Month: October 2024

Automobilio vertės sumažėjimas po autoįvykio – reikalavimas draudikui, kurį mažai kas žino 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Sugadinti automobilį pakliuvus į eismo įvykį, nėra itin maloni patirtis. Laimei, jei nukenčia tik turtas, nuo finansinių nuostolių įprastai gelbsti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. Tačiau, pasak teisininkų, ne visi žino, kad iš draudimo bendrovės išsireikalauti galima ne tik automobilio remonto išlaidas, bet ir sumažėjusią jo prekinę vertę.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, žalos dydis automobiliui eismo įvykio metu dažniausiai suprantamas kaip remontui reikalingos išlaidos. „Tačiau įsigyjant ar parduodant automobilį didelis dėmesys kreipiamas į tai, ar automobilis praeityje buvo papuolęs į eismo įvykį bei ar buvo tvarkytas ar ne, o jei autoįvykio faktas pasitvirtina – siekiama nusiderėti dėl automobilio kainos“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

Todėl, anot Eimanto Čepo, nereiktų pamiršti, kad egzistuoja ir kita patirtos žalos forma – dėl eismo įvykio metu patirtų sugadinimų sumažėjusi automobilio prekinė vertė. „Ir tai yra ne tik automobilio pardavėjo ar pirkėjo derybinė pozicija, bet aiškiai pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus nustatoma suma“, – pabrėžia advokatas.

Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, prekinės vertės sumažėjimas apibrėžiamas kaip transporto priemonės negrįžtamas vertės sumažėjimas dėl remonto, dažymo ar nepašalintų pažeidimų (kai transporto priemonės dalys technologiškai suremontuojamos atkuriant jų funkcines savybes, kai remonto technologinis procesas gali turėti įtakos elemento fizinei, cheminei, estetinei būklei ar tarnavimo laikui), įskaitant transporto priemonės istorijos pasikeitimą dėl įvykio fakto, palyginti su transporto priemonės verte iki apgadinimo.

Prekinės vertės sumažėjimą, kaip ir įprastą žalą, privalo atlyginti kaltininko civilinės atsakomybės draudimas. „Deja, egzistuojančiame teisiniame reglamentavime nėra aiškių nuorodų, kad eismo įvykyje nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti iš draudiko ir minėto prekinės vertės sumažėjimo“, – pastebi AVOCAD advokatas.

Pasak jo, naudojantis informavimo stoka, tikrai ne visos draudimo kompanijos nukentėjusiam asmeniui prie įprastos žalos atlyginimo pasiūlo kompensuoti ir dėl automobilio remonto darbų sumažėjusią automobilio prekinę vertę. „Jei ir pasiūloma kompensuoti minėtos vertės sumažėjimą, pasiūlyta suma ne visada apskaičiuojama objektyviai. Todėl net ir gavus draudiko pasiūlymą, vertėtų pasirūpinti nepriklausomo vertintojo išvada, kadangi prekinės vertės sumažėjimą kompensuojanti suma gali būti pakankamai reikšminga ir skaičiuojama tūkstančiais eurų“, – pažymi E. Čepas.

Tiesa, anot advokato, reikėtų atkreipti dėmesį, kad prekinės vertės netekimas apskaičiuojamas ne senesnėms kaip 5 metai nuo pirmos registracijos transporto priemonėms. „Kadangi ši kompensacija skaičiuojama  gana naujiems automobiliams, o tai reiškia ir atitinkamai didesnės vertės automobiliams, kompensacijos suma dažnu atveju gali būti pakankamai reikšminga“, – pastebi teisininkas.

Remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, eismo įvykio metu turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir turto vertinimo ataskaitomis, dokumentais, kuriais įrodomos padarytos žalos aplinkybės, faktas ir dydis, nuotraukomis, vaizdo įrašais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės.

Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu. Iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įrodinėjamas.

Apibendrinant, siekiant užtikrinti teisingą žalos atlyginimą po eismo įvykio, svarbu ne tik pasikliauti draudimo bendrovės pasiūlymu, bet ir būti atidiems bei aktyviems ginant savo teises – nepamiršti galimybės reikalauti kompensacijos už sumažėjusią automobilio prekinę vertę bei esant reikalui kreiptis į nepriklausomus ekspertus, kurie gali padėti objektyviai įvertinti žalą ir užtikrinti, kad gautumėte visą jums priklausančią kompensaciją.

Svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priminimas bankrutuojantiems fiziniams asmenims

Posted on by avocad_bxgv12hf

Fizinių asmenų bankrotas Lietuvoje egzistuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Tokiu būdu finansinių sunkumų patiriantys asmenys turi galimybę gyvenimą pradėti iš naujo. Per šį laiką sukaupta išties nemažai praktikos, tačiau, anot teisininkų, bankrutuojantys asmenys dažnai pamiršta pamatinius dalykus ir dėl to kyla labai skaudžios pasekmės.

Komentuodamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijaus Langys primena, kad viena esminių pareigų fiziniam asmeniui, ketinančiam inicijuoti bankroto procesą – kreditorių informavimas apie ketinimą inicijuoti fizinio asmens bankroto bylą.

Pasak advokato, šios pareigos vykdymas yra svarbus dėl kelių aspektų:

Pirma, fizinis asmuo pats turėtų būti suinteresuotas informuoti kreditorius apie savo bankroto procesą, kadangi užbaigus fizinio asmens bankroto bylą, nurašomi tik fizinio asmens mokumo plane nurodyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai.

Antra, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą terminą pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. Šia teise kreditoriai gali pasinaudoti tik būdami informuoti apie fizinio asmens bankroto procesą.

„Todėl asmeniui, siekiančiam atkurti savo mokumą, tenka pareiga būti aktyviam ir tinkamai informuoti visus kreditorius bei nurodyti nagrinėjamas bylas pagal kreditorių pareikštus turtinius reikalavimus“, – atkreipia dėmesį Egidijus Langys.

Pasak advokato, kreditorinių reikalavimų nurašymas pasibaigus fizinio asmens bankroto bylai yra specialus įstatymo nustatytas prievolės pasibaigimo pagrindas. Prievolė pasibaigia pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui.

„Labai svarbu suprasti, kad užbaigus fizinio asmens bankroto bylą, nurašomi tik fizinio asmens mokumo plane nurodyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai. Kitaip tariant, nusirašo tik tų kreditorių reikalavimai, kurie buvo informuoti apie bankroto procesą“, – pažymi E. Langys.

Vadinasi, kiti kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, bet neįtraukti į mokumo atkūrimo planą, arba atsiradę po bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo savaime nepasibaigia. Todėl skolininkas turi būti pats suinteresuotas įvardinti visus galimu kreditorius. Nes vėliau, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, kreditoriai galės pareikšti reikalavimus įstatymų nustatyta tvarka ir galės būti vykdomi iš fizinio asmens ir po šio asmens bankroto pabaigos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai suabsoliutino skolininko pareigą kreditorių interesų apsaugos kontekste ir nurodė, kad reikšminga aplinkybe laikytina ne tai, ar kreditorius žinojo ar turėjo žinoti apie skolininkui iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, o tai, ar bankrutuoti siekiantis fizinis asmuo tokiame procese buvo aktyvus ir tinkamai vykdė įstatyme nustatytą bankroto bylą nagrinėjančio teismo informavimo apie kitoje byloje jam pareikštus turtinius reikalavimus pareigą.

Todėl, pasak advokato, yra labai svarbu priminti tiek patiems fiziniams asmenims, tiek juos konsultuojantiems asmenims, kad būtina informuoti visus įmanomus kreditorius apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą. Tuo atveju, jeigu bankroto byla jau yra iškelta – teismą, apie vykstančius procesus kitose bylose.

„Priešingu atveju liks kaltinti tik patį save, kad pasibaigus bankroto procesui ne visos skolos, kurios galėjo būti nurašytos, buvo nurašytos“,  – pabrėžia Egidijus Langys.

(LAT 2024 m. spalio 24 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-191-381/2024)

 

Ar galima rinktis Lietuvos Respublikos teisę darbo sutarčiai su užsienio įmone?

Posted on by avocad_bxgv12hf

 

Covid-19 pandemijos dėka visuomenė atrado nuotolinio darbo privalumus. Dažnas darbdavys ar darbuotojas dar ir šiandien renkasi nuotolinį darbą arba bent jau hibridinį jo modelį. Nemažai  Lietuvoje gyvenančių asmenų, išnaudodami nuotolinio darbo galimybes, sudaro darbo sutartis ir su užsienio šalyse įsisteigusiais ir ten veiklą vykdančiais darbdaviais, tačiau faktiškai dirbdami nuotoliu iš Lietuvos.

Įprasta, kad darbo sutartį rengia darbdavys pagal savo šalies nacionalinę teisę. Paprastai darbo sutartis sudaroma darbdavio valstybine kalba, darbo sutartyje referuojama į darbdavio valstybės darbo teisės normas, darbo laikas, darbo užmokestis, atostogos, darbo sutarties nutraukimo ir kitos sąlygos darbo sutartyje nustatomos taip pat pagal darbdavio valstybės nacionalinę teisę. Tačiau, kadangi tokios darbo sutartys peržengia vienos valstybės ribas, natūraliai kyla klausimas: o gal iš tokių sutarčių kylantiems darbo santykiams vis tik turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos, iš kurios darbuotojas faktiškai atlieka savo darbo funkcijas, darbo teisės normos, kadangi būtent čia darbuotas dirba ir gyvena?

Kokiais atvejais gali būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė ir nuo ko tai priklauso, komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Sandra Mickienė.

Situacijai aptarti kaip pavyzdį paimkime Jungtinę Karalystę, t. y. įsivaizduokime, kad darbo sutartis sudaryta tarp darbuotojo (Lietuvos Respublikos nuolatinio gyventojo), kuris savo darbo funkcijas atlieka nuotoliu iš Lietuvos, ir Jungtinėje karalystėje įsisteigusios ir šioje šalyje veiklą vykdančios įmonės, kuri Lietuvoje neturi nei filialo, nei kito struktūrinio padalinio ir veiklą vykdo būtent savo šalyje (Jungtinėje Karalystėje). Tai galėtų būti administracinio pobūdžio darbai, kuriuos darbuotojai gali atlikti, prisijungdami prie darbdavio vidinių sistemų ir su vadovybe ir darbuotojais komunikuodami elektroninėmis ryšio priemonėmis.

Pasak teisininkės, šalys sudarydamos darbo sutartį, turi galimybę pačios sutartyje nurodyti, kokios šalies teisė bus taikoma tarp šalių susiklosčiusiems darbo santykiams. Tačiau dažnu atveju darbo sutartis nenumato taikytinos teisės (net ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintoje pavyzdinėje darbo sutarties formoje tokios nuostatos nėra). Nors sutartis su Jungtinėje Karalystėje įsisteigusiu ir veiklą vykdančiu darbdaviu greičiausiai būtų parengta angų kalba ir joje būtų referuojama į Jungtinės Karalystės nacionalinę teisę, tai dar nereiškia, kad visiems tarp darbuotojo ir darbdavio susiklosčiusiems darbo santykiams automatiškai būtų taikoma Jungtinės Karalystės teisė, kadangi darbo santykiai yra susiję su dviem valstybėmis.

Darbo kodekse numatyta, kad, jeigu darbo sutarties šalys nepasirinko darbo santykiams taikytinos teisės, jiems taikoma valstybės, kurioje nuolat dirbama pagal darbo sutartį, teisė. Pagal darbo kodekso komentarą, svarbiausias kriterijus čia yra nuolatinė darbo vieta, kuri reiškia vietą, kurioje (iš kurios) darbuotojas faktiškai atlieka savo pareigas.

AVOCAD teisininkė pažymi, kad nepaisant to, kad darbdavys įsisteigęs ir veiklą vykdo Jungtinėje Karalystėje, vadovaujantis šia darbo kodekso nuostata, tarp šalių susiklosčiusiems santykiams turėtų būti taikoma Lietuvos teisė. Tačiau darbo kodeksas taip pat numato išimtis, kada pastaroji taisyklė netaikoma: jeigu darbuotojas nuolat nedirba vienoje valstybėje, taikoma valstybės, kurioje yra darbuotojui pavedimus teikiantis darbdavys ar jo darbovietė, teisė. Tiek pirmoji, tiek antroji taisyklės taip pat netaikomos, jeigu pagal darbo sutarties esmę ir jos sudarymo bei vykdymo aplinkybes darbo santykiai glaudžiau susiję su kita valstybe.

Darbo kodeksas nepaaiškina, kada laikoma, kad darbo santykiai labiau susiję su viena ar kita valstybe, tačiau, atsižvelgus į teismų praktiką, aplinkybėmis, galinčiomis rodyti ryšį su viena konkrečia jurisdikcija, gali būti laikomos šios: sutarties šalių pilietybė ar priklausymas tam tikrai jurisdikcijai, sutarties kalba, sutarties sudarymo ir vykdymo vieta, sutarties valiuta, ginčų sprendimo vieta, vartojama terminija, nuoroda į taikytinas kolektyvines sutartis ir kt. Be to, reikšmingomis aplinkybėmis laikytini ir duomenys, kurioje valstybėje darbuotojas moka mokesčius nuo gaunamų pajamų, kurioje jis yra draudžiamas socialiniu draudimu ir jam taikomos atitinkamos pensijų, ligos bei invalidumo draudimo sistemos.

„Taigi jeigu šalys darbo sutartyje neapibrėžė taikytinos teisės, iš aplinkybių visumos tektų spręsti, su kuria valstybe darbo santykiai labiau susiję ir turėtų būti vadovaujamasi būtent šios šalies nacionaline teise“, – sako S. Mickienė.

Šalims pasirinkus darbo santykiams taikytiną teisę, būtų vadovaujamasi pasirinkta teise. Tačiau, net ir pasirinkus taikytiną teisę (jeigu darbdavys įsikūręs Jungtinėje Karalystėje, greičiausiai būtų pasirinkta taikyti Jungtinės Karalystės teisę), tokiai darbo sutarčiai vis tiek galėtų būti taikomos imperatyvios LR darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Anot S. Mickienės, pats Darbo kodeksas neįvardija, kokios konkrečiai imperatyvios nuostatos turėtų būti taikomos tuomet, kai sutartyje yra pasirenkama taikytina teisė. Tačiau pagal Darbo kodekso  bendrąsias nuostatas, imperatyviomis nuostatomis yra laikomi įstatymai, kiti teisės aktai arba kolektyvinės sutartys bei arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais ir nuo kurių pagal taikytinos teisės valstybės teisės aktus negalima nukrypti šalių susitarimu.

„Tokios nuostatos apimtų visas darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kurios nustato darbo sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą, ir nuo kurių negali būti nukrypstama šalių susitarimu, t. y. teisės aktai nenumato galimybės susitarti kitaip“, – sako teisininkė.

Šios nuostatos apima: maksimalųjį darbo laiką ir minimalųjį poilsio laiką; minimaliųjų kasmetinių mokamų atostogų trukmę; darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis; laikinųjų darbuotojų darbo sąlygas; darbuotojų saugą ir sveikatą; asmenų iki aštuoniolikos metų, nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių darbuotojų saugą darbe; draudimą diskriminuoti darbe; darbo sutarties sudarymą ir pasibaigimą ir pan.

Būtina paminėti, kad Lietuvos Respublikos darbo teisės imperatyvios nuostatos būtų taikomos, tik jei Jungtinės Karalystės darbo teisės nuostatos tose pačiose srityse (pavyzdžiui, darbo sutarties nutraukimo taisyklės ir kt.) suteiktų darbuotojui mažesnę apsaugą nei nustatyta Lietuvos Respublikos darbo teisėje.

Patarimai darbuotojams ir darbdaviams

„Sudarant darbo sutartis, kurios peržengia vienos valstybės ribas, rekomenduotume jose būtinai numatyti, kokios šalies teisė bus taikoma tarp šalių kilusiems darbo santykiams. Taip sumažinama potencialių ginčų tikimybė, be to, aiškiai sutariama, kad bent jau didžiajai daliai situacijų bus taikoma šalių pasirinkta teisė“, – pabrėžia AVOCAD teisininkė.

Jeigu, sudarant darbo sutartį, iš aplinkybių ir faktų visumos matyti, kad darbo sutartis galimai bus labiau susijusi su Lietuva, t. y. šalimi, iš kurios darbuotojas faktiškai atliks savo darbo funkcijas (pavyzdžiui, mokesčiai nuo darbuotojo darbo užmokesčio bus mokami Lietuvoje, darbuotojas bus draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, darbuotojo atliekamos darbo funkcijos bus susijusios su Lietuva, t. y. jis teiks paslaugas Lietuvos gyventojams, ar atliks fizinius darbus būtent Lietuvoje, o ne vien tik prisijungs prie darbdavio vidaus sistemų ir pan.), pravartu atlikti abiejų valstybių darbo teisės imperatyviųjų nuostatų analizę ir užtikrinti, kad darbuotojo atžvilgiu būtų taikomos tos šalies privalomosios darbo teisės nuostatos, kurios numato didesnę darbuotojo teisių ir interesų apsaugą.

„Nors aptarėme atvejį, kai darbo sutartis sudaryta su darbdaviu tos šalies, kuri nėra ES valstybė narė, tačiau labai panašios taisyklės būtų taikomos ir tais atvejais, kai darbo sutartys sudaromos su ES valstybėje narėje įsisteigusiu ir ten veiklą vykdančiu darbdaviu“, – atkreipia dėmesį teisininkė.

Kaip perkelti Jūsų žemės sklype esantį kelio servitutą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Jūsų žemės sklype nustatytas kelio servitutas tam, kad gretimame žemės sklype esantis Jūsų kaimynas, turėtų patekimą iki jo žemės sklypo. Ką daryti, jei sugalvojote, jog toje vietoje, kurioje yra nustatytas kelio servitutas, norėtumėte, pavyzdžiui, pasistatyti sandėliuką, o kelio servitutą perkelti į kitą vietą tačiau, kaimynas jau yra pasigerinęs gerbūvį ir jo sukūrimui investavo nemažą sumą.

Apie tai, kokias pareigas turite ir koks teisinis reglamentavimas galioja tokiai situacijai, pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininkė Viktorija Dubovskienė.

Pirmiausiai, anot teisininkės, būtina žinoti, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas svarbus nuosavybės neliečiamumo principas. „Aiškindamas šį principą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“, – atkreipia dėmesį V. Dubovsienė.

Apibūdintai situacijai spręsti, žemės sklypo savininkui, kurio sklype nustatytas kelio servitutas, daiktinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinti Civiliniame kodekse. Pagal jame nustatytą teisinį reglamentavimą, būdas, kuris turėtų būti taikomas, ginant savininko teises, priklauso nuo to, kaip pasireiškia daikto savininko teisių pažeidimas. „Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, ką turime šioje apibūdintoje situacijoje ir, jeigu nepavyksta su kaimynu susitarti, turėtų būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, pašalinimo – negatorinis ieškinys“, – pabrėžia teisininkė.

Savininko teisė reikšti negatorinį ieškinį taip pat įtvirtina Civilinis kodeksas. Pagal jį, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus:

  • kad jis yra turto savininkas;
  • kad jo teisės yra pažeistos.

Pasak AVOCAD teisininkės, minėtoje situacijoje, kad ieškovas yra turto savininkas, nebus sunku įrodyti.  Tačiau, visa įrodinėjimo našta nusikels į antrąjį punktą – kad nustatytu kelio servitutu yra pažeidžiamos savininko teisės. Modeliuokime, kad šiose faktinėse aplinkybėse, žemės sklypo savininkas laikytų, jog kaimyno gerbūvis, įskaitant, bet neapsiribojant kaimynui priklausantys vartai, tvora, medžiai, tujos ir pan. yra trukdis ir savininkas negali naudoti šių objektų užimtos žemės sklypo dalies, kelio servituto dalyje.

Tokiu atveju negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti:

  • nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus;
  • atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį;
  • uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę.

Tačiau, šioje situacijoje Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodė ir išaiškino, kad įstatymų leidėjas žemės sklypo savininko teisių pažeidimo, susijusio su gretimame žemės sklype arti sklypo ribos ar ant sklypų ribos augančiais medžiais, krūmais ir kitais augalais, skirtingai nei žemės sklypo savininko teisių pažeidimo, susijusio su gretimame žemės sklype ar ant sklypų ribos vykdomomis statybomis, tiesiogiai nesieja su teisės aktų reikalavimų pažeidimu. Todėl tam, kad būtų pagrindas tenkinti negatorinį ieškinį dėl subjektinės nuosavybės teisės, kurios pažeidimas siejamas su gretimame žemės sklype arti sklypo ribos ar ant sklypų ribos augančiais medžiais, krūmais ar kitais augalais, gynimo, ieškovas, be kita ko, privalo įrodyti, kad jo subjektinė nuosavybės teisė yra pažeista. Tai, kad byloje nustatoma, jog medžiai, krūmai ar kiti augalai auga ant sklypų ribos ar gretimame žemės sklype tokiais atstumais nuo sklypo ribos, kurie neatitinka nustatytų teisės aktuose, nėra pagrindas pripažinti, kad negatorinį ieškinį pareiškusio ieškovo subjektinė nuosavybės teisė yra pažeista.

Taigi, pasak teisininkės, reiškiant reikalavimą su negatoriniu ieškiniu, nepakanka nurodyti tik objektų, kurie, ieškinio pateikiančio subjekto pateikimu trukdo jam naudotis daiktu pagal paskirtį. Tokiu atveju reikia įrodyti, kaip tie objektai pažeidžia jo teises.

Vairuotojo teisės penkiolikmečiams be praktinio vairavimo pamokų. Spraga ar aklas pasitikėjimas?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Rudenį keliai gana sparčiai prisipildo sugrįžusiais iš atostogų miestiečiais, studentais ir mokiniais. Intensyviame miestų eisme – ir šviežiai vairuotojo teises gavę penkiolikmečiai.

Į suaugusių pasaulį žengiantiems jaunuoliams jau galima vairuoti tam tikrų specifikacijų transporto priemones (AM kategorija). Jiems galioja ir teisinė nuostata, leidžianti vairuoti be praktinių vairavimo pamokų ar praktinio vairavimo egzamino.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Lauros Briliūtės, šis unikalus reguliavimas, skirtas suteikti jauniems asmenims galimybę anksti pradėti vairuoti, pastaruoju metu kelia nemažai klausimų dėl kelių eismo saugumo.

„Susiklostė situacija, jog turime išskirtinį reguliavimą tarp Europos valstybių, pabrėžiantį poreikį išlaikyti protingą balansą tarp mobilumo didinimo ir pakankamo vairavimo įgūdžių užtikrinimo. Norint geriau suprasti Lietuvos teisinį reglamentavimą, paanalizuokime panašius reglamentavimus kitose šalyse“, –  sako teisininkė.

Lietuvoje penkiolikos metų asmenų vairavimą, siekiant gauti AM kategorijos vairuotojo pažymėjimą, reglamentuoja keli pagrindiniai teisės aktai. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas numato, kad teisę vairuoti AM kategorijos transporto priemones (mopedai ir lengvieji keturračiai) gali įgyti 15 metų sulaukę asmenys. Iš esmės lengvasis keturratis yra suprantamas kaip tam tikrų specifikacijų automobilis – maksimalus svoris 350 kg, maksimalus greitis 45 km/h, maksimalus variklio darbinis tūris 50 kubinių centimetrų.

Lietuvos teisės aktai numato, jog tam, kad būtų įgyta teisė vairuoti AM kategorijos transporto priemonę, būtina išlaikyti tik teorinį egzaminą, o praktinio vairavimo pamokos ar egzaminas nėra reikalaujami. Šis liberalus požiūris, anot teisininkės, labai išsiskiria iš griežtesnių reikalavimų, taikomų daugelyje kitų šalių, kur būtinas praktinis mokymas ir vairavimo egzaminas net ir mažo greičio transporto priemonėms.

Nors tokiu reguliavimu siekiama suteikti jauniems vairuotojams didesnį savarankiškumą, leidimas vairuoti be praktinio mokymo padidina avarijų riziką, net ir mažo greičio transporto priemonėse. Statistikos duomenys rodo, kad jauni ir nepatyrę vairuotojai dažniau patenka į eismo įvykius. Praktinis mokymas ir vairavimas prižiūrint yra laikomi esminiais faktoriais, mažinančiais šią riziką daugelyje šalių.

„Nors Lietuvos įstatyminė bazė orientuota į mobilumo didinimą, keletas pasiūlymų, kaip pagerinti kelių eismo saugumą, galėtų būti apsvarstyti, pavyzdžiui, privalomų praktinių pamokų įvedimas, praktinio vairavimo egzamino taikymas arba probacijos laikotarpio sukūrimas jauniems vairuotojams. Šios reformos labiau suderintų Lietuvos reglamentavimą su tarptautiniais standartais, kur daugelyje šalių reikalaujama tiek teorinio, tiek praktinio mokymo jauniems vairuotojams“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Visgi šiuo metu yra inicijuojamos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo projekto pataisos, kuriomis teisę vairuoti šias transporto priemones galėtų įgyti asmenys nuo 16-os metų, o taip pat būtų privalomi užbaigti ne tik teorinio, bet ir praktinio vairavimo kursai bei išlaikytas praktinis egzaminas.

„Tačiau jei pažvelgtume į kitas valstybes, jos yra sukūrusios išsamesnes sistemas jauniems vairuotojams, reikalaujančias teorinio žinių patikrinimo, praktinių pamokų ir vairavimo prižiūrint, siekiant užtikrinti eismo saugumą“, – pastebi teisininkė.

Vokietijoje vairuotojai nuo penkiolikos metų privalo išlaikyti teorinį egzaminą, dalyvauti privalomose praktinio vairavimo pamokose, kurias veda sertifikuotas vairavimo instruktorius, išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, kurio metu patikrinami vairavimo įgūdžiai realiame eisme.

Prancūzijoje teisę vairuoti AM kategoriją apima privalomi praktiniai mokymai. Privaloma baigti 8 valandų praktinio mokymo kursą su licencijuotu instruktoriumi. Prancūzijoje nėra numatomas reikalavimas laikyti praktinį egzaminą, tačiau, priešingai nei pagal Lietuvos teisinį reglamentavimą, tokius įgūdžius suteikia privalomi praktiniai mokymai.

Jungtinėje Karalystėje taikoma laipsniškos vairavimo teisės sistema (Graduated Driver Licensing, GDL). Ji apima laikiną vairuotojo pažymėjimą, kuris leidžia vairuoti tik su priežiūra (paprastai vienerius metus). Taip pat yra reikalaujama išlaikyti tiek teorinį egzaminą, tiek praktinį vairavimo egzaminą. Ši sistema numato apribojimus vairavimui naktį arba su keleiviais, siekiant sumažinti avarijų riziką pavojingiausiomis vairavimo sąlygomis. „GDL sistema galėtų tapti probacijos laikotarpio modeliu Lietuvoje, leidžiančiu jauniems vairuotojams įgyti patirties kontroliuojamomis sąlygomis, pavyzdžiui, prižiūrint vairavimą ar apribojant vairavimo zonas ir laiką, kol bus įgytos pilnos vairavimo teisės“, – sako AVOCAD teisininkė.

Suomijoje yra įtvirtinti reikalavimai išlaikyti teorijos egzaminą ir pabaigti praktines pamokas prieš gaunant bet kokią vairuotojo pažymėjimo kategoriją. Be to, siekiant užtikrinti, kad jauni vairuotojai suprastų su vairavimu susijusią riziką ir atsakomybę, čia didelis dėmesys skiriamas kelių eismo saugumui visoje švietimo sistemoje.

Pasak Karolinos Briliūtės, analizuodami tokių šalių kaip Vokietijos, Prancūzijos Jungtinės Karalystės ir Suomijos reglamentavimą, tikrai galime rasti būdų, kaip patobulinti Lietuvos sistemą: numatyti reikalavimą privalomo praktinio vairavimo pamokoms, įtvirtinti praktinį vairavimo egzaminą, pritaikytą AM kategorijos transporto priemonėms, įdiegti laipsniško licencijavimo sistemą, kurioje jauni vairuotojai pradėtų nuo bandomojo pažymėjimo, leidžiančio vairuoti su priežiūra arba su apribojimais, prieš suteikiant visas vairavimo teises, tobulinti kelių eismo saugumo švietimo programas, siekiant išmokyti jaunus vairuotojus apie riziką ir atsakomybę, susijusią su vairavimu, ypač su mažo greičio transporto priemonėmis, apriboti 15-mečių vairavimo zonas ir laiką, siekiant užtikrinti, kad jie nevažiuotų didelės rizikos vietovėse, tokiose kaip greitkeliai, ar vairuotų naktį.

„Šios siūlomos reformos, pritaikytos pagal tarptautinę geriausią praktiką, padidintų kelių eismo saugumą Lietuvoje, tuo pačiu išlaikant įstatymo pirminį tikslą – suteikti jaunimui daugiau mobilumo“, – pažymi teisininkė.