Category: Draudimo teisė

Daugelis draudimą renkasi tikėdamiesi labai paprasto dalyko – kad nelaimės atveju nereikės kovoti dėl elementaraus teisingumo. Tačiau praktikoje, net ir sumokėjus nemažas įmokas, vartotojai neretai susiduria su situacijomis, kai draudikas atsisako mokėti visą išmoką remdamasis taisyklėmis ar pareigomis, apie kurias žmogus realiai nebuvo aiškiai informuotas.

Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendęs bylą dėl sumažintos KASKO draudimo išmokos.

Byloje draudikas buvo sumažinęs išmoką 50 proc., argumentuodamas tuo, kad automobilio savininkas prieš vagystę buvo praradęs automobilio raktelį, tačiau nesiėmė papildomų apsaugos priemonių ir apie tai nepranešė draudikui. Vis dėlto teismai nustatė, kad tokios pareigos nebuvo aiškiai aptartos individualiose draudimo sutarties sąlygose, o draudimo taisyklės vartotojui net nebuvo tinkamai įteiktos.

Komentuodamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką,  advokatų profesinės bendrijos advokatas Mantas Baigys sako, kad ši nutartis yra itin svarbi vartotojų apsaugos kontekste. „Draudikas negali remtis pareigomis, apie kurias vartotojas nebuvo aiškiai informuotas sudarant sutartį. Jeigu tam tikri atvejai, dėl kurių išmoka galėtų būti mažinama, nėra aiškiai aptarti, žmogus neprivalo jų numanyti,“- pažymi advokatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje labai aiškiai atskyrė dvi situacijas – bendrą pareigą elgtis rūpestingai ir draudiko teisę mažinti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad vien abstraktaus argumento, jog žmogus „turėjo elgtis atsargiau“, nepakanka. Jei draudikas nori riboti savo atsakomybę ar mažinti išmoką dėl tam tikrų aplinkybių, tokie atvejai turi būti aiškiai ir individualiai aptarti draudimo sutartyje.

Teismas taip pat išaiškino, kad šioje byloje netinkamai buvo taikoma Civilinio kodekso nuostata dėl pareigos mažinti žalą. LAT pabrėžė, kad ši norma taikoma tada, kai draudžiamasis įvykis jau yra įvykęs arba vyksta, t. y. kai draudėjas po įvykio nesiima veiksmų žalai sumažinti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju draudikas bandė šią nuostatą taikyti situacijai iki vagystės – kai žmogus buvo praradęs raktelį.

Pasak Manto Baigio, dar svarbiau tai, kad Teismas aiškiai akcentavo, kad jeigu draudikas siekia remtis dideliu draudėjo neatsargumu kaip pagrindu mažinti išmoką, tokie atvejai turi būti konkrečiai numatyti pačioje draudimo sutartyje. „To reikalauja Draudimo įstatymas. Teismas konstatavo, kad šioje byloje konkrečios pareigos – pavyzdžiui, pakeisti automobilio spyneles ar laikyti automobilį saugomoje aikštelėje – individualiai su vartotoju aptartos nebuvo“, – komentuoja teisininkas.

Nutartyje taip pat priminta labai svarbi taisyklė – draudimo taisyklės, su kuriomis vartotojas nebuvo tinkamai supažindintas, netampa sutarties dalimi ir negali būti taikomos prieš jį.

Teismas itin daug dėmesio skyrė ir vartotojų apsaugos principams. Nutartyje remtasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, akcentuojant, kad vartojimo sutartys turi būti ne tik formaliai aiškios, bet ir realiai suprantamos vartotojui. Žmogus turi galėti iš anksto suprasti, kokios aplinkybės gali lemti draudimo apsaugos ribojimą ir kokias ekonomines pasekmes jam sukels viena ar kita sutarties sąlyga.

Pasak AVOCAD advokato Manto Baigio, ši byla siunčia labai aiškią žinutę  visai draudimo rinkai. „Draudimo sutartys negali būti aiškinamos taip, kad tik po įvykio vartotojas sužinotų apie papildomus reikalavimus ar pasekmes. Jeigu draudikas nori riboti savo atsakomybę, tokios sąlygos turi būti aiškios, suprantamos ir individualiai aptartos“, – teigia jis.

Galutiniu sprendimu teismas priteisė draudėjui visą likusią draudimo išmokos dalį bei bylinėjimosi išlaidas.

Po kiekvienos daugiabučio avarijos situacija dažnai kartojasi pagal tą patį scenarijų: draudikas atlygina žalą gyventojui, o tuomet ieško, į ką šią sumą perkelti. Praktikoje tokiu taikiniu neretai tampa namo administratorius ar bendrija – tarsi pats užliejimo faktas jau savaime reikštų jų kaltę. Tačiau, pasak teisininkų, teismai vis aiškiau brėžia ribą: vien fakto, kad įvyko avarija, nepakanka.

Būtent tai dar kartą patvirtino ir naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis, kurioje buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį UAB „Mano Būstas Sostinė“. Šioje byloje atsakovei atstovavo advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Ginčas kilo dėl buto užliejimo, įvykusio dėl nesandaraus bendrojo naudojimo nuotekų vamzdyno. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką buto savininkei, siekė šią sumą prisiteisti iš daugiabučio administratoriaus, teigdamas, kad būtent jis turėjo užtikrinti tinkamą bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir užkirsti kelią žalai.

Vis dėlto tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad vien to, jog avarija įvyko bendrojo naudojimo objekte, nepakanka administratoriaus civilinei atsakomybei taikyti. Teismai vertino ne patį įvykio faktą, o tai, ar administratorius realiai vykdė jam teisės aktais pavestas funkcijas: ar buvo atliekamos apžiūros, kaip buvo fiksuojama vamzdynų būklė, ar buvo objektyvių duomenų apie avarinę būklę ir ar apskritai buvo pagrindas imtis neatidėliotinų veiksmų be savininkų sprendimo.

Byloje nustatyta, kad administratorius sistemingai vykdė statinio ir inžinerinių sistemų apžiūras, jų metu vamzdynų būklė buvo vertinama kaip patenkinama, o kompetentingų specialistų išvadų, jog ginčo vamzdynas iki įvykio buvo avarinės būklės, nebuvo pateikta. Teismas taip pat pažymėjo, kad pats vamzdžių nusidėvėjimas dar nereiškia avarinės būklės, o nesant duomenų apie realią grėsmę administratorius neturi pareigos savo nuožiūra, be gyventojų pritarimo, inicijuoti remonto ar keitimo darbų.

Teismas aiškiai akcentavo tai, kad sprendžiant dėl administratoriaus atsakomybės, būtina vertinti ne vien avarijos pasekmę, o visas reikšmingas aplinkybes – ar buvo nustatyti konkretūs defektai, koks jų mastas ir reikšmė, ar jie buvo tokie, kad darbai jau būtų laikytini privalomaisiais, ir ar administratorius turėjo objektyvų pagrindą veikti nedelsiant. Priešingu atveju atsakomybė būtų nepagrįstai perkeliama administratoriui vien dėl to, kad įvyko incidentas.

Pasak AVOCAD advokato Egidijaus Langio, ši nutartis yra reikšminga visam daugiabučių administravimo sektoriui: „Šioje byloje pavyko pasiekti, kad teismai labai aiškiai pasisakytų dėl praktikoje dažnai pasitaikančios, tačiau teisiškai nepagrįstos logikos – jog jei įvyko avarija, vadinasi, atsakingas administratorius. Mūsų vertinimu, formuojama svarbi ir iš esmės teisinga praktika: draudikas, reikšdamas subrogacinį reikalavimą, turi įrodyti konkrečius administratoriaus neteisėtus veiksmus ar neveikimą, o ne remtis vien pačiu užliejimo faktu“, – pažymi E.Langys.

Pasak advokato, sveikintina ir tai, kad teismai šią situaciją įvertino objektyviai ir nuosekliai, o tai padeda užbaigti praktiką, kuri administratoriams ir bendrijoms pernelyg dažnai tapdavo savotišku draudikų pasipelnymo šaltiniu.

Ši nutartis siunčia aiškią žinią namų bendrijoms ir administratoriams: tinkamai vykdoma techninė priežiūra, periodinės apžiūros, dokumentuotas objekto būklės vertinimas ir teisės aktų laikymasis turi esminę reikšmę ginčuose su draudikais. Tačiau, pasak AVOCAD advokato, ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakomybė negali būti preziumuojama vien dėl nelaimingo įvykio – turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.