Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po valstybine žeme?

Nuosavybės teise Jums priklauso nekilnojamasis turtas – sandėlis, slėptuvė ar sodo namelis. Tačiau, minėtas nekilnojamasis turtas stovi ant valstybinės žemės arba yra po ja. Jokios sutarties dėl valstybinės žemės nuomos nesate sudaręs, tačiau vieną dieną gaunate pranešimą, jog nesate įvykdęs pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, nors nesate valstybinės žemės nuomininkas. Apie tai, kokias pareigas turite ir koks yra teisinis reglamentavimas, pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininkė Viktorija Dubovskienė.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. 

Pagal Žemės įstatymą, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Žemės reformos įstatymo taikymą, nurodo, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis.

Todėl akivaizdu, kad nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, dėl kurios nėra sudaryta nuomos sutartis, nepanaikina nekilnojamojo turto savininkui pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio ir nesudaro jokios išimties, kad būtų galima nemokėti minėto valstybinės žemės nuomos mokesčio.

Tokią teisės aiškinimo taisyklę yra suformavęs ir Kasacinis teismas: Žemės reformos įstatymas nustato pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą.

Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po žeme?

O kaip būtų vertinama situacija,  jei būtų kalbama apie nekilnojamąjį turtą­ –  slėptuvę, esančią ne ant valstybinės žemės, o po ja? Pagal Statybos įstatymą, statinys yra nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal tą patį įstatymą,  pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. 

Slėptuvė – yra savarankiškas teisinių santykių objektas, ji priskiriama prie pagrindinių daiktų sąvokos Civilinio kodekso prasme. Dėl to, būtent slėptuvė nepriskirtina Žemės įstatymo nustatytoms išimtims, dėl kurių valstybinė žemė negali būti išnuomojama be aukciono.

Pažymėtina ir tai,  kad nei minėtoji Žemės įstatymo norma, nei jokios kitos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos galimybės išsinuomoti valstybinę žemę, taip pat pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nesieja su ta aplinkybe, ar pastatas yra antžeminis, ar požeminis. Požeminiam pastatui, kaip ir antžeminiam pastatui, pastatyti ir eksploatuoti reikalingas atitinkamo dydžio žemės sklypas. Civiliniame kodekse ir Žemės įstatyme vartojamas terminas „užstatyta“ aiškintinas kaip apimantis valstybinės žemės naudojimą joje esant pastatytiems tiek antžeminiams, tiek požeminiams statiniams (pastatams ar įrenginiams).

Todėl, Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai, kad valstybinėje žemėje esantys statiniai (pastatai) yra požeminiai, nepaneigia valstybinės žemės, reikalingos šiems statiniams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, naudojimo ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo atleisti tokių statinių savininką nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

Taigi, nepaisant to, ar Jums priklausantis nekilnojamasis turtas yra ant valstybinės žemės ar po ja,  ir nepriklausomai nuo to, ar esate sudarę valstybinės žemės nuomos sutartį ar ne, įstatyminė pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nėra eliminuojama ir tokią įstatyme numatytą pareigą visais atvejais turite įgyvendinti.

Obligacijos – nauji rinkos iššūkiai ir investuotojų apsauga

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad obligacijos labai dažnai naudojamos kaip nauja priemonė finansinių lėšų pritraukimui. Vis dėlto dažnu atveju investuotojai, galimai dėl patirties stokos ar nenoro įsigilinti į situaciją, neįvertina tikrosios investavimo į platinamas obligacijas rizikos. Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ vadovaujantysis partneris Laurynas Staniulis.

Pirmiausia, reikia suprasti, kad obligacijos yra tiesiog įmonės ar vyriausybės skolos vertybinis popierius. T.y. dokumentas, kuris obligacijos turėtojui suteikia teisę pasibaigus obligacijos laikotarpiui kreiptis į subjektą išleidusį obligacijas. Obligacijas išleidęs subjektas privalo grąžinti investuotus pinigus. Kitaip tariant, obligacijų turėtoją ir jas išleidusį subjektą sieja elementarus paskolos santykis.

Šiandien matome tendenciją, kad platinamos obligacijos yra su itin aukštu pajamingumu ir pakankamai trumpa trukme. Pastaruoju metu rinkoje siūlomos obligacijos, kurių pajamingumas sudaro net 15 proc. Iš esmės, skolinimasis tokia kaina reiškia, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tradiciniai finansavimo būdai, kaip kad finansų įstaigų ar investicinių fondų teikiamos paskolos, nėra pasiekiami. To priežastys gali būti įvairios, bet faktas lieka faktu, kad, turbūt, nė vienas subjektas nesiskolins už 15 proc., kai bankai teikia paskolas su vidutinėmis 8–10 proc. dydžio palūkanomis.

Taip pat, apžvelgiant dabartinę obligacijų tendenciją, matome, kad platinamos obligacijos dažniausiai, kaip taisyklė, nėra užtikrinamos įkeičiamu nekilnojamuoju turtu, o kaip garantas yra siūlomas obligacijas išleidusios įmonės akcijų įkeitimas. Sprendžiant, ar toks užtikrinimas sukuria realią apsaugą, reiktų sakyti – turbūt ne. Kadangi, jei įkeičiamos akcijos, tai tikėtina, kad emitentas neturi įkeistinto turto arba tas turtas jau yra įkeistas. Tai reiškia, kad jeigu visgi įvyksta blogiausias scenarijus ir subjektas nebegali išpirkti obligacijų, obligacijų savininkų reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ir tik tada, jeigu kažkas liktų, tektų obligacijų savininkams. Todėl turbūt labai nesuklysiu teigdamas, kad tokios obligacijos savo esme yra tiesiog paskola, nesuteikianti jos savininkui jokių papildomų saugumo garantijų.

Kitas aspektas, kurį reiktų paminėti, obligacijos dažnu atveju yra platinamos siekiant refinansuoti jau esamą obligacijų emisiją, o naujos obligacijos išpirkimo šaltiniu nurodoma ateityje planuojama obligacijų emisija. Toks trumpalaikių aukšto pajamingumo obligacijų modelis reiškia, kad obligacijos yra leidžiamos ne naujai veiklai finansuoti, kurios tiesioginis rezultatas būtų obligacijų išpirkimo šaltinis, bet siekiant laikinai subalansuoti pinigų srautus, suformuoti nuosavo kapitalo dalį ar pan.  

Tačiau, ar vertinant iš šiandienos perspektyvos galime teigti, kad atėjus obligacijų išpirkimo terminui emitentas turės galimybę jas refinansuoti ir esant būtinybei aptarnauti dar brangesnes obligacijas? Turbūt ne, todėl peršasi nuomonė, kad leidžiamos obligacijos tiesiog atspindi emitentų tikėjimą teigiamu rinkos pokyčiu. Bet klausimas „o kas jeigu“ lieka neatsakytas.

Kartais atsakymą į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, galima išskaityti vertinant emitentą. Jei emitentas yra projektinė įmonę, kuri yra stambios įmonių grupės dalis, o obligacijų išpirkimo neužtikrina „motininė“ įmonė, galbūt galime vertinti, kad „motininė“ įmonė supranta projekto riziką ir nėra pasiruošusi, bet kokia kaina vykdyti prievolių obligacijų savininkams. Aišku, tai tik prielaidos ir norisi tikėti, kad emitentui negalint vykdyti prievolių, būtų konsoliduotos grupės jėgos obligacijų išpirkimui. Tačiau nenoras formaliai įsipareigoti palieka klausimą atviru.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad obligacijos nėra kažkoks naujas lėšų pritraukimo būdas ir pats savaime tikrai nėra grėsmė. Obligacijos, kaip ir bet kuri kita investicija, yra susijusi su rizika, kurią kiekvienas investuotojas turi įvertinti individualiai atsižvelgdamas į savo rizikos apetitą. Tačiau, bet kokiu atveju, investuojant į obligacijas reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik emitentą ar užtikrinimo priemones, bet ir suprasti, kokių tikslų yra siekiama leidžiant obligacijas.

Bylinėjatės su valstybine institucija? Vis tiek gali tekti sumokėti už valstybės išlaidas advokatui

Šiandien „paduosiu į teismą“ dažnai gali pasirodyti kaip geras santykių aiškinimosi ir, kartu, problemos sprendimo būdas. Nors dauguma tai ir taip žino, kartais ne iki galo įvertinama, kad visada teisminio ginčo pabaigoje bylą pralaimėjusi šalis ne tik neatgauna savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bet dar ir turi apmokėti savo oponento patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas. Taigi, taip aiškintis santykius neretai gali būti tikrai brangoka. Tai klasikinė dviejų privačių asmenų teisminio ginčo pabaigos situacija, kurią lemia teismų praktikos dažnai nurodomas principas – pralaimėjęs moka.

Tiesa, teismas čia visada sprendžia ir tokių išlaidų pagrįstumo klausimą: ne visada bylos šaliai reikalaujant dešimčių tūkstančių eurų teisinėms išlaidoms, teismas su tuo sutinka – kiekvienu atveju sprendžiama labai individualiai. O kaip būna tais atvejais, kai bylinėjamasi su valstybine institucija, kuri į pagalbą pasitelkia savo teisininkus? Ar visada tokiu atveju pralaimėjus bylinėjimosi išlaidų atlyginti nereikia? Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ advokatas Dainius Antanaitis.

Reikia suprasti, kad kai teismas nepagrįstomis pripažįsta bylinėjimosi išlaidas, bylą pralaimėjusi šalis jų atlyginti neprivalo. Tačiau, sąrašo, kuriais atvejais bylinėjimosi išlaidos gali būti pripažintos nepagrįstomis, įstatymas nenumato. Bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumas nustatomas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, turto dalybų byloje (tai gali būti praktiškai bet kuri kito tipo byla, įskaitant verslo ginčus) bylinėjimosi išlaidos dažniausiai bus skaičiuojamos proporcingai tenkintų reikalavimų apimčiai.  T.y. jei reikalaujate iš sutuoktinio 100 tūkst. eurų, o teismas Jums priteisia 70 tūkst., tai ir bylinėjimosi išlaidos čia būtų dalinamos panašia proporcija. Čia 70 proc. Jūsų išlaidų advokatui turėtų atlyginti kita šalis. Žinoma, tai yra labai grubus pavyzdys ir situacijos praktikoje paprastai būna gerokai sudėtingesnės, bet elementarus skaičiavimas būtų maždaug toks.

Truputį kita situacija yra tada, kai  į privatų ginčą įsivelia valstybės institucijos, kurios turi gana gausius teisininkų resursus. Jeigu valstybės institucija naudojasi savo teisininkų paslaugomis, už tokias teisines išlaidas pralaimėjusi šalis mokėti neturi. Vis dėlto, kiekviena įstaiga turi gana aiškią veiklos specifiką ir, pavyzdžiui, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teisininkai nebūtinai gerai išmanys, tarkim, neturtinės žalos specifiką. Taigi, tokiais atvejais įstaiga gali priimti sprendimą pasisamdyti advokatą. Žinoma, tai daroma iš šios institucijos lėšų arba, kitaip tariant, už mokesčių mokėtojų pinigus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rugsėjo pabaigoje paskelbė nutartį, kurioje be kitų klausimų aptarė ir valstybinės institucijos prašymo, priteisti jos pasamdytos advokatų kontoros išlaidas. Čia Teismas pažymėjo, kad spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo institucijos naudai klausimą, teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į šios institucijos vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą. Čia būtinai yra vertinama visų trijų kriterijų visuma. Reikia pripažinti, kad teisėjai tą pačią situaciją gali matyti ir gana skirtingai, taigi būdami principingi ir sąžiningi savo teisingumo suvokimui, apie bylinėjimosi išlaidas sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris pas skirtingus teisėjus ne visada sutampa.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, būtina įvertinti, ar byloje dalyvaujančios institucijos teisininkai konkrečiame ginče neturi pakankamai pajėgumų ir kompetencijos tinkamai atstovauti institucijos teisme dėl bylos specifikos, sudėtingumo ar apimties. Jei, teismo vertinimu, minėtų pajėgumų nėra, advokato paslaugos ir jo išlaidos laikomos pagrįstomis ir, jei institucija sėkmingai apgina save teisme, pralaimėjusi šalis šias išlaidas turi padengti. Vis dėl to, jei teismas pripažintų, kad institucija buvo pajėgi vesti bylą savo turimais resursais ir advokato samdymas yra perteklinis išlaidavimas, tai net jei institucija laimėtų bylą, šios išlaidos į valstybės biudžetą negrįžtų, nes bylą pralaimėjusi šalis neturėtų jų atlyginti.   

Kalnai neįvykdytų įsipareigojimų, nemokėti atlyginimai: gal jau metas skelbti įmonės bankrotą?

Tiekėjai skambina jau trečią kartą – jų sąskaita jau du mėnesius ant stalo stovi neapmokėta. Ir tokia sąskaita yra tikrai ne viena. O kur dar atlyginimų mokėjimai? Nusprendžiate nebekelti ragelio. Ar tai padės išspręsti problemą? Vargiai. Bet pinigų nėra ir jau nebežinote iš kur jų paimti, o neapmokėtų sąskaitų krūva ant stalo vis auga. Kreipiatės į teisininkus, jie įvertina situaciją, o tada nejaukiai nusišypso ir pareiškia: „Situacija labai bloga, per ilgai delsėte. Panašu, kad reiks skelbti bankrotą“.

Tai kada jau laikas skelbti bankrotą? Gal dar per anksti? Kokie pagrindiniai kriterijai? Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ partneris, advokatas Egidijus Langys.


Kas vertinama, sprendžiant ar reikia iškelti bankrotą?

Reikia suprasti, kad įmonė, turėdama 100 Eur neįvykdytų įsipareigojimų, tikrai nebus paskelbta nemokia, nors šiandieninis teisinis reguliavimas formaliai tai ir leistų. Taigi, teisme vis dar išlieka aktualūs bendrovės nemokumo vertinimo kriterijai.

Vertinant bendrovės nemokumą vertinami balanso ir likvidumo rodikliai (balanso ir likvidumo testai), o taip pat ir gyvybingumas – paprastai tariant, kokios įmonės ateities perspektyvos, vykdant įsipareigojimus.

Nemokumas dažniausiai tapatinamas su apyvartinių lėšų trūkumu – kai vėluojama finansuoti einamąją veiklą, vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, mokėti darbo užmokestį ir kt. Tai likvidumo testas – kiek įmonė yra pajėgi veikti ir vykdyti įsipareigojimus. 

Balanso testas atskleidžia, koks yra įmonės įsipareigojimų ir turimo turto santykis, taip pat svarbu kiek įsipareigojimai viršija turto vertę.

Na ir paskutinis kriterijus – bendrovės gyvybingumas, rodantis, kiek įmonė pajėgi vykdyti veiklą ir generuoti pelną. Teismų praktikoje šis kriterijus detalizuojamas:

  • kokios priežastys lėmė įmonės nemokumo problemas;
  • kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo;
  • kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams;
  • kiek darbuotojų dirba įmonėje (darbuotojų skaičiaus kaita) ir pan.

Jei įmonė ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniams asmenims ateityje įvykdyti skolinių įsipareigojimų, tai kelia abejonių dėl įmonės gyvybingumo.


Kada jau laikas skelbti bankrotą?

Visada išlieka rizika, kad vadovas inicijuos nemokumo procesą per anksti. Taip gali nutikti įvertinus tik formalius vertinamuosius kriterijus, neturint patirties ar praktikos, vadovaujantis blogąja praktika ar pavyzdžiais, betarpiškai pasitikint savo ar kolegų, kurie neva „praėjo tą patį“ patarimais.

Nepasitarus su teisininkais, tokia situacija įtrauks bendrovę į teisminius procesus. Per anksti kreipusis dėl bankroto, bet teismui neiškėlus bankroto bylos, gali būti padaryta žala bendrovės dalykinei reputacijai, gali nukentėti bendrovės įvaizdis prieš verslo partnerius, bendrovė gali patekti į nepatikimų bendrovių sąrašą, nepriklausomai nuo to, kad įmonė yra moki ir vadovas suklydo dėl bendrovės nemokumo.

Žinoma, būna, kad įmonės bankroto procesą gali inicijuoti per vėlai. Vadovai dažnai pervertina savo galimybes ir mano, kad tam tikros aplinkybės bendrovės gyvybingumui įtakos neturės, mano, kad dedama daug pastangų, bendrovė sunkiai, bet vis dar vykdo veiklą ir pavėluoja kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo arba apskritai dėl jo nesikreipia. Vis dėlto, jeigu visos vadovo pastangos buvo nereikšmingos ir įmonei nepavyksta toliau tęsti veiklos, vadovo lauks rimtos pasekmės, susijusios su pareigos, inicijuoti nemokumo procesą, nevykdymu.