pardavėjo, bet ir nuo trečiųjų asmenų galimybės bei noro pateikti reikalingą informaciją. Todėl tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip formalus dokumentų klausimas, sandorio procese gali tapti vienu iš veiksnių, lemiančių jo terminus ir papildomas sąnaudas.

Antra – ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti privalomos notarinės formos.

Nors reikalavimas tam tikrais atvejais APPS tvirtinti notarine tvarka galioja jau ne vienerius metus, praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai sandorio šalys vieną ekonomiškai vientisą akcijų perleidimą dirbtinai suskaido į kelias atskiras APPS. Pavyzdžiui, vietoje vieno sandorio, kuriuo būtų perleidžiama 100 proc. akcijų, sudaromi keli atskiri sandoriai dėl mažesnių akcijų paketų, formaliai nepasiekiančių Civiliniame kodekse nustatytos ribos.

Trumpuoju laikotarpiu toks sprendimas gali atrodyti racionalus – šalys neretai notarinės formos reikalavimą laiko pertekliniu formalumu, siekia sumažinti sandorio sąnaudas, sutrumpinti jo įgyvendinimo terminus ar išvengti papildomų procedūrų, susijusių su sandorio tvirtinimu pas notarą. Tačiau toks sprendimas gali turėti reikšmingų pasekmių ateityje. Mūsų praktikoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai notaras, nustatęs, kad ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti imperatyvių Civilinio kodekso reikalavimų dėl notarinės formos, atsisakė tvirtinti vėlesnį akcijų pirkimo-pardavimo sandorį.

Paradoksalu, tačiau sprendimas, kuris prieš kelerius metus atrodė greitesnis, paprastesnis ar ekonomiškai naudingesnis, ateityje gali tapti kliūtimi, parduodant verslą. Strateginis investuotojas, ketinantis įsigyti 100 proc. bendrovės akcijų, pagrįstai tikisi teisiškai tvarkingos akcijų nuosavybės istorijos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios sandorių grandinės. Todėl tikėtis, kad jis sutiks dirbtinai skaidyti savo investiciją vien tam, kad būtų pakartota ankstesnė netinkama praktika, būtų nepagrįsta.

Todėl bendrovėms, kurios ateityje planuoja pritraukti investuotoją ar svarsto apie verslo pardavimą, rekomenduotina dar iki derybų pradžios atlikti vidinį akcijų nuosavybės istorijos auditą. Praktikoje tai reiškia ne tik patikrinti, ar visi akcininkų pasikeitimai tinkamai atsispindi JADIS, bet ir įsitikinti, kad yra išlikę visi akcijų įgijimą bei perleidimą pagrindžiantys dokumentai, jų originalai, o ankstesni sandoriai buvo sudaryti, laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Toks išankstinis teisinis įsivertinimas leidžia išvengti situacijų, kai formalaus pobūdžio trūkumai tampa kliūtimi laiku užbaigti strategiškai svarbų sandorį.

Tačiau tinkamai sutvarkyta akcijų nuosavybės istorija išsprendžia tik vieną iš esminių sandorio klausimų – ji leidžia įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę perleisti akcijas. Ne mažiau svarbu įvertinti ir tai, kokį verslą pirkėjas faktiškai įsigyja, kokios rizikos egzistuoja bendrovės veikloje ir kuri šalis jas prisiims po sandorio užbaigimo. Būtent šiems klausimams spręsti APPS ypatingą reikšmę įgyja pardavėjo informacijos atskleidimo procesas bei garantijos.

Pardavėjo informacijos atskleidimas: ar pakanka dokumentus pateikti pirkėjui?

Praktikoje neretai kyla klausimas, kokia apimtimi informacija laikoma tinkamai atskleista. Ar pakanka, kad tam tikri dokumentai buvo pateikti pirkėjui ar patalpinti virtualiame duomenų kambaryje? Ar vis dėlto pardavėjas turėtų aktyviai atkreipti pirkėjo dėmesį į konkrečias aplinkybes ir jų galimas pasekmes?„Mūsų praktikoje būtent šis klausimas dažnai tampa vienu iš pagrindinių vertinant, ar po sandorio užbaigimo pirkėjas turi pagrindą reikšti pretenzijas pardavėjui. Vien formalus dokumento pateikimas ne visuomet reiškia, kad reikšminga rizika buvo tinkamai atskleista“, – pažymi teisininkė.

Šis klausimas tampa ypač aktualus tais atvejais, kai bendrovės dokumentuose egzistuoja daug įvairios informacijos, tačiau ne visa ji yra vienodai reikšminga pirkėjo sprendimui.

Pavyzdžiui, bendrovės dokumentuose gali būti informacija apie vykstantį ginčą, galimą mokestinę riziką, darbuotojo pareikštą reikalavimą ar reikšmingos sutarties nutraukimo riziką. Nors tokie dokumentai gali būti pateikti pirkėjui, praktikoje svarbu įvertinti, ar iš jų turinio pirkėjui buvo aiškiai suprantama ne tik pati aplinkybė, bet ir jos galima reikšmė įsigyjamo verslo vertei.

Todėl praktikoje rekomenduotina reikšmingas aplinkybes ne tik pateikti bendrame dokumentų rinkinyje, bet ir aiškiai bei raštu jas identifikuoti, nurodant, kokia konkreti rizika egzistuoja ir kokias galimas pasekmes ji gali sukelti.

Toks požiūris svarbus abiem sandorio šalims. Pirkėjui jis leidžia priimti informuotą sprendimą ir tinkamai įvertinti prisiimamą riziką, o pardavėjui – sumažinti tikimybę, kad po sandorio bus keliami reikalavimai dėl aplinkybių, kurios faktiškai buvo žinomos, tačiau kurių reikšmė nebuvo aiškiai aptarta.

Kitaip tariant, informacijos atskleidimo tikslas nėra vien formaliai įvykdyti pareigą pateikti dokumentus. Jo esmė – užtikrinti, kad iki sandorio užbaigimo šalys turėtų vienodą supratimą apie reikšmingas aplinkybes, jų galimas pasekmes ir tai, kam tenka su jomis susijusi rizika.

Pardavėjo garantijos: kada pirkėjo lūkesčiai tampa pardavėjo atsakomybe?

Tinkamas informacijos atskleidimas leidžia pirkėjui įvertinti žinomas bendrovės veiklos rizikas. Tačiau kiekvieno akcijų pardavimo sandorio metu lieka esminis klausimas – ar pirkėjas gali būti tikras, kad visa kita informacija apie bendrovę yra teisinga ir išsami.

Būtent šiam tikslui akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse naudojamos pardavėjo garantijos (angl. representations and warranties). Jomis pardavėjas patvirtina tam tikras aplinkybes, susijusias su bendrove, jos veikla ir parduodamomis akcijomis, ir iš esmės prisiima atsakomybę už tai, kad pateikta informacija yra teisinga ir nėra nuslėptų reikšmingų aplinkybių.

Praktikoje svarbu suprasti, kad pardavėjo garantijos nėra tik formalus sutarties skyrius. Tai vienas pagrindinių mechanizmų, leidžiančių šalims aiškiai apibrėžti, už kokias aplinkybes pardavėjas atsako po sandorio užbaigimo.

Pardavėjo garantijos dažniausiai apima pagrindinius bendrovės veiklos aspektus – akcijų nuosavybę, bendrovės teisinį statusą, finansinę informaciją, mokestinius įsipareigojimus, reikšmingas sutartis, ginčus, turtą bei kitus konkrečiam verslui aktualius klausimus. Tačiau svarbu suprasti, kad pirkėjo apsaugą lemia ne pats garantijų sąrašas, o tai, kaip tiksliai jos suformuluotos ir kokią riziką jos realiai apima.

„Praktikoje viena dažniausių klaidų – pernelyg abstraktus garantijų formulavimas. Iš pirmo žvilgsnio tokios nuostatos gali atrodyti pakankamai plačios, tačiau vėliau būtent jų interpretavimas tampa ginčo objektu“, – teigia S. Mickienė.

Pavyzdžiui, pardavėjas gali patvirtinti, kad bendrovė neturi jokių neatskleistų įsipareigojimų. Tačiau po sandorio paaiškėjus papildomai mokestinei prievolei, darbuotojo pareikštam reikalavimui ar reikšmingos sutarties pažeidimui, gali kilti klausimas – ar konkreti situacija patenka į šios garantijos apimtį. Kuo abstraktesnė garantijos formuluotė, tuo daugiau galimybių skirtingai ją interpretuoti ir tuo didesnė tikimybė, kad šalys skirtingai vertins savo atsakomybę.

Todėl rengiant APPS svarbu vengti situacijų, kai šalys apsiriboja abstrakčiomis deklaracijomis. Garantijos turi būti formuluojamos atsižvelgiant į konkretaus verslo pobūdį, atlikto patikrinimo rezultatus ir tas rizikas, kurios realiai gali turėti įtakos įsigyto verslo vertei.

Ne mažiau svarbu tai, kad pardavėjo garantijos negali būti vertinamos atskirai nuo prieš tai aptarto informacijos atskleidimo proceso. Jeigu tam tikra aplinkybė buvo aiškiai atskleista pirkėjui iki sandorio užbaigimo, paprastai ji negali būti laikoma netikėta rizika, už kurią atsakomybę turėtų prisiimti pardavėjas. Tuo tarpu neatskleistos reikšmingos aplinkybės, kurios neatitinka pardavėjo garantijų, gali tapti pagrindu pirkėjo reikalavimams po sandorio užbaigimo.

Todėl tinkamai parengta APPS nėra tik garantijų ir atsakomybės ribojimų rinkinys. Tai dokumentas, kuriame kartu sujungiami visi pagrindiniai rizikos valdymo elementai – nustatytų aplinkybių atskleidimas, pardavėjo patvirtinimai ir aiškus atsakomybės paskirstymas tarp šalių.

Kai garantijų nepakanka: kaip tinkamai paskirstyti konkrečias sandorio rizikas?

Net ir tinkamai suformuluotos pardavėjo garantijos ne visuomet išsprendžia visas situacijas, ypač tais atvejais, kai tam tikra rizika yra žinoma dar iki sandorio užbaigimo, tačiau šalys dėl komercinių priežasčių nusprendžia sandorį tęsti.

Tokiais atvejais rekomenduotina neapsiriboti bendro pobūdžio garantijomis, o konkrečiai susitarti, kaip bus sprendžiamos nustatytos rizikos pasekmės. Kitaip tariant, jeigu tam tikra aplinkybė jau yra identifikuota atliekant teisinį, finansinį ar mokestinį patikrinimą, šalys turėtų aiškiai įtvirtinti, kuri šalis prisiima atsakomybę, jeigu ši rizika ateityje materializuotųsi.

Pavyzdžiui, jeigu iki sandorio nustatoma galima mokestinė rizika už ankstesnius bendrovės veiklos laikotarpius, APPS tikslinga aiškiai numatyti, kad dėl šios rizikos atsiradę nuostoliai tenka pardavėjui, arba nustatyti kitą kompensavimo mechanizmą. Tokiu būdu pirkėjui nereikia ginčytis dėl to, ar konkreti situacija laikytina pardavėjo garantijų pažeidimu – šalys iš anksto būna susitarusios dėl atsakomybės už konkrečią riziką.

Kartu svarbu įvertinti ir pardavėjo interesus. Pardavėjui neturėtų likti neribota ir neapibrėžta atsakomybė už visas bendrovės istorijoje galėjusias atsirasti aplinkybes, ypač tais atvejais, kai po sandorio jis nebedalyvauja bendrovės veikloje ir nebegali kontroliuoti jos sprendimų. Todėl rengiant APPS rekomenduojama aiškiai nustatyti ne tik pardavėjo atsakomybės pagrindus, bet ir jos ribas – terminus, maksimalų atsakomybės dydį bei atvejus, kuriems tokie ribojimai netaikomi (pavyzdžiui, tyčiniam informacijos nuslėpimui).

Praktikoje daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama ne formaliam kuo platesnių garantijų įrašymui į sutartį, o realiam rizikų valdymui. Kuo aiškiau šalys iki sandorio užbaigimo susitaria, kokios aplinkybės laikomos pirkėjo prisiimama verslo rizika, o kokios lieka pardavėjo atsakomybėje, tuo mažesnė tikimybė, kad po sandorio užbaigimo dėl tų pačių aplinkybių kils ginčai.

Apibendrinant, akcijų pardavimo sandorio sėkmę lemia ne vien verslo patrauklumas ar sutarta kaina. Praktikoje didžiausi iššūkiai dažnai kyla dėl istorinių aplinkybių – nepakankamai sutvarkytos akcijų nuosavybės dokumentacijos, neįvertintų teisinių rizikų ar nepakankamai aiškiai sutartyje paskirstytos atsakomybės tarp šalių. Todėl įmonės, svarstančios apie investuotojo pritraukimą ar verslo pardavimą, turėtų vertinti teisinį pasirengimą sandoriui kaip ilgalaikės verslo vadybos dalį, o ne tik kaip formalų veiksmą, atliekamą atsiradus pirkėjui. Kuo anksčiau identifikuojamos ir pašalinamos galimos kliūtys, tuo sklandžiau vyksta derybos ir tuo mažesnė tikimybė, kad formalūs ar istoriniai klausimai taps priežastimi atidėti ar apskritai prarasti sudarytą sandorį.