Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl daugiabučių kiemų parkavimo: gyventojai gali nustatyti naudojimosi tvarką parkavimo aikštelei, kuri jiems nepriklauso 

 

Daugiabučių namų savininkai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir turėdami teisėtą poreikį naudotis kieme esančia parkavimo aikštele, net jei ji priklauso kitam savininkui,  gali reikalauti nustatyti tokiai aikštelei naudojimosi tvarką ir mokėtiną kompensaciją. Tai 2025 metų  gegužės 6 d. paskelbtoje nutartyje konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Neretai vystytojams plėtojant daugiabučių ar individualių namų kvartalų projektus nuosavose sklypuose, pasitaiko atvejų, kai parduodant butus ar namus pagrindiniams objektams aptarnauti skirtos erdvės proporcingai nepaskirstomos gyventojams, pavyzdžiui parkavimo aikštelės ar privažiavimo keliai. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, šis kasacinio teismo sprendimas – svarbus signalas tiek gyventojams, tiek NT vystytojams. ”Ši byla tampa precedentu, leidžiančiu aiškiau apibrėžti teisėtą naudojimosi kitam subjektui priklausančia infrastruktūra pagrindą, ypač kai kalbama apie ilgalaikį naudojimąsi ir viešąjį interesą“, – pažymi advokatas.

Kas turi teisę naudotis kiemo aikštele?

LAT nagrinėtos bylos aplinkybės atskleidė, kad prie daugiabučio namo esanti parkavimo aikštelė nuosavybės teise priklauso privačiam juridiniam asmeniui – UAB, tačiau ja jau daugelį metų naudojasi gyvenamojo namo gyventojai, kadangi pagal detaliojo planavimo dokumentus, įgyvendinant reikalavimą užtikrinti tam tikrą parkavimo vietų skaičių, ji buvo numatyta aptarnauti pagrindinį objektą – daugiabutį. UAB  teigė, kad gyventojai neteisėtai užėmė jų teritoriją ir reikalavo nutraukti naudojimąsi ja.

Tačiau Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tokiose situacijose svarbu vertinti dėl kokių priežasčių gyventojai naudojasi aikštele, ar tai būtina tinkamam daugiabučio eksploatavimui, ir ar egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti tokią aikštelę daugiabučio namo priklausiniu.

Svarbiausiai – proporcingumas ir sąžiningumas

Teismas išaiškino, kad vien tai, jog parkavimo aikštelė nėra bendrojo naudojimo objektas, savaime nereiškia, kad gyventojai neturi teisės į jos naudojimą.

„Gyventojų naudojimasis parkavimo aikštele, priklausančia kitam juridiniam asmeniui, gali būti pagrįstas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kai toks naudojimas yra būtinas daugiabučio namo funkcionavimui, o žala savininkui atlyginama“, –  teigiama nutartyje.

Teismas pabrėžė, kad būtina įvertinti visas aplinkybes – ar aikštelė faktiškai reikalinga gyventojų poreikiams, ar gyventojai siekė susitarti dėl kompensacijos, ar ji nustatyta pagrįstai.

Pasak advokato Eimanto Čepo, situacijose, kai žemės ar statinio savininkas sutinka su naudojimu, o šalys susitaria dėl protingos kompensacijos – naudojimosi tvarka laikytina teisėta ir pagrįsta.

Jo nuomone, ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis gali turėti reikšmingų pasekmių visos Lietuvos miestų gyventojams, ypač tankiai urbanizuotose teritorijose, kur infrastruktūros plėtra, žemės ar statinių nuosavybės teisės ir faktinis naudojimasis dažnai susikerta. Nepaisant to, kad pagrindinius pastatus aptarnaujantys žemės sklypai ar statiniai realizavus NT projektus kartais lieka ne gyventojų bendroji nuosavybė, faktinė jų paskirtis ar naudojimas gali sudaryti teisinius pagrindus tokius daiktus pripažinti antraeiliais ir pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo.

„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo sprendimu pripažįsta tokios faktinės praktikos teisinę svarbą, jei ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, bei skatina konstruktyvius sprendimus tarp bendruomenių ir privačios žemės sklypų ar statinių savininkų“, – sako advokatas.

Šis sprendimas siunčia aiškią žinią – miestų infrastruktūra ir žemės naudojimas turi būti sprendžiamas dialogo, susitarimo ir teisingos kompensacijos būdu. Tiek gyventojai, tiek NT vystytojai, tiek savivaldybės yra skatinami siekti balanso tarp nuosavybės teisių ir viešojo intereso, o LAT praktika tampa vertingu pagrindu ieškant ilgalaikių sprendimų urbanizuotoje aplinkoje.

„Teisingumo principas neturėtų būti apribotas vien kadastriniais žemėlapiais – jis turi atspindėti ir tikrąją žmonių gyvenamąją realybę“, – pažymi AVOCAD teisininkas.

Ar galima laimėti be kortų: ekonominis spaudimas, derybų nelygybė ir sutarties nuginčijimas 

Šiuo metu bene daugiausiai aptarinėjamas įvykis yra JAV ir Ukrainos sutartis dėl naudingųjų iškasenų gavimo. Viešai nagrinėjamos susitarimo sąlygos ir netgi viešinami tam tikri derybų epizodai. Situacijos kulminacija buvo Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas, kurio metu galima matyti dvi skirtingose pozicijose esančias šalis, t. y. dominuojančią JAV, kuri reikalauja Ukrainos sudaryti sutartį, realiai grasindama Ukrainai egzistencinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis, jei sutartis bus nepasirašyta. Ir iš kitos pusės matome Ukraina, kuri verčiama pasirašyti aiškiai jai nenaudingą sandorį, kurio niekaip nesvarstytų pasirašyti jei nebūtų kilusi grėsmės jo egzistencijai.

Galime situaciją vertinti iš moralinės pusės, kai stipresnioji sutarties šalis negali naudotis silpnesniosios ypač bloga situacija, tačiau galime paanalizuoti šią situaciją ir iš teisinės perspektyvos, mums kur kas artimesne kasdieniame gyvenime pasitaikančia situacija.

Įsivaizduokite, jog esate įmonės savininkas. Įmonė susiduria su finansiniais sunkumai, kyla jos bankroto galimybė. Į Jus kreipiasi verslo partneriai, kurie Jūsų reikalauja pasirašyti asmeninio laidavimo turtu sutartį už įmonės įsipareigojimus, priešingu atveju jie daugiau su Jūsų įmone nedirbs, kas Jums reiškia įmonės bankrotą. Kaip pasakytų JAV prezidentas, kortų Jūs neturite, arba laiduojate arba galas įmonei. Galiausiai laidavimas pasirašomas, įmonė bankrutuoja ir kreditorius jau reikalauja skolos iš Jūsų. Ar įmanoma tokią laidavimo sutartį nuginčyti?

Dar artimesnė situacija: netenkate darbo, turite mažamečių vaikų, neturėdamas jokio pragyvenimo šaltinio gaunate pasiūlymą parduoti savo būstą už kainą, kuri Jūsų manymu yra neadekvačiai maža, tačiau Jūs neturi kito pasirinkimo, kaip greitai jį parduoti, nes priešingu atveju, patirsite labai skaudžias pasekmes. Ar tokią pardavimo sutartį galima nuginčyti?

Šios sutartys kasdieniame gyvenime nelabai kuo skiriasi nuo JAV ir UKRAINOS susitarimo, tačiau į esamą situaciją pasaulis žiūri atsainiai ir prispaustos prie sienos šalies gelbėti niekas nepuola. Bet jeigu visgi Jūsų būtumėte mano minėtas įmonės akcininkas, ar fizinis asmuo, Jūs netgi po tokios sutarties apsirašymo galėtumėte kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti tokį susitarimą negaliojančiu.

Civilinio kodeksas suteikia teise nuginčyti sudarytą sutartį, jeigu jis sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą. Taip pat sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jei ją  asmuo sudarė dėl susidėjusių aplinkybių kurios privertė sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis.

Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas.

Taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių pagrindą santykiuose su verslo subjektais, reikia atsižvelgti į verslo riziką. Sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią.

Tokiais atvejais ypač svarbu įvertinti sutarties šalių nelygybės elementą susitarime, kai viena šalis gauna kur kas daugiau nei kita.  Kriterijus leidžianti identifikuoti nelygybę apibrėžiamas kaip sutarties ar jos sąlygos sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Taip pat  svarbu, kad, be šokiruojančios disproporcijos tarp šalių gaunamos naudos, būtų nustatytos nesąžiningumą lemiančios aplinkybės, t. y. tai, kad stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybinės patirties.

Tarptautiniuose sutarčių teisės principuose įtvirtinta, kad tam tikrais atvejais konstatuoti esminę nelygybę pakanka tik objektyvaus elemento, t. y. sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti, kad užtenka nustatyti vien šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Toks esminės nelygybės aiškinimas atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintą reguliavimą. Tam tikrais atvejais galima nustatyti esminę nelygybę vien dėl šalių turimų tarpusavio įsipareigojimų ir gaunamos naudos disproporcijos, kai skirtumas yra ypatingai šokiruojantis, vis dėlto paprastai turėtų būti vertinamos ir subjektyviosios stipresniosios šalies nesąžiningumą lemiančios aplinkybės.

Vienaip ar kitaip, įstatymai numato, jog sutartis, sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ar patirto ekonominio spaudimo gali būti pripažinta negaliojančia, tačiau kiekvienu atveju tos aplinkybės būtų tiriamos ir vertinamos teismo, nes sutarčių pripažinimas negaliojančiomis iš esmės galimas tik esant aiškiai nustatytam pagrindui.

 

Advokatas Egidijus Kieras

Preliminari sutartis: kaip išvengti nesąžiningo elgesio ir apsaugoti savo teises?

Preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys atrodo kaip paprastas pirmasis žingsnis į sėkmingą sandorį, tačiau net ir mažos detalės, pasak teisininkų, gali tapti reikšmingo konflikto šaltiniu.

Ką daryti,  kai pardavėjas atsisako sudaryti pagrindinę sutartį? Kaip elgtis, kai avansas jau sumokėtas, o susitarimai neatitinka pirminių šalių lūkesčių? Kaip apsaugoti savo interesus? Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Turite nekilnojamąjį turtą ir nusprendėte jį parduoti. Atsirado potencialus pirkėjas ir su juo sudarėte preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartimi susitarėte datą, iki kada turi būti sudaroma pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo. Perkamo turto kaina sudaryta iš avanso, kuris turėjo būti sumokėtas iš karto po preliminariosios sutarties pasirašymo, kita avanso dalis po tam tikro laikotarpio ir trečioji, likusi dalis, jau pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo dienos.

Viskas Jūsų situacijoje vyko sklandžiai – buvo sumokėti abu avansai iš pirkėjo. Tačiau, derinant pagrindinės sutarties pasirašymą pas notarą, pardavėjas nurodo, kad nenori sudaryti pagrindinės sutarties ir atsisako grąžinti sumokėtus avansus pirkėjui. Pardavėjo nurodytas argumentas – pinigai turi būti  sumokėti pagrindinės sutarties sudarymo metu.

Advokatė pažymi, kad būtent tokioje situacijoje, teisinis pagrindas civilinei atsakomybei kilti yra nesąžiningas šalies elgesys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.

Kaip jau minėta, pirkėjas sumokėjo didžiąją dalį avanso į pardavėjo banko sąskaitą iki pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Preliminariąja sutartimi šalys susitarė, kad likusi pinigų suma, trečiasis mokėjimas, bus atliktas pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Pagrindinės sutarties projektas, kuriame buvo numatyta likusios kainos sumokėjimo pagrindinės sutarties sudarymo metu sąlyga, neatitiko šalių preliminariojoje sutartyje aptartų esminių pagrindinės sutarties sudarymo sąlygų dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Dėl šios priežasties pirkėjo atsisakymas pasirašyti tokį sutarties projektą dėl turto kainos apmokėjimo tvarkos neatitikties šalių valiai pagal preliminariąją sutartį negali būti laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu elgesiu.

Civilinis kodeksas įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. „Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida“, – komentuodama teismų praktiką, pažymi  advokatė V. Dubovskienė.

Kadangi pagrindinės sutarties projektą tokioje situacijoje rengė pardavėjo pasiūlyta notarė pagal pardavėjo nurodytas sąlygas, kasacinis teismas nurodė, kad būtent pardavėjo pareiga buvo užtikrinti, kad siūlomas projektas atitiktų preliminariojoje sutartyje įtvirtintas pagrindinės sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Pardavėjas šios pareigos neįvykdė, laikydamiesi pozicijos, jog įsigyjamo turto kaina turi būti sumokėta sutarties pasirašymo dieną, o pirkėjui nesutikus pasirašyti pagrindinės sutarties pagal atsakovų pasiūlytą projektą, informavo pirkėją, kad sutartis laikoma nesudaryta dėl pirkėjo kaltės.

Pasak teisininkės, tokį abiejų šalių elgesį galima kvalifikuoti kaip šalių bendradarbiavimo pareigos netinkamą įvykdymą , dėl ko ir nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Abiem šalims pažeidus bendradarbiavimo pareigą ir tokiam pažeidimui lėmus pagrindinės sutarties nesudarymą, buvo nutarta pardavėją įpareigoti grąžinti pirkėjui jo sumokėtą avansą, tačiau netekinti pirkėjo prašymo dėl baudos skyrimo.

Taigi, susidūrus su tokia situacija, dažniausias ir pirminis vertinimas bus skiriamas būtent ikisutartiniams santykiams ir jų vertinimui, ypatingą dėmesį skiriant šalių elgesiui. Todėl, pasak AVOCAD advokatės,  būtina atkreipti dėmesį į tai, kas buvo susitarta ir nenukrypti vienašališkai nuo pirminių susitarimų.

 

Ar išpirkdami automobilį turite teisę į kredito kainos sumažinimą?  

Norėdami įsigyti automobilį, dažnai naudojamės įvairiomis finansavimo priemonėmis. Vienos populiariausių yra automobilio nuomos ar išperkamosios nuomos sutartys.  Ką  apie šias sutartis būtina žinoti ir kokie dažniausiai kyla nesusipratimai, kuomet finansuojamą automobilį norima išsipirkti anksčiau, tikintis sutaupyti, komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnysis teisininkas, advokatas Eimantas Čepas.

Pasak advokato, sudarant automobilio nuomos ar išperkamosios nuomos sutartis, automobilio pirkėjas įprastai gali rinktis ar sutarties galiojimo laikotarpiu mokėti tik mėnesines įmokas ir sutarties termino pabaigoje neįsigyti automobilio ar vis dėlto sumokėti likutinę automobilio vertę ir naudotą automobilį įgyti asmeninės nuosavybės teise.

Čia svarbu paminėti, kad šiuo atveju kalbama apie nuomos ar išperkamosios nuomos sutartis, sudaromas tarp vartotojo ir verslininko. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas yra fizinis asmuo, sudarantis sandorius su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiems interesams tenkinti. Vartotojas, sudarant sutartis su verslininku, yra laikomas silpnesniąja sandorio šalimi, todėl įstatymuose numatytos papildomos vartotojo teisių apsaugos priemonės.

Vartojimo kredito įstatymas yra vienas iš įrankių, skirtų ginti vartotojo, ketinančio prisiimti finansinių įsipareigojimų, interesus. Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta vartotojo teisė bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

Taigi, sudarius atitinkamą sutartį bei nusprendus finansuojamą automobilį įsigyti nuosavybėn anksčiau nei sutartyje numatytas galutinis sutarties įvykdymo terminas, įprastai tikimasi sutaupyti automobilio nuomos ar išperkamosios nuomos sutarties galiojimo metu mokėtinų palūkanų dalies. Tačiau pasitaiko atvejų, kai išreiškus tokį norą automobilio finansuotojas paprašo sumokėti ne tik likutinę automobilio vertę, bet ir palūkanas už visą iš anksto numatytą sutarties galiojimo laikotarpį.

„Tokioms situacijoms susidaryti pagrindo suteikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, pagal kurias šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, tačiau netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, šiuo atveju automobilio“, – pažymi E. Čepas.

Finansavimo sutartys įprastai būna iš anksto parengtos kredito davėjo. Sąlyga, kad pasibaigus sutarčiai nebus būtina įsigyti automobilio už likusią jo vertę ir tai priklausys tik nuo pirkėjo noro, dažnam vartotojui gali pasirodyti patraukli. Tačiau tuo pasinaudojęs finansuotojas, nuomos ar išperkamosios nuomos standartinėje sutartyje formaliai numatęs sąlygą, jog vartotojas neturi pareigos įgyti automobilį ar jis tokią teisę įgyja tik išreiškęs valią atskiru pranešimu, gali siekti išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo, sudarančių galimybę vartotojui anksčiau termino įvykdžius sutartį sutaupyti nemokant dalies palūkanų. Tokia nuostata kredito davėjui neabejotinai laikytina naudinga, kadangi jis užsitikrina, jog vartotojas net ir anksčiau termino nusprendęs grąžinti kreditą, turės sumokėti visas iš anksto aptartas palūkanas už visą sutarties terminą.

Vienodą teismų praktiką Lietuvoje formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad vertinant ar finansuotojas tokiose sutartyse nenumatydamas pirkėjui pareigos įsigyti automobilį nesiekia išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo bei galimai nepagrįstai pasipelnyti iš vartotojo, turi būti atsižvelgiama į tai, kokiu tikslu pirkėjas sudaro tokias sutartis. Šiuo atveju paprastai vartotojo tikslas būna aiškus, įsigyti automobilį, už jį mokėtinas sumas išdėstant per tam tikrą laikotarpį.

Teismo nuomone, kai minėtoje sutartyje nėra sąlygos reikalaujančios vartotojo įgyti nuosavybės teisę į automobilį ir šios aplinkybės su juo nebuvo individualiai aptartos arba iš kitų aplinkybių galima spręsti, jog nuomos ar išperkamosios nuomos sutarties sąlygomis buvo siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo, Vartojimo kredito įstatymo nuostatos tokioms sutartims turi būti taikomos ir vartotojų teisės bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį bei sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą turi būti ginamos.

Vartotojo teisė bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį taip pat neturėtų būti maišoma su kredito sutarties pakeitimu. Tai reiškia, kad vartotojas gali savarankiškai nuspręsti anksčiau laiko įvykdyti visus kredito įsipareigojimus ir tokiu atveju iš jo negali būti reikalaujama persitarti dėl suteikto finansavimo sąlygų.

Pasak AVOCAD advokato Eimanto Čepo, nepaisant galimo kredito davėjų nesąžiningo elgesio nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyse nenustatant pareigos įsigyti automobilio, siekiant formaliai išvengti Vartojimo kredito nuostatų taikymo, vartotojas, nusprendęs prieš terminą išpirkti sutarties objektu esantį automobilį, turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, t. y. į palūkanų perskaičiavimą automobilio išpirkimo momentu, tokiu būdu sumažinant bendrą mokėtiną palūkanų kainą.

 

 

Namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės energijos tiekimo sutartį nutraukti gali nutraukti be jokio sutarties nutraukimo mokesčio

Pagal naujausią teismų praktiką yra laikomasi aiškios nuomonės, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės jau nuo 2021 m. liepos 15 d. turi teisę vienašališkai nemokant jokių nutraukimo mokesčių nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniojo teisininko Manto Baigio, Lietuvos apeliacinis teismas neseniai priėmė labai svarbų sprendimą, kuriuo buvo atmestas daugiau nei 1 mln. EUR reikalavimas sumokėti sutarties nutraukimo mokestį.

„Iki šiol tiek buitiniai vartotojai, tiek smulkusis verslas bijojo inicijuoti ekonomiškai nenaudingų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimą ir pakeisti elektros tiekėją, nes elektros tiekėjai už sutarčių nutraukimą reikalauja sumokėti milžiniškus sutarties nutraukimo mokesčius“, – pastebi Mantas Baigys.

2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir iš dalies keičianti Direktyvą 2012/27/ES 2019/944) numatė įpareigojimą valstybėms narėms užtikrinti, kad už tiekėjo pakeitimą nebūtų nustatyti nepagrįsti mokesčiai ir valstybės narės savo aktyviais veiksmais užtikrintų, kad atitinkami nepagrįsti mokesčiai (t. y. mokesčiai vien už tiekėjo pakeitimą, nesusieti su konkrečiais tiekėjo nuostoliais) buitinių vartotojų ir mažų įmonių atžvilgiu nebūtų taikomi.

Įstatymų leidėjas 2023 m. birželio 01 d. Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme įtvirtino, jog Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę pakeisti nepriklausomą tiekėją.

Pasak įstatymo leidėjo draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

Naujausioje teismų praktikoje yra išaiškinta – Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos tinkamai nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo ir reiškė, kad jau nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdamos sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių.

Kitaip tariant, net jeigu elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje, jis, vadovautis teisiniu reguliavimu negali būti taikomas nutraukiant sutartį. Net jeigu buvo sumokėtas sutarties nutraukimo mokestis (2021 m. liepos 15 ir vėliau), turite teisę reikalauti jį sugrąžinti.

Teisininko vertinimu, tiek paprasti vartotojai, tiek verslas (labai mažos įmonės ir mažos įmonės), turi teisę peržiūrėti sudarytas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis ir įsivertinti ar nėra objektyvių kriterijų pasirinkti kitą elektros tiekėją, ir nemokėti jokio sutarties nutraukimo mokesčio. Net jeigu sutartyje yra įforminti sutarties nutraukimo mokesčiai.

„Tai savaime nereiškia, jog yra galima skubotais veiksmais inicijuoti sutarčių nutraukimą. Būtina atsakingai įsivertinti ar egzistuoja visos būtinos sąlygos tokių veiksmų atlikimui. Todėl yra rekomenduojama pasitarti su teisininkais“, – atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Įmonės pelno dalybos: ar visi akcininkai turi teisę gauti dividendus?

Daugelis įmonių, užbaigusios finansinius metus iki balandžio mėnesio pabaigos, šaukia eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą ir jo metu tvirtina metinių finansiniųataskaitų rinkinį bei paskirsto bendrovės pelną. Bendrovių akcininkai dažnu atveju laukia šios dienos tikėdamiesi gauti atitinkamą pelno dalį dividendais. Tačiau ar visi jie turi teisę gauti dividendus? Ar galima juos išmokėti kiekvienais metais? Ar bendrovės yra laisvos pačios nuspręsti, kokia forma ir kiek dividendų išmokėti savo akcininkams?

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Sandros Mickienės, Akcinių bendrovių įstatymas (ABĮ) numato tam tikrus svarbius apribojimus, į kuriuos privalu atsižvelgti, sprendžiant dėl dividendų išmokėjimo.

Ar visi bendrovės akcininkai turi teisę gauti dividendų ir kokia grynojo pelno dalis skiriama dividendams išmokėti?

Atsakymas į šį klausimą, pasak teisininkės, priklauso nuo to, kada konkretus asmuo tapo bendrovės akcininku, ar jis yra visiškai ir iki nustatyto termino apmokėjęs savo turimas akcijas ir kaip dividendų paskirstymo ir išmokėjimo klausimas yra reglamentuotas bendrovės įstatuose (pavyzdžiui, įstatuose gali būti numatyta, kad apmokėtų akcijų dividendas yra mažinamas, jeigu už akcijas baigta mokėti tais finansiniais metais, už kuriuos skiriamas dividendas; gali būti numatyta konkreti grynojo pelno procentinė dalis, kuri skiriama dividendams išmokėti ir pan.) arba akcininkų sutartyje, jeigu tokia sutartis yra sudaryta (akcininkų sutartyse dažnu atveju yra numatoma, kad tam tikrą laiką, siekiant, pavyzdžiui, investuoti tam tikrą pelno dalį į bendrovės verslo plėtrą, dividendai akcininkams nebus mokami, paprastai yra reglamentuojama, kokia grynojo pelno dalis (procentais) bus skiriama dividendams išmokėti ir pan.).

 

Jeigu bendrovės įstatuose šis klausimas nėra reglamentuotas arba nenumatytos jokios išimtys, jeigu akcininkų sutartis nesudaryta, tada yra taikomos šios bendrosios taisyklės:

1) dividendus turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, paskelbusio dividendus, dienos pabaigojebuvo bendrovės akcininkai ir kurie yra apmokėję savo akcijas;

2) jeigu akcija nevisiškai apmokėta ir jos apmokėjimo terminas nepasibaigęs, akcininko dividendas mažinamas proporcingai neapmokėtos akcijos kainos daliai;

3) jeigu akcija nevisiškai apmokėta ir apmokėjimo terminas yra pasibaigęs, dividendas tokiam akcininkui nemokamas;

4) sprendimą dėl dividendų išmokėjimo ir konkretaus dividendų dydžio priima bendrovių visuotinis akcininkų susirinkimas. Sprendime nustatoma, kokia dalis pelno bus paskirta dividendams išmokėti, ir proporcingai apskaičiuojami kiekvienai akcijai tenkantys dividendai.

Kokia forma mokami dividendai?

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai dividendai akcininkams yra išmokami akcijomis arba turtu, arba dar kitokia forma. Vis tik ABĮ imperatyviai numato, kad dividendai turi būti išmokami pinigais.

Teismai, spręsdami klausimą dėl dividendų išmokėjimo kitokia forma nei pinigai, yra pasisakę, kad tai prieštarauja ABĮ nuostatoms. Pavyzdžiui, vienoje byloje teismas sprendė dėl reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo dividendams išmokėti. Teismas šioje byloje konstatavo, kad ABĮ reglamentuoja dividendų išmokėjimą tik pinigais, todėl reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymas dividendams išmokėti prieštarauja įstatymui.

 

Dividendų išmokėjimui taikomi ribojimai

 

Akcinių bendrovių įstatyme imperatyviai numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo;

2) ataskaitinių finansinių metų paskirstytinojo pelno suma yra neigiama (gauta nuostolių);

3) bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą.

Pasak AVOCAD teisininkės, svarbu įvertinti ne tik tai, kokių skolinių įsipareigojimų bendrovė turi savo kreditoriams ir kokia bendrovės padėtis yra iki dividendų išmokėjimo. „Įsitikinkite ir įvertinkite, kokioje padėtyje bendrovė atsidurs po to, kai dividendai akcininkams bus išmokėti, t. y. ar po dividendų išmokėjimo bendrovė galės atsiskaityti su savo kreditoriais, ar bendrovės nuosavas kapitalas netaps mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą“, – pataria Sandra Mickienė.

Vis dėlto versle pasitaiko atvejų, kai šių imperatyvių ribojimų nėra laikomasi. Vis dar gajus mąstymas, kad bendrovės pelno paskirstymas yra pačios bendrovės ir jos akcininkų reikalas. Akcininkai, nepaisydami įstatyme numatytų ribojimų, išsimoka sau dividendus, vadovaudamiesi požiūriu, kad teisės aktų nesilaikymas yra tik formalumas, ir viliasi, kad jokių pretenzijų jiems niekas nepateiks nei dabar (kadangi dividendų išmokėjimui pritarė visi bendrovės akcininkai), nei ateityje.

Tačiau teismai sako ką kita – išmokėjus dividendus neteisėtai, pažeidžiant įstatymo nuostatas, akcininkams gali tekti grąžinti bendrovei išmokėtus dividendus net ir po daugelio metų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. išnagrinėjo bylą, kurioje nemokumo administratorius kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš bankrutavusios bendrovės akcininkų jiems sumokėtus dividendus (virš 75 000 EUR sumą), kurie iš esmės yra bankrutavusios bendrovės patirta žala, atsiradusi dėl bendrovės akcininkų neteisėtų veiksmų. Administratorius laikėsi pozicijos, kad tiek sprendimo dėl dividendų išmokėjimo priėmimo momentu (2017 m. kovo 7 d.), tiek ir dividendų išmokėjimo metu (2017 m. rugpjūčio 16 d.) bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, todėl sprendimas išmokėti dividendus ir jų išmokėjimas buvo neteisėti. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, jo iš esmės nepakeitė nei apeliacinės instancijos, nei kasacinis teismas.

 

Skyrybos versle: kaip apsisaugoti nuo skaudžių pasekmių? 

Skyrybos tiek asmeniniame gyvenime, tiek verslo santykiuose yra sudėtingas ir daug neigiamų emocijų keliantis procesas. Ir nesvarbu, ar skiriasi žinomi asmenys, ar nuostolių dydis siekia milijonus, o gal tik centus, išdavystės faktas yra visiems vienodai skaudus. Ar įmanoma to išvengti ir kokie teisiniai saugikliai egzistuoja, atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris,  advokatas Egidijus Langys.

Pasak verslo teisės advokato, efektyviausias būdas užkirsti kelią įtampai santykiuose su verslo partneriu – pasirašyta akcininkų sutartis. Tai yra tarp bendrovės akcininkų sudarytas susitarimas, kuris sutarties šalims turi įstatymo galią. Ji gali būti sudaroma ir bendrovėse su dideliu akcininkų skaičiumi. Pažymėtina, jog siekiant išvengti teisinės aklavietės situacijos, yra priimtina ir rekomenduotina, kad akcininkų sutartį pasirašytų visi bendrovės akcininkai. 

„Šios sutarties turiniui nėra nustatytų specialių ribojimų, išskyrus imperatyvias bendrovės valdymą reglamentuojančias teisės nuostatas, todėl tai yra itin lanksti teisinė priemonė. Ja akcininkai gali nustatyti įvairias tiek bendrovės valdymo ypatumus nustatančias, tiek akcininkų tarpusavio santykius reguliuojančias, sutarties šalims įstatymo galią turinčias, sąlygas“, – sako E. Langys.

Akcininkų sutarčių esminis privalumas yra šalių galimybė sudaryti sutartį, kuri atspindėtų individualius akcininkų norus, interesus bei turimas bendrovės vizijas. Tačiau suprantama, kad akcininkų sutartis yra tvirtinama visų ją sudarančių asmenų, todėl jos sudarymo procedūroje turi būti pasiekiamas sutarties šalių tinkamas interesų suderinimas ir sutarimas.  

Tai labai svarbus interesų garantas, kadangi šioje sutartyje akcininkai įtvirtina esmines jų interesams svarbias aplinkybes. Pavyzdžiui, kokia tvarka yra skirstomas bendrovės uždirbtas pelnas, nustatant individualiai suderintas pelno skirstymo sąlygas, tarkime numatant, kad jeigu finansiniais metais bendrovės apyvarta ir pelnas bus didesni nei X EUR, tuomet bendrovės akcininkams yra paskirstomos pelno dalys. Tuo tarpu, akcininkams nesudarius akcininkų sutarties, tarp akcininkų neretai gali kilti ginčų ir nesutarimų, o nesant akcininkų sutarties, akcininkams galimybė įrodyti savo pažeistas teises ar turimą reikalavimą yra apsunkinama. 

Pasak advokato Egidijaus Langio, akcininkų sutartyje būtina aptarti bendrovės finansavimą. Akcininkų susitarimai dėl bendrovės finansavimo yra itin aktualūs bendrovės steigimo ir ūkinės veiklos vystymo laikotarpiais, pavyzdžiui, akcininkai gali susitarti dėl atliktinų papildomų bendrovės finansavimo piniginių įnašų ar sudarytinų paskolos sutarčių. Taip pat galimus akcininkų susitarimus dėl išorės investicijų pritraukimui svarbių veiksmų atlikimo, pavyzdžiui, padalinus ir paskirsčius akcininkams atliktinas pareigas siekiant pritraukti investicijas. 

Sutartyje turi būti ir bendrovės valdymo nuostatos. Pavyzdžiui, praplėstos bendrovės valdybos teisės ar kompetencija. Siekiant sumažinti bendrovės vadovo teisių apimtį bei tokiu būdu pašalinti galimybę priimti savavališkus, bendrovės interesų neatitinkančius sprendimus, akcininkų sutartyje gali būti nustatytas reikšmingų verslo ar bendrovės valdymo vadovo sprendimų, kuriems privalomas valdybos patvirtinimas, sąrašas. Taip pat, akcininkų sutartis yra veiksminga priemonė, siekiant išvengti teisinės aklavietės, kai bendrovės akcininkai turi vienodą sprendimo galią bei siekia skirtingų kilusio klausimo sprendimo būdų. Pavyzdžiui, du UAB akcininkai turi po 50% UAB akcijų, vienas iš akcininkų balsuoja už sprendimo A priėmimą, o kitas akcininkas – už sprendimo B priėmimą. Todėl akcininkų sutartimi galima prevenciškai nustatyti teisinės aklavietės situacijos sprendimo būdus, pavyzdžiui, kompromisiniu būdu susitariant, kad akcininko X balsas yra lemiamas skiriant bendrovės vadovą, o akcininko Y balsas – skiriant valdybos narius. 

Akcininkų sutartyje verta numatyti ir bendrovės akcijų pardavimo reguliavimą. Galima susitarti ar vienam iš akcininkų nusprendus parduoti turimas bendrovės akcijas, kitas akcininkas turi pirmumo teisę įsigyti parduodamas akcijas, taip pat galima susitarti dėl parduodamų akcijų kainos apskaičiavimo metodo. Pažymėtina, kad akcininkų pirmumo teisės atsisakymą, bendrovės akcininkai gali įtvirtinti ir bendrovės įstatuose.

Labai svarbu ir sutartyje aptarta akcininkų sutartinė atsakomybė. Akcininkai gali susitarti dėl sutartinės akcininkų atsakomybės taikymo dėl tam tikrų nevykdomų įsipareigojimų, tačiau svarbu tai, kad tokios atsakomybės forma ir dydis negali pažeisti imperatyviųjų teisės aktų nuostatų, viešosios tvarkos ar geros moralės. Tuo labiau, pažymėtina, kad pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, būtent akcininkų sutartyje numatytos baudos yra esminė ir veiksmingiausia akcininkų sutarties laikymosi užtikrinimo priemonė. Tačiau, akcininkas nustatęs, jog kitas akcininkas pažeidė akcininkų sutartį, turi imtis veiksmų operatyviai, kadangi tokioms baudoms yra taikomas 6 mėnesių sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Reiktų susitarime įrašyti ir sąlygą dėl ginčų sprendimo tvarkos. Akcininkų sutartis yra aktuali ne tik prevenciniu akcininkų ginčų išvengimo pobūdžiu, tačiau joje gali būti nustatyti veiksmingi sutarties šalių ginčų sprendimo būdai. Pavyzdžiui, esant itin pažeistiems akcininkų tarpusavio santykiams, kai tarp šalių nelieka galimybės bendradarbiauti ir išnyksta taikaus ginčo sprendimo tikimybė, tačiau akcininkų veiksmai ir elgesys nesudaro teisėto pagrindo taikyti Civiliniame kodekse įtvirtinto priverstinio akcijų pardavimo instituto, akcininkų sutartyje numatytos suderintos priverstinio akcijų išpirkimo ar pardavimo tvarka ir sąlygos gali sudaryti aplinkybes tinkamai ir efektyviai išspręsti akcininkų kilusį ginčą. Taip pat, akcininkų sutartimi gali būti susitariama dėl akcininkų teisminiams ginčams nustatomo teismingumo. 

Akcininkų sutartis yra sudaroma reguliuojant tiek bendrovės valdymo ypatumus, tiek akcininkų tarpusavio santykius, o laiku sudaryta akcininkų sutartis yra puikus prevencinis būdas išvengti teisinio ginčo ir skaudžių skyrybų.