Pastaruoju metu rinka sulaukė ne vieno obligacijų pasiūlymo, kuris privertė nustebti dėl siūlomos grąžos dydžio. Investuotojams buvo siūlomos obligacijos, kurių pajamingumas siekė net 12 % ir daugiau. Ne išimtis ir viena sparčiausiai augusių transporto ir logistikos įmonių UAB „Integre Trans“.
2023 pavasarį UAB „Integre Trans“ išplatino 4 000 000 Eur dydžio obligacijų emisiją su įspūdingomis 12 % + 6 mėn. EURIBOR palūkanomis, kurios turėtų būti išpirktos 2026 m. gegužę. Tačiau jau 2024 m. gegužės 6 d. bendrovė informavo apie planuojamą restruktūrizavimą.
Visai neseniai rinka sulaukė žinios, kad UAB „Integre Trans“ siekis restruktūrizuotis nebuvo sėkmingas ir Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 17 d. UAB „Integre Trans“ iškėlė bankroto bylą. Vėliau Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą panaikino ir perdavė klausimą spręsti pakartotinai.
Kas laukia obligacijų savininkų.
Primintina, kad UAB „Integre Trans“ išplatintos obligacijos nebuvo užtikrintos įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis. Tai reiškia, kad bendrovės bankroto atveju obligacijų savininkai yra tiesiog bendrovės kreditoriai be jokių privilegijų.
Bankroto atveju obligacijų savininkai bendra tvarka būtų įtraukti į kreditorių eilę, o jų reikalavimai būtų tenkinami bendrai su kitais kreditoriais, tačiau tik po to, kai bus patenkinta hipotekos turėtojų, darbuotojų bei VMI ir „Sodros“ reikalavimai.
Tad šiandien galima įsigyti UAB „Integre Trans“ obligacijų su 70 % nuolaida, kas akivaizdžiai parodo investuotojų nuotaikas.
Aišku, šiuo metu prognozuoti, kaip baigsis siekis iškelti restruktūrizavimo bylą, o jeigu ji ir bus iškelta, ar pavyks restruktūrizuoti veiklą ir išvengti nemokumo, sunku, tačiau jau šiandien galima konstatuoti du dalykus:
- Obligacijos nustatytu terminu išpirktos nebus.
- Investuotojai negaus žadėtos 12 % + 6 mėn. EURIBOR grąžos.
Šiuo metu galima įsigyti UAB „Integre Trans“ obligacijų su 70 % nuolaida.
Tad norisi dar kartą priminti, kad obligacijos yra tiesiog įmonės ar vyriausybės skolos vertybinis popierius. Tai yra dokumentas, kuris obligacijos turėtojui suteikia teisę pasibaigus obligacijos laikotarpiui kreiptis į subjektą, išleidusį obligacijas. Obligacijas išleidęs subjektas privalo grąžinti investuotus pinigus. Kitaip tariant, obligacijų turėtoją ir jas išleidusį subjektą sieja elementarus paskolos santykis.
Kartais atrodo, kad obligacijų platinimas yra būdas išvengti informuotiems investuotojams nustatytų reikalavimų sudarant galimybes investuoti – įsigyti obligacijas asmenims, kurie nėra pasiruošę tinkamai įvertinti galimas rizikas. Ypač tais atvejais, kai obligacijas leidžia informuotiems investuotojams skirti kolektyvinio investavimo subjektai, buityje žinomi kaip fondai.
Esu minėjęs, kad pastaraisiais metais stebėjome tendenciją, kad platinamos obligacijos yra itin aukšto pajamingumo ir gana trumpos trukmės. Rinkoje obligacijos, kurių pajamingumas sudaro net 15 proc., iš esmės gali reikšti, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tradiciniai finansavimo būdai, kaip finansų įstaigų ar investicinių fondų teikiamos paskolos, nėra pasiekiami.
Svarbu paminėti, kad rinkoje platinamos obligacijos dažniausiai nėra užtikrinamos įkeičiamu nekilnojamuoju turtu, o kaip garantas yra siūlomas obligacijas išleidusios įmonės akcijų įkeitimas. Sprendžiant, ar toks užtikrinimas sukuria realią apsaugą, reiktų sakyti – turbūt ne.
Jei įkeičiamos akcijos, tai tikėtina, kad emitentas neturi įkeičiamo turto arba tas turtas jau yra įkeistas. Tai reiškia, kad jeigu visgi įvyksta blogiausias scenarijus ir subjektas nebegali išpirkti obligacijų, obligacijų savininkų reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ir tik tada, jeigu liktų iš ko, būtų tenkinami obligacijų savininkų reikalavimai. Todėl turbūt labai nesuklysiu teigdamas, kad tokios obligacijos savo esme yra tiesiog paskola, nesuteikianti jos savininkui jokių papildomų saugumo garantijų.
Būtina paminėti ir tai, kad obligacijos būna platinamos ir siekiant refinansuoti jau esamą obligacijų emisiją, o kaip naujos obligacijos išpirkimo šaltinis nurodoma ateityje planuojama obligacijų emisija. Toks trumpalaikių aukšto pajamingumo obligacijų modelis reiškia, kad obligacijos yra leidžiamos ne naujai veiklai finansuoti, kurios tiesioginis rezultatas būtų obligacijų išpirkimo šaltinis, o siekiant laikinai subalansuoti pinigų srautus, suformuoti nuosavo kapitalo dalį ar pan.
Natūraliai kyla klausimas, ar atėjus obligacijų išpirkimo terminui emitentas turės galimybę jas refinansuoti ir esant būtinybei aptarnauti dar brangesnes obligacijas? Turbūt ne, todėl peršasi nuomonė, kad leidžiamos obligacijos tiesiog atspindi emitentų tikėjimą teigiamu rinkos pokyčiu. Bet klausimas „o kas, jeigu...“ lieka neatsakytas.
Kartais atsakymą į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, galima išskaityti vertinant emitentą. Jei emitentas yra projektinė įmonė, kuri yra stambios įmonių grupės dalis, o obligacijų išpirkimo neužtikrina „motininė“ įmonė, galbūt galime vertinti, kad „motininė“ įmonė supranta projekto riziką ir nėra pasiruošusi bet kokia kaina vykdyti prievolių obligacijų savininkams. Aišku, tai tik prielaidos ir norisi tikėti, kad, emitentui negalint vykdyti prievolių, būtų konsoliduotos grupės jėgos obligacijoms išpirkti. Tačiau nenoras formaliai įsipareigoti palieka klausimą atvirą.
Obligacijos nėra kažkoks naujas lėšų pritraukimo būdas ir pats savaime tikrai nėra grėsmė. Obligacijos, kaip ir bet kuri kita investicija, yra susijusi su rizika, kurią kiekvienas investuotojas turi įvertinti individualiai atsižvelgdamas į savo rizikos apetitą. Tačiau bet kokiu atveju investuojant į obligacijas reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik emitentą ar užtikrinimo priemones, bet ir suprasti, kokių tikslų yra siekiama leidžiant obligacijas. Dar geriau, jei šių rizikų įvertinimą perleisite šios srities ekspertams – investiciniams fondams.
Ko galime pasimokyti?
Turbūt pagrindinė mintis, kad grąžos dydis yra proporcingas investicinei rizikai.
Obligacijos yra sudėtingas investicinis produktas, kuris nėra skirtas „buitiniams“ investuotojams.
