Dešimtmečius apleista kaimo sodyba: stogas įgriuvęs, sienos sunykusios, tačiau pamatai vis dar matomi. Miesto centre stovėję gamyklos griuvėsiai: dalis konstrukcijų sugriauta, bet kai kurios sienos dar išlikusios. Ar tokie pastatai vis dar egzistuoja teisiškai, ar laikomi išnykusiais? Šie klausimai yra svarbūs ne tik savininkams, bet ir teismams sprendžiant ginčus dėl nuosavybės teisių. Situaciją apsunkina tai, kad teisės aktuose nėra daikto išnykimo sąvokos.
Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, teisė į nuosavybę yra viena iš esminių Konstitucijoje įtvirtintų teisių. „Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės“, – primena teisininkas. Įvairūs sukuriami ar esami statiniai, kaip viena iš nuosavybės formų, privalomai turi būti registruojami nekilnojamojo turto registre. Klausimas – o ar gali statinys išnykti?
„Remiantis teisės aktų, reglamentuojančių daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, nuostatomis, viešame registre, be kita ko, turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. Taigi, akivaizdu, kad statinys teisiškai išnykti gali ir tai turi būti fiksuojama viešame registre“, – sako E.Čepas. Tačiau, anot advokato, susidaro keista situacija, kadangi daikto išnykimo sąvokos teisės aktuose nėra. Tai savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Daikto išnykimo sąvoka iš esmės yra suformuota tik teismų praktikos taisyklėje, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti.
„Taigi, konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą, statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jį laikyti išnykusiu“, – pažymi advokatas.
Dėl tokio reglamentavimo – ginčai teismuose
Dėl tokio teisinio reglamentavimo praktikoje ne retai kyla ginčai, tai kiek ir kokių vis dėlto tų pastato konstrukcijų turi būti sugriauta, sunaikinta ar nelikę, kad statinys būtų laikomas išnykusiu bei priešingai, jog būtų galima įrodyti, kad statinys vis dar teisiškai gali egzistuoti.
Pagrįsti statinio egzistavimo faktą gali būti ypatingai svarbu siekiant atkurti senus statinius. Teismų praktikoje taip pat aiškiai pabrėžiama, kad tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti. Teisė atkurti statinį negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. turi būti užtikrinta ir nevaržoma asmens konstitucinė teisė į nuosavybę ir galimybę ja naudotis.
AVOCAD advokatas teigia, kad yra atvejų, kai teismai faktą, jog išlikusios vien tik statinio pamato dalys, o ne visa pamato konstrukcija, vertino kaip leidžiantį daryti išvadą, jog laikančiosios konstrukcijos neišlikusios, o statinys turėtų būti laikomas visiškai sugriuvusiu. Teismas nurodė, jog konstatavus, kad nėra likusios nė vienos laikančiosios konstrukcijos, o likusios pamato dalys negali įgyvendinti laikančiosios konstrukcijos paskirties, gyvenamasis namas neatitinka įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos, todėl laikytinas statinio likučiais, o ne statiniu. Atitinkamai – turi būti pripažintas išnykusiu.
Taigi, pasak teisininko, statinio išnykimo sąlyga minėtu atveju buvo siejama su aplinkybe, ar statinio likučius realiai galima naudoti pagal paskirtį. Kitais atvejais išnykimo sąlyga buvo pripažinta iš esmės remiantis tik vizualiu ir subjektyviu situacijos vertinimu, t. y. teismas sprendė, kad statinys yra išnykęs, nes akivaizdžiai matyti tik jo atskiri fragmentai ir liekanos.
Visgi naujausioje teismų praktikoje pateikiamas kitoks aptariamos situacijos išaiškinimas: sprendžiant dėl statinio išnykimo fakto ir vertinant, ar jo konstrukcijos yra išlikusios, nėra reikšminga aplinkybė, ar išlikusios statinio konstrukcijos atitinka naujo statinio konstrukcijoms keliamus atsparumo, stabilumo ar vientisumo reikalavimus. Paprastai tariant, buvo išaiškinta, kad sprendžiant dėl statinio pripažinimo išnykusiu ar ne, nėra svarbu ar išlikusios statinio konstrukcijos vis dar gali būti panaudotos pagal pagrindinę jų paskirtį, o reikšmingas yra išlikusių konstrukcijų, nevertinant jų atitikties reikalavimams, keliamiems naujo statinio konstrukcijoms, bet ne jų fragmentų ar liekanų egzistavimo faktas. Be to, teismas paaiškino, kad aplinkybė, jog pavyzdžiui statinio pamatas yra pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra išlikę tik statinio pamato fragmentai ar liekanos.
Pasak, advokato Eimanto Čepo, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtintos aiškios ir konkrečios sąvokos, kas gali būti laikoma išnykusiu statiniu, ginčui persikėlus į teismus, kiek ir kokie statinio likučiai gali būti pakankami pripažinti nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, ir atitinkamai nelaikyti išnykusiu, ar priešingai – pripažinti statinio išnykimą, lieka įrodinėjimo byloje dalykas ir galutinis vertinimas skirtingose bylose gali skirtis.
