Nepilnamečių darbas vasarą: ką turi žinoti verslas ir tėvai?

 

Vasaros atostogos – metas, kai daugelis moksleivių ir studentų ieško laikino darbo, siekdami įgyti patirties, užsidirbti pinigų ir praleisti laiką produktyviai. Nepilnamečių darbas vasarą tampa vis populiaresnis. Apie tai, ką turi žinoti nepilnamečius į darbą priimantis verslas ir išleidžiantys juos dirbti tėvai, primena advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis.

Pasak advokato, Lietuvos teisės aktai griežtai apibrėžia nepilnamečių darbo sąlygas ir siekia užtikrinti, kad jų darbo aplinka būtų saugi, o darbo laikas – protingai ribojamas. Tai būtina siekiant apsaugoti jaunų žmonių sveikatą ir vystymąsi. Darbdaviai, siūlantys laikinus darbus nepilnamečiams, turi laikytis griežtų taisyklių ir reikalavimų, kad užtikrintų, jog darbo patirtis būtų ne tik naudinga, bet ir nekenksminga.

 

Ką privaloma numatyti darbo sutartyje?

Terminuotos darbo sutartys yra populiarus būdas įdarbinti nepilnamečius vasaros laikotarpiu. Šios sutartys paprastai sudaromos ribotam laikotarpiui ir numato konkrečias darbo sąlygas bei trukmę. Lietuvos įstatymai numato, kad nepilnamečiai gali dirbti nuo 14 metų amžiaus, tačiau jų darbo laikas ir pobūdis yra griežtai reguliuojami. Ne mokslo metų laiku nepilnamečiai iki 16 metų gali dirbti iki 6 val. per dieną, 30 val. per savaitę. Mokslo metais – iki 12 val. per savaitę. Tuo tarpu paaugliai nuo 16 metų gali dirbti ne ilgiau kaip 8 val. per dieną ir ne daugiau kaip 40 val. per savaitę. Darbo pobūdis turi būti lengvas ir nesukelti pavojaus sveikatai.

Darbo sutartyje turi būti aiškiai nurodyta darbo trukmė, darbo užmokestis, pareigos ir darbo sąlygos. Taip pat svarbu, kad darbdavys užtikrintų saugią darbo aplinką ir suteiktų visą reikalingą informaciją bei mokymus apie darbo saugą.

Beje, advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad nepilnamečiams nuo 14 iki 16 metų reikalingas vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo raštiškas sutikimas. Darbdaviui privaloma pateikti sveikatos priežiūros įstaigos išduotą medicininę pažymą su išvada, kad vaikas tinkamas dirbti konkretų darbą. Mokslo metų laikotarpiu nuo 14-16 metų nepilnamečiams reikia ne tik tėvų, bet ir mokyklos, kurioje mokosi vaikas, raštiškas sutikimas. Nuo 16 metu – nei to, nei to sutikimo nebereikia.

Reglamentavimas ir apsauga

Nepilnamečių darbo reglamentavimas nustatytas Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose, kurie detaliai apibrėžia darbo sąlygas, darbo laiką ir užtikrina, kad darbo sąlygos atitiktų saugos ir sveikatos reikalavimus. Darbdaviai, nesilaikantys šių reikalavimų, gali susidurti su rimtomis pasekmėmis, įskaitant baudas ir kitus teisinius veiksmus. Valstybinė darbo inspekcija atlieka reguliarius patikrinimus, siekdama užtikrinti, kad darbdaviai laikytųsi visų teisės aktų nuostatų ir kad nepilnamečių darbui būtų sudarytos tinkamos sąlygos. Be to, nepilnamečiai ir jų tėvai turi teisę kreiptis į darbo inspekciją ar kitas atsakingas institucijas, jei mano, kad darbo sąlygos yra netinkamos ar pažeidžiamos jų teisės.

 

Ko negali dirbti nepilnamečiai?

Advokatas Laurynas Staniulis pabrėžia, kad galioja bendra norma,  jog vaikų darbas draudžiamas, išskyrus jų fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus, neturinčius neigiamo poveikio vaiko saugai, sveikatai, fizinei, psichinei, moralinei ar socialinei raidai. Pavyzdžiui, jiems neleidžiama dirbti darbų, susijusių su alkoholiu.

Priimdamas į nepilnamečius į darbą  ir sudarydamas jiems saugias ir sveikas darbo sąlygas, darbdavys privalo žinoti, kad šiems asmenims draudžiami dirbti sveikatai kenksmingi, pavojingi darbai.

Svarbu ir įsiminti, kokia yra vaikų, dirbančių lengvus darbus, darbo laiko trukmė.  Mokslo metų laiku nepilnamečiai iki 16 metų gali dirbti iki 6 val. per dieną, 30 val. per savaitę. Mokslo metais – iki 12 val. per savaitę. Tuo tarpu paaugliai nuo 16 metų gali dirbti ne ilgiau kaip 8 val. per dieną ir ne daugiau kaip 40 val. per savaitę.

Nepilnamečių darbas vasarą gali būti puiki galimybė įgyti vertingos darbo patirties, tačiau būtina užtikrinti, kad šis procesas būtų reguliuojamas ir saugus. Tik taip galima garantuoti, kad jaunimas galės išnaudoti savo potencialą ir pasiruošti ateities karjerai be žalos jų sveikatai ar mokymuisi.

 

Įsigijote nekokybišką daiktą – nepamirškite savo teisės į išlaidų dėl trūkumų ištaisymo atlyginimą

Šiandien vartotojiškumas tampa neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi. Nuolat susiduriame su naujais produktais, paslaugomis ir reklamomis. Kartu su šia gausa atsiranda ir naujų iššūkių, kurie verčia vartotojus būti budriais.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Dainiaus Antanaičio, savo, kaip vartotojo, teisių žinojimas leidžia efektyviau naudotis rinka, išvengti apgavysčių ir siekti teisingumo nesąžiningų situacijų atveju.

Komentuodamas naujausią teismų praktiką, advokatas primena pagrindines verslininko ir vartotojo teisinių santykių taisykles, susijusias su vartotojui parduoto daikto kokybe.

Pirma, parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas.

Antra, paaiškėjus daikto kokybės trūkumams, Pirkėjui pakanka įrodyti tik pačius trūkumus. Tuo tarpu, galiojanti pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpcija, įpareigoja jau verslininką (pardavėją) įrodinėti, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl pirkėjo kaltės.

Trečia, pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas, o vėliau paaiškėjus neatskleistai daikto būklei ar savybėms, dėl kurių daikto naudojimas sukelia nepatogumų ar sumažėja daikto naudingumas, tokia būklė ir savybės laikomos paslėptais daikto trūkumais.

Taigi, jei vartotojas, įsigijęs daiktą, pastebi jo trūkumus, kurie nors ir leidžia naudoti daiktą pagal jo paskirtį, bet sukelia nepatogumus, trikdžius ar papildomas sąnaudas, tai vartotojui pakanka pateikti įrodymus, jog trūkumai egzistuoja bei nereikia įrodinėti šių trūkumų atsiradimo priežasčių, ir net jei verslininkas pradeda gintis, jog vartotojas turėjo suprasti, kad daiktas parduodamas su tokiomis savybėmis, tai jei apie jas vartotojas nebuvo informuotas ankščiau, tokios savybės laikomos paslėptais trūkumais.

Kaip tokioje situacijoje vartotojas gali išspręsti daikto kokybės trūkumų problemą?

Jeigu daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, Civilinis kodeksas vartotojui suteikia teisę reikalauti, kad:

  • prekė būtų pataisyta (suremontuota) arba pakeista;
  • proporcingai sumažinta prekės kaina;
  • vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, grąžinti daiktą ir atsiimti sumokėtą kainą.

Kiekvienas iš šių teisių gynybos būdų turi savo taikymo sąlygas. Tačiau, vartotojas vieną iš šių savo problemos sprendimo būdų rinksis ne tik pagal šias sąlygas, bet ir pagal savo poreikius ir norus.

Pavyzdžiui, vartotojas dėl gyvenamojo namo lokacijos, architektūrinių sprendimų nusprendė įsigyti konkretų būstą, kurį įsirengė, jame integravo buitinę techniką ir apstatė baldais pagal savo poreikius.

Tačiau, vartotojo džiaugsmą savo naujais namais aptemdė paaiškėję įvairūs namo kokybės trūkumai (pvz. šaltuoju metų laiku pastebimi neįprastai dideli šilumos energijos praradimai ir dėl to išaugę šildymo kaštai, pastebėtas langų nesandarumas, pastebėta, kad išorės fasadas neišlaiko ne tik savo estetinės išvaizdos, bet dėl įprastų gamtos jėgų poveikio gali prarasti ir namo konstrukcijų apsauginę funkciją ir t.t.).

Jei verslininkas šiuos trūkumus atsisako ištaisyti arba jam jų ištaisyti nepavyksta, lieka kainos mažinimo arba sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo alternatyvos. Taigi, tuo atveju, jei vartotojas palikti savo naujųjų namų – nenori nutraukti sutarties, jis gali rinktis kainos mažinimą.

Kasacinio teismo praktikoje šis teisių gynimo būdas reiškia, kad faktiškai pristatytos netinkamos kokybės daikto vertė yra mažesnė už kokybiško daikto vertę, tai šis verčių skirtumas sudaro galimą kainos mažinimo dydį pagal pareikštą reikalavimą. Tokiu atveju pardavėjas turėtų sumokėti pirkėjui šį verčių skirtumą.

Tačiau, šiame kontekste galimas dar ir kitas teisių gynimo būdas, kuris įtvirtintas Civilinio kodekso bendrosiose pirkimo – pardavimo sutarčių nuostatose, nustatančiose, kad pirkėjas turi teisę prašyti atlyginti pirkėjo išlaidas, kurias pirkėjas turėjo dėl trūkumų ištaisymo, jei trūkumus nusprendė ištaisyti pats pirkėjas.

Taigi, verta prisiminti, kad vartotojas, gavęs nekokybišką daiktą, gali reikalauti sumažinti jo kainą arba prašyti atlyginti vartotojo patirtas išlaidas dėl daikto kokybės trūkumų ištaisymo.

 

Meilužis, sukčius ar verslo partneris? Kaip apsaugoti savo investicijas į bendrai kuriamą verslą?

Viešojoje erdvėje pastaruoju metu netyla skandalas, kurio centre – žymus sporto treneris. Jis, moterų tvirtinimu, apgavo ne vieną iš jų bei prisidengdamas romantiniais pažadais ir santykiais išviliojo ženklias, skirtingo dydžio sumas.

Pastaroji istorija iliustratyviai patvirtina, kad egzistuoja įvairios „The Tinder Swindler“ variacijos. Vis tik, „lietuviškuoju“ atveju situacija išradingesnė – pagrindinis veikėjas ne tik pasinaudodamas romantiškais santykiais išviliojo pinigus, tačiau nukentėjusiosioms žadėjo juos panaudoti konkrečiam tikslui – bendro verslo kūrimui.

Istorija baigėsi tuo, kad neliko nei meilės, nei pinigų, nei žadėto verslo, o nukentėję asmenys liko tik su finansiniais nuostoliais ir patirta neturtine žala psichinei ir emocinei sveikatai. Viešai prieinamais duomenimis, teisėsaugos institucijos ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė.

Situaciją apsunkina tai, kad pinigai buvo išvilioti ne tik žadant bendrai kurti verslą, tačiau tokie planai buvo apipinti ir meilės pažadais, kas objektyviai nukentėjusiems asmenims apsunkina galimybę logiškai įsivertinti situaciją, rizikas ir grėsmes.

Taigi, kokios teisinės galimybės egzistuoja siekiant apsaugoti savo investicijas į bendrai kuriamą verslą?, –  apžvelgia  advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė.

Visų pirma, žymėtina tai, kad duotuoju atveju nestebina teisėsaugos institucijų sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tikėtina ir panašiausia į tai, kad buvo kreiptasi pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, sukčiavimas – tai apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę.

Nors išoriškai nagrinėjama situacija panaši į sukčiavimą, tačiau derėtų nepamiršti, kad baudžiamoji teisė ir baudžiamojo poveikio priemonės taikomos tik kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė), kai kitos teisinės priemonės atkurti pažeistą teisę yra išnaudotos. Dar daugiau, nagrinėjamu atveju nukentėję asmenys patys laisva valia vedė pinigines lėšas kaltininkui, patyrė išlaidas perkant įvairaus pobūdžio daiktus, nuomojo patalpas filmavimui ir turinio kūrimui, todėl šios aplinkybės vertintinos nepalankiai sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo.

Juo labiau, tokios aplinkybės kaip bendros atostogos, kelionės ir kartu leidžiami finansai, teisėsaugos akimis, pagrįstai labiau suponuoja, kad egzistavo viso labo romantiniai santykiai, kuomet vienas iš asmenų į santykius investuoja daugiau finansų, nei kitas. Tačiau tokiu atveju natūralu, kad į dviejų asmenų tarpusavio santykius kištis nėra jokio teisinio pagrindo.

Visų antra, tokiu atveju, jeigu kitas asmuo siūlo kartu pradėti kurti verslą ir prašo finansuoti verslo pradžią (pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, nupirkti tam tikrus rūbus, daiktus, filmavimo įrangą, išnuomoti butą), tokie besiklostantys santykiai panašėja į jungtinės veiklos teisinius santykius.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas.

Šioje vietoje derėtų turėti omenyje, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Todėl tokiais atvejais, kai romantinis ar kitas subjektas siūlo investuoti finansus į bendrą verslą, derėtų inicijuoti tokios sutarties pasirašymą, tokiu būdu apsisaugant nuo galimai nesąžiningų veiksmų.

Praktikoje yra pasitaikęs atvejis, kuomet buvo kreipiamasi į teismą su reikalavimu pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai ir kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis (egzistavo tam tikri dokumentai, tačiau jie nebuvo įforminti kaip vieninga sutartis). Teismai tokį reikalavimą tenkinti atsisakė, nenustatę, kad egzistavo vieningas ir kryptingas šalių tikslas kurti ir plėtoti verslo santykius. Tokie išaiškinimai tik patvirtina, kad tam, jog kuo geriau būtų apsaugotos investicijos, net ir esant romantiniams santykiams reikėtų įsivertinti rizikas bei sudaryti geriausiai šalių valią atspindinčią sutartį.

Galiausiai, jeigu pasitvirtino blogiausias scenarijus, buvo investuoti pinigai, tačiau meilė pasibaigė, o bendras verslas neįvyko, manytina, kad nukentėjęs asmuo galėtų gintis naudodamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu.

Pagal Civilinio kodekso nuostatas, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Šiomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu.

Apibendrinant, tam, kad šis teisinės gynybos būdas būtų veiksmingas, asmuo turės būti pasiruošęs įrodyti, kad patyrė išlaidas (pirko daiktus, nuomojo butą, automobilį ar pan.) ne romantiniais tikslais, o esminio suklaidinimo, apgaulės išdavoje – viliantis, kad iš perleistų pinigų gaus kokią nors naudą, šiuo atveju, pajamas iš bendro verslo. Žinia, jog teisė nesikiša į asmeninius (romantinius) asmenų santykius, todėl lėšas praradęs asmuo taip pat turi būti pasiruošęs tai rizikai, jog teismai gali spręsti, kad išlaidos buvo patirtos tenkinant poros interesus, ir tokių nuostolių nepriteisti.

Kelionės atšaukimas dėl nenugalimos jėgos: ar tikrai neprivalote mokėti sutarties nutraukimo mokesčio?

Vasara – kelionių metas. Greitas gyvenimo tempas kelia stresą ir reikalauja papildomų sąnaudų patiems susidėlioti kelionę. Norėdami supaprastinti visą šį procesą, dažnai renkamės kelionių agentūros paslaugas, kurios palengvina organizavimą ir sutaupo laiką.

Su kelionių organizatoriumi suplanavę kelionę, pasirašome kelionės sutartį, kurioje jis įsipareigoja užtikrinti poilsinę kelionę. Ir tuomet atsitinka gyvenimas  – jūs  nebegalite vykti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Viktorija Dubovskienė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Civilinį kodeksą, keliautojas turi teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį, nemokėdamas sutarties nutraukimo mokesčio:

  • jeigu kelionių organizatorius iki organizuotos turistinės kelionės pradžios pakeičia organizuotos turistinės kelionės sutarties sąlygas;
  • jeigu dėl keliautojo nurodytų trūkumų organizuotos turistinės kelionės sutartis negali būti toliau vykdoma, o kelionių organizatorius per keliautojo nustatytą protingą laikotarpį nepašalina trūkumų;
  • jeigu organizuotos turistinės kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl kurių gali tapti neįmanoma vykdyti organizuotą turistinę kelionę ar nuvežti keliautojus į organizuotos turistinės kelionės tikslo vietą.

Plačiau panagrinėkime trečiąjį atvejį, kuomet sutartis su kelionių organizatoriumi nutraukiama, nes kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl kurių tampa nebeįmanoma vykdyti kelionę ir nuvežti turistus į kelionės tikslo vietą.

Pasak teisininkės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nenugalimos jėgos (neišvengiamas ir nepaprastas) aplinkybes kvalifikuoja šie požymiai:

  • Pirma, šios aplinkybės turi egzistuoti sutarties nutraukimo dieną. Šių aplinkybių nebuvo sudarant kelionės paslaugų paketo sutartį, jos sutarties sudarymo metu keliautojui nebuvo žinomos ir  jų atsiradimo keliautojas negalėjo numatyti.
  • Antra, nenugalimos jėgos aplinkybės turi daryti esminį poveikį organizuotos turistinės kelionės vykdymui ar turistų nuvežimui į organizuotos turistinės kelionės vietą. Esminis poveikis organizuotos turistinės kelionės vykdymui ar turistų nuvežimui į organizuotos turistinės kelionės vietą.  Tai apima ne tik aplinkybes, dėl kurių tampa apskritai neįmanoma įvykdyti sutarties, bet ir aplinkybes, kurios, neužkirsdamos kelio tokiam įvykdymui, lemia tai, kad ši sutartis negali būti įvykdyta nesukeliant rizikos atitinkamų keliautojų sveikatai ir saugumui, prireikus atsižvelgiant į asmeninius veiksnius, susijusius su individualia šių keliautojų padėtimi. Šis vertinimas atliekamas remiantis prognoze, kad sutarties nutraukimo dieną, vartotojo požiūriu, tikėtinas didelis poveikis atitinkamos organizuotos turistinės kelionės sutarties vykdymui.

Aptariamas vertinimas neišvengiamai yra perspektyvinio pobūdžio, nes poveikis galutinai pasireikš tik vykdant organizuotos turistinės kelionės paslaugų sutartį. Be to, šis vertinimas turi būti objektyvus, o ne remtis vien tik vartotojo nuogąstavimais, nerimo ar jo baimės jausmu.

  • Trečia, nenugalimos jėgos aplinkybėmis galima pateisinti atitinkamo keliautojo sprendimą nutraukti sutartį nepatiriant dėl to finansinių nuostolių tik jeigu jos atsiranda kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta.
  • Ketvirta, turistas, kuris remiasi nenugalimos jėgos aplinkybių padėtimi, negalėjo tų aplinkybių valdyti ir išvengti jų pasekmių, net jeigu būtų ėmęsis visų nuo jo priklausiusių pagrįstų priemonių. Dėl šio kvalifikuojančio požymio spręstina atsižvelgiant į vertinamos aplinkybės, kuria remtasi atsisakant sutarties, pobūdį (pvz., su saugumu susiję neramumai – kariniai, politiniai, teroristiniai veiksmai), su didele rizika žmonių sveikatai susijusi problema (rimtos ligos protrūkis) ar gaivalinės nelaimės (potvynis, žemės drebėjimas arba meteorologinės sąlygos).

Nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimui konstatuoti nebūtina, kad kompetentingos institucijos būtų paskelbusios oficialią rekomendaciją keliautojams nevykti į atitinkamą zoną arba oficialų sprendimą, kuriuo ši zona priskiriama prie rizikos zonos. Tačiau, jei kompetentingos institucijos yra paskelbusios tokią rekomendaciją, tai įrodo nenugalimos jėgos aplinkybes.

Jeigu aptariamų aplinkybių buvimo konstatavimas būtų susietas tik su oficialių rekomendacijų ir  sprendimų paskelbimu, t. y. jeigu būtų laikoma, kad turistas teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį įgyja tik nuo tokių oficialių rekomendacijų (pvz., nevykti į tam tikras šalis) ir  sprendimų (pvz., įvesti karantiną uždraudžiant išvykti iš šalies) dėl pandemijos suvaldymo priemonių ėmimosi konkrečios paskelbimo dienos, įstatyme įtvirtinta turisto teisė nutraukti turistinės kelionės sutartį, kai dėl nenugalimos jėgos aplinkybių gali tapti neįmanoma vykdyti kelionę (tampa neįmanoma keliauti saugiai, kaip buvo susitarta sutartyje), būtų pernelyg susiaurinta ir apskritai netektų prasmės, o tai prieštarautų veiksmingumo, taip pat vartotojų teisių apsaugos principui.

Taigi,  nepaisant to, jog nebegalite vykti į norimą kelionę dėl egzistuojančios, Jūsų manymu, nenugalimos aplinkybes, kurios daro esminį poveikį organizuotos turistinės kelionės vykdymui, teks įsivertinti aukščiau aptartus požymius, kad su kelionių agentūra sutarties nutraukimas būtų laikomas pagrįstu ir turėtumėte teisę reikalauti, kad būtų grąžinti už organizuotą turistinę kelionę sumokėti pinigai.

Solidari atsakomybė už konkurencijos pažeidimus. Ką privalo žinoti verslas?

Šiuolaikinėje ekonomikoje sąžiningos konkurencijos laikymasis ir užtikrinimas turi esminę reikšmę ne tik siekiant garantuoti vartotojų interesų apsaugą, tačiau tai yra ir itin svarbus procesas rinkoje veikiantiems ūkio subjektams bei valstybiniams ekonomikos rodikliams, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD jaunesnysis teisininkas Domantas Velykis.

Pasak jo, nesąžiningiems ūkio subjektams, pažeidusiems konkurencijos teisės nuostatas, turi būti taikomos proporcingos ir atgrasančios nuobaudos. O kada už konkurencijos pažeidimus yra taikoma solidari atsakomybė?

Praktikoje yra nereti atvejai, kai bendrovė, kuriai priklauso visos kitos bendrovės akcijos, gali daryti lemiamą įtaką tokiai dukterinei bendrovei, todėl motininė bendrovė gali priimti sprendimus, nulemiančius dukterinės bendrovės veiksmus rinkoje, kurie gali atitikti konkurencijos teisės pažeidimo kriterijų. Siekiant, kad lemiamą įtaką daranti ir sprendimus už dukterinę bendrovę priimanti motininė bendrovė neišvengtų atsakomybės, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) suformavo taisyklę, kad nustačius ir įrodžius lemiamos įtakos darymo aplinkybes, tokios bendrovės yra pripažįstamos vienu ūkio subjektu, todėl motininei ir dukterinei bendrovei už konkurencijos teisės pažeidimus yra taikytina solidari atsakomybė.

Europos Sąjungoje konkurencijos teisės sritis pasižymi griežtų piniginių nuobaudų dydžių bei šių nuobaudų solidarumo taikymu. Solidariosios atsakomybės taikymo galimybes ypatingai praplėtė ESTT 2021 metų byla The Goldman Sachs Group Inc. prieš Komisiją. Motininei bendrovei priklausė tik 33% dukterinės bendrovės akcijų, tačiau šios akcijos suteikė 100% balsavimo teisių. Šiai dukterinei bendrovei priklausė kitų dviejų bendrovių, kurios atliko konkurencijos teisės pažeidimus dalyvaudamos elektros kabelių kartelyje, akcijos. Europos Komisijai atlikus pažeidimo tyrimą, buvo nustatyta, kad motininė bendrovė galėjo daryti lemiamą įtaką dviem, pažeidimus padariusioms, dukterinėms bendrovėms, todėl šiems trims juridiniams asmenims buvo skirta solidari net 37 303 000 EUR sumą siekianti nuobauda. Apskundus tokios nuobaudos paskyrimą, tiek Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas patvirtino tokios solidarios nuobaudos paskyrimo teisėtumą.

Lietuvoje teisinis reguliavimas įtvirtinantis Konkurencijos tarybos teisę taikyti solidarią atsakomybę yra įsiteisėjęs tik 2020 metų pabaigoje. Konkurencijos įstatyme įtvirtinta, kad tais atvejais, kai du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą, veikia kaip vienas ūkio subjektas, už šio įstatymo pažeidimus solidariai atsako patronuojančioji ir patronuojamoji įmonė, taip pat solidariai atsako kiti ūkio subjektą sudarantys ūkinę veiklą vykdantys asmenys. Tokiu būdu nacionalinis teisinis reguliavimas buvo suvienodintas su Europos Sąjungos konkurencijos teisės reguliavimui būdingu solidarios atsakomybės taikymu ir jį aiškinančia ESTT praktika.

Iki šio laikotarpio solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus taikymo galimybė buvo nustatyta išimtinai tik teismų praktikoje: iš pradžių ESTT, o vėliau tik su išimtimis pripažinta ir Lietuvos administracinių teismų.

ESTT yra suformavęs taisyklę, kad ūkio subjekto sąvoka apima visus subjektus, vykdančius ūkinę veiklą, nepaisant to subjekto teisinio statuso ir finansavimo būdo bei turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu tas vienetas sudarytas iš kelių fizinių ar juridinių asmenų, todėl vienam iš ūkio subjektą sudarančiam juridiniam asmeniui padarius konkurencijos teisės pažeidimą, solidari atsakomybė gali kilti ir kitiems ekonominį vienetą sudarantiems juridiniams asmenims.

Solidarios atsakomybės taikymui itin svarbią reikšmę turi lemiamos įtakos darymo prezumpcijos suformavimas ESTT praktikoje – kai motininei bendrovei priklauso visos arba beveik visos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, tokia motininė bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, todėl  egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši motininė bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui.

Siekiant taikyti solidarią atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimus, pakanka nustatyti ir įrodyti, jog motininei bendrovei priklauso visas dukterinės bendrovės kapitalas, o lemiamos įtakos darymo prezumpcijos nuginčijimo įrodinėjimo našta tenka pažeidėjoms. Siekiant nuginčyti šią prezumpciją, atsakomybėn traukiamas subjektas privalo paneigti faktinį lemiamos įtakos darymą ne tik bendrovių teisės apimtyje esančiais santykiais, tačiau įvertinti ir visus reikšmingus ekonominius, organizacinius, teisinius ir net asmeninius ryšius. Tokios prezumpcijos nuginčijimo pagrindai yra problematiški, tačiau pripažįstami proporcingais keliamiems solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus tikslams.

Išnagrinėjus administracinių teismų praktiką, su lemiamos įtakos darymo prezumpcijos nuginčijimu tiesiogiai nesusijusios, svarbiausios išvados verslui, kada yra netaikoma solidari atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus, yra šios:

  • nagrinėdami solidarios atsakomybės taikymą už pažeidimus, padarytus iki 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusio konkurencijos įstatymo pakeitimo, administraciniai teismai sistemingai nurodo, kad pažeidimų padarymo metu Lietuvos teisės aktuose nebuvo nustatyta solidarios atsakomybės taikymo galimybė, todėl solidari atsakomybė nėra taikytina, vadovaujantis Konstitucijos principine nuostata, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu;
  • jeigu iki 2020 m. lapkričio 1 d. padarytas konkurencijos teisės pažeidimas nepatenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio apimtį, t. y. atliktu pažeidimu nebuvo padarytas neigiamas poveikis prekybai tarp valstybių narių, tuomet teismai gali nesivadovauti ESTT suformuota praktika, kuri tokiu atveju turi tik papildomo, teisiškai neįpareigojančio teisės aiškinimo šaltinio reikšmę, todėl tokiu būdu nacionalinėje apimtyje Lietuvos Respublikos teismai gali aiškinti solidarios atsakomybės taikymą konkurencijos teisėje vadovaudamiesi teismo turima prerogatyva individualiai formuoti solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus taikymo praktiką Lietuvos Respublikoje;
  • tuo atveju, kai konkurencijos teisės pažeidimas buvo padarytas iki 2020 m. lapkričio 1 d., t. y. kai tokia atsakomybės rūšis nėra numatyta įstatyme, solidarios atsakomybės taikymas ūkio subjektui, pavyzdžiui, motininei ir dukterinei bendrovei, pažeidžia baudos individualizavimo principą, nes pažeidimo padarymo metu galiojusių Konkurencijos įstatymo 35 ir 36 straipsnių nuostatų negalima aiškinti taip, jog ūkio subjektą sudarantiems juridiniams asmenims galėtų būti skiriama ne individualizuota, o bendra (solidari) bauda.

Atsižvelgiant į minėtą 2020 m. pabaigoje įsiteisėjusį Konkurencijos įstatymo pakeitimą, administraciniai teismai, nagrinėdami paskirtą solidarią atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimus, padarytus vėliau nei 2020 m. lapkričio 1 d., negalės vadovautis aukščiau nurodytomis priežastimis netaikyti solidarios atsakomybės konkurencijos teisės pažeidėjams. Todėl, vertintina, kad motininės bendrovės, siekiančios išvengti solidarios atsakomybės už jų dukterinių bendrovių, vėliau nei 2020 m. lapkričio 1 d., padarytus konkurencijos teisės pažeidimus, iš esmės turės tik galimybę siekti nuginčyti lemiamos įtakos darymo prezumpciją, įrodant, jog dukterinei bendrovei nebuvo daroma lemiama įtaka. Tačiau, administracinių teismų praktika, nagrinėjant solidarios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus, padarytus vėliau nei 2020 m. lapkričio 1 d., taikymą, vis dar nėra pradėta formuoti, todėl lieka tik tokios praktikos laukimas.

Darbuotojų apsauga ar viduramžių inkvizicija?

Pastarąjį dešimtmetį nedarbo lygis Lietuvoje nuosekliai mažėjo, išskyrus pandemijos laikotarpį. Lygiai taip pat nuosekliai didėjo laisvų darbo vietų skaičius. Vis dažniau viešoje erdvėje tenka girdėti ne apie darbuotojų sunkumus ieškant darbo, bet darbdavių iššūkius, siekiant pritraukti ar išlaikyti darbuotojus.

Nuotolinio darbo galimybė, motyvacinės kelionės, sveikatos draudimai –  tai tik maža dalis priemonių, kuriomis darbdaviai bando „patikti“ savo darbuotojams. Darbdavių akcentuotas privalumas – laiku ir oficialiai mokamas atlyginimas tapo pasišaipymo objektu prisimenant nepriklausomybės aušrą.

„Tuo tarpu Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir toliau sėkmingai gyvena XXI amžiaus pradžios nuotaikomis, kai „silpno ir skriaudžiamo“ darbuotojo apsaugai buvo būtina pasitelkti ypač griežtas priemones. Šiandienė darbo rinka verčia rimtai persvarstyti darbuotojo, kaip silpnosios šalies koncepciją“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis.

Viena iš rimčiausių problemų, su kuria susiduriama šiandienos darbo rinkoje yra susijusi su darbdavio galimybėmis atleisti darbuotoją. Darbuotojo atleidimas yra viena iš sunkiausiai arba brangiausiai valdomų rizikų, kurių kaina gali siekti daugiau nei 12 mėnesių darbuotojo atlyginimą.

DK nustato, kad pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu jam yra priteisiama kompensacija už visą laikotarpį, kol vyksta darbuotojo ir darbdavio ginčas dėl atleidimo teisėtumo, bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių. Kadangi teisminiai procesai Lietuvoje nėra greiti, kaip taisyklė bylos garinėjimas beveik visada užtrunka ilgiau nei metus laiko. Dėl to, pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu, jam priteisiama kompensacija dažniausiai sudaro 12 mėn. DU, nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas tuo laikotarpiu dirbo ar ne.

Toks reguliavimas iš esmės prieštarauja kompensacijos esmei, kurios tikslas padengti darbuotojo prarastas pajamas, kai jis buvo atleistas iš darbo ir neteko pajamų. Per tą laiką retas kuris nebūna susiradęs naujo darbo, o neretai – ir dirbantis praktiškai nuo pat atleidimo. Tokiu atveju teismui priteisus darbuotojui maksimalią kompensaciją kyla klausimas – ar tai yra kompensacija darbuotojui, ar bauda darbdaviui?

Abejojama ne pačiu kompensavimo institutu, o kalbama apie individualizuoto požiūrio poreikį bylose. Jeigu teismas įvertintų tai, kad darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, tačiau gana greitai susirado naują poziciją, priteistina kompensacija turėtų būti skaičiuojama išskirtinai už tą laiką, per kurį darbuotojas neturėjo pajamų, taip atlygindamas darbuotojo patirtą žalą.

Nelankstus Darbo kodekso nuostatų dėl kompensacijų darbuotojui dėl neteisėto atleidimo aiškinimas priešingai siekiamam tikslui užkardyti darbdavių piktnaudžiavimą neretai sukuria erdvę rastis darbdaviams, kurie ieško būdų, kaip išvengti darbuotojo atleidimo darbdavio iniciatyva ir „priversti“ darbuotoją patį pateikti prašymą. Tokie bandymai gali pasireikšti darbo sąlygų bloginimu, mobingo naudojimu ir pan. Tuo tarpu sąžiningi darbdaviai, kurių vertybės ir verslo etika neleidžia taikyti panašių metodų, yra priversti rizikuoti likti nubaustais už darbuotojo atleidimą pagal Darbo kodeksą, jei dėl kažkokių procedūrinių pažeidimų tas atleidimas būtų pripažintas netinkamu.

Valstybinės darbo inspekcijos pateikti 2024 m. I ketvirčio duomenys rodo, kad nors bendrame darbo ginčų kontekste ginčai dėl darbuotojų atleidimų sudaro vos 8 proc., vis dėlto darbo ginčai dėl neteisėto darbuotojo atleidimo yra antri pagal dažnumą. Tai tik patvirtina, kad problema yra itin aktuali.

Ar neatėjo laikas darbo santykių reguliavimą, jo aiškinimą bei taikymą adaptuoti prie sparčiai besikeičiančios šių dienų darbo rinkos?

Šiuolaikinis įmonės vadovas: teisiniai iššūkiai ir rizikos

Nesibaigianti geopotlitinė įtampa ir kariniai konfliktai, prekybos krypčių pokyčiai ir nemenki ekonominiai svyravimai – šiuolaikinio verslo iššūkiai. Maksimalus pelnas be rimtų teisinių rūpesčių – pagrindinis šiandienos vadovų tikslas.  Ar visiems pavyksta išbalansuoti ir kur yra didžiausios rizikos? Apie tai ir vadovo atsakomybės ribas plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“  vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Sprendimus priimantis vadovas visų pirmą organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą. Jis priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos bei skiria nuobaudas. Vadovas veikia bendrovės vardu, turi teisę sudaryti sandorius, išskyrus  tuos atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Trumpai tariant, jis atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą.

Privalo veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus ir laikytis konfidencialumo

Vadovas ne tik užtikrina kasdienes bendrovės funkcijas, bet turi vykdyti ir fiduciarines –  lojalumo ir rūpestingumo – pareigas. „Tai reiškia, kad vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, būti lojalus bendrovei ir laikytis konfidencialumo. Jis turi vengti situacijų, kuomet jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Vadovaujantis asmuo neturėtų painioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti jo ar informacijos, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo ir kt. Vadovo pareiga – veikti išimtinai bendrovės interesais“, – pabrėžia advokatas.

Pasak E. Langio, įmonės vadovas savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Rūpestingumo ir lojalumo pareigos, anot teisininko, nebus pažeistos, jeigu sprendimas priimamas sąžiningai – be interesų konflikto, ištyrus informaciją apie galimas sprendimo pasekmes, susipažinus su visa reikiama informacija, įvertinus, ar verslo sprendimas neviršija protingos komercinės rizikos. Taip pat vadovas, priimdamas sprendimus,  privalo įvertinti ir bendrovės įprastinę ūkinę–komercinę veiklą ir veiklos pobūdį, atsižvelgus į toleruojamos rizikos laipsnį bendrovėje.

Vadovą ir kreditorių nesieja tiesioginiai prievoliniai santykiai, o vadovo fiduciarinės pareigos, priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus, atsiranda tik pablogėjus įmonės finansinei būklei.  „Vadovo atsakomybė kreditoriams atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nėra pajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų“,  – pastebi E. Langys.

Kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui

Kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui ir akcininkui dviem atvejais:  kai padaryta tiesioginė žalą kreditoriui ir kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad vadovas ar akcininkams yra kalti dėl tyčinio bankroto.

Atsakomybė vadovui gali kilti tik nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi, ar kiti į konkretų kreditorių nukreipti nesąžiningi veiksmai).  Taip pat  vadovas atsakingas tuomet, kai dėl šių veiksmų kreditoriui atsirado žala ir kai bendrovė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Beje, žala nelaikomas bendro bendrovės nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus bendrovės kreditorius.

Pasak advokato, jeigu tiesioginį ieškinį vadovui pareiškia mokesčių administratorius, nesumokėti mokesčiai gali būti laikomi kreditoriui sukelta žala, kadangi mokesčiai turi būti mokami pagal įstatymus tik šiam kreditoriui. Vadovui vengiant mokėti mokesčius, jo veiksmai laikytini nukreiptais prieš konkretų kreditorių. „Labai svarbus momentas tokiose situacijose, ar bendrovė būtų galėjusi sumokėti mokesčius tuo metu, kai jie turėjo būti apskaičiuoti ir sumokėti“, – atkreipia dėmesį E. Langys.

Verslo sprendimų priėmimo rizikos ir teisėtumas

Advokatas E. Langys atkreipia dėmesį į tai, kad nuostolingai pasibaigęs verslo sandoris savaime nereiškia, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus. Atsakomybė taikoma ne už neigiamą ekonominį veiksmų rezultatą, o už veiksmų sprendimo priėmimo metu teisėtumą. „Verslo sprendimas, priimtas nepažeidžiant rūpestingumo ir lojalumo pareigos, laikomas teisėtu, net jei jis buvo nuostolingas bendrovei“, – sako teisininkas.

Advokatas pažymi,  kad visi vadovai  privalo žinoti apie  galimas jų sprendimų pasekmes, kurios gali būti  tiek  žalos atlyginimas, tiek ribojimas eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu nuo 1 iki 5 metų. Dėl netinkamų vadovo sprendimų gali kilti ir administracinė bei baudžiamoji atsakomybė.

 

 

 

 

­­­

 

 

Persekiojimas. Ar turime efektyvių priemonių nuo jo apsisaugoti?

Vyrauja nuomonė, kad su persekiojimu dažniausiai susiduria tik vieši, garsūs ir populiarūs asmenys. Tačiau ši latentinė neteisėta veika yra gana plataus paplitimo visuomenėje ir tapti persekiojimo auka gali kone kiekvienas.

Persekiotojais gali tapti ne tik patyrę nelaimingą meilę ar buvusią santuoką, tačiau, pavyzdžiui, ir tėvai savo vaikų atžvilgiu. Lietuvos žmogaus teisių centro 2021 m. duomenimis, persekiojimą patiria beveik kas dešimtas asmuo. Persekiojimas jau seniai neapsiriboja tik socialiniu statusu ar lytimi. Itin palanki ir patogi terpė persekiojimui yra socialinė erdvė ir įvairios medijos platformos.

Ką daryti, kai toks intensyvus dėmesys gali pasirodyti ne tik nepageidaujamas, tačiau ir keliantis neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, o galiausiai ir realios grėsmės pavojų, ir ar turime efektyvių teisinių priemonių nuo tokių veiksmų apsisaugoti?, – kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė.

Persekiojimas (angl. stalking) bendriausia prasme yra suprantamas kaip į konkretų asmenį nukreiptas pasikartojantis, nepageidaujamas elgesys. Baudžiamajame kodekse šios nusikalstamos veikos požymiai detalizuoti plačiau – persekiojimas suprantamas kaip veiksmai, kuomet prieš aiškiai išreikštą asmens valią ir neturint teisėto pagrindo atliekami sistemingi veiksmai, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai.

Nors Baudžiamajame kodekse ir anksčiau buvo numatyta nusikalstama veika, į kurią patekdavo ir persekiojimo požymių turinčios veikos (sistemingas bauginimas), tačiau persekiojimas, kaip toks, kriminalizuotas palyginus nesenai – 2021 metais. 2024 metais buvo registruotas šio straipsnio pakeitimo projektas, siekiant sugriežtinti atsakomybę ir kaip alternatyvią bausmę įtraukti laisvės atėmimą iki trejų metų. Vis tik, susipažinus su pakeitimo įstatymo aiškinamuoju raštu matyti, kad prielaidos, lėmusios poreikį griežtinti atsakomybę, yra išimtinai susijusios su tuo, kad būtų išlaikomas Baudžiamojo kodekso, normų, sankcijų už nusikalstamų veikų padarymą nuoseklumas, tačiau ne su tuo, kad buvo atsižvelgta į plačiai paplitusį persekiojimo mastą visuomenėje, tokių veikų ištyrimą ir išnagrinėjimą teismuose ir atitinkamai įvertintas poreikis griežtinti atsakomybę.

Kaip persekiojimas vertinamas teismų praktikoje?

Pirmosios instancijos teisme nuo Baudžiamojo kodekso pakeitimo buvo išnagrinėtos 5 bylos, kuriose asmenys pripažinti kaltais dėl persekiojimo. Neretu atveju su persekiojimu buvo padarytos ir kitos nusikalstamos veikos. Įvertinus šių teismų procesinių sprendimų medžiagą tampa akivaizdu, kad tam, jog būtų galima asmenį pripažinti kaltu, neteisėtus veiksmus patiriantis asmuo dar jų patyrimo metu turėtų juos fiksuoti sekančiai: 1) išsaugoti susirašinėjimą, skambučius, jei įmanoma, skambučius įrašyti, daryti ekranvaizdžius; 2) filmuoti, fotografuoti nepageidaujamus vizitus; 3) kuo plačiau apie patiriamus persekiojimo veiksmus pasakoti aplinkiniams, artimiesiems, kad prireikus jie galėtų ikiteisminiame tyrime ir teisme tokius veiksmus patvirtinti.

Vis tik, nors ir egzistuoja teismų sprendimų, kuriais asmenys yra pripažįstami kaltais dėl persekiojimo, tačiau derėtų nepamiršti keleto svarbių aspektų, viena vertus, apžvelgti teismų sprendimai neatspindi realios situacijos, kad nuo persekiojimo veiksmų nukenčia nemaža dalis asmenų, kurie bijo ar vengia kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, antra vertus, baudžiamojo poveikio priemonės vertintinos tik kaip paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), todėl neabejotina, kad egzistuoja nemažai atvejų, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai atsisako pradėti ikiteisminius tyrimus dėl galimo persekiojimo. Taigi, persekiojimo veiksmus patiriantys asmenys ir toliau nėra apsaugomi nuo tokių prieš juos naudojamų veiksmų.

Kaip sąlyginę alternatyvą galima būtų įvardinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo numatytą galimybę gauti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, kuris skirtas apsaugoti smurto pavojų patiriančius asmenis, esant pakankamai rizikai, kad smurtas artimoje aplinkoje gali būti panaudotas.

Pagal įstatymo taikymo apimtį persekiojimo veiksmai galėtų patekti į smurto apibrėžimą (tyčinis psichinis poveikis, dėl kurio patiriama neturtinė žala). Tokiu orderiu, be kita ko, persekiojimo veiksmus atliekantis asmuo gali būti įpareigojamas nesiartinti nustatytu atstumu, nebendrauti, neieškoti ryšių. Vis tik, tokia alternatyva taip pat turi keletą trūkumų, pirma, toks orderis, jeigu ir būtų išduodamas, tai tik 15 dienų laikotarpiui, antra, orderis galėtų būti išduodamas tik artimoje aplinkoje gyvenantiems asmenims, tačiau į tokį apibrėžimą nepatenka nepažįstami arba mažai pažįstami ir tokius neteisėtus veiksmus atliekantys asmenys.

Taigi, įvertinus teisinę bazę apsaugos nuo persekiojimo klausimu matyti, kad ji nėra pakankama tam, kad visapusiškai galėtų apsaugoti nuo tokių veiksmų kenčiančius asmenis. Juo labiau, kai persekiojimo veiksmai yra išplitę ne tik fiziškai, tačiau ir socialinėje medijoje, dar daugiau, peržengia artimos aplinkos rėmus. Dažnai tokie neteisėti veiksmai ne visada yra pakankami baudžiamajam persekiojimui pradėti ar baudžiamąsias priemones pritaikyti.

Įvertinus šios veikos paplitimo mąstą ir siekiant apsaugoti asmenis, galėtų būti inicijuojami Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimai. O būtent, numatant papildomus atvejus, kuriems esant galėtų būti išduodamas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, išplečiant asmenų, kurių atžvilgiu jis gali būti išduotas, ratą. Atitinkamai, tikėtina, kad po to, jeigu jau konkretaus asmens atžvilgiu buvo išduotas tokio pobūdžio orderis ir jeigu persekiojimo požymių veiksmai nesibaigia ir yra kreipiamasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei bylai persikėlus į teismą, tokia orderio išdavimo aplinkybė būtų vertinama kaip papildoma pagrindžiant persekiotojo kaltę.

 

 

Namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės energijos tiekimo sutartį nutraukti gali nutraukti be jokio sutarties nutraukimo mokesčio

Pagal naujausią teismų praktiką yra laikomasi aiškios nuomonės, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės jau nuo 2021 m. liepos 15 d. turi teisę vienašališkai nemokant jokių nutraukimo mokesčių nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniojo teisininko Manto Baigio, Lietuvos apeliacinis teismas neseniai priėmė labai svarbų sprendimą, kuriuo buvo atmestas daugiau nei 1 mln. EUR reikalavimas sumokėti sutarties nutraukimo mokestį.

„Iki šiol tiek buitiniai vartotojai, tiek smulkusis verslas bijojo inicijuoti ekonomiškai nenaudingų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimą ir pakeisti elektros tiekėją, nes elektros tiekėjai už sutarčių nutraukimą reikalauja sumokėti milžiniškus sutarties nutraukimo mokesčius“, – pastebi Mantas Baigys.

2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir iš dalies keičianti Direktyvą 2012/27/ES 2019/944) numatė įpareigojimą valstybėms narėms užtikrinti, kad už tiekėjo pakeitimą nebūtų nustatyti nepagrįsti mokesčiai ir valstybės narės savo aktyviais veiksmais užtikrintų, kad atitinkami nepagrįsti mokesčiai (t. y. mokesčiai vien už tiekėjo pakeitimą, nesusieti su konkrečiais tiekėjo nuostoliais) buitinių vartotojų ir mažų įmonių atžvilgiu nebūtų taikomi.

Įstatymų leidėjas 2023 m. birželio 01 d. Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme įtvirtino, jog Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę pakeisti nepriklausomą tiekėją.

Pasak įstatymo leidėjo draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

Naujausioje teismų praktikoje yra išaiškinta – Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos tinkamai nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo ir reiškė, kad jau nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdamos sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių.

Kitaip tariant, net jeigu elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje, jis, vadovautis teisiniu reguliavimu negali būti taikomas nutraukiant sutartį. Net jeigu buvo sumokėtas sutarties nutraukimo mokestis (2021 m. liepos 15 ir vėliau), turite teisę reikalauti jį sugrąžinti.

Teisininko vertinimu, tiek paprasti vartotojai, tiek verslas (labai mažos įmonės ir mažos įmonės), turi teisę peržiūrėti sudarytas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis ir įsivertinti ar nėra objektyvių kriterijų pasirinkti kitą elektros tiekėją, ir nemokėti jokio sutarties nutraukimo mokesčio. Net jeigu sutartyje yra įforminti sutarties nutraukimo mokesčiai.

„Tai savaime nereiškia, jog yra galima skubotais veiksmais inicijuoti sutarčių nutraukimą. Būtina atsakingai įsivertinti ar egzistuoja visos būtinos sąlygos tokių veiksmų atlikimui. Todėl yra rekomenduojama pasitarti su teisininkais“, – atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Teisininko patarimai e-verslui:kaip parduoti ne tik pelningai, bet ir teisėtai

Dažnai verslas teisiniais jų veiklos reikalavimais susidomi tik tuomet, kai susiduria su problemomis, tačiau teisė nėra skirta tik ginčams spręsti, ji padeda užkirsti kelią ir joms kilti. „Šią taisyklę žinantys daug rečiau susiduria su teisiniais iššūkiais, kurių sprendimas kainuoja daug daugiau nei jų prevencija“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras. Jis „Inovacijų agentūra“ akademijos „GlobalShop“ dalyviams išskyrė svarbiausius e-komercijos tarptautinius teisinius aspektus, kuriuos privalo žinoti elektroninį verslą vystantys asmenys.

Pasak advokato, kiekvienas pradedantis e-verslą ir esantis jame, turi žinoti, kad už įstatymo reikalavimų nesilaikymą gresia bauda, kurios dydis gali siekti 4 proc. metinės apyvartos. „Jei baudos Jūsų negąsdina, žinokite, kad jei pažeidimai kartojasi, jūsų elektroninė prekyvietė gali būti tiesiog užblokuota“, – įspėja  Egidijus Kieras.

Kas svarbu verslininkui vykdant elektroninę prekybą?

Pasak E. Kiero, beveik kiekvienas veiksmas turi savo teisinę išraišką, taigi ir prekybos taisyklės yra nustatytos teisės aktuose. Aktai būna dvejopi – nacionaliniai teisės ir tarptautiniai.

Kiekviena valstybė priima tik jai pačiai taikomus įstatymus, kurie reglamentuoja asmenų vykdomas veiklas, jų reikalavimus ir pan. Pavyzdžiui, gali skirtis prekių grąžinimo terminai, pristatymo ir pan.

Elektroninės prekybos taisykles ir reikalavimus,dauguma atvejų nustato ES leidžiamos direktyvos, tačiau jos tiesiogiai šalyje nėra taikomos, o kiekviena šalis turi įtraukti direktyvų nuostatas į savo nacionalinius teisės aktus, t. y. išleisti įstatymus, pvz.: priėmus direktyvą, Lietuvoje tikslinimas Civilinis kodeksas arba kiti įstatymai.

„Prekybos taisykles būtina derinti pagal tos konkrečios šalies, kurioje vartotojams prekės parduodamos, nuostatas. Internetinė svetainė yra pritaikyta tos konkrečios šalies vartotojams tuo atveju, kai ji prieinama jų kalba, svetainės pateikimas automatiškai pritaikomas vartotojo šaliai (turi atitinkamus plėtinius) ir yra kitų aiškių požymių, kad toks prekių siūlymas yra tikslinis veiksmas būtent toje teritorijoje“, – teigia advokatas.

Nuotolinė pirkimo – pardavimo sutartis, ką privaloma nurodyti joje?

Teisinį santykį tarp vartotojo ir verslininko nustato pirkimo-pardavimo sutartis. Kas privalo būti nurodyta joje?

  • Pagrindinės prekės savybės. Nors, pasak advokato, atrodo labai visiems aišku, tačiau baudų už tai yra skirta nemažai. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pernai skyrė 45 624 Eur baudą įmonei“, valdančiai elektroninę parduotuvę. Tarnyba nustatė, kad informaciją, kuria skelbė portalas buvo neišsami, o prekės kurios buvo pristatomos vartotojams skyrėsi nuo jų aprašymo, pavyzdžiui buvo subraižytos, buvo tam tikrų pažeidimų ir pan. Taigi, esmė – prekės aprašymas turi būti konkretus ir neklaidinti vartotojo.
  • Prekiautojo tapatybės duomenys: pavadinimas, adresas, telefonas, elektroninis paštas;
  • Bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai ir kitos išlaidos. Jeigu visos išlaidos negali būti pagrįstai iš anksto apskaičiuotos, turi būti nurodytas metodas, pagal kurį apskaičiuojama kaina. „Čia svarbu suprasti, kad jei nenurodysite visos kainos su visais mokesčiais, jų vėliau iš pirkėjo neišsireikalausite“, – pastebi E. Kieras.
  • Jei taikote, kainos individualizavimą, tai turi būti nurodyta. Pirkėjas turi suprasti, kad jo matoma kaina pagal tam tikrus automatizuotus kriterijus jam individualizavote. Kokia problema sprendžiama šia taisykle? Verslai remdamiesi vartotojų pirkimų istorija ar lankomais tinklalapiais, gali naudoti algoritmus, kurie nustato, ar vartotoją domina tam tikra prekė, ir jeigu atsakymas yra teigiamas, prekiautojai padidina prekės ar paslaugos kainą. Taigi, jei kainą individualizavote, būtina tą nurodyti pirkėjui.
  • Apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarką, laikotarpį, iki kurio prekiautojas įsipareigoja pristatyti prekes.
  • Jei taikoma teisė atsisakyti sutarties, naudojimosi šia teise sąlygas, laiko terminą ir tvarką, pat pavyzdinę sutarties atsisakymo formą. Jei nėra galimybės atsisakyti sutarties, tai irgi turi būti nurodoma. Jei taikoma, nurodoma, kad vartotojas, atsisakęs sutarties, turi padengti prekių grąžinimo išlaidas. Jei to nenurodysite iš anksto, vėliau reikalauti negalėsite.
  • Priminimas, kad yra teisinė prekių garantija (du metai).
  • Komercinės garantijos (gamintojo ar pardavėjo taikomos garantijos).
  • Neteisiminė ginčų nagrinėjimo tvarka.

Ir tai tik dalis sąlygų, kurios būtinos sutarčiai.

Kas yra nesąžininga prekyba?

Advokatas Egidijus Kieras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kokie veiksmai laikomi nesąžiningais visose ES šalyse ir kurių reikia vengti. Komercinė veikla yra nesąžininga, jei ji neleidžia vartotojui priimti informacija paremto sprendimo ar daro įtaką jo laisvam ekonominiam elgesiui:

  1. Neteisėtas patikimumo ir kokybės ženklo nurodymas.
  2. Apgaulingas tvirtinimas dėl licencijos (leidimas), arba produkto patvirtinimo.
  3. Teikiate pasiūlymą nurodant kainą, tačiau žinote, kad realiai prekės tokiomis sąlygomis neparduosite.
  4. Apgaulingas tvirtinimas, kad produktą bus galima įsigyti tik per ypač trumpą laikotarpį.
  5. Teisės aktuose numatytų vartotojo teisių nurodymas kaip išskirtinė pasiūlymo sąlyga.
  6. Apgaulingas veiklos nutraukimas skelbiant išpardavimus.
  7. Apgaulingas tvirtinimas, kad produktas gydo.
  8. Siūlymas dalyvauti konkurse ar gauti prizą, bet neduodant nurodytų prizų ar jų atitikmenų.
  9. Sąskaitos ar panašaus mokėjimo dokumento įtraukimas į rinkodaros medžiagą.
  10. Piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas.
  11. Netinkamas reklamos žymėjimas.
  12. Reitingavimas.

Ką svarbu žinoti apie reitingavimą el. prekyvietėje?

Elektroninės prekybos subjektai, kurie suteikia vartotojams galimybę ieškoti produktų, kuriuos siūlo skirtingi pardavėjai, turi informuoti vartotojus apie pagrindinius kriterijus, kurie lemia vartotojui nurodomų produktų reitingą, pateikiamą pagal jo paieškos užklausą. Pavyzdžiui, gali būti nurodoma, kad produktai yra reitinguojami pagal kainą, produktą įsigijusių pirkėjų įvertinimus, populiarumą, ar kelių skirtingų kriterijų derinį. Jei produkto reitingas paieškos rezultatuose grindžiamas apmokėta reklama ar kitais mokėjimais, gautais iš atitinkamų prekybininkų, tokia informacija taip pat turi būti aiškiai nurodyta vartotojams.

Atsiliepimų tikrumas, kas tai užtikrina?

Jeigu prekiautojas leidžia vartotojui susipažinti su atsiliepimais apie produktus, informacija apie tai, ar ir kaip prekiautojas užtikrina, kad skelbiami atsiliepimai yra gauti iš vartotojų, kurie iš tikrųjų naudojo arba įsigijo produktą, laikoma esmine. Siekiama geriau informuoti internetu perkantį vartotoją, kad jis nebūtų suklaidintas ir priimtų teisingą, informacija pagrįstą sprendimą.

Ar atsiliepimas yra tikras, turi užtikrinti verslininkas. „Dažniausiai institucijos kreipiasi dėl duomenų patikslinimo ir tuomet jus turite pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad atsiliepimai parašyti tikrų jūsų klientų, taip pat, kaip gauti šie atsiliepimai, ar vartotojai turi galimybę pateikti ir neigiamus komentarus ir ar jie matomi viešai“, – pastebi E.Kieras.

Teisininko nuomone, į šiuos klausimus atsakymus privaloma turėti, nes priešingu atveju gresia sankcijos.

Pristatymo terminą būtina vertinti rimtai

Pristatyti prekę privaloma ne vėliau kaip per 30 dienų. Jeigu per šį terminą vartotojas prekės negauna, jis turi teisę nutraukti nuotolinę sutartį, o pardavėjas nedelsdamas privalo grąžinti visus vartotojo sumokėtus pinigus. „Praktikoje terminas daugiau priklauso nuo vartotojo pageidavimų. Tačiau šį terminą reikia vertinti rimtai, nes nemažai taikomų baudų yra būtent dėl to“, – sako E. Kieras.

Advokatas pataria, kad bet kokiu atveju verslas turi bendradarbiauti tiek su vartotoju, tiek su institucijomis. „Tuomet baudos, net ir nustačius pažeidimus, būna kur kas mažesnės. Atminkite, kad dažniausiai taikomos sankcijos yra būtent už laiku negrąžinamas lėšas ir laiku neatsakytas vartotojo pretenzijas“, – pažymi Egidijus Kieras.