Month: April 2026

Ar daiktas laikomas kokybišku vien todėl, kad veikia? Teismų praktika sako – ne 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Verslo praktikoje vis dar pasitaiko situacijų, kai rangovai ar tiekėjai darbų rezultatą vertina itin siaurai – esą jei daiktas funkcionuoja ir atlieka savo pagrindinę paskirtį, jis laikytinas kokybišku. Tačiau, pasak teisininkų, tokį požiūrį paneigia tiek Civilinio kodekso nuostatos, tiek nuosekli teismų praktika.

„Kokybė nėra vien funkcionalumas. Tai – visų sutartyje aptartų savybių visuma“, – pabrėžia advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Civilinis kodeksas aiškiai nustato, kad rangovo atliekamų darbų kokybė pirmiausia turi atitikti rangos sutarties sąlygas. Tik tuo atveju, jei jos nėra apibrėžtos, taikomi įprasti tokiems darbams keliami reikalavimai.

Tai reiškia, kad darbų rezultatas turi ne tik veikti, bet ir atitikti visas sutartyje numatytas savybes – technines, funkcines, o neretai ir estetines. „Jeigu šalys susitarė dėl konkrečių parametrų – spalvos, tekstūros ar kitų vizualinių sprendimų, jie tampa ne mažiau svarbūs nei pats daikto funkcionalumas. Nukrypimas nuo jų reiškia, kad sutartis įvykdyta netinkamai“, – aiškina D. Antanaitis.

LAT pozicija: visų parametrų laikymasis yra būtinas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad darbų rezultato kokybė siejama ne tik su jo veikimu, bet ir su visų sutartyje nustatytų savybių įgyvendinimu. Vienoje iš bylų teismas nagrinėjo situaciją, kai rangovas pagamino įrenginius, kurie veikė, tačiau neatitiko sutartyje nustatytų techninių parametrų. Teismas konstatavo, kad:

  • rangovas negali pasirinkti įgyvendinti tik dalies sutartinių įsipareigojimų;
  • siekis užtikrinti vienas savybes, ignoruojant kitas, nėra pateisinamas;
  • nukrypimas nuo sutarties sąlygų, nesuderintas su užsakovu, laikomas netinkamu sutarties vykdymu.

„Net jei daiktas veikia, tačiau neturi visų sutartyje numatytų savybių, jis negali būti laikomas kokybišku. Sutartis turi būti vykdoma visa apimtimi, o ne selektyviai“, – komentuoja advokatas.

Dažna klaida: „veikia, vadinasi – tinka“

Praktikoje AVOCAD teisininkai susiduria su atvejais, kai verslas linkęs ignoruoti sutartinius estetikos ar specifikacijų reikalavimus, manydamas, kad jie nėra esminiai. Tačiau tokia pozicija yra rizikinga. Jei iš sutarties ar jos aplinkybių galima nustatyti, kad tam tikri vizualiniai ar techniniai požymiai buvo svarbūs, jų neatitikimas gali būti laikomas trūkumu, suteikiančiu užsakovui teisę reikalauti:

  • trūkumų pašalinimo,
  • kainos sumažinimo,
  • ar kitų teisinių gynybos būdų.

Ši praktika siunčia aiškią žinutę – sutarties sąlygos nėra formalumas – jos apibrėžia kokybės standartą. „Verslui svarbu suprasti, kad kokybė – tai ne tik tai, kad daiktas veikia ar neveikia. Svarbu ir ar gautas rezultatas atitinka tai, dėl ko buvo sutarta. Kiekvienas nukrypimas, jei jis nesuderintas, gali tapti ginčo pagrindu“, – apibendrina D. Antanaitis.

 

Skolų spąstuose: kaip veikia fizinio asmens bankrotas Lietuvoje?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai skolos ima diktuoti gyvenimo ritmą, o finansiniai įsipareigojimai pradeda stumti į socialinę paraštę, kyla natūralus klausimas – ar dar yra išeitis? Apie vieną iš realių sprendimų – fizinio asmens bankrotą – komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Didelės skolos šiandien neaplenkia nei mažesnes pajamas gaunančių žmonių, nei finansiškai stipresnių asmenų. Nepavykęs verslas, neapgalvoti finansiniai sprendimai, paveldėti įsipareigojimai ar netikėtos gyvenimo situacijos – priežasčių gali būti daug. Tačiau pasekmė dažniausiai viena: ribojamos galimybės gyventi oriai, aktyviai dalyvauti ekonominiame gyvenime ir planuoti ateitį.

Nors bankrotas vis dar dažnai siejamas tik su įmonių pabaiga, realybėje tai – ir fiziniams asmenims prieinamas teisinis instrumentas. Nuo 2013 m. Lietuvoje galiojantis fizinių asmenų bankroto institutas suteikia galimybę iš naujo atsistoti ant kojų: suvaldyti skolas, grįžti į finansinį stabilumą ir išvengti ilgalaikio socialinio nuosmukio.

„Tai nėra lengvas ar greitas kelias, tačiau tinkamai taikomas jis gali tapti realia galimybe susigrąžinti kontrolę savo gyvenime“, – sako teisininkas.

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo

Pasak AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, asmuo pirmiausia turi informuoti visus savo kreditorius. Tai privaloma padaryti raštu ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki pareiškimo pateikimo teismui. Tai svarbu, nes vėliau teismui reikės pateikti įrodymus, kad ši pareiga buvo tinkamai įvykdyta.

Tik praėjus šiam vieno mėnesio laikotarpiui nuo kreditorių informavimo, galima teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą (FABĮ), asmuo gali inicijuoti bankroto procesą tik tuo atveju, jei atitinka visas šias sąlygas: yra nemokus, nemokumas atsirado sąžiningai; nėra kitų įstatyme numatytų kliūčių.

Kas yra laikoma nemokumu?

Įstatymas nemokumą apibrėžia kaip situaciją, kai asmuo nebegali vykdyti savo pradelstų finansinių įsipareigojimų, o jų suma viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Šio straipsnio publikavimo metu MMA Lietuvoje siekia 1153 Eur, todėl nemokumas konstatuojamas, kai skolos viršija 28 825 Eur.

Tačiau, pasak AVOCAD teisininko, vien skaičių nepakanka – teismai vertina situaciją plačiau. Nemokumas nėra laikinas finansinis sunkumas, nenoras mokėti, ar vien faktas, kad turto vertė mažesnė nei skolos.

Kad būtų pripažintas nemokumas, turi būti nustatytos visos šios sąlygos:

  1. Bendra skolų suma viršija 25 MMA;
  2. Skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę;
  3. Asmuo neturi realių galimybių skolų padengti nei iš turto, nei iš pajamų.

Pasak Roko Puodžiūno, labai svarbu suprasti, kad vertinimas nėra formalus. Jei asmuo, nepaisant didesnių skolų, gauna pakankamas pajamas ir gali per protingą laiką jas padengti – jis nelaikomas nemokiu. „Kita vertus, net ir didelės pajamos automatiškai nereiškia mokumo. Jei jų nepakanka įsipareigojimams vykdyti, gali būti konstatuotas nemokumas. Todėl kiekvienu atveju vertinama reali finansinė situacija: pajamos, įsipareigojimai ir būtinos pragyvenimo išlaidos“, – pažymi AVOCAD teisininkas.

Asmens sąžiningumas

Teisininkas pabrėžia, kad labai svarbu suvokti, kad Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas yra skirtas padėti tik sąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Todėl sąžiningumas yra viena esminių sąlygų siekiant fizinio asmens bankroto.

Jis vertinamas dviem aspektais: ar asmuo, kreipdamasis į teismą, sąžiningai atskleidė visą informaciją ir ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai.

Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą tik tada, kai jis turėjo esminės įtakos nemokumo atsiradimui – kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir susidariusios finansinės padėties.

Praktikoje nesąžiningumas dažniausiai pasireiškia tuo, kad asmuo:

  • pateikia netikslią ar iškraipytą informaciją apie savo finansinę padėtį (skolas ar turtą);
  • nuslepia svarbias aplinkybes;
  • neatskleidžia visų turimų įsipareigojimų ar pajamų šaltinių.

Teismai taip pat gali pripažinti asmenį nesąžiningu, jei nustatoma, kad jis sąmoningai leido skoloms augti – pavyzdžiui, skolinosi tikėdamasis, kad vėliau įsipareigojimai bus nurašyti, arba elgėsi itin neatsakingai su savo finansais.

Vis dėlto kiekviena situacija vertinama individualiai. Vertinama ne tik faktinė finansinė padėtis, bet ir asmens elgesys bei jo motyvai – ar jis iš tiesų siekė spręsti problemas, ar priešingai, jas gilino.

Pavyzdžiui, vien tai, kad asmuo yra sudaręs daug vartojimo kredito sutarčių, dar nereiškia nesąžiningumo. Svarbu nustatyti:

  • kam buvo naudojamos pasiskolintos lėšos (būtiniems poreikiams ar ne);
  • ar buvo kitų būdų tuos poreikius patenkinti;
  • ar skolinimasis buvo proporcingas ir pagrįstas;
  • kokių veiksmų asmuo ėmėsi, siekdamas išvengti skolų didėjimo.

Net ir neatsargus finansinių galimybių įvertinimas savaime nereiškia nesąžiningumo – jei nėra įrodymų, kad asmuo veikė tyčia ar itin neatsakingai, bankroto byla gali būti keliama.

Svarbu ir tai, kad sąžiningumas paprastai vertinamas per 3 metų laikotarpį iki kreipimosi į teismą. Jei per šį laiką asmuo elgėsi sąžiningai, tačiau nepajėgė atkurti mokumo, jam neturėtų būti užkertamas kelias inicijuoti bankroto procesą.

Vis dėlto išimtiniais atvejais teismas gali vertinti ir ilgesnį laikotarpį – pavyzdžiui, jei akivaizdu, kad nemokumą lėmė anksčiau atlikti nesąžiningi veiksmai.

Kada teismas atsisako kelti bankroto bylą?

Net ir esant didelėms skoloms bankroto byla ne visada bus keliama. Įstatymas numato aiškius atvejus, kada teismas gali atsisakyti tai daryti.

Pirmiausia, pasak teisininko, bankrotas nebus leidžiamas, jei asmens nemokumą lėmė jo žalingi įpročiai – pavyzdžiui, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar azartiniais lošimais.

Taip pat teismas gali atsisakyti kelti bylą, jei asmuo yra teistas už tam tikrus finansinio pobūdžio nusikaltimus ir tas teistumas dar nėra išnykęs, o būtent šie veiksmai prisidėjo prie jo nemokumo.

Bankroto procesas negali būti kartojamas per dažnai – jei nuo ankstesnio bankroto pabaigos ar nutraukimo nepraėjo 10 metų, nauja byla nebus keliama.

Galiausiai, kliūtis gali atsirasti ir tuo atveju, jei asmuo yra susijęs su įmone (neribotos civilinės atsakomybės juridiniu asmeniu), kuriai jau iškelta bankroto byla.

Kitaip tariant, anot AVOCAD teisininko, bankrotas yra galimybė, bet ne visais atvejais – teismas visada vertina ne tik skolas, bet ir jų atsiradimo aplinkybes.

Kas vyksta iškėlus bankroto bylą?

Jei teismas pripažįsta asmenį nemokiu ir nemato kliūčių, jam iškeliama bankroto byla. Tuomet paskiriamas bankroto administratorius, kuris prižiūri visą procesą ir užtikrina, kad jis vyktų sklandžiai bei sąžiningai.

Toliau rengiamas mokumo atkūrimo planas – tai aiškus susitarimas, kaip ir per kiek laiko bus atsiskaitoma su kreditoriais. Šiam planui turi pritarti kreditoriai, o vėliau jį patvirtina teismas. Planas įgyvendinamas per 3 metus. Įvykdžius visus jame numatytus mokėjimus, procesas užbaigiamas oficialiu aktu.

Svarbu prieš priimant sprendimą bankrutuoti

Teisininkas Rokas Puodžiūnas įspėja, kad fizinio asmens bankrotas nėra „lengvas būdas“ atsikratyti skolų. Tai mechanizmas, skirtas sąžiningiems žmonėms sugrįžti į normalų finansinį gyvenimą, kartu užtikrinant ir kreditorių interesus.  Įgyvendinus mokumo atkūrimo planą, likusios nepadengtos skolos gali būti nurašomos. Tačiau, pasak jo, svarbu žinoti, kad ne visos skolos išnyksta. Nenurašomos jos, kai žala, padaryta nusikalstama veika, alimentai (išlaikymas vaikams), baudos valstybei už pažeidimus, įkeitimu ar hipoteka užtikrintos skolos, jei susitariama išsaugoti turtą.

Be to, šios skolos net nėra įskaičiuojamos vertinant, ar asmuo atitinka bankroto sąlygas.

Todėl prieš priimant sprendimą bankrutuoti svarbu realiai įsivertinti savo situaciją: iš kur atsirado skolos, ar jos gali būti grąžintos per protingą laiką, ar teismas jus laikys sąžiningu asmeniu. Taip pat reikia suprasti, kad skolos nebus panaikintos iš karto – kurį laiką teks gyventi laikantis finansinių apribojimų. Dėl šių priežasčių prieš kreipiantis į teismą visada verta pasitarti su teisininkais.

 

Reikšminga teismo nutartis daugiabučio administratoriams ir bendrijoms: atsakomybės negalima grįsti vien avarijos faktu

Posted on by avocad_bxgv12hf

Po kiekvienos daugiabučio avarijos situacija dažnai kartojasi pagal tą patį scenarijų: draudikas atlygina žalą gyventojui, o tuomet ieško, į ką šią sumą perkelti. Praktikoje tokiu taikiniu neretai tampa namo administratorius ar bendrija – tarsi pats užliejimo faktas jau savaime reikštų jų kaltę. Tačiau, pasak teisininkų, teismai vis aiškiau brėžia ribą: vien fakto, kad įvyko avarija, nepakanka.

Būtent tai dar kartą patvirtino ir naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis, kurioje buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį UAB „Mano Būstas Sostinė“. Šioje byloje atsakovei atstovavo advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Ginčas kilo dėl buto užliejimo, įvykusio dėl nesandaraus bendrojo naudojimo nuotekų vamzdyno. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką buto savininkei, siekė šią sumą prisiteisti iš daugiabučio administratoriaus, teigdamas, kad būtent jis turėjo užtikrinti tinkamą bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir užkirsti kelią žalai.

Vis dėlto tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad vien to, jog avarija įvyko bendrojo naudojimo objekte, nepakanka administratoriaus civilinei atsakomybei taikyti. Teismai vertino ne patį įvykio faktą, o tai, ar administratorius realiai vykdė jam teisės aktais pavestas funkcijas: ar buvo atliekamos apžiūros, kaip buvo fiksuojama vamzdynų būklė, ar buvo objektyvių duomenų apie avarinę būklę ir ar apskritai buvo pagrindas imtis neatidėliotinų veiksmų be savininkų sprendimo.

Byloje nustatyta, kad administratorius sistemingai vykdė statinio ir inžinerinių sistemų apžiūras, jų metu vamzdynų būklė buvo vertinama kaip patenkinama, o kompetentingų specialistų išvadų, jog ginčo vamzdynas iki įvykio buvo avarinės būklės, nebuvo pateikta. Teismas taip pat pažymėjo, kad pats vamzdžių nusidėvėjimas dar nereiškia avarinės būklės, o nesant duomenų apie realią grėsmę administratorius neturi pareigos savo nuožiūra, be gyventojų pritarimo, inicijuoti remonto ar keitimo darbų.

Teismas aiškiai akcentavo tai, kad sprendžiant dėl administratoriaus atsakomybės, būtina vertinti ne vien avarijos pasekmę, o visas reikšmingas aplinkybes – ar buvo nustatyti konkretūs defektai, koks jų mastas ir reikšmė, ar jie buvo tokie, kad darbai jau būtų laikytini privalomaisiais, ir ar administratorius turėjo objektyvų pagrindą veikti nedelsiant. Priešingu atveju atsakomybė būtų nepagrįstai perkeliama administratoriui vien dėl to, kad įvyko incidentas.

Pasak AVOCAD advokato Egidijaus Langio, ši nutartis yra reikšminga visam daugiabučių administravimo sektoriui: „Šioje byloje pavyko pasiekti, kad teismai labai aiškiai pasisakytų dėl praktikoje dažnai pasitaikančios, tačiau teisiškai nepagrįstos logikos – jog jei įvyko avarija, vadinasi, atsakingas administratorius. Mūsų vertinimu, formuojama svarbi ir iš esmės teisinga praktika: draudikas, reikšdamas subrogacinį reikalavimą, turi įrodyti konkrečius administratoriaus neteisėtus veiksmus ar neveikimą, o ne remtis vien pačiu užliejimo faktu“, – pažymi E.Langys.

Pasak advokato, sveikintina ir tai, kad teismai šią situaciją įvertino objektyviai ir nuosekliai, o tai padeda užbaigti praktiką, kuri administratoriams ir bendrijoms pernelyg dažnai tapdavo savotišku draudikų pasipelnymo šaltiniu.

Ši nutartis siunčia aiškią žinią namų bendrijoms ir administratoriams: tinkamai vykdoma techninė priežiūra, periodinės apžiūros, dokumentuotas objekto būklės vertinimas ir teisės aktų laikymasis turi esminę reikšmę ginčuose su draudikais. Tačiau, pasak AVOCAD advokato, ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakomybė negali būti preziumuojama vien dėl nelaimingo įvykio – turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

 

Parduotas automobilis nepriklausė pardavėjui: teismas sutartį pripažino negaliojančia ir priteisė grąžinti kainą bei atlyginti nuostolius

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar Lietuvoje vis dar įmanoma parduoti automobilį, kuris tau nepriklauso? Pasirodo – taip. Tačiau tokios istorijos pabaiga dažniausiai nebūna laiminga. „Klientui tai buvo visiškas netikėtumas – automobilis buvo nupirktas, įregistruotas Lietuvoje, jokių kliūčių nebuvo. Tačiau vėliau, per  patikrinimą, transporto priemonė buvo sulaikyta, nes Belgijoje paaiškėjo jos ryšys su bankroto procesu ir teisėto savininko pretenzijomis“, –  pasakoja AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Šią situaciją neseniai nagrinėjo Utenos apylinkės teismas, pripažinęs negaliojančia automobilio Audi pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę – automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui.

Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio bei su papildomomis išlaidomis.

Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, o automobilis turi būti konfiskuotas ir perduotas teisėtam savininkui.

Kaip pažymi byloje klientą atstovavęs advokatas Mantas Baigys, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita.

Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais. Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet ne teisėta Belgijos bendrovė.

Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti. Dar daugiau – profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu. „Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas – jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją – įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.

Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų – išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų.

„Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, – sako advokatas M. Baigys.

Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai – buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.

Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, – pažymi jis.

 

Prekių taisymas vietoje keitimo: naujos pardavėjų pareigos ir vartotojų teisės 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Europos Sąjungoje formuojasi nauja vartotojų apsaugos kryptis – vadinamoji teisė taisyti prekes (right to repair), skatinanti vietoje jų keitimo ar išmetimo pirmiausia sudaryti galimybę prekę pataisyti. Šią kryptį perima ir Lietuvos teisė: pakeisti Civilinio kodekso straipsniai numato papildomas pardavėjų pareigas, o vartotojams suteikia daugiau galimybių reikalauti prekių taisymo. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, naujosios nuostatos keičia ne tik vartotojų teisių apimtį, bet ir pardavėjų atsakomybės trukmę, informavimo pareigas bei garantinio aptarnavimo praktiką. Tai reiškia, kad verslui teks iš naujo įvertinti, kaip organizuojami prekių taisymo procesai, kokia informacija teikiama vartotojams ir kaip dokumentuojamas garantinis aptarnavimas.

Platesnė prekės kokybės samprata

Civilinio kodekso pakeitimas numato, kad prekė turi turėti ne tik įprastas savybes, bet ir savybes, susijusias su patvarumu, taisomumu, funkcionalumu, suderinamumu, saugumu.

Be to, vertinant prekės kokybę svarbūs ir vieši pardavėjo ar gamintojo pareiškimai reklamoje ar ženklinime. Tai reiškia, kad vartotojo lūkesčiai dėl prekės savybių gali būti formuojami ne tik sutartyje ar techninėje specifikacijoje, bet ir rinkodaros komunikacijoje.

Kaip pažymi Eimantas Čepas, šiuo pakeitimu išplečiama prekės kokybės vertinimo samprata. „Šis pakeitimas reiškia, kad prekės kokybė bus vertinama plačiau nei iki šiol. Jei reklamoje ar gamintojo komunikacijoje akcentuojamas produkto patvarumas ar ilgaamžiškumas, vartotojas gali pagrįstai tikėtis, kad prekė šias savybes turės – priešingu atveju tai gali būti laikoma neatitiktimi“, – sako advokatas.

Pasak jo, naujas akcentas atsiranda ir dėl taisomumo – vis dažniau bus vertinama, ar prekė apskritai gali būti pagrįstai pataisyta. „Jei gamintojas ar pardavėjas komunikuoja apie galimybę prekę remontuoti, keisti jos dalis ar ilgiau ją naudoti, vartotojas gali tikėtis, kad tokia galimybė realiai egzistuos. Tai gali reikšti didesnius reikalavimus tiek produktų konstrukcijai, tiek atsarginių dalių ar serviso prieinamumui,“ – pabrėžia teisininkas.

Jei prekė taisoma – pardavėjo atsakomybė pratęsiama

Vienas svarbiausių pakeitimų – pardavėjo atsakomybės laikotarpio pratęsimas. Jeigu prekė taisoma siekiant pašalinti jos trūkumą, pardavėjo atsakomybės laikotarpis pratęsiamas dar vieniems metams. Tai reiškia, kad taisymas gali turėti ilgalaikių teisinių pasekmių pardavėjui, nes jo atsakomybė už prekės kokybę faktiškai pratęsiama.

„Tai reikšmingas pokytis verslui – taisymas ne tik pašalina defektą, bet ir prailgina pardavėjo atsakomybės laikotarpį. Todėl pardavėjams teks dar atidžiau vertinti garantinio aptarnavimo procesus ir dokumentavimą“, – pažymi advokatas E. Čepas.

Nauja pareiga informuoti vartotoją

Pardavėjas, prieš įgyvendindamas vartotojo reikalavimą dėl prekės trūkumų, turės aiškiai informuoti jį apie pasirinkimo teisę: taisyti prekę  ar pakeisti ją nauja. Be to, vartotojui turi būti paaiškinta, kad pasirinkus taisymą pardavėjo atsakomybės laikotarpis gali būti pratęstas.

„Praktikoje tai reiškia, kad pardavėjai turės aiškiai informuoti vartotojus apie jų pasirinkimus ir galimas pasekmes. Jei ši informavimo pareiga nebus tinkamai įvykdyta, tai gali sukelti papildomų ginčų“, – sako E. Čepas.

Naujos nuostatos taip pat numato galimybę vartotojui suteikti pakaitinę prekę, kol jo prekė taisoma. Atsižvelgiant į prekės kategoriją ir vartotojo poreikį nuolat ja naudotis, pardavėjas gali laikinai suteikti kitą prekę naudoti. Tai gali būti ir atnaujinta (refurbished) prekė, jei ji atitinka kategorijos poreikius.

„Ši nuostata ypač aktuali tokioms prekėms kaip telefonai, kompiuteriai ar buitinė technika, kurių vartotojai dažnai negali laikinai atsisakyti. Verslui tai gali reikšti papildomą logistinę ir finansinę naštą“, – komentuoja advokatas.

Jeigu vartotojas aiškiai sutinka, pardavėjas galės vietoje naujos prekės suteikti atnaujintą prekę. Ši nuostata siejama su platesniais Europos Sąjungos tikslais – skatinti žiedinę ekonomiką ir mažinti atliekų kiekį, ilginant produktų naudojimo laiką.

„Atsiranda teisinis pagrindas dažniau naudoti atnaujintas prekes kaip alternatyvą naujoms. Tai gali būti naudinga tiek aplinkosaugos, tiek verslo požiūriu, tačiau svarbiausia – vartotojo aiškus sutikimas“, – pažymi advokatas Eimantas Čepas.

Pasak AVOCAD advokato nauji Civilinio kodekso pakeitimai reiškia, kad pardavėjams verta peržiūrėti garantinio aptarnavimo procesus, vartotojų informavimo tvarką, remonto dokumentavimą, pakaitinių prekių politiką.

„Teisės aktų pakeitimai iš esmės skatina pereiti nuo modelio „pakeisti prekę“ prie modelio „pirmiausia ją pataisyti“. Todėl verslas turėtų iš anksto pasirengti naujai praktikai ir įsivertinti, kaip šie pokyčiai paveiks jų garantinio aptarnavimo procesus“, – apibendrina advokatas Eimantas Čepas.

Keli centimetrai nuo sklypo ribos: kada statybos pažeidimas laikomas mažareikšmiu?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar kiekvienas, net ir kelių centimetrų, nukrypimas nuo teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo automatiškai reiškia neteisėtą statybą? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje nutartyje suformulavo aiškią žinutę – ne visada.  Komentuodama naujausią teismų praktiką, AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė pažymi, kad vien formalus neatitikimas dar nereiškia, kad statinį ar inžinerinius tinklus teks šalinti. 

 

Byloje Teismas nagrinėjo kaimyninių sklypų savininkų ginčą dėl nuotekų tinklų, įrengtų per arti sklypo ribos, ir dėl galimo atstumo nesilaikymo iki šachtinio šulinio. Ieškovas siekė, kad atsakovai savo lėšomis pašalintų dalį nuotekų ir vandentiekio tinklų, nes, jo teigimu, jie buvo įrengti mažesniu nei 1 metro atstumu nuo jo sklypo ribos, o nuotekų tinklai – ir mažesniu nei 10 metrų atstumu nuo jo sklype esančio šachtinio šulinio. Tačiau visų instancijų teismai ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko šiuos sprendimus galioti. 

 

Šios bylos esmė – teismo atsakymas į klausimą, ar kiekvienas minimalaus atstumo nesilaikymas turi būti vertinamas formaliai, kaip savaime sukeliantis pareigą pašalinti statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai pabrėžė, kad Civilinio kodekso negalima taikyti mechaniškai. Teismas priminė ankstesnę praktiką, pagal kurią labai nedideli nukrypimai nuo teisės aktuose nustatytų atstumų gali būti laikomi mažareikšmiais, jeigu jie realiai nepažeidžia nei viešųjų tikslų, nei kaimyninio sklypo savininko teisių. 

 

Anot AVOCAD teisininkės, ši nutartis yra svarbi tuo, kad dar kartą parodo – ginčai dėl statybų ir inžinerinių tinklų negali būti sprendžiami vien pagal liniuotę. „Kasacinis teismas šioje byloje aiškiai pasakė, kad vien formalus kelių centimetrų neatitikimas dar nereiškia, jog statyba tampa neteisėta. Vertinama ne tik pati paklaida, bet ir jos reikšmė – ar ji realiai pažeidžia kaimyno teises, ar paneigia teisės aktų saugomus tikslus“, – sako K. Šemeklytė. 

 

Reikšmingi buvo ne dabartiniai, o statybos užbaigimo metu buvę duomenys 

 

Byloje didelę reikšmę turėjo klausimas, kokie atstumai turi būti vertinami – dabartiniai ar tie, kurie egzistavo statybos užbaigimo metu. 

Ieškovas rėmėsi vėlesniais matavimais, pagal kuriuos kai kuriose vietose atstumas nuo nuotekų tinklų iki jo sklypo ribos buvo dar mažesnis. Vis dėlto, teismai nustatė, kad sprendžiant dėl statybos teisėtumo svarbiausia yra situacija statybos užbaigimo momentu. O tuo metu nustatyti atstumai buvo 1,04 m, 0,98 m ir 0,92 m. 

Tai reiškė, kad nukrypimai nuo privalomo 1 metro atstumo sudarė tik 2 ir 8 centimetrus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad tokie nukrypimai yra nežymūs ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti statybos neteisėtumo. „Praktikoje tai labai svarbu. Teismas akcentavo, kad negalima automatiškai remtis po kelerių metų atliktais matavimais ir iš jų daryti išvados, jog statyba buvo neteisėta nuo pat pradžių. Turi būti vertinama, kokia faktinė situacija buvo tada, kai statinys ar tinklai buvo įrengti ir statyba užbaigta“, –  pabrėžia teisininkė. 

 

Teismas neperžengė formalios logikos, bet žiūrėjo į realų poveikį 

 

Svarbu ir tai, kad teismai vertino ne tik centimetrus, bet ir platesnį kontekstą: tinklai buvo įrengti teritorijoje, kurioje jau buvo ir kitų komunikacijų, o ieškovas nepateikė realių alternatyvų, kaip tokį tinklą būtų galima perkelti nepažeidžiant kitų interesų. Tai rodo nuoseklią teismų kryptį – net ir tada, kai tam tikras nukrypimas formaliai egzistuoja, teismas vis tiek vertina proporcingumą, realias pasekmes ir tai, ar griežčiausia priemonė iš tiesų yra pagrįsta. Pasak  Kamilės Šemeklytės, ši nutartis siunčia svarbią žinią ir kaimyninių sklypų savininkams, ir statytojams: teismui neužtenka vien parodyti, kad skaičius neatitinka normos. Reikia pagrįsti, kuo tas pažeidimas yra reikšmingas, kokias realias pasekmes jis sukelia ir kodėl būtent statybos padarinių šalinimas yra proporcinga priemonė“, – teigia ji.  

Kita bylos dalis buvo susijusi su ieškovo teiginiu, kad nuotekų tinklai įrengti per arti jo sklype esančio šachtinio šulinio. Vis dėlto, teismai konstatavo, kad byloje nepakako įrodymų, jog šis šulinys iš tiesų egzistavo tuo metu, kai buvo projektuojami ir tiesiami ginčo tinklai. 

Ieškovas tvirtino, kad tai buvo akivaizdu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė esminį civilinio proceso principą: kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Jei reikalavimas siejamas su tuo, kad tam tikras objektas jau egzistavo ginčui reikšmingu laikotarpiu, būtent tą aplinkybę ir reikia įrodyti. 

 

Teismas taip pat atmetė argumentą, jog šioje dalyje buvo priimtas vadinamasis siurprizinis sprendimas. LAT išaiškino, kad šachtinio šulinio egzistavimo faktas buvo viena iš pagrindinių bylos aplinkybių nuo pat pradžių, todėl ieškovas turėjo suprasti, jog ją būtina pagrįsti įrodymais. 

„Tai labai aiškus priminimas, kad civilinėse bylose neužtenka vien logiško pasakojimo ar įsitikinimo savo teisumu. Jeigu reikalavimas grindžiamas konkrečia faktine aplinkybe – pavyzdžiui, kad šulinys jau stovėjo iki tinklų įrengimo, – tą aplinkybę reikia įrodyti. Kitaip tariant, procesinė pareiga įrodinėti niekur nedingsta net ir tada, kai šaliai atrodo, kad faktas yra savaime suprantamas“, –  atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkė. 

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis aktuali visiems, kurie susiduria su kaimyninių sklypų ribomis, komunikacijų įrengimu, rekonstrukcijomis ar ginčais dėl statybų teisėtumo. Viena vertus, ji patvirtina, kad teismai gina nuosavybės teisę ir teisės aktuose nustatytus atstumus. Kita vertus, ši apsauga nėra absoliučiai formali – labai nedideli, realios žalos nesukeliantys nukrypimai gali būti vertinami kaip mažareikšmiai.  Ginčo sėkmę lemia ne vien tai, ar pavyksta parodyti formalų neatitikimą, bet ir tai, ar šalis geba tiksliai pagrįsti, kada pažeidimas atsirado, koks jo mastas, kokias teises jis realiai pažeidžia ir kokios teisinės pasekmės turėtų būti taikomos.  „Iš praktinės pusės tai labai naudinga byla. Ji parodo, kad ginčuose dėl minimalių atstumų svarbu ne tik normos tekstas, bet ir įrodymai, laiko momentas bei proporcingumo vertinimas. O tai reiškia, kad tiek planuojant statybas, tiek ruošiantis ginčui būtina labai kruopščiai įsivertinti faktines aplinkybes ir įrodymų bazę“, – apibendrina K. Šemeklytė.