Category: Baudžiamoji teisė

Visuomenės klausimas: kodėl tas pats nusikaltimas, o bausmė – skirtinga?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Viešojoje erdvėje nuolat kyla diskusijų dėl teismų sprendimų – ypač baudžiamosiose bylose. Visuomenė dažnai klausia: kodėl vienas asmuo už tam tikrą veiką gauna, tarkime, 12 metų, o kitas – vos 6, nors nusikaltimo pobūdis atrodo identiškas? Šį klausimą dar kartą aktualizavo rezonansinė byla dėl seksualinio smurto prieš nepilnamečius.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Egidijaus Kiero, skirtingos bausmės už iš pirmo žvilgsnio vienodus nusikaltimus nėra teisminės savivalės ženklas. Priešingai, pasak jo, tai atspindi individualų teisingumo taikymą, pagrįstą konkretaus atvejo aplinkybėmis, įstatymo logika ir aiškiai apibrėžta metodika.

Bausmių vidurkis – teismų kelrodis

Egidijus Kieras atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK), už kiekvieną nusikaltimą yra numatytas bausmės rėžis – pavyzdžiui, už nužudymą gali būti skiriama nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimo. Tačiau tai nereiškia, kad visi nuteistieji automatiškai gauna „vidutiniškai“ 11 metų. Teismai orientuojasi į vadinamąjį bausmės vidurkį – tai matematinis taškas tarp minimalios ir maksimalios bausmės, kuris veikia kaip atskaitos taškas. Teismas nuo šio vidurkio „žingsniuoja“ į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo konkrečioje byloje nustatytų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

Kas lemia bausmės didėjimą ar mažėjimą?

Teismas privalo įvertinti visą nusikaltimo kontekstą, o ne vien tik jo pavadinimą. Štai keletas pavyzdžių. Sunkinančios aplinkybės, kurios lemia griežtesnę bausmę:

  • Nusikaltimas padarytas pakartotinai;
  • Nusikaltimas įvykdytas iš savanaudiškų paskatų;
  • Nukentėjusysis – nepilnametis ar pažeidžiamas asmuo;
  • Nusikaltimas įvykdytas veikiančių kartu grupėje.

Lengvinančios aplinkybės, dėl kurių bausmė gali būti švelninama:

  • Kaltinamojo kaltės pripažinimas;
  • Nuoširdus gailėjimasis;
  • Bendradarbiavimas su teisėsauga;
  • Žalos atlyginimas ar bandymas ją atlyginti;
  • Asmens ligos, priklausomybės, psichologinės būklės įtaka.

Emocijos vs. teisiniai kriterijai

Rezonansinėje byloje dėl seksualinio smurto prieš berniukus visuomenė sukrėsta ne tik paties nusikaltimo, bet ir, kai kurių vertinimu, „per švelnios“ bausmės. Tačiau šis atvejis dar kartą iliustruoja, kad teismas negali remtis emocijomis – jis privalo vertinti tik byloje nustatytus faktus ir teisines aplinkybes. Jeigu asmuo bendradarbiavo su teisėsauga, prisipažino, gailėjosi, galimai anksčiau neteistas – visa tai turi teisinę reikšmę. Šiuo atveju paskirta bausmė, nors ir sujaudino daugelį, greičiausiai buvo motyvuota vadovaujantis visais įstatyme numatytais kriterijais. Advokatas sako, dažnai tokio pobūdžio bylose bausmės nėra vienintelis teismo sprendimo elementas – gali būti paskirtas probacijos prižiūrėjimas, registracija seksualinių nusikaltėlių registre, terapinių priemonių taikymas ir pan.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo išsamiai motyvuoti, kodėl skirta būtent tokia bausmė. Teismo sprendimas – tai ne nuomonė, o išanalizuotų faktų, teisės normų ir vertinimų visuma. „Tačiau šiame procese svarbus ir visuomenės vaidmuo – neapsiriboti antraštėmis, o skaityti teismo nutartis, pasidomėti byloje buvusiomis aplinkybėmis, įsigilinti į baudžiamojo proceso logiką“, – pabrėžia E. Kieras.

Teisinės technikos kaita nekeičia esmės: „vidurkis“ niekur nedingo

 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalies pakeitimu, buvo atsisakyta anksčiau galiojusio imperatyvo skaičiuoti bausmę nuo vidurkio. Iki tol įstatymas nurodė, kad, esant tiek sunkinančių, tiek lengvinančių aplinkybių, teismas turi orientuotis į bausmės vidurkį, o nuo jo žingsniuoti priklausomai nuo aplinkybių svorio. Po pakeitimo ši formuluotė tapo lankstesnė – teismui palikta daugiau diskrecijos.

Tačiau, pasak AVOCAD advokato Egidijaus Kiero, realioji teismų praktika rodo, kad „vidurkio principas“ ir toliau lieka vienu iš pagrindinių bausmės parinkimo atramos taškų:

„Taip, formaliai imperatyvo nebeliko, bet daugumos nuosprendžių struktūroje labai aiškiai matyti, kad teismai vis dar orientuojasi į vidurkį. Vertinant motyvacijas, atrodo, kad dingo tik sąvoka, bet ne pats principas“, – teigia E. Kieras.

Tai ypač svarbu teisės aiškinimo požiūriu. Teismų nuoseklumas ir skaidrumas skiriant bausmes reikalauja tam tikro metodinio nuoseklumo. Ir nors formuluotės įstatyme gali kisti, teismų motyvai turi išlikti pagrįsti, palyginami ir prognozuojami. Kitaip tariant, „vidurkio“ idėja – kaip orientyras – išlieka gyva tiek profesinėje teismų logikoje, tiek akademinėje doktrinoje. Tai tarsi teisės architektūros dalis, kurios negalima taip lengvai atsieti nuo realaus bausmės skyrimo proceso, net jei formaliai įstatyme to nebeliko. Ši situacija atskleidžia platesnę įžvalgą: teisinės technikos pokyčiai nebūtinai keičia teisės esmę, jei praktikoje išlieka ta pati logika. O tai dar kartą rodo, kad teismų praktika dažnai yra stabilesnė nei įstatymų redakcijos.

Baudžiamoji teisė – ne emocijos, o argumentais grįsta atsakomybė

Kaip pažymi AVOCAD advokatas Egidijus Kieras, baudžiamoji teisė Lietuvoje yra pakankamai subalansuota, tačiau jos taikymas reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir nuoseklaus visuomenės švietimo. Nuo to priklauso ne tik pasitikėjimas teisingumu, bet ir sveikesnė viešoji nuomonė. „Kai žinai, kaip iš tikrųjų formuojama bausmė, mažėja noras šaukti „teismas nekompetentingas“,– sako E. Kieras. Skirtingos bausmės už „tą patį“ nusikaltimą nereiškia nelygybės – jos atspindi individualaus teisingumo principą. Kiekvienas asmuo – unikalus, kiekviena byla – skirtinga. Teisingumas nėra matematinis veiksmas – tai gilus procesas, kuriame svarbus ir įstatymas, ir žmogus.

Draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį sprendimą, ką verta apie jį žinoti?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvos teisinėje sistemoje viena iš pamatinių teisingumo vertybių yra užtikrinti sąžiningą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Čia ypatingai svarbus principas „non reformatio in peius“, kuris užtikrina, kad asmuo, apskundęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepatirs dar blogesnių pasekmių vien dėl to, kad pasinaudojo savo teise į apeliaciją. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, šis principas itin reikšmingas tiek baudžiamajame procese, tiek civilinėse ar administracinėse bylose.

Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje, kai pirmosios instancijos teismas asmeniui paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o asmuo, nesutikdamas su sprendimu, pateikė apeliaciją, apeliacinis teismas gali grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Tačiau net ir tuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu principu, negali paskirti griežtesnės bausmės nei 2 metai, nebent to aiškiai prašytų kita proceso šalis, pavyzdžiui, prokuroras. Šis principas apsaugo apeliantą nuo neigiamų pasekmių, kurios galėtų kilti vien dėl teisės į apeliaciją realizavimo.

AVOCAD teisininkas sako, kad tokiu reguliavimu yra užtikrinama apelianto teisė apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

„Vertinant, ar apelianto atžvilgiu buvo padarytas minėto principo pažeidimas, reikia nustatyti ar buvo priimtas blogesnis, negu yra skundžiamas, sprendimas. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Svarbu tai, kad šis draudimas yra taikomas tik tada, kai pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundžia tik viena proceso šalis“, – atkreipia dėmesį D. Velykis

Anot teisininko, civiliniame procese išimtys dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą apeliacinės instancijos teisme turi būti aiškinamos itin siaurai ir gali būti taikomos tik tais atvejais, kai to neabejotinai reikalauja reikšmingas konkrečioje byloje nustatytas viešasis interesas ypač jei procesas apeliacinės instancijos teisme yra užbaigiamas, negrąžinant bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisiniame reguliavime numatyta, kad apeliacinio skundo ribos gali būti peržengiamos tik tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

„Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacine tvarka skundžiamą procesinį sprendimą, neteisingai pritaikė teisės normas, savaime negali pagrįsti nei apeliacinio skundo ribų peržengimo, nei atitinkamai apelianto teisinės padėties pabloginimo apeliacinės instancijos teisme“, – pabrėžia Domantas Velykis.

Tačiau, anot teisininko, svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas neturi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, jog jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes. Taigi čia labai svarbus ir proporcingumo principas.

Svarbu paminėti, kad draudimo priimti blogesnį teismo sprendimą pažeidimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nebuvo laikoma situacija, kai abi proceso šalys pateikė apeliacinius skundus, tačiau viena iš šalių ginčijo tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą, o apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą ginčijusi šalis tokio reikalavimo nebuvo nurodžiusi, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurios lėmė atitinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t. y. nurodė ir argumentus, kodėl iš esmės nėra teisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Draudimas priimti apeliantui blogesnį sprendimą yra aktualus visoms proceso šalims tiek apsvarstant tolimesnę bylos strategiją ir argumentų bei reikalavimų nurodymą rengiant apeliacinius skundus, tiek vertinant priimtus apeliacinės instancijos teismų sprendimus bei galimybes teikti kasacinius skundus, vadovaujantis šio principo pažeidimu. „Šis principas ypač svarbus apsaugant asmenis nuo galimo teisminės sistemos piktnaudžiavimo ar neproporcingų sprendimų. Jo žinojimas ir supratimas yra svarbus ne tik teisės specialistams, bet ir visiems visuomenės nariams, nes tai padeda užtikrinti pasitikėjimą teisine sistema bei skatina aktyvų dalyvavimą teisiniuose procesuose. Tik informuoti ir sąmoningi piliečiai gali efektyviai ginti savo teises ir prisidėti prie teisinės valstybės stiprinimo“, – pabrėžia teisininkas.

 

Po tragiškos artimo netekties dėl kito kaltės, būtina atidžiai spręsti žalos atlyginimo klausimus 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Gyvenimas yra įvairus pasireiškia ne tik džiaugsmais ar rūpesčiais, bet itin skaudžiais įvykiais, kurių pasekmės lydi visą gyvenimą. Apie labai skaudžiuose atvejuose, kuomet eismo įvykyje dėl kito kaltės žūva sutuoktinis, padarytos žalos ir negautų pajamų klausimus kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Pasak advokato, natūralu, kad tokio įvykio sukeltoje būsenoje žuvusiojo artimiesiems, įskaitant sutuoktinį, mažiausiai rūpi kaltininko sukeltų padarinių teisiniai aspektai. „Tačiau, šie klausimai turi būti sprendžiami labai atidžiai. Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį ne į baudžiamąjį procesą eismo įvykį sukėlusio kaltininko atžvilgiu, o į sutuoktinio, kuris nebuvo kaltas dėl eismo įvykio, žūties sukeltą žalą“, – sako Dainius Antanaitis.

Dėl eismo įvykio sukeltos žūties įprastai patiriama tiek turtinė, tiek neturtinė asmens, kurio sutuoktinis žuvo, žala, kurią privalo atlyginti kaltininko transporto priemonės privalomos civilinės atsakomybės draudimas. Kalbant apie turtinę žalą, reikia paminėti, kad ją įprastai suprantame, kaip turto sunaikinimą ar sugadinimą, nuostolius, išlaidas. Pavyzdžiui, tai gali būti laidojimo išlaidos. Tačiau, čia advokatas primena, apie dar vieną turtinės žalos rūšį – negautas pajamas.

Teismų praktika apie sutuoktinio negautas pajamas dėl kito sutuoktinio žūties eismo įvykyje yra gana išsami ir labai plataus turinio, sako Dainius Antanaitis, tačiau esminiai momentai, kuriuos turime žinoti yra šie:

  • paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą, tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurią galima įrodyti;
  • iš susiklosčiusios teismų praktikos ir iš įstatymo kylančios prezumpcijos, kad žuvęs sutuoktinis prisidėjo prie šeimos išlaikymo, galima pagrįstai teigti tai, jog likęs gyvas sutuoktinis ateityje netenka pajamų dalies, kuri būtų tekusi gyvajam sutuoktiniui jei kitas sutuoktinis būtų nežuvęs;
  • netekta pajamų dalis suskaičiuojama taip: nustatoma kiek tikėtinai žuvęs sutuoktinis būtų gyvenęs pagal statistikos departamento skelbiamą asmens vidutinę gyvenimo trukmę ir sudedami visi žuvusio sutuoktinio vidutiniai darbo užmokesčiai per mėnesį ir visos mėnesinės pensijos, kurias jis būtų gavęs, iki tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos, tuomet gauta suma dalinama per pusę.

„Paprastai tariant, eismo įvykyje žuvusio asmens sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kaltininko transporto priemonės privalomos civilinės atsakomybės draudimo ½ dalį pajamų, kurias žuvęs sutuoktinis būtų parnešęs, jei nebūtų žuvęs, t. y. iki vidutinės gyvenimo trukmės pabaigos“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Tačiau advokatas Dainius Antanaitis, atkreipia dėmesį į tai, kad, jei vidutines pajamas gaunantis asmuo žūsta eismo įvykyje likus pavyzdžiui 10 metų iki pensijos, sudėjus visus jo darbo užmokesčius iki pensinio amžiaus ir dar pridėjus pensijas, kurias jis būtų gavęs iki vidutinės gyvenimo trukmės pabaigos bei padalinus iš dviejų, būtų gaunama gana reikšminga suma. Ne gana to, šalia tokios žalos pridėjus dar ir neturtinės žalos sumą, kuri taip pat būna gana reikšminga, draudikui gali tekti sumokėti visai nemažą dydžio žalą žuvusiojo sutuoktiniui.

Natūralu, kad draudimo bendrovės ne visada moka reikalaujamą sumą, nesutikdami su ja ar jos dalimi. Tokiu atveju, nukentėjęs asmuo teisybės turėtų ieškoti teisme. „Į kieno pusę pasvirs Temidės svarstyklės kiekvienoje konkrečioje byloje nei asmuo, nei draudikas 100 proc. nėra garantuoti. Todėl, bylinėjimasis neskamba patraukliai nei vienam iš jų. Ir čia draudikas gali pasiūlyti „kompromisą“. Pavyzdžiui sudaryti sutartį, kuria draudimas tarkim sutinka sumokėti solidžią neturtinės žalos sumą, tačiau šiame susitarime asmuo jau atsisako iš jo reikalauti kitos solidžios sumos – negautų pajamų“, – svarbų teisinį momentą pastebi advokatas.

Pasak jo, nors teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo greičiausiai prisiteistų tiek netutinę žalą, tiek negautas pajamas, vis dėl to jis, nenorėdamas rizikuoti, gali pasirinkti žvirblį rankoje – pasirašyti sutartį su draudiku ir taip išspręsti šį klausimą visam laikui.

Vis dėl to, taip jau nutinka, kad asmuo gali suvokti, kad sutarties pasirašymas buvo klaida, kurią galėjo lemti įvairios priežastys (pvz. emociniai išgyvenimai dėl sutuoktinio žūties, žinių trūkumas ir t.t.) ir negautos pajamos, kurias jis greičiausiai būtų prisiteisęs, yra labai reikalingos buityje ir įvairiuose gyvenimo rūpesčiuose, kurie liko tik jam vienam po jo sutuoktinio žūties.

Todėl, pasak advokato, prieš nusprendžiant, ar pasirašyti tokį kompromisinį susitarimą su draudiku dėl žalos, būtina labai gerai pagalvoti ir jei vis dar lieka abejonių, pasitarti su teisininku.

Meilužis, sukčius ar verslo partneris? Kaip apsaugoti savo investicijas į bendrai kuriamą verslą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Viešojoje erdvėje pastaruoju metu netyla skandalas, kurio centre – žymus sporto treneris. Jis, moterų tvirtinimu, apgavo ne vieną iš jų bei prisidengdamas romantiniais pažadais ir santykiais išviliojo ženklias, skirtingo dydžio sumas.

Pastaroji istorija iliustratyviai patvirtina, kad egzistuoja įvairios „The Tinder Swindler“ variacijos. Vis tik, „lietuviškuoju“ atveju situacija išradingesnė – pagrindinis veikėjas ne tik pasinaudodamas romantiškais santykiais išviliojo pinigus, tačiau nukentėjusiosioms žadėjo juos panaudoti konkrečiam tikslui – bendro verslo kūrimui.

Istorija baigėsi tuo, kad neliko nei meilės, nei pinigų, nei žadėto verslo, o nukentėję asmenys liko tik su finansiniais nuostoliais ir patirta neturtine žala psichinei ir emocinei sveikatai. Viešai prieinamais duomenimis, teisėsaugos institucijos ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė.

Situaciją apsunkina tai, kad pinigai buvo išvilioti ne tik žadant bendrai kurti verslą, tačiau tokie planai buvo apipinti ir meilės pažadais, kas objektyviai nukentėjusiems asmenims apsunkina galimybę logiškai įsivertinti situaciją, rizikas ir grėsmes.

Taigi, kokios teisinės galimybės egzistuoja siekiant apsaugoti savo investicijas į bendrai kuriamą verslą?, –  apžvelgia  advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė.

Visų pirma, žymėtina tai, kad duotuoju atveju nestebina teisėsaugos institucijų sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tikėtina ir panašiausia į tai, kad buvo kreiptasi pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, sukčiavimas – tai apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę.

Nors išoriškai nagrinėjama situacija panaši į sukčiavimą, tačiau derėtų nepamiršti, kad baudžiamoji teisė ir baudžiamojo poveikio priemonės taikomos tik kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė), kai kitos teisinės priemonės atkurti pažeistą teisę yra išnaudotos. Dar daugiau, nagrinėjamu atveju nukentėję asmenys patys laisva valia vedė pinigines lėšas kaltininkui, patyrė išlaidas perkant įvairaus pobūdžio daiktus, nuomojo patalpas filmavimui ir turinio kūrimui, todėl šios aplinkybės vertintinos nepalankiai sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo.

Juo labiau, tokios aplinkybės kaip bendros atostogos, kelionės ir kartu leidžiami finansai, teisėsaugos akimis, pagrįstai labiau suponuoja, kad egzistavo viso labo romantiniai santykiai, kuomet vienas iš asmenų į santykius investuoja daugiau finansų, nei kitas. Tačiau tokiu atveju natūralu, kad į dviejų asmenų tarpusavio santykius kištis nėra jokio teisinio pagrindo.

Visų antra, tokiu atveju, jeigu kitas asmuo siūlo kartu pradėti kurti verslą ir prašo finansuoti verslo pradžią (pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, nupirkti tam tikrus rūbus, daiktus, filmavimo įrangą, išnuomoti butą), tokie besiklostantys santykiai panašėja į jungtinės veiklos teisinius santykius.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas.

Šioje vietoje derėtų turėti omenyje, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Todėl tokiais atvejais, kai romantinis ar kitas subjektas siūlo investuoti finansus į bendrą verslą, derėtų inicijuoti tokios sutarties pasirašymą, tokiu būdu apsisaugant nuo galimai nesąžiningų veiksmų.

Praktikoje yra pasitaikęs atvejis, kuomet buvo kreipiamasi į teismą su reikalavimu pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai ir kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis (egzistavo tam tikri dokumentai, tačiau jie nebuvo įforminti kaip vieninga sutartis). Teismai tokį reikalavimą tenkinti atsisakė, nenustatę, kad egzistavo vieningas ir kryptingas šalių tikslas kurti ir plėtoti verslo santykius. Tokie išaiškinimai tik patvirtina, kad tam, jog kuo geriau būtų apsaugotos investicijos, net ir esant romantiniams santykiams reikėtų įsivertinti rizikas bei sudaryti geriausiai šalių valią atspindinčią sutartį.

Galiausiai, jeigu pasitvirtino blogiausias scenarijus, buvo investuoti pinigai, tačiau meilė pasibaigė, o bendras verslas neįvyko, manytina, kad nukentėjęs asmuo galėtų gintis naudodamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu.

Pagal Civilinio kodekso nuostatas, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Šiomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu.

Apibendrinant, tam, kad šis teisinės gynybos būdas būtų veiksmingas, asmuo turės būti pasiruošęs įrodyti, kad patyrė išlaidas (pirko daiktus, nuomojo butą, automobilį ar pan.) ne romantiniais tikslais, o esminio suklaidinimo, apgaulės išdavoje – viliantis, kad iš perleistų pinigų gaus kokią nors naudą, šiuo atveju, pajamas iš bendro verslo. Žinia, jog teisė nesikiša į asmeninius (romantinius) asmenų santykius, todėl lėšas praradęs asmuo taip pat turi būti pasiruošęs tai rizikai, jog teismai gali spręsti, kad išlaidos buvo patirtos tenkinant poros interesus, ir tokių nuostolių nepriteisti.