Darbo sutarties nutraukimas: ką turėtų žinoti darbuotojas ir darbdavys?

Įmonių sėkmė ir pelnas priklauso nuo daugybės veiksnių, vienas iš jų – darbuotojų įsitraukimas į įmonės veiklą ir jų pasiekiami rezultatai. Sėkmingos įmonės puikiai supranta, kad konkurencingoje rinkoje svarbu turėti efektyviai dirbančią komandą, kurios kiekvienas narys prisideda prie bendrų tikslų.

Tačiau, ką daryti, kai darbuotojo darbo rezultatai neatitinka darbdavio lūkesčių? Kaip teisėtai nutraukti darbo sutartį tokiais atvejais? Ką turėtų žinoti darbuotojai, kad apsaugotų savo interesus ir išvengtų neteisėto atleidimo? Į visus šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Laura Jodeliukaitė.

Darbdaviui nustačius, kad darbuotojo darbo rezultatai nepatenkinami, o išbandymo laikotarpis dar nėra pasibaigęs, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį su darbuotoju Darbo kodekso 36 straipsnio pagrindu, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos.

„Jeigu darbuotojo išbandymo laikotarpis yra pasibaigęs, darbo sutarties su darbuotoju nutraukimas dėl darbuotojo nepatenkinamų darbo rezultatų užtrunka ilgiau ir tampa sudėtingesnis“, – pastebi teisininkė.

Pasak jos, pasibaigus darbuotojo išbandymo laikotarpiui, Darbo kodeksas suteikia darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį jeigu darbuotojas nepasiekia sutartų darbo rezultatų pagal rezultatų gerinimo planą. Darbo kodekse numatyta, kad darbuotojo darbo rezultatai gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį, jeigu darbuotojui raštu buvo nurodyti jo darbo trūkumai ir nepasiekti asmeniniai rezultatai ir buvo bendrai sudarytas rezultatų gerinimo planas, apimantis laikotarpį, ne trumpesnį negu du mėnesiai, ir šio plano vykdymo rezultatai nepatenkinami.

Teisininkė pažymi, kad norint teisėtai nutraukti darbo sutartį  darbdaviui nepakanka tik informuoti darbuotoją, kad jo darbo rezultatai yra nepatenkinami, pasak jos, būtina laikytis šios konkrečios darbo sutarties nutraukimo tvarkos:

Pirma, darbuotojui raštu turi būti nurodyti jo darbo trūkumai ir nepasiekti asmeniniai rezultatai;

Antra, darbdavys ir darbuotojas turi sudaryti rezultatų gerinimo planą ne trumpesniam nei 2 mėnesių terminui;

Trečia, suėjus numatytam rezultatų gerinimo plano įvykdymo terminui ir įvertinus plano vykdymo rezultatus bus nustatyta, kad šio plano vykdymo rezultatai yra nepatenkinami.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį:

  • Nustatyti darbo trūkumai turi būti aiškiai pristatyti ir paaiškinti darbuotojui

Darbdavys nurodydamas darbuotojui jo darbo trūkumus neturi apsiriboti nurodymu, kad darbuotojas dirba netinkamai, o nurodyti kokių konkrečių rezultatų, tikslų darbuotojas nepasiekė. Nustatytu teisiniu reguliavimo tikslas yra leisti darbuotojui pasitaisyti ir juo yra siekiama, kad darbdavys aktyviai dalyvautų vertinant darbuotojo individualius darbo rezultatų nepasiekimo priežastis bei darbuotojui būtų sudarytos visos sąlygos tinkamai įvertinti savo darbo trūkumus ir juos ištaisyti.

  • Darbuotoją reikia tinkamai informuoti apie pasekmes neįvykdžius rezultatų gerinimo plano

Kai yra sudaromas rezultatų gerinimo planas, darbdavys darbuotoją turi tinkamai informuoti apie šio plano neįvykdymo pasekmes. Iš darbdavio informavimo darbuotojas turi aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti (o ne numanyti ar atspėti), kad nepasiekus sutartų darbo rezultatų pagal rezultatų gerinimo planą, darbo sutartis su darbuotoju bus nutraukta.

  • Darbdavys neturi sudaryti rezultatų gerinimo plano vienašališkai, o turi jį suderinti kartu su darbuotoju

Darbo kodeksas reglamentuoja, kad rezultatų gerinimo planas turi būti sudarytas tiek darbuotojo, tiek darbdavio bendrai, todėl tokiam planui reikia ir darbuotojo pritarimo. Jeigu darbuotojas nepritaria tokiam planui, jo nepasirašo, o darbdavys nutraukia darbo sutartį, darbuotojo atleidimas tokiais atvejais gali būti pripažintas neteisėtu.

  • Darbuotojo rezultatų gerinimo plane nustatyti konkrečius siektinus rezultatus ir jų vertinimo kriterijus

Rezultatų gerinimo planas turi būti kuo konkretesnis. Siektini rezultatai neturi būti įvardijami kaip: dirbti efektyviau ir kt. Iš plano turi būti aišku kokius konkrečius rezultatus, tikslus darbuotojas turi pasiekti, kad išvengtų galimo atleidimo. Siekiant įvertinti ar darbdavys objektyviai vertino plano rezultatus, turi būti nustatyti aiškūs kriterijai, iš kurių būtų galima spręsti kada sudarytą rezultatų gerinimo planą bus galima laikyti įvykdytu (pavyzdžiui, ar plano įvykdymui reikia pasiekti 100 proc. atitinkamų rodiklių, ar pakanka tik didesnės jų dalies įgyvendinimo).

Anot AVOCAD teisininkės, darbuotojo rezultatų gerinimo plane neturi būti nustatyti tokie rezultatai, tikslai, kurių objektyviai nėra įmanoma pasiekti. Rezultatų gerinimo planas turi būti realiai įvykdomas, darbuotojui nustatyti tikslai įgyvendinami ir susiję su darbuotojo vykdomomis funkcijomis.

Taigi, su darbuotoju dėl nepatenkinamų jo darbo rezultatų nutraukti darbo sutartį bus galima tik tuomet  kai darbuotojas nepasieks sutartų rezultatų pagal rezultatų gerinimo planą, be to bus tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra.

Pasak teisininkės Lauros Jodeliukaitės, reikėtų nepamiršti, kad atleidžiamam darbuotojui turės būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Be to, darbuotojas turi būti įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą darbo kodekse nustatyta tvarka.

Kai darbdavio netenkina darbuotojo darbo rezultatai darbdavys taip pat gali pasiūlyti darbuotojui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Toks pasiūlymas turėtų būti pateiktas raštu, o  pasiūlyme turėtų būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbuotojo sutikimas su darbdavio pasiūlymu taip pat turėtų būti išreikštas raštu.

 

Kokie iššūkiai laukia šeimos narių paveldint turtą?

Mirus artimajam tenka išgyventi ne tik netekties skausmą, bet ir rūpintis mirusiojo palikto turto paveldėjimu ir tvarkymu. Dėl gedulo ir teisinių niuansų neišmanymo, dažnas paveldėtojas sutrinka ir nežino, kokias teises turi į velionio turtą ir kokius veiksmus privalo atlikti, siekiant priimti palikimą. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas trumpai apžvelgia esminius paveldėjimo teisės niuansus.

Paveldimas turtas priimamas visas

Pasak teisininko būtina žinoti, kad mirusiojo asmens turtą, kitaip nei gali manyti dauguma, dažnai sudaro netik materialūs dalykai (tokie kaip automobilis, namas, butas, kilnojamieji daiktai), tačiau ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), kai kurios palikėjo buvusios teisės (turtinės reikalavimo teisės, autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius), palikėjo turtinės prievolės (skolos, kiti įsipareigojimai).

Taigi, po palikėjo mirties įpėdiniams pereina visos palikėjo teisės ir pareigos, todėl palikimas gali būti priimamas tiktai visas, palikimas negali būti priimtas tik iš dalies, pavyzdžiui priimamos tik reikalavimo teisės ir materialūs daiktai, o skolos nepriimamos. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, visos teisės ir pareigos pereina įpėdiniui nepriklausomai nuo to, ar jis apie jas žinojo ar ne.

Paveldėjimas pagal įstatymą

Turtą paveldėti galima dviem būdais:

  • Pagal įstatymą
  • Pagal testamentą.

Paveldėjimas pagal įstatymą įvyksta tada, kai palikėjas nebuvo sudaręs testamento arba testamentas ar jo dalis pripažinta negaliojančiu. Civiliniame kodekse įtvirtintas baigtinis įpėdinių šešių eilių sąrašas, kurie turi teisę paveldėti pagal įstatymą. Įstatymas numato šias įpėdinių eilės:

  • Pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;
  • Antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;
  • trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;
  • ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės;
  • penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);
  • šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

Teisininkas atkreipia dėmesį į tai, kad paveldint pagal įstatymą, aukštesnės eilės įpėdiniai turi pirmumą paveldėti palikėjo turtą lygiomis dalimis. Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi tik jeigu aukštesnės eilės įpėdiniai nepriėmė palikimo arba šių tiesiog nėra.

„Pagal nurodytą tvarką būtų galima pamodeliuoti situaciją. Tarkim mirusysis turėjo tris vaikus, tokiu atveju kiekvienas vaikas atitinkamai paveldėtų 1/3 viso mirusiojo turtą. Jeigu du vaikai atsisakytų priimti palikimą, visas turtas atitektų likusiam vaikui. Antros eilės įpėdiniai (tėvai, vaikaičiai) paveldėtų tik tokiu atveju jei nei vienas iš mirusiojo vaikų nepriimtų palikimo. Taip pat paminėtina, kad įvaikiai yra prilyginami mirusiojo vaikams pagal kilmę ir jie paveldi pagal bendrą palikėjų vaikams nustatytą tvarką“, – pabrėžia Rokas Puodžiūnas.

Sutuoktinio paveldėjimas

Mirusiojo sutuoktinis nėra nurodytas nei vienoje eilėje, nes pergyvenęs sutuoktinis nėra laikomas įpėdiniu. „Tačiau tai nereiškia, kad sutuoktinis neturi jokios teisės į paliktą turtą, pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal specialią teisę kartu su pirmos arba antros eilės įpėdiniais“, – sako AVOCAD teisininkas. Tuo siekiama užtikrinti, kad didžioji palikimo turto dalis pereitų mirusiojo asmens vaikams. Sutuoktinio paveldėjimo tvarka:

  • Jei sutuoktinis paveldi su pirmos eilės įpėdiniais, jis paveldi 1/4 palikimo su sąlyga jei įpėdinių ne daugiau kaip trys neįskaitant sutuoktinio.
  • Jeigu pirmos eilės įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais.
  • Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo.
  • Jeigu pirmos ir antros eilės įpėdinių nėra arba šie nepriima palikimo, tada – žemesnių eilių įpėdiniai nepaveldi, o visą palikimą paveldi pergyvenęs sutuoktinis.

„Taigi, jeigu dar kartą pažvelgtume į prieš tai nagrinėtą situaciją, kad mirusysis turėjo tris vaikus ir pridėtume sutuoktinę, tai pagal paminėtas taisykles visi 3 vaikai ir sutuoktinė paveldėtų lygiai po vieną ketvirtadalį viso palikimo. Sutuoktinis paveldėtų ketvirtadalį turto ir tuo atveju jei tik 1 vaikas nuspręstų priimti palikimą“, – atkreipia dėmesį Rokas Puodžiūnas.

Paveldėjimas pagal testamentą

Paveldėjimas pagal įstatymą neįvyksta, jeigu buvo sudarytas testamentas. Asmuo, nusprendęs sudaryti testamentą, turi teisę palikti savo turtą bet kuriems asmenims. Jais gali būti tiek asmenys, priklausantys įpėdiniams pagal įstatymą, tiek jiems nepriklausantys.

Pasak teisininko, būtina žinoti, kad testatorius nėra visiškai laisvas palikti visą savo turtą tretiesiems asmenims ir visiškai pamiršti likusius šeimos narius. Tais atvejais, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, nušalina nuo palikimo, tokiems asmenims suteikiama teisė į privalomąją palikimo dalį.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką, šeimos narys, norintis pasinaudoti teise į privalomąją palikimo dalį turi atitikti visas šias sąlygas:

  1. Turi patekti į nustatytų asmenų ratą t. y. asmuo yra palikėjo vaikas (įvaikis), sutuoktinis, tėvas (įtėvis) (subjektų ratą apibrėžianti sąlyga);
  2. asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas (išlaikymo reikalingumo sąlyga);
  3. palikėjas testamentu šiam asmeniui neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (privalomosios turto dalies dydžio sąlyga).

Teismas privalo įvertinti visą palikimo atsiradimo dieną asmens turtinę padėtį ir konstatuoti, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinųjų savo poreikių.

Palikimo priėmimas

Palikimas gali būti priimamas pateikiant pareiškimą notarui arba pradėjus turtą faktiškai valdyti. Kadangi siekiant įrodyti, kad palikimas buvo priimtas faktiškai jį valdant tektų kreiptis į teismą ir pateikti įrodymus, kad palikimas buvo valdomas, naudojamas arba disponuojamas kaip savas. Todėl paprastesnis būdas yra kreiptis su pareiškimu į palikimo vietos atsiradimo notarą.

Pareiškimas turi būti paduodamas per 3 mėn. nuo palikėjo mirties. Įstatymas numato teisę įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, jį atnaujinti kreipiantis į teismą, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kartu su pareiškimu apie palikimo priėmimą pateikiami dokumentai, kurie pagrįstų įpėdinio teisę paveldėti (mirties liudijimas, giminystės ryšį įrodantys dokumentai ir kt.).

Notaras patikrina Testamentų registre ar buvo sudarytas testamentas. Jei testamentas buvo sudarytas, notaras paskiria testamento skelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims.

Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas praėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.

Pasak teisininko, į paveldimo turto sudėtį patenka ir palikėjo buvę įsipareigojimai (skolos). Todėl gali pasitaikyti tokių atvejų, kad palikėjo skolos viršija paveldimo turto vertę ir tokiu atveju už palikėjo skolas įpėdiniui tenka atsakyti visu savo asmeniniu turtu. Gali atrodyti, kad vienintelis būdas išvengti tokios situacijos yra atsisakyti palikimo arba jo nepriimti. Tačiau prieš priimant paliki įpėdinis ne visada žino tikslios skolų sumos ir kreditorių skaičiaus. Todėl įpėdinis gali nuspręsti priimti palikimą pagal apyrašą, tokiu būdų apribodamas savo atsakomybę už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu.

Norėdamas priimti palikimą pagal apyrašą, įpėdinis turi išreikšti tokį norą paduodamame pareiškime dėl palikimo priėmimo. Asmeniui kreipiantis į notarą dėl palikimo priėmimo, notaras turėtų išaiškinti palikimo priėmimo formas ir jų teisines pasekmes. Jeigu yra kelis įpėdiniai ir bent vienas iš jų priėmė palikimą pagal turto apyrašą, tai laikoma, kad visi įpėdiniai palikimą priėmė pagal turto apyrašą.

Notaras išduoda vykdomąjį pavedimą dėl turto apyrašo sudarymo, kurį įpėdinis ne vėliau kaip per dvi savaites turi pateikti antstoliui. Antstolis turi sudaryti turto apyrašą per vieną mėnesį, o kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug palikėjo kreditorių – per tris mėnesius.

Individualios įmonės paveldėjimas

Pasak AVOCAD teisininko, įstatymas numato tam tikrą paveldėjimo specifiką, kai objektas yra individuali įmonė. Kelių asmenų paveldėtą individualią (personalinę) įmonę pirmenybės teise gauti natūra turi tas įpėdinis, kuris pats nori ir gali tvarkyti paveldėtą įmonę. Šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į gaunančio įmonę natūra galimybę atsiskaityti su kitais įpėdiniais. Notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, turi išsiaiškinti, kokia yra visų įpėdinių pozicija dėl noro ir galimybių tvarkyti paveldimą įmonę. Nepavykus susitarti, ginčą nagrinėti tektų teisme.

Taigi, siekiant tinkamai priimti palikimą patartina pirmiausia kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą, kuri yra nustatoma pagal paskutinę palikėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Notaro biuro adresą galima surasti šiame puslapyje: https://www.notarurumai.lt/. O esant ginčams dėl palikimo kylaičiams tarp įpėdinių arba abejojant notaro atliekamų veiksmų teisėtumu, būtina kreiptis advokatų pagalbos.