Month: June 2026

Klientas neatsiskaito: ar tikrai verta iš karto kreiptis į teismą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Vėluojantys atsiskaitymai versle – viena dažniausių problemų, su kuria šiandien susiduria tiek paslaugų teikėjai, tiek rangovai, gamintojai ar prekybos įmonės. Vieni klientai paprašo savaitės, kiti – mėnesio, o dar kiti tiesiog nustoja atsakinėti į laiškus ir telefono skambučius. Tokiose situacijose verslas dažnai atsiduria kryžkelėje – kantriai laukti, bandyti susitarti ar nedelsiant kreiptis į teismą?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas pastebi, kad didžiausia klaida dažniausiai nėra pernelyg greitas kreipimasis į teismą. Priešingai – verslas neretai delsia imtis bet kokių veiksmų, tikėdamasis, kad situacija išsispręs savaime. „Suprantama, kad įmonės nenori gadinti santykių su klientais. Tačiau praktikoje matome, kad kuo ilgiau kreditorius laukia, tuo silpnėja jo derybinės pozicijos. Jei skolininkas jau kelis mėnesius nevykdo įsipareigojimų, tikimybė, kad jis staiga nuspręs atsiskaityti be jokio spaudimo, dažniausiai nėra didelė“, – sako E. Čepas. Pasak advokato, svarbu suprasti, kad skolos išieškojimas prasideda ne teismo salėje, o gerokai anksčiau – nuo pirmųjų ženklų, jog klientas pradeda vėluoti atsiskaityti.

Pirmasis žingsnis – aiški ir profesionali pretenzija

Nemažai įmonių iki šiol mano, kad pakanka išsiųsti priminimą el. paštu su tekstu  „Primename apie neapmokėtą sąskaitą“. Tačiau teisiniu požiūriu toks laiškas dažnai nėra pakankamas. Profesionaliai parengta pretenzija aiškiai įvardija skolos pagrindą, nurodo mokėjimo terminą, galimas teisines pasekmes ir parodo, kad kreditorius yra pasirengęs ginti savo teises. „Pretenzija nėra formalumas. Ji parodo, kad situacija pasiekė etapą, kai kreditorius aktyviai gina savo interesus. Praktikoje ne viena skola buvo sumokėta būtent gavus teisiškai argumentuotą pretenziją, nes skolininkas suprato, kad delsimas tik didins jo išlaidas“, – pažymi AVOCAD advokatas E. Čepas. Jo teigimu, pretenzija taip pat tampa svarbiu įrodymu, jei ginčas vis dėlto persikelia į teismą.

Ne kiekvieną skolą verta spręsti teisme

Nors teismas daugeliui atrodo kaip vienintelis kelias susigrąžinti skolą, praktikoje ne visada tai yra greičiausias ar ekonomiškai naudingiausias sprendimas. Jeigu skolininkas pripažįsta skolą, aktyviai bendrauja ir pateikia realų atsiskaitymo planą, dažnai verta ieškoti taikaus susitarimo. Toks sprendimas leidžia sutaupyti tiek laiko, tiek bylinėjimosi išlaidų.

Vis dėlto situacija iš esmės pasikeičia tada, kai kita šalis vengia kontakto, nuolat žada sumokėti „kitą savaitę“, tačiau nieko neįvyksta, arba pradeda ginčyti anksčiau neginčytas aplinkybes. „Svarbiausia įvertinti ne tik tai, ką klientas sako, bet ir tai, kaip elgiasi. Jei pažadai kartojasi kelis mėnesius, o realių veiksmų nėra, tikėtina, kad delsimas tampa sąmoninga strategija“, – sako advokatas.

Pasak E. Čepo, verslas dažnai per mažai dėmesio skiria įrodymų kaupimui. Įmonės neretai įsitikinusios, kad pakanka išrašytos sąskaitos faktūros. Tačiau ginčo atveju svarbūs tampa visi dokumentai, patvirtinantys, jog paslaugos buvo suteiktos ar prekės perduotos – sutartys, darbų priėmimo aktai, važtaraščiai, elektroninis susirašinėjimas, užsakymų patvirtinimai, atliktų darbų nuotraukos ar net susirašinėjimas žinutėmis. „Teisme laimi ne tas, kuris garsiausiai tvirtina, kad jam nesumokėjo. Laimi tas, kuris gali tai įrodyti. Todėl kiekviena įmonė turėtų galvoti apie įrodymus dar iki tol, kol kyla ginčas“, – pabrėžia AVOCAD advokatas.

Delsimas vos nekainavo visos skolos

Vienoje AVOCAD konsultuotoje byloje statybų sektoriuje veikusi įmonė atliko darbus pagal sutartį ir išrašė daugiau kaip 80 tūkst. eurų sąskaitą. Užsakovas pripažino skolą, tačiau vis prašė dar šiek tiek palaukti – aiškino, kad laukia atsiskaitymo iš savo partnerių. Įmonė, siekdama išsaugoti gerus verslo santykius, beveik devynis mėnesius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Tik tada, kai buvo kreiptasi į teisininkus, paaiškėjo, kad skolininko finansinė padėtis jau buvo smarkiai pablogėjusi, o dalis turto perleista. „Laimei, šiuo atveju dar spėjome imtis veiksmų ir apginti kliento interesus. Tačiau ši istorija puikiai parodo, kad verslo santykių išsaugojimas neturėtų reikšti pasyvumo. Kuo anksčiau pradedama valdyti situacija, tuo daugiau galimybių apsaugoti savo pinigus“, – komentuoja E. Čepas.

Advokatas pabrėžia, kad kiekviena situacija yra individuali, tačiau laukimas neturėtų tapti strategija. Dalis skolų apskritai galėtų neatsirasti, jei sutartyse būtų daugiau dėmesio skiriama rizikų valdymui. Pasak Eimmanto Čepo, praktikoje dažnai pasitaiko sutarčių, kuriose nėra aiškių atsiskaitymo terminų, delspinigių, palūkanų, mokėjimų etapų ar net procedūros, kaip sprendžiami ginčai.

Tinkamai parengta sutartis turėtų numatyti: aiškius mokėjimo terminus, delspinigius ir kitas netesybas, teisę sustabdyti paslaugų teikimą ar prekių tiekimą, jei klientas nevykdo įsipareigojimų, avanso ar kitų prievolių užtikrinimo priemonių taikymą, aiškią ginčų sprendimo tvarką.

„Gera sutartis nėra reikalinga tada, kai abi šalys bendradarbiauja sklandžiai. Jos tikroji vertė atsiskleidžia kilus konfliktui. Kuo aiškiau šalys susitaria iš anksto, tuo mažiau lieka vietos interpretacijoms ir ginčams ateityje“, – sako advokatas.

Apibendrindamas E. Čepas išskiria penkias dažniausias klaidas, kurias daro įmonės:

  • pernelyg ilgai laukia ir nesiima aktyvių veiksmų;
  • nesiunčia tinkamai parengtos pretenzijos;
  • nepakankamai kaupia įrodymus apie suteiktas paslaugas ar perduotas prekes;
  • sudaro nepakankamai aiškias sutartis;
  • į teisininkus kreipiasi tik tada, kai situacija jau tampa kritinė.

Nors kiekviena situacija skirtinga, vieno universalaus recepto nėra. Kartais efektyviausias sprendimas – konstruktyvios derybos, kitais atvejais būtina nedelsiant imtis teisinių veiksmų. Svarbiausia – neignoruoti pirmųjų signalų ir nepalikti skolos „išsispręsti savaime“. „Verslas dažnai mano, kad teisininkų reikia tik tada, kai byla jau pasiekia teismą. Iš tikrųjų didžiausią vertę galime sukurti gerokai anksčiau – padėdami įvertinti riziką, pasirinkti tinkamiausią veiksmų planą ir išvengti situacijos, kai skolos susigrąžinimas tampa gerokai sudėtingesnis arba nebeįmanomas“, – apibendrina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

 

Teismas: negalima naudotis bendrojo turto remonto rezultatais ir atsisakyti mokėti už atliktus darbus

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ginčai dėl bendrojo naudojimo objektų remonto išlaidų daugiabučiuose namuose neretai peržengia vien skolos klausimą. Teismuose dažnai keliami argumentai dėl pirkimų procedūrų, konkursų organizavimo, bendrijos ar administratoriaus pasirinktų rangovų, darbų kainų pagrįstumo ar net atsiskaitymų su darbus atlikusiomis įmonėmis. Tačiau naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis rodo, kad tokiose bylose svarbu nepamesti esminio klausimo – ar darbai buvo faktiškai atlikti ir ar jų naudą gavę patalpų savininkai gali atsisakyti už juos mokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė pastebi, kad praktikoje skolininkų argumentai dažnai nukrypsta nuo paties ginčo esmės. „Bylose dėl įsiskolinimų už bendrojo naudojimo objektų remonto darbus neretai matome argumentus, kad nebuvo organizuotas konkursas, galėjo būti pažeistos pirkimų taisyklės, nepakanka duomenų apie bendrijos ar administratoriaus atsiskaitymus su rangovu, nepateikti mokėjimo dokumentai. Kartais būtent šios aplinkybės tampa pagrindu atmesti ieškinius, nors jos nėra tiesiogiai susijusios su pagrindiniu bylos klausimu – ar darbai buvo atlikti ir ar savininkams kyla pareiga prisidėti prie jų finansavimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs ieškinius, be kita ko, akcentuodamas aplinkybes, susijusias su darbų organizavimo procedūromis, darbų kainos pagrindimu ir atsiskaitymais su rangovu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo prie kitokios išvados. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog remonto darbai faktiškai buvo atlikti, o bendrojo naudojimo objektų būklė buvo pagerinta. Teismo vertinimu, situacija, kai tiesioginiai atliktų darbų naudos gavėjai apskritai neatsiskaito už atliktus darbus, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Pasak K. L. Briliūtės, būtent šis teismo akcentas yra ypač reikšmingas. „Teismas labai aiškiai pasakė, kad negalima ignoruoti fakto, jog darbai buvo atlikti ir jų rezultatais naudojasi visi bendraturčiai. Jeigu bendrojo naudojimo objektas buvo suremontuotas, vien procedūriniai klausimai savaime nereiškia, kad savininkai gali būti visiškai atleidžiami nuo pareigos padengti jiems tenkančią išlaidų dalį“, – pažymi teisininkė.

Dar svarbiau tai, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai pasisakė dėl argumentų, kurie tokio pobūdžio bylose keliami itin dažnai. Nutartyje nurodyta, kad aplinkybės dėl pirkimų taisyklių laikymosi ar nesilaikymo bei klausimai, kokiu mastu bendrija ar administratorius yra atsiskaitęs su pasirinktu rangovu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant savininkų skolos klausimą. Teismo vertinimu, byloje buvo sprendžiama ne bendrijos ar administratoriaus ir rangovo tarpusavio atsiskaitymų problema, o tai, ar savininkams kyla pareiga atsiskaityti už faktiškai atliktus remonto darbus ir kokia apimtimi šios išlaidos yra pagrįstos.

Ši pozicija gali būti reikšminga daugeliui bendrijų ir administratorių, kurie susiduria su situacijomis, kai dalis savininkų atsisako apmokėti jiems tenkančią remonto išlaidų dalį, remdamiesi aplinkybėmis, nesusijusiomis su pačių darbų atlikimu. „Svarbu suprasti, kad bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir remontas yra visų bendraturčių pareiga. Todėl vertinant tokius ginčus reikėtų koncentruotis į tai, ar darbai buvo būtini, ar jie faktiškai atlikti ir ar išlaidos yra pagrįstos. Priešingu atveju susidaro paradoksali situacija, kai bendrojo naudojimo objektai sutvarkomi, jų naudą gauna visi savininkai, tačiau dalis jų atsisako prisidėti prie išlaidų padengimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į platesnį tokių ginčų kontekstą. Nutartyje pabrėžta, kad priešinga situacija paneigtų pačių patalpų savininkų pareigą rūpintis bendrojo naudojimo objektais ir neužtikrintų galutinio ginčo išsprendimo. Kitaip tariant, teisinė sistema negali skatinti modelio, kai bendraturčiai naudojasi remonto rezultatais, tačiau vengia padengti jų kaštus.

Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės, ši nutartis prisideda prie nuoseklesnės praktikos formavimo ir gali būti svarbus orientyras ateities bylose. „Apeliacinės instancijos teismas priminė fundamentalią taisyklę – vertinant tokius ginčus svarbiausia nustatyti, ar bendrojo naudojimo objektų remonto darbai buvo realiai atlikti ir ar jų naudą gavo bendraturčiai. Būtent šios aplinkybės turi būti ginčo centre, o ne šalutiniai klausimai, kurie nebūtinai lemia pačios prievolės atsiskaityti egzistavimą“, – apibendrina K. L. Briliūtė. Vilniaus apygardos teismo nutartis dar kartą patvirtina, kad bendrijų ir administratorių inicijuojamose bylose dėl remonto išlaidų priteisimo svarbiausia išlieka faktinis darbų atlikimas, jų rezultatas ir bendraturčių pareiga prisidėti prie bendrojo turto išlaikymo bei priežiūros.

Teisė į teismą neturi būti privilegija: ką svarbu žinoti apie advokato išlaidų atlyginimą

Posted on by avocad_bxgv12hf

Teisė kreiptis į teismą yra viena svarbiausių teisinės valstybės garantijų. Tačiau ši teisė nėra vien tik galimybė pateikti ieškinį ar atsiliepimą į jį. Ji neatsiejama nuo proceso šalių galimybės pasinaudoti profesionalia teisine advokato arba advokato padėjėjo pagalba bei susigrąžinti tam patirtas pagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Būtent todėl naujai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo turi reikšmės kiekvienam, ginančiam savo teises teisme. Iki šiol, kai šalis net ir dėl objektyvių priežasčių negalėdavo iki bylos išnagrinėjimo pabaigos visiškai atsiskaityti su advokatu ir pateikti tai patvirtinančių dokumentų, nors ir būdavo akivaizdu, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos, o pareiga už jas atsiskaityti egzistuoja, teismai konstatuodavo, kad tokios išlaidos neatitinka realumo kriterijaus, todėl jų nepriteisdavo iš bylą pralaimėjusios šalies.

Pasak ginčų teisės srityje dirbančio advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Juliaus Sakalausko, toks požiūris ne visuomet užtikrindavo veiksmingą teisę į teisminę gynybą. „Teisė kreiptis į teismą negali būti vertinama izoliuotai. Ji tiesiogiai susijusi su asmens galimybe turėti profesionalų atstovą ir, laimėjus bylą, susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jei tokia galimybė tampa pernelyg formali, daliai žmonių teisė į teismą gali likti tik teorinė“, – sako AVOCAD advokatas.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad požiūris, pagal kurį bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti priteistas vien dėl to, jog iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nebuvo pateiktas sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas, o šalis dėl to turi iš naujo kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, ne visuomet atitinka teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinį.

Teismas atkreipė dėmesį, kad toks formalus reikalavimų taikymas nevisiškai dera su teisingumo ir protingumo principais, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais bei civilinio proceso tikslu – veiksmingai ginti asmenų pažeistas ar ginčijamas teises ir teisėtus interesus. Todėl kasacinis teismas nusprendė pakoreguoti galiojusią praktiką dėl advokato išlaidų atlyginimo, išaiškindamas, jog vien tai, kad bylos šalis iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė advokato išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies.

„Taigi, remiantis naujausiu Civilinio proceso kodekso normos, įtvirtinančios proceso šalies teisę į advokato išlaidų atlyginimą, aiškinimu, šalis siekianti prisiteisti šias išlaidas turi teismui pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei dokumentus, leidžiančius nustatyti, kokios konkrečiai teisinės paslaugos buvo suteiktos ir kokia yra jų kaina. Jei iki bylos išnagrinėjimo pabaigos už šias paslaugas dar nėra atsiskaityta, pakanka pateikti susitarimą su advokatu, patvirtinantį šalies įsipareigojimą šias išlaidas apmokėti ateityje. Svarbu ir tai, kad asmeniui nebereikia papildomai pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties“, – pažymi J. Sakalauskas.

Anot advokato, toks išaiškinimas turi itin didelę praktinę reikšmę tiek privatiems asmenims, tiek verslui. „Ginčų praktikoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmonės nesiryžta kreiptis į teismą ne todėl, jog netikėtų savo pozicijos pagrįstumu, o todėl, kad baiminasi dėl savo finansinių galimybių „pakelti“ procesą, ypač kai ginčas kyla su daug finansiškai pajėgesniu oponentu. Aiškus supratimas, jog pagrįsto dydžio išlaidos advokato pagalbai gali būti atlyginamos net ir tuo atveju, kai jos dar nėra apmokėtos, o atsiskaitymas numatytas dalimis, ir į ateitį, sustiprina pasitikėjimą teisine sistema ir realų teisės į gynybą įgyvendinimą“, – teigia jis.

Anot AVOCAD advokato, šiandien, kai teisminiai procesai tampa vis sudėtingesni, o profesionali teisinė pagalba daugeliu atvejų yra būtina sąlyga veiksmingai apginti savo teises, naujai formuojama teismų praktika primena esminį principą: teisė į teismą turi būti ne teorinė ar iliuzinė, bet reali ir veiksminga. O tai reiškia, kad galimybė susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas turi būti vertinama ne vien formaliai, bet atsižvelgiant į tikrąjį civilinio proceso tikslą – užtikrinti veiksmingą pažeistų teisių gynybą ir teisingą ginčo išsprendimą.

 

Organizuota turistinė kelionė neatitiko lūkesčių: kokias teises turi keliautojai? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Atostogos dažniausiai siejamos su poilsiu, naujomis patirtimis ir kruopščiai suplanuotu laiku. Organizuotų turistinių kelionių reklamos taip pat dažnai žada aiškų paslaugų paketą – konkretų viešbutį, ekskursijas, gidų paslaugas, lankytinas vietas ar papildomas pramogas. Tačiau praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai reali kelionė neatitinka to, kas buvo pažadėta: neįvyksta dalis ekskursijų, suplanuotos veiklos pakeičiamos prastesnėmis alternatyvomis arba apskritai nėra pakeičiamos, paslaugos suteikiamos nekokybiškai, o visa kelionės patirtis neatitinka keliautojo pagrįstų lūkesčių.

Tokiais atvejais natūraliai kyla klausimas – ar įmanoma apginti savo teises ir gauti kompensaciją už sugadintą poilsį? Advokatų kontoros AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė pažymi, kad keliautojo lūkesčiai tokiose situacijose visgi yra teisiškai reikšmingi. „Keliautojo teisėti lūkesčiai formuojasi pagal kelionės reklamą, programą, organizatoriaus pateiktą informaciją ir pažadus. Todėl organizuotos turistinės kelionės sutartis vertinama ne vien formaliai, bet ir pagal tai, kokio turinio bei kokybės paslaugų vartotojas pagrįstai tikėjosi“, – aiškina ji.

Už visą kelionę atsako organizatorius

Pasak Karolinos Briliūtės, kelionių organizatorius privalo užtikrinti tinkamą visų organizuotos turistinės kelionės sutartyje numatytų paslaugų suteikimą, nepriklausomai nuo to, ar jas faktiškai teikia pats organizatorius, ar tretieji asmenys – viešbučiai, gidai, transporto bendrovės ar vietiniai partneriai.

Tai reiškia, kad keliautojas neturi pareigos aiškintis, kuris konkretus paslaugų teikėjas kaltas dėl netinkamai suteiktų paslaugų – visa atsakomybė tenka kelionės organizatoriui.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turistas turi pagrindą tikėtis tinkamos kokybės paslaugų, teisingos ir išsamios informacijos bei sklandaus kelionės organizavimo. Organizatorius, kaip profesionalus paslaugų teikėjas, privalo rūpestingai pasirinkti partnerius, kontroliuoti jų veiklą ir prisiimti riziką dėl netinkamo sutarties vykdymo.

Kada galima reikalauti kompensacijos?

AVOCAD teisininkė pažymi, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai organizuota turistinė kelionė neatitinka lūkesčių, vartotojas gali reikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo arba kelionės kainos sumažinimo.

Anot K. L. Briliūtės, paprastesniais atvejais žalos dydį nustatyti nėra sudėtinga – pavyzdžiui, kai neįvyksta konkreti ekskursija ar atšaukiamas skrydis. Tačiau sudėtingesnės situacijos kyla tuomet, kai visa kelionė organizuojama chaotiškai, programa vykdoma tik iš dalies, o poilsio kokybė akivaizdžiai suprastėja.

Tokiais atvejais keliautojas gali reikalauti:

  • kelionės kainos sumažinimo;
  • turtinės žalos atlyginimo;
  • neturtinės žalos atlyginimo už sugadintą poilsį, nepatogumus ar prarastą kelionės vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, pasak teisininkės, vertinama, kokia dalis paslaugų apskritai nebuvo suteikta, kiek jų suteikta nekokybiškai, kiek reikšmingi buvo nukrypimai nuo pažadėtos kokybės bei kokią dalį nuo bendros kelionės kainos sudarė nesuteiktos ar nekokybiškos paslaugos.

Praktikoje reikšmingais pažeidimais gali būti laikomi programoje numatytų objektų neaplankymas, ilgas laukimas dėl organizacinių nesklandumų, netinkamos transporto sąlygos, neveikianti kondicionavimo ar šildymo sistema, transporto priemonių gedimai ar atmestinai suteiktos paslaugos.

Ką svarbu padaryti pačiam keliautojui?

Nors vartotojai tokiose situacijose turi sustiprintą apsaugą, pareiga įrodyti pažeidimus ir patirtą žalą tenka pačiam keliautojui. Dėl to itin svarbu tinkamai fiksuoti visus trūkumus.

AVOCAD teisininkė rekomenduoja:

  • nedelsiant informuoti gidą ar kelionės organizatorių apie pažeidimus;
  • fotografuoti ir filmuoti trūkumus;
  • išsaugoti susirašinėjimą;
  • turėti reklaminę medžiagą ir kelionės programą;
  • rinkti dokumentus, patvirtinančius papildomas išlaidas.

Grįžus iš kelionės organizatoriui rekomenduojama pateikti rašytinę pretenziją, aiškiai nurodant padarytus pažeidimus, keliamus reikalavimus ir prašomos kompensacijos dydį.

Jeigu kelionių organizatorius atsisako tenkinti reikalavimus arba pasiūlo neadekvačią kompensaciją, keliautojas gali kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, o vėliau – ir į teismą.

„Teismų praktika rodo, kad keliautojų teisės tokiose bylose ginamos pakankamai aktyviai, ypač kai vartotojas gali pateikti aiškius įrodymus apie kelionės neatitikimą pažadėtoms sąlygoms. Net ir susiformavę, tačiau neišpildyti keliautojo lūkesčiai gali būti reikšmingas kriterijus sprendžiant dėl kompensacijos“, – pažymi AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė.

Draudimo išmoka negali būti mažinama „numanomomis“ pareigomis

Posted on by avocad_bxgv12hf

Daugelis draudimą renkasi tikėdamiesi labai paprasto dalyko – kad nelaimės atveju nereikės kovoti dėl elementaraus teisingumo. Tačiau praktikoje, net ir sumokėjus nemažas įmokas, vartotojai neretai susiduria su situacijomis, kai draudikas atsisako mokėti visą išmoką remdamasis taisyklėmis ar pareigomis, apie kurias žmogus realiai nebuvo aiškiai informuotas.

Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendęs bylą dėl sumažintos KASKO draudimo išmokos.

Byloje draudikas buvo sumažinęs išmoką 50 proc., argumentuodamas tuo, kad automobilio savininkas prieš vagystę buvo praradęs automobilio raktelį, tačiau nesiėmė papildomų apsaugos priemonių ir apie tai nepranešė draudikui. Vis dėlto teismai nustatė, kad tokios pareigos nebuvo aiškiai aptartos individualiose draudimo sutarties sąlygose, o draudimo taisyklės vartotojui net nebuvo tinkamai įteiktos.

Komentuodamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką,  advokatų profesinės bendrijos advokatas Mantas Baigys sako, kad ši nutartis yra itin svarbi vartotojų apsaugos kontekste. „Draudikas negali remtis pareigomis, apie kurias vartotojas nebuvo aiškiai informuotas sudarant sutartį. Jeigu tam tikri atvejai, dėl kurių išmoka galėtų būti mažinama, nėra aiškiai aptarti, žmogus neprivalo jų numanyti,“- pažymi advokatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje labai aiškiai atskyrė dvi situacijas – bendrą pareigą elgtis rūpestingai ir draudiko teisę mažinti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad vien abstraktaus argumento, jog žmogus „turėjo elgtis atsargiau“, nepakanka. Jei draudikas nori riboti savo atsakomybę ar mažinti išmoką dėl tam tikrų aplinkybių, tokie atvejai turi būti aiškiai ir individualiai aptarti draudimo sutartyje.

Teismas taip pat išaiškino, kad šioje byloje netinkamai buvo taikoma Civilinio kodekso nuostata dėl pareigos mažinti žalą. LAT pabrėžė, kad ši norma taikoma tada, kai draudžiamasis įvykis jau yra įvykęs arba vyksta, t. y. kai draudėjas po įvykio nesiima veiksmų žalai sumažinti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju draudikas bandė šią nuostatą taikyti situacijai iki vagystės – kai žmogus buvo praradęs raktelį.

Pasak Manto Baigio, dar svarbiau tai, kad Teismas aiškiai akcentavo, kad jeigu draudikas siekia remtis dideliu draudėjo neatsargumu kaip pagrindu mažinti išmoką, tokie atvejai turi būti konkrečiai numatyti pačioje draudimo sutartyje. „To reikalauja Draudimo įstatymas. Teismas konstatavo, kad šioje byloje konkrečios pareigos – pavyzdžiui, pakeisti automobilio spyneles ar laikyti automobilį saugomoje aikštelėje – individualiai su vartotoju aptartos nebuvo“, – komentuoja teisininkas.

Nutartyje taip pat priminta labai svarbi taisyklė – draudimo taisyklės, su kuriomis vartotojas nebuvo tinkamai supažindintas, netampa sutarties dalimi ir negali būti taikomos prieš jį.

Teismas itin daug dėmesio skyrė ir vartotojų apsaugos principams. Nutartyje remtasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, akcentuojant, kad vartojimo sutartys turi būti ne tik formaliai aiškios, bet ir realiai suprantamos vartotojui. Žmogus turi galėti iš anksto suprasti, kokios aplinkybės gali lemti draudimo apsaugos ribojimą ir kokias ekonomines pasekmes jam sukels viena ar kita sutarties sąlyga.

Pasak AVOCAD advokato Manto Baigio, ši byla siunčia labai aiškią žinutę  visai draudimo rinkai. „Draudimo sutartys negali būti aiškinamos taip, kad tik po įvykio vartotojas sužinotų apie papildomus reikalavimus ar pasekmes. Jeigu draudikas nori riboti savo atsakomybę, tokios sąlygos turi būti aiškios, suprantamos ir individualiai aptartos“, – teigia jis.

Galutiniu sprendimu teismas priteisė draudėjui visą likusią draudimo išmokos dalį bei bylinėjimosi išlaidas.