Category: Informacija

Skolos versle: kaip nesuklupti ir laiku atgauti pinigus 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Statybų sektorius Lietuvoje jau ne vienerius metus nepraranda „lyderio“ pozicijų pagal įsiskolinimus ir bankroto riziką. Iš paskos vejasi prekybos, transporto bei gamybos įmonės, kuriose taip pat gausu pradelstų skolų. Skolų problema versle yra nuolatinė ir ji paliečia ne tik pažeidžiamus sektorius. Kiekviena įmonė, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio, gali susidurti su nemokiais partneriais ar klientais. Todėl klausimas „kaip efektyviai išieškoti skolas ir išvengti klaidų?“ tampa itin aktualus visiems.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Kamilės Šemeklytės, skolų problema versle – ne tik finansinė, bet ir strateginė. “Kiekviena pradelsta diena mažina tikimybę realiai atgauti pinigus. Efektyvus skolų išieškojimas – tai procesas, kuriame ypatingai svarbu pasirinkti tinkamus veiksmus tinkamu laiku“, – akcentuoja teisininkė.

Pasak jos, itin svarbu visiems verslo subjektams nuolatos sekti savo buhalterinę apskaitą ir atsiradus pradelstiems skolininkų įsipareigojimams, nedelsiant imtis atitinkamų priemonių, nesitikint, kad pradelsus atitinkamą įsipareigojimą pats skolininkas imsis veiksmų padengti turimą įsiskolinimą. Rekomenduotina, nepaisant to, ar pradelstas įsipareigojimas yra didelis ar sąlyginai mažas, nedelsiant kreiptis į skolininką raštu, primenant apie pradelstą įsipareigojimą ir raginimą jį įvykdyti.

Idealiausiu atveju, skolininkas iš karto įvykdys pradelstą įsipareigojimą ir savalaikis neatsiskaitymas tebuvo buhalterinės apskaitos klaida ar kitas žmogiškas nesusipratimas. Tokiu atveju kreditorius atgauna pinigus be papildomų nuostolių.

Teisininkė taip pat nurodo kitus du galimus scenarijus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiau palankūs, bet vis tiek padeda kreditoriui: skolininkas gali paaiškinti priežastis, kodėl vėluoja ir siūlyti sprendimus, arba – visai nereaguoti ir ignoruoti priminimus. Abiem atvejais kreditoriui tampa aišku, ko tikėtis: arba bus galima susitarti dėl skolos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, arba teks ruoštis teisminiam procesui.

Svarbu tai, kad ir vienu, ir kitu atveju surinkta medžiaga gali virsti įrodymais teisme. Jei skolininkas atsako – tai rašytinis įrodymas apie jo pripažintą skolą ar nurodytas priežastis. Jei nereaguoja – tai įrodymas, jog elgiasi nesąžiningai ir nebendradarbiauja, kas gali turėti didelės reikšmės bylos baigčiai.

Dažnai kyla klausimas – kokia nauda kreditoriui sutikti su skolos mokėjimo atidėjimu ar išdėstymu?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokiu atveju laimi tik skolininkas. Tačiau svarbu suprasti – susitarimas raštu yra labai stiprus įrodymas. Jei skolininkas vėliau vis tiek nevykdys savo įsipareigojimų, teisme nebereikės įrodinėti, kad skola egzistuoja – pats pasirašytas dokumentas tai patvirtins. Tokiu būdu procesas tampa daug greitesnis ir paprastesnis.

Be to, šalys gali susitarti dėl papildomų saugiklių. Pavyzdžiui, numatyti, kad susitarimas būtų patvirtintas teisme. Tokiame teismo patvirtintame susitarime numačius sąlygą, kad nevykdant sutartos atidėjimo tvarkos, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o šį išdavus – tiesiai į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tai reiškia, kad iš karto būtų galima kreiptis į antstolį, apeinant ilgą teisminį procesą. Rezultatas – sutaupytas laikas ir išlaidos.

Todėl, pasak AVOCAD teisininkės, nors teismas dažnai atrodo greičiausias kelias, praktika rodo priešingai: atlikus „namų darbus“ dar iki teisminio proceso, galima ne tik užsitikrinti greitesnį skolos atgavimą, bet ir išvengti papildomų nuostolių. Laiku pasirinkti veiksmai tampa kertiniu raktu, padedančiu apsaugoti įmonės finansus ir užtikrinti efektyvų skolų išieškojimą.

 

Įkopė į prekybos centro iškabą – kas atsakytų, jei būtų nelaimė?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Daugelį nustebinęs keliautojo Pauliaus Samoškos pavojingas nuotykis – įkopimas į prekybos centro pastato iškabą – baigėsi sėkmingai. Tačiau ne visiems tokie nuotykiai pasiseka. Teisininkai primena, kad tokie nerūpestingi veiksmai virsta rizika gyvybei ir rimtomis traumomis, dėl kurių jas patyrę asmenys patys kreipiasi į teismus ir reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš statinių savininko.

Pasak AVOCAD advokato Manto Baigio, Lietuvoje statinių savininko atsakomybė yra griežtai reglamentuojama teisės aktuose, kurie numato, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad teisės aktuose numatytos išimtys – žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog galioja bendra taisyklė, jog už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise. Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Statinių savininkai turi prisiimti riziką ir atlyginti padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado.

Aiškindamas, kaip veikia išdėstytas reguliavimas praktikoje, Mantas Baigys pažymi, kad vienoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad asmuo bandė įlipti į užrakintą statinio balkoną pro šalimais esantį langą bei galiausiai įlipęs į jį, iš jo iškrito patirdamas sunkius sužalojimus – rankų lūžius, galvos sumušimą, kojos išnarinimą, vidinių organų sumušimą.

Statinio savininkas byloje įrodinėjo, kad nukentėjęs asmuo yra pats kaltas, nes jis ėmėsi visų saugumo priemonių – iš balkono durų buvo išimtos netgi rankenos, kad niekas negalėtų patekti į šią pavojingą statinio dalį. Tuo tarpu, nukentėjęs asmuo laikėsi priešingos pozicijos, jog būtent turto savininkas buvo nerūpestingas, tinkamai nepasirūpino savo turtu, netvarkė pavojingo balkono ir tiesiogiai prisidėjo prie nelaimingo atsikimo kilimo.

Galiausiai, pasak teisininko, ilgai trukęs ginčas buvo išnagrinėtas ir konstatuota, jog nukentėjęs asmuo suprasdamas, kad durys į balkoną yra užrakintos ir patekimas į jį tiesiogiai negalimas, lipdamas pro šalia esančio kambario langą, elgėsi itin neatsargiai ir pats yra atsakingas už žalos atsiradimą.

„Nagrinėjant Pauliaus Samoškos situaciją, jeigu kažkas bandytų atkartoti šį itin pavojingą veiksmą bei pavyzdžiui lipdamas statinio konstrukcija nukristų (tarkime neatlaikytų lipimui nepritaikyta konstrukcija), tektų kiekvieną aplinkybę vertinti individualiai“,  – komentuoja AVOCAD advokatas.

Pavyzdžiui, nors patekimas į statinio konstrukciją buvo objektyviai apsunkintas, ir Pauliui teko pasitelkti netgi 5 metrų kopėčias, tačiau įlipimas nebuvo užrakintas. Taip pat, kaip yra teigiama įraše, nėra jokių įspėjamųjų ženklų, jog lipti yra draudžiama, todėl Paulius, kaip pats teigia, pagrįstai manė, jog lipimas yra leidžiamas.

Taigi, bylą nagrinėjantys teismai turėtų pakankamai darbo vertindami šias ir kitas aplinkybes – ar statinio savininkas padarė viską, kad užkirstų kelią nelaimei, ir ar buvo pakankamai rūpestingas. Lygiai taip pat būtų vertinamas ir nukentėjusiojo elgesys. „Šiuo atveju Paulius Samoška sąmoningai ėmėsi itin rizikingo veiksmo – lipti į statinio konstrukciją be jokios tam skirtos įrangos ar leidimo. Jei panašiai pasielgtų kitas žmogus, tikėtina, jog teismui būtų sunku ignoruoti tokį akivaizdų neatsargumą. Toks elgesys tampa stipriu argumentu, galinčiu iš esmės panaikinti statinio savininko atsakomybę“, – sako AVOCAD advokatas.

 

Galimybė naudotis svetimu daiktu nemokant nuomos: uzufrukto teisė

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite galimybę teisėtai naudotis svetimu turtu – gauti iš jo pajamas, produkciją ar net nuomos užmokestį – bet pačiam nemokėti nė cento. Skamba kaip nuomos sutartis? Ne visai. Civilinis kodeksas numato kur kas įdomesnį ir rečiau minėtą mechanizmą – uzufruktą.

Uzufruktas – tai daiktinė teisė, suteikiama visam žmogaus gyvenimui arba tam tikram laikotarpiui (ne ilgesniam nei uzufruktoriaus gyvenimo trukmė). Ji leidžia naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą. Paprastai tokia teisė nustatoma tam, kad būtų užtikrintas konkretaus asmens išlaikymas arba pagerintos jo gyvenimo sąlygos.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, šios teisės unikalumas tas, kad ji susieta ne su savininku, o su pačiu daiktu. Tai reiškia, kad net pasikeitus savininkui uzufrukto galiojimas nesikeičia – priešingai nei paprastose sutartiniuose santykiuose.

Kaip atsiranda uzufruktas?

Pasak teisininko, uzufrukto objektu gali tapti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas. Ši teisė gali atsirasti trimis būdais – įstatymo pagrindu, teismo sprendimu arba sudarius sandorį.

Įstatymo nustatytas uzufrukto pavyzdys – nepilnamečių vaikų turtas. „Nors tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų nuosavybę, jiems būtinas teisinis pagrindas tą turtą tvarkyti. Būtent todėl įstatyme numatyta, kad tokiais atvejais tėvai veikia kaip uzufruktoriai – jie tvarko vaikų turtą uzufrukto teisėmis, nors patys jo ir nevaldo kaip savininkai“, – sako Rokas Puodžiūnas.

Uzufruktas gali būti nustatytas ir teismo sprendimu, dažniausiai šeimos teisės kontekste. Pavyzdžiui, nutraukus santuoką, teismas gali suteikti teisę naudotis gyvenamąja patalpa tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, net jei ta patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui.

Vis dėlto dažniausiai uzufruktas atsiranda sudarius sandorį – sutartimi ar testamentu. Jį nustatyti gali tik pats daikto savininkas. Jei kalbama apie nekilnojamąjį turtą, tokia sutartis privalo būti patvirtinta notariškai, o teisės ir pareigos atsiranda tik įregistravus uzufruktą viešame registre. Tuo tarpu kilnojamųjų daiktų atveju, kai registracija neprivaloma, uzufruktas įsigalioja nuo paties daikto perdavimo momento.

Uzufruktoriaus teisės ir pareigos

Svarbiausia uzufruktoriaus teisė – naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą: vaisius, produkciją ar pajamas. Konkrečios teisės apibrėžiamos nustatant patį uzufruktą, tačiau jei to nepadaryta, laikoma, kad uzufruktorius turi naudotis daiktu taip, kaip tai darytų rūpestingas savininkas. „Nors jis negali perleisti pačios uzufrukto teisės kitam asmeniui, tačiau gali leisti trečiajam asmeniui naudotis daiktu – pavyzdžiui, jį išnuomoti. Tokiu atveju visos gautos pajamos priklauso uzufruktoriui. Jam taip pat suteikiama teisė reikalauti įvykdyti su uzufrukto objektu susijusias prievoles ir priimti atitinkamas įmokas“, – pabrėžia Rokas Puodžiūnas.

Teisininkas atkreipia dėmesį, kad kartu su teisėmis atsiranda ir pareigos. Uzufruktorius privalo naudotis daiktu atsakingai, užtikrinti jo išsaugojimą ir, jei reikia, atlikti einamuosius remontus. Proporcingai gaunamai naudai jis turi mokėti su objektu susijusius mokesčius ir kitas įmokas, nebent įstatymas ar sutartis numato kitaip. Taip pat jis privalo pranešti savininkui apie bet kokius daikto sugadinimus, būtinybę atlikti didesnius pagerinimo ar remonto darbus, saugoti turtą nuo pavojų ir informuoti, jei tretieji asmenys pareiškia teises į daiktą. Kartą per metus uzufruktorius turi atsiskaityti savininkui už naudojimąsi objektu, o tam tikrais atvejais – ir apdrausti daiktą.

AVOCAD teisininkas pabrėžia, kad uzufruktorius moka tik tuos mokesčius, kurie yra tiesiogiai susiję su daiktu. Tai patvirtina ir teismų praktika. Vienoje byloje savininkas prašė panaikinti uzufruktą, nes uzufruktorius nemokėjo už buto administravimo bei bendrų patalpų priežiūros išlaidas. „Tačiau teismas išaiškino, jog tokios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su konkrečiu butu kaip uzufrukto objektu, todėl už jas atsako pats savininkas, o ne uzufruktorius“, – pažymi Rokas Puodžiūnas.

Uzufrukto pabaiga

Kaip ir bet kuri teisė, uzufruktas nėra amžinas. Jis gali pasibaigti įvairiais pagrindais – tiek dėl paties uzufruktoriaus valios, tiek dėl objektyvių aplinkybių. Paprasčiausias atvejis – kai uzufruktorius raštu atsisako teisės, tačiau toks atsisakymas galioja tik savininko naudai. Uzufruktas taip pat savaime baigiasi mirus uzufruktoriui, nes ši teisė nėra paveldima, arba likvidavus juridinį asmenį, jeigu teisė buvo nustatyta jam. Juridiniams asmenims galioja ir laiko riba – pasibaigus trisdešimčiai metų uzufruktas nebegalioja.

Kartais uzufrukto pabaiga susiejama su konkrečiu terminu ar sąlyga. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų gali būti nustatytas uzufruktas kito tėvo būste, kol vaikui sukaks aštuoniolika metų – sulaukus pilnametystės ši teisė automatiškai baigiasi. Ji išnyksta ir tuomet, jei pats uzufruktorius tampa daikto savininku, jei objektas žūva ar jo būklė taip pablogėja, kad jis nebegali būti naudojamas pagal paskirtį.

Įstatymas taip pat nustato senaties terminus. Jei uzufruktorius trejus metus nesinaudoja kilnojamuoju daiktu, arba dešimt metų – nekilnojamuoju, uzufruktas baigiasi savaime. Be to, uzufruktas gali būti panaikintas ir teismo sprendimu, jei yra tam įstatyme numatyti pagrindai.

AVOCAD teisininkas taip pat akcentuoja, kad teismo sprendimu uzufruktas gali būti panaikintas tik tuomet, kai tai numato įstatymas. Pasibaigus šiai teisei, uzufruktorius privalo grąžinti daiktą savininkui tokios būklės, kokios jį gavo, atsižvelgiant į įprastą susidėvėjimą, nebent nustatant uzufruktą buvo sutarta kitaip. Jei uzufruktorius daiktą pagerino, jis gali pasilikti tas pagerinimo dalis, kurias galima atskirti nepadarant žalos. Jeigu pagerinimai yra neatskiriami, uzufruktorius gali reikalauti atlyginti jų išlaidas, bet tik tiek, kiek padidėjo daikto vertė, ir tik tuo atveju, jei pagerinimai atlikti su savininko sutikimu. Jei uzufruktas buvo registruojamas, jo pabaiga siejama ir su išregistravimo momentu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad uzufruktas yra ypatinga daiktinė teisė, leidžianti teisėtai ir nemokamai naudotis svetimu turtu. Ji yra susieta su pačiu daiktu, todėl savininkui pasikeitus ši teisė lieka galioti. Dažniausiai uzufruktas nustatomas savininko valia, siekiant užtikrinti artimo žmogaus poreikius ar jo gerovę. „Ši primiršta Civilinio kodekso galimybė gali tapti išmintingu sprendimu planuojant šeimos turtą ar užtikrinant artimo žmogaus gyvenimo kokybę“, – sako Rokas Puodžiūnas. Todėl prieš priimant sprendimą dėl uzufrukto nustatymo visuomet verta pasikonsultuoti su teisininkais – taip ši unikali teisė taps ne problema, o patikimu instrumentu.

 

 

Teismas išaiškino, kuris el. paštas svarbiausias dokumentams įteikti

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šiandien, kai dauguma procesinių dokumentų siunčiami elektroniniu būdu, kyla klausimas: kuris el. pašto adresas laikomas tinkamu dokumentų įteikimui – tas, kurį nurodėte „Mano VMI“ sistemoje, ar tas, kurį pateikėte institucijai konkrečioje byloje?  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) neseniai nagrinėjo bylą, kurioje ši dilema tapo esminiu klausimu, ir pateikė išaiškinimą. Jis, pasak teisininkų, svarbus žinoti kiekvienam.  

„Kad asmuo realiai galėtų pasinaudoti savo teisėmis administraciniame procese labai svarbu, jog procesiniai dokumentai – pavyzdžiui, administracinio nusižengimo protokolas – būtų tinkamai jam įteikti“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis. Asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, teisės nustatytos Administracinių nusižengimų kodekse. Tarp jų – teisė susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą ir teikti paaiškinimus, raštu ar žodžiu pateikti reikalingus dokumentus bei daiktus, naudotis advokato pagalba ir skųsti priimtus sprendimus. 

Pagal procesinių dokumentų (pvz., šaukimų) įteikimo tvarką, dokumentai gali būti siunčiami per Nacionalinę elektroninių siuntų sistemą, elektroniniu paštu, kitomis elektroninėmis priemonėmis arba registruotu paštu.  Dokumentai el. paštu gali būti siunčiami tada, kai adresas yra nurodytas „Gyventojų registre“ ar kitose valstybės informacinėse sistemose, naudojamose elektroninėms paslaugoms gauti. Jei tokio adreso nėra, dokumentus galima siųsti el. paštu tik tada, kai pats asmuo pareiškia norą gauti bylos dokumentus šiuo būdu. 

Tačiau, norint naudotis „Mano VMI“ elektroninėmis paslaugomis (pavyzdžiui, teikti dokumentus, įsigyti ar pratęsti verslo liudijimus, registruotis PVM mokėtoju, susigrąžinti permokas ir kt.), būtina užsiregistruoti ir šioje sistemoje. Pirmą kartą jungiantis reikia nurodyti savo el. pašto adresą. Į jį išsiunčiama patvirtinimo nuoroda, kurią būtina aktyvuoti. Jei adresas nepatvirtinamas – prisijungti prie sistemos nepavyks. 

Pasak teisininko Domanto Velykio, taip patvirtintas el. pašto adresas išsaugomas „Mano VMI“ sistemoje ir naudojamas pranešimams bei dokumentams siųsti. Svarbu tai, kad toks adresas atitinka ir Administracinių nusižengimų kodekso reikalavimus – t. y. laikomas oficialiu adresu, pateiktu valstybės informacinėje sistemoje elektroninėms paslaugoms gauti. 

Šiomis dienomis dažnas asmuo turi kelis elektroninio pašto adresus, todėl kyla klausimas – kuris adresas laikomas tinkamu administracinio nusižengimo bylos procesinių dokumentų pateikimui: tas, kuris nurodytas Mano VMI sistemoje, ar tas, kurį konkrečiai asmuo nurodė institucijai? 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „svarbu vertinti realų naudojimąsi el. paštu“ 

Tokia situacija visai neseniai buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad institucija pažeidė asmens teises, nes dokumentus išsiuntė ne tuo el. paštu, kurį asmuo buvo nurodęs institucijai, o adresu, patvirtintu ir naudojamu „Mano VMI“ sistemoje. 

Vis dėlto kasacinis teismas pabrėžė, kad svarbu vertinti ne tik formalų rekvizitų nurodymą, bet ir realų el. pašto naudojimą. Jei asmuo prašo dokumentus siųsti vienu adresu, bet faktiškai naudojasi kitu, institucija turi nustatyti, kuris adresas yra iš tiesų prieinamas. Tuo tarpu, nenustačius šių aplinkybių, procesiniai dokumentai turėtų būti siunčiami kitais įstatyme nurodytais alternatyviais būdais, pavyzdžiui, registruotąja pašto siunta. 

Komentuodamas tokią teismų praktiką, AVOCAD teisininkas Domantas Velykis reziumuoja, kad „Mano VMI“ sistemoje nurodytas ir patvirtintas el. pašto adresas gali būti laikomas tinkamu procesinių dokumentų įteikimui, net jei asmuo institucijai buvo nurodęs kitą el. paštą – tačiau tik tuo atveju, jei įrodoma, kad šiuo adresu dokumentai asmenį realiai pasiekia. 

Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad būtent pats naudotojas yra atsakingas už tai, jog jo paskyroje pateikti kontaktiniai duomenys būtų tikslūs ir atnaujinti. „Todėl periodiškai pasitikrinkite, ar šioje sistemoje nurodytas elektroninio pašto adresas yra teisingas ir aktyviai naudojamas – tai padės išvengti teisinių nesusipratimų ir galimų neigiamų pasekmių“, – pataria teisininkas. 

Lošimų reklamos ribojimai: kai teisinis neaiškumas tampa grėsme sportui ir reputacijai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Griežtėjant lošimų reklamos ribojimams, kyla ne tik teisės taikymo, bet ir pačios reguliavimo logikos klausimas. Nuo 2025 m. liepos 1 d. įsigalioję Azartinių lošimų įstatymo pakeitimai Lietuvoje tapo vienais griežčiausių Europoje – reklamos draudimas išplėstas taip plačiai, kad paveikė ne tik lošimų rinkos dalyvius, bet ir sporto klubus, žiniasklaidą, renginių organizatorius bei komunikacijos industriją. Nors valstybės tikslas – apsaugoti gyventojus nuo lošimo žalos – yra suprantamas, akivaizdu, kad trūksta aiškios ir vieningos reguliacinės pozicijos, ką konkrečiai reiškia „draudžiama reklama“. Šį teisinį vakumą, deja, užpildo ne teisės aiškinimas, o grasinamo pobūdžio vieši laiškai.

LKL atvejis – įtampos indikatorius visai sistemai

Viešojoje erdvėje nuskambėjęs Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) kreipimasis į Lietuvos krepšinio lygą (LKL), kuriame užsimenama apie galimą lošimų reklamos pažeidimą ir net apie galimus veiksmus teisme, kelia rimtų klausimų ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio. „Tai pirmas kartas, kai verslui ar sportui siunčiamas laiškas skamba ne kaip aiškinimas, o kaip ultimatumas. Ir tai ypač problemiška, kai nėra pakankamai išaiškintų teisinių gairių“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys, atstovaujantis ir Jonavos „CBet“ komandai.

Tarnyba sako viena – daro kita

Lošimų priežiūros tarnyba savo oficialioje svetainėje teigia, kad siekia padėti verslui suprasti naujus reikalavimus ir laikytis įstatymų. Tačiau realybėje ši pozicija ne visada atitinka veiksmus – laiškai sporto organizacijoms formuluojami griežtu, bauginančiu tonu, remiantis neaiškiais kriterijais ir be aiškių metodinių gairių. „Kai priežiūros institucija imasi griežtų veiksmų, būtina įsitikinti, kad ji pati turi pakankamai teisinės kompetencijos ir aiškių taisyklių“, – tęsia E. Langys. Priešingu atveju,  pasak advokato, kyla pavojus, kad baudžiama ne už faktinį pažeidimą, o už interpretaciją. O tai – neteisinės valstybės požymis.

Kur baigiasi įstatymas, prasideda interpretacijos

Advokato teigimu, šiuo metu tenka analizuoti lošimų reklamos santykį su rėmimo sutartimis, sportinės aprangos dizainu, partnerių logotipų naudojimu, net LED lentose rodomais neutraliais prekiniais ženklais.

„Įstatymas kalba apie reklamą, bet kai institucija traktuoja kaip reklamą viską, kas susiję su lošimų verslu – net partnerių pavadinimą ant marškinėlių – tai tampa rizika visam sporto sektoriui. Ir pirmiausia – teisinei logikai“, – pažymi E. Langys.

Be to, niekur įstatyme nenumatyta, kad būtų draudžiama naudoti lošimo organizatoriaus pavadinimą. Tačiau dėl pačios normos neapibrėžtumo institucija ne kviečia į dialogą dėl galimų koregavimų, o imasi vienašališkų, dažnai perteklinių išaiškinimų, remdamasi prielaidomis, o ne teisine argumentacija.

Rekomendacijos – po fakto, atsakomybė – bet kada

AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Briliūtė, dirbanti su lošimų teisiniu reguliavimu, pažymi, kad Azartinių lošimų įstatymo pakeitimai įsigaliojo be jokio pereinamojo laikotarpio. Pasak jos, LPT neužsiėmė aktyviomis, o svarbiausia – efektyviomis viešinimo priemonėmis, kurios būtų leidusios įmonėms, sporto klubams ar kitiems subjektams pasiruošti pokyčiams, adaptuoti savo komunikaciją, reklamas ar vidinius procesus.

„Prieš įsigaliojant įstatymui nebuvo jokių aiškių rekomendacijų, kaip koreguotis. Dabar, jau po fakto, institucija pradeda teikti gaires, ką reikėjo daryti. Ir viskas priklauso tik nuo pačios tarnybos – ar bausti po savaitės, ar po pusmečio“, – teigia K. Briliūtė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad LPT svetainėje pateikiamos rekomendacijos dažnai neatitinka paties įstatymo formuluočių: „vienaip skaitome teisės normą, kitaip ją aiškina institucija. Tokia situacija neišvengiamai programuoja teisminius ginčus.“

Anot teisininkės, Azartinių lošimų įstatymo pakeitimai suformuluoti painiai ir sunkiai suprantamai net profesionalams. „Tai – teisėkūros institucijų atsakomybė. Tačiau LPT turėtų padėti aiškinti šias normas, o ne interpretuoti jas taip, kaip patogu pačiai tarnybai. Šiandien galima pagrįstai teigti: galutinius atsakymus dėl šių normų pateiks tik teismai“, – sako AVOCAD teisininkė.

Verslui – atsakomybė net už tai, kas teisėta

Advokatas E. Langys atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu sporto klubams, renginių organizatoriams, žiniasklaidai, reklamos ir medijų agentūroms būtina atlikti visų savo komunikacijos priemonių auditą:

  • įvertinti sutarčių formuluotes su lošimų verslu;
  • persvarstyti rėmimo strategijas, ypač vizualinę komunikaciją;
  • dokumentuoti kiekvieną sprendimą, kuriuo siekiama laikytis teisės aktų.

„Net jei darai viską teisingai, bet negali to pagrįsti – tai gali būti traktuojama kaip pažeidimas. O tai jau nesaugi zona bet kuriam verslui“, – sako E. Langys.

Teisė turi būti nuspėjama, o ne represinė

Nauji įstatymai sukuria iššūkių, tačiau dar daugiau jų kyla dėl neapibrėžtumo ir nenuoseklaus taikymo. Kai valstybės institucijos renkasi komunikacijos stilių, panašų į baudžiamąją prevenciją, bet nesuteikia aiškių gairių, tokia praktika silpnina pasitikėjimą pačia teise. „Mes visi turime vieną tikslą – atsakingą ir sąžiningą lošimų rinką. Tačiau pasiekti tai galime tik per dialogą, aiškias taisykles ir konstruktyvų bendradarbiavimą, o ne per spaudimą ir išankstines prielaidas“, – reziumuoja E. Langys.

Šiandien svarbiausias klausimas nėra adresuotas sporto klubams ar verslui. Jis skirtas pačiai reguliavimo institucijai: ar prieš reikšdama grasinimus, LPT pati geba atsakingai ir aiškiai teisiškai pagrįsti savo pozicijas?

„Jei atsakymo į šį klausimą nėra, tai rodo ne verslo, o reguliavimo problemą. Ir kol ši problema nebus išspręsta, grėsmių rizika liks ne verslo pusėje – ji išliks sistemoje, kuri turėtų saugoti, bet šiandien nejučia pati kuria neapibrėžtumo atmosferą“, – sako Egidijus Langys.

Ar lėktuvo gedimas visada atleidžia oro vežėjus nuo atsakomybės? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Vasaros metu skrydžių skaičius išauga, o su juo ir keleivių nusivylimas dėl atidėtų ar atšauktų kelionių. Viena iš pasitaikančių priežasčių – „netikėtas lėktuvo gedimas“. Tačiau, ar toks paaiškinimas tikrai leidžia nemokėti kompensacijos keleiviams už sugadintus kelionės planus? Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis pabrėžia, kad gedimai – įprasta oro vežėjų veiklos dalis, todėl tai dar nereiškia, kad kompanija gali išsisukti nuo atsakomybės.

Pasak jo, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 261/2004, keleiviui gali priklausyti nuo 250 iki 600 eurų kompensacija – priklausomai nuo skrydžio atstumo. Visgi, oro bendrovės dažnai remiasi išlyga, leidžiančia nemokėti kompensacijos, jei skrydis neįvyko dėl „ypatingų aplinkybių“, kurių nebuvo galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. „Vien tai, kad lėktuvas sugedo, dar nereiškia, kad oro bendrovė neturi jums atlyginti nuostolių. Gedimai yra įprasta veiklos dalis, todėl ne kiekvienas jų laikytinas ypatinga aplinkybe“, – sako Dainius Antanaitis.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, techninė problema gali būti laikoma ypatinga aplinkybe tik tuo atveju, jei tai – neįprastas įvykis, kurio oro vežėjas objektyviai negalėjo numatyti ar valdyti. Jei gedimas kilo dėl įprasto nusidėvėjimo, priežiūros stokos ar eksploatacijos, tai nėra pagrindas atsisakyti išmokėti kompensaciją. Net jei oro vežėjas laikėsi minimalių techninės priežiūros standartų, tai dar nereiškia, kad jis ėmėsi visų būtinų priemonių.

Kada gedimas laikomas „ypatinga aplinkybe“?

Teismai tiek Lietuvoje, tiek ES šalių praktikoje vertina aplinkybes realistiškai ir kritiškai žiūri į bandymus bet kokį gedimą pateikti kaip „ypatingą“. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų tikrai netikėta situacija buvo pripažintas atvejis, kai dėl išorinio smūgio sutrūkinėjo orlaivio stiklas. Tai – neįprasta, neprognozuojama ir objektyviai nevaldoma aplinkybė. Tuo tarpu įprasti eksploataciniai nesklandumai – oro vežėjų atsakomybė.

„Jei lėktuvo gedimas yra toks, kuris anksčiau ar vėliau neišvengiamai atsiranda naudojant orlaivį – jis negali būti laikomas ypatinga aplinkybe, šalinančia pareigą mokėti kompensaciją“, – aiškina advokatas D. Antanaitis.  Keleiviai, susidūrę su skrydžio atidėjimu ar atšaukimu, neturėtų pasikliauti vien tuo, ką sako oro bendrovė. Jie turi teisę reikalauti paaiškinimo, kreiptis dėl kompensacijos, o kilus ginčui – ginti savo teises teisme.

„Svarbiausia – nepriimti atsisakymo mokėti kompensaciją kaip savaime suprantamo. Oro bendrovės dažnai remiasi formaliais paaiškinimais, tačiau teismai žiūri į situaciją giliau“, – akcentuoja AVOCAD advokatas.

Gedimas – dar ne pasiteisinimas. O keleivio teisė į kompensaciją – tai ne malonė, o teisiškai apibrėžta garantija, kurios neverta atsisakyti per anksti.

 

Ką daryti, jei „Google“ paieškoje randate klaidinančią informaciją apie save?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar kada nors „googlinote“ save ir aptikote nemalonią ar net klaidinančią informaciją? Tokie atradimai gali sukelti ne tik emocinį diskomfortą, bet ir realią žalą jūsų reputacijai ar veiklai. Kada galima reikalauti, kad tokie duomenys būtų pašalinti iš paieškos rezultatų, ir kaip tai padaryti? Į šiuos klausimus atsako ir praktiniais patarimais dalijasi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Pirminis informacijos skleidėjas – pirmas žingsnis

Svarbu suprasti, kad „Google“ nėra tas subjektas, kuris kuria ar įkelia informaciją apie konkretų asmenį į internetą. „Google“, kaip paieškos sistemos operatorius, tik indeksuoja internete jau esančius šaltinius ir juos pateikia vartotojui, kaip paieškos rezultatus. Todėl, kilus susirūpinimui dėl tam tikros žalingos informacijos viešojoje erdvėje, pirmasis žingsnis turėtų būti nukreiptas ne į „Google“, o į pirminį informacijos skleidėją.

Tad jeigu yra žinomas konkretus fizinis ar juridinis asmuo, kuris paskelbė tikrovės neatitinkančią, šmeižikiško pobūdžio informaciją, pirmiausia rekomenduojama su juo susisiekti ir pareikalauti pašalinti tokius duomenis. Tokį reikalavimą reikėtų pateikti raštu, aiškiai nurodant, kokia informacija laikoma neteisinga, kuo ji pažeidžia asmens teises bei kokių veiksmų prašoma – pavyzdžiui, nedelsiant pašalinti konkretų įrašą ar viešai paneigti paskleistą informaciją.

Vis dėlto, neretai pasitaiko atvejų, kai pirminis informacijos skleidėjas, būdamas įsitikinęs (ar apsimestinai deklaruodamas įsitikinimą), kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, arba, esant konfliktiniams santykiams su asmeniu, apie kurį paskelbta informacija, atsisako ją pašalinti arba apskritai nereaguoja į gautą prašymą.

Tokiais atvejais asmuo gali ginti savo teises teismine tvarka – reikšti ieškinį pirminiam informacijos skleidėjui dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo, garbės ir orumo pažeidimo, nuostolių atlyginimo. Tačiau praktikoje tokios procedūros užtrunka: nuo ieškinio parengimo iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti keli mėnesiai ar net metai. Tuo laikotarpiu internete viešai prieinama tikrovės neatitinkanti informacija gali daryti realią ir nuolatinę žalą – trikdyti asmens profesinį, socialinį ar asmeninį gyvenimą.

Dėl to, siekiant kuo greičiau sušvelninti tokios informacijos keliamus neigiamus padarinius, rekomenduojama nedelsti ir paraleliai ar iškart po to, kai gautas neigiamas atsakymas (ar nesulaukta jokios reakcijos) iš pirminio informacijos skleidėjo, kreiptis į „Google“ su prašymu pašalinti paieškos rezultatus, susijusius su tokia šmeižikiška ir tikrovės neatitinkančia informacija.

Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) taikymas paieškos sistemų operatoriams

BDAR įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas ne tik ES teritorijoje įsisteigusiems duomenų valdytojams, bet ir toms įmonėms, kurios siūlo paslaugas duomenų subjektams Sąjungoje arba stebi ES esančių asmenų elgseną, nepaisant jų buveinės vietos. Taigi, nors „Google“ bendrovė įsteigta už ES ribų, tačiau ji aktyviai veikia visose ES valstybėse narėse, teikia paieškos paslaugas atskirose nacionalinėse rinkose (pvz., per google.lt, google.de ir pan.) ir apdoroja ES gyventojų duomenis, todėl šiai bendrovei yra tiesiogiai taikomos BDAR nuostatos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad paieškos sistemų operatoriai, tokie kaip „Google“, laikytini asmens duomenų valdytojais pagal BDAR, kai jie indeksuoja, saugo ir pateikia asmens duomenis paieškos rezultatų forma. Ši veikla – t. y. informacijos gavimas iš trečiųjų šalių svetainių, jos organizavimas ir struktūrizuotas pateikimas pagal konkrečius raktinius žodžius (pvz., asmens vardą ir pavardę) – laikoma asmens duomenų tvarkymu, nepaisant to, kad pati informacija buvo paskelbta viešai trečiojo asmens. Be to, net vien tik asmens vardo ar nuotraukos parodymas paieškos rezultatuose jau pripažįstamas asmens duomenų tvarkymu.

Todėl „Google“, kaip duomenų valdytoja, privalo užtikrinti duomenų subjektų teises, įskaitant ir teisę būti pamirštam – t. y., teisę reikalauti, kad paieškos sistemos pašalintų nuorodas į trečiųjų šalių tinklalapius, kuriuose pateikiama su konkrečiu asmeniu susijusi informacija. Tokia pareiga atsiranda, jeigu (i) prašymą pateikęs asmuo yra ES teritorijoje (BDAR taikomas ES valstybėse narėse esančių asmenų duomenų tvarkymui) ir (ii) egzistuoja vienas iš teisinių pagrindų reikalauti duomenų ištrynimo pagal BDAR 17 straipsnį, pavyzdžiu:

  • kai duomenys nebėra reikalingi tikslui, dėl kurio buvo renkami;
  • kai asmuo atšaukia sutikimą, kuriuo buvo grindžiamas tvarkymas;
  • kai duomenys buvo tvarkomi neteisėtai;
  • kai duomenys turi būti ištrinti pagal teisės aktų reikalavimus.

ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad paieškos rezultatuose pateikta informacija pagal asmens vardą reikšmingai padidina jos prieinamumą, o tai gali daug stipriau paveikti asmens teisę į privatų gyvenimą, nei vien tik pačios informacijos paskelbimas pirminiame tinklalapyje. Todėl, kai yra teisinis pagrindas reikalauti informacijos pašalinimo, paieškos sistemų operatoriai privalo ištrinti nuorodas į atitinkamus puslapius, net jei:

  • ta informacija vis dar prieinama pirminiame šaltinyje,
  • jos publikavimas tame šaltinyje yra teisėtas.

Šis išaiškinimas sustiprina duomenų subjektų galimybes kontroliuoti savo asmens duomenų sklaidą internete bei įpareigoja paieškos sistemų operatorius, tokius kaip „Google“, atsakingai įgyvendinti BDAR reikalavimus praktikoje.

Praktiniai patarimai: ką svarbu žinoti, svarstant apie prašymo ištrinti duomenis teikimą „Google“

Pagal ESTT formuojamą praktiką, esminis principas yra tas, kad teisė į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugą paprastai yra viršesnė už paieškos sistemos operatoriaus komercinius interesus ar visuomenės interesą žinoti, gauti informaciją.

Tačiau teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti – jeigu asmuo yra viešas asmuo (pvz., politikas), arba informacija reikšmingai prisideda prie viešojo intereso ar demokratinės diskusijos, arba informacija atskleidžia tariamai padarytas nusikalstamas veikas ar kitokį netinkamą / neteisėtai elgesį, tokiu atveju pirmenybė gali būti teikiama ir viešajam interesui bei visuomenės teisei žinoti, o ne asmens duomenų apsaugai. Taigi kiekvienu tokiu individualiu atveju būtų vertinama pusiausvyra tarp asmens teisės į privatumą, duomenų apsaugą ir visuomenės teisės būti informuotai. Taip pat būtų vertinamas informacijos pobūdis, aktualumas, asmens žinomumas, kontekstas, informacijos atitiktis tikrovei ir tai, kaip informacija buvo gauta bei paskleista.

Praktikoje pastebime, kad „Google“ neretai atsisako tenkinti prašymus ištrinti su asmeniu susijusią informaciją, remdamasi būtent viešuoju interesu ir visuomenės teise žinoti. Pavyzdžiui, kai asmuo prašo pašalinti iš paieškos rezultatų nuorodas į informaciją, kurioje jis siejamas su tariamai atlikta neteisėta veika, „Google“ dažnai atsisako tai padaryti, motyvuodama tuo, kad (i) visuomenė turi interesą tokią informaciją žinoti, ir (ii) prašymą pateikęs asmuo, siekdamas, kad informacija būtų pašalinta, turėtų įrodyti, jog bausmė yra atlikta, teistumas išnykęs ar pan.

Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad toks „Google“ elgesys neatitinka ESTT suformuotos praktikos. Nors, iš tikrųjų, vien tik nuorodos į teisę būti pamirštam savaime nepakanka – ESTT yra išaiškinęs, kad asmuo, prašantis ištrinti informaciją, turi pateikti tam tikrus įrodymus, pagrindžiančius neteisingą, tikrovės neatitinkantį informacijos pobūdį. Tačiau kartu ESTT yra pabrėžęs ir kitą itin svarbią taisyklę: tokia pareiga teikti įrodymus neturi būti neproporcinga ar neįgyvendinama. Iš duomenų subjekto negali būti reikalaujama pateikti teismo sprendimo prieš pirminį informacijos skleidėją ar kitokių įrodymų, pagrindžiančių, kad asmuo niekada nepadarė veiksmų, kurie skelbiami internetinėse nuorodose, kurių duomenis prašoma pašalinti.

Priešingai, asmeniui gali būti keliami tik tokie reikalavimai, kurie atitinka protingumo kriterijų, įvertinus konkrečios situacijos aplinkybes. Kaip yra nurodęs ESTT – per didelės įrodinėjimo naštos užkrovimas asmeniui ne tik prieštarautų proporcingumo principui, bet ir praktiškai paneigtų teisės būti pamirštam įgyvendinimą.

Todėl „Google“ neturi teisės nepagrįstai apsunkinti asmens teisės į duomenų ištrynimą, reikalaudama tokių įrodymų, kurių asmuo objektyviai neturi galimybės pateikti. Toks reikalavimas pažeidžia proporcingumo principą ir riboja veiksmingą šios teisės įgyvendinimą.

Kitas svarbus ir susijęs aspektas – jeigu apie asmenį paskleista informacija yra netiksli arba bent jau iš dalies klaidinanti, prioritetas turi būti teikiamas asmens teisėms į privatumą ir duomenų apsaugą, net jei ši informacija susijusi su visuomenei aktualia tema ar su viešu asmeniu. ESTT yra pažymėjęs, kad net ir tais atvejais, kai duomenų subjektas atlieka svarbų vaidmenį viešajame gyvenime, teisė į saviraiškos ir informacijos laisvę negali apimti teisės skleisti netikslią informaciją ar turėti prieigą prie jos. Todėl nustačius, kad bent dalis prašyme pašalinti pateiktos informacijos yra netiksli ir nėra mažareikšmė, „Google“ privalo ištrinti šiuos netikslius, klaidinančius ar šmeižikiškus duomenis iš paieškos rezultatų.

Kur ir kaip pateikti prašymą „Google“

Jei asmuo nusprendžia pasinaudoti teise būti pamirštam, jis turi užpildyti specialią „Google“ formą, kuri yra prieinama internete. Pildant šią formą, būtina nurodyti:

  • vardą ir pavardę;
  • konkrečias paieškos užklausas (pavyzdžiui, asmens vardas ir pavardė), pagal kurias atsiranda ginčijami rezultatai;
  • kiekvieną nuorodą (URL), kurią prašoma pašalinti iš paieškos rezultatų;
  • paaiškinimą, kodėl ši informacija turėtų būti pašalinta (pvz., informacija klaidinanti, neatitinka tikrovės, žeidžianti reputaciją ir pan.);
  • papildomus dokumentus ar informaciją, pagrindžiančią prašymą (jei turima);
  • asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (pvz., ID kortelės ar paso kopiją).

Ką daryti, jei „Google“ atmeta prašymą

Jei prašymas pašalinti informaciją buvo atmestas, asmuo gali:

  1. kreiptis į nacionalinę duomenų apsaugos instituciją, pvz., Lietuvoje – Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri gali priimti sprendimą ir įpareigoti „Google“ pašalinti duomenis, jei nustato, kad asmens teisės buvo pažeistos.
  2. ginti savo teises teisme, remiantis BDAR nuostatomis bei ESTT praktika.

Apibendrinant, teisė būti pamirštam yra svarbus asmens duomenų apsaugos įrankis, leidžiantis apginti savo reputaciją ir privatų gyvenimą nuo klaidinančios, žeidžiančios ar pasenusios informacijos sklaidos internete. Nors praktinis šios teisės įgyvendinimas vis dar kelia iššūkių – nuo įrodinėjimo naštos iki paieškos sistemų operatorių atsisakymo tenkinti prašymus – ESTT praktika aiškiai apibrėžia ribas ir padeda rasti pusiausvyrą tarp asmens teisės į privatumą ir visuomenės teisės žinoti.

Svarbiausia – nedelsti, veikti sistemiškai ir vadovautis teisės aktų nuostatomis bei ESTT išaiškinimais. O jei susiduriate su sudėtinga situacija ar atsisakymu ištrinti duomenis – verta kreiptis į teisininkus, kurie gali padėti parengti pagrįstą ir įrodymais paremtą prašymą arba ginti asmens pažeistas teises teisme.

Kaip susigrąžinti skolą išvengiant ilgo bylinėjimosi proceso?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Gyvenime neretai pasitaiko situacijų, kai skolininkas dėl įvairių priežasčių atsisako grąžinti skolą ir nereaguoja į jūsų raginimus įvykdyti savo prievolę. Tokiais atvejais gali pasirodyti, kad vienintelė išeitis – kreiptis į teismą, tačiau bylinėjimasis dažnai būna ilgas ir brangus. Siekiant užtikrinti greitesnį ir paprastesnį skolų išieškojimo būdą, Civilinio proceso kodekse įtvirtintas teismo įsakymo institutas. Apie jo tikslus ir privalumus kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Kuo pasižymi teismo įsakymo išdavimo procesas?  Čia yra pateikiamas vienodos formos pareiškimas. Prie pareiškimo nepridedami jokie įrodymai. Šias bylas nagrinėja apylinkių teismai. Žyminis mokestis sudaro ketvirtadalį ieškinio mokesčio, bet ne mažiau kaip 10 eurų. Nėra pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijos.

Teismo įsakymas – tai procesinis dokumentas, kurį teismas išduoda kreditoriui. Jei skolininkas per 20 dienų nuo įsakymo įteikimo nepateikia prieštaravimų arba nesumoka skolos, įsakymas įsiteisėja ir tampa vykdomuoju dokumentu, kurį galima pateikti antstoliui. Pažymėtina, kad teismo įsakymas gali būti išduodamas tik dėl piniginių reikalavimų, nepriklausomai nuo jų atsiradimo pagrindo.

Kaip pateikti prašymą dėl teismo įsakymo? Asmuo, siekiantis gauti teismo įsakymą, turi pateikti pareiškimą. Jo turinys nustatytas Civilinio proceso kodekso 433 straipsnyje. Tačiau patogiausia naudoti Teisingumo ministro patvirtintą standartinę formą, kurią galima pateikti teismui pagal skolininko gyvenamąją vietą tiek popieriniu, tiek elektroniniu būdu.

Kada pareiškimas gali būti nagrinėjamas? Tam reikalingos būtinosios sąlygos, kad kreditorius įvykdė savo prievoles (kai prievolė yra dvišalė), kad reikalaujama prievolės dalis (kai prievolė daloma), skolininkas gyvena Lietuvoje arba turi čia buveinę. Teismo įsakymas negalimas, jei reikalavimas kyla iš vartojimo kredito sutarties, kurios metinė bendros kainos norma neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų ir jei prašomi delspinigiai viršija įstatymu nustatytą maksimalią pavėluoto mokėjimo palūkanų normą (pagal Komercinių sutarčių įstatymą).

Ar būtina teikti įrodymus? Formaliai – ne. Kreditorius neprivalo pagrįsti reikalavimo įrodymais, o teismas jų pagrįstumo netikrina. Tačiau teismas atsisakys priimti akivaizdžiai nepagrįstą pareiškimą. Todėl rekomenduojama kartu su pareiškimu pridėti bent pagrindinius dokumentus, patvirtinančius piniginį reikalavimą.

Teismo procesas vyksta tokia tvarka: teismas pirmiausiai išduoda teismo įsakymą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo pareiškimo priėmimo. Kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo kopijos išsiunčiamos skolininkui. Skolininkas per 20 dienų gali: sumokėti skolą ir informuoti teismą arba pateikti prieštaravimus (be motyvavimo). Jei prieštaravimų nepateikiama – įsakymas įsiteisėja ir perduodamas antstoliui vykdyti. Jei skolininkas pateikia prieštaravimus – kreditorius turi per 14 dienų pateikti ieškinį pagal bendrąsias taisykles ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

Didžiausia grėsmė inicijuojant procesą dėl teismo įsakymo išdavimo yra ta, kad skolininkas, nors ir žinodamas, kad iš jo reikalaujama skola yra pagrįsta, sąmoningai gali pareikšti prieštaravimus teismui ir taip pradėti ilgą bylinėjimosi procesą. Todėl, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo patartina teikti tik „aiškiose“ bylose dėl piniginių reikalavimų t. y. tokiuose ginčuose, kuriuose mažai tikėtina, kad skolininkas turi įrodymų, kuriais galėtų atsikirsti į reikalavimą įvykdyti prievolę. Jeigu abejojama ar jūsų situacijoje verta kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo, o ne iškarto teikti ieškinį teismui, patartina pasitarti su teisininkais.

 

Prekiaujate per „Instagram“ ar „TikTok“? Jūs jau verslininkai – net jei patys taip nemanote 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Socialiniai tinklai tapo ne tik vieta dalintis nuotraukomis – tai nauja parduotuvių vitrina. Vis dažniau prekės siūlomos per „Instagram“, „TikTok“ ar „Facebook“, o užsakymai keliauja per žinutes. Paprasta, greita ir jokio galvos skausmo dėl e. parduotuvės kūrimo. Tačiau yra vienas „bet“: jei parduodate – tai jau verslas. O verslui galioja aiškios taisyklės. Kokios jos? – atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras.

Neregistravote veiklos? Tai dar nereiškia, kad nesate verslininkas

Pasak advokato, jei prekes ar paslaugas siūlote nuolat, reklamuojate, priimate apmokėjimus, o klientų prašote nurodyti pristatymo adresą –  vaidinasi  atitinkate verslininko požymius. Ir čia nesvarbu, ar prekiaujate įsteigę Mažąją bendriją, UAB‘ą, ar tiesiog kaip fizinis asmuo. Jei atitinkate verslininko kriterijus,  jums taikomi ir nustatyti reikalavimai.

Kas privaloma kiekvienam socialinių tinklų pardavėjui?

Nesvarbu, ar klientus randate per „Reels“, ar „Story“ – turite užtikrinti teisės aktų laikymąsi, pavyzdžiui:

  • Dar iki prekės pardavimo, pateikti vartotojui informaciją apie prekę ir jos kainą,
  • nurodyti, kas esate (vardas, pavadinimas, kontaktai),
  • paaiškinti, kaip vartotojas gali grąžinti prekes,
  • vykdyti pirkėjo teisę atsisakyti pirkimo per 14 dienų (jei tai ne maisto prekė ar individualus gaminys),
  • turėti bent paprastą privatumo politiką, jei renkate bet kokia informacija (pvz., el. paštas, adresas);
  • informuoti apie ginčų nagrinėjimo tvarką.

Advokatas Egidijus Kieras pabrėžia, kad net ir per „Instagram“ žinutes pirkėjui turi būti aišku, ką jis perka, iš ko ir kokiomis sąlygomis.

Pagal ES vartotojų teisių direktyvą ir Lietuvos teisę, el. prekyba socialiniuose tinkluose nėra kažkaip „ypatinga“ – jai taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir bet kuriai e. parduotuvei. O jei dar renkate klientų vardus, telefonus ar adresus – sveiki atvykę į BDAR teritoriją.

„Duomenų apsaugos inspekcija jau ne kartą yra nubaudusi mažus verslus už tai, kad renka klientų informaciją be jokios aiškios politikos ar sutikimų. Ir ne, „parašykite mums žinutę“ – tai nėra pakankama forma sutikimui ar sutarčiai“, – sako advokatas.

Kokios realios rizikos?

Dažnai pardavėjai sako: „Aš per mažas, kad manimi susidomėtų.“ Tačiau,  pasak E.Kiero, skundą gali pateikti bet kuris nepatenkintas pirkėjas. O tuomet – Vartotojų teisių apsaugos tarnybos patikrinimas, galimos baudos ar net paskyros blokavimas dėl pažeidimų. Atsakyti gali tekti ir asmeniškai, jei veikiate neįsteigę juridinio asmens.

Dar viena rizika – mokesčiai. Jei neįregistravote savo veiklos, galite susidurti ir su VMI.

„Verslas per socialinius tinklus nėra „pilkoji zona“. Teisė čia jau seniai pasivijo praktiką. Kuo anksčiau tai suprasite, tuo mažesnė tikimybė, kad iš vartotojų komentarų persikelsi į vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir VMI akiratį“,  – įspėja AVOCAD advokatas.

Kyla klausimas – o jeigu tiesiog pardavinėju drabužius per „Vinted“? Ar ir tai jau laikoma verslu?

Atsakymas priklauso nuo apimties ir sistemingumo. Pasak Egidijaus Kiero, vienkartinis naudoto megztinio pardavimas – tikrai nėra komercinė veikla. Tačiau jeigu parduodate daug, reguliariai ir pelno siekimo tikslais, tai jau gali būti vertinama kaip verslas. Tokiu atveju atsiranda pareiga registruoti veiklą, laikytis vartotojų apsaugos ir duomenų tvarkymo taisyklių, taip pat – deklaruoti pajamas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad net ir fizinis asmuo gali būti laikomas „pardavėju“, jeigu jis reguliariai parduoda prekes per interneto platformą, net jeigu jos ir naudotos. Todėl svarbu ne tai, ką parduodate, o kaip dažnai ir kokiu tikslu.

 

AVOCAD tampa Jonavos krepšinio klubo CBet teisiniais partneriais

Posted on by avocad_bxgv12hf

Advokatų profesinė bendrija AVOCAD tapo oficialiais Jonavos krepšinio klubo CBet teisiniais partneriais. Taip siekiama stiprinti klubo veiklos teisinį pagrindą ir prisidėti prie organizacijos augimo.

„Krepšinis Lietuvoje yra daugiau nei žaidimas. Tai – visuomeninis reiškinys, turintis savo ekonomiką, tarptautinius aspektus ir teisines subtilybes. Mums, kaip teisininkų komandai, didžiulė motyvacija būti šio proceso dalimi ir prisidėti prie vienos iš labiausiai augančių ir veržlumo nestokojančių sporto organizacijų Lietuvoje,“ – sako kontoros vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Jonavos krepšinio klubo prezidentas Vaidas Vaškevičius pabrėžė, kad šiuolaikinis krepšinis reikalauja ne tik stiprios sportinės komandos, bet ir profesionalios užnugario struktūros. „Tai ne tik sportas. Tai didžiulė sistema, kurioje – nuo žaidėjų sutarčių iki rėmimo ar tarptautinio bendradarbiavimo – būtinas aiškus teisinis pagrindas. Džiaugiamės, kad mūsų klubą nuo šiol atstovaus patyrusi teisininkų kontora, kuriai artimas tiek sportas, tiek platus požiūris į teisę“, – pažymėjo klubo prezidentas.

Pasak jo, krepšinio klubų veikloje teisinių klausimų spektras yra itin platus ir dinamiškas. Nuo žaidėjų sutarčių, trenerių kontraktų, licencijavimo, iki intelektinės nuosavybės apsaugos, prekių ženklų naudojimo, rėmimo sutarčių ar tarptautinių transferų taisyklių – kiekvienas aspektas reikalauja tikslumo ir profesionalumo.

„Šiame sektoriuje teisinė pagalba tampa ypač svarbi sprendžiant ginčus su žaidėjais ar agentais, dalyvaujant FIBA ar LKL reguliuojamuose procesuose ar tiesiog valdant augančią organizacijos struktūrą. Teisininkų įsitraukimas užtikrina, kad klubas galėtų koncentruotis į žaidimą, o ne įstatymų rebusą“, – pasirašydamas bendradarbiavimo sutartį, pabrėžė E. Langys.

Jonavos CBet – nuosekliai augantis klubas. 2024–2025 m. „Betsafe–LKL“ sezone demonstruoja stabilų, ambicingą ir konkurencingą žaidimą – komanda šiuo metu tarp keturių stipriausių lygos ekipų.