Category: Sutarčių teisė

Lietuvoje populiaru bylinėtis su naudotų automobilių pardavėjais, kurie pardavė automobilį su paslėptais trūkumais. Tačiau naudotos žemės ūkio technikos pardavėjai pretenzijų iš ūkininkų sulaukia ženkliai rečiau, nors tokia įranga taip pat yra linkusi gesti. Kokie teisiniai ir praktiniai veiksniai lemia šį skirtumą, paaiškina advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pasak jo, ūkininkai išties dažnai susiduria su nesąžiningais pardavėjais, tačiau retas, kuris ieško teisybės. “Žemės ūkio technika  neretai parduodama su paslėptais trūkumais, tačiau jokių veiksmų pirkėjai nesiima, nes mano, kad perka panaudotą įrangą ir turi patys prisiimti visą riziką dėl jos trūkumų“, – pažymi teisininkas.

Lietuvoje galiojantys teisės aktai nustato bendrą taisyklę – pardavėjas turi pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.

Pasak advokato, pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas”, – pabrėžia  Mantas Baigys.

Taigi, žemės ūkio technikai, kaip ir automobiliams, taikomas toks pats teisinis reguliavimas ir ūkininkai turi tokias pačias teises ginti savo interesus jeigu buvo įsigyta žemės ūkio technika su paslėptais trūkumais ir jos nėra įmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

Per kokį terminą galima reikšti pretenzijas pardavėjui?

Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino, tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Ko galima reikalauti iš pardavėjo?

Ūkininkas gali reikalauti iš pardavėjo: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) pirkėjas taip pat turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą.

Advokatas Mantas Baigys taip pat pažymi, kad kiekvienu atveju reikia pirmiausiai įvertinti gedimo priežastis, jų šalinimo kainą ir kitas aplinkybes ir tik tada spręsti, kuris teisės gynimo būdas yra pats efektyviausias ir teisingiausias.

Ką reikia įrodyti ūkininkui įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką?

Ūkininkas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus.

“Kilus įtarimui dėl paslėptų trūkumų – rekomenduotina iš karto kreiptis į servisus ar specialistus, kurie gali įvertinti gedimo priežastį ir tai fiksuoti rašytiniame dokumente”, – pataria teisininkas.

Tuo tarpu, pardavėjas gali išvengti atsakomybės, jeigu jis įrodys, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Ar ūkininkas gali atgauti ir kitas išlaidas susijusias su nekokybiška žemės ūkio technika?

Pirkėjo patirtos išlaidos– teisinės išlaidos transportavimo kaštai, eksperto samdymo išlaidos ir kt. kvalifikuojamos kaip nuostoliai ir gali būti atlyginami bendra tvarka, įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

“Bendra rekomendacija, visas patirtas išlaidas fiksuoti rašytiniais įrodymais (pvz. sąskaitomis), kad kilus ginčui jas būtų galima įrodyti teisme”, – sako M. Baigys.

Ūkininkai turi tokias pačias teises ir galimybes ginti savo pažeistas teises įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką ir dažnu atveju tampa tik situacijos įkaitais, kai pasikliauna tik tų pačių pardavėjų įtikinėjimais, kad ūkininkams teisės aktai nenumato jokių teisės gynimo būdu, todėl visais atvejais rekomenduojama pasikonsultuoti su šios srities profesionalais.

 

Artėjant „Juodojo penktadienio“ karštinei, kai reklamos intensyvumas socialiniuose tinkluose pasiekia aukščiausią tašką, verslai vis dažniau pasitelkia nuomonės formuotojų, kitaip vadinamų influenceriais, komunikaciją. Tokios kampanijos generuoja didelį dėmesį ir pardavimus, tačiau kartu kelia ir riziką – ypač tuomet, kai turinys kuriamas greitai, kartais net nepasitvirtinus visų detalių. Todėl klausimas, kas iš tikrųjų valdo turinį ir kas atsako už jo tikslumą, tampa itin aktualus.

AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė pabrėžia, kad ši atsakomybė nėra vienareikšmė. Anot jos, verslai neretai klysta manydami, kad už nuomonės formuotojo pasisakymus atsako tik turinio kūrėjas, tačiau teisinis reguliavimas rodo, jog atsakomybė dažnai yra dalijama. „Verslas turi suvokti, kad bendradarbiaudamas su nuomonės formuotoju jis dalijasi atsakomybe už viešą komunikaciją. Jei turinio kontrolė yra menka arba jos apskritai nėra, gali tekti aiškintis ne tik vartotojams, bet ir priežiūros institucijoms“, – sako ji.

Teisės aktai aiškiai nustato, kad reklama socialiniuose tinkluose turi būti atpažįstama, teisinga ir neklaidinanti. Reklamos įstatymas, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) gairės numato, jog reklamos turinyje negali būti nepagrįstų teiginių, nutylėtų esminių faktų ar dirbtinai sukurtų nuolaidų. Žinutė turi būti pažymėta kaip reklama, tačiau vien žymėjimas neužtikrina, kad komunikacija bus laikoma teisėta – verslui būtina pasirūpinti, jog informacija, kurią skleidžia nuomonės formuotojas, būtų tiksli ir pagrįsta.

Pasak AVOCAD teisininkės, šią kryptį patvirtina ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad už klaidinančios reklamos skleidimą gali atsakyti ne tik reklamos užsakovas, bet ir reklamos skleidėjas, jeigu tenkinamos trys sąlygos: 1) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad naudojama reklama neatitinka įstatymo reikalavimų; 2) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad įstatymo reikalavimai buvo pažeisti dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą; 3) skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Tai reiškia, kad tiek prekės ženklas, tiek nuomonės formuotojas gali būti vertinami kaip kartu atsakingi subjektai, o verslui nepakanka formaliai nurodyti, jog tam tikra informacija buvo „influencerio interpretacija“.

Ky­la klausimas, ar verslas privalo peržiūrėti kiekvieną socialinių tinklų įrašą ir istoriją. Pasak Kamilės Žilinskytės, įstatymai tokios pareigos tiesiogiai nenustato, tačiau verslas turi užtikrinti turinio kontrolės mechanizmus. „Verslas neprivalo tikrinti kiekvieno įrašo minutės tikslumu, tačiau turi būti aiškiai sutarta tvarka: ką galima skelbti, kokia informacija privalo būti patikrinta, kokių frazių negalima naudoti. Jei viskas paliekama „laisvai kūrybai“, atsakomybė dažnai krenta ant verslo pečių“, – akcentuoja ji. Tai ypač aktualu „Juodojo penktadienio“ laikotarpiu, kai kampanijos vyksta intensyviai, nuolaidos keičiasi kelis kartus per dieną, o klaidos gali lemti tiek finansinius, tiek reputacinius nuostolius.

Nuomonės formuotojas gali būti laikomas prekės ženklo atstovu ir tais atvejais, kai oficialaus statuso neturi. Pakanka, kad jis naudotų prekės ženklo vizualinį stilių, kalbėtų „mūsų“ forma, remtųsi prekės ženklo pateikta informacija arba komunikuotų pagal aiškiai apibrėžtus prekės ženklo nurodymus. Tokiu atveju jo sukurtas turinys vertinamas kaip prekės ženklo komunikacijos dalis, todėl atsakomybė tampa bendra.

Norint apsiginti ginčo atveju, svarbiausia – dokumentai. Teisininkė pabrėžia, kad sutartys, „briefai“, turinio gairės, patvirtintų įrašų istorija ir rašytinė komunikacija dėl nuolaidų, kodų, likučių ar prekių savybių yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys, kad verslas davė teisingus nurodymus. Jei netiksli informacija atsirado dėl nuomuonės formuotojo neapdairumo, klaidos ar savarankiško interpretavimo, būtent šie dokumentai gali padėti verslui tai įrodyti.

Besiruošiant intensyviems „Juodojo penktadienio“ pardavimams, verslui svarbu kurti aiškų turinio kontrolės procesą, aptarti visus komunikacijos aspektus sutartyse ir stebėti nuomonės formuotojo reputaciją. Kiekvienas skelbiamas teiginys, vizualas ar nuolaida atspindi ne tik jo kūrybą, bet ir pačio verslo vertybes bei atsakomybės ribas.

„Kiekvienas žodis įraše yra komunikacija jūsų vardu. Todėl turinys turi būti ne tik patrauklus, bet ir teisiškai saugus“, – pabrėžia AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė.

Kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas delsia apžiūrėti turtą ir įvertinti žalą, nukentėjęs asmuo lieka nežinioje – ką jam daryti: ar laukti, ar veikti? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato, draudimo teisės eksperto Juliaus Sakalausko, kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas nededa reikiamų pastangų draudžiamojo įvykio pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti ir per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, paskaičiuoja nepagrįsto dydžio draudimo išmoką, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į turto vertintoją, o draudikas privalo atlyginti su tuo su susijusias nukentėjusio asmens išlaidas.

Draudikas delsė ir žalą įvertino per mažai

Advokatas pateikia bylos pavyzdį, kuomet vienoje išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad į kieme stovėjusį ieškovo automobilį „Volvo S60“ atsitrenkė neblaivaus vairuotojo vairuojamas BMW. Įvykį užfiksavo policija, o žalą turėjo atlyginti draudimo bendrovė, kurioje buvo apdrausta kaltininko civilinė atsakomybė.

Ieškovas per draudiko savitarnos sistemą pateikė pranešimą apie įvykį ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant automobilio sugadinimų nuotraukas. Tačiau, nors atsakingam draudikui ir kilo abejonių dėl ieškovo automobilio sugadinimų masto, per 3 darbo dienas nuo ieškovo rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos jis neapžiūrėjo sugadinto automobilio ir pateikė žalos paskaičiavimą, kuris visiškai neatspindėjo realių ieškovo nuostolių.

Nesutikdamas su draudiko paskaičiuotu žalos dydžiu, ieškovas pasitelkė nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją, kuris nustatė, kad reali automobilio atstatymo vertė yra kur kas didesnė. Nors po turto vertinto paskaičiavimų gavimo draudikas perskaičiavo žalą ir išmokėjo didesnes sumas, atlyginti ieškovo patirtas turto vertinimo paslaugų išlaidas draudikas vis vien atsisakė.

Ieškovas dėl to kreipėsi į teismą ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad draudikas neįvykdė pareigos per 3 dienas apžiūrėti sugadintą turtą, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į nepriklausomą ekspertą ir turėjo teisę pasitelkti atstovą – advokatą, todėl nusprendė, kad išlaidos už turto vertintojo ir advokato samdymo išlaidas turi būti kompensuotos.

Teismo išaiškinimas: draudikas privalo veikti greitai ir sąžiningai. Ir kaip tai veikia praktikoje?

Teismas pabrėžė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos ir nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis. Ir tokiu atveju atsakingas draudikas privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Teisė atlikti sugadinto turto apžiūrą nuotoliniu būdu negali būti aiškinama atsietai nuo draudiko pareigos Įstatymo nustatytu terminu t. y. per 3 darbo dienas apžiūrėti turtą. Nepaisant to, kokiu būdu draudikas atlieka sugadinto turto apžiūrą – gyvai ar nuotoliu, ji turi būti atlikta per Įstatyme nustatytą terminą, surašant vienokį ar kitokį dokumentą (turto apžiūros ataskaitą, techninės apžiūros protokolą ar kita).

Privalomojo draudimo atveju nukentėjusio asmens sugadinto turto būtinas remonto išlaidas draudikai privalo apskaičiuoti pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais, o ne pagal atsakingų draudikų partnerių – autoservisų, kurie gali net neturėti visos reikiamos įrangos atlikti reikiamo lygio remontą, siūlomus mažesnius įkainius, ar nuolaidas, kurias jie pritaiko draudikams.

„Šis sprendimas labai aiškiai dar kartą nubrėžia ribas: draudikai negali vilkinti draudžiamųjų įvykių tyrimų ir negali piktnaudžiauti savo padėtimi nukentėjusiems asmenims siūlydami išmokėti aiškiai nepagrįsto dydžio draudimo išmokas“, – pažymi advokatas Julius Sakalauskas.

„Teisingas žalos įvertinimas turi būti ne derybų objektas, o teisinė pareiga. Draudimo bendrovės, kurios nepaiso šios pareigos, rizikuoja ne tik finansiniais praradimais, bet ir savo reputacija. Jeigu draudikas kelis kartus didina išmoką tik po pretenzijų – tai ženklas, kad žalos vertinimas buvo atliktas netinkamai“, – konstatuoja advokatas. Pasak jo, tai svarbus teisinės pusiausvyros atstatymas tarp verslininko – profesionalaus draudiko ir nukentėjusio asmens, kuris dažnu atveju neturi reikiamų žinių ir laiko ginčytis su draudiku dėl kiekvieno varžtelio remonto sąmatoje, todėl galiausiai nuleidžia rankas.

Šis precedentas praktikoje sustiprina nukentėjusių asmenų poziciją ginčuose su draudimo bendrovėmis, nes teismai akcentavo ne tik formalų draudžiamųjų įvykių tyrimų terminų laikymąsi, bet ir profesinę draudiko pareigą elgtis rūpestingai, aktyviai ir sąžiningai. Taigi, pasak AVOCAD advokato, jei atsakingas draudikas ar jo įgaliotas asmuo per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, nukentėjęs  asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis, o atsakingas draudikas tokiu atveju privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Įsigyjant naudotą automobilį, kuriam nebegalioja gamintojo garantija, pirkėjai dažnai viliojami papildomais pasiūlymais – „3 mėnesių garantija“, „5 000 km garantija“, „6 mėnesiai be rūpesčių“. Tokie pažadai skamba patraukliai, tačiau iš teisinės pusės svarbiausia ne tai, ką žada pardavėjas, o kokias realias pareigas pardavėjas turi pagal įstatymą ir ką iš tikrųjų reiškia tokios papildomos „komercinės“ garantijos. „Pardavėjo pareiga garantuoti naudoto automobilio kokybę yra įstatyminė – jos negalima pakeisti ar apriboti trumpalaikėmis garantijomis. Vis dėlto praktikoje dažnai matome, kad kelių mėnesių garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pardavėjo pareiga užtikrinti kokybę

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, naudoto automobilio pardavėjas privalo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra tinkamos kokybės – tai yra, neturi paslėptų defektų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas. Nesvarbu buvo ar nebuvo suteikta papildoma komercinė garantija. Pasak AVOCAD teisininko, jeigu po pirkimo paaiškėja, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas – pavyzdžiui, variklio ar pavarų dėžės defektai, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:

• nemokamai pašalinti defektus,
• sumažinti pirkimo kainą,
• atlyginti remonto išlaidas;
• pakeisti automobilį kitu (jeigu, tai yra įmanoma);
• arba, jei trūkumas esminis, nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.

„Svarbu suprasti, kad ši pardavėjo pareiga nėra papildoma paslauga – tai įstatymo nustatyta atsakomybė. Pirkėjas nepraranda teisės reikalauti tarkime išlaidų atlyginimo automobilio paslėptų trūkumų remontui, vien todėl, kad baigėsi kelių mėnesių „komercinė“ garantija arba pasibaigė joje nurodyti kilometrai,“ – pažymi M. Baigys

Komercinės garantijos – patrauklios, bet ribotos

Naudotų automobilių atstovai dažnai siūlo trumpalaikes garantijas – „5 000 km garantiją“ ar „6 mėnesių apsaugą“. Tokios garantijos dažniausiai taikomos tik kelioms automobilio dalims, o išimčių jose – kartais daugiau nei realios naudos. „Tipinis atvejis – pirkėjas įsigyja automobilį su 5 tūkst. km garantija. Po mėnesio, nuvažiavus šiek tiek daugiau, automobilis sugenda (pvz. variklio defektas), o pardavėjas pareiškia, kad garantija nebegalioja. Tačiau jei gedimas kilo dėl defekto, kuris egzistavo pardavimo metu, pardavėjas už tai atsako nepriklausomai nuo buvo ar nebuvo suteikta komercinė garantija,“ – sako advokatas. Tokios vadinamosios komercinės garantijos dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad pasibaigus nurodytam laikotarpiui ar kilometrų skaičiui, pirkėjo teisės taip pat baigiasi. „Tai netiesa. Įstatymas gina pirkėją nuo paslėptų trūkumų nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas numato papildoma komercinė garantija. Ji negali panaikinti pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą,“ – pabrėžia M. Baigys.

Ar galima kreiptis į teismą, jei garantijos terminas jau pasibaigė?

Pasak advokato, tai vienas dažniausių pirkėjų klausimų. „Taip, galima,“ – aiškiai sako advokatas. – Pasak jo, jei defektas kilo dėl priežasties, kuri egzistavo dar pardavimo metu ir apie ją pirkėjas nebuvo informuotas, jis gali kreiptis į teismą ir reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo už remontą, net jei formaliai pasibaigė garantijos terminas ar buvo viršyti „garantiniai“ kilometrai.

Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.

„Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija, o dėl to, kad jis pardavė nekokybišką automobilį. Tai – įstatymo, o ne sutarties klausimas,“ – akcentuoja M. Baigys.

Kada garantija iš tiesų turi prasmę?

Papildomos garantijos gali būti naudingos tik tada, kai jos papildo, o ne pakeičia įstatyme nustatytas pirkėjo teises. Pavyzdžiui, jei jos suteikia realią naudą – greitesnį aptarnavimą ar platesnį servisų tinklą arba automobilio trūkumų šalinimą, kuriuos nėra susijusios su paslėptais defektais – jos iš tiesų turi vertę. Tačiau kai formali komercinė garantija tampa būdu apriboti pardavėjo atsakomybę dėl daikto kokybės, ji praranda prasmę.

„Trumpalaikės garantijos dažnai atrodo patraukliai, tačiau jų tikslas – ne užtikrinti kokybę, o sukurti saugumo iliuziją. Trumpa garantija ar keli tūkstančiai „garantinių“ kilometrų nieko nekeičia – jei automobilis buvo parduotas su defektu, pirkėjas turi teisę reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo, nesvarbu buvo ar nebuvo papildoma komercinė garantija“ – sako M. Baigys.

Pabaigai, vienas esminis patarimas – visais atvejais įvertinkite kokias teises turite pagal įstatymą ir tik tada vertinkite ar pvz. pardavėjo atsisakymas pašalinti automobilio paslėptus trūkumus, pvz. prisidengiant komercine garantija, iš tiesų atitinka teisinį reguliavimą.

 

 

Daugiabučių namų savininkai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir turėdami teisėtą poreikį naudotis kieme esančia parkavimo aikštele, net jei ji priklauso kitam savininkui,  gali reikalauti nustatyti tokiai aikštelei naudojimosi tvarką ir mokėtiną kompensaciją. Tai 2025 metų  gegužės 6 d. paskelbtoje nutartyje konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Neretai vystytojams plėtojant daugiabučių ar individualių namų kvartalų projektus nuosavose sklypuose, pasitaiko atvejų, kai parduodant butus ar namus pagrindiniams objektams aptarnauti skirtos erdvės proporcingai nepaskirstomos gyventojams, pavyzdžiui parkavimo aikštelės ar privažiavimo keliai. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, šis kasacinio teismo sprendimas – svarbus signalas tiek gyventojams, tiek NT vystytojams. ”Ši byla tampa precedentu, leidžiančiu aiškiau apibrėžti teisėtą naudojimosi kitam subjektui priklausančia infrastruktūra pagrindą, ypač kai kalbama apie ilgalaikį naudojimąsi ir viešąjį interesą“, – pažymi advokatas.

Kas turi teisę naudotis kiemo aikštele?

LAT nagrinėtos bylos aplinkybės atskleidė, kad prie daugiabučio namo esanti parkavimo aikštelė nuosavybės teise priklauso privačiam juridiniam asmeniui – UAB, tačiau ja jau daugelį metų naudojasi gyvenamojo namo gyventojai, kadangi pagal detaliojo planavimo dokumentus, įgyvendinant reikalavimą užtikrinti tam tikrą parkavimo vietų skaičių, ji buvo numatyta aptarnauti pagrindinį objektą – daugiabutį. UAB  teigė, kad gyventojai neteisėtai užėmė jų teritoriją ir reikalavo nutraukti naudojimąsi ja.

Tačiau Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tokiose situacijose svarbu vertinti dėl kokių priežasčių gyventojai naudojasi aikštele, ar tai būtina tinkamam daugiabučio eksploatavimui, ir ar egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti tokią aikštelę daugiabučio namo priklausiniu.

Svarbiausiai – proporcingumas ir sąžiningumas

Teismas išaiškino, kad vien tai, jog parkavimo aikštelė nėra bendrojo naudojimo objektas, savaime nereiškia, kad gyventojai neturi teisės į jos naudojimą.

„Gyventojų naudojimasis parkavimo aikštele, priklausančia kitam juridiniam asmeniui, gali būti pagrįstas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kai toks naudojimas yra būtinas daugiabučio namo funkcionavimui, o žala savininkui atlyginama“, –  teigiama nutartyje.

Teismas pabrėžė, kad būtina įvertinti visas aplinkybes – ar aikštelė faktiškai reikalinga gyventojų poreikiams, ar gyventojai siekė susitarti dėl kompensacijos, ar ji nustatyta pagrįstai.

Pasak advokato Eimanto Čepo, situacijose, kai žemės ar statinio savininkas sutinka su naudojimu, o šalys susitaria dėl protingos kompensacijos – naudojimosi tvarka laikytina teisėta ir pagrįsta.

Jo nuomone, ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis gali turėti reikšmingų pasekmių visos Lietuvos miestų gyventojams, ypač tankiai urbanizuotose teritorijose, kur infrastruktūros plėtra, žemės ar statinių nuosavybės teisės ir faktinis naudojimasis dažnai susikerta. Nepaisant to, kad pagrindinius pastatus aptarnaujantys žemės sklypai ar statiniai realizavus NT projektus kartais lieka ne gyventojų bendroji nuosavybė, faktinė jų paskirtis ar naudojimas gali sudaryti teisinius pagrindus tokius daiktus pripažinti antraeiliais ir pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo.

„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo sprendimu pripažįsta tokios faktinės praktikos teisinę svarbą, jei ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, bei skatina konstruktyvius sprendimus tarp bendruomenių ir privačios žemės sklypų ar statinių savininkų“, – sako advokatas.

Šis sprendimas siunčia aiškią žinią – miestų infrastruktūra ir žemės naudojimas turi būti sprendžiamas dialogo, susitarimo ir teisingos kompensacijos būdu. Tiek gyventojai, tiek NT vystytojai, tiek savivaldybės yra skatinami siekti balanso tarp nuosavybės teisių ir viešojo intereso, o LAT praktika tampa vertingu pagrindu ieškant ilgalaikių sprendimų urbanizuotoje aplinkoje.

„Teisingumo principas neturėtų būti apribotas vien kadastriniais žemėlapiais – jis turi atspindėti ir tikrąją žmonių gyvenamąją realybę“, – pažymi AVOCAD teisininkas.