Category: Informacija

Penkios dažniausios statybų ginčų klaidos, dėl kurių bylose pralaimi tiek užsakovai, tiek rangovai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Statybų sektorius Lietuvoje – vienas sudėtingiausių ir daugiausiai keliantis ginčų. Teismuose susitinka rangovai, nesutariama dėl nuolat kintančių darbų apimčių, griežtų terminų, techninių reikalavimų ir  teisinio reglamentavimo pokyčių. Tačiau teisinė praktika rodo aiškią tendenciją, jog dauguma ginčų kyla dėl kur kas paprastesnių dalykų – netvarkingų dokumentų, žodinių susitarimų, neišsamiai pildomų aktų ir neįrodytų faktų. Kaip pastebi AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė, statybų ginčuose laimi ne tas, kuris daugiausia padarė, o tas, kuris gali įrodyti, ką ir kada atliko bei kokiomis sąlygomis tai buvo daroma.

Darbai „kalbės už save“- didžiausias statybų mitas

Pirmiausia, pasak teisininkės, žmonės statybose dažnai pasitiki vieni kitais ir remiasi nuojauta ar žodiniais susitarimais. Dėl to tam tikri darbai pavedami atlikti tiesiog tikint, kad rezultatas bus geras.

Nors teisės aktai ir nedraudžia sudaryti žodinės rangos sutarties, praktikoje tai kelia didelę riziką. Nepriklausomai nuo santykių tarp užsakovo ir rangovo, darbų apimties ar kainos, visada rekomenduojama sudaryti rašytinę sutartį ir raštu įforminti visus papildymus, pakeitimus, darbų grafikus bei kitus susitarimus.

Civilinis procesas numato aiškią taisyklę: kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją. Tai reiškia, kad tiek rangovas, tiek užsakovas ginče turės pateikti įrodymus, o ne vien abstrakčius argumentus.

Jei nėra rašytinių sutarčių, grafikų ar susitarimų, ginčui pasiekus teismą žodiniai susitarimai tampa tik šalių interpretacijomis, kurios paprastai būna palankios tik jas pateikiančiai pusei. Dėl to šalių pozicijos išsiskiria, o teismas negali nei patvirtinti, nei paneigti tokių žodinių teiginių, nes jie neturi pakankamos įrodomosios galios. Tai gali būti kritiška priimant galutinį sprendimą byloje.

Teismas tokiose situacijose vadovaujasi tik objektyviais, rašytiniais įrodymais, todėl žodiniai susitarimai netenka reikšmės. „Teismas neturi galimybės nustatyti tikrosios situacijos, kai susitarimai buvo žodiniai. Jis negali patvirtinti nei darbų apimties, nei kainos pakeitimų, nei terminų pratęsimo, jeigu tam nėra rašytinių įrodymų. Todėl šalis, kuri remiasi vien žodiniu susitarimu, laikoma savo pozicijos neįrodžiusi“, – pažymi AVOCAD teisininkė.

Tai gali sukelti rimtas pasekmes: pavyzdžiui, subjektas gali būti įpareigotas atlikti tam tikrus darbus, nors pagal žodinį susitarimą buvo sutarta jų nebedaryti. Būtent todėl žodiniai susitarimai statybose yra viena didžiausių rizikų.

Papildomi darbai – tik su rašytinu užsakymu

Antra, rašytiniai dokumentai yra labai svarbūs ir viso rangos sutarties vykdymo metu. Nors sutartyje paprastai numatoma konkreti darbų kaina, apskaičiuota rangovui įvertinus visą projektinę dokumentaciją, praktikoje dažnai atsiranda poreikis keisti sprendinius ar atlikti papildomus darbus.

Vadinasi, kyla ir darbų atlikimo kaina, tačiau nors ir atrodo, kad rangovas automatiškai įgyja teisę į atlyginimą, nes tai juk papildomi darbai, visgi, rangos teisinių santykių specifika gali lemti tai, jog nesant šalių raštiškam susitarimui dėl papildomų darbų, rangovas savo rizika ir sąskaita bus atlikęs papildomus darbus ir neįgis teisės į atsiskaitymą už šiuos atliktus papildomus darbus.

Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu užsakovas ir rangovas pasirašo rašytinę rangos sutartį, užsakovas – kaip patyręs profesionalas – paprastai užtikrina, kad rangovui pateikė visą projektinę dokumentaciją ir aiškią, nedviprasmišką užduotį. Tokiu atveju laikoma, kad sutarties kaina yra galutinė ir nekintanti, o į ją įskaičiuoti visi darbai, būtini tam, kad projektas būtų atliktas pilnai ir tinkamai pagal užsakovo pateiktus dokumentus.

Taigi, šalims raštu nesusitarus dėl papildomų darbų, rangovas gali prarasti teisę į atlyginimą už atliktus darbus, kadangi užsakovas gali besti pirštu į sutarties nuostatą, kurioje numatyta rangovo pareiga įsivertinti visą pateiktą užduotį ir projektinę dokumentaciją, jos sprendinius bei tvirtinti, kad tai nėra laikytini papildomais darbais ir šie darbai buvo įskaičiuoti į sutarties kainą, todėl ir neva nėra užsakovo pareigos atsiskaityti už atliktus darbus.

Netikslūs ar nekeičiami darbų vykdymo grafikai

Trečia, kita opi problema statybose – tai statybos darbų atlikimo vėlavimas, kuris siejamas ir su dideliais nuostoliais. Siekiant užtikrinti kuo mažesnį vėlavimą bei kuo minimalesnius nuostolius, patirtus dėl rangovo vėlavimo, sudarant rangos sutartį, šios sutarties šalys turėtų nepamiršti raštiškai užfiksuoti rangos darbų vykdymo grafiko. „Rašytinis grafikas ne tik leis užsakovui kontroliuoti objekto statybos procesą, bet ir leis užsakovui imtis visų priemonių, siekiant sumažinti galimus nuostolius“, – sako Kamilė Šemeklytė.

Abiejų šalių patvirtintas raštiškas rangos darbų vykdymo grafikas teisminiame procese palengvins įrodinėjimo pareigą, o tai leis ne tik užsakovui įrodyti, kad rangovas nesilaikė darbų vykdymo grafiko (jei toks vėlavimas iš rangovo pusės buvo), tačiau tai taip pat palengvins darbų eigą ir pačiam rangovui.

Dažnai statomame objekte dirba ne vienas, o keli rangovai. Tokiais atvejais svarbu ne tik darbų pabaigos data, bet ir tai, kada darbai perduodami kitam rangovui. Jei vienas subrangovas vėluoja, kitas rangovas laiku negali pradėti savo darbų. Tai reiškia, kad antrasis rangovas nėra kaltas dėl bendro projekto vėlavimo ir negali būti laikomas atsakingu už su tuo susijusius nuostolius.

Todėl, pasak teisininkės, abiejų šalių patvirtintas darbų grafikas tampa labai svarbus – jis leidžia aiškiai nustatyti, kuris rangovas pažeidė terminus. Tai padeda ir vertinant nuostolius dėl vėlavimo, ir sprendžiant ginčus teisme, nes įrodinėjimas tampa paprastesnis ir aiškesnis.

Priėmimo aktai – svarbus teisinis momentas

Ketvirta, anot  AVOCAD teisininkės, labai svarbu pabrėžti, kad šalys turi ne tik raštu susitarti dėl darbų apimties, kainos, terminų ir kitų sąlygų, bet ir raštiškai įforminti atliktus darbus – jų kiekius, vertę ir perdavimo faktą. Tai daroma pasirašant atliktų darbų aktus, kuriuos pasirašo tiek rangovas, tiek užsakovas. Būtent šie aktai patvirtina, kad darbai perduoti ir priimti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atliktų darbų priėmimo aktas yra rangos sutarties vykdymo dokumentas, kuriame fiksuojamas rangovo atliktų darbų rezultatas ir užsakovo valia jį priimti – su pastabomis arba be jų. Kitaip tariant, šis aktas patvirtina faktą, kad darbai perduoti, ir lemia abiejų šalių teises bei pareigas po perdavimo.

Visų pirma, pasirašytas aktas suteikia rangovui teisę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir reikalauti apmokėjimo. Tačiau svarbu suprasti, kad atliktų darbų aktas nėra dokumentas, kuriuo galima keisti sutarties sąlygas, įskaitant sutarties kainą (nebent šalys sutartyje yra susitarusios kitaip).

Antra, atliktų darbų aktas yra itin reikšmingas ir užsakovui. Teisinis reguliavimas numato, kad užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus, tačiau toks atsisakymas privalo būti motyvuotas – nurodant aiškias priežastis. Tik motyvuotas atsisakymas lemia, kad rangovas neįgyja teisės reikalauti apmokėjimo.

Galiausiai, darbų priėmimo procedūra glaudžiai susijusi su darbų kokybės įvertinimu. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbų atitiktis reikalavimams turi būti vertinama būtent priėmimo metu. Todėl užsakovas turi elgtis rūpestingai ir apžiūrėti darbų rezultatą, kad patikrintų, ar nėra akivaizdžių trūkumų. Iš užsakovo nereikalaujama naudoti specialių priemonių – pakanka įprastos, protingos apžiūros.

„Atliktų darbų akto pasirašymas yra vienas svarbiausių statybos proceso etapų. Net jei tarp šalių santykiai yra pagrįsti pasitikėjimu, visus darbų perdavimo ir priėmimo veiksmus būtina formalizuoti raštu. Praktika rodo, kad santykiai išlieka sklandūs iki tol, kol neatsiranda nesutarimų ar trūkumų – o būtent tada rašytiniai dokumentai tampa esminiu įrodymu“, – pažymi Kamilė Šemeklytė.

Net ir smulkūs susitarimai statybvietėje turi būti fiksuojami

Penkta, nors rekomenduojama tiek rangos sutartį, tiek jos pakeitimus, papildymus ir darbų perdavimą įforminti raštu, ne visada taip nutinka. Statybos yra labai dinamiškas procesas ir poreikis tikslinti sprendinius, duoti nurodymus ar paaiškinti projektines detales yra nuolatinis procesas. Dėl to žodiniai susitarimai statybvietėje yra patogūs, dažnai naudojami, tačiau neturi jokios įrodomosios galios.

Pasak AVOCAD teisininkės, siekiant išvengti nesutarimų ateityje, net ir tokie žodiniai susitarimai, kurie nekeičia esminių sutarties sąlygų, turėtų bent minimaliai būti patvirtinti raštu. Paprasčiausias būdas – atsakingų užsakovo ir rangovo asmenų susirašinėjimas el. paštu. Tai nereikalauja oficialių dokumentų, bet sukuria aiškų rašytinį įrodymą. Kitas labai veiksmingas būdas – kassavaitiniai užsakovo ir rangovo gamybiniai pasitarimai, kurie turėtų būti protokoluojami. Tokie protokolai statybų procese itin naudingi. Jeigu ginčas visgi persikeltų į teismą, šie dokumentai taptų svarbiais įrodymais, nes aiškiai parodytų, kokie sprendimai buvo priimti, kokie darbai derinti ir kokie buvo tikrieji šalių ketinimai.

Nuomos mokesčio indeksavimas: praktinės klaidos ir teismų gairės verslui

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ilgalaikės nuomos sutartys dažnai numato nuomos mokesčio indeksavimą. Vienas dažniausiai taikomų kriterijų – vartotojų kainų indeksas (VKI). Praktikoje pasitaiko, kad šalys sutaria dėl VKI taikymo, tačiau detalesnių nuostatų dėl indeksavimo mechanizmo neįtraukia ir nenumato galimų rizikų.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniosios teisininkės Sandros Mickienės, tokia „standartinė“ formulė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patikima, tačiau netinkamai suformuluotos nuostatos gali turėti ir neigiamą poveikį. „Netikėtai pasikeitus ekonominėms aplinkybėms, VKI pokytis gali šoktelėti taip stipriai, kad tai gali ženkliai padidinti nuomos kainą, ypač nuomojant didelio ploto patalpas, kur mėnesinė nuoma skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais tūkstančių eurų“, – pastebi S. Mickienė.

Taigi kaip išvengti šių rizikų ir užtikrinti subalansuotą indeksavimo mechanizmą?

Vartotojų kainų indeksas (VKI) dažnai pasirenkamas kaip nuomos mokesčio indeksavimo kriterijus ilgalaikėse nuomos sutartyse dėl kelių esminių priežasčių. Pirma, VKI yra oficialiai skelbiama statistinė reikšmė, atspindinti bendrą prekių ir paslaugų kainų pokytį šalyje, todėl jis laikomas objektyviu rodikliu. Antra, VKI taikymas suteikia šalims aiškų, lengvai suprantamą ir prognozuojamą pagrindą koreguoti nuomos mokestį, leidžiant išlaikyti sutarties ekonominę pusiausvyrą bei apsaugoti nuomotoją nuo infliacijos poveikio. Trečia, VKI plačiai pripažįstamas rinkoje, todėl jo naudojimas padeda užtikrinti skaidrumą ir sumažinti ginčų dėl nuomos mokesčio dydžio riziką.

Pasak teisininkės, dažniausiai šalys nuomos sutartyje aiškiai susitaria, koks konkretus indeksas bus taikomas nuomos mokesčiui perskaičiuoti (pavyzdžiui, VKI pokytis per metus), nurodo jo skelbimo šaltinį, taip pat nustato taikymo pradžią ir apskaičiavimo formulę. Tokios formuluotės laikytinos tinkamomis, nes abi šalys supranta, kokiu rodikliu remiamasi ir kokiu būdu jis bus naudojamas. Vis dėlto, daugeliu atvejų šalys neįtvirtina VKI „lubų“, nei jokių išimčių ar alternatyvių taisyklių, kurios būtų taikomos, ištikus ekstremalioms ekonominėms aplinkybėms, pavyzdžiui, pandemijai, energetikos krizei ar kitiems netipiniams rinkos sukrėtimams.

AVOCAD teisininkė įspėja, kad būtent tokiose situacijose ir kyla praktinių problemų: nuomos kaina gali pakilti tiek staigiai ir reikšmingai, kad nuomininkui tampa sudėtinga išlaikyti veiklos stabilumą. „Tarkime, logistikos įmonė kiekvieną mėnesį moka 200 000 eurų nuomos mokestį. Jei dėl naujos ekonominės krizės ar pandemijos VKI pokytis siektų, pavyzdžiui, 20 %, pagal sutartyje numatytas indeksavimo taisykles perskaičiuotas nuomos mokestis išaugtų iki 240 000 eurų. Toks staigus 40 000 eurų mėnesinis padidėjimas gali lemti reikšmingą bendrovės veiklos sąnaudų augimą ir kelti realią finansinių sunkumų grėsmę“, – pažymi S.Mickienė.

Svarbu suprasti, kad pagal Civilinį kodeksą ir teismų praktiką galioja principas pacta sunt servanda – sudaryta sutartis šalims privaloma kaip įstatymas. Tai reiškia, kad įsipareigojimai turi būti vykdomi net ir tada, kai tai tampa sudėtingiau ar finansiškai nepalankiau. Įprasti verslo sunkumai, rinkos svyravimai, infliacijos augimas ar net pandemija paprastai nelaikomi pakankamu pagrindu keisti sutarties sąlygas, ypač kai sutartį sudaro profesionalūs verslo subjektai, kurie turi pareigą iš anksto įvertinti galimas rizikas.

Pagal teismų praktiką, nors konkrečių ekstremalių aplinkybių – tokių kaip pandemija ar geopolitiniai konfliktai – numatyti neįmanoma, verslo subjektai, sudarydami ilgalaikes sutartis, gali ir privalo protingai numatyti, jog ilgesniu laikotarpiu gali įvykti reikšmingų ekonominių pokyčių, kurie lems infliacijos augimą. Todėl, jeigu šalys pačios sutartyje neįtvirtina išimčių iš bendrųjų VKI taikymo taisyklių ar nenusistato VKI taikymo „lubų“, net ir itin reikšmingas indekso padidėjimas laikomas šalių prisiimta rizika.

Tiesa, teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinis kodeksas numato galimybę prašyti teismo pakeisti sutartį (pavyzdžiui, nuomos mokesčio skaičiavimo mechanizmą), jeigu atsiranda aplinkybės, iš esmės pakeičiančios šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Tačiau šio instituto taikymas nėra paprastas, nes nukentėjusi šalis privalo įrodyti visas nustatytas sąlygas:

  1. kad aplinkybės atsirado jau po sutarties sudarymo;
  2. kad jų nebuvo galima protingai numatyti sudarant sutartį;
  3. kad jos nepriklausė nukentėjusios šalies kontrolei; ir
  4. kad ši šalis nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo rizikos.

Būtent tokio pobūdžio argumentais rėmėsi vienoje byloje ir nuomininkas, kuris prašė teismo pripažinti, kad pagal ilgalaikę nuomos sutartį nuomos mokestis turi būti indeksuojamas ne pagal faktiškai susiformavusį SVKI dydį, o taikant 1,9 proc. indeksą. Nuomininkas paaiškino, kad dėl karo Ukrainoje ir kitų ekonominių veiksnių SVKI pašoko iki 17,2 proc. Nuomininkas teigė, kad toks beprecedentis šuolis iš esmės pakeitė sutarties pusiausvyrą, todėl prašė pakeisti indeksavimo mechanizmą ir pritaikyti mažesnį indeksą.

Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad vien reikšmingas SVKI padidėjimas savaime nereiškia iš esmės pasikeitusios sutartinių prievolių pusiausvyros, kuri pateisintų pacta sunt servanda principo išimtį. Teismas akcentavo, kad sutartys turi būti vykdomos net ir tada, kai vykdymas tampa sudėtingesnis, o minėto instituto taikymas galimas tik esant fundamentaliam prievolių disbalansui. Teismas paaiškino, jog nagrinėjamu atveju momentinis SVKI šuolis padidino nuomos mokestį apie 33,8 proc., tačiau bendras sutarties kainos padidėjimas siekė viso labo tik 7,04 proc. Tai gali apsunkinti sutarties vykdymą, tačiau nelaikytina tokio masto pokyčiu, kuris pateisintų teisinį įsikišimą į šalių laisva valia sudarytą susitarimą. Be to, nuomininkas turėjo tvirtą finansinę padėtį, todėl nuomos sąnaudų padidėjimas objektyviai nekėlė grėsmės jos veiklos tęstinumui, o būtent tokia rizika yra reikšminga, vertinant pasikeitusių aplinkybių poveikį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pandemijos ar karo sukelti veiksniai negalėjo būti prognozuojami, iš esmės pasikeitusia aplinkybe laikytinas pats indeksas, o ne priežastys, kurios jį nulėmė. Verslo subjektai, sudarydami ilgalaikes (pvz., 10-15 metų) sutartis, turi protingai numatyti, kad per tokį laikotarpį gali vykti rinkos svyravimai, įskaitant ir reikšmingesnį infliacijos padidėjimą. Be to, pačios sutarties nuostatos rodė, kad nuomininkas prisiėmė infliacijos riziką – SVKI indeksavimas buvo įtvirtintas kaip besąlyginis ir neribotas, o jokios indeksavimo „lubos“ nebuvo numatytos. Todėl šalys iš anksto susitarė dėl rizikos paskirstymo, o SVKI padidėjimas, nors ir didesnis nei įprastai, iš esmės nekeičia šio paskirstymo.

Todėl, pasak AVOCAD teisininkės Sandros Mickienės, atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką ir dabartinę ekonominę situaciją, verslui rekomenduotina jau sutarties sudarymo metu derėtis dėl papildomų nuostatų, numatančių išimtis iš bendrųjų VKI taikymo taisyklių arba nustatyti aiškias indeksavimo „lubas“.

Skirtingų indeksų metiniai ir vidutiniai metiniai pokyčiai gali ženkliai skirtis – kai kuriais atvejais net daugiau nei dvigubai. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai nuomos kaina indeksuojama pagal metinį pokytį, nuomininkai gali susidurti su gerokai didesniu nuomos kainos padidėjimu nei tie, kurių indeksavimas susietas su vidutiniu metiniu pokyčiu. „Sutarties derinimo etape įsivertinkite, kokius indeksus šalių pasirinkimas apimtų ir kaip šie indeksai kito per pastaruosius laikotarpius. Toks išankstinis vertinimas padeda geriau suprasti, kokią realią įtaką indeksacija gali turėti nuomos kainai ir kokios rizikos siejasi su skirtingais indeksais“, – pataria S. Mickienė.

Teisininkė įvardija ir alternatyvų sprendimą – nuomos mokesčio dydį sieti su patalpų išlaikymo bei priežiūros sąnaudomis. Jeigu šios sąnaudos nuomos laikotarpiu reikšmingai padidėja, sutartyje galima nustatyti kainos peržiūrėjimo mechanizmą. Tokios nuostatos leidžia proporcingiau paskirstyti rizikas ir išvengti neproporcingo nuomos mokesčio augimo staigaus infliacijos šuolio metu.

 

Verslo atsakomybė už nuomonės formuotojų turinį ir klaidų kaina

Posted on by avocad_bxgv12hf

Artėjant „Juodojo penktadienio“ karštinei, kai reklamos intensyvumas socialiniuose tinkluose pasiekia aukščiausią tašką, verslai vis dažniau pasitelkia nuomonės formuotojų, kitaip vadinamų influenceriais, komunikaciją. Tokios kampanijos generuoja didelį dėmesį ir pardavimus, tačiau kartu kelia ir riziką – ypač tuomet, kai turinys kuriamas greitai, kartais net nepasitvirtinus visų detalių. Todėl klausimas, kas iš tikrųjų valdo turinį ir kas atsako už jo tikslumą, tampa itin aktualus.

AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė pabrėžia, kad ši atsakomybė nėra vienareikšmė. Anot jos, verslai neretai klysta manydami, kad už nuomonės formuotojo pasisakymus atsako tik turinio kūrėjas, tačiau teisinis reguliavimas rodo, jog atsakomybė dažnai yra dalijama. „Verslas turi suvokti, kad bendradarbiaudamas su nuomonės formuotoju jis dalijasi atsakomybe už viešą komunikaciją. Jei turinio kontrolė yra menka arba jos apskritai nėra, gali tekti aiškintis ne tik vartotojams, bet ir priežiūros institucijoms“, – sako ji.

Teisės aktai aiškiai nustato, kad reklama socialiniuose tinkluose turi būti atpažįstama, teisinga ir neklaidinanti. Reklamos įstatymas, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) gairės numato, jog reklamos turinyje negali būti nepagrįstų teiginių, nutylėtų esminių faktų ar dirbtinai sukurtų nuolaidų. Žinutė turi būti pažymėta kaip reklama, tačiau vien žymėjimas neužtikrina, kad komunikacija bus laikoma teisėta – verslui būtina pasirūpinti, jog informacija, kurią skleidžia nuomonės formuotojas, būtų tiksli ir pagrįsta.

Pasak AVOCAD teisininkės, šią kryptį patvirtina ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad už klaidinančios reklamos skleidimą gali atsakyti ne tik reklamos užsakovas, bet ir reklamos skleidėjas, jeigu tenkinamos trys sąlygos: 1) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad naudojama reklama neatitinka įstatymo reikalavimų; 2) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad įstatymo reikalavimai buvo pažeisti dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą; 3) skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Tai reiškia, kad tiek prekės ženklas, tiek nuomonės formuotojas gali būti vertinami kaip kartu atsakingi subjektai, o verslui nepakanka formaliai nurodyti, jog tam tikra informacija buvo „influencerio interpretacija“.

Ky­la klausimas, ar verslas privalo peržiūrėti kiekvieną socialinių tinklų įrašą ir istoriją. Pasak Kamilės Žilinskytės, įstatymai tokios pareigos tiesiogiai nenustato, tačiau verslas turi užtikrinti turinio kontrolės mechanizmus. „Verslas neprivalo tikrinti kiekvieno įrašo minutės tikslumu, tačiau turi būti aiškiai sutarta tvarka: ką galima skelbti, kokia informacija privalo būti patikrinta, kokių frazių negalima naudoti. Jei viskas paliekama „laisvai kūrybai“, atsakomybė dažnai krenta ant verslo pečių“, – akcentuoja ji. Tai ypač aktualu „Juodojo penktadienio“ laikotarpiu, kai kampanijos vyksta intensyviai, nuolaidos keičiasi kelis kartus per dieną, o klaidos gali lemti tiek finansinius, tiek reputacinius nuostolius.

Nuomonės formuotojas gali būti laikomas prekės ženklo atstovu ir tais atvejais, kai oficialaus statuso neturi. Pakanka, kad jis naudotų prekės ženklo vizualinį stilių, kalbėtų „mūsų“ forma, remtųsi prekės ženklo pateikta informacija arba komunikuotų pagal aiškiai apibrėžtus prekės ženklo nurodymus. Tokiu atveju jo sukurtas turinys vertinamas kaip prekės ženklo komunikacijos dalis, todėl atsakomybė tampa bendra.

Norint apsiginti ginčo atveju, svarbiausia – dokumentai. Teisininkė pabrėžia, kad sutartys, „briefai“, turinio gairės, patvirtintų įrašų istorija ir rašytinė komunikacija dėl nuolaidų, kodų, likučių ar prekių savybių yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys, kad verslas davė teisingus nurodymus. Jei netiksli informacija atsirado dėl nuomuonės formuotojo neapdairumo, klaidos ar savarankiško interpretavimo, būtent šie dokumentai gali padėti verslui tai įrodyti.

Besiruošiant intensyviems „Juodojo penktadienio“ pardavimams, verslui svarbu kurti aiškų turinio kontrolės procesą, aptarti visus komunikacijos aspektus sutartyse ir stebėti nuomonės formuotojo reputaciją. Kiekvienas skelbiamas teiginys, vizualas ar nuolaida atspindi ne tik jo kūrybą, bet ir pačio verslo vertybes bei atsakomybės ribas.

„Kiekvienas žodis įraše yra komunikacija jūsų vardu. Todėl turinys turi būti ne tik patrauklus, bet ir teisiškai saugus“, – pabrėžia AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė.

Jei draudikas per 3 darbo dienas neatvyksta apžiūrėti sugadinto turto – galite kviestis nepriklausomą vertintoją 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas delsia apžiūrėti turtą ir įvertinti žalą, nukentėjęs asmuo lieka nežinioje – ką jam daryti: ar laukti, ar veikti? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato, draudimo teisės eksperto Juliaus Sakalausko, kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas nededa reikiamų pastangų draudžiamojo įvykio pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti ir per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, paskaičiuoja nepagrįsto dydžio draudimo išmoką, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į turto vertintoją, o draudikas privalo atlyginti su tuo su susijusias nukentėjusio asmens išlaidas.

Draudikas delsė ir žalą įvertino per mažai

Advokatas pateikia bylos pavyzdį, kuomet vienoje išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad į kieme stovėjusį ieškovo automobilį „Volvo S60“ atsitrenkė neblaivaus vairuotojo vairuojamas BMW. Įvykį užfiksavo policija, o žalą turėjo atlyginti draudimo bendrovė, kurioje buvo apdrausta kaltininko civilinė atsakomybė.

Ieškovas per draudiko savitarnos sistemą pateikė pranešimą apie įvykį ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant automobilio sugadinimų nuotraukas. Tačiau, nors atsakingam draudikui ir kilo abejonių dėl ieškovo automobilio sugadinimų masto, per 3 darbo dienas nuo ieškovo rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos jis neapžiūrėjo sugadinto automobilio ir pateikė žalos paskaičiavimą, kuris visiškai neatspindėjo realių ieškovo nuostolių.

Nesutikdamas su draudiko paskaičiuotu žalos dydžiu, ieškovas pasitelkė nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją, kuris nustatė, kad reali automobilio atstatymo vertė yra kur kas didesnė. Nors po turto vertinto paskaičiavimų gavimo draudikas perskaičiavo žalą ir išmokėjo didesnes sumas, atlyginti ieškovo patirtas turto vertinimo paslaugų išlaidas draudikas vis vien atsisakė.

Ieškovas dėl to kreipėsi į teismą ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad draudikas neįvykdė pareigos per 3 dienas apžiūrėti sugadintą turtą, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į nepriklausomą ekspertą ir turėjo teisę pasitelkti atstovą – advokatą, todėl nusprendė, kad išlaidos už turto vertintojo ir advokato samdymo išlaidas turi būti kompensuotos.

Teismo išaiškinimas: draudikas privalo veikti greitai ir sąžiningai. Ir kaip tai veikia praktikoje?

Teismas pabrėžė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos ir nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis. Ir tokiu atveju atsakingas draudikas privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Teisė atlikti sugadinto turto apžiūrą nuotoliniu būdu negali būti aiškinama atsietai nuo draudiko pareigos Įstatymo nustatytu terminu t. y. per 3 darbo dienas apžiūrėti turtą. Nepaisant to, kokiu būdu draudikas atlieka sugadinto turto apžiūrą – gyvai ar nuotoliu, ji turi būti atlikta per Įstatyme nustatytą terminą, surašant vienokį ar kitokį dokumentą (turto apžiūros ataskaitą, techninės apžiūros protokolą ar kita).

Privalomojo draudimo atveju nukentėjusio asmens sugadinto turto būtinas remonto išlaidas draudikai privalo apskaičiuoti pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais, o ne pagal atsakingų draudikų partnerių – autoservisų, kurie gali net neturėti visos reikiamos įrangos atlikti reikiamo lygio remontą, siūlomus mažesnius įkainius, ar nuolaidas, kurias jie pritaiko draudikams.

„Šis sprendimas labai aiškiai dar kartą nubrėžia ribas: draudikai negali vilkinti draudžiamųjų įvykių tyrimų ir negali piktnaudžiauti savo padėtimi nukentėjusiems asmenims siūlydami išmokėti aiškiai nepagrįsto dydžio draudimo išmokas“, – pažymi advokatas Julius Sakalauskas.

„Teisingas žalos įvertinimas turi būti ne derybų objektas, o teisinė pareiga. Draudimo bendrovės, kurios nepaiso šios pareigos, rizikuoja ne tik finansiniais praradimais, bet ir savo reputacija. Jeigu draudikas kelis kartus didina išmoką tik po pretenzijų – tai ženklas, kad žalos vertinimas buvo atliktas netinkamai“, – konstatuoja advokatas. Pasak jo, tai svarbus teisinės pusiausvyros atstatymas tarp verslininko – profesionalaus draudiko ir nukentėjusio asmens, kuris dažnu atveju neturi reikiamų žinių ir laiko ginčytis su draudiku dėl kiekvieno varžtelio remonto sąmatoje, todėl galiausiai nuleidžia rankas.

Šis precedentas praktikoje sustiprina nukentėjusių asmenų poziciją ginčuose su draudimo bendrovėmis, nes teismai akcentavo ne tik formalų draudžiamųjų įvykių tyrimų terminų laikymąsi, bet ir profesinę draudiko pareigą elgtis rūpestingai, aktyviai ir sąžiningai. Taigi, pasak AVOCAD advokato, jei atsakingas draudikas ar jo įgaliotas asmuo per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, nukentėjęs  asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis, o atsakingas draudikas tokiu atveju privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Ką iš tikrųjų reiškia būti įtariamuoju: nuo įtarimo iki išteisinimo

Posted on by avocad_bxgv12hf

Baudžiamasis procesas dažnai gąsdina ne tik savo teisinėmis pasekmėmis, bet ir emocine našta. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras, dirbantis ir su sudėtingomis baudžiamosiomis bylomis, dalijasi, ką reiškia įtariamojo statusas, kaip keičiasi procesas ir kodėl nekaltumo prezumpcija yra daugiau nei tik teorinė taisyklė.  Pasak jo, nors dažnai sakoma: “jei  nekaltas – bijoti nėra ko“, tačiau kiekvienas, kuris bent kartą susidūrė su baudžiamuoju procesu, žino, kad būti įtariamuoju – tai ne tik teisinis statusas, bet ir didžiulis psichologinis bei reputacinis krūvis.

 Įtarimas – dar ne nuteisimas

Baudžiamojo proceso pradžia visuomet atrodo dramatiškai – apklausa, kratos, areštai. Visuomenė linkusi manyti, kad jei žmogui pareikštas įtarimas, vadinasi, „kažką vis tiek padarė“. Tačiau teisiškai, pasak teisininko, įtarimas – tai tik pirminė proceso stadija, kuri gali virsti į baudžiamąją bylą arba ne. Įtarimas pareiškiamas kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Tai nėra faktas, o tik prielaida, leidžianti pradėti tyrimą. Ikiteisminio tyrimo tikslas ir yra nustatyti ar nusikaltimas padarytas ar ne.

Advokatas pastebi, kad praktikoje neretai pasitaiko, kad įtarimai pareiškiami, tačiau vėliau byla nutraukiama dėl įrodymų stokos ar paaiškėja, kad joks nusikaltimas nepadarytas. Vis dėlto pats įtarimo faktas jau paveikia žmogaus gyvenimą – reputaciją, verslą, šeimos santykius. Todėl, pasak E.Kiero, svarbu suvokti tai, kad įtarimas – dar ne pripažinimas kaltu. Tai tėra laikina procesinė padėtis, skirta ne bausti ar kažkaip pasunkinti asmens padėtį, o priešingai, šis statusas suteikia žmogui, pakliuvusiam į tokią situaciją,  daugiau teisių:

  • gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, žinoti, kuo jis įtariamas;
  • nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją;
  • gauti vertimą žodžiu ir raštu;
  • informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį;
  • gauti skubiąją medicinos pagalbą;
  • žinoti maksimalų terminą, kiek valandų (dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios, taip pat gauti informaciją apie reguliarią suėmimo peržiūrą ir suėmimui alternatyvių kardomųjų priemonių taikymo galimybes;
  • duoti parodymus;
  • tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką;
  • pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus;
  • pateikti prašymus;
  • pareikšti nušalinimus;
  • susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga;
  • apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus;
  • būti lydimas atstovo pagal įstatymą teismo posėdžiuose ir atliekant kitus proceso veiksmus, taip pat teisę į privatumo apsaugą, kai įtariamasis yra nepilnametis.

Iš įtariamojo į kaltinamąjį

Advokatas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas gali baigtis dviem būdais: nutraukimu arba bylos perdavimu į teismą. Jei ikiteisminis tyrimas nutraukimas, įtarimai panaikinami. O jei tyrimo metu surenkama pakankamai duomenų, surašomas kaltinamasis aktas ir byla perduodama į teismą, o įtariamojo statusas keičiasi – jis tampa kaltinamuoju. Taigi, jei procesas ikiteisminėje stadijoje asmuo – įtariamasis, jei byla jau teisme – kaltinamais. Bylą išnagrinėjus teismas priima nuosprendį ir asmuo jau tampa arba išteisintuoju arba nuteistuoju.
„Tačiau net ir šiame etape nekaltumo prezumpcija vis dar galioja: kol teismas nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio, žmogus laikomas nekaltu. Šią konstitucinę taisyklę dažnai pamiršta ne tik visuomenė, bet kartais ir institucijos“, – pastebi Egidijus Kieras.

Kelias iki išteisinimo gali būti ilgas

Išteisinimas – tai ne staigus triumfas, o dažnai kelerių metų kova, reikalaujanti emocinės ištvermės ir finansinių išteklių. Net kai žmogus galiausiai išteisinamas, jo gyvenimas būna pasikeitęs – prarasti verslo partneriai, reputacija, pasitikėjimas. „Viešoji nuomonė, deja, retai kada pasiveja teismo sprendimą: kaltinimai būna pirmuose puslapiuose, o išteisinimas – paskutiniuose“, – sako AVOCAD teisininkas.

Pasak jo, būti įtariamuoju gali bet kas – nuo verslo savininko iki paprasto darbuotojo. „Pakanka vieno skundo ar klaidingo vertinimo, kad žmogus atsidurtų situacijoje, iš kurios ne visada lengva išbristi“, – atkreipia dėmesį Egidijus Kieras,

Pasak advokato, labai svarbu, kad kiekvienas įtariamasis žinotų savo teises ir jomis naudotųsi, tai svarbu ne tik nustatant patį nusikaltimą padarymo faktą, bet ir paskiriant bausmę (kuri tiesiogiai priklauso nuo sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių), o gal net pritaikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (pritaikant laidavimą, susitaikymą, mažareikšmiškumą ir t.t.)

 

Neatsargus elgesys su gyvūnais – kelias į baudžiamąją atsakomybę 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kas atsakingas, kai šuo apkandžioja žmogų? Ar užtenka pasakyti „jis pabėgo pats“? O gal teisme svarbiau ne nuosavybės teisė, o faktinis gyvūno laikymas? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvoje gyvūnų laikymo taisykles griežtai reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, nustatantis, kaip valstybės ir savivaldybių institucijos, taip pat patys gyvūnų laikytojai turi užtikrinti augintinių gerovę ir žmonių saugumą. Įstatymas įtvirtina bendrąsias gyvūnų savininkų teises ir pareigas – pavyzdžiui, kad gyvūnai negali kelti grėsmės žmonių ar kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Remiantis šiuo įstatymu ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavestomis funkcijomis, buvo parengtas gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas. Jo pagrindu savivaldybių merai tvirtina konkrečias gyvūnų laikymo taisykles, galiojančias jų savivaldybės teritorijoje.  „Asmeniui, pažeidusiam šiuos reikalavimus ir dėl to gyvūnui sužalojus kitą asmenį, gali kilti baudžiamoji atsakomybė dėl sveikatos sutrikdymo. Tokiais atvejais dažniausiai kalbama apie neatsargumą – nusikalstamą nerūpestingumą, kai nebuvo užtikrintos būtinos saugumo priemonės“, – teigia teisininkas.

Kaip ir kitų sveikatos sutrikdymo nusikaltimų atveju, pasak  AVOCAD teisininko Domanto Velykio, veika kvalifikuojama pagal sužalojimų mastą ir padarinius. Dauguma tokių atvejų atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo sudėtį, todėl toliau aptariami šio nusikaltimo požymiai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika.

Teisininkas atkreipia dėmesį  į tai, kad kvalifikuojant veiką, reikšminga ne tai, ar asmuo yra šuns savininkas, ar tik faktinis jo laikytojas. Esminis yra pats sveikatos sutrikdymo faktas, kilęs dėl neatsargaus elgesio – netinkamo gyvūno laikymo. Todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka įrodyti faktinį šuns laikymą ar valdymą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to šis neteko dalies darbingumo arba ilgai sirgo, bet nebuvo sunkesnių padarinių. Nagrinėjamas nusikaltimas padaromas tik neatsargia kaltės forma.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo:

  • nenumatė, jog dėl jo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti žalingi padariniai – asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – šiuo atveju žmogaus sužalojimą;
  • pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti – galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą.

„Kitaip tariant, galėjimas ir turėjimas numatyti pasekmes apibūdina asmens pareigą būti atidžiam ir numatyti galimus pavojingus padarinius“, – sako teisininkas.

Vienoje svarbioje LAT byloje nustatyta, kad šunų laikytoja, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, neužtikrino, jog du jos laikomi rotveilerių mišrūnai nekels grėsmės aplinkiniams. Žinodama, kad netoliese yra vaikas, ji atidarė voljerą ir išleido šunis į kiemą. Vienas jų užpuolė mažametę ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Nors laikytoja teigė, kad negalėjo numatyti tokio elgesio, teismas pažymėjo, kad ji turėjo ir galėjo tai numatyti, žinodama, kad vaikas – svetimas šunims asmuo – atidariusi automobilio dureles ir taip patekusi į kiemą, šių šunų, ginančių savo teritoriją nuo pašalinių asmenų, bus užpulta ir sužalota. Todėl laikytoja turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., užrakinti automobilio dureles ar sudaryti kliūtį patekti į kiemą).

„Kitoje byloje kaltinamasis buvo išteisintas, nes šuo buvo uždarytas kambaryje, o išbėgo tik svečiui atidarius duris – šiuo atveju savininkas buvo ėmęsis pagrįstų saugumo priemonių“, – apibendrindamas teismų praktiką akcentuoja Domantas Velykis. Dar vienoje byloje šuns savininkė nuteista už tai, kad šuo, nutrūkęs nuo per silpnos grandinės, išbėgo į bendro naudojimo kelią ir apkandžiojo moterį bei jos augintinį. LAT pabrėžė, kad vien pririšti šunį neužtenka, jei neužtikrinamas grandinės ar apykaklės tvirtumas.

Taigi,  pasak AVOCAD teisininko, gyvūnų laikytojas turi pareigą ne tik rūpintis savo augintinio gerove, bet ir užtikrinti, kad jis nesukeltų pavojaus ar žalos tretiesiems asmenims. Neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą.

 

Ar teismai gindami valstybės interesus ir privataus verslo interesus taiko dvigubus standartus?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai, dar neįsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje ar net nepranešus atsakovui, teismas nusprendžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį, pinigines lėšas ar turtines teises).

Toks areštas taikomas tais atvejais, kai yra pavojus, jog atsakovas gali paslėpti ar išvaistyti savo turtą. Šio arešto tikslas yra turto, iš kurio ieškovas galėtų išieškoti skolą, išsaugojimas, jei teismas skolą priteistų.

Atrodo būtina ir pateisinama priemonė, kuri neleidžia išvengti nesąžiningiems skolininkams realaus atsiskaitymo su kreditoriais. Tačiau, ji gali būti ypač žalinga verslą vykdančioms įmonėms. Piniginių lėšų areštas iš esmės reiškia, jog įmonė negali atsiskaityti su darbuotojais, „Sodra“, Valstybine mokesčių inspekcija, verslo partneriais, su kuriais teisminių ginčų nėra (pvz. žaliavų tiekėjais arba komunalinių ar kitų paslaugų, gyvybiškai svarbių veiklos vykdymui, teikėjais  ir pan.), dėl to įmonės veikla stringa ir atsiranda mokumo problemų, galiausiai verslas bankrutuoja. Tokios gąsdinančios pasekmės net gali tapti ieškovo taikoma spaudimo priemone atsakovui, kuris vykdo verslą, nes dėl minėtų areštų neigiamų padarinių, atsakovai susimoka skolas be bandymo jas ginčyti, nors jos ir būna abejotinos.

Todėl, bendros kompetencijos teismai, siekdami surasti balansą tarp kreditoriaus intereso, kad skolininkas išlaikytų turtą, iš kurio būtų galima išieškoti skolą ir skolininko intereso, kad nebūtų taikomos perteklinės turto arešto priemonės ir nebūtų žlugdomas verslas, kuris kaip tik gausina turtą iš kurio kreditorius gali atgauti skolą, iš esmės taiko tokią formulę - būtina nustatyti atsakovo nesąžiningus veiksmus, kuriais jis siekia sąmoningai bloginti savo turtinę padėtį (pavyzdžiui,  turimą turtą parduoti mažesnėmis, nei rinkoje egzistuojančios, kainomis) ar atlikti kitokius veiksmus, kuriais būtų specialiai apsunkintas ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019).

Tačiau, yra bylų, kuriose skolą prašo priteisti valstybės institucijos iš to paties verslininko. Pavyzdžiui, Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) nusprendus, jog verslininkas netinkamai įvykdė projektą, nusprendžia susigrąžinti išmokėtą paramą. Tačiau, tai, jog valstybė mano, kad projektas neįvykdytas ar netinkamai neįvykdytas ir parama turi būti grąžinta, dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų, nes teisminiame ginče teismas gali prieiti išvadų, kad projektas įgyvendintas tinkamai ir valstybės nepagrįstai prašo priteisti išmokėtą paramą. Nors tokios bylos yra priskirtos nagrinėti administraciniam teismui, tačiau LVAT laikos pozicijos, kad jose reikalavimų pobūdis yra turtinis, nes sprendžiamas klausimas būtent dėl skolos priteisimo.

Taigi, iš esmės bylos dėl skolų privataus asmens (pvz. įmonės) naudai ir NMA naudai yra tos pačios skolos priteisimo bylos. Jų skirtumas tik tas, kad bylas dėl skolos priteisimo NMA naudai sprendžiamos ne bendros kompetencijos, o administraciniuose teismuose. Ir čia kyla klausimas ar, aplinkybė, kad skolos priteisimo valstybei byla sprendžiama ne bendros kompetencijos, o administraciniame teisme, turėtų leisti turto arešto klausimą spręsti kitaip, nei tai daro bendros kompetencijos teismai? Elementari logika sako, tokios bylos turėtų būti sprendžiamos taikant tokius pačius principus kaip ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje.

Vis dėl to, jei pažvelgsime į administracinių teismų praktiką, pastebėsime, kad valstybės, kaip kreditoriaus interesai iš esmės yra labiau ginami sprendžiant dėl atsakovo turto arešto. Administraciniai teismai skolos valstybės institucijos naudai priteisimo bylose nenustatinėja, ar skolininkas yra nesąžiningas ir siekia sąmoningai paslėpti ar išvaistyti turtą, o pakanka nustatyti tik tai, kad pavyzdžiui prašomos priteisti skolos suma yra didelė, dėl ko neareštavus skolininko (pvz. įmonės) turto, įskaitant sąskaitų, skolos išieškoti nepavyks.

Taigi, administraciniai teismai, taikydami turto areštą bylose dėl skolos gražinimo valstybės institucijos naudai, skirtingai nei bendros kompetencijos teismai, iš esmės netikrina ar atsakovas galimai nesąžiningas ir ar jis slėps savo turtą. Administraciniai teismai nustatę, kad skola, dėl kurios pagrįstumo dar tik vyksta ginčas, didelė tiesiog areštuoja atsakovo turtą, taip iš esmės paralyžiuodamas atsakovo (įmonės) veiklą.

Teismams iš tiesų tenka nelengva užduotis – surasti balansą tarp verslo ir valstybės interesų apsaugos tokiose bylose, tačiau reikia tikėtis, kad galiausiai tiek administracinių tiek bendrosios kompetencijos teismų praktika, aiškinant turto arešto standartus ir laikantis lygiateisiškumo principo taps vienoda ir nuspėjama.

 

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis

Ką privalo užtikrinti naudoto automobilio pardavėjas ir ką iš tiesų reiškia trumpalaikė „komercinė garantija“?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsigyjant naudotą automobilį, kuriam nebegalioja gamintojo garantija, pirkėjai dažnai viliojami papildomais pasiūlymais – „3 mėnesių garantija“, „5 000 km garantija“, „6 mėnesiai be rūpesčių“. Tokie pažadai skamba patraukliai, tačiau iš teisinės pusės svarbiausia ne tai, ką žada pardavėjas, o kokias realias pareigas pardavėjas turi pagal įstatymą ir ką iš tikrųjų reiškia tokios papildomos „komercinės“ garantijos. „Pardavėjo pareiga garantuoti naudoto automobilio kokybę yra įstatyminė – jos negalima pakeisti ar apriboti trumpalaikėmis garantijomis. Vis dėlto praktikoje dažnai matome, kad kelių mėnesių garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pardavėjo pareiga užtikrinti kokybę

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, naudoto automobilio pardavėjas privalo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra tinkamos kokybės – tai yra, neturi paslėptų defektų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas. Nesvarbu buvo ar nebuvo suteikta papildoma komercinė garantija. Pasak AVOCAD teisininko, jeigu po pirkimo paaiškėja, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas – pavyzdžiui, variklio ar pavarų dėžės defektai, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:

  • nemokamai pašalinti defektus,
  • sumažinti pirkimo kainą,
  • atlyginti remonto išlaidas;
  • pakeisti automobilį kitu (jeigu, tai yra įmanoma);
  • arba, jei trūkumas esminis, nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.

„Svarbu suprasti, kad ši pardavėjo pareiga nėra papildoma paslauga – tai įstatymo nustatyta atsakomybė. Pirkėjas nepraranda teisės reikalauti tarkime išlaidų atlyginimo automobilio paslėptų trūkumų remontui, vien todėl, kad baigėsi kelių mėnesių „komercinė“ garantija arba pasibaigė joje nurodyti kilometrai,“ – pažymi M. Baigys

Komercinės garantijos – patrauklios, bet ribotos

Naudotų automobilių atstovai dažnai siūlo trumpalaikes garantijas – „5 000 km garantiją“ ar „6 mėnesių apsaugą“. Tokios garantijos dažniausiai taikomos tik kelioms automobilio dalims, o išimčių jose – kartais daugiau nei realios naudos. „Tipinis atvejis – pirkėjas įsigyja automobilį su 5 tūkst. km garantija. Po mėnesio, nuvažiavus šiek tiek daugiau, automobilis sugenda (pvz. variklio defektas), o pardavėjas pareiškia, kad garantija nebegalioja. Tačiau jei gedimas kilo dėl defekto, kuris egzistavo pardavimo metu, pardavėjas už tai atsako nepriklausomai nuo buvo ar nebuvo suteikta komercinė garantija,“ – sako advokatas. Tokios vadinamosios komercinės garantijos dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad pasibaigus nurodytam laikotarpiui ar kilometrų skaičiui, pirkėjo teisės taip pat baigiasi. „Tai netiesa. Įstatymas gina pirkėją nuo paslėptų trūkumų nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas numato papildoma komercinė garantija. Ji negali panaikinti pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą,“ – pabrėžia M. Baigys.

Ar galima kreiptis į teismą, jei garantijos terminas jau pasibaigė?

Pasak advokato, tai vienas dažniausių pirkėjų klausimų. „Taip, galima,“ – aiškiai sako advokatas. – Pasak jo, jei defektas kilo dėl priežasties, kuri egzistavo dar pardavimo metu ir apie ją pirkėjas nebuvo informuotas, jis gali kreiptis į teismą ir reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo už remontą, net jei formaliai pasibaigė garantijos terminas ar buvo viršyti „garantiniai“ kilometrai.

Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.

„Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija, o dėl to, kad jis pardavė nekokybišką automobilį. Tai – įstatymo, o ne sutarties klausimas,“ – akcentuoja M. Baigys.

Kada garantija iš tiesų turi prasmę?

Papildomos garantijos gali būti naudingos tik tada, kai jos papildo, o ne pakeičia įstatyme nustatytas pirkėjo teises. Pavyzdžiui, jei jos suteikia realią naudą – greitesnį aptarnavimą ar platesnį servisų tinklą arba automobilio trūkumų šalinimą, kuriuos nėra susijusios su paslėptais defektais – jos iš tiesų turi vertę. Tačiau kai formali komercinė garantija tampa būdu apriboti pardavėjo atsakomybę dėl daikto kokybės, ji praranda prasmę.

„Trumpalaikės garantijos dažnai atrodo patraukliai, tačiau jų tikslas – ne užtikrinti kokybę, o sukurti saugumo iliuziją. Trumpa garantija ar keli tūkstančiai „garantinių“ kilometrų nieko nekeičia – jei automobilis buvo parduotas su defektu, pirkėjas turi teisę reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo, nesvarbu buvo ar nebuvo papildoma komercinė garantija“ – sako M. Baigys.

Pabaigai, vienas esminis patarimas – visais atvejais įvertinkite kokias teises turite pagal įstatymą ir tik tada vertinkite ar pvz. pardavėjo atsisakymas pašalinti automobilio paslėptus trūkumus, pvz. prisidengiant komercine garantija, iš tiesų atitinka teisinį reguliavimą.

 

Karo prievolė 2026: ką turi žinoti šauktiniai, darbdaviai ir studentai?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nuo 2026 m. sausio 1 d. įsigalios nauja Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo redakcija. Pagrindinės reformos naujovės jau pristatytos: šauktinių amžiaus riba mažinama iki 21 metų (įskaitytinai), tarnyba bus atidedama tik tiems studentams, kurie įstos į aukštąją mokyklą iki įtraukimo į karo prievolininkų sąrašą, o tarnybos trukmė diferencijuojama: išlieka 9 mėnesiai, bet gali būti trumpinama iki 6 mėn., o trūkstamų specialybių atstovai atliks 3 mėn. bazinę tarnybą. Studentams numatyta galimybė rinktis trumpesnes specializuotas programas (pvz., JKVM) arba įprastą tarnybą.

Viešai pristatytos tik pagrindinės reformos gairės, tačiau tam tikri svarbūs aspektai liko neaptarti. Daug praktinių klausimų vis dar neturi atsakymų. Būtent šiuos, mažiau išviešintus ir neaptartus aspektus komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Pokyčiai vengiantiems atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą

Pagal ankstesnę įstatymo redakciją tarnybos vengimo prevencijai buvo numatytos tik administracinės ir baudžiamosios atsakomybės priemonės, kurios praktikoje ne visada užtikrino efektyvų karo prievolininkų pareigų vykdymą – dalis karo prievolininkų rinkdavosi sumokėti administracinę baudą ir laukti šaukiamojo amžiaus pabaigos (iki 23 m. įskaitytinai). Naujoji įstatymo redakcija įtvirtino papildomas priemones: šaukiamojo amžiaus riba asmenims, kurie buvo paskirti atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau jos neatvyko atlikti, padidinta iki 30 metų (įskaitytinai), o tokie asmenys priskirti pirmajai karo prievolininkų grupei, todėl jie bus dažniau ir pirmenybine tvarka įtraukiami į sąrašus. Pasak teisininkės, tai reiškia, kad vengiantiesiems gerokai išauga rizika sulaukti ne tik administracinės, bet ir baudžiamosios atsakomybės.

Papildomos karo prievolininkų skatinimo priemonės

Piniginės išmokos bus mokamos tik tiems karo prievolininkams, kurie bus skiriami atlikti įprastą 9 mėnesių trukmės privalomąją pradinę karo tarnybą arba 3 mėnesių tarnybą, įgiję trūkstamas Lietuvos kariuomenės profesijas. Kaip ir anksčiau išmokų dydis priklausys nuo tarnybos vertinimo (2-4 BSI), tačiau nauja yra tai, kad  piniginės išmokos bus didinamos net 3 kartus 7-9 tarnybos mėnesiais tarnybą atliekantiems karo prievolininkams  ir 3 mėnesių tarnybą atliekantiems prievolininkams, įgijusiems trūkstamas profesijas.

Taip pat įtvirtinta vairavimo kursų kompensacija: 9 mėnesių tarnybą baigusiems karo prievolininkams bus kompensuojamos B kategorijos kursų išlaidos (iki 10 BSI), jeigu teisė vairuoti įgyta per 12 mėn. nuo tarnybos pabaigos. Seime svarstomas siūlymas kompensaciją taikyti ir A bei C kategorijų kursams, taip dar labiau didinant tarnybos patrauklumą ir motyvaciją.

Pokyčiai darbdaviams

Ankstesnė įstatymo redakcija nereglamentavo situacijų, kai darbdavys išsaugo darbo vietą karo prievolininkui, atliekančiam privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau šis po tarnybos į ją negrįžta. Naujoji redakcija tokiu atveju numato darbdaviui vieno mėnesio subsidiją darbo užmokesčiui. Taip pat keičiasi subsidijos skaičiavimo tvarka. Vietoje anksčiau taikytų 6 mėnesių, subsidija bus mokama proporcingai tarnybos trukmei – už vieną mėnesį tarnybos mokama subsidija 0,67 mėnesio. Be to, ji bus taikoma tik karo prievolininkams, įgijusiems pagrindinį karinį parengtumą, todėl netinkamai tarnybą atlikusiems asmenims subsidija galėtų būti netaikoma.

Šiuo metu dar derinamas Subsidijos privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusių karo prievolininkų darbo užmokesčiui mokėjimo tvarkos aprašas, kuriame bus nustatyta subsidijos skyrimo tvarka, reikalaujami dokumentai ir sprendimų priėmimo terminai. Naujovė – subsidijos turėtų būti mokamos ne tik įdarbinus karo prievolininkus, atlikusius nepertraukiamą tarnybą (pvz., 9 mėn.), bet ir tarnybą dalimis (pvz., 160–200 dienų), numatant papildomas subsidijos apskaičiavimo taisykles. Kaip ir anksčiau, subsidija bus taikoma, jei karo prievolininkas įsidarbins ar grįš į darbą per 3 mėnesius nuo tarnybos pabaigos, o subsidijuojama suma sieks iki 100 proc. darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų, bet neviršys 1,17 MMA dydžio.

Tai kada 2026 metais bus skelbiamas karo prievolininkų sąrašas?

Nuo 2026 m. įsigaliojus naujajai įstatymo redakcijai pereinama nuo kalendorinių prie metinių karo prievolininkų sąrašų. Tačiau nei įstatyme, nei galiojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nėra tiksliai nustatyta, kokį laikotarpį apims metinis sąrašas ir kada jis turi būti sudaromas bei paskelbiamas. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad šaukimo laikotarpis planuojamas nuo einamųjų metų liepos iki kitų metų liepos, tačiau šis raštas neturi teisės akto galios ir jo nuostatos ne visuomet įgyvendinamos praktikoje.

Vertinant iš kariuomenės perspektyvos, mažai tikėtina, kad 2026 m. sąrašas bus skelbiamas tik liepos mėn., nes tai sukurtų ilgą laikotarpį be šaukimo ir neužtikrintų reikalingų pajėgumų. Pasak  AVOCAD  teisininkės, tikėtina, kad 2026 m. bus pereinamieji, todėl sąrašas bus paskelbtas sausį, kaip įprasta. Pasak jos, suprantama, jog toks neapibrėžtumas kelia susirūpinimą ir tam tikrų problemų jaunuoliams, todėl rekomenduojama aktyviai stebėti oficialius informacijos šaltinius ir sekti informaciją, susijusią su karo prievolės atlikimu.

Kada, įsigaliojus naujajai įstatymo redakcijai, bus tikrinama 17-mečių sveikata?

Nei įstatymas, nei poįstatyminiai teisės aktai konkrečiai nenustato 17-mečių sveikatos patikrinimo termino. Pačiame įstatyme esančios nuostatos nėra iki galo suderintos, dėl ko kyla interpretacinė kolizija: vienos nuostatos leidžia manyti, kad patikra turi būti atlikta iki įtraukimo į sąrašą, kitos – kad po įtraukimo į sąrašą.

Viešojoje erdvėje skelbta, kad, sulaukęs 17 metų, asmuo turės kreiptis į Karo prievolės tarnybą, pateikti kontaktinius duomenis ir jam bus paskiriama patikros data. Patikrinus sveikatą, jaunuolis sužinos apie savo tinkamumą arba netinkamumą tarnybai. Tinkami asmenys bus kviečiami tarnauti, kai sulauks 18 metų ir baigs vidurinę mokyklą, o netinkami į karo prievolę nebus įtraukiami. Tačiau tokios informacijos nepatvirtina naujoji įstatymo redakcija, kur nurodyta, kad būtent metiniame karo prievolininkų sąraše bus skelbiamas sveikatos priežiūros įstaigos adresas ir data, kada karo prievolininkas privalo atvykti pasitikrinti sveikatos.

Kadangi 17-mečių sveikatos patikros taisyklės taikomos jau nuo 2025 m. sausio 1 d., lieka neaišku, ar bus atliekamos poįstatyminių teisės aktų korekcijos ar tiesiog bus toliau taikomas praktikoje susiformavęs mechanizmas, kai iki įtraukimo į karo prievolininkų sąrašus atliekama tik pirminė 17-mečių sveikatos patikra, skirta dokumentiniu būdu patikrinti ir iš karto eliminuoti asmenis, negalinčius atlikti tarnybos, o fizinė patikra bus atliekama po to, kai karo prievolininkas jau pateks į sąrašą. Vertinant iš finansinių ir žmogiškųjų išteklių perspektyvos, labiausiai tikėtina, kad ir toliau bus taikomas pastarasis mechanizmas. Bet kokiu atveju, toks neapibrėžtumas vertintinas neigiamai, kadangi neužtikrina jaunuoliams laiku prieinamos svarbios informacijos, reikalingos tinkamai planuoti šaukimo į privalomąją karo tarnybą procesą.

Neaiškumai dėl atidėjimo pagrindų

Naujoji įstatymo redakcija išlaikė galimybę atidėti tarnybą, jei ji sukeltų neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Vis dėlto, šis punktas papildytas kita nuostata, kuri kelia praktinių įgyvendinimo klausimų. Papildomai nustatyta, kad šiems karo prievolininkams privalomoji pradinė karo tarnyba neatidedama, jeigu atliekant įprastą 9 mėnesių trukmės privalomąją karo tarnybą būtų padaryta neproporcinga žala, tačiau žalos būtų galima išvengti, atliekant tarnybą pagal JKVM ar kitas patvirtintas programas.

Tikslas aiškus – siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui, tuo pačiu sudaryti galimybes užtikrinti didesnį parengtų karo prievolininkų skaičių. Vis dėlto, atlikus pakeitimus, kyla praktinių klausimų: ar karo prievolininkas privalės pats įrodyti, kad negali atlikti tarnybos ne tik įprasta, bet ir alternatyvia forma, ar tai vertins kariuomenė savo iniciatyva? JKVM programos skirtos studentams ir absolventams, todėl lieka neaišku, kaip būtų taikomas šis pagrindas karo prievolininkams, nepriklausantiems nei vienai iš šių kategorijų.

Be to, atsirado naujas, beveik identiškas atidėjimo pagrindas – karo prievolininkams, kuriems atliekant įprastą 9 mėnesių trukmės tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jų asmeniniams ar visuomeniniams interesams, tačiau jos būtų galima išvengti, atliekant tarnybą pagal JKVM ar kitą programą, jeigu einamiesiems metams pašaukiamas krašto apsaugos ministro nustatytas privalomąją pradinę karo tarnybą pagal minėtas programas atliksiančių karių skaičius.

Visiškai neaišku, kuo pastaroji nuostata praktiškai skiriasi nuo anksčiau aptarto pagrindo (tiek vienu, tiek kitu atveju programos turi būti vykdomos ir skaičius turi būti paskelbtas, norint šiose programose dalyvauti), atitinkamai, kada reikėtų vadovautis vienu, o kada kitu pagrindu.

Tiek JKVM, tiek kitose programos bus nustatytos kvotos – taigi ne visi norintys į jas galės papulti. Kyla klausimas: jeigu dėl objektyvių priežasčių negalintis atlikti tarnybos asmuo paklius į karo prievolininkų sąrašus ir teiks prašymą atidėti tarnybą, bet nei vienoje iš programų nebus vietų, ar tarnyba tokiu atveju jam bus atidedama? Objektyviai vertinant, tarnyba tokiu atveju turėtų būti atidedama, tačiau įstatymo nuostatos aiškių atsakymų nepateikia, todėl kyla interpretacinių neaiškumų. Belieka tikėtis, jog artimiausiu metu poįstatyminiai teisės aktai bus patikslinti, aiškiai atskiriant šių pagrindų taikymo ribas ir pašalinant praktinius neapibrėžtumus.

Tam tikro neapibrėžtumo pastebime ir kalbant apie kitus atidėjimo pagrindus, pavyzdžiui, įstatymas numato, kad tarnyba individualia tvarka atidedama mokiniams, besimokantiems pagal pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas, išskyrus atvejus, kai atitinkamų metų šaukimo metu jie baigs pagrindinio, vidurinio ugdymo ar formaliąją profesinio mokymo programą. Sistemiškai vertinant įstatymo nuostatas atrodytų, kad, jeigu 17-metis, kuris mokosi mokykloje ir tais mokslo metais turėtų baigti mokyklą, jau galėtų pakliūti į šauktinių sąrašus. Tačiau dėl vartojamo termino „baigs“ kyla neaiškumų: jeigu 17-metis būtų įtraukiamas į sąrašą dar iki mokyklos baigimo, tačiau mokyklos nebaigtų, ar šaukimo procedūros jam būtų sustabdytos, kad jis galėtų pabaigti mokyklą? Ar jis būtų priverstas stabdyti mokslus ir pirma atlikti karinę prievolę?

Klausimų kyla ir dėl studentų. Nauja įstatymo redakcija  numato, kad tarnyba bus atidedama tik tiems aukštųjų mokyklų studentams, kurie į aukštąją mokyklą įstos iki jų įtraukimo į metinį karo prievolininkų sąrašą. Tačiau įstatymas neapibrėžia, kuris momentas laikomas „įstojimu“ – kvietimo pasirašyti studijų sutartį gavimas, sutarties pasirašymas ar įrašymas į studentų registrą. Objektyviai vertinant, tarp kvietimo ir pasirašymo gal būti vos kelių dienų skirtumas, todėl studentas, kuris gavo kvietimą studijuoti, tačiau nespėjo pasirašyti sutarties, ir studentas, kuris sutartį spėjo pasirašyti, būtų vertinami skirtingai. Duomenų įrašymo į studentų registrą jaunuolis apskritai nekontroliuoja, todėl į studentų registrą laiku gali būti neįrašytas ne dėl savo kaltės.

Teisinis reguliavimas turėtų būti aiškus, kad asmenys galėtų tinkamai planuoti savo ateitį ir aiškiai suprastų savo teises bei pareigas. Todėl tokios neapibrėžtos situacijos neturėtų būti sprendžiamos vien tik remiantis kariuomenei prieinamais vidiniais aktais, o turėtų būti numatytos aiškios taisyklės poįstatyminiuose teisės aktuose, nes būtent tokia yra šių aktų paskirtis. Belieka tikėtis, kad artimiausiu metu bus patikslinta šaukimo tvarka bei kiti įgyvendinamieji teisės aktai, kuriuose visi šie klausimai bus išspręsti.

Pacientų įvaizdis reklamoje: įstatymas ne naujas, bet rinka vis dar „mokosi iš baudų

Posted on by avocad_bxgv12hf

Sveikatos priežiūros įstaigų reklamos šiandien vis dar mirga nuo pacientų atvaizdų, asmeninių istorijų ir „prieš–po“ kadrų. Socialiniuose tinkluose tai tapo kone savaime suprantamu rinkodaros būdu – dalintis klientų patirtimis, jų pokyčiais, atsiliepimais ar net rekomendacijomis. Tačiau būtent tokia komunikacija tiesiogiai kertasi su Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato griežtus draudimus medicinos ir sveikatos priežiūros paslaugų reklamai. Nors dauguma klinikų vadovaujasi gera valia ir nori parodyti tikrą rezultatą, teisės aktas šioje srityje nepalieka kompromisų: paciento įvaizdis, vardas, istorija ar gydytojo rekomendacija reklamoje yra draudžiami.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Jonas Zaronskis sako, kad sveikatos priežiūros ir medicinos paslaugų reklama yra viena jautriausių reklamos sričių. „Kitaip nei prekių rinkoje, čia kalbama apie žmogaus sveikatą, orumą ir dažnai pažeidžiamą būseną. Todėl įstatymų leidėjas pasirinko ypatingai griežtą reguliavimą. Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis draudžia naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį bei remtis sveikatos priežiūros įstaigų, specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis“, – pažymi Jonas Zaronskis.

Pasak advokato, ši nuostata atsirado neatsitiktinai – ji siekia apsaugoti visuomenės sveikatą, pacientų privatumą ir užkirsti kelią klaidinimui. Paciento istorijos, „prieš ir po“ nuotraukos ar gydytojų rekomendacijos turi itin stiprų emocinį poveikį, galintį sukurti nepagrįstą įspūdį, kad rezultatas visada bus toks pat, nepaisant individualių aplinkybių. Ribojimas pirmiausia saugo vartotoją nuo klaidingų lūkesčių ir emocinio spaudimo rinktis paslaugą – ypač svarbu ten, kur kalbame ne tik apie estetiką, bet ir apie ilgalaikį pasitikėjimą savimi, sveiką santykį su savo kūnu.

Įstatymo pataisos šias apsaugas dar labiau sustiprino. Draudimo formuluotės buvo išplėstos taip, kad jos apimtų ne tik tradicinę reklamą, bet ir skaitmeninę rinkodarą, socialinius tinklus bei nuomonės formuotojų turinį. „Tokiu būdu buvo siekta užbėgti už akių naujoms, vizualiai paveikioms reklamos formoms, kurios gali veikti dar stipriau nei klasikinės spaudos ar televizijos priemonės. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas pasirinko principą: geriau iš karto nustatyti griežtas ribas, negu leisti piktnaudžiavimo precedentus tokioje jautrioje srityje kaip sveikata“, – teigia Jonas Zaronskis.

Įspėjimai ir baudos: realios pasekmės klinikoms

Pasak advokato, praktika rodo, kad priežiūra pastaraisiais metais tapo griežtesnė, o baudos – reikšmingos. Pavyzdžiui, 2023 metais UAB „Vitkus“ už paciento įvaizdžio naudojimą reklamoje buvo skirta 20 000 eurų bauda. 2024 metais teismas patvirtino šią sankciją ir pripažino, kad reklama buvo susijusi būtent su sveikatos priežiūros paslaugomis, todėl draudimas taikytinas pilna apimtimi. Tais pačiais metais „Estetus“ klinikai už masinį paciento įvaizdžių naudojimą reklamoje buvo skirta dar didesnė – 40 000 eurų bauda. Matyti, kad šių sumų kartelė yra aukšta ir teismai nelaiko jų perteklinėmis.

Be to, praktikoje nuomonės formuotojo turinys, kai jis kalba iš paciento perspektyvos ar dalijasi asmenine patirtimi už atlygį ar nuolaidą, paprastai laikomas draudžiamu. Tuo tarpu neutralesnė informacija apie paslaugų spektrą ar patalpas nebūtinai pažeidžia įstatymą. Nors kol kas nėra nubaustas nė vienas nuomonės formuotojas, jų veikla yra aktyviai stebima, todėl ateityje tikėtina, kad kontrolė gali apimti ir šį komunikacijos kanalą.

Įspėjimai ir baudos – reali grėsmė prekių ženklams. Prekės ženklai, nesilaikantys LR Reklamos įstatymo nuostatų, susiduria su realiomis pasekmėmis. Net ir iš pažiūros nekaltas socialinio tinklo įrašas gali tapti rimtu pažeidimu. VVTAT turi teisę skirti įspėjimus bei įvairaus dydžio baudas. Pirmiausia gali būti išduodami oficialūs įspėjimai – pavyzdžiui, jei klinika savo reklamoje panaudoja paciento nuotrauką ar atsiliepimą. Tačiau už pirmąjį pažeidimą taip pat gali būti skiriama bauda iki 3 % metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 100 000 eurų. Jei pažeidimai kartojasi arba laikomi sunkiais, sankcijos dar didesnės – iki 6 % metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 200 000 eurų. Be to, už VVTAT nurodymų nevykdymą klinikoms gali būti taikoma papildoma bauda iki 289 eurų už kiekvieną uždelstą dieną, o vengiant pateikti tyrimui reikalingą informaciją – skiriamos baudos nuo 289 iki 2 896 eurų.

Kur baigiasi paciento įvaizdis ir prasideda reklamos rizika?

Vis dėlto, pasak AVOCAD partnerio, advokato Jono Zaronskio, tokia griežta nuostata kelia diskusijų. Klinikos ypatingai skirtingai supranta, kas laikytina „paciento įvaizdžiu“: ar tik atpažįstamas veidas ir vardas, ar ir anonimizuoti fragmentai, tokie kaip siluetas ar kūno dalis? Skirtingai vertinamas ir klausimas, kokios paslaugos patenka į sveikatos priežiūros, o kokios – į kosmetinių paslaugų kategoriją. Ar tikrai visos estetinės procedūros turi būti reguliuojamos taip pat griežtai? Tai kelia teisinės rizikos ir neapibrėžtumo.

Dar vienas klausimas, pasak advokato, yra sankcijų proporcingumas. Dvidešimties ar keturiasdešimties tūkstančių eurų bauda mažesnei klinikai gali tapti kritiška finansine našta, nors pažeidimas galėjo būti padarytas ne dėl piktybinio ketinimo, o dėl neaiškių ribų. Tokios sankcijos kartais atrodo kaip patrankos šūvis į žvirblį, kai būtų užtekę aiškesnio išaiškinimo ar prevencijos priemonių. „Deja, matyt dėl ribotų institucinių resursų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba dažniau baudžia, nei konsultuoja, todėl klinikos mokosi iš sankcijų, o ne iš išankstinių gairių“, – pastebi J. Zaronskis.

Atsižvelgiant į šias įtampas, būtų racionalu peržiūrėti ir patį reglamentavimą. Pirmiausia reikėtų tiksliau apibrėžti paciento įvaizdžio sąvoką – ar anonimizuoti fragmentai laikytini draudžiamais. Taip pat būtina aiškiau atskirti sveikatos priežiūros paslaugas nuo kosmetinių, nes dabar taikymas dažnai apima itin plačiai. „Be to, reikalingos išsamios gairės su leistinais ir neleistinais pavyzdžiais, aiškiais kriterijais nuomonės formuotojų komunikacijai. Svarbu stiprinti konsultavimo funkciją, kad prevencija būtų efektyvesnė nei vien baudimas“, – pastebi J. Zaronskis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis pagrįstai saugo pacientą, visuomenės sveikatą ir vartotojų interesus. Tačiau, pasak advokato Jono Zaronskio, šiuolaikinės rinkodaros kontekste ši nuostata kartais veikia kaip plaktukas ten, kur prireiktų tikslaus chirurginio įrankio.

„Vertybinė kryptis yra teisinga, tačiau taikymas kartais per platus, o sankcijos – sunkiai proporcingos mažesniems rinkos dalyviams. Todėl sprendimas turėtų būti ne švelninti apsaugas, o tikslinti sąvokas, parengti aiškias gaires ir stiprinti konsultavimo praktiką. Kol kas klinikoms saugiausia rinktis konservatyvų modelį: vengti pacientų įvaizdžių, nenaudoti paciento perspektyvos ir nesiremiant gydytojų ar įstaigų rekomendacijomis. Tai padeda išvengti baudų, tačiau ateityje būtinas aiškesnis reglamentavimas, kad sektorius galėtų dirbti užtikrinant tiek vartotojų apsaugą, tiek sąžiningą konkurenciją“, – pažymi advokatas.