Geriausias sprendimas besipykstantiems bendraturčiams – turto atidalijimas

Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems savininkams. Neretai tarp bendraturčių kyla įtampos ir ginčai, kaip tą turtą valdyti ir juo naudotis. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniojo teisininko, advokato Eimanto Čepo, įprastas tokios situacijos sprendimo būdas – bendraturčiams nusistatyti naudojimosi turtu tvarką, tačiau, pasak advokato, tai neužtikrina, kad nesutarimų daugiau nekils.

Konfliktuojantiems bendraturčiams patiems nusistatyti minėtą naudojimosi turtu tvarką yra sudėtinga, todėl ginčai dažnai persikelia į teismą, kuriame situacija nebūtinai yra išsprendžiama. Pavyzdžiui, kai norima atlikti bendrai naudojamo turto pagerinimus ar perleisti jį, būtina bendraturčių išreikšta valia, t. y. bendraturčiai iš dalies išlieka priklausomi vienas nuo kito net ir nustačius naudojimosi turtu tvarką.

„Visgi egzistuoja kitas teisinis įrankis, dažnu atveju galintis padėti galutinai pašalinti ginčų tarp bendraturčių kilimo priežastis, kuris praktikoje naudojamas ne taip ir dažnai“, – teigia Eimantas Čepas. Civilinis kodeksas numato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Nuosavybės teisių tokiu būdu įgyvendinimas reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais. Paprastai tariant, atidalijimo atveju nebandoma nustatyti bendraturčiams naudojimosi turtu tvarkos, o tikslas yra visiškai atskirti konfliktuojančių asmenų nuosavybės teises ir palikti turtą valdyti vienam ar keliems bendraturčiams.

Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. Sprendžiant šiuos bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą.

Kaip bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti atidalytas, užtikrinant visų bendraturčių teisėtų interesų apsaugą?

Eimanto Čepo nuomone, jau esant konfliktui, susitarti tarpusavyje dėl atidalijimo būdo nepavyks, todėl išeitis viena – kreiptis į teismą. CK nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra. Kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.

Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus prioritetas yra teikiamas turto atidalijimui natūra, t. y. kiekvienas atsiskiria jam priklausančia turto dalį, kuria gali naudotis be apribojimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atidalijant daiktą natūra pagal šalių sutartą arba teismo patvirtintą atidalijimo variantą, atskiriamos, atribojamos bendro daikto dalys. Geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama. Tačiau natūra atskirti turtą ne visada yra realiai įmanoma, pavyzdžiui dėl nedidelės jo dalies, ar dėl to, kad bendrai valdomas turtas, kaip visuma, gali būti naudingiau panaudojamas. Be to, vienas iš bendraturčių įprastai turi didesnį interesą įgyti visą bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą.

Negalint atskirti turto natūra, sprendžiama dėl turto atidalijimo vienam iš bendraturčių sumokant kompensaciją pinigais. Tokiam turto atidalijimo būdui būtinos šios sąlygos:

  • pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai;
  • antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz. kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus).

Sprendžiant dėl turto atidalijimo natūra, vienam iš bendraturčių perduodant valdyti visą turtą, o kitam sumokant kompensaciją pinigais, esminis momentas yra tai, būtent kuriam bendraturčiui gali atitekti turtas, o kuriam sumokama kompensacija. Vadovaujantis teismų suformuota praktika, kompensacija galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės:

  • bylos šalių valia;
  • kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui;
  • galimybė įsigyti kitą tokį daiktą;
  • išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams;
  • kitos reikšmingos aplinkybės.

Atidalijimo klausimui persikėlus į teismą, ypatingai svarbus momentas yra civiliniuose ginčuose taikomas rungimosi principas, kai galutinis teismo sprendimas iš esmės priklauso nuo to, kokias aplinkybes byloje pavyksta įrodyti šalims.

Padarius išvadą, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą tikslingiau perduoti vienam ar keliams bendraturčiams, taip pat turi būti nuspręsta kokia piniginė kompensacija išmokėtina bendraturčiams, iš kurių atidalijama jiems priklausanti turto dalis, t. y. paprastai tariant, kurie netenka teisių į turtą. Teismų praktikoje nurodoma, jog atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Svarbu pažymėti, kad turto dalies rinkos vertės nustatymas taip pat yra įrodinėjimo dalykas, todėl siekiant tokio atidalijimo būdo, svarbu iš anksto surinkti įrodymus vertei nustatyti bei atitinkamai įsivertinti, kokio dydžio kompensaciją gali tekti mokėti / gauti tenkinus aptariamą reikalavimą.

Apibendrindamas advokatas pažymi, kad esant situacijai, kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir bendraturčiai nesutaria dėl tokio turto valdymo aplinkybių, naudojimosi tvarkos turtu nustatymas įprastai galutinai neišsprendžia konfliktinių situacijų, kurios linkusios vis kartotis. „Tuo tarpu atidalijus turtą, bendrosios nuosavybės nebelieka, kiekvienas savininkas įgyja nuosavybės teisę į atidalytą turto dalį, gali daryti fizinį-ūkinį poveikį daiktui ir nulemti jo teisinį likimą, nederindamas savo valios su kitais asmenimis“, – sako Eimantas Čepas.

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, t. y. nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir tampa paprastesnis subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po atidalijimo tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę, o tai padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų.

„Svarbus aspektas taikant tokį teisinį instrumentą yra tai, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, t. y. vien tik asmens nenoras dėl turto atidalijimo nereiškia, kad turtas nebus atidalytas“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Prioritetinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymas kartu sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą. Praktikoje daugeliui nežinant apie tokią galimybę, įprastai tiesiog siekiama nustatyti bendrąja daline nuosavybe valdomo turto naudojimosi tvarką. Kaip jau minėta, pastarasis būdas gali sureguliuoti ginčus trumpuoju periodu, tačiau pagrindas konfliktams ateityje išlieka – bendraturčiai vis tiek lieka priklausomi vienas nuo kito valdant turtą. Taigi, turto atidalijimo teisine priemone naudojamasi pakankamai retai, nors tai gali būti vienas iš efektyviausių būdų galutinai išspręsti bendraturčių ginčus.

 

Egidijus Langys: „Mūsų kolegos neturi naktinės pamainos ir nedirba savaitgaliais“

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujančiu partneriu tapo advokatas Egidijus Langys. Jis keičia iki šiol šias pareigas vykdžiusį advokatą Lauryną Staniulį, kuris ir toliau lieka AVOCAD partneriu.

„Pokyčiai yra gerai, organizacija irgi ne išimtis. Per šiuos dvylika metų buvo nueitas ilgas kelias, tačiau dabar jaučiu, kad atėjo laikas naujovėms. Egidijus yra neatsiejama AVOCAD istorijos ir sėkmės dalis. Tai asmenybė itin prisidėjusi prie profesinės bendrijos stiprinimo. Jo, kaip teisininko profesionalumas bei asmeninės savybės labai tinka vadovaujančio partnerio pozicijai. Neabejoju, kad jis ne tik užtikrins puikius profesinės bendrijos rezultatus, bet ir atneš naujų vėjų, kurie padės AVOCAD siekti užsibrėžtų tikslų“, – pažymi pareigas perleidžiantis Laurynas Staniulis.

„Lietuvos advokatų rinkoje esame labai išskirtiniai savo požiūriu į teisininko darbą. Nors nuolat siekiame aukščiausių profesinių rezultatų ir maksimalaus klientų pasitenkinimo, vienas svarbiausių mūsų organizacijos tikslų –  motyvuoti žmonės, stipri vidinė kultūra, savitarpio pagalba ir įkvepianti atmosfera“, – pažymi E. Langys. Pasak naujai išrinkto vadovaujančio partnerio, advokatų darbas yra dažnai siejamas su nepakeliamu krūviu, negailestinga tarpusavio konkurencija ir teisininkų išnaudojimu. „AVOCAD jau daugiau nei dešimtmetį nuosekliai laužo šiuos stereotipus ir vis daugiau ir daugiau jaunųjų kolegų mus išgirsta. Nors, reikia pripažinti, dar iki šiol kai kuriems iš  jų yra sunku patikėti, kad mūsų kontoroje nėra naktinės pamainos ir nereikia dirbti savaitgaliais“ , – teigia advokatas.

Advokatas Egidijus Langys AVOCAD profesinėje bendrijoje dirba nuo 2012 metų . Jis yra Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitras, mediatorius. Naujasis vadovaujantis partneris specializuojasi bendrovių, komercinėje teisėje, juridinių ir fizinių asmenų nemokumo teisės srityse, medicinos, konkurencijos  ir kt. teisės srityse.

Kas privalo mokėti už terasos remontą – visi daugiabučio namo savininkai ar tik terasos naudojai? 

Terasa ant daugiabučio namo stogo skamba patraukliai ir prabangiai. Tačiau kartu tai nemenkas  galvos skausmas, kuomet kalbame apie jos remontą ir sąskaitą už jį.

Kas turi mokėti už terasos remontą – visi daugiabučio namo savininkai ar tik tos terasos naudojai, kurie įsigijo būtent tokį prabangų butą, – atsako Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnysis teisininkas Mantas Baigys

Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, stogas, terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai yra priskiriami bendrosioms pastato konstrukcijoms.

Vienas iš plokščiojo stogo eksploatavimo būdų – terasos įrengimas ant jo. Tokia pastato konstrukcija, kai terasa įrengiama ant plokščiojo stogo, turi dvejopą funkcinę paskirtį: ji tarnauja kaip stogas, t. y. pagrindinė namo konstrukcija, sauganti pastato vidų nuo atmosferos poveikio; be to, pastato savininkų ar jų dalies gali būti naudojama kaip terasa (atvira aikštelė) buitiniams, poilsio ir kitokiems poreikiams tenkinti.

Pasak teisininko, nepriklausomai nuo to, kad ant plokščiojo stogo (ar jo dalies) įrengta terasa, stogas išlieka namo bendrąja konstrukcija, t. y. objektu, kuris priskiriamas bendrajai dalinei visų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybei.

Terasa, kaip atitinkamai įrengta aikštelė, gali būti tiek bendro naudojimo patalpa – tokiu atveju jos nuosavybė taip pat bus bendroji dalinė, tiek gali būti naudojama vieno buto savininkų.

„Tačiau bet kokiu atveju, kai terasa naudojama tik vieno buto savininko, o Nekilnojamojo turto registro duomenyse apie jam nuosavybės teise priklausantį butą nurodyta, jog tai butas su terasa, stogo konstrukcija, ant kurios terasa įrengta, ir kitos išorinės terasos konstrukcijos išlieka bendroji dalinė visų butų ar kitų patalpų savininkų nuosavybė“, – atkreipia dėmesį M. Baigys.

Ar tai reiškia, kad visi daugiabučio namo savininkai turi prisidėti prie išlaidų remontui?

„Savaime ne – tai priklauso nuo faktinės situacijos daugiabutyje. Visi namo savininkai turės mokėti  už terasos remontą, jeigu ant daugiabučio namo plokščiojo stogo konstrukcijos ir ant tokio stogo įrengtos terasos konstrukcijos, kurios pagal namo projektą yra plokščiojo stogo, saugančio pastato vidų nuo atmosferos poveikio, konstrukcijų dalis, yra bendroji dalinė visų butų ar kitų patalpų savininkų nuosavybė ir tais atvejais, kai terasomis turi teisę naudotis tik dalies butų ar kitų patalpų savininkai“, – pažymi teisininkas.

Už terasos remontą turės mokėti tik tos terasos naudotojai, jeigu ant daugiabučio namo plokščiojo stogo įrengtos terasos konstrukcijos pagal namo projektą nėra plokščiojo stogo, saugančio pastato vidų nuo atmosferos poveikio, konstrukcijų dalis ir terasa nėra bendrojo naudojimo objektas.

Apibendrinus visumą, siekiant išsiaiškinti ar reikės mokėti už terasos remontą, reikia žiūrėti į namo projektinę dokumentaciją – ar terasa suprojektuota kaip stogo konstrukcijos dalis.

Statant naujus daugiabučius namus, į naujausias teismų praktikos tendencijas, turėtų atkreipti dėmesį ir tokių namų vystytojai, ar terasa yra suprojektuota kaip daugiabučio namo stogo dalis. Priešingu atveju, tai gali mažinti parduodamo būsto vertę dėl potencialiai didelių remonto išlaidų, kurios tektų tik tos terasos naudotojui.

Teisininkas pataria, kad analizuoti tokias aplinkybes turėtų ir būsto pirkėjai, siekiant įsivertinti, kas turės mokėti už terasų remontą. Kitu atveju, gali grėsti neplanuotos išlaidos už remonto darbus. Pats saugiausias būdas yra konsultuotis su šios srities profesionalais, kurie padės įvertinti visas potencialias rizikas.

Įmonės pelno dalybos: ar visi akcininkai turi teisę gauti dividendus?

Daugelis įmonių, užbaigusios finansinius metus iki balandžio mėnesio pabaigos, šaukia eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą ir jo metu tvirtina metinių finansiniųataskaitų rinkinį bei paskirsto bendrovės pelną. Bendrovių akcininkai dažnu atveju laukia šios dienos tikėdamiesi gauti atitinkamą pelno dalį dividendais. Tačiau ar visi jie turi teisę gauti dividendus? Ar galima juos išmokėti kiekvienais metais? Ar bendrovės yra laisvos pačios nuspręsti, kokia forma ir kiek dividendų išmokėti savo akcininkams?

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Sandros Mickienės, Akcinių bendrovių įstatymas (ABĮ) numato tam tikrus svarbius apribojimus, į kuriuos privalu atsižvelgti, sprendžiant dėl dividendų išmokėjimo.

Ar visi bendrovės akcininkai turi teisę gauti dividendų ir kokia grynojo pelno dalis skiriama dividendams išmokėti?

Atsakymas į šį klausimą, pasak teisininkės, priklauso nuo to, kada konkretus asmuo tapo bendrovės akcininku, ar jis yra visiškai ir iki nustatyto termino apmokėjęs savo turimas akcijas ir kaip dividendų paskirstymo ir išmokėjimo klausimas yra reglamentuotas bendrovės įstatuose (pavyzdžiui, įstatuose gali būti numatyta, kad apmokėtų akcijų dividendas yra mažinamas, jeigu už akcijas baigta mokėti tais finansiniais metais, už kuriuos skiriamas dividendas; gali būti numatyta konkreti grynojo pelno procentinė dalis, kuri skiriama dividendams išmokėti ir pan.) arba akcininkų sutartyje, jeigu tokia sutartis yra sudaryta (akcininkų sutartyse dažnu atveju yra numatoma, kad tam tikrą laiką, siekiant, pavyzdžiui, investuoti tam tikrą pelno dalį į bendrovės verslo plėtrą, dividendai akcininkams nebus mokami, paprastai yra reglamentuojama, kokia grynojo pelno dalis (procentais) bus skiriama dividendams išmokėti ir pan.).

 

Jeigu bendrovės įstatuose šis klausimas nėra reglamentuotas arba nenumatytos jokios išimtys, jeigu akcininkų sutartis nesudaryta, tada yra taikomos šios bendrosios taisyklės:

1) dividendus turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, paskelbusio dividendus, dienos pabaigojebuvo bendrovės akcininkai ir kurie yra apmokėję savo akcijas;

2) jeigu akcija nevisiškai apmokėta ir jos apmokėjimo terminas nepasibaigęs, akcininko dividendas mažinamas proporcingai neapmokėtos akcijos kainos daliai;

3) jeigu akcija nevisiškai apmokėta ir apmokėjimo terminas yra pasibaigęs, dividendas tokiam akcininkui nemokamas;

4) sprendimą dėl dividendų išmokėjimo ir konkretaus dividendų dydžio priima bendrovių visuotinis akcininkų susirinkimas. Sprendime nustatoma, kokia dalis pelno bus paskirta dividendams išmokėti, ir proporcingai apskaičiuojami kiekvienai akcijai tenkantys dividendai.

Kokia forma mokami dividendai?

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai dividendai akcininkams yra išmokami akcijomis arba turtu, arba dar kitokia forma. Vis tik ABĮ imperatyviai numato, kad dividendai turi būti išmokami pinigais.

Teismai, spręsdami klausimą dėl dividendų išmokėjimo kitokia forma nei pinigai, yra pasisakę, kad tai prieštarauja ABĮ nuostatoms. Pavyzdžiui, vienoje byloje teismas sprendė dėl reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo dividendams išmokėti. Teismas šioje byloje konstatavo, kad ABĮ reglamentuoja dividendų išmokėjimą tik pinigais, todėl reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymas dividendams išmokėti prieštarauja įstatymui.

 

Dividendų išmokėjimui taikomi ribojimai

 

Akcinių bendrovių įstatyme imperatyviai numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo;

2) ataskaitinių finansinių metų paskirstytinojo pelno suma yra neigiama (gauta nuostolių);

3) bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą.

Pasak AVOCAD teisininkės, svarbu įvertinti ne tik tai, kokių skolinių įsipareigojimų bendrovė turi savo kreditoriams ir kokia bendrovės padėtis yra iki dividendų išmokėjimo. „Įsitikinkite ir įvertinkite, kokioje padėtyje bendrovė atsidurs po to, kai dividendai akcininkams bus išmokėti, t. y. ar po dividendų išmokėjimo bendrovė galės atsiskaityti su savo kreditoriais, ar bendrovės nuosavas kapitalas netaps mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą“, – pataria Sandra Mickienė.

Vis dėlto versle pasitaiko atvejų, kai šių imperatyvių ribojimų nėra laikomasi. Vis dar gajus mąstymas, kad bendrovės pelno paskirstymas yra pačios bendrovės ir jos akcininkų reikalas. Akcininkai, nepaisydami įstatyme numatytų ribojimų, išsimoka sau dividendus, vadovaudamiesi požiūriu, kad teisės aktų nesilaikymas yra tik formalumas, ir viliasi, kad jokių pretenzijų jiems niekas nepateiks nei dabar (kadangi dividendų išmokėjimui pritarė visi bendrovės akcininkai), nei ateityje.

Tačiau teismai sako ką kita – išmokėjus dividendus neteisėtai, pažeidžiant įstatymo nuostatas, akcininkams gali tekti grąžinti bendrovei išmokėtus dividendus net ir po daugelio metų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. išnagrinėjo bylą, kurioje nemokumo administratorius kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš bankrutavusios bendrovės akcininkų jiems sumokėtus dividendus (virš 75 000 EUR sumą), kurie iš esmės yra bankrutavusios bendrovės patirta žala, atsiradusi dėl bendrovės akcininkų neteisėtų veiksmų. Administratorius laikėsi pozicijos, kad tiek sprendimo dėl dividendų išmokėjimo priėmimo momentu (2017 m. kovo 7 d.), tiek ir dividendų išmokėjimo metu (2017 m. rugpjūčio 16 d.) bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, todėl sprendimas išmokėti dividendus ir jų išmokėjimas buvo neteisėti. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, jo iš esmės nepakeitė nei apeliacinės instancijos, nei kasacinis teismas.

 

Skyrybos versle: kaip apsisaugoti nuo skaudžių pasekmių? 

Skyrybos tiek asmeniniame gyvenime, tiek verslo santykiuose yra sudėtingas ir daug neigiamų emocijų keliantis procesas. Ir nesvarbu, ar skiriasi žinomi asmenys, ar nuostolių dydis siekia milijonus, o gal tik centus, išdavystės faktas yra visiems vienodai skaudus. Ar įmanoma to išvengti ir kokie teisiniai saugikliai egzistuoja, atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris,  advokatas Egidijus Langys.

Pasak verslo teisės advokato, efektyviausias būdas užkirsti kelią įtampai santykiuose su verslo partneriu – pasirašyta akcininkų sutartis. Tai yra tarp bendrovės akcininkų sudarytas susitarimas, kuris sutarties šalims turi įstatymo galią. Ji gali būti sudaroma ir bendrovėse su dideliu akcininkų skaičiumi. Pažymėtina, jog siekiant išvengti teisinės aklavietės situacijos, yra priimtina ir rekomenduotina, kad akcininkų sutartį pasirašytų visi bendrovės akcininkai. 

„Šios sutarties turiniui nėra nustatytų specialių ribojimų, išskyrus imperatyvias bendrovės valdymą reglamentuojančias teisės nuostatas, todėl tai yra itin lanksti teisinė priemonė. Ja akcininkai gali nustatyti įvairias tiek bendrovės valdymo ypatumus nustatančias, tiek akcininkų tarpusavio santykius reguliuojančias, sutarties šalims įstatymo galią turinčias, sąlygas“, – sako E. Langys.

Akcininkų sutarčių esminis privalumas yra šalių galimybė sudaryti sutartį, kuri atspindėtų individualius akcininkų norus, interesus bei turimas bendrovės vizijas. Tačiau suprantama, kad akcininkų sutartis yra tvirtinama visų ją sudarančių asmenų, todėl jos sudarymo procedūroje turi būti pasiekiamas sutarties šalių tinkamas interesų suderinimas ir sutarimas.  

Tai labai svarbus interesų garantas, kadangi šioje sutartyje akcininkai įtvirtina esmines jų interesams svarbias aplinkybes. Pavyzdžiui, kokia tvarka yra skirstomas bendrovės uždirbtas pelnas, nustatant individualiai suderintas pelno skirstymo sąlygas, tarkime numatant, kad jeigu finansiniais metais bendrovės apyvarta ir pelnas bus didesni nei X EUR, tuomet bendrovės akcininkams yra paskirstomos pelno dalys. Tuo tarpu, akcininkams nesudarius akcininkų sutarties, tarp akcininkų neretai gali kilti ginčų ir nesutarimų, o nesant akcininkų sutarties, akcininkams galimybė įrodyti savo pažeistas teises ar turimą reikalavimą yra apsunkinama. 

Pasak advokato Egidijaus Langio, akcininkų sutartyje būtina aptarti bendrovės finansavimą. Akcininkų susitarimai dėl bendrovės finansavimo yra itin aktualūs bendrovės steigimo ir ūkinės veiklos vystymo laikotarpiais, pavyzdžiui, akcininkai gali susitarti dėl atliktinų papildomų bendrovės finansavimo piniginių įnašų ar sudarytinų paskolos sutarčių. Taip pat galimus akcininkų susitarimus dėl išorės investicijų pritraukimui svarbių veiksmų atlikimo, pavyzdžiui, padalinus ir paskirsčius akcininkams atliktinas pareigas siekiant pritraukti investicijas. 

Sutartyje turi būti ir bendrovės valdymo nuostatos. Pavyzdžiui, praplėstos bendrovės valdybos teisės ar kompetencija. Siekiant sumažinti bendrovės vadovo teisių apimtį bei tokiu būdu pašalinti galimybę priimti savavališkus, bendrovės interesų neatitinkančius sprendimus, akcininkų sutartyje gali būti nustatytas reikšmingų verslo ar bendrovės valdymo vadovo sprendimų, kuriems privalomas valdybos patvirtinimas, sąrašas. Taip pat, akcininkų sutartis yra veiksminga priemonė, siekiant išvengti teisinės aklavietės, kai bendrovės akcininkai turi vienodą sprendimo galią bei siekia skirtingų kilusio klausimo sprendimo būdų. Pavyzdžiui, du UAB akcininkai turi po 50% UAB akcijų, vienas iš akcininkų balsuoja už sprendimo A priėmimą, o kitas akcininkas – už sprendimo B priėmimą. Todėl akcininkų sutartimi galima prevenciškai nustatyti teisinės aklavietės situacijos sprendimo būdus, pavyzdžiui, kompromisiniu būdu susitariant, kad akcininko X balsas yra lemiamas skiriant bendrovės vadovą, o akcininko Y balsas – skiriant valdybos narius. 

Akcininkų sutartyje verta numatyti ir bendrovės akcijų pardavimo reguliavimą. Galima susitarti ar vienam iš akcininkų nusprendus parduoti turimas bendrovės akcijas, kitas akcininkas turi pirmumo teisę įsigyti parduodamas akcijas, taip pat galima susitarti dėl parduodamų akcijų kainos apskaičiavimo metodo. Pažymėtina, kad akcininkų pirmumo teisės atsisakymą, bendrovės akcininkai gali įtvirtinti ir bendrovės įstatuose.

Labai svarbu ir sutartyje aptarta akcininkų sutartinė atsakomybė. Akcininkai gali susitarti dėl sutartinės akcininkų atsakomybės taikymo dėl tam tikrų nevykdomų įsipareigojimų, tačiau svarbu tai, kad tokios atsakomybės forma ir dydis negali pažeisti imperatyviųjų teisės aktų nuostatų, viešosios tvarkos ar geros moralės. Tuo labiau, pažymėtina, kad pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, būtent akcininkų sutartyje numatytos baudos yra esminė ir veiksmingiausia akcininkų sutarties laikymosi užtikrinimo priemonė. Tačiau, akcininkas nustatęs, jog kitas akcininkas pažeidė akcininkų sutartį, turi imtis veiksmų operatyviai, kadangi tokioms baudoms yra taikomas 6 mėnesių sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Reiktų susitarime įrašyti ir sąlygą dėl ginčų sprendimo tvarkos. Akcininkų sutartis yra aktuali ne tik prevenciniu akcininkų ginčų išvengimo pobūdžiu, tačiau joje gali būti nustatyti veiksmingi sutarties šalių ginčų sprendimo būdai. Pavyzdžiui, esant itin pažeistiems akcininkų tarpusavio santykiams, kai tarp šalių nelieka galimybės bendradarbiauti ir išnyksta taikaus ginčo sprendimo tikimybė, tačiau akcininkų veiksmai ir elgesys nesudaro teisėto pagrindo taikyti Civiliniame kodekse įtvirtinto priverstinio akcijų pardavimo instituto, akcininkų sutartyje numatytos suderintos priverstinio akcijų išpirkimo ar pardavimo tvarka ir sąlygos gali sudaryti aplinkybes tinkamai ir efektyviai išspręsti akcininkų kilusį ginčą. Taip pat, akcininkų sutartimi gali būti susitariama dėl akcininkų teisminiams ginčams nustatomo teismingumo. 

Akcininkų sutartis yra sudaroma reguliuojant tiek bendrovės valdymo ypatumus, tiek akcininkų tarpusavio santykius, o laiku sudaryta akcininkų sutartis yra puikus prevencinis būdas išvengti teisinio ginčo ir skaudžių skyrybų.

Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po valstybine žeme?

Nuosavybės teise Jums priklauso nekilnojamasis turtas – sandėlis, slėptuvė ar sodo namelis. Tačiau, minėtas nekilnojamasis turtas stovi ant valstybinės žemės arba yra po ja. Jokios sutarties dėl valstybinės žemės nuomos nesate sudaręs, tačiau vieną dieną gaunate pranešimą, jog nesate įvykdęs pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, nors nesate valstybinės žemės nuomininkas. Apie tai, kokias pareigas turite ir koks yra teisinis reglamentavimas, pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininkė Viktorija Dubovskienė.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. 

Pagal Žemės įstatymą, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Žemės reformos įstatymo taikymą, nurodo, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis.

Todėl akivaizdu, kad nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, dėl kurios nėra sudaryta nuomos sutartis, nepanaikina nekilnojamojo turto savininkui pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio ir nesudaro jokios išimties, kad būtų galima nemokėti minėto valstybinės žemės nuomos mokesčio.

Tokią teisės aiškinimo taisyklę yra suformavęs ir Kasacinis teismas: Žemės reformos įstatymas nustato pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą.

Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po žeme?

O kaip būtų vertinama situacija,  jei būtų kalbama apie nekilnojamąjį turtą­ –  slėptuvę, esančią ne ant valstybinės žemės, o po ja? Pagal Statybos įstatymą, statinys yra nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal tą patį įstatymą,  pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. 

Slėptuvė – yra savarankiškas teisinių santykių objektas, ji priskiriama prie pagrindinių daiktų sąvokos Civilinio kodekso prasme. Dėl to, būtent slėptuvė nepriskirtina Žemės įstatymo nustatytoms išimtims, dėl kurių valstybinė žemė negali būti išnuomojama be aukciono.

Pažymėtina ir tai,  kad nei minėtoji Žemės įstatymo norma, nei jokios kitos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos galimybės išsinuomoti valstybinę žemę, taip pat pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nesieja su ta aplinkybe, ar pastatas yra antžeminis, ar požeminis. Požeminiam pastatui, kaip ir antžeminiam pastatui, pastatyti ir eksploatuoti reikalingas atitinkamo dydžio žemės sklypas. Civiliniame kodekse ir Žemės įstatyme vartojamas terminas „užstatyta“ aiškintinas kaip apimantis valstybinės žemės naudojimą joje esant pastatytiems tiek antžeminiams, tiek požeminiams statiniams (pastatams ar įrenginiams).

Todėl, Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai, kad valstybinėje žemėje esantys statiniai (pastatai) yra požeminiai, nepaneigia valstybinės žemės, reikalingos šiems statiniams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, naudojimo ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo atleisti tokių statinių savininką nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

Taigi, nepaisant to, ar Jums priklausantis nekilnojamasis turtas yra ant valstybinės žemės ar po ja,  ir nepriklausomai nuo to, ar esate sudarę valstybinės žemės nuomos sutartį ar ne, įstatyminė pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nėra eliminuojama ir tokią įstatyme numatytą pareigą visais atvejais turite įgyvendinti.

Bendrovei nenaudingi sandoriai – kada tenka atsakyti vadovui?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyr. teisininkas Žygimantas Klizas

Sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas įmonės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje.

Sudarydamos sandorius įmonės įgyvendina savo veiklos tikslus. Ypač dažnai verslo praktikoje susiklosto situacijos, kai siekiant verslo plėtros įmonių valdymo organams tenka priimti rizikingus sprendimus ar sudaryti sandorius, kurie dažnai būna ne tokie sėkmingi, kaip planuota, bei atitinkamai sukelia bendrovei materialinę žalą ar net priveda prie nemokumo situacijų. Be to, net ir dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų nuo įmonės tiesiogiai nepriklausančių veiksnių įmonė negali užtikrinti, kad kiekvienas jos sudaromas sandoris būtų ekonomiškai naudingas.

Susiklosčius neigiamoms juridinio asmens vykdomos veiklos pasekmėms dažnu atveju pradedama ieškoti kaltųjų, atitinkamai taikiklį nukreipiant būtent į bendrovės valdymo organus vadovo ar kolegialaus valdymo organo valdybos narių priimtus sprendimus bei kitus šių asmenų veiksmus. O ne vienu atveju, tai tampa plano dalimi ir būdu nuo įmonės vairo patraukti vadovaujantį asmenį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekse yra įtvirtintos bendrosios juridinio asmens valdymo organų narių pareigos, kitaip vadinamos fiduciarinėmis pareigomis – veikti sąžiningai, protingai, būti lojaliam, laikytis konfidencialumo bei vengti interesų konflikto. Ten pat įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala. Įrodyti šių sąlygų visetą pareiga tenka būtent civilinės atsakomybės taikymo siekiančiam asmeniui bendrovei ar bendrovės akcininkui, tokią akcininko neturtinę teisę numato Akcinių bendrovių įstatymas.

Teismų praktikoje, sprendžiant ginčus dėl akcinių bendrovių valdymo organų narių atsakomybės, pripažįstama, jog net jei konkretus verslo sprendimas ir galėtų atnešti nuostolių, tai dar nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje, vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plėtodamas juridinio asmens valdymo organo narių atsakomybės taikymo praktiką taip pat konstatuoja, jog dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide – geriausiais įmonės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti įmonės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą.

Pažymėtina, jog būtent verslo sprendimo taisyklė užtikrina galimybę juridinio asmens valdymo organams priimti rizikingus sprendimus, kurie gali lemti verslo plėtrą, atnešti itin sėkmingų ūkinės komercinės veiklos rezultatų, taip užtikrinti ne tik juridinio asmens, tačiau ir jo akcininkų interesus. Be to, ši taisyklė taip pat juridinio asmens valdymo organų narius apsaugo nuo strateginių ieškinių, kurie akcininkų ginčuose itin dažnai pasitelkiami kaip spaudimo priemonė akcininkui, kuris kartu yra ir juridinio asmens organo narys.

Taigi kiekvienu konkrečiu atveju žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas individualiai, įvertinus visumą aplinkybių, nustačius vadovo ar kolegialaus valdymo organo atitinkamų sprendimų priežastis, motyvus ir kitas svarbias aplinkybes, kurios leidžia atskleisti, ar juridinio asmens valdymo organas vykdė jam tenkančias fiduciarines pareigas ar jas pažeidė. Būtent nustačius, jog juridinio asmens valdymo organo narys savo veiksmais pažeidė jam tenkančias pareigas ir sudarė juridiniam asmeniui akivaizdžiai nenaudingą sandorį, kas atitinkamai ir lėmė žalos atsiradimą, juridinio asmens vadovui tektų pareiga atlyginti šiais savo veiksmais sukeltą žalą.

Obligacijos – nauji rinkos iššūkiai ir investuotojų apsauga

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad obligacijos labai dažnai naudojamos kaip nauja priemonė finansinių lėšų pritraukimui. Vis dėlto dažnu atveju investuotojai, galimai dėl patirties stokos ar nenoro įsigilinti į situaciją, neįvertina tikrosios investavimo į platinamas obligacijas rizikos. Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ vadovaujantysis partneris Laurynas Staniulis.

Pirmiausia, reikia suprasti, kad obligacijos yra tiesiog įmonės ar vyriausybės skolos vertybinis popierius. T.y. dokumentas, kuris obligacijos turėtojui suteikia teisę pasibaigus obligacijos laikotarpiui kreiptis į subjektą išleidusį obligacijas. Obligacijas išleidęs subjektas privalo grąžinti investuotus pinigus. Kitaip tariant, obligacijų turėtoją ir jas išleidusį subjektą sieja elementarus paskolos santykis.

Šiandien matome tendenciją, kad platinamos obligacijos yra su itin aukštu pajamingumu ir pakankamai trumpa trukme. Pastaruoju metu rinkoje siūlomos obligacijos, kurių pajamingumas sudaro net 15 proc. Iš esmės, skolinimasis tokia kaina reiškia, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tradiciniai finansavimo būdai, kaip kad finansų įstaigų ar investicinių fondų teikiamos paskolos, nėra pasiekiami. To priežastys gali būti įvairios, bet faktas lieka faktu, kad, turbūt, nė vienas subjektas nesiskolins už 15 proc., kai bankai teikia paskolas su vidutinėmis 8–10 proc. dydžio palūkanomis.

Taip pat, apžvelgiant dabartinę obligacijų tendenciją, matome, kad platinamos obligacijos dažniausiai, kaip taisyklė, nėra užtikrinamos įkeičiamu nekilnojamuoju turtu, o kaip garantas yra siūlomas obligacijas išleidusios įmonės akcijų įkeitimas. Sprendžiant, ar toks užtikrinimas sukuria realią apsaugą, reiktų sakyti – turbūt ne. Kadangi, jei įkeičiamos akcijos, tai tikėtina, kad emitentas neturi įkeistinto turto arba tas turtas jau yra įkeistas. Tai reiškia, kad jeigu visgi įvyksta blogiausias scenarijus ir subjektas nebegali išpirkti obligacijų, obligacijų savininkų reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ir tik tada, jeigu kažkas liktų, tektų obligacijų savininkams. Todėl turbūt labai nesuklysiu teigdamas, kad tokios obligacijos savo esme yra tiesiog paskola, nesuteikianti jos savininkui jokių papildomų saugumo garantijų.

Kitas aspektas, kurį reiktų paminėti, obligacijos dažnu atveju yra platinamos siekiant refinansuoti jau esamą obligacijų emisiją, o naujos obligacijos išpirkimo šaltiniu nurodoma ateityje planuojama obligacijų emisija. Toks trumpalaikių aukšto pajamingumo obligacijų modelis reiškia, kad obligacijos yra leidžiamos ne naujai veiklai finansuoti, kurios tiesioginis rezultatas būtų obligacijų išpirkimo šaltinis, bet siekiant laikinai subalansuoti pinigų srautus, suformuoti nuosavo kapitalo dalį ar pan.  

Tačiau, ar vertinant iš šiandienos perspektyvos galime teigti, kad atėjus obligacijų išpirkimo terminui emitentas turės galimybę jas refinansuoti ir esant būtinybei aptarnauti dar brangesnes obligacijas? Turbūt ne, todėl peršasi nuomonė, kad leidžiamos obligacijos tiesiog atspindi emitentų tikėjimą teigiamu rinkos pokyčiu. Bet klausimas „o kas jeigu“ lieka neatsakytas.

Kartais atsakymą į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, galima išskaityti vertinant emitentą. Jei emitentas yra projektinė įmonę, kuri yra stambios įmonių grupės dalis, o obligacijų išpirkimo neužtikrina „motininė“ įmonė, galbūt galime vertinti, kad „motininė“ įmonė supranta projekto riziką ir nėra pasiruošusi, bet kokia kaina vykdyti prievolių obligacijų savininkams. Aišku, tai tik prielaidos ir norisi tikėti, kad emitentui negalint vykdyti prievolių, būtų konsoliduotos grupės jėgos obligacijų išpirkimui. Tačiau nenoras formaliai įsipareigoti palieka klausimą atviru.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad obligacijos nėra kažkoks naujas lėšų pritraukimo būdas ir pats savaime tikrai nėra grėsmė. Obligacijos, kaip ir bet kuri kita investicija, yra susijusi su rizika, kurią kiekvienas investuotojas turi įvertinti individualiai atsižvelgdamas į savo rizikos apetitą. Tačiau, bet kokiu atveju, investuojant į obligacijas reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik emitentą ar užtikrinimo priemones, bet ir suprasti, kokių tikslų yra siekiama leidžiant obligacijas.

Bylinėjatės su valstybine institucija? Vis tiek gali tekti sumokėti už valstybės išlaidas advokatui

Šiandien „paduosiu į teismą“ dažnai gali pasirodyti kaip geras santykių aiškinimosi ir, kartu, problemos sprendimo būdas. Nors dauguma tai ir taip žino, kartais ne iki galo įvertinama, kad visada teisminio ginčo pabaigoje bylą pralaimėjusi šalis ne tik neatgauna savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bet dar ir turi apmokėti savo oponento patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas. Taigi, taip aiškintis santykius neretai gali būti tikrai brangoka. Tai klasikinė dviejų privačių asmenų teisminio ginčo pabaigos situacija, kurią lemia teismų praktikos dažnai nurodomas principas – pralaimėjęs moka.

Tiesa, teismas čia visada sprendžia ir tokių išlaidų pagrįstumo klausimą: ne visada bylos šaliai reikalaujant dešimčių tūkstančių eurų teisinėms išlaidoms, teismas su tuo sutinka – kiekvienu atveju sprendžiama labai individualiai. O kaip būna tais atvejais, kai bylinėjamasi su valstybine institucija, kuri į pagalbą pasitelkia savo teisininkus? Ar visada tokiu atveju pralaimėjus bylinėjimosi išlaidų atlyginti nereikia? Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ advokatas Dainius Antanaitis.

Reikia suprasti, kad kai teismas nepagrįstomis pripažįsta bylinėjimosi išlaidas, bylą pralaimėjusi šalis jų atlyginti neprivalo. Tačiau, sąrašo, kuriais atvejais bylinėjimosi išlaidos gali būti pripažintos nepagrįstomis, įstatymas nenumato. Bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumas nustatomas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, turto dalybų byloje (tai gali būti praktiškai bet kuri kito tipo byla, įskaitant verslo ginčus) bylinėjimosi išlaidos dažniausiai bus skaičiuojamos proporcingai tenkintų reikalavimų apimčiai.  T.y. jei reikalaujate iš sutuoktinio 100 tūkst. eurų, o teismas Jums priteisia 70 tūkst., tai ir bylinėjimosi išlaidos čia būtų dalinamos panašia proporcija. Čia 70 proc. Jūsų išlaidų advokatui turėtų atlyginti kita šalis. Žinoma, tai yra labai grubus pavyzdys ir situacijos praktikoje paprastai būna gerokai sudėtingesnės, bet elementarus skaičiavimas būtų maždaug toks.

Truputį kita situacija yra tada, kai  į privatų ginčą įsivelia valstybės institucijos, kurios turi gana gausius teisininkų resursus. Jeigu valstybės institucija naudojasi savo teisininkų paslaugomis, už tokias teisines išlaidas pralaimėjusi šalis mokėti neturi. Vis dėlto, kiekviena įstaiga turi gana aiškią veiklos specifiką ir, pavyzdžiui, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teisininkai nebūtinai gerai išmanys, tarkim, neturtinės žalos specifiką. Taigi, tokiais atvejais įstaiga gali priimti sprendimą pasisamdyti advokatą. Žinoma, tai daroma iš šios institucijos lėšų arba, kitaip tariant, už mokesčių mokėtojų pinigus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rugsėjo pabaigoje paskelbė nutartį, kurioje be kitų klausimų aptarė ir valstybinės institucijos prašymo, priteisti jos pasamdytos advokatų kontoros išlaidas. Čia Teismas pažymėjo, kad spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo institucijos naudai klausimą, teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į šios institucijos vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą. Čia būtinai yra vertinama visų trijų kriterijų visuma. Reikia pripažinti, kad teisėjai tą pačią situaciją gali matyti ir gana skirtingai, taigi būdami principingi ir sąžiningi savo teisingumo suvokimui, apie bylinėjimosi išlaidas sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris pas skirtingus teisėjus ne visada sutampa.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, būtina įvertinti, ar byloje dalyvaujančios institucijos teisininkai konkrečiame ginče neturi pakankamai pajėgumų ir kompetencijos tinkamai atstovauti institucijos teisme dėl bylos specifikos, sudėtingumo ar apimties. Jei, teismo vertinimu, minėtų pajėgumų nėra, advokato paslaugos ir jo išlaidos laikomos pagrįstomis ir, jei institucija sėkmingai apgina save teisme, pralaimėjusi šalis šias išlaidas turi padengti. Vis dėl to, jei teismas pripažintų, kad institucija buvo pajėgi vesti bylą savo turimais resursais ir advokato samdymas yra perteklinis išlaidavimas, tai net jei institucija laimėtų bylą, šios išlaidos į valstybės biudžetą negrįžtų, nes bylą pralaimėjusi šalis neturėtų jų atlyginti.   

Kalnai neįvykdytų įsipareigojimų, nemokėti atlyginimai: gal jau metas skelbti įmonės bankrotą?

Tiekėjai skambina jau trečią kartą – jų sąskaita jau du mėnesius ant stalo stovi neapmokėta. Ir tokia sąskaita yra tikrai ne viena. O kur dar atlyginimų mokėjimai? Nusprendžiate nebekelti ragelio. Ar tai padės išspręsti problemą? Vargiai. Bet pinigų nėra ir jau nebežinote iš kur jų paimti, o neapmokėtų sąskaitų krūva ant stalo vis auga. Kreipiatės į teisininkus, jie įvertina situaciją, o tada nejaukiai nusišypso ir pareiškia: „Situacija labai bloga, per ilgai delsėte. Panašu, kad reiks skelbti bankrotą“.

Tai kada jau laikas skelbti bankrotą? Gal dar per anksti? Kokie pagrindiniai kriterijai? Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ partneris, advokatas Egidijus Langys.


Kas vertinama, sprendžiant ar reikia iškelti bankrotą?

Reikia suprasti, kad įmonė, turėdama 100 Eur neįvykdytų įsipareigojimų, tikrai nebus paskelbta nemokia, nors šiandieninis teisinis reguliavimas formaliai tai ir leistų. Taigi, teisme vis dar išlieka aktualūs bendrovės nemokumo vertinimo kriterijai.

Vertinant bendrovės nemokumą vertinami balanso ir likvidumo rodikliai (balanso ir likvidumo testai), o taip pat ir gyvybingumas – paprastai tariant, kokios įmonės ateities perspektyvos, vykdant įsipareigojimus.

Nemokumas dažniausiai tapatinamas su apyvartinių lėšų trūkumu – kai vėluojama finansuoti einamąją veiklą, vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, mokėti darbo užmokestį ir kt. Tai likvidumo testas – kiek įmonė yra pajėgi veikti ir vykdyti įsipareigojimus. 

Balanso testas atskleidžia, koks yra įmonės įsipareigojimų ir turimo turto santykis, taip pat svarbu kiek įsipareigojimai viršija turto vertę.

Na ir paskutinis kriterijus – bendrovės gyvybingumas, rodantis, kiek įmonė pajėgi vykdyti veiklą ir generuoti pelną. Teismų praktikoje šis kriterijus detalizuojamas:

  • kokios priežastys lėmė įmonės nemokumo problemas;
  • kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo;
  • kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams;
  • kiek darbuotojų dirba įmonėje (darbuotojų skaičiaus kaita) ir pan.

Jei įmonė ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniams asmenims ateityje įvykdyti skolinių įsipareigojimų, tai kelia abejonių dėl įmonės gyvybingumo.


Kada jau laikas skelbti bankrotą?

Visada išlieka rizika, kad vadovas inicijuos nemokumo procesą per anksti. Taip gali nutikti įvertinus tik formalius vertinamuosius kriterijus, neturint patirties ar praktikos, vadovaujantis blogąja praktika ar pavyzdžiais, betarpiškai pasitikint savo ar kolegų, kurie neva „praėjo tą patį“ patarimais.

Nepasitarus su teisininkais, tokia situacija įtrauks bendrovę į teisminius procesus. Per anksti kreipusis dėl bankroto, bet teismui neiškėlus bankroto bylos, gali būti padaryta žala bendrovės dalykinei reputacijai, gali nukentėti bendrovės įvaizdis prieš verslo partnerius, bendrovė gali patekti į nepatikimų bendrovių sąrašą, nepriklausomai nuo to, kad įmonė yra moki ir vadovas suklydo dėl bendrovės nemokumo.

Žinoma, būna, kad įmonės bankroto procesą gali inicijuoti per vėlai. Vadovai dažnai pervertina savo galimybes ir mano, kad tam tikros aplinkybės bendrovės gyvybingumui įtakos neturės, mano, kad dedama daug pastangų, bendrovė sunkiai, bet vis dar vykdo veiklą ir pavėluoja kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo arba apskritai dėl jo nesikreipia. Vis dėlto, jeigu visos vadovo pastangos buvo nereikšmingos ir įmonei nepavyksta toliau tęsti veiklos, vadovo lauks rimtos pasekmės, susijusios su pareigos, inicijuoti nemokumo procesą, nevykdymu.