Pirkėjams – trumpesnė apsauga, pardavėjams – mažesnė atsakomybė: kam naudingos siūlomos automobilių prekybos pataisos?

Naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas apie paslėptus jo trūkumus gali sužinoti tik po ilgesnio laiko. Tačiau Seime svarstomu siūlymu laikotarpį reikalavimams dėl tokių trūkumų pareikšti siekiama sutrumpinti keturis kartus – nuo dvejų metų iki šešių mėnesių. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio vertinimu, tai gali palengvinti atsakomybės išvengimą pardavėjams ir apsunkinti sąžiningų pirkėjų galimybes apginti savo teises.

„Ginčuose dėl naudotų automobilių pirkėjams tenka įrodinėti, kad jiems parduota transporto priemonė turėjo neatskleistų trūkumų. Todėl kyla principinis klausimas: kodėl, susiduriant su šia problema, siūloma trumpinti pirkėjų apsaugą? Trumpesnis terminas nepašalins automobilio defekto, tačiau gali pašalinti pardavėjo atsakomybę už jį“, – sako M. Baigys.

Lapkričio 10 d. Civilinio kodekso pataisoms po pateikimo pritarė 73 Seimo nariai. Siūlymas skirtas naudotų transporto priemonių sandoriams tarp fizinių asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos. Tai dar nėra priimtas įstatymas.

Dvejų metų terminas nėra pažadas, kad automobilis nesuges

Pakeitimo iniciatoriai argumentuoja, kad naudoto automobilio būklė priklauso nuo vairavimo stiliaus, priežiūros, kelių dangos, naudojamų degalų ir tepalų. Pardavėjas negali kontroliuoti, kaip automobilis bus eksploatuojamas po pardavimo.

Tačiau, pasak M. Baigio, ši argumentacija suplaka du skirtingus dalykus: atsakomybę už parduotą nekokybišką daiktą ir vėliau dėl pirkėjo veiksmų ar įprasto nusidėvėjimo atsiradusius gedimus.

Pardavėjo atsakomybė siejama su trūkumais, buvusiais automobilio perdavimo metu, arba iki perdavimo egzistavusiomis jų priežastimis. Vien tai, kad automobilis sugedo, savaime neįrodo pardavėjo atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pardavėjas gali atsakyti už perdavimo metu buvusį neatitikimą, net jeigu šis paaiškėja vėliau.

„Dvejų metų terminas nėra dvejų metų garantija, kad naudotas automobilis nesuges. Jeigu pirkėjas sugadina variklį netinkamai eksploatuodamas automobilį, pardavėjas vien dėl galiojančio termino netampa atsakingas. Ginče reikia nustatyti trūkumo priežastis ir įvertinti įrodymus. Todėl pirmiausia reikėtų atsakyti, kokią galiojančio reguliavimo spragą šiuo pakeitimu siekiama užpildyti“, – komentuoja advokatas.

Paslėptas trūkumas neprivalo paaiškėti per pusmetį

Siūlymas grindžiamas ir tuo, kad šešių mėnesių turėtų pakakti automobilį patikrinti bei išbandyti įvairiomis sąlygomis. Tačiau paslėpto trūkumo esmė, anot advokato, ir yra ta, kad įprastos apžiūros metu jis gali būti nepastebimas.

Pavyzdžiui, iki pardavimo egzistavęs saugos sistemos defektas gali paaiškėti tik aštuntą mėnesį. Sudėtingi variklio, pavarų dėžės ar elektromobilio baterijos trūkumai taip pat nebūtinai išryškėja iš karto. Tai hipotetinės situacijos, tačiau jos parodo esminę siūlomo termino problemą: defekto nustatymo laikas ne visada priklauso nuo pirkėjo atidumo.

Baigio vertinimu, argumentacija tampa prieštaringa, kai pardavėją siekiama apsaugoti dėl to, kad jis nėra profesionalus automechanikas, tačiau pirkėjui faktiškai užkraunama rizika per pusmetį išsiaiškinti reikšmingus paslėptus trūkumus.

Įrodyti defektą ir tyčinį jo nuslėpimą – skirtingos užduotys

Siūlyme numatytos išimtys, kai šalys raštu susitaria dėl kitokio termino arba pardavėjas tyčia nuslepia jam žinomus esminius transporto priemonės trūkumus. Tačiau pastaroji išimtis, advokato vertinimu, nebūtinai suteiks veiksmingą apsaugą.

Techninė ekspertizė gali padėti nustatyti, kad gedimo priežastis egzistavo iki automobilio pardavimo. Tačiau ji savaime neatskleidžia, ką pardavėjas žinojo ir ar sąmoningai informaciją slėpė.

„Viena yra įrodyti, kad automobilis parduotas su defektu. Visai kas kita – įrodyti pardavėjo žinojimą ir tyčią. Net turėdamas techninius įrodymus apie iki pardavimo buvusį trūkumą, pirkėjas gali neturėti galimybių įrodyti, ką apie jį žinojo pardavėjas. Todėl išimtis popieriuje gali atrodyti gerokai stipresnė nei praktikoje“, – pabrėžia M. Baigys.

Jo vertinimu, taip atsirastų situacijų, kai ginčo baigtį lemtų ne vien automobilio kokybė ir defekto kilmė, bet ir pirkėjo galimybė įrodyti sunkiai patikrinamas pardavėjo žinias.

Mažiau bylų nebūtinai reiškia mažiau pažeidimų

Vienas iš pakeitimo argumentų – mažesnis teismų krūvis nagrinėjant smulkius, nepagrįstus ginčus. Tačiau, pasak advokato, reikalavimo pagrįstumas nustatomas įvertinus konkrečias aplinkybes ir įrodymus. Vien vėliau paaiškėjęs gedimas nedaro pirkėjo reikalavimo nepagrįsto.

Be to, net ir nedidelė remonto suma konkrečiam žmogui gali būti reikšminga, o ginčai kyla ir dėl dešimtis tūkstančių eurų kainuojančių automobilių.

„Mažesnis bylų skaičius savaime nereikš, kad rinkoje sumažėjo neatskleistų defektų. Jis gali reikšti tik tai, kad dalis pirkėjų prarado galimybę reikalauti atsakomybės. Jeigu siekiame sąžiningesnės naudotų automobilių rinkos, turime spręsti informacijos neatskleidimo problemą, o ne sudaryti sąlygas jos pasekmes lengviau perkelti pirkėjui“, – teigia M. Baigys.

Advokato vertinimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti aiškesniam paslėpto trūkumo ir normalaus nusidėvėjimo atribojimui bei veiksmingai atsakomybei už klaidinančią informaciją apie automobilį. Vien sutrumpintas terminas šių problemų neišspręs – tik padidins riziką, kad už iki pardavimo egzistavusius trūkumus galiausiai mokės pirkėjas.

Nuo paslėpto gedimo iki sutarties nutraukimo: naudotų automobilių sandorių rizikos verslui

Nors degalų kainos auga, o elektromobilių pardavimai Lietuvoje siekia naujus rekordus, didžiąją šalies automobilių parko dalį vis dar sudaro senesnės transporto priemonės. Jos aktyviai keičia savininkus antrinėje rinkoje – naudotus automobilius perka ir parduoda ne tik gyventojai, bet ir jų prekyba užsiimančios bendrovės, automobilių parkus valdančios įmonės, nuomos, transporto, statybos ir kitų sektorių verslai.

Kartu su didele naudotų automobilių rinka neišvengiama ir teisinių ginčų. Po sandorio paaiškėję techniniai gedimai, nuslėpti defektai, tikrovės neatitinkanti rida ar automobilio istorija, ankstesni eismo įvykiai bei skirtingas pirkėjo ir pardavėjo supratimas, kokios būklės automobilis iš tiesų buvo parduotas, gali tapti ne tik pretenzijų, bet ir teisminio proceso priežastimi.

O verslui tokio ginčo kaina gali būti gerokai didesnė nei automobilio remontas. Tam tikrais atvejais pirkėjas gali siekti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, susigrąžinti už automobilį sumokėtą kainą ir reikalauti atlyginti kitus patirtus nuostolius.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog automobilis yra naudotas, savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už jo kokybę. „Versle vis dar pasitaiko požiūris, kad naudotas automobilis parduodamas toks, koks yra, todėl po sandorio visa rizika automatiškai pereina pirkėjui. Teisiniu požiūriu situacija nėra tokia paprasta. Automobilio amžius, rida ir natūralus nusidėvėjimas neabejotinai svarbūs vertinant jo būklę, tačiau pardavėjui išlieka pareiga pateikti teisingą informaciją ir neperduoti pirkėjui automobilio su neatskleistais trūkumais, už kuriuos jis atsako“, – sako M. Baigys.

„Naudotas“ nereiškia „be atsakomybės“

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad naudotas automobilis negali būti vertinamas pagal tokius pačius kokybės kriterijus kaip naujas. Pirkėjas turi įvertinti jo amžių, ridą, ankstesnio naudojimo intensyvumą ir natūralų nusidėvėjimą. Tačiau net ir naudotas automobilis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, turi būti tinkamas naudoti pagal įprastą paskirtį.

Vien tai, kad automobilis važiuoja, dar nebūtinai reiškia, kad jis yra tinkamos kokybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad naudoto automobilio kokybė vertinama atsižvelgiant ir į tai, ar juo galima naudotis pagal paskirtį be didelių trikdžių, nepatogumų ar papildomų sąnaudų.

Verslui tai ypač aktualu todėl, kad ginčo objektu dažnai tampa ne tik pats gedimas, bet ir tai, ką pardavėjas apie automobilį žinojo, ką nurodė pirkėjui ir kas buvo užfiksuota sutartyje.

Rida, eismo įvykiai, esami techniniai gedimai, ankstesni reikšmingi pažeidimai ar kitos automobilio vertę ir tinkamumą naudoti lemiančios aplinkybės gali turėti esminę reikšmę. Teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai klaidingai nurodyta automobilio rida pripažinta tokiu reikšmingu neatitikimu, kuris gali sudaryti pagrindą reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pasak advokato, atsukta rida paslėptas defektas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ridos suklastojimą reikėtų vertinti ne tik kaip melagingos informacijos apie parduodamą daiktą pateikimą, bet ir kaip paslėptą daikto trūkumą, kurio pasekmės jį įsigijusiam asmeniui pasireikš vėliau – tiek būtinybe esminius automobilio agregatus, detales keisti kur kas anksčiau nei galima buvo planuoti įsigyjant automobilį, tiek valdant mažesnės vertės, nei sumokėtą daiktą, tiek gaunant ženkliai mažesnę, nei turėtų kainą pardavimo atveju.

„Profesionaliam automobilių pardavėjui ypač rizikinga sutartyje apsiriboti bendromis formuluotėmis, kad pirkėjas automobilį apžiūrėjo ir dėl jo būklės pretenzijų neturi. Tokia sąlyga savaime nėra universalus skydas nuo atsakomybės. Kilus ginčui bus vertinama, ką pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kokią informaciją pateikė, kokie trūkumai buvo atskleisti ir ar pirkėjas realiai galėjo juos nustatyti“, – pažymi AVOCAD advokatas M. Baigys.

Kada automobilis gali „sugrįžti“ pardavėjui?

Viena finansiškai skaudžiausių ginčo baigčių automobilių prekybos verslui – pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas ir restitucija. Tokiu atveju pardavėjui gali tekti susigrąžinti automobilį ir grąžinti už jį gautą kainą, o priklausomai nuo konkrečios situacijos gali kilti klausimas ir dėl kitų pirkėjo patirtų nuostolių.

Tačiau kiekvienas po automobilio pardavimo nustatytas gedimas automatiškai nereiškia, kad pirkėjas gali grąžinti transporto priemonę ir pareikalauti visos sumokėtos kainos.

Tai iliustruoja ir naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. 2026 m. teismas, nagrinėdamas ginčą dėl nekokybiško automobilio, akcentavo teisių gynimo būdų eiliškumą ir sutarties nutraukimo, kaip griežčiausios priemonės, pagrįstumą. Vartojimo santykiuose pardavėjui paprastai pirmiausia turi būti suteikta galimybė užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą – pašalinti trūkumą ar pakeisti prekę, o sutarties nutraukimui turi egzistuoti įstatyme numatytos sąlygos.

Svarbu tai, kad ši konkreti byla buvo susijusi su vartojimo pirkimo–pardavimo santykiais. Kai naudotą automobilį savo verslo veiklai perka juridinis asmuo, vartotojams nustatyta speciali apsauga savaime netaikoma. B2B santykiuose dar didesnę reikšmę įgyja sutarties sąlygos, abiejų šalių profesionalumas, iki sandorio atliktas automobilio patikrinimas ir konkretūs pardavėjo pareiškimai bei garantijos dėl transporto priemonės būklės.

„Sutarties nutraukimas yra labai rimta teisinė pasekmė, todėl vien fakto, kad po sandorio automobilis sugedo, nepakanka. Reikia atsakyti į daug klausimų: ar trūkumas egzistavo automobilio perdavimo metu, ar pirkėjas apie jį žinojo arba galėjo žinoti, ar pardavėjas pateikė teisingą informaciją ir kiek pats trūkumas yra reikšmingas. Būtent šios aplinkybės dažniausiai ir nulemia ginčo kryptį“, – aiškina M. Baigys.

Gedimą radęs pirkėjas taip pat turi pareigų

Rizikų turi ne tik pardavėjas. Automobilį savo veiklai perkanti įmonė taip pat turėtų pasirūpinti įrodymais dar iki sudarant sandorį.

Svarbūs gali būti automobilio diagnostikos duomenys, serviso išvados, istorijos ataskaitos, skelbimo kopija, pardavėjo pateikta informacija ir šalių susirašinėjimas. Jeigu gedimas nustatomas jau po automobilio įsigijimo, reikšmę įgyja ir tai, kaip elgiasi pats pirkėjas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs situaciją, kai pirkėjas pardavėją apie automobilio trūkumus informavo tik jau pradėjęs remonto darbus. Dėl to pardavėjas neteko galimybės pats įvertinti nustatytų gedimų ir pasirinkti jų šalinimo būdo. Šios aplinkybės buvo reikšmingos sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės ir atlygintinų išlaidų.

„Jeigu po sandorio nustatomas rimtas gedimas, pirmas žingsnis neturėtų būti automobilio išardymas ar brangus remontas savo pasirinkimu. Pirmiausia trūkumą reikėtų tinkamai užfiksuoti ir apie jį informuoti kitą sutarties šalį. Priešingu atveju net ir pagrįstą reikalavimą vėliau gali būti gerokai sunkiau įrodyti“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Keli sakiniai sutartyje gali kainuoti dešimtis tūkstančių

Automobilių prekyba užsiimančioms įmonėms viena svarbiausių praktinių taisyklių – kuo tiksliau užfiksuoti parduodamos transporto priemonės būklę.

Jeigu žinoma apie konkrečius gedimus, ankstesnius pažeidimus, atliktus reikšmingus remonto darbus ar kitus svarbius trūkumus, juos verta aiškiai įvardyti sutartyje arba jos priede. Taip pat svarbu išsaugoti automobilio diagnostikos, remonto ir aptarnavimo dokumentus, ridą pagrindžiančius duomenis bei informaciją, kuri buvo pateikta pirkėjui prieš sudarant sandorį.

Atsargiai reikėtų vertinti ir informaciją skelbimuose. Jei automobilis reklamuojamas kaip „idealios būklės“, „be defektų“, nurodoma konkreti rida ar pateikiami kiti kategoriški teiginiai apie jo istoriją ir techninę būklę, kilus ginčui tokia informacija gali tapti reikšmingu įrodymu, kokios automobilio savybės pirkėjui buvo deklaruotos.Kita vertus, ir automobilį perkanti įmonė neturėtų manyti, kad sutarties nutraukimas visais atvejais bus paprasčiausias kelias. Ginčo atveju reikės vertinti trūkumo pobūdį ir reikšmingumą, jo atsiradimo momentą, pardavėjo pateiktą informaciją, galimybę gedimą pašalinti ir pačios sutarties sąlygas.

„Naudoto automobilio sandoryje keli sakiniai sutartyje gali lemti dešimčių tūkstančių eurų ginčo baigtį. Todėl tiek parduodančiam, tiek perkančiam verslui svarbu ne tik pasirašyti standartinę transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir tiksliai užfiksuoti faktinę automobilio būklę, žinomus trūkumus, šalių pareiškimus bei atsakomybės ribas. Kuo daugiau neaiškumų paliekama sandorio metu, tuo daugiau erdvės ginčui lieka vėliau“, – apibendrina AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

 

Teisė į teismą neturi būti privilegija: ką svarbu žinoti apie advokato išlaidų atlyginimą

Teisė kreiptis į teismą yra viena svarbiausių teisinės valstybės garantijų. Tačiau ši teisė nėra vien tik galimybė pateikti ieškinį ar atsiliepimą į jį. Ji neatsiejama nuo proceso šalių galimybės pasinaudoti profesionalia teisine advokato arba advokato padėjėjo pagalba bei susigrąžinti tam patirtas pagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Būtent todėl naujai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo turi reikšmės kiekvienam, ginančiam savo teises teisme. Iki šiol, kai šalis net ir dėl objektyvių priežasčių negalėdavo iki bylos išnagrinėjimo pabaigos visiškai atsiskaityti su advokatu ir pateikti tai patvirtinančių dokumentų, nors ir būdavo akivaizdu, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos, o pareiga už jas atsiskaityti egzistuoja, teismai konstatuodavo, kad tokios išlaidos neatitinka realumo kriterijaus, todėl jų nepriteisdavo iš bylą pralaimėjusios šalies.

Pasak ginčų teisės srityje dirbančio advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Juliaus Sakalausko, toks požiūris ne visuomet užtikrindavo veiksmingą teisę į teisminę gynybą. „Teisė kreiptis į teismą negali būti vertinama izoliuotai. Ji tiesiogiai susijusi su asmens galimybe turėti profesionalų atstovą ir, laimėjus bylą, susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jei tokia galimybė tampa pernelyg formali, daliai žmonių teisė į teismą gali likti tik teorinė“, – sako AVOCAD advokatas.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad požiūris, pagal kurį bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti priteistas vien dėl to, jog iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nebuvo pateiktas sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas, o šalis dėl to turi iš naujo kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, ne visuomet atitinka teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinį.

Teismas atkreipė dėmesį, kad toks formalus reikalavimų taikymas nevisiškai dera su teisingumo ir protingumo principais, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais bei civilinio proceso tikslu – veiksmingai ginti asmenų pažeistas ar ginčijamas teises ir teisėtus interesus. Todėl kasacinis teismas nusprendė pakoreguoti galiojusią praktiką dėl advokato išlaidų atlyginimo, išaiškindamas, jog vien tai, kad bylos šalis iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė advokato išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies.

„Taigi, remiantis naujausiu Civilinio proceso kodekso normos, įtvirtinančios proceso šalies teisę į advokato išlaidų atlyginimą, aiškinimu, šalis siekianti prisiteisti šias išlaidas turi teismui pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei dokumentus, leidžiančius nustatyti, kokios konkrečiai teisinės paslaugos buvo suteiktos ir kokia yra jų kaina. Jei iki bylos išnagrinėjimo pabaigos už šias paslaugas dar nėra atsiskaityta, pakanka pateikti susitarimą su advokatu, patvirtinantį šalies įsipareigojimą šias išlaidas apmokėti ateityje. Svarbu ir tai, kad asmeniui nebereikia papildomai pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties“, – pažymi J. Sakalauskas.

Anot advokato, toks išaiškinimas turi itin didelę praktinę reikšmę tiek privatiems asmenims, tiek verslui. „Ginčų praktikoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmonės nesiryžta kreiptis į teismą ne todėl, jog netikėtų savo pozicijos pagrįstumu, o todėl, kad baiminasi dėl savo finansinių galimybių „pakelti“ procesą, ypač kai ginčas kyla su daug finansiškai pajėgesniu oponentu. Aiškus supratimas, jog pagrįsto dydžio išlaidos advokato pagalbai gali būti atlyginamos net ir tuo atveju, kai jos dar nėra apmokėtos, o atsiskaitymas numatytas dalimis, ir į ateitį, sustiprina pasitikėjimą teisine sistema ir realų teisės į gynybą įgyvendinimą“, – teigia jis.

Anot AVOCAD advokato, šiandien, kai teisminiai procesai tampa vis sudėtingesni, o profesionali teisinė pagalba daugeliu atvejų yra būtina sąlyga veiksmingai apginti savo teises, naujai formuojama teismų praktika primena esminį principą: teisė į teismą turi būti ne teorinė ar iliuzinė, bet reali ir veiksminga. O tai reiškia, kad galimybė susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas turi būti vertinama ne vien formaliai, bet atsižvelgiant į tikrąjį civilinio proceso tikslą – užtikrinti veiksmingą pažeistų teisių gynybą ir teisingą ginčo išsprendimą.

 

Parduotas automobilis nepriklausė pardavėjui: teismas sutartį pripažino negaliojančia ir priteisė grąžinti kainą bei atlyginti nuostolius

Ar Lietuvoje vis dar įmanoma parduoti automobilį, kuris tau nepriklauso? Pasirodo – taip. Tačiau tokios istorijos pabaiga dažniausiai nebūna laiminga. „Klientui tai buvo visiškas netikėtumas – automobilis buvo nupirktas, įregistruotas Lietuvoje, jokių kliūčių nebuvo. Tačiau vėliau, per  patikrinimą, transporto priemonė buvo sulaikyta, nes Belgijoje paaiškėjo jos ryšys su bankroto procesu ir teisėto savininko pretenzijomis“, –  pasakoja AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Šią situaciją neseniai nagrinėjo Utenos apylinkės teismas, pripažinęs negaliojančia automobilio Audi pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę – automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui.

Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio bei su papildomomis išlaidomis.

Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, o automobilis turi būti konfiskuotas ir perduotas teisėtam savininkui.

Kaip pažymi byloje klientą atstovavęs advokatas Mantas Baigys, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita.

Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais. Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet ne teisėta Belgijos bendrovė.

Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti. Dar daugiau – profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu. „Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas – jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją – įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.

Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų – išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų.

„Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, – sako advokatas M. Baigys.

Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai – buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.

Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, – pažymi jis.

 

Naudota žemės ūkio technika su paslėptais defektais: ar ūkininkas turi teisę reikšti pretenzijas pardavėjui? 

Lietuvoje populiaru bylinėtis su naudotų automobilių pardavėjais, kurie pardavė automobilį su paslėptais trūkumais. Tačiau naudotos žemės ūkio technikos pardavėjai pretenzijų iš ūkininkų sulaukia ženkliai rečiau, nors tokia įranga taip pat yra linkusi gesti. Kokie teisiniai ir praktiniai veiksniai lemia šį skirtumą, paaiškina advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pasak jo, ūkininkai išties dažnai susiduria su nesąžiningais pardavėjais, tačiau retas, kuris ieško teisybės. “Žemės ūkio technika  neretai parduodama su paslėptais trūkumais, tačiau jokių veiksmų pirkėjai nesiima, nes mano, kad perka panaudotą įrangą ir turi patys prisiimti visą riziką dėl jos trūkumų“, – pažymi teisininkas.

Lietuvoje galiojantys teisės aktai nustato bendrą taisyklę – pardavėjas turi pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.

Pasak advokato, pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas”, – pabrėžia  Mantas Baigys.

Taigi, žemės ūkio technikai, kaip ir automobiliams, taikomas toks pats teisinis reguliavimas ir ūkininkai turi tokias pačias teises ginti savo interesus jeigu buvo įsigyta žemės ūkio technika su paslėptais trūkumais ir jos nėra įmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

Per kokį terminą galima reikšti pretenzijas pardavėjui?

Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino, tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Ko galima reikalauti iš pardavėjo?

Ūkininkas gali reikalauti iš pardavėjo: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) pirkėjas taip pat turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą.

Advokatas Mantas Baigys taip pat pažymi, kad kiekvienu atveju reikia pirmiausiai įvertinti gedimo priežastis, jų šalinimo kainą ir kitas aplinkybes ir tik tada spręsti, kuris teisės gynimo būdas yra pats efektyviausias ir teisingiausias.

Ką reikia įrodyti ūkininkui įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką?

Ūkininkas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus.

“Kilus įtarimui dėl paslėptų trūkumų – rekomenduotina iš karto kreiptis į servisus ar specialistus, kurie gali įvertinti gedimo priežastį ir tai fiksuoti rašytiniame dokumente”, – pataria teisininkas.

Tuo tarpu, pardavėjas gali išvengti atsakomybės, jeigu jis įrodys, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Ar ūkininkas gali atgauti ir kitas išlaidas susijusias su nekokybiška žemės ūkio technika?

Pirkėjo patirtos išlaidos– teisinės išlaidos transportavimo kaštai, eksperto samdymo išlaidos ir kt. kvalifikuojamos kaip nuostoliai ir gali būti atlyginami bendra tvarka, įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

“Bendra rekomendacija, visas patirtas išlaidas fiksuoti rašytiniais įrodymais (pvz. sąskaitomis), kad kilus ginčui jas būtų galima įrodyti teisme”, – sako M. Baigys.

Ūkininkai turi tokias pačias teises ir galimybes ginti savo pažeistas teises įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką ir dažnu atveju tampa tik situacijos įkaitais, kai pasikliauna tik tų pačių pardavėjų įtikinėjimais, kad ūkininkams teisės aktai nenumato jokių teisės gynimo būdu, todėl visais atvejais rekomenduojama pasikonsultuoti su šios srities profesionalais.

 

Kada sutarties nutraukimas tampa ginču: ką būtina žinoti prieš priimant sprendimą?

Vienašalis sutarties nutraukimas – gali atrodyti kaip greitas būdas sustabdyti nuostolingą projektą, atsisakyti nepatikimo partnerio ar persiorientuoti į palankesnes sąlygas. Tačiau šis veiksmas praktikoje viena dažniausių priežasčių, kodėl verslo partneriai atsiduria teisme.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Briliūtės, net ir tada, kai sutartyje aiškiai įtvirtinta nutraukimo galimybė, ginčo atveju ji tampa sudėtingu teisiniu klausimu. Dažnai viena šalis yra įsitikinusi, kad turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nutraukti sutartį, o kita – kad toks pagrindas neegzistavo arba buvo tik formalus. Būtent todėl, anot teisininkės, vienašalis nutraukimas neretai virsta finansine ir reputacine rizika.

Teismų praktikoje laikomasi aiškios krypties – pirmiausia turi būti saugoma sutartis, o ne ieškoma galimybių ją nutraukti. Nutraukimas vertinamas kaip kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai iš esmės nebėra galimybės išsaugoti sutartinių santykių. Kaip pažymi Karolina Briliūtė, vienašalis sutarties nutraukimas nėra laisvas pasitraukimas iš nepatogaus verslo sprendimo. Net ir sutartyje numatyta nutraukimo teisė teisme bus vertinama griežtai – svarbiausia, ar egzistavo realus ir pakankamas pagrindas tokį sprendimą priimti. Tai reiškia, kad nutraukusi šalis visais atvejais turės įrodyti, jog jos sprendimas buvo pagrįstas faktais, o ne vien siekiu atsitraukti nuo prisiimtų įsipareigojimų.

Mažiausiai ginčų kyla tada, kai sutartyje nutraukimo sąlygos suformuluotos aiškiai, konkrečiai ir objektyviai. Pavyzdžiui, numatytas konkretus terminas, kurį praleidus atsiranda teisė nutraukti sutartį, aiškiai įvardyta nesumokėta suma ar apibrėžta darbų apimtis, kurios neatlikus atsiranda nutraukimo galimybė. Kuo sąlygos abstraktesnės, tuo daugiau lieka erdvės jų interpretacijai ir tikrųjų šalių ketinimų aiškinimui. „Aiškumas sutartyje veikia kaip prevencija. Kuo daugiau konkretumo, tuo mažesnė rizika, kad ginčo atveju sąlygos bus aiškinamos kitaip, nei tikėjosi šalys“, – akcentuoja K. Briliūtė.

Svarbu suprasti, kad net ir sutartyje numatyta nutraukimo galimybė nėra absoliuti. Teismas vertins ne tik tai, ar buvo formaliai įvykdytos nutraukimo sąlygos, bet ir ar toks sprendimas yra sąžiningas bei proporcingas kitos šalies interesų atžvilgiu. Nutraukimas neturėtų sukelti neproporcingai didelės žalos kitai šaliai, palyginti su nutraukiančios šalies interesais. Jei nutraukimas iš esmės iškreipia šalių interesų pusiausvyrą, jis gali būti pripažintas nepagrįstu.

Kalbant apie nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo, vien formalus nuostatų pažeidimas paprastai nėra pakankamas. Vertinama, koks skirtumas tarp to, kas buvo pažadėta, ir to, kas faktiškai įvykdyta, ar pažeidimas sukėlė realias ir reikšmingas neigiamas pasekmes, ar pažeidimas padarytas tyčia ar dėl didelio neatsargumo, ar galima pagrįstai tikėtis, kad sutartis ateityje bus tinkamai vykdoma. „Teismui svarbi ne formali klaida, o realios pasekmės. Jei žala nereikšminga arba jos nėra, tikimybė, kad pažeidimas bus laikomas esminiu, gerokai mažėja“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Todėl prieš inicijuojant vienašalį sutarties nutraukimą būtina įsivertinti, ar ginčo atveju bus galima pagrįsti kiekvieną sprendimo elementą. Nepagrįstas nutraukimas gali lemti pareigą atlyginti kitos šalies nuostolius, padengti bylinėjimosi išlaidas ir sukelti papildomą verslo riziką.

„Nutraukti sutartį galima, tačiau svarbiausia – turėti ne tik teisę tai padaryti, bet ir pakankamą, realiais faktais pagrįstą argumentą“, – akcentuoja AVOCAD teisininkė.

Verslo atsakomybė už nuomonės formuotojų turinį ir klaidų kaina

Artėjant „Juodojo penktadienio“ karštinei, kai reklamos intensyvumas socialiniuose tinkluose pasiekia aukščiausią tašką, verslai vis dažniau pasitelkia nuomonės formuotojų, kitaip vadinamų influenceriais, komunikaciją. Tokios kampanijos generuoja didelį dėmesį ir pardavimus, tačiau kartu kelia ir riziką – ypač tuomet, kai turinys kuriamas greitai, kartais net nepasitvirtinus visų detalių. Todėl klausimas, kas iš tikrųjų valdo turinį ir kas atsako už jo tikslumą, tampa itin aktualus.

AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė pabrėžia, kad ši atsakomybė nėra vienareikšmė. Anot jos, verslai neretai klysta manydami, kad už nuomonės formuotojo pasisakymus atsako tik turinio kūrėjas, tačiau teisinis reguliavimas rodo, jog atsakomybė dažnai yra dalijama. „Verslas turi suvokti, kad bendradarbiaudamas su nuomonės formuotoju jis dalijasi atsakomybe už viešą komunikaciją. Jei turinio kontrolė yra menka arba jos apskritai nėra, gali tekti aiškintis ne tik vartotojams, bet ir priežiūros institucijoms“, – sako ji.

Teisės aktai aiškiai nustato, kad reklama socialiniuose tinkluose turi būti atpažįstama, teisinga ir neklaidinanti. Reklamos įstatymas, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) gairės numato, jog reklamos turinyje negali būti nepagrįstų teiginių, nutylėtų esminių faktų ar dirbtinai sukurtų nuolaidų. Žinutė turi būti pažymėta kaip reklama, tačiau vien žymėjimas neužtikrina, kad komunikacija bus laikoma teisėta – verslui būtina pasirūpinti, jog informacija, kurią skleidžia nuomonės formuotojas, būtų tiksli ir pagrįsta.

Pasak AVOCAD teisininkės, šią kryptį patvirtina ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad už klaidinančios reklamos skleidimą gali atsakyti ne tik reklamos užsakovas, bet ir reklamos skleidėjas, jeigu tenkinamos trys sąlygos: 1) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad naudojama reklama neatitinka įstatymo reikalavimų; 2) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad įstatymo reikalavimai buvo pažeisti dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą; 3) skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Tai reiškia, kad tiek prekės ženklas, tiek nuomonės formuotojas gali būti vertinami kaip kartu atsakingi subjektai, o verslui nepakanka formaliai nurodyti, jog tam tikra informacija buvo „influencerio interpretacija“.

Ky­la klausimas, ar verslas privalo peržiūrėti kiekvieną socialinių tinklų įrašą ir istoriją. Pasak Kamilės Žilinskytės, įstatymai tokios pareigos tiesiogiai nenustato, tačiau verslas turi užtikrinti turinio kontrolės mechanizmus. „Verslas neprivalo tikrinti kiekvieno įrašo minutės tikslumu, tačiau turi būti aiškiai sutarta tvarka: ką galima skelbti, kokia informacija privalo būti patikrinta, kokių frazių negalima naudoti. Jei viskas paliekama „laisvai kūrybai“, atsakomybė dažnai krenta ant verslo pečių“, – akcentuoja ji. Tai ypač aktualu „Juodojo penktadienio“ laikotarpiu, kai kampanijos vyksta intensyviai, nuolaidos keičiasi kelis kartus per dieną, o klaidos gali lemti tiek finansinius, tiek reputacinius nuostolius.

Nuomonės formuotojas gali būti laikomas prekės ženklo atstovu ir tais atvejais, kai oficialaus statuso neturi. Pakanka, kad jis naudotų prekės ženklo vizualinį stilių, kalbėtų „mūsų“ forma, remtųsi prekės ženklo pateikta informacija arba komunikuotų pagal aiškiai apibrėžtus prekės ženklo nurodymus. Tokiu atveju jo sukurtas turinys vertinamas kaip prekės ženklo komunikacijos dalis, todėl atsakomybė tampa bendra.

Norint apsiginti ginčo atveju, svarbiausia – dokumentai. Teisininkė pabrėžia, kad sutartys, „briefai“, turinio gairės, patvirtintų įrašų istorija ir rašytinė komunikacija dėl nuolaidų, kodų, likučių ar prekių savybių yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys, kad verslas davė teisingus nurodymus. Jei netiksli informacija atsirado dėl nuomuonės formuotojo neapdairumo, klaidos ar savarankiško interpretavimo, būtent šie dokumentai gali padėti verslui tai įrodyti.

Besiruošiant intensyviems „Juodojo penktadienio“ pardavimams, verslui svarbu kurti aiškų turinio kontrolės procesą, aptarti visus komunikacijos aspektus sutartyse ir stebėti nuomonės formuotojo reputaciją. Kiekvienas skelbiamas teiginys, vizualas ar nuolaida atspindi ne tik jo kūrybą, bet ir pačio verslo vertybes bei atsakomybės ribas.

„Kiekvienas žodis įraše yra komunikacija jūsų vardu. Todėl turinys turi būti ne tik patrauklus, bet ir teisiškai saugus“, – pabrėžia AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė.

Jei draudikas per 3 darbo dienas neatvyksta apžiūrėti sugadinto turto – galite kviestis nepriklausomą vertintoją 

Kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas delsia apžiūrėti turtą ir įvertinti žalą, nukentėjęs asmuo lieka nežinioje – ką jam daryti: ar laukti, ar veikti? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato, draudimo teisės eksperto Juliaus Sakalausko, kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas nededa reikiamų pastangų draudžiamojo įvykio pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti ir per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, paskaičiuoja nepagrįsto dydžio draudimo išmoką, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į turto vertintoją, o draudikas privalo atlyginti su tuo su susijusias nukentėjusio asmens išlaidas.

Draudikas delsė ir žalą įvertino per mažai

Advokatas pateikia bylos pavyzdį, kuomet vienoje išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad į kieme stovėjusį ieškovo automobilį „Volvo S60“ atsitrenkė neblaivaus vairuotojo vairuojamas BMW. Įvykį užfiksavo policija, o žalą turėjo atlyginti draudimo bendrovė, kurioje buvo apdrausta kaltininko civilinė atsakomybė.

Ieškovas per draudiko savitarnos sistemą pateikė pranešimą apie įvykį ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant automobilio sugadinimų nuotraukas. Tačiau, nors atsakingam draudikui ir kilo abejonių dėl ieškovo automobilio sugadinimų masto, per 3 darbo dienas nuo ieškovo rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos jis neapžiūrėjo sugadinto automobilio ir pateikė žalos paskaičiavimą, kuris visiškai neatspindėjo realių ieškovo nuostolių.

Nesutikdamas su draudiko paskaičiuotu žalos dydžiu, ieškovas pasitelkė nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją, kuris nustatė, kad reali automobilio atstatymo vertė yra kur kas didesnė. Nors po turto vertinto paskaičiavimų gavimo draudikas perskaičiavo žalą ir išmokėjo didesnes sumas, atlyginti ieškovo patirtas turto vertinimo paslaugų išlaidas draudikas vis vien atsisakė.

Ieškovas dėl to kreipėsi į teismą ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad draudikas neįvykdė pareigos per 3 dienas apžiūrėti sugadintą turtą, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į nepriklausomą ekspertą ir turėjo teisę pasitelkti atstovą – advokatą, todėl nusprendė, kad išlaidos už turto vertintojo ir advokato samdymo išlaidas turi būti kompensuotos.

Teismo išaiškinimas: draudikas privalo veikti greitai ir sąžiningai. Ir kaip tai veikia praktikoje?

Teismas pabrėžė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos ir nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis. Ir tokiu atveju atsakingas draudikas privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Teisė atlikti sugadinto turto apžiūrą nuotoliniu būdu negali būti aiškinama atsietai nuo draudiko pareigos Įstatymo nustatytu terminu t. y. per 3 darbo dienas apžiūrėti turtą. Nepaisant to, kokiu būdu draudikas atlieka sugadinto turto apžiūrą – gyvai ar nuotoliu, ji turi būti atlikta per Įstatyme nustatytą terminą, surašant vienokį ar kitokį dokumentą (turto apžiūros ataskaitą, techninės apžiūros protokolą ar kita).

Privalomojo draudimo atveju nukentėjusio asmens sugadinto turto būtinas remonto išlaidas draudikai privalo apskaičiuoti pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais, o ne pagal atsakingų draudikų partnerių – autoservisų, kurie gali net neturėti visos reikiamos įrangos atlikti reikiamo lygio remontą, siūlomus mažesnius įkainius, ar nuolaidas, kurias jie pritaiko draudikams.

„Šis sprendimas labai aiškiai dar kartą nubrėžia ribas: draudikai negali vilkinti draudžiamųjų įvykių tyrimų ir negali piktnaudžiauti savo padėtimi nukentėjusiems asmenims siūlydami išmokėti aiškiai nepagrįsto dydžio draudimo išmokas“, – pažymi advokatas Julius Sakalauskas.

„Teisingas žalos įvertinimas turi būti ne derybų objektas, o teisinė pareiga. Draudimo bendrovės, kurios nepaiso šios pareigos, rizikuoja ne tik finansiniais praradimais, bet ir savo reputacija. Jeigu draudikas kelis kartus didina išmoką tik po pretenzijų – tai ženklas, kad žalos vertinimas buvo atliktas netinkamai“, – konstatuoja advokatas. Pasak jo, tai svarbus teisinės pusiausvyros atstatymas tarp verslininko – profesionalaus draudiko ir nukentėjusio asmens, kuris dažnu atveju neturi reikiamų žinių ir laiko ginčytis su draudiku dėl kiekvieno varžtelio remonto sąmatoje, todėl galiausiai nuleidžia rankas.

Šis precedentas praktikoje sustiprina nukentėjusių asmenų poziciją ginčuose su draudimo bendrovėmis, nes teismai akcentavo ne tik formalų draudžiamųjų įvykių tyrimų terminų laikymąsi, bet ir profesinę draudiko pareigą elgtis rūpestingai, aktyviai ir sąžiningai. Taigi, pasak AVOCAD advokato, jei atsakingas draudikas ar jo įgaliotas asmuo per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, nukentėjęs  asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis, o atsakingas draudikas tokiu atveju privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Ką privalo užtikrinti naudoto automobilio pardavėjas ir ką iš tiesų reiškia trumpalaikė „komercinė garantija“?

Įsigyjant naudotą automobilį, kuriam nebegalioja gamintojo garantija, pirkėjai dažnai viliojami papildomais pasiūlymais – „3 mėnesių garantija“, „5 000 km garantija“, „6 mėnesiai be rūpesčių“. Tokie pažadai skamba patraukliai, tačiau iš teisinės pusės svarbiausia ne tai, ką žada pardavėjas, o kokias realias pareigas pardavėjas turi pagal įstatymą ir ką iš tikrųjų reiškia tokios papildomos „komercinės“ garantijos. „Pardavėjo pareiga garantuoti naudoto automobilio kokybę yra įstatyminė – jos negalima pakeisti ar apriboti trumpalaikėmis garantijomis. Vis dėlto praktikoje dažnai matome, kad kelių mėnesių garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pardavėjo pareiga užtikrinti kokybę

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, naudoto automobilio pardavėjas privalo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra tinkamos kokybės – tai yra, neturi paslėptų defektų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas. Nesvarbu buvo ar nebuvo suteikta papildoma komercinė garantija. Pasak AVOCAD teisininko, jeigu po pirkimo paaiškėja, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas – pavyzdžiui, variklio ar pavarų dėžės defektai, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:

  • nemokamai pašalinti defektus,
  • sumažinti pirkimo kainą,
  • atlyginti remonto išlaidas;
  • pakeisti automobilį kitu (jeigu, tai yra įmanoma);
  • arba, jei trūkumas esminis, nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.

„Svarbu suprasti, kad ši pardavėjo pareiga nėra papildoma paslauga – tai įstatymo nustatyta atsakomybė. Pirkėjas nepraranda teisės reikalauti tarkime išlaidų atlyginimo automobilio paslėptų trūkumų remontui, vien todėl, kad baigėsi kelių mėnesių „komercinė“ garantija arba pasibaigė joje nurodyti kilometrai,“ – pažymi M. Baigys

Komercinės garantijos – patrauklios, bet ribotos

Naudotų automobilių atstovai dažnai siūlo trumpalaikes garantijas – „5 000 km garantiją“ ar „6 mėnesių apsaugą“. Tokios garantijos dažniausiai taikomos tik kelioms automobilio dalims, o išimčių jose – kartais daugiau nei realios naudos. „Tipinis atvejis – pirkėjas įsigyja automobilį su 5 tūkst. km garantija. Po mėnesio, nuvažiavus šiek tiek daugiau, automobilis sugenda (pvz. variklio defektas), o pardavėjas pareiškia, kad garantija nebegalioja. Tačiau jei gedimas kilo dėl defekto, kuris egzistavo pardavimo metu, pardavėjas už tai atsako nepriklausomai nuo buvo ar nebuvo suteikta komercinė garantija,“ – sako advokatas. Tokios vadinamosios komercinės garantijos dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad pasibaigus nurodytam laikotarpiui ar kilometrų skaičiui, pirkėjo teisės taip pat baigiasi. „Tai netiesa. Įstatymas gina pirkėją nuo paslėptų trūkumų nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas numato papildoma komercinė garantija. Ji negali panaikinti pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą,“ – pabrėžia M. Baigys.

Ar galima kreiptis į teismą, jei garantijos terminas jau pasibaigė?

Pasak advokato, tai vienas dažniausių pirkėjų klausimų. „Taip, galima,“ – aiškiai sako advokatas. – Pasak jo, jei defektas kilo dėl priežasties, kuri egzistavo dar pardavimo metu ir apie ją pirkėjas nebuvo informuotas, jis gali kreiptis į teismą ir reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo už remontą, net jei formaliai pasibaigė garantijos terminas ar buvo viršyti „garantiniai“ kilometrai.

Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.

„Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija, o dėl to, kad jis pardavė nekokybišką automobilį. Tai – įstatymo, o ne sutarties klausimas,“ – akcentuoja M. Baigys.

Kada garantija iš tiesų turi prasmę?

Papildomos garantijos gali būti naudingos tik tada, kai jos papildo, o ne pakeičia įstatyme nustatytas pirkėjo teises. Pavyzdžiui, jei jos suteikia realią naudą – greitesnį aptarnavimą ar platesnį servisų tinklą arba automobilio trūkumų šalinimą, kuriuos nėra susijusios su paslėptais defektais – jos iš tiesų turi vertę. Tačiau kai formali komercinė garantija tampa būdu apriboti pardavėjo atsakomybę dėl daikto kokybės, ji praranda prasmę.

„Trumpalaikės garantijos dažnai atrodo patraukliai, tačiau jų tikslas – ne užtikrinti kokybę, o sukurti saugumo iliuziją. Trumpa garantija ar keli tūkstančiai „garantinių“ kilometrų nieko nekeičia – jei automobilis buvo parduotas su defektu, pirkėjas turi teisę reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo, nesvarbu buvo ar nebuvo papildoma komercinė garantija“ – sako M. Baigys.

Pabaigai, vienas esminis patarimas – visais atvejais įvertinkite kokias teises turite pagal įstatymą ir tik tada vertinkite ar pvz. pardavėjo atsisakymas pašalinti automobilio paslėptus trūkumus, pvz. prisidengiant komercine garantija, iš tiesų atitinka teisinį reguliavimą.

 

Ar verta preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinti pas notarą?   

Nekilnojamojo turto rinka pastaraisiais metais išlieka aktyvi, o naujos statybos būstų pasiūla – ribota. Todėl vis dažniau pirkėjai pasirašo sutartis dėl dar nepastatyto turto įsigijimo. Tokiu atveju pirmasis žingsnis dažniausiai būna preliminariosios sutarties pasirašymas. 

„Preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jos įsipareigoja ateityje sudaryti pagrindinę – pirkimo–pardavimo – sutartį. Tai savotiškas įsipareigojimas, kuriuo pirkėjas ir pardavėjas iš anksto apsibrėžia būsimo sandorio sąlygas“, – aiškina advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas. 

 Nepastatyto būsto pirkimas: kaip veikia preliminarioji sutartis? 

Civilinis kodeksas numato specialų reglamentavimą, kai kalbama apie būsimo turto įsigijimą. Tokiu atveju pirkėjas – fizinis asmuo – gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja pastatyti sutartyje numatytą turtą ir vėliau sudaryti pagrindinę sutartį. Vienas iš įprastų šių sutarčių elementų – pirkėjo mokamas avansas, kuris dažnai sudaro reikšmingą sumą. Tačiau būtent šis elementas vėliau gali tapti pirkėjo galvos skausmu. 

„Kadangi statybos procesai gali užtrukti metus ar ilgiau, kyla rizika, kad sutarties terminas pasibaigs, o turtas dar nebus pastatytas. Tokiu atveju pirkėjas susiduria su situacija, kai sumokėtas avansas įšaldomas, o pardavėjas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl finansinių sunkumų“, – pažymi advokatas. 

 Kas nutinka, kai statytojas neįvykdo įsipareigojimų? 

 Jeigu preliminarią sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. 

Tačiau praktikoje, anot E. Čepo, pirkėjui dažnai tenka kreiptis į teismą, siekiant atgauti sumokėtą avansą, o teismo procesai gali užsitęsti. 

 Notarinis tvirtinimas – papildoma apsauga 

Pagal įstatymus privalomai notarine forma turi būti sudaroma tik pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis. Vis dėlto notaras gali tvirtinti ir preliminariąją sutartį, jei įstatymai leidžia ją sudaryti paprasta rašytine forma. 

„Notarinis patvirtinimas sudaro prielaidas tiesiogiai panaudoti sutartį kaip teisinį pagrindą gauti vykdomąjį dokumentą. Tai reiškia, kad pardavėjui nevykdant įsipareigojimų, pirkėjas gali kreiptis tiesiogiai į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, o šį dokumentą iš karto pateikti antstoliui priverstiniam išieškojimui“, – pažymi AVOCAD advokatas Eimantas Čepas. 

Toks mechanizmas leidžia ženkliai paspartinti avanso susigrąžinimo procesą ir padidina tikimybę realiai atgauti lėšas be ilgo teisminio ginčo. 

Preliminariosios sutarties tvirtinimas notarine tvarka – efektyvi apsaugos priemonė, ypač įsigyjant dar nepastatytą būstą. „Tai racionalus žingsnis pirkėjui, siekiančiam užsitikrinti, kad investuotos lėšos būtų apsaugotos ir esant nenumatytiems statytojo sunkumams būtų galima greitai inicijuoti skolos išieškojimą“, – pabrėžia E. Čepas.