Author: avocad_bxgv12hf

Nusipirkote būstą: kada galima reikalauti kompensacijos už defektus? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite situaciją: ilgai lauktas naujo būsto įsigijimas, įkurtuvės, pirmieji mėnesiai naujuose namuose – ir staiga pradeda aiškėti problemos, kurių apžiūros metu niekas nepastebėjo. Grindų dangos deformacijos, pelėsis, drėgmė, nesandarūs langai, skilinėjančios sienos ar net rimti konstrukciniai trūkumai. Neretai pirkėjai tokiose situacijose pasijunta bejėgiai – ypač tada, kai vystytojas ar pardavėjas bando atsakomybę perkelti kitiems arba apskritai neigia problemos egzistavimą.

Tačiau, kaip pastebi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė, būsto pirkėjas tokiose situacijose turi gerokai daugiau teisių, nei dažnai mano pats. „Praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai gyventojai, pastebėję defektus, delsia reaguoti arba pasikliauja vien žodiniais rangovo pažadais. Tuo metu svarbiausia tampa ne emocijos, o tinkamai užfiksuoti faktai ir aiškus veiksmų planas“, – sako K. Šemeklytė.

Kas yra laikytina defektu ir kada atsakomybė už defektus tenka pirkėjui?

Defektu laikomas būsto trūkumas, dėl kurio turtas neatitinka kokybės reikalavimų, sutarties sąlygų arba įprastos paskirties. Anot teisininkės, vienas svarbiausių aspektų tokiose bylose – nustatyti, ar defektai buvo akivaizdūs būsto įsigijimo metu, ar jie paaiškėjo vėliau ir objektyviai negalėjo būti pastebėti pirkėjo anksčiau.

„Teismai ne kartą yra pabrėžę, kad pirkėjas neprivalo turėti specialių statybos žinių ar atlikti sudėtingų techninių patikrinimų prieš įsigydamas būstą. Jei trūkumai išryškėja tik eksploatacijos metu ir pirkėjas neturėjo galimybės šių defektų pastebėti įprastos apžiūros metu, jie laikytini defektais, už kuriuos yra atsakingas pardavėjas“, – aiškina AVOCAD teisininkė.

Antra, itin svarbu nustatyti ir tai, ar pardavėjas apie egzistuojančius trūkumus informavo pirkėją, parduodant būstą, ar ne. Pardavėjui informavus pirkėją, o pirkėjui vis tiek nusprendus įsigyti būstą su pirkėjo nurodytais trūkumais, visa atsakomybė už šiuos trūkumus pereina pirkėjui ir pirkėjas nebeturi ir ateityje, visu garantiniu laikotarpiu, nebeturės teisės reikšti pretenzijų dėl defektų, apie kuriuos buvo pardavėjo pirkėjui atskleista ir šis atskleidimo faktas buvo užfiksuotas raštu.

Taigi, pasak K. Šemeklytės, atsakomybė pirkėjui už nustatytus defektus galėtų pereiti šiais atvejais, t. y. pirma, jeigu defektas buvo akivaizdus turto įsigijimo momentu ir šio defekto nustatymui nereikėjo jokių specialių žinių (vizualūs defektai), antra, jeigu pardavėjas raštiškai informavo iki būsto įsigijimo pirkėją apie egzistuojančius defektus, tačiau pirkėjas vis tiek nusprendė įsigyti būstą. Visais kitais atvejais atsakomybė už nustatytus defektus tenka pardavėjui, nebent pardavėjas įrodo, kad nustatyti defektai yra sąlygoti normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar trečiųjų asmenų kaltų veiksmų.

Garantiniai terminai: ką svarbu žinoti?

Lietuvos teisėje statybos darbams taikomi garantiniai terminai, tačiau daugelis gyventojų nėra tikri, kiek laiko jie galioja ir ką realiai apima.

Pagal LR Civilinį kodeksą:

  • bendras garantinis terminas statybos darbams – 5 metai;
  • paslėptiems statinio elementams (konstrukcijoms, vamzdynams ir kt.) taikomas 10 metų garantinis terminas;
  • tyčia paslėptiems defektams – net 20 metų garantinis terminas taikytinas.

Kaip pastebi K. Šemeklytė, itin svarbu žinoti tai, kad garantiniai terminai yra pradedami skaičiuoti ne nuo būsto įsigijimo dienos, o nuo statinio pripažinimo naudoti tinkamu dienos. Konkrečiai, tai kiekvienu atveju itin svarbu išsiaiškinti statybos užbaigimo akto datą arba deklaracijos apie statybos užbaigimo patvirtinimo datą. „Būtent šis dokumentas yra atskaitos taškas, nuo kurio yra pradedami skaičiuoti garantiniai terminai“, – teigia ji.

Rangovo ar pardavėjo atsakomybė: į ką kreiptis?

Praktikoje gyventojai neretai susiduria su situacija, kai pardavėjas nukreipia į rangovą, rangovas – į subrangovą, o pirkėjas lieka tarp kelių atsakomybės besikratančių šalių.

Anot AVOCAD teisininkės, tokiose situacijose svarbu suprasti, kad pirkėjas nebūtinai privalo pats aiškintis visą vidinę statybų grandinę. „Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad už parduoto daikto kokybę pirmiausia atsako pardavėjas, o vidiniai santykiai tarp vystytojo, rangovo ar subrangovų jau yra jų tarpusavio klausimas“, – sako K. Šemeklytė. Ji  taip pat pažymi, kad kiekvieną situaciją būtina vertinti individualiai – reikšmės turi sutartys, faktinės aplinkybės, defektų pobūdis bei jų atsiradimo priežastys.

Didžiausia klaida – per vėlai pradėti rinkti įrodymus

Pasak teisininkės, viena dažniausių problemų – gyventojai ilgą laiką bando konfliktą spręsti „gražiuoju“, tačiau tuo metu nesaugo įrodymų. „Žodiniai pažadai, neužfiksuoti statytojo, jo pasitelktų rangovų vizitai, apžiūrint defektus ar telefono skambučiai vėliau teisme turi labai ribotą vertę. Vos pastebėjus defektus svarbu juos fotografuoti, filmuoti, fiksuoti datas, kreiptis raštu ir išsaugoti visą komunikaciją“, – pabrėžia ji.

Dar viena itin svarbi priemonė – nepriklausoma ekspertizė. „Ekspertizė dažnai tampa kertiniu įrodymu byloje. Ji padeda nustatyti ne tik pačius trūkumus, bet ir jų atsiradimo priežastis, darbų kokybės neatitikimus bei galimą žalos mastą“, – aiškina K. Šemeklytė. Anot jos, praktikoje būtent profesionaliai parengtos ekspertų išvados neretai tampa priežastimi, kodėl ginčas išsisprendžia dar nepasiekęs teismo.

Kada galima reikalauti kompensacijos?

Priklausomai nuo situacijos, būsto pirkėjas gali reikalauti pašalinti defektus, sumažinti būsto kainą, atlyginti nuostolius, kompensuoti remonto išlaidas, tam tikrais atvejais – net nutraukti sutartį.

Vis dėlto, pasak AVOCAD teisininkės, svarbiausia tokiuose ginčuose – veikti laiku. „Didžiausia klaida yra tikėtis, kad problema išsispręs savaime arba kad užteks žodinio susitarimo. Kuo anksčiau žmogus pradeda sistemingai rinkti įrodymus ir vertinti savo teisinę situaciją, tuo didesnė tikimybė apginti savo interesus“, – sako K. Šemeklytė.

Nors būsto įsigijimas daugeliui žmonių yra vienas svarbiausių gyvenimo sprendimų, praktika rodo, kad net ir naujos statybos projektai negarantuoja sklandžios kasdienybės. Todėl teisininkai pataria į pirmuosius signalus nenumoti ranka – būtent ankstyva reakcija dažnai lemia, ar defektų istorija baigsis paprastu remontu, ar ilgu ir brangiu ginču.

 

Lietuvoje pirmą kartą vyks teisininkų forumas: keliami teisininkų lyderystės ir atsakomybės klausimai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Jau šį rudenį Lietuvoje pirmą kartą bus surengta tarptautinė konferencija „LAW FORUM 2026“, subursianti teisės profesionalus, sprendimų priėmėjus ir lyderius diskusijai apie vieną aktualiausių šių dienų klausimų – ar teisininkai šiandien pakankamai prisiima lyderystės ir atsakomybės visuomenės ir valstybės gyvenime.

Augant geopolitinei įtampai, spartėjant technologiniams pokyčiams ir didėjant visuomenės lūkesčiams valstybės atžvilgiu, teisė vis dažniau atsiduria sprendimų centre. Tačiau kartu vis ryškiau keliama ir problema – lyderystės trūkumas teisinėje bendruomenėje, kai kritiniais momentais pritrūksta ne teisinių žinių, bet drąsos veikti.

Būtent šiuos nepatogius klausimus kelia „LAW FORUM 2026“, siekiantis tapti platforma atviram dialogui apie teisininko vaidmenį šiandienos pasaulyje. Renginio tikslas – suburti advokatus, teisėjus, prokurorus, įmonių teisininkus, notarų, antstolių bendruomenę, viešojo sektoriaus atstovus bei verslo lyderius bendram pokalbiui apie tai, kaip stiprinti teisininkų lyderystę ir jų įtaką visuomenėje.

„Šiandien vis dar susiduriame su lyderystės trūkumu ten, kur jos labiausiai reikia. Teisininkai yra viena iš tų profesinių grupių, kuri turi ne tik svarbių kompetencijų ir išmanymo apie teisinės valstybės pagrindus,  bet ir galimybę daryti įtaką valstybės ir visuomenės procesams. Todėl labai svarbu, kad jie ryžtųsi imtis atsakomybės ir iniciatyvos veikti kritiškais valstybei momentais“, – teigia viena iš forumo pranešėjų, buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Ji pabrėžia, kad teisininko vaidmuo šiandien neapsiriboja teisės normų aiškinimu – tai aktyvus dalyvavimas formuojant valstybės kryptį ir visuomenės pasitikėjimą institucijomis.

Konferencijoje bus nagrinėjamos temos, atspindinčios šiuolaikinius visoms teisinėms profesijoms kylančius bendrus iššūkius: teisininko lyderystė ir atsakomybė, naujų teisininkų kartų atnešami pokyčiai į organizacijas, jų karjeros lūkesčiai, reputacija ir autoritetas,  taip pat įvairovės, tolerancijos bei profesinio sąmoningumo klausimai.

Renginyje dalyvaus žinomi teisės, politikos ir verslo atstovai iš Lietuvos ir užsienio. Tarp jų NATO vyriausiasis teisės patarėjas ir Teisės reikalų biuro direktorius John Swords, Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Ivan Mishchenko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė ir Teisėjų tarybos pirmininkė Danguolė Bublienė, Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Antanas Aleknavičius.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas dirbtinio intelekto ir pažangių technologijų vaidmeniui teisėje – ne tik kaip įrankiui efektyvumui didinti, bet kaip esminiam veiksniui, keičiančiam pačią teisininko profesijos prigimtį. Diskusijose bus keliami klausimai, ar teisininkai šiandien pakankamai greitai prisitaiko prie DI kuriamų sprendimų, kaip atsakingai juos integruoti į praktiką ir kur brėžti ribą tarp technologijų galimybių ir profesinės atsakomybės.

Organizatoriai siekia sukurti erdvę, kurioje skirtingos patirtys susitinka ne formalioje konferencijoje, o gyvame dialoge apie realius sprendimus ir atsakomybę.

Tikimasi, kad forumas taps ilgalaikės diskusijos pradžia, skatinančia teisininkų bendruomenę aktyviau įsitraukti į valstybės ir visuomenės gyvenimą.

Konferenciją organizuoja konsultacijų agentūra „Good to know“ kartu su renginio partneriais – Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, Lietuvos advokatūra ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetu. Renginio mecenatas – advokatų profesinė bendrija AVOCAD.

Konferencija vyks spalio 15 d. Daugiau informacijos apie renginį: https://lawforum.lt/

AVOCAD tampa FK „Jonava“ teisiniais partneriais

Posted on by avocad_bxgv12hf

Advokatų profesinė bendrija AVOCAD tapo oficialiais futbolo klubo FK „Jonava“ teisiniais partneriais. Partnerystės tikslas – stiprinti klubo veiklos teisinį užtikrintumą, prisidėti prie organizacijos augimo bei padėti spręsti kasdienius sporto industrijoje kylančius teisinius klausimus.

AVOCAD vadovaujantysis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad ši partnerystė yra natūralus žingsnis, tęsiantis kontoros ryšį su Jonava ir jos sporto bendruomene. „Mes jau ne vienerius metus jaučiame artimą ryšį su Jonava – tai modernus, augantis ir veržlus miestas, kuriame matome stiprią bendruomenę bei ambicingą verslą. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie miesto sporto iniciatyvų: remiame krepšinį, o šiandien tampame ir FK „Jonava“ teisiniais partneriais. Tikime, kad sportas, kaip ir verslas, reikalauja strategijos, disciplinos ir stiprios komandos tiek aikštėje, tiek už jos ribų“, – teigia E. Langys.

Anot jo, AVOCAD komandai itin svarbu būti arti regionų, kurie kuria pokytį ir demonstruoja ambiciją augti. „Jonava šiandien išsiskiria savo proveržiu, moderniu požiūriu ir aktyvia verslo bendruomene. Mums svarbu būti šio augimo dalimi ir prisidėti savo kompetencija ten, kur kuriama vertė miestui bei žmonėms“, – sako E. Langys.

FK „Jonava“ vadovas Andrius Krasinskas pažymi, kad profesionalus sportas šiandien neatsiejamas nuo teisinių procesų, todėl stiprūs partneriai tampa itin svarbūs kasdienėje klubo veikloje.

„Šiuolaikinis futbolas – tai ne tik rungtynės aikštėje. Klubai susiduria su įvairiais teisiniais klausimais: sutartimis, partnerystėmis, organizaciniais procesais, sporto reglamentais. Turėti šalia profesionalius advokatus reiškia daugiau ramybės ir užtikrintumo priimant svarbius sprendimus. Džiaugiamės, kad prie mūsų komandos prisijungia AVOCAD“, – teigia FK „Jonava“ vadovas.

AVOCAD aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos verslo bei sporto organizacijomis ir nuosekliai prisideda prie iniciatyvų, stiprinančių bendruomeniškumą, lyderystę ir profesionalumą.

„Bentley“ byla: ką daryti, kai institucijos mato civilinį ginčą, o turtas dingsta užsienyje?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Prabangus „Bentley Continental GT“, priklausęs bankrutuojančiai Lietuvos bendrovei, turėjo būti perduotas nemokumo administratoriui ir panaudotas kreditorių interesams užtikrinti. Tačiau vietoje to automobilis dingo iš Lietuvos akiračio ir buvo fiksuotas užsienyje – Prancūzijoje bei Monake.

Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip dar vienas ginčas dėl įmonės turto. Tačiau  advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatų vertinimu, ši istorija parodė kur kas platesnę problemą – kas nutinka, kai institucijos situaciją vertina formaliai, o vertingas turtas realiai gali būti prarastas.

Vienai Vilniaus bendrovei buvo iškelta bankroto byla, paskirtas nemokumo administratorius. Vienas reikšmingiausių bendrovės turto objektų – „Bentley Continental GT“– turėjo būti perduotas administratoriui. Dokumentuose nurodoma, kad bendrovė turėjo daugiau kaip 72 tūkst. Eur įsipareigojimą mokesčių administratoriui – VMI, todėl automobilio grąžinimas buvo tiesiogiai susijęs su kreditorių interesų apsauga.

Vis dėlto automobilis administratoriui nebuvo perduotas. Priešingai – buvo nustatyta, kad jo buvimo vieta siejama su užsienio valstybėmis. Pareiškėjas kreipėsi į teisėsaugą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą ir skelbti nacionalinę bei tarptautinę automobilio paiešką, tačiau institucijos iš pradžių atsisakė tai padaryti, situaciją vertindamos kaip civilinio pobūdžio ginčą.

„Tokiose situacijose svarbiausia neapsiriboti formaliu atsakymu. Jei bankrutuojančios įmonės turtas yra užsienyje, jo neperduoda asmuo, neturintis teisės juo disponuoti, o kreditorių interesai lieka neapsaugoti, būtini aktyvūs veiksmai“, –  byloje atstovavęs AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Situacijoje buvo rengiami skundai, papildomi paaiškinimai, renkami įrodymai, analizuojama komunikacija su automobilį faktiškai valdžiusios akcininkės atstovais. Rašytiniuose paaiškinimuose pažymėta, kad pareiškėjas rinko duomenis apie automobilio buvimo vietą bei jo valdymą.

Byloje svarbia tapo ir akcininko bei bendrovės turto atskyrimo tema. Advokatų pozicija buvo aiški: bendrovės akcininkas nėra bendrovės turto savininkas ir negali elgtis su įmonės automobiliu kaip su asmeniniu turtu. Ypač tada, kai įmonei iškelta bankroto byla, o visas turtas turi būti valdomas nemokumo proceso ir kreditorių interesų užtikrinimo tikslais. „Ši byla primena labai paprastą, bet praktikoje kartais pamirštamą taisyklę – įmonės turtas nėra akcininko kišenė. Bankroto procese kiekvienas toks turto objektas tampa svarbus kreditoriams, todėl jo paslėpimas, vilkinimas ar bandymas savarankiškai parduoti negali būti laikomas vien paprastu civiliniu nesutarimu“, – pažymi AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Papildomi duomenys sustiprino įtarimus, kad automobilis ne tik nebuvo perduodamas administratoriui, bet ir galėjo būti planuojamas realizuoti tretiesiems asmenims. 2025 m. balandžio 27 d. buvo gautos automobilio nuotraukos, o iš jų aplinkos, kaip nurodoma dokumentuose, buvo matyti, kad transporto priemonė nėra ir negali būti Lietuvoje.

Ši situacija tapo pavyzdžiu, kodėl bankroto bylose laikas yra kritinis. Vertingas turtas, ypač esantis užsienyje, gali būti greitai perleistas, paslėptas ar tapti sunkiai pasiekiamas. Todėl vien deklaratyvūs pažadai „grąžinti vėliau“ negali pakeisti realaus turto perdavimo. „Advokato darbas tokiose istorijose nėra tik parengti procesinį dokumentą. Reikia matyti visą situaciją ir užtikrinti, kad procesas judėtų į priekį“, – sako E. Langys.

Pasak advokato, ši „Bentley“ istorija galiausiai yra ne apie prabangų automobilį. Ji apie tai, kaip svarbu ginti kreditorių interesus, kai bankrutuojančios bendrovės turtas dingsta užsienyje, o institucijos iš pradžių nemato pagrindo aktyviai veikti.

Prieš kelias dienas automobilis buvo parvarytas į Lietuvą – jo transportavimas ir sugrąžinimas buvo organizuotas advokatų iniciatyva. Tai rodo, kad net ir sudėtingose, tarptautinį elementą turinčiose situacijose nuoseklus teisinis darbas ir proaktyvus veikimas  visgi gali duoti apčiuopiamą rezultatą.

Domenas, prekių ženklas ir verslo reputacija: klaidos, kurių galima išvengti  

Posted on by avocad_bxgv12hf

Domeno vardas dažnai pasirenkamas greitai ir intuityviai – pagal skambesį, rinkodaros idėją ar veiklos pavadinimą. Tačiau, pasak teisininkų, būtent šiame etape daroma daugiausia klaidų: nepatikrinama, ar toks ar panašus pavadinimas nėra registruotas kaip prekių ženklas, neįvertinama, ar panašus (tapatus) pavadinimas nėra naudojamas kitų rinkos dalyvių, o kartais pasirenkamas net toks domenas, kuris neturi akivaizdžios sąsajos su įmonės vykdoma veikla ar jos pavadinimu.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nereikšmingos detalės, tačiau vėliau jos gali virsti realiais teisiniais ginčais – ypač tais atvejais, kai paaiškėja, kad identišką ar labai panašų pavadinimą naudoja gerai žinoma įmonė, turinti registruotą prekių ženklą ir ankstesnes teises. Tokiose situacijose domeno savininkas gali susidurti su reikalavimu perleisti domeną, o ginčas dažnai sprendžiamas ne nacionaliniuose teismuose, o pagal specialią tarptautinę procedūrą. Apie šias rizikas ir jų praktinį vertinimą komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Ji pastebi, kad ginčas dėl domeno dažniausiai nekyla iš karto po jo registracijos – jis atsiranda tuomet, kai domenas pradeda „veikti“ rinkoje arba tampa identifikuojamas trečiųjų asmenų. Praktikoje galima išskirti kelias tipines situacijas, kurios dažniausiai ir išprovokuoja pretenzijas:

Pirma, domenas pradedamas realiai naudoti komercinėje veikloje ir tampa matomas vartotojams – pavyzdžiui, sukuriama interneto svetainė, el. parduotuvė ar paslaugų platforma. Jei toks domenas yra identiškas ar klaidinančiai panašus į kito ūkio subjekto prekių ženklą, prekių ženklo savininkas gali reaguoti, siekdamas užkirsti kelią vartotojų klaidinimui;

Antra, ginčas gali kilti ir tuomet, kai domenas nėra aktyviai naudojamas, tačiau yra viešai matomas – pavyzdžiui, nukreipia į reklaminį puslapį. Tokiais atvejais ypač aktualus tampa klausimas, ar toks naudojimas nėra paremtas trečiųjų asmenų prekių ženklų reputacijos išnaudojimu;

Trečia, praktikoje reikšminga situacija yra vadinamasis „rezervuoto domeno“ modelis – kai domenas laikomas be aiškios veiklos, tačiau jo pavadinimas objektyviai sutampa su žinomu prekių ženklu ar yra labai į jį panašus. Būtent šios situacijos dažnai sukelia konfliktus, nes prekių ženklo savininkai tokį domeno laikymą gali vertinti kaip potencialų trukdymą jų teisių realizavimui arba net kaip spekuliacinį veiksmą.

Siekiant apginti savo interesus, prekių ženklų savininkai tokiais atvejais dažniausiai nesirenka nacionalinių teismų kelio, o pasinaudoja specialia tarptautine ginčų sprendimo procedūra, administruojama WIPO ir grindžiama ICANN patvirtinta Uniform Domain Name Dispute Resolution Policy (UDRP). Būtent ši procedūra leidžia spręsti, ar domenas gali būti toliau teisėtai naudojamas, ar vis dėlto turi būti perleistas teisėtų interesų turėtojui.

UDRP procedūroje ginčas sprendžiamas, remiantis griežtai apibrėžta įrodinėjimo struktūra, pareiškėjas privalo įrodyti visas tris kumuliatyvias sąlygas, o neįrodžius bent vienos – reikalavimas atmestinas visa apimtimi. „Pirmasis pareiškėjo įrodinėjimo elementas yra tai, kad ginčijamas domeno vardas yra identiškas arba klaidinančiai panašus į prekių ženklą, į kurį jis turi teises. Šis vertinimas atliekamas, palyginant dominuojantį ženklo elementą su domeno vardu. Praktikoje tai reiškia, kad net ir nedideli modifikavimai – papildomi bendriniai žodžiai, geografiniai terminai ar raidžių variacijos – dažnai nėra pakankami panašumui paneigti, jei vartotojui vis tiek susidaro asociacija su prekių ženklu“, – teigia teisininkė.

Antrasis elementas, pasak jos, yra atsakovo teisių ar teisėtų interesų nebuvimas. Taikant šį kriterijų galioja specifinė įrodinėjimo tvarka: pareiškėjui pakanka pateikti pirmines aplinkybes, leidžiančias manyti, kad teisėto intereso nėra, o tada atsakovas turi įrodyti priešingai.

Trečiasis elementas – domeno nesąžiningas registravimas ir naudojimas. Tai sudėtingiausias ir dažniausiai ginčo baigtį lemiantis elementas. UDRP pateikia pavyzdinį nesąžiningumo situacijų sąrašą, įskaitant domeno registravimą, siekiant jį parduoti prekių ženklo savininkui, konkurento veiklos trikdymą ar vartotojų klaidinimą dėl ryšio su pareiškėju buvimo. Atsakovo gynyba tokiose bylose turi būti konstruojama sistemiškai, orientuojantis į bent vieno iš UDRP kriterijų paneigimą, tačiau praktikoje didžiausią reikšmę įgyja būtent teisėtų interesų pagrindimas. Kaip numatyta UDRP taisyklėse, atsakovas, rengdamas atsakymą į skundą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius jo teises ar teisėtus interesus į domeno vardą.

UDRP taisyklės įtvirtina nebaigtinį aplinkybių sąrašą, kurios, jei įrodomos, leidžia atsakovui pripažinti teisėtą interesą. Viena tokių situacijų – kai dar iki pranešimo apie ginčą atsakovas jau naudojo domeną arba buvo pradėjęs realius ir pagrįstus pasirengimo veiksmus jį naudoti teisėtai prekių ar paslaugų veiklai. WIPO praktikoje pabrėžiama, kad tokie pasirengimo veiksmai turi būti pagrįsti objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, verslo planais, investicijomis ar sutartimis, o ne vien deklaracijomis.

Antra, teisėtas interesas gali būti grindžiamas tuo, kad atsakovas (kaip fizinis ar juridinis asmuo) yra plačiai žinomas tuo pačiu (kaip domenas) pavadinimu, net jei jis nėra įregistravęs prekių ženklo. Tokiais atvejais vertinamas faktinis žinomumas rinkoje, o ne vien formalus domeno įregistravimas.

Be šių kriterijų, praktikoje itin svarbi išlieka domeno registracijos momento analizė. Jei domenas buvo įregistruotas anksčiau nei pareiškėjas įgijo teises į prekių ženklą, paprastai tampa sudėtinga įrodyti nesąžiningą registravimo tikslą, o tai gali lemti reikalavimo atmetimą. Taip pat vertinama, ar domenas turi savarankišką, pavyzdžiui, bendrinę ar aprašomąją reikšmę, ir ar jis buvo pasirinktas nepriklausomai nuo pareiškėjo veiklos.

Vis dėlto esminė praktinė taisyklė, pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės, išlieka ta pati – vien deklaratyvūs paaiškinimai nėra pakankami. Atsakovo pozicija turi būti grindžiama nuosekliais, objektyviais ir dokumentais pagrįstais įrodymais, leidžiančiais panelei įvertinti faktinį domeno naudojimą ir atsakovo ketinimus.

„Nors iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad įrodinėjimo našta UDRP procedūroje yra labiau apsunkinanti pareiškėją – juk būtent jam tenka pareiga įrodyti visų trijų kumuliatyvių sąlygų buvimą, o atsakovui pakanka paneigti bent vieną iš jų – praktikoje situacija yra kur kas sudėtingesnė“, – pažymi S. Mickienė.

Tais atvejais, kai domenas buvo įregistruotas, neatlikus išankstinės analizės (ypač nepatikrinus, ar nėra identiško ar klaidinančiai panašaus registruoto prekių ženklo), o veikla vykdoma be aiškaus verslo modelio, nesaugant visų su veikla susijusių dokumentų, nepasiekus apčiuopiamo žinomumo rinkoje, su nedidele apyvarta, atsakovui gali būti itin sudėtinga pagrįsti savo teisėtą interesą. Net ir nesant tyčinio siekio pasinaudoti kito subjekto prekių ženklo reputacija ar klaidinti vartotojus, objektyvių įrodymų trūkumas (pvz., apie realią veiklą, investicijas, pasirengimą naudoti domeną) reikšmingai susilpnina gynybinę poziciją.

AVOCAD teisininkė atkreipia dėmesį ir į praktinę šios procedūros pusę – gavus skundą, atsakovui dažnai tenka nedelsiant reaguoti per trumpus terminus, įvertinti susiklosčiusią situaciją bei parengti teisiškai pagrįstą atsiliepimą. Tai paprastai reiškia būtinybę pasitelkti teisininkus, kurie išanalizuotų aktualią WIPO praktiką, patikrintų prekių ženklų ir domenų duomenų bazes, surinktų įrodymus ir parengtų argumentuotą poziciją. Tokie veiksmai neišvengiamai sukelia papildomas laiko ir finansines sąnaudas.

„Domeno pasirinkimas ir registracija neturėtų būti vertinami kaip formalus ar antraeilis žingsnis. Tinkamai neatlikus „namų darbų“ (t. y. nepatikrinus prekių ženklų registrų, neįvertinus rinkos situacijos ir galimų konfliktų), vėliau gali kilti ne tik teisinių ginčų rizika, bet ir realūs kaštai, susiję su gynyba, galimu domeno praradimu ar būtinybe keisti prekės ženklą bei verslo identitetą“, – perspėja Sandra Mickienė.

Todėl, pasak jos, domeno pasirinkimo stadijoje būtina atlikti išsamią teisinę patikrą: įvertinti prekių ženklų registrų duomenis dėl tapačių ar klaidinančiai panašių žymenų, patikrinti domenų prieinamumą, taip pat įvertinti bendrą rinkos kontekstą ir galimas asociacijas su jau veikiančiais ūkio subjektais. Tokia analizė turėtų būti orientuota ne tik į formalius sutapimus, bet ir į galimą vartotojų suvokimą.

Be to, svarbu, kad pasirinktas domeno vardas turėtų aiškų ir logišką ryšį su planuojama vykdyti veikla ir nepatektų į vadinamąją „ribinio panašumo“ zoną kitų prekių ženklų atžvilgiu. Ne mažiau reikšmingas yra ir faktinis domeno naudojimas – domenas neturėtų būti laikomas pasyviai. Realios veiklos vykdymas, aiškiai apibrėžtas verslo modelis bei tai patvirtinantys dokumentai (pvz., sutartys, investicijos, veiklos įrodymai) gali turėti esminę reikšmę, vertinant teisėto intereso buvimą ir ginčo baigtį.

 

Ar daiktas laikomas kokybišku vien todėl, kad veikia? Teismų praktika sako – ne 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Verslo praktikoje vis dar pasitaiko situacijų, kai rangovai ar tiekėjai darbų rezultatą vertina itin siaurai – esą jei daiktas funkcionuoja ir atlieka savo pagrindinę paskirtį, jis laikytinas kokybišku. Tačiau, pasak teisininkų, tokį požiūrį paneigia tiek Civilinio kodekso nuostatos, tiek nuosekli teismų praktika.

„Kokybė nėra vien funkcionalumas. Tai – visų sutartyje aptartų savybių visuma“, – pabrėžia advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Civilinis kodeksas aiškiai nustato, kad rangovo atliekamų darbų kokybė pirmiausia turi atitikti rangos sutarties sąlygas. Tik tuo atveju, jei jos nėra apibrėžtos, taikomi įprasti tokiems darbams keliami reikalavimai.

Tai reiškia, kad darbų rezultatas turi ne tik veikti, bet ir atitikti visas sutartyje numatytas savybes – technines, funkcines, o neretai ir estetines. „Jeigu šalys susitarė dėl konkrečių parametrų – spalvos, tekstūros ar kitų vizualinių sprendimų, jie tampa ne mažiau svarbūs nei pats daikto funkcionalumas. Nukrypimas nuo jų reiškia, kad sutartis įvykdyta netinkamai“, – aiškina D. Antanaitis.

LAT pozicija: visų parametrų laikymasis yra būtinas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad darbų rezultato kokybė siejama ne tik su jo veikimu, bet ir su visų sutartyje nustatytų savybių įgyvendinimu. Vienoje iš bylų teismas nagrinėjo situaciją, kai rangovas pagamino įrenginius, kurie veikė, tačiau neatitiko sutartyje nustatytų techninių parametrų. Teismas konstatavo, kad:

  • rangovas negali pasirinkti įgyvendinti tik dalies sutartinių įsipareigojimų;
  • siekis užtikrinti vienas savybes, ignoruojant kitas, nėra pateisinamas;
  • nukrypimas nuo sutarties sąlygų, nesuderintas su užsakovu, laikomas netinkamu sutarties vykdymu.

„Net jei daiktas veikia, tačiau neturi visų sutartyje numatytų savybių, jis negali būti laikomas kokybišku. Sutartis turi būti vykdoma visa apimtimi, o ne selektyviai“, – komentuoja advokatas.

Dažna klaida: „veikia, vadinasi – tinka“

Praktikoje AVOCAD teisininkai susiduria su atvejais, kai verslas linkęs ignoruoti sutartinius estetikos ar specifikacijų reikalavimus, manydamas, kad jie nėra esminiai. Tačiau tokia pozicija yra rizikinga. Jei iš sutarties ar jos aplinkybių galima nustatyti, kad tam tikri vizualiniai ar techniniai požymiai buvo svarbūs, jų neatitikimas gali būti laikomas trūkumu, suteikiančiu užsakovui teisę reikalauti:

  • trūkumų pašalinimo,
  • kainos sumažinimo,
  • ar kitų teisinių gynybos būdų.

Ši praktika siunčia aiškią žinutę – sutarties sąlygos nėra formalumas – jos apibrėžia kokybės standartą. „Verslui svarbu suprasti, kad kokybė – tai ne tik tai, kad daiktas veikia ar neveikia. Svarbu ir ar gautas rezultatas atitinka tai, dėl ko buvo sutarta. Kiekvienas nukrypimas, jei jis nesuderintas, gali tapti ginčo pagrindu“, – apibendrina D. Antanaitis.

 

Skolų spąstuose: kaip veikia fizinio asmens bankrotas Lietuvoje?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai skolos ima diktuoti gyvenimo ritmą, o finansiniai įsipareigojimai pradeda stumti į socialinę paraštę, kyla natūralus klausimas – ar dar yra išeitis? Apie vieną iš realių sprendimų – fizinio asmens bankrotą – komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Didelės skolos šiandien neaplenkia nei mažesnes pajamas gaunančių žmonių, nei finansiškai stipresnių asmenų. Nepavykęs verslas, neapgalvoti finansiniai sprendimai, paveldėti įsipareigojimai ar netikėtos gyvenimo situacijos – priežasčių gali būti daug. Tačiau pasekmė dažniausiai viena: ribojamos galimybės gyventi oriai, aktyviai dalyvauti ekonominiame gyvenime ir planuoti ateitį.

Nors bankrotas vis dar dažnai siejamas tik su įmonių pabaiga, realybėje tai – ir fiziniams asmenims prieinamas teisinis instrumentas. Nuo 2013 m. Lietuvoje galiojantis fizinių asmenų bankroto institutas suteikia galimybę iš naujo atsistoti ant kojų: suvaldyti skolas, grįžti į finansinį stabilumą ir išvengti ilgalaikio socialinio nuosmukio.

„Tai nėra lengvas ar greitas kelias, tačiau tinkamai taikomas jis gali tapti realia galimybe susigrąžinti kontrolę savo gyvenime“, – sako teisininkas.

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo

Pasak AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, asmuo pirmiausia turi informuoti visus savo kreditorius. Tai privaloma padaryti raštu ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki pareiškimo pateikimo teismui. Tai svarbu, nes vėliau teismui reikės pateikti įrodymus, kad ši pareiga buvo tinkamai įvykdyta.

Tik praėjus šiam vieno mėnesio laikotarpiui nuo kreditorių informavimo, galima teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą (FABĮ), asmuo gali inicijuoti bankroto procesą tik tuo atveju, jei atitinka visas šias sąlygas: yra nemokus, nemokumas atsirado sąžiningai; nėra kitų įstatyme numatytų kliūčių.

Kas yra laikoma nemokumu?

Įstatymas nemokumą apibrėžia kaip situaciją, kai asmuo nebegali vykdyti savo pradelstų finansinių įsipareigojimų, o jų suma viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Šio straipsnio publikavimo metu MMA Lietuvoje siekia 1153 Eur, todėl nemokumas konstatuojamas, kai skolos viršija 28 825 Eur.

Tačiau, pasak AVOCAD teisininko, vien skaičių nepakanka – teismai vertina situaciją plačiau. Nemokumas nėra laikinas finansinis sunkumas, nenoras mokėti, ar vien faktas, kad turto vertė mažesnė nei skolos.

Kad būtų pripažintas nemokumas, turi būti nustatytos visos šios sąlygos:

  1. Bendra skolų suma viršija 25 MMA;
  2. Skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę;
  3. Asmuo neturi realių galimybių skolų padengti nei iš turto, nei iš pajamų.

Pasak Roko Puodžiūno, labai svarbu suprasti, kad vertinimas nėra formalus. Jei asmuo, nepaisant didesnių skolų, gauna pakankamas pajamas ir gali per protingą laiką jas padengti – jis nelaikomas nemokiu. „Kita vertus, net ir didelės pajamos automatiškai nereiškia mokumo. Jei jų nepakanka įsipareigojimams vykdyti, gali būti konstatuotas nemokumas. Todėl kiekvienu atveju vertinama reali finansinė situacija: pajamos, įsipareigojimai ir būtinos pragyvenimo išlaidos“, – pažymi AVOCAD teisininkas.

Asmens sąžiningumas

Teisininkas pabrėžia, kad labai svarbu suvokti, kad Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas yra skirtas padėti tik sąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Todėl sąžiningumas yra viena esminių sąlygų siekiant fizinio asmens bankroto.

Jis vertinamas dviem aspektais: ar asmuo, kreipdamasis į teismą, sąžiningai atskleidė visą informaciją ir ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai.

Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą tik tada, kai jis turėjo esminės įtakos nemokumo atsiradimui – kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir susidariusios finansinės padėties.

Praktikoje nesąžiningumas dažniausiai pasireiškia tuo, kad asmuo:

  • pateikia netikslią ar iškraipytą informaciją apie savo finansinę padėtį (skolas ar turtą);
  • nuslepia svarbias aplinkybes;
  • neatskleidžia visų turimų įsipareigojimų ar pajamų šaltinių.

Teismai taip pat gali pripažinti asmenį nesąžiningu, jei nustatoma, kad jis sąmoningai leido skoloms augti – pavyzdžiui, skolinosi tikėdamasis, kad vėliau įsipareigojimai bus nurašyti, arba elgėsi itin neatsakingai su savo finansais.

Vis dėlto kiekviena situacija vertinama individualiai. Vertinama ne tik faktinė finansinė padėtis, bet ir asmens elgesys bei jo motyvai – ar jis iš tiesų siekė spręsti problemas, ar priešingai, jas gilino.

Pavyzdžiui, vien tai, kad asmuo yra sudaręs daug vartojimo kredito sutarčių, dar nereiškia nesąžiningumo. Svarbu nustatyti:

  • kam buvo naudojamos pasiskolintos lėšos (būtiniems poreikiams ar ne);
  • ar buvo kitų būdų tuos poreikius patenkinti;
  • ar skolinimasis buvo proporcingas ir pagrįstas;
  • kokių veiksmų asmuo ėmėsi, siekdamas išvengti skolų didėjimo.

Net ir neatsargus finansinių galimybių įvertinimas savaime nereiškia nesąžiningumo – jei nėra įrodymų, kad asmuo veikė tyčia ar itin neatsakingai, bankroto byla gali būti keliama.

Svarbu ir tai, kad sąžiningumas paprastai vertinamas per 3 metų laikotarpį iki kreipimosi į teismą. Jei per šį laiką asmuo elgėsi sąžiningai, tačiau nepajėgė atkurti mokumo, jam neturėtų būti užkertamas kelias inicijuoti bankroto procesą.

Vis dėlto išimtiniais atvejais teismas gali vertinti ir ilgesnį laikotarpį – pavyzdžiui, jei akivaizdu, kad nemokumą lėmė anksčiau atlikti nesąžiningi veiksmai.

Kada teismas atsisako kelti bankroto bylą?

Net ir esant didelėms skoloms bankroto byla ne visada bus keliama. Įstatymas numato aiškius atvejus, kada teismas gali atsisakyti tai daryti.

Pirmiausia, pasak teisininko, bankrotas nebus leidžiamas, jei asmens nemokumą lėmė jo žalingi įpročiai – pavyzdžiui, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar azartiniais lošimais.

Taip pat teismas gali atsisakyti kelti bylą, jei asmuo yra teistas už tam tikrus finansinio pobūdžio nusikaltimus ir tas teistumas dar nėra išnykęs, o būtent šie veiksmai prisidėjo prie jo nemokumo.

Bankroto procesas negali būti kartojamas per dažnai – jei nuo ankstesnio bankroto pabaigos ar nutraukimo nepraėjo 10 metų, nauja byla nebus keliama.

Galiausiai, kliūtis gali atsirasti ir tuo atveju, jei asmuo yra susijęs su įmone (neribotos civilinės atsakomybės juridiniu asmeniu), kuriai jau iškelta bankroto byla.

Kitaip tariant, anot AVOCAD teisininko, bankrotas yra galimybė, bet ne visais atvejais – teismas visada vertina ne tik skolas, bet ir jų atsiradimo aplinkybes.

Kas vyksta iškėlus bankroto bylą?

Jei teismas pripažįsta asmenį nemokiu ir nemato kliūčių, jam iškeliama bankroto byla. Tuomet paskiriamas bankroto administratorius, kuris prižiūri visą procesą ir užtikrina, kad jis vyktų sklandžiai bei sąžiningai.

Toliau rengiamas mokumo atkūrimo planas – tai aiškus susitarimas, kaip ir per kiek laiko bus atsiskaitoma su kreditoriais. Šiam planui turi pritarti kreditoriai, o vėliau jį patvirtina teismas. Planas įgyvendinamas per 3 metus. Įvykdžius visus jame numatytus mokėjimus, procesas užbaigiamas oficialiu aktu.

Svarbu prieš priimant sprendimą bankrutuoti

Teisininkas Rokas Puodžiūnas įspėja, kad fizinio asmens bankrotas nėra „lengvas būdas“ atsikratyti skolų. Tai mechanizmas, skirtas sąžiningiems žmonėms sugrįžti į normalų finansinį gyvenimą, kartu užtikrinant ir kreditorių interesus.  Įgyvendinus mokumo atkūrimo planą, likusios nepadengtos skolos gali būti nurašomos. Tačiau, pasak jo, svarbu žinoti, kad ne visos skolos išnyksta. Nenurašomos jos, kai žala, padaryta nusikalstama veika, alimentai (išlaikymas vaikams), baudos valstybei už pažeidimus, įkeitimu ar hipoteka užtikrintos skolos, jei susitariama išsaugoti turtą.

Be to, šios skolos net nėra įskaičiuojamos vertinant, ar asmuo atitinka bankroto sąlygas.

Todėl prieš priimant sprendimą bankrutuoti svarbu realiai įsivertinti savo situaciją: iš kur atsirado skolos, ar jos gali būti grąžintos per protingą laiką, ar teismas jus laikys sąžiningu asmeniu. Taip pat reikia suprasti, kad skolos nebus panaikintos iš karto – kurį laiką teks gyventi laikantis finansinių apribojimų. Dėl šių priežasčių prieš kreipiantis į teismą visada verta pasitarti su teisininkais.

 

Reikšminga teismo nutartis daugiabučio administratoriams ir bendrijoms: atsakomybės negalima grįsti vien avarijos faktu

Posted on by avocad_bxgv12hf

Po kiekvienos daugiabučio avarijos situacija dažnai kartojasi pagal tą patį scenarijų: draudikas atlygina žalą gyventojui, o tuomet ieško, į ką šią sumą perkelti. Praktikoje tokiu taikiniu neretai tampa namo administratorius ar bendrija – tarsi pats užliejimo faktas jau savaime reikštų jų kaltę. Tačiau, pasak teisininkų, teismai vis aiškiau brėžia ribą: vien fakto, kad įvyko avarija, nepakanka.

Būtent tai dar kartą patvirtino ir naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis, kurioje buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį UAB „Mano Būstas Sostinė“. Šioje byloje atsakovei atstovavo advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Ginčas kilo dėl buto užliejimo, įvykusio dėl nesandaraus bendrojo naudojimo nuotekų vamzdyno. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką buto savininkei, siekė šią sumą prisiteisti iš daugiabučio administratoriaus, teigdamas, kad būtent jis turėjo užtikrinti tinkamą bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir užkirsti kelią žalai.

Vis dėlto tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad vien to, jog avarija įvyko bendrojo naudojimo objekte, nepakanka administratoriaus civilinei atsakomybei taikyti. Teismai vertino ne patį įvykio faktą, o tai, ar administratorius realiai vykdė jam teisės aktais pavestas funkcijas: ar buvo atliekamos apžiūros, kaip buvo fiksuojama vamzdynų būklė, ar buvo objektyvių duomenų apie avarinę būklę ir ar apskritai buvo pagrindas imtis neatidėliotinų veiksmų be savininkų sprendimo.

Byloje nustatyta, kad administratorius sistemingai vykdė statinio ir inžinerinių sistemų apžiūras, jų metu vamzdynų būklė buvo vertinama kaip patenkinama, o kompetentingų specialistų išvadų, jog ginčo vamzdynas iki įvykio buvo avarinės būklės, nebuvo pateikta. Teismas taip pat pažymėjo, kad pats vamzdžių nusidėvėjimas dar nereiškia avarinės būklės, o nesant duomenų apie realią grėsmę administratorius neturi pareigos savo nuožiūra, be gyventojų pritarimo, inicijuoti remonto ar keitimo darbų.

Teismas aiškiai akcentavo tai, kad sprendžiant dėl administratoriaus atsakomybės, būtina vertinti ne vien avarijos pasekmę, o visas reikšmingas aplinkybes – ar buvo nustatyti konkretūs defektai, koks jų mastas ir reikšmė, ar jie buvo tokie, kad darbai jau būtų laikytini privalomaisiais, ir ar administratorius turėjo objektyvų pagrindą veikti nedelsiant. Priešingu atveju atsakomybė būtų nepagrįstai perkeliama administratoriui vien dėl to, kad įvyko incidentas.

Pasak AVOCAD advokato Egidijaus Langio, ši nutartis yra reikšminga visam daugiabučių administravimo sektoriui: „Šioje byloje pavyko pasiekti, kad teismai labai aiškiai pasisakytų dėl praktikoje dažnai pasitaikančios, tačiau teisiškai nepagrįstos logikos – jog jei įvyko avarija, vadinasi, atsakingas administratorius. Mūsų vertinimu, formuojama svarbi ir iš esmės teisinga praktika: draudikas, reikšdamas subrogacinį reikalavimą, turi įrodyti konkrečius administratoriaus neteisėtus veiksmus ar neveikimą, o ne remtis vien pačiu užliejimo faktu“, – pažymi E.Langys.

Pasak advokato, sveikintina ir tai, kad teismai šią situaciją įvertino objektyviai ir nuosekliai, o tai padeda užbaigti praktiką, kuri administratoriams ir bendrijoms pernelyg dažnai tapdavo savotišku draudikų pasipelnymo šaltiniu.

Ši nutartis siunčia aiškią žinią namų bendrijoms ir administratoriams: tinkamai vykdoma techninė priežiūra, periodinės apžiūros, dokumentuotas objekto būklės vertinimas ir teisės aktų laikymasis turi esminę reikšmę ginčuose su draudikais. Tačiau, pasak AVOCAD advokato, ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakomybė negali būti preziumuojama vien dėl nelaimingo įvykio – turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

 

Parduotas automobilis nepriklausė pardavėjui: teismas sutartį pripažino negaliojančia ir priteisė grąžinti kainą bei atlyginti nuostolius

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar Lietuvoje vis dar įmanoma parduoti automobilį, kuris tau nepriklauso? Pasirodo – taip. Tačiau tokios istorijos pabaiga dažniausiai nebūna laiminga. „Klientui tai buvo visiškas netikėtumas – automobilis buvo nupirktas, įregistruotas Lietuvoje, jokių kliūčių nebuvo. Tačiau vėliau, per  patikrinimą, transporto priemonė buvo sulaikyta, nes Belgijoje paaiškėjo jos ryšys su bankroto procesu ir teisėto savininko pretenzijomis“, –  pasakoja AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Šią situaciją neseniai nagrinėjo Utenos apylinkės teismas, pripažinęs negaliojančia automobilio Audi pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę – automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui.

Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio bei su papildomomis išlaidomis.

Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, o automobilis turi būti konfiskuotas ir perduotas teisėtam savininkui.

Kaip pažymi byloje klientą atstovavęs advokatas Mantas Baigys, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita.

Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais. Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet ne teisėta Belgijos bendrovė.

Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti. Dar daugiau – profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu. „Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas – jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją – įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.

Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų – išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų.

„Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, – sako advokatas M. Baigys.

Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai – buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.

Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, – pažymi jis.

 

Prekių taisymas vietoje keitimo: naujos pardavėjų pareigos ir vartotojų teisės 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Europos Sąjungoje formuojasi nauja vartotojų apsaugos kryptis – vadinamoji teisė taisyti prekes (right to repair), skatinanti vietoje jų keitimo ar išmetimo pirmiausia sudaryti galimybę prekę pataisyti. Šią kryptį perima ir Lietuvos teisė: pakeisti Civilinio kodekso straipsniai numato papildomas pardavėjų pareigas, o vartotojams suteikia daugiau galimybių reikalauti prekių taisymo. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, naujosios nuostatos keičia ne tik vartotojų teisių apimtį, bet ir pardavėjų atsakomybės trukmę, informavimo pareigas bei garantinio aptarnavimo praktiką. Tai reiškia, kad verslui teks iš naujo įvertinti, kaip organizuojami prekių taisymo procesai, kokia informacija teikiama vartotojams ir kaip dokumentuojamas garantinis aptarnavimas.

Platesnė prekės kokybės samprata

Civilinio kodekso pakeitimas numato, kad prekė turi turėti ne tik įprastas savybes, bet ir savybes, susijusias su patvarumu, taisomumu, funkcionalumu, suderinamumu, saugumu.

Be to, vertinant prekės kokybę svarbūs ir vieši pardavėjo ar gamintojo pareiškimai reklamoje ar ženklinime. Tai reiškia, kad vartotojo lūkesčiai dėl prekės savybių gali būti formuojami ne tik sutartyje ar techninėje specifikacijoje, bet ir rinkodaros komunikacijoje.

Kaip pažymi Eimantas Čepas, šiuo pakeitimu išplečiama prekės kokybės vertinimo samprata. „Šis pakeitimas reiškia, kad prekės kokybė bus vertinama plačiau nei iki šiol. Jei reklamoje ar gamintojo komunikacijoje akcentuojamas produkto patvarumas ar ilgaamžiškumas, vartotojas gali pagrįstai tikėtis, kad prekė šias savybes turės – priešingu atveju tai gali būti laikoma neatitiktimi“, – sako advokatas.

Pasak jo, naujas akcentas atsiranda ir dėl taisomumo – vis dažniau bus vertinama, ar prekė apskritai gali būti pagrįstai pataisyta. „Jei gamintojas ar pardavėjas komunikuoja apie galimybę prekę remontuoti, keisti jos dalis ar ilgiau ją naudoti, vartotojas gali tikėtis, kad tokia galimybė realiai egzistuos. Tai gali reikšti didesnius reikalavimus tiek produktų konstrukcijai, tiek atsarginių dalių ar serviso prieinamumui,“ – pabrėžia teisininkas.

Jei prekė taisoma – pardavėjo atsakomybė pratęsiama

Vienas svarbiausių pakeitimų – pardavėjo atsakomybės laikotarpio pratęsimas. Jeigu prekė taisoma siekiant pašalinti jos trūkumą, pardavėjo atsakomybės laikotarpis pratęsiamas dar vieniems metams. Tai reiškia, kad taisymas gali turėti ilgalaikių teisinių pasekmių pardavėjui, nes jo atsakomybė už prekės kokybę faktiškai pratęsiama.

„Tai reikšmingas pokytis verslui – taisymas ne tik pašalina defektą, bet ir prailgina pardavėjo atsakomybės laikotarpį. Todėl pardavėjams teks dar atidžiau vertinti garantinio aptarnavimo procesus ir dokumentavimą“, – pažymi advokatas E. Čepas.

Nauja pareiga informuoti vartotoją

Pardavėjas, prieš įgyvendindamas vartotojo reikalavimą dėl prekės trūkumų, turės aiškiai informuoti jį apie pasirinkimo teisę: taisyti prekę  ar pakeisti ją nauja. Be to, vartotojui turi būti paaiškinta, kad pasirinkus taisymą pardavėjo atsakomybės laikotarpis gali būti pratęstas.

„Praktikoje tai reiškia, kad pardavėjai turės aiškiai informuoti vartotojus apie jų pasirinkimus ir galimas pasekmes. Jei ši informavimo pareiga nebus tinkamai įvykdyta, tai gali sukelti papildomų ginčų“, – sako E. Čepas.

Naujos nuostatos taip pat numato galimybę vartotojui suteikti pakaitinę prekę, kol jo prekė taisoma. Atsižvelgiant į prekės kategoriją ir vartotojo poreikį nuolat ja naudotis, pardavėjas gali laikinai suteikti kitą prekę naudoti. Tai gali būti ir atnaujinta (refurbished) prekė, jei ji atitinka kategorijos poreikius.

„Ši nuostata ypač aktuali tokioms prekėms kaip telefonai, kompiuteriai ar buitinė technika, kurių vartotojai dažnai negali laikinai atsisakyti. Verslui tai gali reikšti papildomą logistinę ir finansinę naštą“, – komentuoja advokatas.

Jeigu vartotojas aiškiai sutinka, pardavėjas galės vietoje naujos prekės suteikti atnaujintą prekę. Ši nuostata siejama su platesniais Europos Sąjungos tikslais – skatinti žiedinę ekonomiką ir mažinti atliekų kiekį, ilginant produktų naudojimo laiką.

„Atsiranda teisinis pagrindas dažniau naudoti atnaujintas prekes kaip alternatyvą naujoms. Tai gali būti naudinga tiek aplinkosaugos, tiek verslo požiūriu, tačiau svarbiausia – vartotojo aiškus sutikimas“, – pažymi advokatas Eimantas Čepas.

Pasak AVOCAD advokato nauji Civilinio kodekso pakeitimai reiškia, kad pardavėjams verta peržiūrėti garantinio aptarnavimo procesus, vartotojų informavimo tvarką, remonto dokumentavimą, pakaitinių prekių politiką.

„Teisės aktų pakeitimai iš esmės skatina pereiti nuo modelio „pakeisti prekę“ prie modelio „pirmiausia ją pataisyti“. Todėl verslas turėtų iš anksto pasirengti naujai praktikai ir įsivertinti, kaip šie pokyčiai paveiks jų garantinio aptarnavimo procesus“, – apibendrina advokatas Eimantas Čepas.