Vairuotojo teisės penkiolikmečiams be praktinio vairavimo pamokų. Spraga ar aklas pasitikėjimas?

Rudenį keliai gana sparčiai prisipildo sugrįžusiais iš atostogų miestiečiais, studentais ir mokiniais. Intensyviame miestų eisme – ir šviežiai vairuotojo teises gavę penkiolikmečiai.

Į suaugusių pasaulį žengiantiems jaunuoliams jau galima vairuoti tam tikrų specifikacijų transporto priemones (AM kategorija). Jiems galioja ir teisinė nuostata, leidžianti vairuoti be praktinių vairavimo pamokų ar praktinio vairavimo egzamino.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Lauros Briliūtės, šis unikalus reguliavimas, skirtas suteikti jauniems asmenims galimybę anksti pradėti vairuoti, pastaruoju metu kelia nemažai klausimų dėl kelių eismo saugumo.

„Susiklostė situacija, jog turime išskirtinį reguliavimą tarp Europos valstybių, pabrėžiantį poreikį išlaikyti protingą balansą tarp mobilumo didinimo ir pakankamo vairavimo įgūdžių užtikrinimo. Norint geriau suprasti Lietuvos teisinį reglamentavimą, paanalizuokime panašius reglamentavimus kitose šalyse“, –  sako teisininkė.

Lietuvoje penkiolikos metų asmenų vairavimą, siekiant gauti AM kategorijos vairuotojo pažymėjimą, reglamentuoja keli pagrindiniai teisės aktai. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas numato, kad teisę vairuoti AM kategorijos transporto priemones (mopedai ir lengvieji keturračiai) gali įgyti 15 metų sulaukę asmenys. Iš esmės lengvasis keturratis yra suprantamas kaip tam tikrų specifikacijų automobilis – maksimalus svoris 350 kg, maksimalus greitis 45 km/h, maksimalus variklio darbinis tūris 50 kubinių centimetrų.

Lietuvos teisės aktai numato, jog tam, kad būtų įgyta teisė vairuoti AM kategorijos transporto priemonę, būtina išlaikyti tik teorinį egzaminą, o praktinio vairavimo pamokos ar egzaminas nėra reikalaujami. Šis liberalus požiūris, anot teisininkės, labai išsiskiria iš griežtesnių reikalavimų, taikomų daugelyje kitų šalių, kur būtinas praktinis mokymas ir vairavimo egzaminas net ir mažo greičio transporto priemonėms.

Nors tokiu reguliavimu siekiama suteikti jauniems vairuotojams didesnį savarankiškumą, leidimas vairuoti be praktinio mokymo padidina avarijų riziką, net ir mažo greičio transporto priemonėse. Statistikos duomenys rodo, kad jauni ir nepatyrę vairuotojai dažniau patenka į eismo įvykius. Praktinis mokymas ir vairavimas prižiūrint yra laikomi esminiais faktoriais, mažinančiais šią riziką daugelyje šalių.

„Nors Lietuvos įstatyminė bazė orientuota į mobilumo didinimą, keletas pasiūlymų, kaip pagerinti kelių eismo saugumą, galėtų būti apsvarstyti, pavyzdžiui, privalomų praktinių pamokų įvedimas, praktinio vairavimo egzamino taikymas arba probacijos laikotarpio sukūrimas jauniems vairuotojams. Šios reformos labiau suderintų Lietuvos reglamentavimą su tarptautiniais standartais, kur daugelyje šalių reikalaujama tiek teorinio, tiek praktinio mokymo jauniems vairuotojams“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Visgi šiuo metu yra inicijuojamos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo projekto pataisos, kuriomis teisę vairuoti šias transporto priemones galėtų įgyti asmenys nuo 16-os metų, o taip pat būtų privalomi užbaigti ne tik teorinio, bet ir praktinio vairavimo kursai bei išlaikytas praktinis egzaminas.

„Tačiau jei pažvelgtume į kitas valstybes, jos yra sukūrusios išsamesnes sistemas jauniems vairuotojams, reikalaujančias teorinio žinių patikrinimo, praktinių pamokų ir vairavimo prižiūrint, siekiant užtikrinti eismo saugumą“, – pastebi teisininkė.

Vokietijoje vairuotojai nuo penkiolikos metų privalo išlaikyti teorinį egzaminą, dalyvauti privalomose praktinio vairavimo pamokose, kurias veda sertifikuotas vairavimo instruktorius, išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, kurio metu patikrinami vairavimo įgūdžiai realiame eisme.

Prancūzijoje teisę vairuoti AM kategoriją apima privalomi praktiniai mokymai. Privaloma baigti 8 valandų praktinio mokymo kursą su licencijuotu instruktoriumi. Prancūzijoje nėra numatomas reikalavimas laikyti praktinį egzaminą, tačiau, priešingai nei pagal Lietuvos teisinį reglamentavimą, tokius įgūdžius suteikia privalomi praktiniai mokymai.

Jungtinėje Karalystėje taikoma laipsniškos vairavimo teisės sistema (Graduated Driver Licensing, GDL). Ji apima laikiną vairuotojo pažymėjimą, kuris leidžia vairuoti tik su priežiūra (paprastai vienerius metus). Taip pat yra reikalaujama išlaikyti tiek teorinį egzaminą, tiek praktinį vairavimo egzaminą. Ši sistema numato apribojimus vairavimui naktį arba su keleiviais, siekiant sumažinti avarijų riziką pavojingiausiomis vairavimo sąlygomis. „GDL sistema galėtų tapti probacijos laikotarpio modeliu Lietuvoje, leidžiančiu jauniems vairuotojams įgyti patirties kontroliuojamomis sąlygomis, pavyzdžiui, prižiūrint vairavimą ar apribojant vairavimo zonas ir laiką, kol bus įgytos pilnos vairavimo teisės“, – sako AVOCAD teisininkė.

Suomijoje yra įtvirtinti reikalavimai išlaikyti teorijos egzaminą ir pabaigti praktines pamokas prieš gaunant bet kokią vairuotojo pažymėjimo kategoriją. Be to, siekiant užtikrinti, kad jauni vairuotojai suprastų su vairavimu susijusią riziką ir atsakomybę, čia didelis dėmesys skiriamas kelių eismo saugumui visoje švietimo sistemoje.

Pasak Karolinos Briliūtės, analizuodami tokių šalių kaip Vokietijos, Prancūzijos Jungtinės Karalystės ir Suomijos reglamentavimą, tikrai galime rasti būdų, kaip patobulinti Lietuvos sistemą: numatyti reikalavimą privalomo praktinio vairavimo pamokoms, įtvirtinti praktinį vairavimo egzaminą, pritaikytą AM kategorijos transporto priemonėms, įdiegti laipsniško licencijavimo sistemą, kurioje jauni vairuotojai pradėtų nuo bandomojo pažymėjimo, leidžiančio vairuoti su priežiūra arba su apribojimais, prieš suteikiant visas vairavimo teises, tobulinti kelių eismo saugumo švietimo programas, siekiant išmokyti jaunus vairuotojus apie riziką ir atsakomybę, susijusią su vairavimu, ypač su mažo greičio transporto priemonėmis, apriboti 15-mečių vairavimo zonas ir laiką, siekiant užtikrinti, kad jie nevažiuotų didelės rizikos vietovėse, tokiose kaip greitkeliai, ar vairuotų naktį.

„Šios siūlomos reformos, pritaikytos pagal tarptautinę geriausią praktiką, padidintų kelių eismo saugumą Lietuvoje, tuo pačiu išlaikant įstatymo pirminį tikslą – suteikti jaunimui daugiau mobilumo“, – pažymi teisininkė.

 

Vaizdo stebėjimas klasėse pamokų metu. Ar tai legalu?

Vaizdo stebėjimo kamerų montavimas šiomis dienomis tapo ypač populiariu reiškiniu. Natūralu, nes tai viena efektyviausių priemonių saugumui užtikrinti. Tad nenuostabu, kad ypatingai mokyklų teritorijose ir netgi klasėse, siekiant užkardyti, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų vartojimą ir platinimą, jos yra itin naudojamos. Kyla  klausimas – ar tai legalu?

Dar šią vasarą Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija kaip tik išnagrinėjo tėvų skundą dėl vykdomo vaizdo stebėjimo pamoku metu.

Mokymosi įstaiga inspekcijai įrodinėjo, jog vaizdo kameros klasėse yra sumontuotos teisėtai, nes mokiniai išsinešdavo jiems pamokų metu mokyklos duotus vadovėlius ar brangius mokslinius skaičiuotuvus, mokiniai dažnai įsidėdavo vieni kitų daiktus, o mokykla gaudavo pretenzijas iš nepilnamečių asmenų atstovų dėl pamokų metu dingusių ar klasėje paliktų daiktų. Taip pat, kad mokyklos darbuotojams kelioms minutėms išėjus iš klasės, kai kurie nepilnamečiai asmenys niokodavo turtą. Buvo atvejis, kai nepilnametis asmuo savavališkai atsidarė 2-ame aukšte esančio kabineto langą ir išlipo ant stogo. O taip pat pastebėta, kad nepilnamečiai rūkė ir labai dažnai pasinaudoję tualetu, negrąžindavo raktų.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcijos pozicija buvo aiški ir kategoriška – mokymosi įstaiga vaizdo filmavimą vykdė neteisėtai. Vien priežastis įrodyti, kad nėra randami daiktai ar dėl turto dingimo, ar gadinimo yra kaltas nepilnametis asmuo, nėra pagrindas taikyti kraštutinę priemonę – vaizdo stebėjimą klasėse vykstančių pamokų metu.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko ir asmens duomenų apsaugos teisės eksperto Manto Baigio, mokymosi įstaiga gavo tokį sprendimą ir kartu paskirtą 2 000 EUR baudą, nes nesugebėjo įrodyti, jog jos interesas yra svarbesnis už nepilnamečių asmenų, kurie priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, teisę į privatumą. „Mokykla net neanalizavo, kokią neigiamą įtaką ir poveikį nepilnamečiams asmenims turės visą parą vykdomas vaizdo stebėjimas pamokų metu“, – pastebi Mantas Baigys.

Pasak teisininko, tokia inspekcijos pozicija neturėtų stebinti, nes į vaizdo stebėjimą klasėse žiūrima griežtai ir kitose ES valstybėse. Pavyzdžiui, Prancūzijos asmens duomenų apsaugos priežiūros institucija laikosi pozicijos, jog mokyklos darbo valandomis galima filmuoti pastatų prieigas – įėjimus ir išėjimus dėl saugumo, pvz., siekiant užkirsti kelią neteisėtai prieigai, tačiau sistemingas ir nuolatinis mokyklos mokinių ir darbuotojų stebėjimas mokyklos patalpose, įskaitant klases, yra perteklinis ir neleidžiamas.

Estijos asmens duomenų apsaugos priežiūros institucijos vertinimu, dėl saugumo vaizdo stebėjimo kameros yra tinkamas sprendimas saugoti mokyklos teritoriją, tačiau čia laikomasi labai griežtos nuomonės, kad net  ir dėl asmenų saugumo klasėje, vykdyti vaizdo stebėjimą yra draudžiama.

Italijoje vaizdo stebėjimas kameromis mokyklų viduje taip pat yra galimas tik  tuomet, kai siekiama apsaugoti pastatą ir mokyklos turtą nuo vandalizmo, tačiau filmuojant tik galimų incidentų vietas. Šios  šalies institucijų nuomone, kameros gali būti įjungtos tik ne darbo valandomis ir jų naudojimas pamokų metu ar kitų veiklų metu, kuriose dalyvauja mokiniai, yra neleidžiamas.

Pasak AVOCAD teisininko Manto Baigio, vykdomas vaizdo stebėjimas turi  visų pirma atitikti bendras BDAR nuostatas. Tai reiškia, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi tik laikantis su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, įtvirtintų BDAR 5 str. ir kai toks asmens duomenų tvarkymas gali būti pagrįstas bent viena teisėta asmens duomenų tvarkymo sąlyga, numatyta BDAR 6 str.

Asmens duomenų apsaugos teisės ekspertas pabrėžia, kad ne tik mokymosi įstaigos, bet ir kiekviena organizacija turi atkreipti dėmesį į vykdomą vaizdo stebėjimą, nes kiekvienas pažeidimas gali pasibaigti tūkstantinėmis baudomis, todėl itin rekomenduojama jau prieš kamerų montavimo turėti rimtus argumentus jų naudojimui, o organizacijos, kurių veikloje jau yra naudojamos vaizdo kameros, įsivertinti ar tai yra suderinama su BDAR‘u.

Kaip išvengti alinančių turto dalybų?

Dažnai girdime apie užsitęsusius ilgus ir sudėtingus skyrybų procesus. Vienas iš būdų palengvinti šį nemalonų procesą – vedybų sutartis. Dauguma žmonių vengia šio raštiško susitarimo, nes neva tai reiškia skyrybas. Ypatingai šis mąstymas būdingas vyresniajai kartai. Tačiau, pasak teisininkų, taip mąstyti yra klaidinga.  Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pažymi, kad vedybų sutartis yra puikus įrankis, leidžiantis sureguliuoti turtinius klausimus santuokoje ir nedarantis jokios įtakos sutuoktinių asmeniniams santykiams. Taigi, kokia yra vedybų sutarties esmė ir ką ja galima nustatyti bei kokios yra tokios sutarties sudarymo pasekmes?

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant atskirai. Vedybų sutarties esmė yra savo nuožiūra nustatyti kitą savo turto teisinį režimą, nei numatyta įstatyme, taip pat nustatyti ir apibrėžti kitas sutuoktinių turtines teises, kurios yra įgyvendinamos sutuoktinių sutarimu.

Taigi, įstatymas leidžia sutuoktiniams patiems spręsti dėl savo turtinių santykių. Vedybų sutartimi galima išspręsti 3 grupes turtinio pobūdžio klausimų:

  • Turto teisinio režimo.
  • Sutuoktinių tarpusavio išlaikymo.
  • Turto padalinimas santuokos nutraukimo arba separacijos atveju.

Turto teisinis režimas

Įstatymas numato, kad jeigu nėra sudaryta vedybų sutartis, kuri numatytų kitokį teisinį režimą, sutuoktinių turtas įgytas iki santuokos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o po santuokos sudarymo įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Vedybų sutartis leidžia nustatyti kitokį turto teisinį režimą negu nustato įstatymas.

Bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei priskiriamas:

  1. tiek vieno, tiek abiejų sutuoktinių vardu po santuokos sudarymo įgytas turtas;
  2. pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;
  3. pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;
  4. įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos;
  5. pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Bendruoju sutuoktinių turtu sutuoktiniai disponuoja bendru sutarimu. Į sutuoktiniui tenkančią dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal asmenines sutuoktinio prievoles. Santuokos nutraukimo atveju teismas turi išspręsti klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Vedybų sutartyje galima numatyti, kad:

  • Turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal šį režimą netik įgytas turtas iki santuokos lieka kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe, tačiau taip pat turtas, kuris yra įgyjamas po santuokos sudarymo tampa kiekvieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pažymėtina, kad šio tipo režimo pasirinkimas nedaro įtakos pareigoms, susijusioms su šeimos poreikių tenkinimu. (Pvz. vaiko išlaikymas; išlaidos namų priežiūrai) Už tokio tipo išlaidas atsakyti turi abudu sutuoktiniai. Taip pat turi būti laikomasi įstatyme nustatytų ribojimų, susijusių su šeimos turtu. Esant šiam režimui, antstolis negalės nukreipti išieškojimo į kito sutuoktinio turimą turtą.
  • Turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Pasirinkus šį turto režimą kiekvieno sutuoktinio įgytas turtas iki santuokos, po santuokos sudarymo taip pat tampa bendru turtu. Tokiu atveju turtą, įgytą iki santuokos sudarymo, sutuoktinis gali perleisti tik esant kito sutuoktinio sutikimui ar įgaliojimui, į šio turto dalį gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kito sutuoktinio asmenines prievoles. Santuokos nutraukimo atveju šis turtas patenka į tarp sutuoktinių dalytino turto masę.
  • Turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal šį režimą santuokos metu sutuoktinių įgytas turtas jiems priklausys iš anksto nustatytomis dalimis. Vedybų sutartyje būtina aiškiai nustatyti kokiomis dalimis sutuoktiniai įgyja nuosavybę, arba aiškiai turi būti aptariamos dalių nustatymo taisyklės (Pvz. turtas kiekvienam sutuoktiniui priklausys proporcija 50:50).

Vedybų sutartimi sutuoktiniai taip pat gali susitarti taikyti mišrų turto teisinį režimą. Tarkime, kad vienas iš viršuje paminėtų režimų bus taikomas vienai turto daliai, o likusiai daliai bus taikomas kitas turto režimas.

Kaip buvo minėta aukščiau, be turtui taikomo režimo sutuoktiniai taip pat gali nusistatyti kokiu būdu bus dalijimas turtas santuoką nutraukus bei įtvirtinti nuostatas dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo.

Vedybų sutarties sudarymas

Vedybų sutartį gali sudaryti tik sutuoktiniai, arba asmenys ketinantys susituokti. Todėl vedybų sutartis pagal laiko momentą kada ji buvo sudaryta yra skirstoma į:

  • ikivedybinę sutartį;
  • povedybinę sutartį.

Kaip galima spręsti iš pavadinimo, ikivedybinę sutartį asmenys sudaro iki santuokos sudarymo, po povedybinę sutartį po santuokos sudarymo. Povedybinė sutartis sutuoktiniams galioja nuo jos pasirašymo momento arba nuo sutuoktinių sutarto momento ateityje. Jų skirtumą lemia tik sudarymo momentas. Todėl asmenys gali būti susituokę virš 10 metų ir nutarti sudaryti povedybinę sutartį. Šalys taip pat gali sutarti, kad tam tikros sutarties nuostatos bus pradėtos taikyti po tam tikro laiko (pvz. išgyvenus santuokoje 3 metus) arba, kad po tam tikro laiko atitinkamos nuostatos nustos galioti. Bet kokiu atveju, ikivedybinė sutartis įsigalioja ne anksčiau nei iki santuokos sudarymo.

Vedybų sutartis privalo būti sudaryta raštu ir patvirtinta notaro, nesilaikant nustatytos formos sutartis bus laikoma negaliojančia. Sudaryta ir notaro patvirtinta sutartis privalo būti įregistruota vedybų sutarčių registre, tik sutartį įregistravus ji gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Vedybų sutartis bet kuriuo metu gali būti nutraukiama abiejų sutuoktinių sutarimu. Vedybų sutarties nutraukimui taikomas toks pats reikalavimas kaip ir jos sudarymui, t. y. sutarties nutraukimas turi būti tvirtinamas notaro. Nutraukus vedybų sutartį, sutuoktinių turtui toliau taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Vedybų sutartis taip pat gali būti keičiama sutuoktinių sutarimu, tvirtinamu notaro. Iki sutarties pakeitimo ar nutraukimo įgyto turto teisinis režimas nėra keičiamas.

Taigi, pasak AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, vedybų sutartis nėra nepasitikėjimo vienas kitu išraiškos forma, o tik  puiki priemonė subalansuojanti tarpusavio turtinius interesus santuokoje. Didelę dalį kylančių ginčų (tiek santuokoje, tiek ne) lemia piniginiai nesutarimai, todėl patartina siekti išvengti tokių ginčų kilimo priežasčių.

 

 

Kada kyla valstybės atsakomybė už teisėjų padarytas klaidas?

Lietuvoje nepasitikėjimas teismais ir teisėjais vis dar labai skaudi ir aktuali tema. Teisinės sistemos veiksmingumas yra vienas iš esminių demokratinės valstybės garantų, tačiau klaidos ir piktnaudžiavimai teisėjų ar kitų teismo pareigūnų veikloje gali lemti rimtas pasekmes visuomenei ir asmenims. Teismų sprendimai ne tik formuoja teisingumo sampratą, bet ir tiesiogiai veikia žmonių gyvenimą.

Kai teisėjai ar kiti teismo pareigūnai veikia ne pagal teisės principus arba padaro akivaizdžių klaidų, kyla klausimas dėl civilinės atsakomybės už sukeltą žalą. Ar valstybė turėtų atsakyti už neteisingus sprendimus ir klaidas, padarytas vykdant teisingumą, ir kokios yra tokios atsakomybės ribos? Kokią atsakomybę už savo veiksmus turėtų prisiimti teisėjai bei kiti teismo pareigūnai, – atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD jaunesnysis teisininkas Domantas Velykis.

Civiliniame kodekse nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teisėjų padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Ji įtvirtina ir itin plačiai taikytiną galimų teismo klaidų, pabrėžtina, nebaigtinį sąrašą, kadangi valstybės civilinė atsakomybė gali kilti tiek dėl teismo klaidos dėl (ne)atliktinų procesinių veiksmų, tiek dėl teismo sprendimo turinio, tiek dėl teismo atlikto teisės aiškinimo, tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl kitų teismo pareigūnų, atliekančių vidinį teismo administravimą, neteisėtų veiksmų ir kt.

Iš Konstitucijos kylantis teismų nepriklausomumo principas lemia teisinį reguliavimą nustatantį, kad valstybės atsakomybė už teismų padarytas klaidas yra labiau ribota nei lyginant su valstybės civiline atsakomybe už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas: kur nukentėjusiajam pakanka įrodyti valdžios institucijų, pareigūnų ir teismo (baudžiamosiose bylose) neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą, t. y. tokiu atveju taikoma griežtoji atsakomybė be kaltės.

Valstybės atsakomybė už teisėjo klaidas vykdant teismines funkcijas yra nustatyta kaip tam tikras kompromisas tarp teisės į teisingą teismą ir teismų nepriklausomumo principų. Būtent toks valstybės atsakomybės nustatymo būdas leidžia užtikrinti, kad nukentėjusiesiems būtų atlyginta žala, tačiau kartu apsaugo teisėjus nuo ieškinių, pareikštinų asmeniškai teisėjams, kadangi šis institutas įtvirtina, būtent, valstybės, o ne pačių teisėjų, atsakomybę už teisėjų klaidas.

Teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, t. y. apeliacine ir kasacine tvarka (bei gali būti atnaujintas bylų, kuriose buvo priimtas ir įsiteisėjo teismo procesinis sprendimas, procesas). Suprantama, kad instancinė sistema objektyviai negali panaikinti visų teismų padaromų klaidų.

Teisėjų klaidų priežastys ir atsakomybės sąlygos

Teismų praktikoje yra įvardinamos tokios pavyzdinės teisėjų klaidų padarymo priežastys: teisėjų pažinimo ribos, įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitokių veiksnių.

Tačiau, nors yra daug galimų priežasčių dėl kurių teisėjai gali padaryti klaidas, tai nesuteikia pagrindo teismui daryti šiurkščias ir akivaizdžias klaidas. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir teisingumo įvykdymą. Todėl, teisėjų padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei nepavyksta jų ištaisyti šia tvarka, siekiant, kad minėtos fundamentalios asmens teisės neliktų paneigtos, asmuo su ieškiniu gali inicijuoti valstybės atsakomybės už teisėjų padarytas klaidas procesą civiline tvarka.

Kaip ir standartinės civilinės atsakomybės atveju, ieškovas, siekdamas prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės dėl teismo neteisėtų veiksmų, turi įrodyti keturias civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė.

Esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė

Pagal teismų praktiką, esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga yra kaltė. Anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, teisėjo kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Teismas, vertindamas ar teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, įprastai, pirma, nustato kokius veiksmus atliekant ir kokias teisės normas taikant, teismas padarė klaidą. Antra, nustato ir vertina koks teisinis reguliavimas ir kokia paskirtis yra teisės normų taikymo ir veiksmų atlikimo, kurių daryme teismas padarė klaidą. Trečia, vertina ar padaryta teisėjų klaida atitinka šiurkštumo ir akivaizdumo kriterijus.

Svarbu tai, kad šiurkšti ir akivaizdi teismo klaida yra vertinamoji sąvoka, tai reiškia, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta kokia teismo klaida yra laikoma šiurkščia ir akivaizdžia, todėl šio požymio aiškinimas ir vertinimas yra visiška teismo diskrecija.

Teismų praktikoje, pateikiamas pavyzdinis teismo klaidos akivaizdumo ir šiurkštumo vertinimo sąrašas, pagal kurį teismas gali atsižvelgti į įvairias, nagrinėjamai situacijai tinkamiausias, aplinkybes, pavyzdžiui, į taikytinos teisės normos vartojamų terminų suprantamumą, į teisinės nuostatos tikslumą, į įrodymų aiškumą, į bylos aplinkybių sudėtingumą, į tai ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kitas aplinkybes.

Valstybės civilinei deliktinei atsakomybei kilti neturi įtakos kokia yra teisėjo, atlikusio neteisėtus veiksmus, kaltės forma, t. y. teismas gali padaryti šiurkščią ir akivaizdžią klaidą tiek tyčia, tiek neatsargumu. Teismo kaltė suprantama ir aiškinama yra objektyviai, t. y. vertinama, ar žinodamas tapačias aplinkybes kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip, o subjektyvusis konkretaus teisėjo kaltės elementas nėra nagrinėjamas, t. y. nėra aiškinamasi kaip teisėjas, galimai padaręs šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, pats supranta atliktus veiksmus.

Šiuo atveju, siekiant priimti teisingą sprendimą turi būti vertinamos tik tos aplinkybės, kurios buvo žinomos teismo sprendimo priėmimo metu, kai galimai buvo padaryta teismo šiurkšti ir akivaizdi klaida. Tuo tarpu, vėliau paaiškėjusios, pasikeitusios ar apskritai teismo nežinomos aplinkybės, kurių pasekmė yra kilusi žala, neturi būti pagrindu atsakomybei kilti.

Štai keletas praktinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptinkamų valstybės atsakomybės dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, taikymo pavyzdžių:

  • Pirmoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą susijusį su viešaisiais pirkimais. Atsakovas (perkančioji organizacija) įvykdė šį sprendimą (atmetė tiekėjo pasiūlymą), tačiau po sprendimo įvykdymo buvo pateiktas kasacinis skundas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurią jau įvykdė atsakovas. Tiekėjas inicijavo antrąją civilinę bylą, reikalaudamas panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą. Teismas antroje civilinėje byloje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu pirmoje civilinėje byloje, tenkino ieškinį ir priteisė tiekėjui bylinėjimosi išlaidas. Perkančioji organizacija pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų – apeliacinės instancijos teismo sprendimo pirmoje civilinėje byloje – reikalaudama atlyginti antroje civilinėje byloje priteistas bylinėjimosi išlaidas. Teismas atsisakė tenkinti šį ieškinį, nurodydamas, kad minėto teismo procesinio sprendimo priėmimo metu nebuvo aišku, kurį poįstatyminį aktą reikia taikyti, taip pat byloje buvo įrodymų suteikiančių pagrindą priimti tokį sprendimą, todėl nevertintina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą;
  • Civilinėje byloje teismas netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – nekilnojamojo turto arešto. Atsakovas pardavė turtą ir už turtą gautus pinigus laikė ne banko sąskaitoje, o grynaisiais pinigais. Teismas tenkino prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones –į teismo depozitinę sąskaitą įnešti sumą, užtikrinančią ieškovo reikalavimą. Atsakovė nevykdė teismo paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas išnagrinėjęs bylą priėmė sprendimą tenkinti ieškinį. Tačiau iš atsakovės išieškotų lėšų nepakako patenkintam ieškiniui padengti. Ieškovas pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų. Teismas, vertindamas ar teisėjas atliko šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, nurodė, kad teismo sprendimai buvo grindžiami aktualiomis teisės normomis ir tuo metu formuota bei nepasikeitusia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, buvo įvertinti šių priemonių skyrimui esminiai klausimai, procesiniai sprendimai buvo tinkamai motyvuoti, todėl nebuvo laikoma, kad teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, todėl ieškinys atmestas;
  • Civilinėje byloje buvo pateiktas ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų dėl priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo. Teisme ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo paskirtas tuo metu kasmetinėse atostogose esančiam teisėjui, todėl ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo atliktas apytiksliai mėnesį laiko pažeidus imperatyvų terminą. Teismui, vėliau patenkinus ieškinį, atsakovas turėjo pareigą sumokėti išmokas už priverstinę pravaikštą, įskaitant ir už laiką, kurį dėl teismo veiksmų, buvo pažeistas ieškinio priėmimo terminas. Darbdavys pareiškė ieškinį dėl patirtos žalos dėl teismo neteisėtų veiksmų – priverstinės pravaikštos, sumokėtos už teismo pradelstą laikotarpį – atlyginimo. Teismas nustatė, kad ieškinio priėmimo proceso uždelsimo periodo buvo galima išvengti, neskiriant teisėjui bylos jo atostogų metu, todėl buvo padaryta šiurkšti ir akivaizdi klaida.

Apibendrinant, teisėjų atsakomybė civilinėse bylose yra itin svarbus teisinis institutas, kuris prisideda prie teisingumo sistemos patikimumo ir visuomenės pasitikėjimo teismais. Šio instituto sudėtingumas kyla iš poreikio užtikrinti pusiausvyrą tarp teisėjų nepriklausomumo ir atsakomybės, siekiant apsaugoti juos nuo nepagrįstų kaltinimų, bet tuo pačiu sudarant sąlygas užtikrinti, kad piktnaudžiavimas ar akivaizdžios klaidos būtų atitinkamai įvertintos. Vis dėlto, tai lieka labai jautri tema, nes teisėjo sprendimai dažnai susiję su įvairialypiais interesais, kuriuos visuomenė ne visada tinkamai supranta ar vertina. Tik nuoseklus visuomenės teisinis švietimas ir diskusija su gali prisidėti  prie  aiškaus suvokimo, kokia yra teisėjų atsakomybės esmė ir svarba teisinei valstybei.

Laurynas Staniulis. Rizikos apetito kaina

Pastaruoju metu rinka sulaukė ne vieno obligacijų pasiūlymo, kuris privertė nustebti dėl siūlomos grąžos dydžio. Investuotojams buvo siūlomos obligacijos, kurių pajamingumas siekė net 12 % ir daugiau. Ne išimtis ir viena sparčiausiai augusių transporto ir logistikos įmonių UAB „Integre Trans“.

2023 pavasarį UAB „Integre Trans“ išplatino 4 000 000 Eur dydžio obligacijų emisiją su įspūdingomis 12 % + 6 mėn. EURIBOR palūkanomis, kurios turėtų būti išpirktos 2026 m. gegužę. Tačiau jau 2024 m. gegužės 6 d. bendrovė informavo apie planuojamą restruktūrizavimą.

Visai neseniai rinka sulaukė žinios, kad UAB „Integre Trans“ siekis restruktūrizuotis nebuvo sėkmingas ir Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 17 d. UAB „Integre Trans“ iškėlė bankroto bylą. Vėliau Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą panaikino ir perdavė klausimą spręsti pakartotinai.

Kas laukia obligacijų savininkų.

Primintina, kad UAB „Integre Trans“ išplatintos obligacijos nebuvo užtikrintos įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis. Tai reiškia, kad bendrovės bankroto atveju obligacijų savininkai yra tiesiog bendrovės kreditoriai be jokių privilegijų.

Bankroto atveju obligacijų savininkai bendra tvarka būtų įtraukti į kreditorių eilę, o jų reikalavimai būtų tenkinami bendrai su kitais kreditoriais, tačiau tik po to, kai bus patenkinta hipotekos turėtojų, darbuotojų bei VMI ir „Sodros“ reikalavimai.

Tad šiandien galima įsigyti UAB „Integre Trans“ obligacijų su 70 % nuolaida, kas akivaizdžiai parodo investuotojų nuotaikas.

Aišku, šiuo metu prognozuoti, kaip baigsis siekis iškelti restruktūrizavimo bylą, o jeigu ji ir bus iškelta, ar pavyks restruktūrizuoti veiklą ir išvengti nemokumo, sunku, tačiau jau šiandien galima konstatuoti du dalykus:

  1. Obligacijos nustatytu terminu išpirktos nebus.
  2. Investuotojai negaus žadėtos 12 % + 6 mėn. EURIBOR grąžos.

Šiuo metu galima įsigyti UAB „Integre Trans“ obligacijų su 70 % nuolaida.

Tad norisi dar kartą priminti, kad obligacijos yra tiesiog įmonės ar vyriausybės skolos vertybinis popierius. Tai yra dokumentas, kuris obligacijos turėtojui suteikia teisę pasibaigus obligacijos laikotarpiui kreiptis į subjektą, išleidusį obligacijas. Obligacijas išleidęs subjektas privalo grąžinti investuotus pinigus. Kitaip tariant, obligacijų turėtoją ir jas išleidusį subjektą sieja elementarus paskolos santykis.

Kartais atrodo, kad obligacijų platinimas yra būdas išvengti informuotiems investuotojams nustatytų reikalavimų sudarant galimybes investuoti – įsigyti obligacijas asmenims, kurie nėra pasiruošę tinkamai įvertinti galimas rizikas. Ypač tais atvejais, kai obligacijas leidžia informuotiems investuotojams skirti kolektyvinio investavimo subjektai, buityje žinomi kaip fondai.

Esu minėjęs, kad pastaraisiais metais stebėjome tendenciją, kad platinamos obligacijos yra itin aukšto pajamingumo ir gana trumpos trukmės. Rinkoje obligacijos, kurių pajamingumas sudaro net 15 proc., iš esmės gali reikšti, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tradiciniai finansavimo būdai, kaip finansų įstaigų ar investicinių fondų teikiamos paskolos, nėra pasiekiami.

Svarbu paminėti, kad rinkoje platinamos obligacijos dažniausiai nėra užtikrinamos įkeičiamu nekilnojamuoju turtu, o kaip garantas yra siūlomas obligacijas išleidusios įmonės akcijų įkeitimas. Sprendžiant, ar toks užtikrinimas sukuria realią apsaugą, reiktų sakyti – turbūt ne.

Jei įkeičiamos akcijos, tai tikėtina, kad emitentas neturi įkeičiamo turto arba tas turtas jau yra įkeistas. Tai reiškia, kad jeigu visgi įvyksta blogiausias scenarijus ir subjektas nebegali išpirkti obligacijų, obligacijų savininkų reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ir tik tada, jeigu liktų iš ko, būtų tenkinami obligacijų savininkų reikalavimai. Todėl turbūt labai nesuklysiu teigdamas, kad tokios obligacijos savo esme yra tiesiog paskola, nesuteikianti jos savininkui jokių papildomų saugumo garantijų.

Būtina paminėti ir tai, kad obligacijos būna platinamos ir siekiant refinansuoti jau esamą obligacijų emisiją, o kaip naujos obligacijos išpirkimo šaltinis nurodoma ateityje planuojama obligacijų emisija. Toks trumpalaikių aukšto pajamingumo obligacijų modelis reiškia, kad obligacijos yra leidžiamos ne naujai veiklai finansuoti, kurios tiesioginis rezultatas būtų obligacijų išpirkimo šaltinis, o siekiant laikinai subalansuoti pinigų srautus, suformuoti nuosavo kapitalo dalį ar pan.

Natūraliai kyla klausimas, ar atėjus obligacijų išpirkimo terminui emitentas turės galimybę jas refinansuoti ir esant būtinybei aptarnauti dar brangesnes obligacijas? Turbūt ne, todėl peršasi nuomonė, kad leidžiamos obligacijos tiesiog atspindi emitentų tikėjimą teigiamu rinkos pokyčiu. Bet klausimas „o kas, jeigu…“ lieka neatsakytas.

Kartais atsakymą į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, galima išskaityti vertinant emitentą. Jei emitentas yra projektinė įmonė, kuri yra stambios įmonių grupės dalis, o obligacijų išpirkimo neužtikrina „motininė“ įmonė, galbūt galime vertinti, kad „motininė“ įmonė supranta projekto riziką ir nėra pasiruošusi bet kokia kaina vykdyti prievolių obligacijų savininkams. Aišku, tai tik prielaidos ir norisi tikėti, kad, emitentui negalint vykdyti prievolių, būtų konsoliduotos grupės jėgos obligacijoms išpirkti. Tačiau nenoras formaliai įsipareigoti palieka klausimą atvirą.

Obligacijos nėra kažkoks naujas lėšų pritraukimo būdas ir pats savaime tikrai nėra grėsmė. Obligacijos, kaip ir bet kuri kita investicija, yra susijusi su rizika, kurią kiekvienas investuotojas turi įvertinti individualiai atsižvelgdamas į savo rizikos apetitą. Tačiau bet kokiu atveju investuojant į obligacijas reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik emitentą ar užtikrinimo priemones, bet ir suprasti, kokių tikslų yra siekiama leidžiant obligacijas. Dar geriau, jei šių rizikų įvertinimą perleisite šios srities ekspertams – investiciniams fondams.

Ko galime pasimokyti?

Turbūt pagrindinė mintis, kad grąžos dydis yra proporcingas investicinei rizikai.

Obligacijos yra sudėtingas investicinis produktas, kuris nėra skirtas „buitiniams“ investuotojams.

 

Darbo sutarties nutraukimas: ką turėtų žinoti darbuotojas ir darbdavys?

Įmonių sėkmė ir pelnas priklauso nuo daugybės veiksnių, vienas iš jų – darbuotojų įsitraukimas į įmonės veiklą ir jų pasiekiami rezultatai. Sėkmingos įmonės puikiai supranta, kad konkurencingoje rinkoje svarbu turėti efektyviai dirbančią komandą, kurios kiekvienas narys prisideda prie bendrų tikslų.

Tačiau, ką daryti, kai darbuotojo darbo rezultatai neatitinka darbdavio lūkesčių? Kaip teisėtai nutraukti darbo sutartį tokiais atvejais? Ką turėtų žinoti darbuotojai, kad apsaugotų savo interesus ir išvengtų neteisėto atleidimo? Į visus šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Laura Jodeliukaitė.

Darbdaviui nustačius, kad darbuotojo darbo rezultatai nepatenkinami, o išbandymo laikotarpis dar nėra pasibaigęs, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį su darbuotoju Darbo kodekso 36 straipsnio pagrindu, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos.

„Jeigu darbuotojo išbandymo laikotarpis yra pasibaigęs, darbo sutarties su darbuotoju nutraukimas dėl darbuotojo nepatenkinamų darbo rezultatų užtrunka ilgiau ir tampa sudėtingesnis“, – pastebi teisininkė.

Pasak jos, pasibaigus darbuotojo išbandymo laikotarpiui, Darbo kodeksas suteikia darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį jeigu darbuotojas nepasiekia sutartų darbo rezultatų pagal rezultatų gerinimo planą. Darbo kodekse numatyta, kad darbuotojo darbo rezultatai gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį, jeigu darbuotojui raštu buvo nurodyti jo darbo trūkumai ir nepasiekti asmeniniai rezultatai ir buvo bendrai sudarytas rezultatų gerinimo planas, apimantis laikotarpį, ne trumpesnį negu du mėnesiai, ir šio plano vykdymo rezultatai nepatenkinami.

Teisininkė pažymi, kad norint teisėtai nutraukti darbo sutartį  darbdaviui nepakanka tik informuoti darbuotoją, kad jo darbo rezultatai yra nepatenkinami, pasak jos, būtina laikytis šios konkrečios darbo sutarties nutraukimo tvarkos:

Pirma, darbuotojui raštu turi būti nurodyti jo darbo trūkumai ir nepasiekti asmeniniai rezultatai;

Antra, darbdavys ir darbuotojas turi sudaryti rezultatų gerinimo planą ne trumpesniam nei 2 mėnesių terminui;

Trečia, suėjus numatytam rezultatų gerinimo plano įvykdymo terminui ir įvertinus plano vykdymo rezultatus bus nustatyta, kad šio plano vykdymo rezultatai yra nepatenkinami.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį:

  • Nustatyti darbo trūkumai turi būti aiškiai pristatyti ir paaiškinti darbuotojui

Darbdavys nurodydamas darbuotojui jo darbo trūkumus neturi apsiriboti nurodymu, kad darbuotojas dirba netinkamai, o nurodyti kokių konkrečių rezultatų, tikslų darbuotojas nepasiekė. Nustatytu teisiniu reguliavimo tikslas yra leisti darbuotojui pasitaisyti ir juo yra siekiama, kad darbdavys aktyviai dalyvautų vertinant darbuotojo individualius darbo rezultatų nepasiekimo priežastis bei darbuotojui būtų sudarytos visos sąlygos tinkamai įvertinti savo darbo trūkumus ir juos ištaisyti.

  • Darbuotoją reikia tinkamai informuoti apie pasekmes neįvykdžius rezultatų gerinimo plano

Kai yra sudaromas rezultatų gerinimo planas, darbdavys darbuotoją turi tinkamai informuoti apie šio plano neįvykdymo pasekmes. Iš darbdavio informavimo darbuotojas turi aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti (o ne numanyti ar atspėti), kad nepasiekus sutartų darbo rezultatų pagal rezultatų gerinimo planą, darbo sutartis su darbuotoju bus nutraukta.

  • Darbdavys neturi sudaryti rezultatų gerinimo plano vienašališkai, o turi jį suderinti kartu su darbuotoju

Darbo kodeksas reglamentuoja, kad rezultatų gerinimo planas turi būti sudarytas tiek darbuotojo, tiek darbdavio bendrai, todėl tokiam planui reikia ir darbuotojo pritarimo. Jeigu darbuotojas nepritaria tokiam planui, jo nepasirašo, o darbdavys nutraukia darbo sutartį, darbuotojo atleidimas tokiais atvejais gali būti pripažintas neteisėtu.

  • Darbuotojo rezultatų gerinimo plane nustatyti konkrečius siektinus rezultatus ir jų vertinimo kriterijus

Rezultatų gerinimo planas turi būti kuo konkretesnis. Siektini rezultatai neturi būti įvardijami kaip: dirbti efektyviau ir kt. Iš plano turi būti aišku kokius konkrečius rezultatus, tikslus darbuotojas turi pasiekti, kad išvengtų galimo atleidimo. Siekiant įvertinti ar darbdavys objektyviai vertino plano rezultatus, turi būti nustatyti aiškūs kriterijai, iš kurių būtų galima spręsti kada sudarytą rezultatų gerinimo planą bus galima laikyti įvykdytu (pavyzdžiui, ar plano įvykdymui reikia pasiekti 100 proc. atitinkamų rodiklių, ar pakanka tik didesnės jų dalies įgyvendinimo).

Anot AVOCAD teisininkės, darbuotojo rezultatų gerinimo plane neturi būti nustatyti tokie rezultatai, tikslai, kurių objektyviai nėra įmanoma pasiekti. Rezultatų gerinimo planas turi būti realiai įvykdomas, darbuotojui nustatyti tikslai įgyvendinami ir susiję su darbuotojo vykdomomis funkcijomis.

Taigi, su darbuotoju dėl nepatenkinamų jo darbo rezultatų nutraukti darbo sutartį bus galima tik tuomet  kai darbuotojas nepasieks sutartų rezultatų pagal rezultatų gerinimo planą, be to bus tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra.

Pasak teisininkės Lauros Jodeliukaitės, reikėtų nepamiršti, kad atleidžiamam darbuotojui turės būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Be to, darbuotojas turi būti įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą darbo kodekse nustatyta tvarka.

Kai darbdavio netenkina darbuotojo darbo rezultatai darbdavys taip pat gali pasiūlyti darbuotojui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Toks pasiūlymas turėtų būti pateiktas raštu, o  pasiūlyme turėtų būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbuotojo sutikimas su darbdavio pasiūlymu taip pat turėtų būti išreikštas raštu.

 

Kokie iššūkiai laukia šeimos narių paveldint turtą?

Mirus artimajam tenka išgyventi ne tik netekties skausmą, bet ir rūpintis mirusiojo palikto turto paveldėjimu ir tvarkymu. Dėl gedulo ir teisinių niuansų neišmanymo, dažnas paveldėtojas sutrinka ir nežino, kokias teises turi į velionio turtą ir kokius veiksmus privalo atlikti, siekiant priimti palikimą. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas trumpai apžvelgia esminius paveldėjimo teisės niuansus.

Paveldimas turtas priimamas visas

Pasak teisininko būtina žinoti, kad mirusiojo asmens turtą, kitaip nei gali manyti dauguma, dažnai sudaro netik materialūs dalykai (tokie kaip automobilis, namas, butas, kilnojamieji daiktai), tačiau ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), kai kurios palikėjo buvusios teisės (turtinės reikalavimo teisės, autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius), palikėjo turtinės prievolės (skolos, kiti įsipareigojimai).

Taigi, po palikėjo mirties įpėdiniams pereina visos palikėjo teisės ir pareigos, todėl palikimas gali būti priimamas tiktai visas, palikimas negali būti priimtas tik iš dalies, pavyzdžiui priimamos tik reikalavimo teisės ir materialūs daiktai, o skolos nepriimamos. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, visos teisės ir pareigos pereina įpėdiniui nepriklausomai nuo to, ar jis apie jas žinojo ar ne.

Paveldėjimas pagal įstatymą

Turtą paveldėti galima dviem būdais:

  • Pagal įstatymą
  • Pagal testamentą.

Paveldėjimas pagal įstatymą įvyksta tada, kai palikėjas nebuvo sudaręs testamento arba testamentas ar jo dalis pripažinta negaliojančiu. Civiliniame kodekse įtvirtintas baigtinis įpėdinių šešių eilių sąrašas, kurie turi teisę paveldėti pagal įstatymą. Įstatymas numato šias įpėdinių eilės:

  • Pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;
  • Antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;
  • trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;
  • ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės;
  • penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);
  • šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

Teisininkas atkreipia dėmesį į tai, kad paveldint pagal įstatymą, aukštesnės eilės įpėdiniai turi pirmumą paveldėti palikėjo turtą lygiomis dalimis. Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi tik jeigu aukštesnės eilės įpėdiniai nepriėmė palikimo arba šių tiesiog nėra.

„Pagal nurodytą tvarką būtų galima pamodeliuoti situaciją. Tarkim mirusysis turėjo tris vaikus, tokiu atveju kiekvienas vaikas atitinkamai paveldėtų 1/3 viso mirusiojo turtą. Jeigu du vaikai atsisakytų priimti palikimą, visas turtas atitektų likusiam vaikui. Antros eilės įpėdiniai (tėvai, vaikaičiai) paveldėtų tik tokiu atveju jei nei vienas iš mirusiojo vaikų nepriimtų palikimo. Taip pat paminėtina, kad įvaikiai yra prilyginami mirusiojo vaikams pagal kilmę ir jie paveldi pagal bendrą palikėjų vaikams nustatytą tvarką“, – pabrėžia Rokas Puodžiūnas.

Sutuoktinio paveldėjimas

Mirusiojo sutuoktinis nėra nurodytas nei vienoje eilėje, nes pergyvenęs sutuoktinis nėra laikomas įpėdiniu. „Tačiau tai nereiškia, kad sutuoktinis neturi jokios teisės į paliktą turtą, pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal specialią teisę kartu su pirmos arba antros eilės įpėdiniais“, – sako AVOCAD teisininkas. Tuo siekiama užtikrinti, kad didžioji palikimo turto dalis pereitų mirusiojo asmens vaikams. Sutuoktinio paveldėjimo tvarka:

  • Jei sutuoktinis paveldi su pirmos eilės įpėdiniais, jis paveldi 1/4 palikimo su sąlyga jei įpėdinių ne daugiau kaip trys neįskaitant sutuoktinio.
  • Jeigu pirmos eilės įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais.
  • Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo.
  • Jeigu pirmos ir antros eilės įpėdinių nėra arba šie nepriima palikimo, tada – žemesnių eilių įpėdiniai nepaveldi, o visą palikimą paveldi pergyvenęs sutuoktinis.

„Taigi, jeigu dar kartą pažvelgtume į prieš tai nagrinėtą situaciją, kad mirusysis turėjo tris vaikus ir pridėtume sutuoktinę, tai pagal paminėtas taisykles visi 3 vaikai ir sutuoktinė paveldėtų lygiai po vieną ketvirtadalį viso palikimo. Sutuoktinis paveldėtų ketvirtadalį turto ir tuo atveju jei tik 1 vaikas nuspręstų priimti palikimą“, – atkreipia dėmesį Rokas Puodžiūnas.

Paveldėjimas pagal testamentą

Paveldėjimas pagal įstatymą neįvyksta, jeigu buvo sudarytas testamentas. Asmuo, nusprendęs sudaryti testamentą, turi teisę palikti savo turtą bet kuriems asmenims. Jais gali būti tiek asmenys, priklausantys įpėdiniams pagal įstatymą, tiek jiems nepriklausantys.

Pasak teisininko, būtina žinoti, kad testatorius nėra visiškai laisvas palikti visą savo turtą tretiesiems asmenims ir visiškai pamiršti likusius šeimos narius. Tais atvejais, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, nušalina nuo palikimo, tokiems asmenims suteikiama teisė į privalomąją palikimo dalį.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką, šeimos narys, norintis pasinaudoti teise į privalomąją palikimo dalį turi atitikti visas šias sąlygas:

  1. Turi patekti į nustatytų asmenų ratą t. y. asmuo yra palikėjo vaikas (įvaikis), sutuoktinis, tėvas (įtėvis) (subjektų ratą apibrėžianti sąlyga);
  2. asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas (išlaikymo reikalingumo sąlyga);
  3. palikėjas testamentu šiam asmeniui neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (privalomosios turto dalies dydžio sąlyga).

Teismas privalo įvertinti visą palikimo atsiradimo dieną asmens turtinę padėtį ir konstatuoti, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinųjų savo poreikių.

Palikimo priėmimas

Palikimas gali būti priimamas pateikiant pareiškimą notarui arba pradėjus turtą faktiškai valdyti. Kadangi siekiant įrodyti, kad palikimas buvo priimtas faktiškai jį valdant tektų kreiptis į teismą ir pateikti įrodymus, kad palikimas buvo valdomas, naudojamas arba disponuojamas kaip savas. Todėl paprastesnis būdas yra kreiptis su pareiškimu į palikimo vietos atsiradimo notarą.

Pareiškimas turi būti paduodamas per 3 mėn. nuo palikėjo mirties. Įstatymas numato teisę įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, jį atnaujinti kreipiantis į teismą, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kartu su pareiškimu apie palikimo priėmimą pateikiami dokumentai, kurie pagrįstų įpėdinio teisę paveldėti (mirties liudijimas, giminystės ryšį įrodantys dokumentai ir kt.).

Notaras patikrina Testamentų registre ar buvo sudarytas testamentas. Jei testamentas buvo sudarytas, notaras paskiria testamento skelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims.

Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas praėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.

Pasak teisininko, į paveldimo turto sudėtį patenka ir palikėjo buvę įsipareigojimai (skolos). Todėl gali pasitaikyti tokių atvejų, kad palikėjo skolos viršija paveldimo turto vertę ir tokiu atveju už palikėjo skolas įpėdiniui tenka atsakyti visu savo asmeniniu turtu. Gali atrodyti, kad vienintelis būdas išvengti tokios situacijos yra atsisakyti palikimo arba jo nepriimti. Tačiau prieš priimant paliki įpėdinis ne visada žino tikslios skolų sumos ir kreditorių skaičiaus. Todėl įpėdinis gali nuspręsti priimti palikimą pagal apyrašą, tokiu būdų apribodamas savo atsakomybę už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu.

Norėdamas priimti palikimą pagal apyrašą, įpėdinis turi išreikšti tokį norą paduodamame pareiškime dėl palikimo priėmimo. Asmeniui kreipiantis į notarą dėl palikimo priėmimo, notaras turėtų išaiškinti palikimo priėmimo formas ir jų teisines pasekmes. Jeigu yra kelis įpėdiniai ir bent vienas iš jų priėmė palikimą pagal turto apyrašą, tai laikoma, kad visi įpėdiniai palikimą priėmė pagal turto apyrašą.

Notaras išduoda vykdomąjį pavedimą dėl turto apyrašo sudarymo, kurį įpėdinis ne vėliau kaip per dvi savaites turi pateikti antstoliui. Antstolis turi sudaryti turto apyrašą per vieną mėnesį, o kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug palikėjo kreditorių – per tris mėnesius.

Individualios įmonės paveldėjimas

Pasak AVOCAD teisininko, įstatymas numato tam tikrą paveldėjimo specifiką, kai objektas yra individuali įmonė. Kelių asmenų paveldėtą individualią (personalinę) įmonę pirmenybės teise gauti natūra turi tas įpėdinis, kuris pats nori ir gali tvarkyti paveldėtą įmonę. Šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į gaunančio įmonę natūra galimybę atsiskaityti su kitais įpėdiniais. Notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, turi išsiaiškinti, kokia yra visų įpėdinių pozicija dėl noro ir galimybių tvarkyti paveldimą įmonę. Nepavykus susitarti, ginčą nagrinėti tektų teisme.

Taigi, siekiant tinkamai priimti palikimą patartina pirmiausia kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą, kuri yra nustatoma pagal paskutinę palikėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Notaro biuro adresą galima surasti šiame puslapyje: https://www.notarurumai.lt/. O esant ginčams dėl palikimo kylaičiams tarp įpėdinių arba abejojant notaro atliekamų veiksmų teisėtumu, būtina kreiptis advokatų pagalbos.

Ką būtina žinoti perkant loftą?

Pirmoji loftų banga Lietuvoje praūžė daugiau nei prieš dešimtmetį. Tuo metu šia naujiena labiausiai žavėjosi žmonės, kurie siekė įsigyti savo gyvenamąjį plotą kiek pigiau, taip pat menininkai, ieškantys nestandartinių erdvių. Maža kaina ir erdvės nusverdavo visas kitas abejones ir neaiškumus.

Įsigijus patalpas naujieji savininkai susidūrė su aibe problemų – patalpos dažnu atveju buvo registruotos, kaip administracinės ar kitos paskirties, dėl to savininkams buvo skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis, žmonės negalėjo deklaruoti savo gyvenamosios vietos, kredito įstaigos taikydavo mažiau palankias finansavimo sąlygas, patalpų statuso keitimas truko nemažai laiko, o neretu atveju buvo ir išvis neįmanomas.

„Taigi, prieš įsigyjant loftą, pirmiausiai vertėtų įsitikinti, ką įsigyjate ir ar tai nėra negyvenamosios paskirties patalpos, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis

Administracinių nusižengimų kodeksas nustato, jog statinio ir jo patalpų naudojimas ne pagal paskirtį užtraukia baudą nuo 280 iki 3000 eurų. Pakartotinis – nuo 400 Eur iki 6000 Eur. „Pažeidimą nustatyti ganėtinai sunku ir iki šiol praktikoje baudų nepasitaikė, tačiau apie šią galimybę kiekvienas įsigyjantis negyvenamosios paskirties patalpas ir ketindamas jose nuolat gyventi, turi žinoti“, – perspėja teisininkas.

Pasak Lauryno Staniulio, be paminėtų rūpesčių, apie loftų savininkai gali susidurti  su dar sudėtingesniais klausimais dėl bendrojo naudojimo objektų ar objektų priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų pagal nustatytą naudojimosi tvarką, priežiūros.

Pavyzdžiui, prabėgus kuriam laikui nuo pirmojo remonto, kyla klausimai: o kas vis tik turi prižiūrėti ir rūpintis pastato, kuriame įsikūrę loftai, bendrosiomis konstrukcijomis, kieno lėšomis organizuoti stogo remonto darbus, keisti ar remontuoti vandentiekio ir nuotekų tinklus?

Pasak advokato, iš vienos pusės atrodo labai paprasta ir suprantama – Civiliniame kodekse yra aiškiai nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Sprendimai tokiu atveju gali būti priimami balsų dauguma. Tačiau ši norma yra taikoma tik tada, kai yra suformuotos ir įregistruotos savarankiškos patalpos.

Tačiau kai kuriais atvejai loftai yra parduodami ne kaip atskirti turtiniai vienetai, o kaip dalinės nuosavybės objektai su nustatyta naudojimosi tvarka. Tokiu atveju, bet kokie klausimai, susiję su turto priežiūra ar remontu, turi būti sprendžiami vienbalsiai, išskyrus atvejus, kai šalinama avarinė būklė.

Šiuo atveju galioja teisės norma, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

„Taigi, nusprendus perdažyti laiptinės sienas, pakeisti sugedusią spyną ar atlikti kitą smulkų darbą, kuris nesusijęs su avarinės būklės šalinimu, bus reikalinga gauti visų bendrasavininkų sutikimą, o sutikimo nedavęs bendraturtis, ne tik neturės pareigos atlyginti išlaidų, bet ir galės trukdyti atlikti darbus“, – perspėja advokatas.

Dar keblesnė situacija būtų nusprendus atlikti darbus, kuriems reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, nes statybą leidžiantis dokumentas yra išduodamas tik visų bendraturčių prašymu, o atsisakiusio bendraturčio nepavyks priversti net ir teismo tvarka.

Pasak Lauryno Staniulio, tai tikrai nereiškia, kad loftas negali būti naudojamas kaip gyvenamoji vieta, tačiau priimant sprendimą įsigyti negyvenamosios paskirties turtą, o ypač kai yra įgyjama dalis nuosavybės, būtina įvertinti visus tokio objekto pliusus ir minusus.

 

Ar išpirkdami automobilį turite teisę į kredito kainos sumažinimą?  

Norėdami įsigyti automobilį, dažnai naudojamės įvairiomis finansavimo priemonėmis. Vienos populiariausių yra automobilio nuomos ar išperkamosios nuomos sutartys.  Ką  apie šias sutartis būtina žinoti ir kokie dažniausiai kyla nesusipratimai, kuomet finansuojamą automobilį norima išsipirkti anksčiau, tikintis sutaupyti, komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnysis teisininkas, advokatas Eimantas Čepas.

Pasak advokato, sudarant automobilio nuomos ar išperkamosios nuomos sutartis, automobilio pirkėjas įprastai gali rinktis ar sutarties galiojimo laikotarpiu mokėti tik mėnesines įmokas ir sutarties termino pabaigoje neįsigyti automobilio ar vis dėlto sumokėti likutinę automobilio vertę ir naudotą automobilį įgyti asmeninės nuosavybės teise.

Čia svarbu paminėti, kad šiuo atveju kalbama apie nuomos ar išperkamosios nuomos sutartis, sudaromas tarp vartotojo ir verslininko. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas yra fizinis asmuo, sudarantis sandorius su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiems interesams tenkinti. Vartotojas, sudarant sutartis su verslininku, yra laikomas silpnesniąja sandorio šalimi, todėl įstatymuose numatytos papildomos vartotojo teisių apsaugos priemonės.

Vartojimo kredito įstatymas yra vienas iš įrankių, skirtų ginti vartotojo, ketinančio prisiimti finansinių įsipareigojimų, interesus. Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta vartotojo teisė bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

Taigi, sudarius atitinkamą sutartį bei nusprendus finansuojamą automobilį įsigyti nuosavybėn anksčiau nei sutartyje numatytas galutinis sutarties įvykdymo terminas, įprastai tikimasi sutaupyti automobilio nuomos ar išperkamosios nuomos sutarties galiojimo metu mokėtinų palūkanų dalies. Tačiau pasitaiko atvejų, kai išreiškus tokį norą automobilio finansuotojas paprašo sumokėti ne tik likutinę automobilio vertę, bet ir palūkanas už visą iš anksto numatytą sutarties galiojimo laikotarpį.

„Tokioms situacijoms susidaryti pagrindo suteikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, pagal kurias šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, tačiau netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, šiuo atveju automobilio“, – pažymi E. Čepas.

Finansavimo sutartys įprastai būna iš anksto parengtos kredito davėjo. Sąlyga, kad pasibaigus sutarčiai nebus būtina įsigyti automobilio už likusią jo vertę ir tai priklausys tik nuo pirkėjo noro, dažnam vartotojui gali pasirodyti patraukli. Tačiau tuo pasinaudojęs finansuotojas, nuomos ar išperkamosios nuomos standartinėje sutartyje formaliai numatęs sąlygą, jog vartotojas neturi pareigos įgyti automobilį ar jis tokią teisę įgyja tik išreiškęs valią atskiru pranešimu, gali siekti išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo, sudarančių galimybę vartotojui anksčiau termino įvykdžius sutartį sutaupyti nemokant dalies palūkanų. Tokia nuostata kredito davėjui neabejotinai laikytina naudinga, kadangi jis užsitikrina, jog vartotojas net ir anksčiau termino nusprendęs grąžinti kreditą, turės sumokėti visas iš anksto aptartas palūkanas už visą sutarties terminą.

Vienodą teismų praktiką Lietuvoje formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad vertinant ar finansuotojas tokiose sutartyse nenumatydamas pirkėjui pareigos įsigyti automobilį nesiekia išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo bei galimai nepagrįstai pasipelnyti iš vartotojo, turi būti atsižvelgiama į tai, kokiu tikslu pirkėjas sudaro tokias sutartis. Šiuo atveju paprastai vartotojo tikslas būna aiškus, įsigyti automobilį, už jį mokėtinas sumas išdėstant per tam tikrą laikotarpį.

Teismo nuomone, kai minėtoje sutartyje nėra sąlygos reikalaujančios vartotojo įgyti nuosavybės teisę į automobilį ir šios aplinkybės su juo nebuvo individualiai aptartos arba iš kitų aplinkybių galima spręsti, jog nuomos ar išperkamosios nuomos sutarties sąlygomis buvo siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo, Vartojimo kredito įstatymo nuostatos tokioms sutartims turi būti taikomos ir vartotojų teisės bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį bei sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą turi būti ginamos.

Vartotojo teisė bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį taip pat neturėtų būti maišoma su kredito sutarties pakeitimu. Tai reiškia, kad vartotojas gali savarankiškai nuspręsti anksčiau laiko įvykdyti visus kredito įsipareigojimus ir tokiu atveju iš jo negali būti reikalaujama persitarti dėl suteikto finansavimo sąlygų.

Pasak AVOCAD advokato Eimanto Čepo, nepaisant galimo kredito davėjų nesąžiningo elgesio nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyse nenustatant pareigos įsigyti automobilio, siekiant formaliai išvengti Vartojimo kredito nuostatų taikymo, vartotojas, nusprendęs prieš terminą išpirkti sutarties objektu esantį automobilį, turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, t. y. į palūkanų perskaičiavimą automobilio išpirkimo momentu, tokiu būdu sumažinant bendrą mokėtiną palūkanų kainą.

 

 

Nesutarimai tarp įmonės akcininkų: ar gali vadovas riboti informaciją?

Viena pamatinių teisių, kurią akcijos suteikia jos turėtojams – tai teisė dalyvauti bendrovės valdyme. Kad akcininkas galėtų dalyvauti, valdant uždarąją akcinę bendrovę, natūralu, kad jam reikalinga gauti ir susipažinti su bendrovės dokumentais bei informacija, kuri gali turėti reikšmės, priimant su bendrovės valdymu, plėtra, investavimu susijusius sprendimus. Kai santykiai tarp akcininkų ir bendrovės valdymo organų yra geri, paremti pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu – viskas paprasta. Tačiau, kaip yra tais atvejais, kai santykiai yra komplikuoti – ar bendrovės vadovas ar valdyba turi galimybę riboti akcininkų teisę į informaciją? Apie tai kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Sandra Mickienė.

Nors akcininkai investuoja į bendrovės kapitalą savo lėšas ir atrodytų vien dėl šios priežasties turėtų turėti teisę į visą su bendrovės veikla susijusią informaciją, tačiau realybė yra tokia, kad akcininkų teisė į informaciją nėra neribota. Įstatyme numatyta trejopo pobūdžio informacija, kurią akcininkai gali reikalauti pateikti:

Pirma, akcininkas turi teisę į bendro pobūdžio Įstatyme konkrečiai įvardytą informaciją (tokia informacija laikomi: įstatai, metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkiniai, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai ir  visi kiti bendrovės dokumentai, kurie turi būti vieši pagal įstatymus). Kadangi tai yra viešai prieinama informacija, ji neturėtų būti priskirtina bendrovės komercinei ar gamybinei paslapčiai ar konfidencialiai informacijai, todėl bendrovė neturėtų atsisakyti jos suteikti akcininkui. Tai reiškia, kad šią informaciją (šiuos dokumentus) bendrovė privalo pateikti bendrovės akcininkams susipažinti visais atvejais.

Antra, akcininkas turi teisę į kitą informaciją ir dokumentus, kurie yra konkrečiai nuodyti bendrovės įstatuose. Kitaip tariant, jeigu bendrovės įstatuose nurodyti papildomi bendrovės dokumentai, su kuriais akcininkai turi teisę susipažinti, tai bendrovė privalės pateikti akcininkams susipažinti ir šiuos dokumentus, jeigu akcininkai to pareikalaus.

Trečia, informacija ir dokumentai, kurie akcininkui būtini, vykdant kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Į šią kategoriją patenka visi dokumentai, susiję su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija. Akcininkas, siekdamas gauti iš bendrovės šio pobūdžio informaciją, turėtų pagrįsti, kokiems teisės aktų reikalavimams vykdyti informacija yra reikalinga. Jei akcininkas neįrodo (nepagrindžia), kokiems teisės aktų reikalavimams vykdyti konfidenciali informacija jam yra reikalinga, bendrovė gali atsisakyti suteikti akcininkui šią informaciją.

Taigi, atsakymas į klausimą, ar bendrovės vadovas turi galimybę riboti akcininkų teisę į informaciją, būtų toks: įstatymas numato bendrovėms galimybę atsisakyti pateikti informaciją bei dokumentus, kai pastarieji yra susiję su bendrovės komercine  ar gamybine paslaptimi iar konfidencialia informacija.

Ko gero, daugiausia problemų, susijusių su akcininkų teisės į informaciją įgyvendinimu, kyla tuomet, kai bendrovės veiklą vykdo pagal pavyzdinius įstatus. Pirmiausia, pavyzdiniai įstatai nenumato jokių papildomų dokumentų, su kuriais akcininkui būtų leidžiama susipažinti, jam to pareikalavus. Nors pavyzdiniuose įstatuose numatyta, kad akcininkas turi teisę susipažinti su visais bendrovės dokumentais, tačiau juose kitu sakiniu taip pat įtvirtinta, kad bendrovė gali atsisakyti sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti dokumentų, susijusių su bendrovės komercine paslaptimi, konfidencialia informacija, kopijas. Kitaip tariant, pavyzdiniai įstatai numato tokius pat ribojimus dėl informacijos suteikimo akcininkams, kaip ir Įstatymas. Todėl akcininkas pagal tokius pavyzdinius įstatus be suvaržymų galėtų gauti tik viešai prieinamus dokumentus, o dėl visos kitos informacijos bendrovė turi teisę atsisakyti pateikti akcininkui jo prašomą papildomą informaciją bei dokumentus.

Taigi, jeigu bendrovė veikia pagal pavyzdinius įstatus, ir bendrovėje yra tik du akcininkai (vienas iš jų – ne tik akcininkas, bet taip pat ir bendrovės vadovas, turintis, pavyzdžiui, didesnį ar lygiavertį akcijų paketą), kurių santykiai yra pašliję, akivaizdu, kad tokie pavyzdiniai įstatai, kurių pagrindu bendrovė vykdo veiklą, įgalina akcininką, turintį ir vadovo statusą, manipuliuoti situacija ir nesuteikti kitam akcininkui visų jo prašomų duomenų, prisidengiant konfidencialios informacijos, taip pat komercinių (gamybinių paslapčių) apsauga. Akcininkas, turintis mažesnį / lygiavertį akcijų paketą, netgi neturi galimybės tokio vadovo atšaukti iš pareigų. Akivaizdu, kad tokie akcininkai atsiduria nelygiavertėje padėtyje: vienas akcininkas, būdamas ir įmonės vadovu, turi galimybę prieiti prie visų įmonės duomenų, įskaitant finansinius dokumentus, komercines paslaptis ir t.t., kai tuo tarpu kitam akcininkui tokia teisė gali būti (pagrįstai ar nepagrįstai) apribota.

Kaip apsisaugoti nuo tokių situacijų?

Pirmiausia siūlytume steigti bendroves ne pagal pavyzdinius, bet individualizuotus įstatus, kuriuose galima išplėsti akcininkams privalomai teiktinos informacijos  ar dokumentų sąrašą. Individualizuoti įstatai akcininkams būtų naudingi ne tik šiuo aspektu, bet ir, siekiant apriboti vadovo kompetenciją, kuri, veikiant pagal pavyzdinius įstatus, yra ganėtinai plati (pavyzdžiui, bendrovės vadovas, vadovaudamasis pavyzdiniais įstatais, gali vienvaldiškai sudaryti bet kokias sutartis dėl ilgalaikio turto perleidimo, investavimo, nuomos, įsigijimo, įkeitimo, hipotekos, laidavimo ar garantavimo, nepriklausomai nuo šio turto balansinės vertės ar turto pardavimo kainos, ir jam nėra reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas).

Jeigu akcininkams pavyzdiniai įstatai yra patogūs dėl paprastesnių procedūrų, juos keičiant (keitimas galimas elektroniniu būdu per Registrų centro savitarnos sistemą), bei mažesnių kaštų (keičiant per Registrų centro savitarną, jų nereikia tvirtinti notariškai), kitas variantas, kaip būtų galima išplėsti teiktinos informacijos akcininkams sąrašą, būtų akcininkų sutarties sudarymas. Joje būtų galima ne tik išplėsti akcininkams privalomai teiktinos informacijos sąrašą, bet ir sureguliuoti informacijos realizavimo tvarką, įtvirtinti akcininkų kompetencijų pasidalijimą, riboti vadovo kompetenciją, numatant, kokiems sprendimams reikalingas gauti, pavyzdžiui, visų akcininkų pritarimas, numatyti vadovo keitimo tvarkos specifines sąlygas, įgalinančias veiksmų imtis ir tuos akcininkus, kurie turi mažesnį arba lygiavertį akcijų paketą ir t.t.

Jei tiek individualizuotų įstatų, tiek akcininkų sutarties sudarymas nėra įmanomas dėl konfliktiškų akcininkų santykių ar kitų aplinkybių, bendrovei atsisakius suteikti akcininkui jo prašomą informaciją, akcininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti įpareigoti bendrovę pateikti jo prašomą informaciją.

Kada kreiptis į teismą?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste yra pateikęs reikšmingų išaiškinimų, kuriuos verta apsvarstyti, sprendžiant dėl kreipimosi į teismą ir galimybių apginti savo, kaip akcininko, galimai pažeistas teises:

  • Nors įstatymas suteikia teisę bendrovei atsisakyti sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir pateikti dokumentų, susijusių su bendrovės komercine paslaptimi, konfidencialia informacija, kopijas, tačiau ši bendrovės teisė nėra absoliuti. Nepakanka vien deklaratyvaus teiginio, kad akcininko reikalaujami pateikti dokumentai yra susiję su komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija. Bendrovei tenka pareiga įrodyti, kad informacija ar  dokumentai, kurią akcininkas reikalauja atskleisti, yra susiję su jos komercine  paslaptimi ar konfidencialia informacija. Teismai kiekvienu atveju vertina, ar pagrįstai informacija yra priskirtina komercinei paslapčiai ar konfidencialiai informacijai.
  • Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, iš esmės keliami trys reikalavimai: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Komercine paslaptimi laikoma informacija, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Taigi tam, kad konfidenciali informacija atitiktų komercinės paslapties požymius, ji visų pirma turi turėti tam tikrą vertę, o aplinkybė, kad informacija nėra viešai skelbiama dar nereiškia, kad ji turi komercinę vertę.
  • Bendrovė taip pat turėtų pagrįsti, kad toks informacijos ar dokumentų, susijusių su jos komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, kopijų pateikimas akcininkui darytų žalą bendrovei ar kitaip pažeistų bendrovės teisėtus interesus.
  • Sąvoka „teisės aktų reikalavimų vykdymas“ apima ir akcininko interesą bei poreikį gauti informaciją ir savo, kaip akcininko, teisės dalyvauti valdant bendrovę įgyvendinimo tikslais, todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą ir reikalaudamas įpareigoti bendrovę pateikti jo prašomą informaciją, kaip pagrindą gali tiesiog abstrakčiai nurodyti savo teisę dalyvauti valdant bendrovę, kitaip tariant, jam nėra būtina nurodyti konkrečią teisės akto nuostatą, kurios pagrindu jis reikalauja bendrovės pateikti jo prašomą informaciją.