Month: September 2026

Nuo paslėpto gedimo iki sutarties nutraukimo: naudotų automobilių sandorių rizikos verslui

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nors degalų kainos auga, o elektromobilių pardavimai Lietuvoje siekia naujus rekordus, didžiąją šalies automobilių parko dalį vis dar sudaro senesnės transporto priemonės. Jos aktyviai keičia savininkus antrinėje rinkoje – naudotus automobilius perka ir parduoda ne tik gyventojai, bet ir jų prekyba užsiimančios bendrovės, automobilių parkus valdančios įmonės, nuomos, transporto, statybos ir kitų sektorių verslai.

Kartu su didele naudotų automobilių rinka neišvengiama ir teisinių ginčų. Po sandorio paaiškėję techniniai gedimai, nuslėpti defektai, tikrovės neatitinkanti rida ar automobilio istorija, ankstesni eismo įvykiai bei skirtingas pirkėjo ir pardavėjo supratimas, kokios būklės automobilis iš tiesų buvo parduotas, gali tapti ne tik pretenzijų, bet ir teisminio proceso priežastimi.

O verslui tokio ginčo kaina gali būti gerokai didesnė nei automobilio remontas. Tam tikrais atvejais pirkėjas gali siekti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, susigrąžinti už automobilį sumokėtą kainą ir reikalauti atlyginti kitus patirtus nuostolius.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog automobilis yra naudotas, savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už jo kokybę. „Versle vis dar pasitaiko požiūris, kad naudotas automobilis parduodamas toks, koks yra, todėl po sandorio visa rizika automatiškai pereina pirkėjui. Teisiniu požiūriu situacija nėra tokia paprasta. Automobilio amžius, rida ir natūralus nusidėvėjimas neabejotinai svarbūs vertinant jo būklę, tačiau pardavėjui išlieka pareiga pateikti teisingą informaciją ir neperduoti pirkėjui automobilio su neatskleistais trūkumais, už kuriuos jis atsako“, – sako M. Baigys.

„Naudotas“ nereiškia „be atsakomybės“

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad naudotas automobilis negali būti vertinamas pagal tokius pačius kokybės kriterijus kaip naujas. Pirkėjas turi įvertinti jo amžių, ridą, ankstesnio naudojimo intensyvumą ir natūralų nusidėvėjimą. Tačiau net ir naudotas automobilis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, turi būti tinkamas naudoti pagal įprastą paskirtį.

Vien tai, kad automobilis važiuoja, dar nebūtinai reiškia, kad jis yra tinkamos kokybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad naudoto automobilio kokybė vertinama atsižvelgiant ir į tai, ar juo galima naudotis pagal paskirtį be didelių trikdžių, nepatogumų ar papildomų sąnaudų.

Verslui tai ypač aktualu todėl, kad ginčo objektu dažnai tampa ne tik pats gedimas, bet ir tai, ką pardavėjas apie automobilį žinojo, ką nurodė pirkėjui ir kas buvo užfiksuota sutartyje.

Rida, eismo įvykiai, esami techniniai gedimai, ankstesni reikšmingi pažeidimai ar kitos automobilio vertę ir tinkamumą naudoti lemiančios aplinkybės gali turėti esminę reikšmę. Teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai klaidingai nurodyta automobilio rida pripažinta tokiu reikšmingu neatitikimu, kuris gali sudaryti pagrindą reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pasak advokato, atsukta rida paslėptas defektas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ridos suklastojimą reikėtų vertinti ne tik kaip melagingos informacijos apie parduodamą daiktą pateikimą, bet ir kaip paslėptą daikto trūkumą, kurio pasekmės jį įsigijusiam asmeniui pasireikš vėliau – tiek būtinybe esminius automobilio agregatus, detales keisti kur kas anksčiau nei galima buvo planuoti įsigyjant automobilį, tiek valdant mažesnės vertės, nei sumokėtą daiktą, tiek gaunant ženkliai mažesnę, nei turėtų kainą pardavimo atveju.

„Profesionaliam automobilių pardavėjui ypač rizikinga sutartyje apsiriboti bendromis formuluotėmis, kad pirkėjas automobilį apžiūrėjo ir dėl jo būklės pretenzijų neturi. Tokia sąlyga savaime nėra universalus skydas nuo atsakomybės. Kilus ginčui bus vertinama, ką pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kokią informaciją pateikė, kokie trūkumai buvo atskleisti ir ar pirkėjas realiai galėjo juos nustatyti“, – pažymi AVOCAD advokatas M. Baigys.

Kada automobilis gali „sugrįžti“ pardavėjui?

Viena finansiškai skaudžiausių ginčo baigčių automobilių prekybos verslui – pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas ir restitucija. Tokiu atveju pardavėjui gali tekti susigrąžinti automobilį ir grąžinti už jį gautą kainą, o priklausomai nuo konkrečios situacijos gali kilti klausimas ir dėl kitų pirkėjo patirtų nuostolių.

Tačiau kiekvienas po automobilio pardavimo nustatytas gedimas automatiškai nereiškia, kad pirkėjas gali grąžinti transporto priemonę ir pareikalauti visos sumokėtos kainos.

Tai iliustruoja ir naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. 2026 m. teismas, nagrinėdamas ginčą dėl nekokybiško automobilio, akcentavo teisių gynimo būdų eiliškumą ir sutarties nutraukimo, kaip griežčiausios priemonės, pagrįstumą. Vartojimo santykiuose pardavėjui paprastai pirmiausia turi būti suteikta galimybė užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą – pašalinti trūkumą ar pakeisti prekę, o sutarties nutraukimui turi egzistuoti įstatyme numatytos sąlygos.

Svarbu tai, kad ši konkreti byla buvo susijusi su vartojimo pirkimo–pardavimo santykiais. Kai naudotą automobilį savo verslo veiklai perka juridinis asmuo, vartotojams nustatyta speciali apsauga savaime netaikoma. B2B santykiuose dar didesnę reikšmę įgyja sutarties sąlygos, abiejų šalių profesionalumas, iki sandorio atliktas automobilio patikrinimas ir konkretūs pardavėjo pareiškimai bei garantijos dėl transporto priemonės būklės.

„Sutarties nutraukimas yra labai rimta teisinė pasekmė, todėl vien fakto, kad po sandorio automobilis sugedo, nepakanka. Reikia atsakyti į daug klausimų: ar trūkumas egzistavo automobilio perdavimo metu, ar pirkėjas apie jį žinojo arba galėjo žinoti, ar pardavėjas pateikė teisingą informaciją ir kiek pats trūkumas yra reikšmingas. Būtent šios aplinkybės dažniausiai ir nulemia ginčo kryptį“, – aiškina M. Baigys.

Gedimą radęs pirkėjas taip pat turi pareigų

Rizikų turi ne tik pardavėjas. Automobilį savo veiklai perkanti įmonė taip pat turėtų pasirūpinti įrodymais dar iki sudarant sandorį.

Svarbūs gali būti automobilio diagnostikos duomenys, serviso išvados, istorijos ataskaitos, skelbimo kopija, pardavėjo pateikta informacija ir šalių susirašinėjimas. Jeigu gedimas nustatomas jau po automobilio įsigijimo, reikšmę įgyja ir tai, kaip elgiasi pats pirkėjas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs situaciją, kai pirkėjas pardavėją apie automobilio trūkumus informavo tik jau pradėjęs remonto darbus. Dėl to pardavėjas neteko galimybės pats įvertinti nustatytų gedimų ir pasirinkti jų šalinimo būdo. Šios aplinkybės buvo reikšmingos sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės ir atlygintinų išlaidų.

„Jeigu po sandorio nustatomas rimtas gedimas, pirmas žingsnis neturėtų būti automobilio išardymas ar brangus remontas savo pasirinkimu. Pirmiausia trūkumą reikėtų tinkamai užfiksuoti ir apie jį informuoti kitą sutarties šalį. Priešingu atveju net ir pagrįstą reikalavimą vėliau gali būti gerokai sunkiau įrodyti“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Keli sakiniai sutartyje gali kainuoti dešimtis tūkstančių

Automobilių prekyba užsiimančioms įmonėms viena svarbiausių praktinių taisyklių – kuo tiksliau užfiksuoti parduodamos transporto priemonės būklę.

Jeigu žinoma apie konkrečius gedimus, ankstesnius pažeidimus, atliktus reikšmingus remonto darbus ar kitus svarbius trūkumus, juos verta aiškiai įvardyti sutartyje arba jos priede. Taip pat svarbu išsaugoti automobilio diagnostikos, remonto ir aptarnavimo dokumentus, ridą pagrindžiančius duomenis bei informaciją, kuri buvo pateikta pirkėjui prieš sudarant sandorį.

Atsargiai reikėtų vertinti ir informaciją skelbimuose. Jei automobilis reklamuojamas kaip „idealios būklės“, „be defektų“, nurodoma konkreti rida ar pateikiami kiti kategoriški teiginiai apie jo istoriją ir techninę būklę, kilus ginčui tokia informacija gali tapti reikšmingu įrodymu, kokios automobilio savybės pirkėjui buvo deklaruotos.Kita vertus, ir automobilį perkanti įmonė neturėtų manyti, kad sutarties nutraukimas visais atvejais bus paprasčiausias kelias. Ginčo atveju reikės vertinti trūkumo pobūdį ir reikšmingumą, jo atsiradimo momentą, pardavėjo pateiktą informaciją, galimybę gedimą pašalinti ir pačios sutarties sąlygas.

„Naudoto automobilio sandoryje keli sakiniai sutartyje gali lemti dešimčių tūkstančių eurų ginčo baigtį. Todėl tiek parduodančiam, tiek perkančiam verslui svarbu ne tik pasirašyti standartinę transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir tiksliai užfiksuoti faktinę automobilio būklę, žinomus trūkumus, šalių pareiškimus bei atsakomybės ribas. Kuo daugiau neaiškumų paliekama sandorio metu, tuo daugiau erdvės ginčui lieka vėliau“, – apibendrina AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

 

Eismo įvykis užsienyje: kada žalos atlyginimo iš užsienio draudiko galima reikalauti Lietuvoje?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Tarptautinius pervežimus vykdančiam verslui eismo įvykiai kitose Europos Sąjungos valstybėse yra kasdienybė. Su tuo gali susidurti ir bet kuris automobiliu po Europą keliaujantis ar eismo įvykyje kaip pėstysis nukentėjęs Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau dažnai tuo rūpesčiai nesibaigia, o tikrieji sunkumai prasideda po eismo įvykio – kai reikia atgauti patirtus nuostolius iš kitoje Europos Sąjungos valstybėje veikiančios draudimo bendrovės.

Nors ES sistema sukurta taip, kad nukentėjusiam asmeniui nereikėtų vienam aiškintis su kitos valstybės narės draudiku – draudimo bendrovės kitose valstybėse narėse turi žalų administravimo atstovus, – praktikoje pats atstovo buvimas dar negarantuoja greito ir visiško nuostolių atlyginimo.

Pasitaiko situacijų, kai žalos administravimas užsitęsia dėl to, kad jo atstovas arba pats draudikas vilkina sprendimo priėmimą, nustatytais terminais neišmoka draudimo išmokos, nesutinka atlyginti visų nuostolių, vis prašo papildomų dokumentų ar paaiškinimų arba skirtingai vertina eismo įvykio aplinkybes. Vežėjui tai gali reikšti ne tik ilgą laiką neatlygintas išlaidas už transporto priemonės, krovinio gelbėjimą, eismo įvykio vietos sutvarkymą (kurios ES šalyse gali kainuoti milžiniškas sumas), tačiau ir įmonės veiklos sutrikdymą bei lemti dar didesnius nuostolius dėl prastovų, negautų pajamų ir pan. „Verslui svarbiausia suprasti, kad kitos valstybės draudiko sprendimas nėra paskutinis taškas. Jeigu atsakingas draudikas nepagrįstai atsisako atlyginti visus nuostolius arba žalos administravimas užsitęsia itin ilgai, reikia įvertinti, ar toliau susirašinėti su draudiku, ar vis tik savo teises apginti teisme“, – sako AVOCAD advokatas, draudimo teisės ekspertas Julius Sakalauskas.

Eismo įvykis užsienyje nebūtinai reiškia bylą užsienyje

Viena svarbiausių ES motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemos garantijų nukentėjusiam asmeniui – galimybė už eismo įvykį atsakingo asmens draudikui pareikšti tiesioginį ieškinį savo valstybės teisme. ES teisės aktai numato specialią eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų apsaugą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad eismo įvykyje nukentėjęs asmuo, kai tenkinamos tam reikalingos sąlygos, gali tiesiogiai pareikšti ieškinį atsakingo asmens draudikui savo gyvenamosios vietos valstybės teisme.

Lietuvos teisėje ši galimybė taip pat įtvirtinta aiškiai: Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantis nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę prieš kitos ES valstybės narės atsakingą draudiką pradėti teismo procesą Lietuvoje.

Verslo atveju kiekvienos situacijos jurisdikcija turi būti vertinama individualiai – atsižvelgiant į įmonės buveinę, transporto priemonės registracijos vietą, atsakingo draudiko veiklos vietą ir kitus konkrečios bylos aspektus. „Vežėjui, kurio transportas nuolat juda po skirtingas Europos valstybes, galimybė ginčą spręsti Lietuvoje yra labai reikšminga. Užuot organizavus procesą kitoje šalyje, ieškojus vietos teisininkų ir sprendus kalbos bei procesinius klausimus, pirmiausia verta įvertinti, ar konkretus ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos teisme“, – pažymi J. Sakalauskas.

Kodėl svarbus draudiko atstovas Lietuvoje?

Kitos ES valstybės draudiko atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti Lietuvoje nėra vien tik kontaktinis asmuo, kuriam persiunčiami dokumentai. Jis skiriamas žalos administravimo ir išmokos mokėjimo funkcijoms šio draudiko vardu atlikti.

Svarbi ir dar viena praktinė aplinkybė: ES Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad žalų sureguliavimo atstovo įgaliojimai apima ir jo pareigą priimti teismo procesinius dokumentus, reikalingus procesui dėl žalos atlyginimo nukentėjusio asmens nuolatinės buveinės vietos teisme pradėti.

Tai praktiškai labai palengvina nukentėjusio asmens padėtį ir pagreitina teismo procesą, nes tam, kad užsienio draudikas būtų informuotas apie kitoje ES valstybėje pradėtą teismo procesą, užtenka ieškinį ir teismo dokumentus įteikti šio draudiko atstovui. Be to, taupomi bylos kaštai, nes nereikia visų dokumentų versti į užsienio kalbą ir siųsti tiesiogiai į kitą valstybę.

Kada verta nebelaukti?

Pasak J. Sakalausko, viena dažnesnių klaidų – pernelyg ilgai tikėtis, kad draudiko pozicija pasikeis vien tęsiant susirašinėjimą. „Jeigu draudikas atsisako atlyginti pagrįstus nuostolius, siūlo išmokėti akivaizdžiai per mažą draudimo išmoką arba vilkina draudžiamojo įvykio administravimą ir daugiau kaip 90 dienų neišmoka draudimo išmokos, verta pagalvoti ir apie teisminę ginčo perspektyvą. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad dažnu atveju aiškiai suformuluotas reikalavimas teisme gali pakeisti derybų dinamiką ir paspartinti pagrįsto sprendimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo priėmimą“, – sako advokatas.

Todėl po eismo įvykio užsienyje svarbu nuo pat pradžių rinkti ne tik paties įvykio, bet ir visų nuostolių įrodymus: policijos ar kitus įvykio dokumentus, nuotraukas, remonto sąmatas ir sąskaitas, transportavimo bei saugojimo išlaidas, susirašinėjimą su draudiku. Verslui papildomai svarbūs dokumentai, galintys pagrįsti transporto priemonės prastovą ar kitus tiesiogiai dėl įvykio atsiradusius nuostolius. Kiekvienu atveju atlygintinos žalos apimtis priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir taikytinos teisės, todėl vien patirtos išlaidos dar savaime nereiškia, kad visa jų suma bus priteista.

Užsienio draudikas nėra „nepasiekiamas“

Eismo įvykis kitoje valstybėje dažnai sukuria psichologinį barjerą – atrodo, kad ginčas su Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos ar kitos Europos šalies draudiku automatiškai reiškia sudėtingą procesą užsienyje.

Tačiau ES reguliavimo tikslas yra priešingas – suteikti nukentėjusiam asmeniui realias galimybes savo teises apginti gyvenamojoje ar buveinės valstybėje, kai tam yra numatytos teisinės sąlygos. „Todėl vežėjams rekomenduočiau į užsienyje patirtą žalą žiūrėti kaip į įprastą ir kontroliuojamą verslo riziką. Svarbu tinkamai apskaičiuoti ir suprasti visą padarytą žalą, ją pagrįsti dokumentais, įvertinti draudiko argumentus ir kiek dar galite laukti jums priklausančių nuostolių atlyginimo. Ir, jei atsakingas draudikas nesilaiko draudimo išmokos išmokėjimo terminų, vilkina sprendimo priėmimą arba pasiūlo akivaizdžiai per mažą draudimo išmoką, siūlyčiau patikrinti galimybę ginčą perkelti į teismą Lietuvoje. Ir kartais vien tai tampa postūmiu draudikui iš naujo įvertinti savo pozicijos pagrįstumą“, – apibendrina AVOCAD advokatas Julius Sakalauskas.

 

Skolininkas užsienyje: kaip verslui susigrąžinti pinigus ir neįklimpti į brangų procesą

Posted on by avocad_bxgv12hf

Eksportuojantiems ar paslaugas užsienio klientams teikiantiems Lietuvos verslams neapmokėta sąskaita tampa gerokai sudėtingesniu klausimu, kai skolininkas registruotas kitoje valstybėje. Su šia problema ypač dažnai susiduria vežėjų sektorius, kuriame paslaugos teikiamos skirtingose valstybėse, užsakovų grandinė gali būti ilga, o atsiskaitymai neretai priklauso nuo kelių skirtingų rinkos dalyvių. Tokiais atvejais net ir iš pirmo žvilgsnio aiški skola gali virsti sudėtingu tarpvalstybiniu išieškojimu. Kur kreiptis – į Lietuvos ar užsienio teismą? Kokios valstybės teisė bus taikoma? Ar Lietuvoje priimtas teismo sprendimas bus realiai įvykdytas užsienyje?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė sako, kad tarptautinio skolos išieškojimo atveju viena didžiausių klaidų yra pradėti nuo ieškinio rengimo, dar neatsakius į kur kas praktiškesnį klausimą – kur yra skolininko turtas ir ar iš jo realiai bus galima išieškoti skolą. „Galima laimėti bylą, tačiau verslui svarbus ne pats teismo sprendimas, o pinigai sąskaitoje. Todėl prieš pradedant procesą vertėtų įvertinti skolininko finansinę padėtį, patikrinti, ar jam nepradėtas nemokumo procesas, kur yra jo banko sąskaitos, nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Kartais toks patikrinimas iš esmės pakeičia ir visą išieškojimo strategiją“, – sako K. Šemeklytė.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas, savo praktikoje dirbantis ir su vežėjų teisiniais klausimais Egidijus Langys pažymi, kad transporto sektoriuje ši problema ypač ryški dėl pačios verslo struktūros. „Vežėjas gali būti Lietuvoje, užsakovas – Vokietijoje, ekspeditorius – Nyderlanduose, o krovinio gavėjas – dar kitoje valstybėje. Kai atsiranda neapmokėta sąskaita, labai greitai paaiškėja, kad vien žinoti, kas skolingas, neužtenka. Reikia suprasti, kur tą skolą realiai galima išsiieškoti ir ar pats procesas ekonomiškai pagrįstas“, – sako E. Langys.

Pirmasis dokumentas, kurį verta atsiversti – sutartis

Anot teisininkų, tarptautinis skolos išieškojimas iš tikrųjų prasideda dar tada, kai pasirašoma sutartis su užsienio partneriu.

Joje ypač svarbios dvi sąlygos: kokios valstybės teisė taikoma sutarčiai ir kurios valstybės teismas spręs ginčą.

ES teisėje šalys iš esmės gali pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę. Jei tokio pasirinkimo nėra, ji nustatoma pagal ES reglamente „Roma I“ įtvirtintas taisykles. Pavyzdžiui, prekių pirkimo–pardavimo sutartims paprastai aktuali pardavėjo, o paslaugų sutartims – paslaugų teikėjo valstybės teisė, nors konkrečioje situacijoje galimos išimtys.

Ne mažiau svarbi jurisdikcija. Bendroji taisyklė ES yra tokia, kad byla keliama valstybėje, kurioje yra atsakovas, tačiau sutartiniuose santykiuose gali būti reikšminga ir vieta, kurioje turėjo būti įvykdyta sutartinė prievolė. Be to, verslo sutartyje šalys gali iš anksto susitarti dėl konkrečios valstybės teismų jurisdikcijos.

„Vienas sakinys sutartyje kartais gali reikšti tūkstančius eurų būsimų proceso išlaidų. Jeigu Lietuvos įmonė sutartyje sutinka, kad visi ginčai bus nagrinėjami kitos valstybės teisme, atsiradus 10–20 tūkst. Eur skolai ji jau turės vertinti vietos advokatų, vertimų ir proceso išlaidas. Todėl jurisdikcijos nuostatos neturėtų būti laikomos technine sutarties pabaigos dalimi“, – pabrėžia K. Šemeklytė.

Langys priduria, kad tarptautiniuose santykiuose verslas neretai per mažai dėmesio skiria sutarties sąlygoms tol, kol santykiai klostosi sklandžiai.„Kol sąskaitos apmokamos laiku, teismingumo ar taikytinos teisės sąlygos atrodo formalumas. Tačiau atsiradus ginčui paaiškėja, kad jos gali lemti ir proceso trukmę, ir jo kainą, ir net sprendimą, ar dėl konkrečios skolos apskritai verta bylinėtis“, – sako jis.

Kai skolininkas skolos neginčija – procesas gali būti paprastesnis

Jeigu skolininkas yra kitoje ES valstybėje ir iš esmės neginčija savo prievolės, viena iš galimybių yra Europos mokėjimo įsakymo procedūra.

Ji sukurta tarpvalstybiniams neginčijamiems civiliniams ir komerciniams piniginiams reikalavimams. Procesas vykdomas naudojant standartizuotas formas, o skolininkui nepateikus prieštaravimo Europos mokėjimo įsakymas tampa vykdytinas kitoje ES valstybėje be atskiro bylos nagrinėjimo iš naujo.

Mažesniems reikalavimams galima svarstyti ir Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, skirtą tarpvalstybiniams reikalavimams, kurių suma neviršija 5.000 Eur.

Tačiau, pasak K. Šemeklytės, vien skolos dydis neturėtų automatiškai nulemti proceso pasirinkimo.

„Pirmiausia reikia suprasti, ar skolininkas skolą ginčija. Jei yra pretenzijų dėl prekių kokybės, darbų atlikimo, sutarties nutraukimo ar įskaitymo, formaliai paprastesnė procedūra nebūtinai reiškia, kad ginčas ir liks paprastas“, – pažymi AVOCAD teisininkė.

Kartais svarbiau ne teismo sprendimas, o laiku „užšaldyti“ pinigus

Dar viena ES teisės priemonė, kuri verslui gali būti itin aktuali, – Europos sąskaitos blokavimo įsakymas.

Jis leidžia tarpvalstybinėje byloje vienos ES valstybės teismui blokuoti skolininko lėšas banko sąskaitoje kitoje ES valstybėje. Tam tikrais atvejais tai gali būti padaryta iš anksto apie tai neinformuojant skolininko.

„Jeigu yra požymių, kad skolininkas pradeda perleidinėti turtą, uždarinėti veiklą ar vengti kreditorių, laikas tampa vienu svarbiausių faktorių. Po metų gautas palankus sprendimas gali būti menkavertis, jeigu iki tol nebeliks turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą“, – sako K. Šemeklytė.

Langys pabrėžia, kad versle delsimas dažnai kainuoja daugiau nei pats teisinis procesas.„Praktikoje matome situacijų, kai kreditorius pusę metų ar metus tikisi, kad partneris vis dėlto sumokės, siunčia priminimus, derasi, tačiau tuo metu skolininko finansinė būklė prastėja. Todėl vienas svarbiausių sprendimų yra laiku suprasti, kada derybos dar turi prasmę, o kada jau reikia pereiti prie teisinių priemonių“, – sako E. Langys.

Lietuvos teismo sprendimas ES nereiškia naujos bylos nuo nulio

Verslas neretai baiminasi, kad gavus palankų Lietuvos teismo sprendimą visą procesą skolininko valstybėje teks pradėti iš naujo. ES viduje paprastai taip nėra.

Pagal reglamentą „Briuselis I bis“ vienoje ES valstybėje priimti civilinių ir komercinių bylų sprendimai gali būti vykdomi kitoje valstybėje narėje be ankstesnės atskiros egzekvatūros procedūros. Kreditorius gali kreiptis į valstybės, kurioje yra skolininko turtas, vykdymo institucijas, pateikdamas teismo sprendimą ir nustatytos formos dokumentus. „Kreditorius gali turėti puikiai pagrįstą reikalavimą Lietuvoje, tačiau jeigu visas skolininko turtas yra Vokietijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, galiausiai būtent ten reikės atlikti vykdymo veiksmus. Dėl to vietos procedūrų ir skolininko turto analizė turėtų būti atliekama dar prieš pasirenkant bylinėjimosi kelią“, – teigia K. Šemeklytė.

Langio teigimu, būtent šiame etape verslui svarbu nepainioti dviejų dalykų – laimėtos bylos ir realiai atgautos skolos.„Teismo sprendimas yra labai svarbus, bet verslo požiūriu tai dar nėra proceso pabaiga. Tikrasis rezultatas atsiranda tada, kai pinigai sugrįžta kreditoriui. Todėl nuo pirmos dienos verta galvoti ne tik apie tai, kaip įrodyti skolą, bet ir apie tai, kaip sprendimas vėliau bus vykdomas“, – pažymi E. Langys.

Skola gali augti ir dėl palūkanų bei išieškojimo išlaidų

Verslas taip pat neturėtų pamiršti, kad reikalavimas nebūtinai apsiriboja vien neapmokėtos sąskaitos suma.

ES taisyklės dėl pavėluotų mokėjimų komerciniuose sandoriuose numato teisę tam tikromis sąlygomis reikalauti pavėluoto mokėjimo palūkanų. Be to, kreditoriui numatyta ne mažesnė kaip 40 Eur kompensacija už išieškojimo išlaidas, taip pat gali būti atlyginamos pagrįstos papildomos išlaidos.„Praktikoje verta tiksliai paskaičiuoti visą reikalavimą – pagrindinę skolą, palūkanas, sutartines netesybas, jeigu jos numatytos, bei galimas skolos išieškojimo išlaidas. Tai svarbu ir vedant derybas – skolininkui turi būti aišku, kad delsimas jo prievolės nemažina“, – sako K. Šemeklytė.

Už ES ribų – kiekvieną valstybę reikia vertinti atskirai

Kai skolininkas yra ne Europos Sąjungoje, vieno universalaus mechanizmo nėra. Reikia tikrinti tarptautines sutartis, konkrečios valstybės teisę, šalių sutartyje numatytą teismingumą ar arbitražą bei užsienio teismo sprendimų pripažinimo taisykles.

Pasak E. Langio, tokiais atvejais verslui ypač svarbu iš anksto įsivertinti būsimo proceso kaštus. „Tarptautiniame išieškojime visada reikia skaičiuoti. Kartais teisiškai reikalavimas yra visiškai pagrįstas, tačiau jo išieškojimo sąnaudos gali būti neproporcingos pačiai skolai. Todėl profesionalus vertinimas prasideda ne nuo klausimo, ar galime paduoti į teismą, o nuo klausimo, koks kelias duos verslui geriausią ekonominį rezultatą“, – sako E. Langys.

Šemeklytės teigimu, svarbiausias principas verslui – neatidėlioti. “Tarptautinė skola savaime nėra beviltiška skola. Europos Sąjungoje kreditoriams sukurta nemažai veiksmingų instrumentų. Tačiau kuo ilgiau laukiama, tuo didesnė rizika, kad pasikeis skolininko finansinė būklė, prasidės nemokumo procesas ar neliks turto. Todėl gavus aiškų signalą, kad užsienio partneris neketina atsiskaityti, verta ne siųsti penktą priminimą, o įvertinti konkrečią išieškojimo strategiją“, – apibendrina K. Šemeklytė.

Vežėjams – svarbus sprendimas: po inicijuoto dialogo mokesčio nepriemoką siūloma leisti išdėstyti dalimis

Posted on by avocad_bxgv12hf

Beveik tūkstantį Lietuvos vežėjų vasarą pasiekusi žinia apie galimas ankstesnių metų mokesčio už Lietuvoje registruotas krovinines transporto priemones nepriemokas sukėlė nemažai įtampos transporto sektoriuje. Įmonėms teko per trumpą laiką įvertinti kelerius metus siekiančias prievoles ir jų galimą poveikį finansiniams srautams.

Po Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos LINAVA inicijuoto ir tęsto dialogo su Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA), Finansų ministerija, Valstybine mokesčių inspekcija ir Susisiekimo ministerija ryškėja sprendimas, kuris vežėjams suteiktų daugiau laiko atsiskaityti su valstybe. LTSA parengė mokesčio už Lietuvoje įregistruotas krovinines transporto priemones mokėjimo išdėstymo tvarkos projektą. Jame numatyta galimybė vežėjams, kurių mokesčio nepriemoka viršija 10.000 Eur, ją išdėstyti šešiems mėnesiams – nuo 2027 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. – ir mokėti lygiomis dalimis kas mėnesį.

LINAVA: svarbu, kad sektoriaus argumentai buvo išgirsti

Diskusijos dėl mokesčio mokėjimo tvarkos prasidėjo vežėjams keliant klausimą ne dėl pačios mokestinės prievolės, bet dėl termino, per kurį verslas turi įvertinti ir padengti ankstesniais laikotarpiais susidariusias sumas.

Rugsėjo pradžioje klausimas buvo aptartas su LTSA, vėliau – Finansų ministerijoje, dalyvaujant ministerijos, VMI ir transporto sektoriaus atstovams. Vienas pagrindinių LINAVOS argumentų – reikšmingos ankstesnių laikotarpių prievolės nebuvo numatytos įmonių 2026 m. biudžetuose, todėl jų sumokėjimas per trumpą laiką daliai vežėjų galėtų reikšmingai paveikti apyvartines lėšas ir kitų finansinių įsipareigojimų vykdymą. „Nuo pat pradžių mūsų pozicija buvo aiški – vežėjai nekvestionuoja pareigos mokėti mokesčius. Tačiau kai kalbame apie ankstesniais laikotarpiais susidariusias prievoles, verslui turi būti sudarytos realios sąlygos jas įvertinti ir įvykdyti. Džiaugiamės, kad institucijos išgirdo sektoriaus argumentus ir dialogas perėjo į konkretaus sprendimo paiešką“, – sako Narūnas Raulinaitis, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ generalinis sekretorius. Pasak jo, galimybė mokėjimą išdėstyti dalimis įmonėms pirmiausia suteiktų daugiau prognozuojamumo ir leistų tinkamai planuoti pinigų srautus.

Vežėjams svarbu nelaukti paskutinės dienos

Nors mokėjimo išdėstymo tvarka dar derinama, vežėjams svarbu jau dabar įsivertinti galimas ankstesnių laikotarpių prievoles. Iki spalio 1 d. įmonėms aktualu būti įsivertinus mokesčio prievolę ir turėti apskaičiuotas mokėtinas sumas. Tuo tarpu pagal šiuo metu LTSA parengtą mokėjimo išdėstymo tvarkos projektą prašymai dėl nepriemokos išdėstymo būtų priimami iki 2026 m. spalio 31 d. Tai svarbus terminas: projekte numatyta, kad po spalio 31 d. pateikti prašymai nebūtų nagrinėjami. Prašyme vežėjas turėtų nurodyti mokestinius metus, transporto priemonių valstybinius numerius, už kuriuos susidarė nepriemoka, ir kiekvienai transporto priemonei tenkantį nepriemokos dydį.

E. Langys: svarbu įsivertinti ne tik sumą, bet ir išdėstymo sąlygas

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad verslui šiuo metu svarbiausia tiksliai įvertinti savo situaciją ir pasirengti galutinei tvarkai, nelaukiant, kol baigsis nustatyti terminai. „Šioje situacijoje kalbame ne apie pareigos mokėti mokestį kvestionavimą, o apie proporcingą būdą šią prievolę įvykdyti. Kai nepriemoka yra susidariusi per ilgesnį laikotarpį, verslui svarbu turėti realią galimybę įvertinti jos dydį, suplanuoti pinigų srautus ir tinkamai atsiskaityti su valstybe. Mokėjimo išdėstymas dalimis šiuo požiūriu yra racionalus sprendimo būdas“, – teigia E. Langys.

Advokatas vežėjams rekomenduoja jau dabar susisteminti informaciją apie laikotarpius ir transporto priemones, už kurias galėjo susidaryti nepriemoka, bei tiksliai apskaičiuoti jos dydį. „Svarbiausias praktinis patarimas įmonėms – nelaukti paskutinės dienos. Reikėtų įsivertinti ne tik nepriemokos sumą, bet ir tai, ar įmonė atitiks galutinėje tvarkoje nustatytas sąlygas. Ypač atidžios turėtų būti bendrovės, kurių nepriemoka viršija 50.000 Eur – joms projekte numatyti papildomi prievolės užtikrinimo reikalavimai“, – pažymi E. Langys.

Didesnėms nei 50.000 Eur nepriemokoms – banko garantija arba turto įkeitimas

Pagal LTSA parengtą projektą specialia išdėstymo tvarka galėtų pasinaudoti valdytojai, kurių mokesčio nepriemoka viršija 10.000 Eur. Tačiau įmonėms, kurių nepriemoka didesnė nei 50.000 Eur, numatyta papildoma ir finansiškai reikšminga sąlyga. Jeigu sutartis sudaroma dėl didesnės kaip 50.000 Eur mokesčio nepriemokos, vežėjas ne vėliau kaip iki 2027 m. sausio 1 d. savo lėšomis turėtų pateikti LTSA vieną iš dviejų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių: hipotekos registro išrašą arba banko garantiją.

Pasirinkus turto įkeitimą, hipotekos registro išrašas turėtų patvirtinti, kad įkeisto turto vertė yra ne mažesnė už sutartyje nurodytą mokesčio nepriemokos sumą.

Pasirinkus banko garantiją, jos suma taip pat turėtų būti ne mažesnė už visą sutartyje nurodytą nepriemoką, o pati garantija turėtų galioti ne trumpiau kaip iki 2027 m. rugsėjo 30 d.

Tai reiškia, kad didesnes nepriemokas turinčioms transporto bendrovėms verta iš anksto įvertinti ne tik mokėjimo grafiką, bet ir būsimo prievolės užtikrinimo kaštus bei galimybes – ar įmonė galės įkeisti pakankamos vertės turtą, ar kreipsis į banką dėl reikiamos garantijos.

Išdėstymas taip pat nebūtų nemokamas – už likusią nepriemokos sumą būtų skaičiuojamos palūkanos. Nesilaikant sutarto mokėjimo grafiko, projekte numatyti 0,1% dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną.

Mokėjimai būtų išdėstyti šešiems mėnesiams – nuo 2027 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. – lygiomis dalimis kas mėnesį.

LTSA nurodo, kad siūlomo reguliavimo tikslas – suderinti du interesus: sudaryti sąlygas laikinų mokėjimo sunkumų patiriantiems vežėjams tęsti veiklą ir kartu užtikrinti, kad mokestis būtų sumokėtas į valstybės biudžetą.

Pinigai buvusiam partneriui – dovana ar skola? Teisininkė paaiškina, kada juos galima susigrąžinti

Posted on by avocad_bxgv12hf

Santykių metu vienas partneris kitam gali pervesti pinigų būsto nuomai, gydymui, kasdienėms reikmėms, grožio procedūroms ar kitoms asmeninėms išlaidoms. Tačiau santykiams nutrūkus neretai kyla klausimas, ar tokios lėšos buvo perduotos kaip dovana, finansinė parama, ar vis dėlto kaip paskola, kurią reikia grąžinti. Svarbu atskirti situacijas, kai kalbama apie sutuoktinių tarpusavio atsiskaitymus ar kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių asmenų finansinius santykius – tokiais atvejais teisinis vertinimas gali būti kitoks. Šiuo atveju aktualios situacijos, kai asmenis siejo artimi santykiai, tačiau jie nebuvo susituokę, kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė sako, kad vien faktas, jog vienas žmogus kitam pervedė ar perdavė pinigus, savaime dar nesukuria pareigos juos grąžinti. Ginčo atveju svarbiausia tampa nustatyti, kokiu pagrindu lėšos buvo perduotos ir ką tuo metu buvo sutarę abu asmenys. „Artimi santykiai savaime nereiškia nei to, kad visi partneriui perduoti pinigai buvo dovana, nei to, kad jie buvo paskolinti. Teisiniame ginče reikia atsakyti į esminį klausimą – ar lėšos buvo perduotos su aiškiu arba iš aplinkybių nustatomu susitarimu jas grąžinti“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Vien pavedimo banko sąskaitoje gali nepakakti

Lengviausia situacija, kai pinigai buvo pervesti bankiniu pavedimu, o jo paskirtyje nurodyta „paskola“, „skolinu“ ar kita aiški formuluotė. Vis dėlto ir toks įrašas nėra vienintelis galimas įrodymas. Didelę reikšmę gali turėti poros susirašinėjimai SMS žinutėmis, „Messenger“, „WhatsApp“ ar elektroniniu paštu. Pavyzdžiui, vienas partneris prašo paskolinti pinigų, kitas sutinka, o vėliau gavėjas rašo, kad grąžins juos gavęs atlyginimą, prašo palaukti arba siūlo skolą grąžinti dalimis.„Ginčuose labai svarbus visas kontekstas. Kartais vienas sakinys susirašinėjime – pavyzdžiui, pažadas pinigus grąžinti – kartu su banko pavedimais ir vėlesniu šalių elgesiu gali tapti reikšmingu įrodymu. Todėl nutrūkus santykiams nereikėtų skubėti trinti žinučių ar kitos komunikacijos“, – sako AVOCAD teisininkė. Reikšminga gali būti ir tai, kad buvęs partneris jau yra grąžinęs dalį pinigų. Toks elgesys kartu su kitais įrodymais gali rodyti, kad pareiga atsiskaityti buvo pripažįstama.

Kur kas sunkiau įrodinėti tuos atvejus, kai pinigai buvo perduoti grynaisiais ir nebuvo pasirašytas joks dokumentas.

Civilinis kodeksas tam tikrais atvejais paskolos sutarčiai numato rašytinės, o didesnėms grynaisiais perduodamoms sumoms – ir notarinės formos reikalavimus. Todėl didelės pinigų sumos perdavimas „iš rankų į rankas“ be jokio tai patvirtinančio dokumento vėliau gali sukelti rimtų įrodinėjimo problemų. „Santykių metu žmonės natūraliai ne visada formalizuoja tarpusavio finansinius susitarimus. Tačiau kuo didesnė perduodama suma, tuo svarbiau palikti bent minimalų rašytinį pėdsaką – susitarimą, žinutę, patvirtinimą, kad pinigai gauti ir bus grąžinti“, – pažymi K. Briliūtė.

„Grąžinsi, kai galėsi“ nereiškia, kad grąžinti nebereikės

Dar viena dažna situacija – pinigai paskolinti, tačiau konkreti jų grąžinimo data nebuvo aptarta. Pasak teisininkės, vien dėl to teisė reikalauti grąžinti paskolą neišnyksta. Civilinis kodeksas numato taisykles ir tais atvejais, kai paskolos grąžinimo terminas nenustatytas arba pinigai turi būti grąžinti pareikalavus. Todėl tokioje situacijoje vienas pirmųjų praktinių žingsnių turėtų būti aiškus rašytinis reikalavimas grąžinti pinigus. Jame verta konkrečiai įvardyti perduotas sumas, jų perdavimo aplinkybes ir pareikalauti atsiskaityti. „Žodžiai „grąžinsi vėliau“ ar „kai galėsi“ nebūtinai reiškia, kad pinigai buvo padovanoti. Tačiau ginčo atveju vėl teks įrodyti, kad šalys apskritai buvo susitarusios dėl paskolos, todėl rašytinė komunikacija čia tampa itin svarbi“, – aiškina K. Briliūtė.

Mokėjote ne partneriui, o už partnerį?

Situacija gali būti kitokia, kai pinigai apskritai nebuvo pervesti į partnerio sąskaitą. Pavyzdžiui, vienas žmogus tiesiogiai sumokėjo kito būsto nuomą, odontologo, veterinarijos klinikos, grožio ar kitų paslaugų sąskaitas. Tokiais atvejais teisinis pagrindas reikalauti pinigų nebūtinai bus paskola. Civilinis kodeksas numato situacijas, kai vienas asmuo įvykdo kito asmens prievolę jo kreditoriui. „Jeigu iš dokumentų aiškiai matyti, kad savo pinigais apmokėjote konkrečią prievolę, kurią turėjo įvykdyti kitas žmogus, gali atsirasti pagrindas reikalauti šias lėšas grąžinti. Tačiau ir čia vertinama, ar tai nebuvo dovana, savanoriška pagalba ar kitoks neatlygintinas mokėjimas“, – sako teisininkė.

Jeigu nustatoma, kad egzistuoja piniginė prievolė, o skolininkas jos laiku nevykdo, Civilinis kodeksas tam tikrais atvejais suteikia galimybę reikalauti ir palūkanų. Kreipusis į teismą taip pat gali būti prašoma procesinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tai reiškia, kad ilgai ignoruojamas reikalavimas grąžinti skolą skolininkui nebūtinai yra naudingas – galutinė mokėtina suma gali būti didesnė už tą, kuri buvo perduota santykių metu.

O jei buvęs partneris išvyko į užsienį?

Gyvenamoji vieta užsienyje savaime nereiškia, kad pinigų susigrąžinti nebeįmanoma.Jeigu buvęs partneris gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje, pirmiausia reikia įvertinti, kurios valstybės teismas turi jurisdikciją nagrinėti konkretų ginčą. Priklausomai nuo aplinkybių, gali būti aktualios ir supaprastintos Europos Sąjungos tarpvalstybinių reikalavimų procedūros. „Tokiais atvejais labai svarbi praktinė informacija – kur žmogus faktiškai gyvena, kur gauna pajamas ir kur turi turto. Teismo sprendimas yra viena proceso dalis, tačiau kreditoriui svarbus ir realus jo įvykdymas“, – atkreipia dėmesį K. Briliūtė.

Ką gali sakyti kita pusė?

Ginčas, žinoma, turi dvi puses. Asmuo, iš kurio reikalaujama grąžinti pinigus, gali teigti, kad jokios paskolos nebuvo – tai buvo dovanos, savanoriška finansinė pagalba ar asmeninės išlaidos, kurias kitas žmogus pasirinko apmokėti savo noru. Kadangi šiame straipsnyje kalbama apie asmenis, kurie kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, vien argumentas apie „bendras poros išlaidas“ savaime nebūtų toks akivaizdus kaip kartu gyvenančių asmenų atveju. Vis dėlto kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai.

Skolininko pozicijai gali būti reikšminga tai, kad pavedimuose niekada nebuvo nurodyta paskirtis „paskola“, susirašinėjimuose nebuvo kalbama apie pinigų grąžinimą, o lėšas perdavęs žmogus ilgą laiką jų neprašė grąžinti.

Todėl, pasak K. Briliūtės, tokio pobūdžio bylose teismui paprastai neužtenka vien išvysti banko išraše ilgą pavedimų sąrašą. „Esminis klausimas dažniausiai yra ne tai, ar pinigai buvo perduoti, bet tai, ar galima įrodyti, kad jie buvo perduoti su pareiga juos grąžinti. Būtent čia ir atsiskiria dovana, savanoriška finansinė parama ir civilinė prievolė“, – reziumuoja AVOCAD teisininkė.

Todėl tokiose situacijose svarbiausia yra aiškumas. Banko pavedimai, jų paskirtis, susirašinėjimai, sąskaitos, pinigų gavimo patvirtinimai ir susitarimai dėl grąžinimo gali turėti esminę reikšmę vertinant, ar buvusiam partneriui perduoti pinigai teisiškai buvo dovana, ar grąžintina skola.

Vežėjams keičiasi dienpinigių mokėjimo tvarka: ką svarbu padaryti iki spalio?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nuo 2026 m. spalio 1 d. keičiasi komandiruojamiems darbuotojams mokamų dienpinigių mažinimo tvarka. Pokyčiai ypač aktualūs transporto ir logistikos sektoriui, kuriame komandiruotės yra kasdienė darbo organizavimo dalis. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad vežėjams šis pokytis svarbus ne vien dėl naujų formalių reikalavimų. Transporto sektoriuje dienpinigiai yra reikšminga darbo organizavimo ir darbuotojų kaštų dalis, todėl bet koks reguliavimo pasikeitimas turi tiesioginę įtaką įmonių kasdienei veiklai. „Vežėjams svarbu ne tik žinoti, kad nuo spalio keičiasi taisyklės, bet ir suprasti, kaip jos paveiks realų darbo organizavimą. Transporto sektoriuje dienpinigiai nėra pavienis administracinis klausimas – tai kasdien taikoma sistema šimtams ar net tūkstančiams reisų. Todėl dabar svarbiausia įsivertinti savo praktiką ir pasiruošti pokyčiams dar iki jiems įsigaliojant“, – sako AVOCAD vadovaujantis partneris Egidijus Langys.

AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė atkreipia dėmesį, kad iki spalio vežėjams verta ne tik susipažinti su naujomis taisyklėmis, bet ir peržiūrėti įmonėse galiojančius vidaus dokumentus bei faktinę dienpinigių nustatymo praktiką. „Dienpinigių tema vežėjams nėra nauja, tačiau praktikoje vis dar matome situacijų, kai įmonės vidaus dokumentuose paliekama pernelyg daug laisvės sprendimą priimančiam vadovui ar atsakingas asmuo. Būtent tokios neapibrėžtos taisyklės ginčo atveju gali tapti problema“, – sako V. Dubovskienė.

Iki spalio neužtenka laikytis minimalios ribos

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką darbdavys gali mokėti mažesnius nei maksimalūs Vyriausybės nustatyti dienpinigius, tačiau toks mažinimas turi būti tinkamai įtvirtintas įmonės dokumentuose.

Svarbu tai, kad vien nustatyti minimalią leidžiamą dienpinigių ribą nepakanka. Mažesni dydžiai turi būti konkretūs, o jų taikymas – pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis.

Teismų praktikoje dienpinigių mažinimas pirmiausia siejamas su jų paskirtimi – kompensuoti papildomas darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Todėl saugesni kriterijai yra tie, kurie realiai mažina tokias darbuotojo išlaidas, pavyzdžiui, darbdavio suteikiamas ar apmokamas maitinimas, apgyvendinimas ar kitos komandiruotės sąlygos.

Tuo tarpu dienpinigių dydį sieti su darbuotojo stažu, darbo kokybe, padarytais pažeidimais, žala ar kitais darbuotojo veiklos vertinimo kriterijais yra gerokai rizikingiau. „Dienpinigiai neturėtų tapti darbuotojo skatinimo ar drausminimo priemone. Jeigu mažesnis dydis nustatomas vien todėl, kad darbdavys nepatenkintas vairuotojo darbo rezultatais ar padarytu pažeidimu, kyla rizika, kad toks mažinimas bus pripažintas nepagrįstu“, – pažymi V. Dubovskienė.

Problemiška ir praktika, kai įmonės taisyklėse nustatomas platus galimų dienpinigių intervalas, o konkretų dydį jau po komandiruotės savo nuožiūra pasirenka vadovas ar atsakingas asmuo. Darbuotojui turi būti iš anksto aišku, kokio dydžio dienpinigiai jam priklausys ir nuo ko šis dydis priklauso.

Nuo spalio – paprastesnė, bet griežčiau apibrėžta sistema

 Nuo spalio 1 d. dienpinigių mažinimo sistema keičiasi. Kadangi naujosios taisyklės dar tik įsigalios, jų taikymo teismų praktikos kol kas nėra, tačiau pats priimtas reguliavimas nustato aiškesnes ribas darbdaviams.

Įmonėse, kuriose yra kolektyvinė sutartis, ir toliau bus galima susitarti dėl mažesnių dienpinigių, laikantis teisės aktuose nustatytų minimalių ribų.

Tuo tarpu įmonėms, neturinčioms kolektyvinės sutarties, svarbi taps komandiruotės trukmė. Trumpesnėms komandiruotėms dienpinigių mažinti nebus galima, o ilgesnėms bus galima taikyti sumažintą dydį, tačiau tik laikantis nustatytos minimalios ribos. „Naujoji tvarka darbdaviui tam tikra prasme bus paprastesnė, nes mažės poreikis kurti sudėtingas dienpinigių mažinimo kriterijų sistemas. Tačiau kartu atsiranda labai aiški pareiga iš anksto apsispręsti, kokio dydžio dienpinigiai bus mokami konkrečios komandiruotės metu“, – aiškina V. Dubovskienė.

Vairuotojas turės žinoti dienpinigių dydį prieš išvykdamas

Vienas svarbiausių praktinių pokyčių – darbuotojo informavimas. Jeigu darbuotojui bus mokami mažesni nei maksimalūs dienpinigiai, apie konkrečiai komandiruotei nustatytą dydį jis turės būti raštu informuotas dar prieš komandiruotės pradžią. Tai reiškia, kad vežėjams teks atsisakyti praktikos, kai vairuotojas išvyksta į reisą nežinodamas galutinio dienpinigių dydžio, o šis nustatomas vėliau, įvertinus jo darbo rezultatus ar kitas aplinkybes. Nuo spalio taip pat atsiranda atskira taisyklė labai trumpai pirmajai ar paskutinei komandiruotės dienai – tokiais atvejais bus mokama tik dalis nustatyto dienpinigių dydžio.

Langio teigimu, būtent praktinis pasirengimas šiuo metu turėtų būti svarbiausias vežėjų uždavinys. „Transporto įmonėms rugsėjis turėtų būti pasiruošimo mėnuo. Laukti pirmųjų ginčų ar tikrinimų ir tik tada keisti vidines taisykles būtų brangiausias kelias. Daug saugiau dabar įsivertinti, ar įmonės dokumentai, darbuotojų informavimo procesas ir reali praktika atitiks naują reguliavimą“, – pabrėžia AVOCAD vadovaujantis partneris.

Ką vežėjams reikėtų padaryti jau dabar?

Pasak V. Dubovskienės, rugsėjį transporto įmonėms pirmiausia reikėtų peržiūrėti galiojančias dienpinigių mokėjimo taisykles. Ypatingą dėmesį verta atkreipti į neapibrėžtas formuluotes, leidžiančias dienpinigių dydį nustatyti „darbdavio sprendimu“, atsižvelgiant į „darbo kokybę“, „padarytus pažeidimus“ ar kitus subjektyviai vertinamus kriterijus.

Kartu reikėtų pasirengti naujai nuo spalio galiosiančiai tvarkai ir numatyti paprastą mechanizmą, kaip vairuotojas prieš išvykdamas į komandiruotę bus raštu informuojamas apie jam taikomą dienpinigių dydį. „Vežėjams rekomenduotume į šį pokytį žiūrėti ne kaip į dar vieną dokumentų korekciją. Tai gera proga susitvarkyti visą dienpinigių nustatymo procesą taip, kad jis būtų vienodas, aiškus ir kuo mažiau priklausytų nuo individualaus vadybininko sprendimo. Kuo paprastesnė ir skaidresnė sistema, tuo mažesnė ginčų rizika tiek darbdaviui, tiek darbuotojui“, – sako AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Naujoji tvarka vežėjams turėtų suteikti daugiau aiškumo, tačiau kartu pareikalaus pasiruošti iš anksto. Todėl įmonėms, kurios taiko mažesnius nei maksimalius dienpinigius, rugsėjis yra tinkamas metas peržiūrėti vidaus taisykles ir pasirengti jų pakeitimams nuo spalio 1-osios.