Author: avocad_bxgv12hf

Darbuotojas padarė įmonei žalos: kada darbdavys gali reikalauti ją atlyginti?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Sugadinta įmonės įranga, dėl darbuotojo klaidos patirti finansiniai nuostoliai, prarastas klientas ar atskleista konfidenciali informacija – situacijų, kai darbuotojo veiksmai verslui gali kainuoti realius pinigus, pasitaiko įvairių. Tačiau net ir tuomet, kai darbuotojo kaltė atrodo akivaizdi, darbdavys ne visada gali pareikalauti atlyginti visą patirtą žalą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas atkreipia dėmesį, kad darbo teisėje darbuotojo materialinė atsakomybė yra sąmoningai ribojama, todėl vien fakto, kad įmonė patyrė nuostolių, nepakanka. „Versle natūraliai gali kilti požiūris: jeigu darbuotojo klaida įmonei kainavo, darbuotojas turi šiuos nuostolius ir padengti. Tačiau teisiškai situacija nėra tokia paprasta. Darbdaviui tenka pareiga įrodyti ne tik pačią žalą, bet ir darbuotojo neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir atsiradusių nuostolių“, – sako teisininkas.

Vien nuostolių neužtenka

Darbo kodeksas numato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti dėl savo kalto darbo pareigų pažeidimo kitai šaliai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Praktikoje žalos atsiradimo situacijos gali būti labai skirtingos: darbuotojas gali sugadinti jam perduotą darbo įrangą, nesilaikyti darbo saugos ar kitų privalomų taisyklių, savo veiksmais sukelti finansinių nuostolių ar pakenkti darbdavio reputacijai. Tačiau tam, kad darbuotojui atsirastų pareiga atlyginti žalą, turi būti nustatyta visa atsakomybės sąlygų visuma. Pirmiausia darbdavys turi būti realiai patyręs žalą – ją gali sudaryti tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek negautos pajamos. Taip pat turi būti nustatyti neteisėti darbuotojo veiksmai ar neveikimas. Pavyzdžiui, darbuotojas galėjo pažeisti darbo tvarkos, saugos reikalavimus, pareigybės taisykles ar konkrečiai profesijai teisės aktuose nustatytas pareigas.

Būtinas ir priežastinis ryšys – darbdavio patirti nuostoliai turi būti konkretaus darbuotojo pažeidimo pasekmė. Galiausiai turi būti nustatyta darbuotojo kaltė.

Be to, žala turi būti susijusi būtent su darbo santykiais ir darbuotojo darbo veikla. Jeigu ji atsirado ne darbuotojui vykdant darbo funkcijas, jos atlyginimui gali būti taikomos jau ne Darbo kodekso, o kitos teisės normos.

„Svarbiausia darbdaviams suprasti, kad darbuotojo atsakomybė nėra preziumuojama vien todėl, kad įmonė patyrė nuostolį. Visas būtinas atsakomybės sąlygas turi įrodyti žalą atlyginti reikalaujantis darbdavys. Jei bent vienos iš jų nėra, reikalavimas darbuotojui gali būti nepagrįstas“, – pabrėžia R. Puodžiūnas.

Net ir įrodžius darbuotojo kaltę, visos sumos atgauti gali nepavykti

Dar viena verslui svarbi aplinkybė – Darbo kodeksas riboja darbuotojo atlygintinos turtinės žalos dydį. Pagal bendrąją taisyklę darbuotojas privalo atlyginti padarytą turtinę žalą, tačiau ne daugiau kaip trijų savo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Jeigu nustatoma, kad žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, ši riba padidėja iki šešių vidutinių darbo užmokesčių.

Didelis neatsargumas suprantamas kaip itin ryškus rūpestingumo trūkumas – kai žmogus nesilaiko net tokio atsargumo, kuris konkrečiomis aplinkybėmis yra akivaizdžiai būtinas. „Tai reiškia, kad net ir tais atvejais, kai darbuotojo veiksmai įmonei sukėlė gerokai didesnių finansinių nuostolių, darbdavys automatiškai neįgyja teisės visą šią sumą išieškoti iš darbuotojo. Įstatymų leidėjas sąmoningai nustato atsakomybės ribas, nes darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis žmogaus pragyvenimo šaltinis“, – aiškina AVOCAD teisininkas.

Kada darbuotojui gali tekti atlyginti visą žalą?

Vis dėlto darbuotojo atsakomybės ribojimas nėra absoliutus. Darbo kodeksas numato konkrečius atvejus, kai darbuotojui gali tekti atlyginti visą darbdavio patirtą žalą. Visiško žalos atlyginimo gali būti reikalaujama, kai žala padaryta tyčia arba darbuotojo veikla turi nusikaltimo požymių. Tokia pati taisyklė taikoma, kai žalą padaro neblaivus ar nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų apsvaigęs darbuotojas.

Visą žalą taip pat gali tekti atlyginti pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją ar susitarimą dėl nekonkuravimo, darbdaviui padarius neturtinę žalą arba tais atvejais, kai visiškas žalos atlyginimas numatytas kolektyvinėje sutartyje. „Būtent šiose situacijose finansinės pasekmės darbuotojui gali būti gerokai rimtesnės. Pavyzdžiui, sąmoningas konfidencialios verslo informacijos atskleidimas konkurentui gali sukelti šimtatūkstantinius nuostolius, ir įprastas trijų ar šešių vidutinių darbo užmokesčių ribojimas tokiu atveju nebūtinai apsaugos darbuotoją“, – pažymi R. Puodžiūnas.

Jei darbuotojas žalą padarė klientui, pirmiausia atsakyti gali tekti įmonei

Verslui aktualios ir situacijos, kai darbuotojo veiksmais žala padaroma ne pačiam darbdaviui, o klientui, partneriui ar kitam trečiajam asmeniui. Tokiu atveju žalą nukentėjusiam asmeniui paprastai privalo atlyginti darbdavys. Tačiau atlyginęs darbuotojo padarytą žalą darbdavys gali įgyti atgręžtinio reikalavimo teisę į dėl žalos atsiradimo kaltą darbuotoją. Ir tokiu atveju vertinamos Darbo kodekse nustatytos darbuotojo atsakomybės sąlygos bei ribos.„Darbdaviams tai ypač aktualu veiklose, kuriose darbuotojai tiesiogiai dirba su klientų turtu, valdo transporto priemones, priima finansinius sprendimus ar atlieka kitus veiksmus, dėl kurių klaidos nuostoliai pirmiausia gali tekti pačiai įmonei. Todėl svarbu ne tik tinkamai reglamentuoti darbuotojų pareigas, bet ir užtikrinti, kad darbo procesai, atsakomybės bei vidinės taisyklės būtų aiškiai dokumentuoti“, – sako AVOCAD teisininkas R. Puodžiūnas.

Darbdavys negali tiesiog nuspręsti išskaičiuoti visų nuostolių iš algos

Praktikoje svarbus ir žalos išieškojimo klausimas. Darbuotojas ir darbdavys pirmiausia gali gera valia susitarti dėl žalos atlyginimo dydžio, tvarkos bei terminų. Tam tikrais atvejais darbdavys gali priimti rašytinį nurodymą išskaičiuoti žalą iš darbuotojo darbo užmokesčio, tačiau tokiai procedūrai Darbo kodeksas taip pat nustato konkrečius apribojimus. Jei ginčo susitarimu išspręsti nepavyksta arba reikalaujama didesnės sumos, darbdaviui gali tekti kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Todėl vien tai, kad darbdavys apskaičiavo darbuotojo padarytus nuostolius, savaime nesuteikia teisės visą jų sumą vienašališkai išskaičiuoti iš darbuotojo atlyginimo.

„Darbdaviams rekomenduočiau vengti principo „pirma išskaičiuosime, paskui aiškinsimės“. Prieš priimant sprendimą dėl žalos išieškojimo būtina įvertinti tiek darbuotojo atsakomybės pagrindą, tiek jos ribas, tiek pačią išieškojimo procedūrą. Procedūrinė klaida gali lemti papildomą darbo ginčą net ir tuomet, kai darbuotojas iš tiesų prisidėjo prie žalos atsiradimo“, – atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkas.

Pasak R. Puodžiūno, Darbo kodekse įtvirtinti ribojimai nereiškia, kad darbuotojas gali išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Jais siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp darbdavio teisės susigrąžinti dėl darbuotojo kaltės patirtus nuostolius ir darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, apsaugos. „Kiekvieną tokį atvejį reikia vertinti individualiai. Įmonei patyrus didesnę žalą, prieš reiškiant reikalavimą darbuotojui verta pirmiausia surinkti įrodymus, tiksliai apskaičiuoti nuostolius ir įvertinti, kokia atsakomybės riba konkrečiu atveju taikoma. O darbuotojui, gavusiam reikalavimą atlyginti didelę sumą, verta patikrinti, ar darbdavio reikalavimas iš tiesų atitinka Darbo kodekso nustatytas sąlygas“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Kai verslo nesėkmė palieka šimtus klientų be pinigų: kur prasideda vadovo atsakomybė?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvoje viešai paaiškėjusi istorija apie staiga veiklą nutraukusius devynis durų salonus ir šimtus klientų, likusių ne tik be užsakytų prekių, bet ir be sumokėtų avansų, kelia klausimų ne vien apie verslo riziką. Ji primena ir apie ribą, nuo kurios įmonės finansiniai sunkumai gali tapti jos vadovo teisinės atsakomybės klausimu.

Duris iš trijų tarpusavyje susijusių bendrovių užsisakę klientai buvo sumokėję nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų siekiančius avansus. Liepos pabaigoje visos trys bendrovės pranešė apie finansinius sunkumus ir nemokumą. Nukentėjusiųjų gali būti keli šimtai, dalis jų dėl susiklosčiusios situacijos jau kreipėsi į atsakingas institucijas.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad tokiose situacijose labai svarbu atskirti paprastą verslo nesėkmę nuo veiksmų, kurių vadovas imasi jau žinodamas apie kritinę bendrovės finansinę būklę. „Verslas savaime yra rizikinga veikla. Įmonė gali prarasti klientus, susidurti su tiekimo problemomis, patirti nuostolių ar galiausiai tapti nemoki. Vien faktas, kad verslas žlugo ir neatsiskaitė su kreditoriais, savaime nereiškia asmeninės vadovo atsakomybės. Tačiau situacija iš esmės keičiasi tuomet, kai vadovas žino arba turi žinoti, kad įmonė nebegalės vykdyti prisiimamų įsipareigojimų, tačiau toliau sudaro naujas sutartis ir priima klientų pinigus“, – sako E. Langys.

Vadovo pareiga – ne tik auginti verslą, bet ir laiku įvertinti jo būklę

Įmonės vadovo atsakomybė neapsiriboja kasdieniu veiklos organizavimu ar verslo rezultatų siekimu. Vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus bendrovei, tinkamai valdyti jos turtą, vengti interesų konfliktų ir priimdamas sprendimus atsižvelgti į realią įmonės finansinę padėtį. Šios pareigos tampa ypač svarbios bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais. Vadovas turi vertinti, ar įmonė pajėgi laiku vykdyti savo prievoles, ar jos įsipareigojimai nėra didinami nepagrįstai ir ar naujai sudaromos sutartys iš tiesų galės būti įvykdytos.

Pasak E. Langio, praktikoje vadovas negali apsiriboti argumentu, kad tikėjosi, jog situacija pagerės. „Vadovas turi nuolat suprasti realią įmonės finansinę padėtį – kokie yra jos įsipareigojimai, kiek ji turi turto, kokie mokėjimai vėluoja, ar egzistuoja realios galimybės vykdyti naujai prisiimamus įsipareigojimus. Artėjant nemokumui vadovo sprendimai vertinami gerokai atidžiau. Ypač tuomet, kai toliau priimami nauji užsakymai ir avansai, nors objektyvios galimybės įvykdyti sutartis jau gali būti labai abejotinos“, – pažymi advokatas.

Vadovo civilinės atsakomybės klausimas gali kilti, jeigu jis laiku nereaguoja į įmonės nemokumą, nepagrįstai didina bendrovės įsipareigojimus, sudaro bendrovei ar jos kreditoriams žalingus sandorius, teikia klaidinančią informaciją ar kitais neteisėtais veiksmais padaro žalą bendrovei arba jos kreditoriams. Tam tikrais atvejais gali būti vertinama ir tiesioginė vadovo atsakomybė konkretiems kreditoriams. Tam reikšmingos gali būti aplinkybės, ar vadovas savo veiksmais konkrečius klientus klaidino, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, skatino juos sudaryti sutartis ar sumokėti avansus, nors jau žinojo apie aplinkybes, dėl kurių įsipareigojimų įvykdymas buvo itin abejotinas.

Kada finansiniai sunkumai gali peržengti civilinės atsakomybės ribas?

Šiuo atveju viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių yra tai, kad užsakymus ir klientų avansus priiminėjo trys tarpusavyje susijusios bendrovės, kurios apie nemokumą pranešė beveik tuo pačiu metu. Todėl vertinant situaciją svarbus tampa ne tik pats nemokumo faktas, bet ir tai, kada realiai tapo aišku, kad įmonės nebegalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir kas tuo metu buvo žinoma jų vadovams. E. Langio vertinimu, būtent įvykių chronologija tokiose situacijose tampa itin reikšminga. „Esminis klausimas būtų labai paprastas: ką įmonių vadovai žinojo apie bendrovių finansinę padėtį tuo metu, kai iš žmonių dar buvo priimami nauji užsakymai ir pinigai? Jeigu būtų nustatyta, kad avansai buvo priimami jau žinant, jog užsakymų įvykdyti realiai nebebus galimybės, tai nebebūtų vien nesėkmingo verslo istorija. Tokios aplinkybės gali būti vertinamos ir galimo sukčiavimo požymių kontekste. Tačiau tai nustatyti gali tik ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos ir teismas, įvertinę konkrečius įrodymus, pinigų judėjimą, užsakymų priėmimo laiką bei faktinę įmonių finansinę būklę“, – pabrėžia E. Langys.

Vien neįvykdyta sutartis, negrąžintas avansas ar bankrutavusi įmonė savaime dar nereiškia sukčiavimo. Tokiam vertinimui svarbu nustatyti, kokia buvo asmenų tyčia pinigų priėmimo metu, ar klientams buvo teikiama klaidinanti informacija ir ar priimant jų pinigus buvo realiai ketinama bei įmanoma įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. „Verslo vadovams tai turėtų būti labai aiškus priminimas: kai įmonė artėja prie ribos, už kurios nebegalės vykdyti įsipareigojimų, sprendimas toliau finansuoti veiklą naujų klientų avansais gali sukelti visiškai kitokias teisines pasekmes nei paprasta verslo nesėkmė. Viltis, kad rytoj situacija pagerės, nepakeičia vadovo pareigos šiandien elgtis atsakingai“, – sako E. Langys.

Bankrotas vartotojui gali reikšti, kad pinigų susigrąžinti nepavyks

Didžiausia tokios situacijos problema vartotojui – net ir turint visiškai pagrįstą reikalavimą grąžinti sumokėtą avansą, tai dar nereiškia, kad pinigai faktiškai bus atgauti.

Nemokumo procese klientas tampa vienu iš bendrovės kreditorių. Jeigu bendrovės turto nepakanka visiems jos įsipareigojimams padengti, galimybės atgauti visą sumokėtą avansą gali būti labai ribotos.

Dar sudėtingesnė situacija, kai vartotojas patiria papildomų išlaidų: išmontuoja senas duris, užsako kitus darbus, samdo meistrus, keičia remonto ar statybų grafiką, o vėliau turi skubiai pirkti prekę iš kito tiekėjo. Tokius nuostolius gali tekti atskirai įrodinėti, o net ir pripažintas reikalavimas savaime negarantuoja faktinio jo atlyginimo, jeigu nemoki bendrovė neturi pakankamai turto.

Todėl, pasak E. Langio, vartotojų apsauga turi prasidėti dar prieš pervedant didesnį avansą.

Kaip vartotojui sumažinti riziką?

„Dažnai labai kruopščiai renkamės pačią prekę, bet gerokai mažiau dėmesio skiriame tam, kam pervedame pinigus. Kai avansas siekia tūkstantį, du ar kelis tūkstančius eurų, kelios minutės įmonės patikrai gali būti ne mažiau svarbios nei sutarties sąlygų perskaitymas“, – sako E. Langys.

Prieš mokant didesnį avansą verta:

  • Patikrinti juridinį asmenį. Įsitikinti, kokiai konkrečiai bendrovei mokami pinigai ir ar ji sutampa su sutartyje nurodytu pardavėju. Taip pat verta pasidomėti, kiek laiko bendrovė veikia, ar nėra viešos informacijos apie jos finansinius sunkumus, nemokumo procesus ar reikšmingą klientų skundų skaičiaus augimą.
  • Atsargiai vertinti didelius avansus. Jeigu prekė bus pagaminta ar pristatyta tik po kelių mėnesių, verta tartis dėl mažesnio pradinio mokėjimo.
  • Derėtis dėl etapinių mokėjimų. Dalį kainos galima mokėti užsakymo metu, kitą – gavus patvirtinimą apie prekės pagaminimą ar jos pristatymą, o likutį – prekę gavus ar sumontavus.
  • Atidžiai vertinti staigius sutarties ar mokėjimo pakeitimus. Jei sudarius sutartį prašoma mokėti kitai įmonei, į kitą sąskaitą ar pasikeičia sutarties šalis, vartotojas turėtų išsiaiškinti tokio pakeitimo priežastis.
  • Išsaugoti visus dokumentus ir susirašinėjimą. Sutartį, sąskaitas, mokėjimo pavedimus, užsakymo patvirtinimus, elektroninius laiškus ir žinutes apie gamybos bei pristatymo terminus. Kilus ginčui, būtent ši informacija gali tapti svarbiais įrodymais.
  • Reaguoti į pirmuosius signalus. Nuolat atidedamas pristatymas, neatsakomi skambučiai, pasikartojantys pažadai „kitą savaitę“, neaiškūs paaiškinimai dėl gamybos ar prašymai atlikti papildomus mokėjimus gali būti signalas nelaukti ir imtis veiksmų.

„Šis atvejis dar kartą parodo, kad ribotos atsakomybės bendrovė nereiškia, jog jos vadovas bet kokiomis aplinkybėmis lieka už atsakomybės ribų. Sąžiningai nepavykęs verslas yra viena. Sąmoningas naujų įsipareigojimų prisiėmimas ir svetimų pinigų priėmimas žinant, kad jų greičiausiai nebebus įmanoma įvykdyti, – jau visai kas kita. Kur yra ši riba konkrečioje situacijoje, sprendžia institucijos ir teismas, tačiau kiekvienas verslo vadovas turi ją matyti gerokai anksčiau, nei įmonės durys galutinai užsidaro“, – apibendrina AVOCAD advokatas.

Ar galima per fizinio asmens bankrotą nusirašyti skolą buvusiam sutuoktiniui?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Skyrybų metu sudaryta taikos sutartis paprastai laikoma galutiniu ginčo tarp buvusių sutuoktinių sprendimu. Tačiau ar vienas iš sutuoktinių gali vėliau išvengti joje prisiimtų finansinių įsipareigojimų, pasinaudodamas fizinio asmens bankroto procedūra? Būtent toks ginčas buvo nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Byloje, kurioje kreditoriaus interesams atstovavo AVOCAD asocijuotas partneris, advokatas Egidijus Kieras, buvo sprendžiama, ar fizinio asmens bankrotas gali tapti pagrindu atsikratyti skolos, atsiradusios ne dėl verslo ar paskolos, o dėl skyrybų metu sudarytos taikos sutarties.

Šios bylos išskirtinumas – didžiausia pareiškėjo skola kilo ne dėl nepavykusio verslo, vartojimo kredito ar laidavimo. Nutraukdami santuoką buvę sutuoktiniai sudarė taikos sutartį, kuria vyras įsipareigojo per 60 dienų buvusiai sutuoktinei sumokėti 50 000 eurų kompensaciją. Šis susitarimas neatsirado atsitiktinai. Iki jo sudarymo santuokos nutraukimo byloje buvo pareikšti reikalavimai dėl bendro sutuoktinių turto sumažinimo. Ieškinyje buvo teigiama, kad santuokos metu dalis bendro turto buvo nuslėpta, o kita dalis perleista pažeidžiant vieno iš sutuoktinių interesus.

Siekdamos išvengti ilgo teisminio proceso, šalys pasirinko kompromisą – vietoje gerokai didesnių reikalavimų susitarta dėl 50 000 eurų kompensacijos ir baudos už jos nesumokėjimą.

Tačiau kompensacija taip ir nebuvo sumokėta.

Po kelerių metų – prašymas iškelti fizinio asmens bankroto bylą

 Praėjus keleriems metams skolininkas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Iš esmės tai būtų reiškę, kad pasibaigus bankroto procesui jis siektų būti atleistas ir nuo prievolės, atsiradusios pagal skyrybų metu sudarytą taikos sutartį.

Kreditoriaus pozicija byloje buvo aiški – fizinio asmens bankrotas negali tapti priemone išvengti atsakomybės už įsipareigojimus, prisiimtus siekiant galutinai išspręsti ginčą dėl bendro sutuoktinių turto.

Teismai vertino ne tik skolas, bet ir skolininko elgesį

 Abi bylas nagrinėjusios teismų instancijos pabrėžė, kad vien nemokumo nepakanka fizinio asmens bankroto bylai iškelti.

Teismai vertino visą pareiškėjo elgesį. Nustatyta, kad pareiškėjas prisiėmė pareigą sumokėti 50 000 eurų kompensaciją realiai neįvertinęs savo finansinių galimybių ją įvykdyti. Dar svarbiau, kad vėliau jis nesiėmė aktyvių veiksmų savo mokumui atkurti.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neketino ieškoti geriau apmokamo darbo, nesutiko mažinti savo nuolatinių išlaidų, o didžiąją prievolės dalį vykdė tik priverstinio išieškojimo būdu.

Įvertinę šias aplinkybes, teismai padarė išvadą, kad toks elgesys neatitinka sąžiningo skolininko standarto.

„Fizinio asmens bankrotas nėra mechanizmas, leidžiantis atsisakyti nepatogių įsipareigojimų. Šis institutas skirtas sąžiningam skolininkui, kuris realiai siekia atsiskaityti su kreditoriais ir deda maksimalias pastangas atkurti savo mokumą. Teismai vis dažniau vertina ne vien formalų nemokumą, bet ir tai, kaip pats asmuo elgėsi prisiimdamas bei vykdydamas savo įsipareigojimus“, – komentuoja AVOCAD advokatas Egidijus Kieras.

Svarbi žinutė skyrybų bylose

Šios bylos reikšmė yra platesnė nei vien fizinio asmens bankroto instituto taikymas. Praktikoje, sudarant taikos sutartis dėl santuokos nutraukimo, neretai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja sumokėti piniginę kompensaciją už kitam tenkančią bendro turto dalį. Kita šalis pagrįstai tikisi, kad toks susitarimas bus vykdomas.

Jeigu tokias prievoles būtų galima lengvai panaikinti pasinaudojant fizinio asmens bankroto procedūra, tai mažintų pasitikėjimą taikos sutartimis ir skatintų piktnaudžiavimą šiuo institutu.

„Nagrinėtoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aiškiai priminė, kad fizinio asmens bankrotas nėra priemonė atsisakyti skyrybų metu prisiimtų įsipareigojimų vien dėl to, kad jie tapo nepatogūs.

Ši byla dar kartą parodė, kad teismai vertina ne tik skolos dydį ar formalų nemokumą, bet ir paties skolininko elgesį tiek prisiimant įsipareigojimus, tiek juos vykdant. Todėl tais atvejais, kai nustatoma, kad skolininkas veikė nesąžiningai, fizinio asmens bankrotas negali tapti priemone paneigti skyrybų metu prisiimtų įsipareigojimų“, – pažymi Egidijus Kieras.

 

Šešerių metų valstybės klaida – dviejų mėnesių terminas verslui

Posted on by avocad_bxgv12hf

Beveik 1000 Lietuvos vežėjų šiomis dienomis sulaukė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) reikalavimo sumokėti kelių naudotojo mokesčius už Lietuvoje registruotas transporto priemones. Paradoksalu, tačiau pati valstybė pripažįsta, kad situacija susidarė dėl ilgus metus egzistavusios teisinės spragos ir neaiškaus atsakomybės pasidalijimo tarp institucijų, tačiau šios klaidos finansines pasekmes nusprendė perkelti verslui.

Vežėjai raginami per itin trumpą laiką sumokėti mokesčius už net šešerių metų laikotarpį. Negana to, valstybė nėra tiksliai apskaičiavusi kiekvienos įmonės mokėtinos sumos – tai pavesta padaryti pačiam verslui. Įmonės turi savarankiškai suskaičiuoti skolą, ją deklaruoti ir sumokėti vos per du mėnesius.

Papildomų klausimų kelia ir pati valstybės komunikacija. Reikalavimus vežėjai gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau pačiame rašte nurodoma, kad nesumokėjus iki 2026 m. spalio 1 d. į teismą dėl skolų išieškojimo kreipsis ne VMI, o Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA). Tuo pat metu būtent LTSA viešai ragina vežėjus kuo skubiau įvykdyti prievolę. Toks institucijų vaidmenų pasiskirstymas verslui siunčia prieštaringą žinią ir labiau primena spaudimo priemonę nei aiškų, nuoseklų ir partnerišką valstybės dialogą.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys pabrėžia, kad pati mokesčių surinkimo idėja nėra ginčijama – mokesčiai turi būti mokami. Tačiau rimtų abejonių kelia valstybės pasirinktas būdas taisyti pačios padarytas klaidas.„Valstybė viešai pripažįsta, kad daugelį metų egzistavo įstatyminė spraga ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp institucijų. Tačiau pripažinusi savo klaidą ji elgiasi taip, lyg už ją būtų atsakingas verslas. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad reikalavimą siunčia VMI, o pačiame rašte įspėjama, jog į teismą kreipsis LTSA. Tokia komunikacija sunkiai prisideda prie pasitikėjimo valstybe – priešingai, ji kuria papildomą įtampą ir spaudimą verslui“, – pažymi jis.

Anot advokato, tokiose situacijose valstybė turėtų rodyti lyderystę ir prisiimti atsakomybę ne tik žodžiais, bet ir sprendimais. „Jeigu klaida formavosi šešerius metus, sunku suprasti, kodėl verslui suteikiami vos du mėnesiai jai ištaisyti. Tai nėra dialogas su verslu – tai ultimatumas. Tokia praktika sunkiai dera su deklaruojamu siekiu kurti stabilią, prognozuojamą ir investicijoms palankią verslo aplinką.“

Valstybės institucijos nurodo, kad skolą galima mokėti dalimis, tačiau tik tais atvejais, kai įmonė įrodo patirianti finansinių sunkumų.

Pasak E. Langio, toks modelis iš esmės baudžia tuos, kurie dirba stabiliai ir atsakingai. „Susidaro paradoksali situacija – jeigu įmonei sekasi gerai, ji dėl valstybės klaidų sukauptą šešerių metų skolą privalo sumokėti per du mėnesius. Jeigu sekasi blogai – gali prašyti išdėstymo. Tai nėra nei teisinga, nei proporcinga. Valstybės padarytos klaidos neturėtų būti finansuojamos tik verslo sąskaita.“

Advokatas atkreipia dėmesį, kad ši istorija nėra vien apie konkretų mokestį ar transporto sektorių.„Valstybė turi teisę surinkti jai priklausančius mokesčius. Dėl to ginčo nėra. Tačiau teisinėje valstybėje ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tai daroma. Kai pati valstybė pripažįsta, kad neveikė sistema, atsakomybė negali būti vienašališkai perkelta tik mokesčių mokėtojams. Tokiose situacijose būtina ieškoti proporcingų sprendimų, o ne pirmiausia grasinti teismais“, – pabrėžia advokatas.

Langio teigimu, logiškas sprendimas būtų suteikti verslui realų pereinamąjį laikotarpį, kuris atitiktų ir pačios valstybės neveikimo mastą. „Jeigu valstybė šešerius metus nesugebėjo tinkamai administruoti šio mokesčio, būtų sąžininga sudaryti galimybę skolą grąžinti per protingą, ilgesnį laikotarpį. Tai nebūtų nei privilegija, nei valstybės pagalba. Tai būtų elementarus atsakomybės už savo klaidas prisiėmimas ir pagarba verslui, kuris negali būti verčiamas vieninteliu valstybės neveikimo finansuotoju.“

Pastaruoju metu valstybė jau ne kartą pripažino, kad tam tikrose srityse dėl teisės aktų spragų ar netinkamo administravimo susiformavo situacijos, kurių pasekmės vėliau perkeliamos verslui. Tokia praktika kelia vis daugiau abejonių dėl valstybės institucijų veiklos nuoseklumo, prognozuojamumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo pačios padarytas klaidas.

„Verslas gali planuoti investicijas, plėtrą ir darbo vietų kūrimą tik tada, kai gali pasitikėti valstybe. Kai valstybė po šešerių metų ateina su sąskaita už savo pačios pripažintas klaidas, nustato dviejų mėnesių terminą ir visą tai lydi perspėjimais apie teismus, siunčiamas labai pavojingas signalas. Pasitikėjimas valstybe kuriamas ne spaudimu ar baimės atmosfera, o atsakingais, aiškiais ir proporcingais sprendimais. Verslas tikisi ne privilegijų, o tokio pat sąžiningumo ir atsakomybės, kokios valstybė reikalauja iš jo“, – pastebi advokatas.

 

Vienašalis statybos rangos darbų priėmimo–perdavimo aktas: apsauga ar rizika? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Statybų sektoriuje neretai pasitaiko situacijų, kai darbai jau baigti, objektas faktiškai naudojamas, tačiau rangovas atlygio taip ir nesulaukia. Priežastis – užsakovas delsia arba atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, taip vilkindamas galutinį atsiskaitymą.

Tačiau ar toks elgesys reiškia, kad rangovas lieka be teisinės apsaugos? Lietuvos teisė numato mechanizmą, leidžiantį apsaugoti sąžiningai savo įsipareigojimus įvykdžiusį rangovą – vienašalį darbų priėmimo–perdavimo aktą.

„Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra išimtis ar gudrybė. Tai įstatymo numatytas instrumentas, skirtas apsaugoti rangovą tais atvejais, kai užsakovas nepagrįstai vilkina darbų priėmimą ar atsiskaitymą. Tačiau juo galima naudotis tik griežtai laikantis įstatymo reikalavimų“, – pažymi AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kodėl darbų priėmimo–perdavimo aktas toks svarbus?

Statybos rangos santykiuose atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas yra vienas svarbiausių dokumentų. Būtent juo patvirtinama, kad rangovas perdavė darbų rezultatą, o užsakovas jį priėmė.

Nuo šio momento atsiranda reikšmingos teisinės pasekmės – užsakovui kyla pareiga atsiskaityti už atliktus darbus, pradedamas skaičiuoti garantinis laikotarpis, pereina atsakomybė už darbų rezultatą ir atsiranda kitos sutartyje bei įstatyme numatytos teisės ir pareigos.

Įprastai toks aktas pasirašomas abiejų šalių. Tačiau praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai užsakovas sąmoningai vengia priimti darbus ir tokiu būdu vilkina atsiskaitymą su rangovu.

Kaip užsakovai vilkina darbų priėmimą?

Praktikoje tokios situacijos pasireiškia įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, užsakovas:

  • ignoruoja rangovo siunčiamus darbų priėmimo–perdavimo aktus;
  • nurodo tariamus arba nereikšmingus darbų trūkumus;
  • teigia, kad ne visi sutartyje numatyti darbai atlikti;
  • pradeda kelti anksčiau niekada nereikštus priekaištus dėl darbų organizavimo ar saugos pažeidimų;
  • atsisako pasirašyti aktą motyvuodamas tuo, kad dar nepateikti garantiniai raštai, draudimo dokumentai ar kiti formalūs dokumentai.

Tokiose situacijose paprastai susidaro paradoksali padėtis – darbai faktiškai atlikti, tačiau dėl užsakovo veiksmų rangovas negali gauti jam priklausančio atlyginimo.

Pavyzdžiui, pasak teisininko, verslo centre įrengtos inžinerinės sistemos jau veikia, pastato darbuotojai jomis kasdien naudojasi, tačiau užsakovas kelias savaites ar net mėnesius nepasirašo darbų priėmimo–perdavimo akto, motyvuodamas vis naujais formalumais. Tokiais atvejais rangovui svarbu žinoti, kad įstatymas numato priemonę apsaugoti savo teisę į atlyginimą.

Vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas – įstatymo suteikta apsauga rangovui

Teisės aktų leidėjas įtvirtina įrankį, kuris apsaugo rangovą nuo nesąžiningų užsakovo veiksmų. Visgi, AVOCAD teisininkas įspėja, kad savo teisėmis privalu naudotis apdairiai ir proporcingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad rangovo atlikti darbai yra su kokybės trūkumais, neatleidusiais užsakovo nuo pareigos priimti atliktus darbus CK 6.694 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes jie galėjo būti pašalinti ir užsakovas darbo rezultatą naudojo pagal tiesioginę paskirtį. Kita vertus, rangovas nepasinaudojo jam suteikta teise pasirašyti aktą vienašališkai ir, įvertinęs užsakovo elgesį kaip esminį sutarties pažeidimą, vienašališkai nutraukė sutartį bei išmontavo darbų rezultatą.

Kasacinis teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju rangovas atlyginimo už atliktą darbą negavo ne tik dėl užsakovo, tačiau ir dėl savo veiksmų, todėl sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

Pasak Augusto Platūkio, jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, jame padaroma žyma apie atsisakymą, o aktą pasirašo kita šalis. Taip sudaromas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas.

Praktikoje vis dar pasitaiko nuomonė, kad toks aktas neturi teisinės reikšmės, tačiau tai nėra tiesa.

Ar vienašalis aktas turi juridinę galią? „Trumpas atsakymas – taip. Nuoseklioje teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamai parengtas ir užsakovui pateiktas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas įgyja tokią pačią teisinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas aktas. Jis galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu“, – sako jis.

Tai reiškia, kad iki teismo sprendimo nepasirašiusiai šaliai atsiranda visos teisinės pasekmės, kurios būtų kilusios ir pasirašius aktą. Todėl jeigu užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus vienašaliu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priteisti skolą už atliktus darbus. Tinkamai įvykdžius vienašalio perdavimo procedūrą, rangovo galimybės sėkmingai įgyvendinti savo teisę į apmokėjimą reikšmingai padidėja.

„Teismų praktika yra nuosekli – tinkamai surašytas vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas turi tokią pačią juridinę galią kaip ir abiejų šalių pasirašytas dokumentas. Todėl tiek rangovai, tiek užsakovai turėtų suprasti, kad atsisakymas pasirašyti aktą savaime nepanaikina teisinių pasekmių“, – sako AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis.

Kada galima pasirašyti vienašalį aktą?

Rangovui svarbu suprasti, kad vienašalis aktas nėra priemonė išvengti įprastos darbų priėmimo–perdavimo procedūros. Šis įrankis gali būti naudojamas tik laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų.

Pirma, rangovas privalo tinkamai pranešti užsakovui, kad darbai yra baigti ir jis pasirengęs perduoti jų rezultatą.

Toliau galimos dvi situacijos:

  • užsakovas ignoruoja rangovo pranešimą ir neatvyksta priimti darbų;
  • užsakovas atsisako pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą nenurodydamas teisėtos priežasties.

Abiem atvejais rangovas gali įgyti teisę surašyti vienašalį aktą, tačiau tik tuomet, kai užsakovo atsisakymas nėra pagrįstas įstatyme numatytais pagrindais.

Kada užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus?

Teisės aktai numato baigtinį sąrašą atvejų, kai užsakovo atsisakymas priimti darbus laikomas teisėtu:

  • rangovas praleido galutinį darbų atlikimo terminą ir dėl to darbų rezultatas užsakovui prarado prasmę;
  • privalomų bandymų ar kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami;
  • nustatyti tokie darbų trūkumai, kurių neįmanoma pašalinti ir dėl kurių statinio ar kito darbų rezultato negalima naudoti pagal paskirtį;
  • akivaizdu, kad darbai nėra atlikti.

Jeigu užsakovo atsisakymas nepatenka nė į vieną iš šių įstatyme numatytų atvejų, tačiau jis vis tiek atsisako pasirašyti aktą, rangovas turi teisę jį pasirašyti vienašališkai ir aiškiai pažymėti, kad užsakovas atsisakė jį pasirašyti.

Ar vienašalis aktas gali būti panaikintas?

Pasak teisininko, įstatymas užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą. „Jeigu užsakovas mano, kad vienašalis aktas surašytas nepagrįstai, jis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti tokį aktą pripažinti negaliojančiu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad būtent užsakovui kyla pareiga kreiptis į teismą su reikalavimu dėl tokio akto nuginčijimo“,

Taigi, vienašalis darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra rangovo privilegija ar priemonė apeiti užsakovo teises. Tai įstatymo numatytas mechanizmas, skirtas užtikrinti sąžiningą sutarties vykdymą ir apsaugoti rangovą nuo nepagrįsto darbų nepriėmimo bei dirbtinio atsiskaitymo vilkinimo.

Šveicarijos arbitražas apgynė krepšinio klubo teisę nutraukti sutartį dėl žaidėjo nuslėptos traumos   

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar profesionalus sportininkas gali atvykti į klubą nuslėpęs seną traumą, nebegalėti visaverčiai sportuoti, tačiau vis tiek reikalauti viso sutartyje numatyto atlyginimo? Į šį klausimą precedento reikšmės atsakymą pateikė Šveicarijoje veikiantis  „Basketball Arbitral Tribunal“ (BAT).  2026 m. liepos 21 d. tarptautinis krepšinio arbitražo tribunolas visiškai atmetė buvusio amerikiečių krepšininko daugiau kaip 50 tūkst. JAV dolerių ieškinį LKL žaidžiančiam Jonavos krepšinio klubui, pripažinęs, kad klubas teisėtai nutraukė sutartį po to, kai paaiškėjo, jog žaidėjas buvo nuslėpęs iki atvykimo patirtą kelio traumą.

Dar daugiau – arbitražas įpareigojo patį žaidėją padengti ne tik visas arbitražo išlaidas, bet ir atlyginti klubo patirtas teisines išlaidas. Šis sprendimas gali būti reikšmingas sprendžiant panašius profesionalaus sporto ginčus ateityje. Jonavos sporto klubui šiame ginče atstovavo advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatai Eimantas Čepas ir Egidijus Langys.

Trauma paaiškėjo jau atvykus į Lietuvą

Ginčas kilo po to, kai 2025 m. vasarą Jonavos klubas pasirašė vieno sezono sutartį su amerikiečių krepšininku. Atvykęs į Lietuvą žaidėjas netrukus pradėjo skųstis kelio skausmais. Klubo iniciatyva atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo, kad trauma nėra nauja – nustatyti lėtiniai, kelių mėnesių senumo kelio pažeidimai.

Klubo užsakymu atlikta nepriklausomo teismo medicinos eksperto išvada patvirtino, kad trauma buvo patirta gerokai iki sutarties pasirašymo ir iki žaidėjo atvykimo į Lietuvą. Ekspertas taip pat konstatavo, kad dėl tokio pažeidimo sportininkas negalėjo nejausti skausmo, tinimo ir kelio nestabilumo, todėl apie savo būklę turėjo žinoti. Ši išvada tapo vienu svarbiausių įrodymų byloje.

Nepaisant to, žaidėjas pareikalavo iš klubo sumokėti visą sutartyje numatytą atlyginimą už sezoną – 45 tūkst. JAV dolerių ir palūkanas, teigdamas, kad sutartis buvo nutraukta nepagrįstai.

Arbitražas atmetė visus reikalavimus

Po kelių mėnesių proceso BAT priėmė klubui visiškai palankų sprendimą – atmetė visus žaidėjo reikalavimus. Be to, arbitražas nusprendė, kad visas bylinėjimosi arbitraže išlaidas turi padengti pats ieškovas. Jam taip pat nurodyta atlyginti Jonavos klubui patirtas teisines išlaidas.

AVOCAD advokatas Eimantas Čepas, vadovavęs klubo gynybai arbitraže, sako, kad ši byla svarbi ne tik dėl finansinės vertės. „Tarptautinėje sporto teisėje klubai dažnai atsiduria silpnesnėje pozicijoje, kai ginčas kyla dėl profesionalių sportininkų sutarčių. Šioje byloje pavyko įrodyti esminį principą – profesionalus sportininkas taip pat privalo veikti sąžiningai ir negali nuslėpti aplinkybių, kurios turi lemiamą reikšmę sutarties sudarymui. Profesionalaus sportininko nesąžiningas elgesys gali lemti, jog kilus ginčui, jis netenka teisės remtis vien tik formaliomis sutarties nuostatomis. Tai svarbi žinia visam profesionalaus sporto sektoriui“, – pažymi advokatas.

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, advokato Egidijaus Langio, ši byla išsiskiria ir platesne reikšme sporto teisės praktikai. „Ši pergalė rodo, kad kruopščiai surinkti medicininiai įrodymai, profesionaliai suformuota teisinė pozicija ir nuoseklus procesinis darbas leidžia sėkmingai apginti Lietuvos klubų interesus net aukščiausio lygio tarptautiniame arbitraže. Tikėtina, kad ši byla ateityje bus minima kaip vienas svarbesnių precedentų, vertinant žaidėjų pareigą atskleisti informaciją apie savo sveikatos būklę“, – pabrėžia jis.

LKL žaidžiančio Jonavos krepšinio klubo vadovas Karolis Vaškevičius pabrėžia, kad šis sprendimas klubui turi kur kas didesnę reikšmę nei vien finansinis rezultatas. „Esame nuoširdžiai dėkingi advokatų komandai už išskirtinį profesionalumą ir principingą mūsų interesų gynimą. Manome, kad tai istorinis laimėjimas ne tik Jonavos klubui, bet ir visam Lietuvos profesionaliam sportui. Tarptautinis arbitražas aiškiai patvirtino, kad klubai turi teisę tikėtis sąžiningumo iš profesionalių sportininkų, o nuslėpti esminių aplinkybių negalima.“

Šis sprendimas sustiprina Lietuvos sporto klubų teisinę apsaugą tarptautiniuose ginčuose ir siunčia aiškią žinutę profesionalaus sporto bendruomenei – sąžiningumas sudarant sutartis yra ne formalumas, o viena svarbiausių profesionalaus sporto taisyklių.

 

Garantinis aptarnavimas virto eismo įvykiu: ką daryti, jei servisui patikėtas automobilis buvo sudaužytas?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Automobilio garantinis aptarnavimas daugeliui vairuotojų siejasi su saugumu ir pasitikėjimu. Natūralu tikėtis, kad oficialiai atstovybei patikėta transporto priemonė bus profesionaliai patikrinta, suremontuota ir grąžinta tokios pačios būklės, kokios buvo perduota. Tačiau ką daryti, jei automobilis garantinio aptarnavimo metu atsiduria eismo įvykyje ir jį sudaužo pats serviso darbuotojas?

Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Byloje vartotojas naują automobilį pristatė į oficialų servisą dėl garantinio stabdžių sistemos patikrinimo. Atliekant bandomąjį važiavimą gatvėje, serviso darbuotojas pateko į eismo įvykį, o automobilis buvo apgadintas. Vartotojas nusprendė, kad tokio automobilio nebenori, vienašališkai nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti visą sumokėtą kainą bei atlyginti nuostolius.

Vis dėlto teismas tokiai pozicijai nepritarė. Kaip pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys, ši nutartis aiškiai atskiria dvi dažnai painiojamas situacijas – garantijos taikymą ir žalos atlyginimą.

„Jeigu automobilis turi gamyklinį ar kitą kokybės trūkumą, vartotojas gali naudotis garantijos suteikiamomis teisėmis. Tačiau jeigu automobilis buvo sugadintas jau po jo perdavimo pirkėjui – net ir garantinio aptarnavimo metu – vien garantijos taisyklės tokios situacijos nebereglamentuoja“, – sako M. Baigys.

Šioje byloje teismai nustatė, kad automobilis pirkėjui buvo perduotas tinkamos kokybės. Vėliau atsiradę pažeidimai nebuvo susiję su gamykliniu broku ar garantiniu defektu – juos sukėlė eismo įvykis, įvykęs dėl serviso darbuotojo veiksmų. Todėl toks ginčas, pasak M. Baigio, pirmiausia vertintinas ne kaip parduoto daikto kokybės problema, o kaip žalos atlyginimo klausimas.

Ko gali reikalauti automobilio savininkas?

 Nors vartotojas šioje byloje nelaimėjo reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti visą automobilio kainą, tai nereiškia, kad jis lieka be apsaugos. Servisas atsako už savo darbuotojų veiksmus, todėl tokiais atvejais gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą. „Teismas iš esmės pasakė, kad servisas negali išvengti atsakomybės. Tačiau ji kyla ne todėl, kad buvo pažeista garantija, o todėl, kad buvo padaryta žala svetimam turtui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę reikalauti visiško žalos atlyginimo“, – komentuoja M. Baigys. Praktikoje tai gali apimti automobilio remonto išlaidas, prekinės vertės sumažėjimą, pakaitinio automobilio išlaidas ar kitus dėl įvykio patirtus nuostolius. Kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar pasiūlytas sprendimas iš tiesų kompensuoja visą patirtą žalą, o ne tik akivaizdžiausias remonto išlaidas.

Pasak M. Baigio, tokiose situacijose nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais patvirtinama, kad pretenzijų servisui nebeturima. „Jei tai yra žalos atlyginimo klausimas, vartotojas turi teisę reikalauti visiško savo nuostolių atlyginimo. Todėl prieš priimant serviso ar draudimo bendrovės pasiūlymą verta įsitikinti, kad jis apima ne tik automobilio remontą, bet ir kitas realias pasekmes“, – pažymi advokatas.

Svarbiausia – pasirinkti tinkamą teisių gynimo būdą

 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra reikšminga, nes primena, kad vien automobilio sugadinimo garantinio aptarnavimo metu faktas savaime nesuteikia pirkėjui teisės atsisakyti pirkimo–pardavimo sutarties ir reikalauti grąžinti visą už automobilį sumokėtą kainą. Jei automobilis pardavimo metu buvo tinkamos kokybės, o jo sugadinimą lėmė vėlesnis eismo įvykis, ginčas paprastai turėtų būti sprendžiamas per žalos atlyginimo institutą.

Kita vertus, tai nereiškia, kad vartotojas turi susitaikyti su bet kokiu serviso pasiūlymu. Patikėjęs automobilį profesionaliam paslaugos teikėjui, vartotojas turi pagrįstą lūkestį jį atgauti saugų, techniškai tvarkingą ir nepraradusį vertės dėl serviso veiksmų. Todėl serviso padaryta žala turi būti įvertinta realiai, o jos atlyginimas – pakankamas. „Tokiose situacijose svarbiausia ne emocinis sprendimas, o tiksliai pasirinktas teisinis kelias. Reikalavimas grąžinti visą automobilio kainą gali atrodyti logiškas vartotojui, tačiau teisiškai jis nebūtinai bus pagrįstas. Tuo tarpu tinkamai suformuluotas reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti gerokai efektyvesnis“, – apibendrina M. Baigys.

Ar skųsdamas baudą galite sulaukti griežtesnės sankcijos?  

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad administracinių nusižengimų tyrimas ir bylų nagrinėjimas grindžiamas esminiais proceso principais – nekaltumo prezumpcija, lygybe prieš įstatymą, proporcingumu, teisingu procesu, operatyvumu bei draudimu pabloginti asmens padėtį vien dėl to, kad jis apskundė priimtą sprendimą (non reformatio in peius).  Šis principas yra viena svarbiausių atsakomybėn traukiamo asmens teisės į gynybą garantijų. Jo esmė – asmuo neturi bijoti ginti savo teisių vien todėl, kad dėl pateikto skundo jo situacija gali tapti blogesnė. Jei taip būtų, pats procesas nebeatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.

„Non reformatio in peius principas užtikrina, kad asmuo galėtų laisvai pasinaudoti teise apskųsti, jo nuomone, neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Vien dėl to, kad asmuo pateikė skundą, jo teisinė padėtis negali būti pabloginama“, – pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Šio principo privalu laikytis visose administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo stadijose – pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame bei bylos atnaujinimo procese, taip pat bylą grąžinus nagrinėti iš naujo. Tačiau svarbu žinoti, kad draudimas bloginti asmens padėtį nėra absoliutus.

Pirmosios instancijos teismas gali pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį tik tuo atveju, jei dėl to yra pateiktas nukentėjusiojo skundas. Apeliacinėje instancijoje tai galima padaryti tik tuomet, kai skundą yra pateikusi institucija, priėmusi nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka, institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, arba nukentėjusysis.

Kitaip tariant, jeigu sprendimą apskundžia tik pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, teismas negali vien dėl šio skundo paskirti griežtesnės nuobaudos ar kitaip pabloginti jo teisinės padėties. Tuo tarpu jei skundą pateikia ir nukentėjusysis ar institucija, teismas turi teisę priimti ir griežtesnį sprendimą – pavyzdžiui, paskirti griežtesnę administracinę nuobaudą arba panaikinti švelnesnę sankciją.

Kaip vertinama, ar asmens padėtis buvo pabloginta?

Vertinant, ar buvo pažeistas non reformatio in peius principas, lyginama ne teorinė galimybė priimti kitokį sprendimą, o realūs priimti procesiniai sprendimai.

Analizuojama, ar naujasis sprendimas:

  • labiau suvaržo asmens teises;
  • nustato papildomas pareigas ar ribojimus;
  • numato griežtesnę administracinę atsakomybę;
  • paskiria griežtesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę;
  • pripažįsta kaltu asmenį, kurio atžvilgiu byla buvo nutraukta;
  • priteisia didesnį žalos atlyginimą ar kitaip pablogina jo teisinę padėtį.

Kaip pabrėžia D. Velykis, vien prielaidos, kad situacija galėjo būti blogesnė, nepakanka – principo pažeidimas turi būti nustatytas realiai, lyginant konkrečius priimtus sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: padėtis buvo pabloginta net ir panaikinus vieną ribojimą

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo nagrinėjama byla, kurioje neblaiviam vairuotojui policija skyrė 800 eurų baudą, šešiems mėnesiams atėmė teisę vairuoti bei dvylikai mėnesių uždraudė vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. Asmuo apskundė šį sprendimą, prašydamas sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą iki trijų mėnesių ir panaikinti draudimą vairuoti automobilius be antialkoholinių variklio užraktų.

Apylinkės teismas draudimą panaikino, tačiau kartu pailgino teisės vairuoti atėmimo terminą nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Apygardos teismas šį sprendimą paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad byla buvo nagrinėjama tik pagal paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą, todėl teismas neturėjo teisės jo padėties pabloginti. Nors viena administracinio poveikio priemonė buvo panaikinta, teisės vairuoti atėmimo termino pailginimas iki dvylikos mėnesių faktiškai reiškė griežtesnį asmens teisių suvaržymą.

Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvo pažeistas non reformatio in peius principas, nustatė esminį proceso teisės pažeidimą ir panaikino tiek apylinkės, tiek apygardos teismų sprendimus.

„Ši nutartis dar kartą patvirtina, kad teisė apskųsti sprendimą negali tapti rizika sulaukti griežtesnių pasekmių. Tai viena svarbiausių procesinių garantijų, užtikrinančių asmens teisę į veiksmingą gynybą“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Klientas neatsiskaito: ar tikrai verta iš karto kreiptis į teismą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Vėluojantys atsiskaitymai versle – viena dažniausių problemų, su kuria šiandien susiduria tiek paslaugų teikėjai, tiek rangovai, gamintojai ar prekybos įmonės. Vieni klientai paprašo savaitės, kiti – mėnesio, o dar kiti tiesiog nustoja atsakinėti į laiškus ir telefono skambučius. Tokiose situacijose verslas dažnai atsiduria kryžkelėje – kantriai laukti, bandyti susitarti ar nedelsiant kreiptis į teismą?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas pastebi, kad didžiausia klaida dažniausiai nėra pernelyg greitas kreipimasis į teismą. Priešingai – verslas neretai delsia imtis bet kokių veiksmų, tikėdamasis, kad situacija išsispręs savaime. „Suprantama, kad įmonės nenori gadinti santykių su klientais. Tačiau praktikoje matome, kad kuo ilgiau kreditorius laukia, tuo silpnėja jo derybinės pozicijos. Jei skolininkas jau kelis mėnesius nevykdo įsipareigojimų, tikimybė, kad jis staiga nuspręs atsiskaityti be jokio spaudimo, dažniausiai nėra didelė“, – sako E. Čepas. Pasak advokato, svarbu suprasti, kad skolos išieškojimas prasideda ne teismo salėje, o gerokai anksčiau – nuo pirmųjų ženklų, jog klientas pradeda vėluoti atsiskaityti.

Pirmasis žingsnis – aiški ir profesionali pretenzija

Nemažai įmonių iki šiol mano, kad pakanka išsiųsti priminimą el. paštu su tekstu  „Primename apie neapmokėtą sąskaitą“. Tačiau teisiniu požiūriu toks laiškas dažnai nėra pakankamas. Profesionaliai parengta pretenzija aiškiai įvardija skolos pagrindą, nurodo mokėjimo terminą, galimas teisines pasekmes ir parodo, kad kreditorius yra pasirengęs ginti savo teises. „Pretenzija nėra formalumas. Ji parodo, kad situacija pasiekė etapą, kai kreditorius aktyviai gina savo interesus. Praktikoje ne viena skola buvo sumokėta būtent gavus teisiškai argumentuotą pretenziją, nes skolininkas suprato, kad delsimas tik didins jo išlaidas“, – pažymi AVOCAD advokatas E. Čepas. Jo teigimu, pretenzija taip pat tampa svarbiu įrodymu, jei ginčas vis dėlto persikelia į teismą.

Ne kiekvieną skolą verta spręsti teisme

Nors teismas daugeliui atrodo kaip vienintelis kelias susigrąžinti skolą, praktikoje ne visada tai yra greičiausias ar ekonomiškai naudingiausias sprendimas. Jeigu skolininkas pripažįsta skolą, aktyviai bendrauja ir pateikia realų atsiskaitymo planą, dažnai verta ieškoti taikaus susitarimo. Toks sprendimas leidžia sutaupyti tiek laiko, tiek bylinėjimosi išlaidų.

Vis dėlto situacija iš esmės pasikeičia tada, kai kita šalis vengia kontakto, nuolat žada sumokėti „kitą savaitę“, tačiau nieko neįvyksta, arba pradeda ginčyti anksčiau neginčytas aplinkybes. „Svarbiausia įvertinti ne tik tai, ką klientas sako, bet ir tai, kaip elgiasi. Jei pažadai kartojasi kelis mėnesius, o realių veiksmų nėra, tikėtina, kad delsimas tampa sąmoninga strategija“, – sako advokatas.

Pasak E. Čepo, verslas dažnai per mažai dėmesio skiria įrodymų kaupimui. Įmonės neretai įsitikinusios, kad pakanka išrašytos sąskaitos faktūros. Tačiau ginčo atveju svarbūs tampa visi dokumentai, patvirtinantys, jog paslaugos buvo suteiktos ar prekės perduotos – sutartys, darbų priėmimo aktai, važtaraščiai, elektroninis susirašinėjimas, užsakymų patvirtinimai, atliktų darbų nuotraukos ar net susirašinėjimas žinutėmis. „Teisme laimi ne tas, kuris garsiausiai tvirtina, kad jam nesumokėjo. Laimi tas, kuris gali tai įrodyti. Todėl kiekviena įmonė turėtų galvoti apie įrodymus dar iki tol, kol kyla ginčas“, – pabrėžia AVOCAD advokatas.

Delsimas vos nekainavo visos skolos

Vienoje AVOCAD konsultuotoje byloje statybų sektoriuje veikusi įmonė atliko darbus pagal sutartį ir išrašė daugiau kaip 80 tūkst. eurų sąskaitą. Užsakovas pripažino skolą, tačiau vis prašė dar šiek tiek palaukti – aiškino, kad laukia atsiskaitymo iš savo partnerių. Įmonė, siekdama išsaugoti gerus verslo santykius, beveik devynis mėnesius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Tik tada, kai buvo kreiptasi į teisininkus, paaiškėjo, kad skolininko finansinė padėtis jau buvo smarkiai pablogėjusi, o dalis turto perleista. „Laimei, šiuo atveju dar spėjome imtis veiksmų ir apginti kliento interesus. Tačiau ši istorija puikiai parodo, kad verslo santykių išsaugojimas neturėtų reikšti pasyvumo. Kuo anksčiau pradedama valdyti situacija, tuo daugiau galimybių apsaugoti savo pinigus“, – komentuoja E. Čepas.

Advokatas pabrėžia, kad kiekviena situacija yra individuali, tačiau laukimas neturėtų tapti strategija. Dalis skolų apskritai galėtų neatsirasti, jei sutartyse būtų daugiau dėmesio skiriama rizikų valdymui. Pasak Eimmanto Čepo, praktikoje dažnai pasitaiko sutarčių, kuriose nėra aiškių atsiskaitymo terminų, delspinigių, palūkanų, mokėjimų etapų ar net procedūros, kaip sprendžiami ginčai.

Tinkamai parengta sutartis turėtų numatyti: aiškius mokėjimo terminus, delspinigius ir kitas netesybas, teisę sustabdyti paslaugų teikimą ar prekių tiekimą, jei klientas nevykdo įsipareigojimų, avanso ar kitų prievolių užtikrinimo priemonių taikymą, aiškią ginčų sprendimo tvarką.

„Gera sutartis nėra reikalinga tada, kai abi šalys bendradarbiauja sklandžiai. Jos tikroji vertė atsiskleidžia kilus konfliktui. Kuo aiškiau šalys susitaria iš anksto, tuo mažiau lieka vietos interpretacijoms ir ginčams ateityje“, – sako advokatas.

Apibendrindamas E. Čepas išskiria penkias dažniausias klaidas, kurias daro įmonės:

  • pernelyg ilgai laukia ir nesiima aktyvių veiksmų;
  • nesiunčia tinkamai parengtos pretenzijos;
  • nepakankamai kaupia įrodymus apie suteiktas paslaugas ar perduotas prekes;
  • sudaro nepakankamai aiškias sutartis;
  • į teisininkus kreipiasi tik tada, kai situacija jau tampa kritinė.

Nors kiekviena situacija skirtinga, vieno universalaus recepto nėra. Kartais efektyviausias sprendimas – konstruktyvios derybos, kitais atvejais būtina nedelsiant imtis teisinių veiksmų. Svarbiausia – neignoruoti pirmųjų signalų ir nepalikti skolos „išsispręsti savaime“. „Verslas dažnai mano, kad teisininkų reikia tik tada, kai byla jau pasiekia teismą. Iš tikrųjų didžiausią vertę galime sukurti gerokai anksčiau – padėdami įvertinti riziką, pasirinkti tinkamiausią veiksmų planą ir išvengti situacijos, kai skolos susigrąžinimas tampa gerokai sudėtingesnis arba nebeįmanomas“, – apibendrina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

 

Teismas: negalima naudotis bendrojo turto remonto rezultatais ir atsisakyti mokėti už atliktus darbus

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ginčai dėl bendrojo naudojimo objektų remonto išlaidų daugiabučiuose namuose neretai peržengia vien skolos klausimą. Teismuose dažnai keliami argumentai dėl pirkimų procedūrų, konkursų organizavimo, bendrijos ar administratoriaus pasirinktų rangovų, darbų kainų pagrįstumo ar net atsiskaitymų su darbus atlikusiomis įmonėmis. Tačiau naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis rodo, kad tokiose bylose svarbu nepamesti esminio klausimo – ar darbai buvo faktiškai atlikti ir ar jų naudą gavę patalpų savininkai gali atsisakyti už juos mokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė pastebi, kad praktikoje skolininkų argumentai dažnai nukrypsta nuo paties ginčo esmės. „Bylose dėl įsiskolinimų už bendrojo naudojimo objektų remonto darbus neretai matome argumentus, kad nebuvo organizuotas konkursas, galėjo būti pažeistos pirkimų taisyklės, nepakanka duomenų apie bendrijos ar administratoriaus atsiskaitymus su rangovu, nepateikti mokėjimo dokumentai. Kartais būtent šios aplinkybės tampa pagrindu atmesti ieškinius, nors jos nėra tiesiogiai susijusios su pagrindiniu bylos klausimu – ar darbai buvo atlikti ir ar savininkams kyla pareiga prisidėti prie jų finansavimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs ieškinius, be kita ko, akcentuodamas aplinkybes, susijusias su darbų organizavimo procedūromis, darbų kainos pagrindimu ir atsiskaitymais su rangovu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo prie kitokios išvados. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog remonto darbai faktiškai buvo atlikti, o bendrojo naudojimo objektų būklė buvo pagerinta. Teismo vertinimu, situacija, kai tiesioginiai atliktų darbų naudos gavėjai apskritai neatsiskaito už atliktus darbus, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Pasak K. L. Briliūtės, būtent šis teismo akcentas yra ypač reikšmingas. „Teismas labai aiškiai pasakė, kad negalima ignoruoti fakto, jog darbai buvo atlikti ir jų rezultatais naudojasi visi bendraturčiai. Jeigu bendrojo naudojimo objektas buvo suremontuotas, vien procedūriniai klausimai savaime nereiškia, kad savininkai gali būti visiškai atleidžiami nuo pareigos padengti jiems tenkančią išlaidų dalį“, – pažymi teisininkė.

Dar svarbiau tai, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai pasisakė dėl argumentų, kurie tokio pobūdžio bylose keliami itin dažnai. Nutartyje nurodyta, kad aplinkybės dėl pirkimų taisyklių laikymosi ar nesilaikymo bei klausimai, kokiu mastu bendrija ar administratorius yra atsiskaitęs su pasirinktu rangovu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant savininkų skolos klausimą. Teismo vertinimu, byloje buvo sprendžiama ne bendrijos ar administratoriaus ir rangovo tarpusavio atsiskaitymų problema, o tai, ar savininkams kyla pareiga atsiskaityti už faktiškai atliktus remonto darbus ir kokia apimtimi šios išlaidos yra pagrįstos.

Ši pozicija gali būti reikšminga daugeliui bendrijų ir administratorių, kurie susiduria su situacijomis, kai dalis savininkų atsisako apmokėti jiems tenkančią remonto išlaidų dalį, remdamiesi aplinkybėmis, nesusijusiomis su pačių darbų atlikimu. „Svarbu suprasti, kad bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir remontas yra visų bendraturčių pareiga. Todėl vertinant tokius ginčus reikėtų koncentruotis į tai, ar darbai buvo būtini, ar jie faktiškai atlikti ir ar išlaidos yra pagrįstos. Priešingu atveju susidaro paradoksali situacija, kai bendrojo naudojimo objektai sutvarkomi, jų naudą gauna visi savininkai, tačiau dalis jų atsisako prisidėti prie išlaidų padengimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į platesnį tokių ginčų kontekstą. Nutartyje pabrėžta, kad priešinga situacija paneigtų pačių patalpų savininkų pareigą rūpintis bendrojo naudojimo objektais ir neužtikrintų galutinio ginčo išsprendimo. Kitaip tariant, teisinė sistema negali skatinti modelio, kai bendraturčiai naudojasi remonto rezultatais, tačiau vengia padengti jų kaštus.

Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės, ši nutartis prisideda prie nuoseklesnės praktikos formavimo ir gali būti svarbus orientyras ateities bylose. „Apeliacinės instancijos teismas priminė fundamentalią taisyklę – vertinant tokius ginčus svarbiausia nustatyti, ar bendrojo naudojimo objektų remonto darbai buvo realiai atlikti ir ar jų naudą gavo bendraturčiai. Būtent šios aplinkybės turi būti ginčo centre, o ne šalutiniai klausimai, kurie nebūtinai lemia pačios prievolės atsiskaityti egzistavimą“, – apibendrina K. L. Briliūtė. Vilniaus apygardos teismo nutartis dar kartą patvirtina, kad bendrijų ir administratorių inicijuojamose bylose dėl remonto išlaidų priteisimo svarbiausia išlieka faktinis darbų atlikimas, jų rezultatas ir bendraturčių pareiga prisidėti prie bendrojo turto išlaikymo bei priežiūros.