Ar akcininkas gali būti nuteistas už įmonės kreditinį sukčiavimą?

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo kreditinio sukčiavimo Premjerui priklausančioje įmonėje, kyla klausimų: ką reiškia tokie įtarimai, kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir ar atsakomybė gresia tik įmonės vadovui, ar ir akcininkui.

Teismų praktikoje yra ne viena byla, kuriose teisiami ūkininkai ir verslininkai, paskolas ar paramą gavę galimai pasitelkus apgaulę, todėl šis atvejis nėra nei naujas, nei išskirtinis.

Kas laikoma kreditiniu sukčiavimu?

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, kreditinis sukčiavimas – tai situacija, kai paskola, parama, subsidija ar dotacija gaunama apgaulės būdu. Tokie veiksmai kvalifikuojami kaip nusikalstama veika pagal BK 207 straipsnį.

Apgaulė dažniausiai reiškia tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą, įskaitant informaciją apie kredito gavėjo turtinę padėtį. Tačiau tokie duomenys laikomi apgaule tik tuo atveju, jei jie turėjo lemiamą reikšmę kreditoriaus sprendimui suteikti finansavimą.

BK 207 straipsnio objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna paskolą ar kreditą. Asmuo turi suvokti, kad veikia apgaulingai ir siekia turtinės naudos arba sąmoningai leidžia kilti žalai. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pakanka neteisėto paskolos gavimo fakto – nepriklausomai nuo to, kaip ji buvo panaudota.

Pavyzdžiui, jeigu asmuo žino, kad jo turima įmonė neatitinka lengvatinių paskolų gavimo kriterijų, tačiau įsteigia naują įmonę, gauna paskolą ir lėšas panaudoja senosios įmonės veiklai, tokie veiksmai gali atitikti kreditinio sukčiavimo požymius.

Pačių įmonių steigimas ar turto pardavimas nėra draudžiamas. Tačiau jeigu tokie sandoriai sudaromi turint nusikalstamą tikslą – gauti finansavimą apgaule – jie gali būti vertinami kaip nusikaltimas.

Kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn?

Paprastai baudžiamojon atsakomybėn traukiami konkretūs fiziniai asmenys, veikiantys juridinio asmens vardu. Tai gali būti:

Įmonės vadovas – jei jo sprendimu buvo kreiptasi dėl paskolos ir vėliau lėšos panaudotos kitos įmonės interesams;

  • Įmonės darbuotojai, atsakingi už dokumentų rengimą ar pasirašymą;
  • Akcininkai – jei jie davė nurodymus atlikti neteisėtus veiksmus ar priėmė kitus sprendimus, susijusius su nusikalstama veika.

Ar gali būti nuteistas akcininkas?

Faktas, kad asmuo yra įmonės, gavusios kreditą, akcininkas, savaime nereiškia, kad jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jei nustatoma, kad akcininkas ne tik investavo, bet ir faktiškai valdė įmonę, naudojosi akcininko teisėmis, davė nurodymus ar skatino apgaulingus veiksmus – atsakomybė jam gali būti taikoma.

Tokiuose tyrimuose itin svarbūs įrodymai, patvirtinantys akcininko ir vadovo komunikaciją, akcininkų sprendimus ir jų žinojimą apie vykdomą veiklą. Taip pat vertinama, ar vadovas nebuvo tik formali figūra (statytinis).

Akcininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, kai jo vaidmuo peržengia pasyvaus akcininko ribas ir pereina į aktyvų dalyvavimą neteisėtoje veikloje – ypač jei jis veikia kaip faktinis vadovas.

Kokios galimos pasekmės?

Be asmeninės baudžiamosios atsakomybės (baudos, laisvės apribojimo ar laisvės atėmimo), gali būti nuteista ir pati įmonė. Jai gali būti skirta bauda, veiklos apribojimas arba netgi likvidavimas. Taip pat gali būti pareikštas reikalavimas atlyginti padarytą žalą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras

Netikslūs akcininkų duomenys – bauda ar net baudžiamoji atsakomybė?

Nors gali atrodyti, kad formalūs registrai yra tik „popierizmas“, vadovams verta prisiminti – klaidos ar delsimas pateikiant akcininkų duomenis į JADIS (Juridinių asmenų dalyvių informacinę sistemą) gali kainuoti ne tik pinigus, bet ir kelti kur kas rimtesnių teisinių pasekmių.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, vos tik įsteigus uždarąją akcinę bendrovę arba pasikeitus jos akcininkams, per 5 darbo dienas į JADIS būtina pateikti visą reikiamą informaciją apie akcininkus: jų duomenis, akcijų skaičių, įsigijimo datą ir pan.

Nors vadovas gali pavesti šią pareigą kitam asmeniui, atsakomybė vis tiek tenka jam. Tai reiškia, kad jei duomenys nepateikiami, pateikiami pavėluotai arba klaidingi – atsakomybė tenka būtent vadovui.

Kokia gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrovės vadovui už uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą, pasakoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Teisininko teigimu, standartiniu atveju, bendrovės vadovui pažeidusiam uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų pateikimo į JADIS pareigą ar tvarką, yra taikoma nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų administracinė nuobauda, t. y. administracinė atsakomybė.

Šios nuobaudos teisinis pagrindas yra įtvirtintas Administracinių nusižengimų kodekse, kuriame nustatyta, kad, pirma, neteisingų juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos pateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui, antra, juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos nepateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui laiku teisės aktų nustatyta tvarka užtraukia minėtą administracinę atsakomybę juridinio asmens vadovui.

Atsižvelgiant į administracinės atsakomybės ir baudžiamosios atsakomybės panašumus, kyla pagrįstas klausimas – ar bendrovės vadovui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą?

Domantas Velykis primena, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje keltas klausimas dėl dviejų nusikalstamų veikų taikymo už akcininkų neteisingų duomenų pateikimo į viešą registrą galimybės, kai bendrovės vadovas, būdamas vienintelis bendrovės akcininkas ir jos vadovas, 2014 m. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kitam asmeniui 50 vienetų bendrovės akcijų, tačiau 2017 m. bendrovės vadovas pateikė Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį bendrovės akcininką, melagingai nurodydamas, kad visas akcijas įgijo 2016 m., nors realiai akcijų iš kito asmens nebuvo atgavęs.

Pirmiausia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad 2014 m. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo galiojanti – jos niekas nepanaikino ir nepripažino negaliojančia. Todėl teismas vertino, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką, galėjo būti padaręs nusikaltimą – t. y. ar jis tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimą turtą, šiuo atveju – 50 akcijų, kurios jau priklausė kitam asmeniui.

Šioje situacijoje, pasak teisininko, svarbu žinoti, kad bendrovių akcijos gali būti perleidžiamos tik sudarius tam tikrą sandorį (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar dovanojimo) ir atlikus įrašą vertybinių popierių sąskaitose. Tuo tarpu JADIS yra tik informacinė sistema, kurioje registruojami jau įvykę akcininkų pasikeitimai, bet pats įrašas joje nesukuria nuosavybės teisių.

„Todėl vien tik vadovo prašymas įregistruoti save kaip vienintelį akcininką negarantuoja, kad jis teisėtai įgijo tas akcijas. Kadangi tokie įrašai neatspindi realaus sandorio, teismas padarė išvadą, jog šis veiksmas negali būti laikomas sukčiavimu – vadovas faktiškai neįgijo jam nepriklausančių akcijų ar su jomis susijusių teisių“, – sako AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Antra, buvo nagrinėjama, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką ir nurodydamas neteisingus duomenis, galėjo būti laikomas suklastoto dokumento kūrėju ar naudotoju – kitaip tariant, ar jo veiksmai atitinka dokumento suklastojimo nusikaltimo sudėtį.

Vertinant, ar toks veiksmas išties pavojingas, svarbu atsižvelgti į tai, ar dėl melagingos informacijos pateikimo kilo realios teisinės pasekmės – ar buvo pažeistos kitų asmenų teisės ar interesai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo sukurta tik formali situacija, kuri sudarė įspūdį, jog vadovas yra vienintelis akcininkas. Tačiau vien tokio įrašo nepakanka – jis nesukėlė jokių realių pasekmių. Nors teoriškai tokia informacija galėjo būti panaudota, pavyzdžiui, sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis, tačiau nebuvo rasta jokių įrodymų, kad vadovas siekė pakenkti ar iš tikrųjų tuo pasinaudojo.

Apibendrinant, teismas padarė išvadą, kad nors vadovo pateiktame prašyme Registrų centrui buvo neteisinga informacija, tai nebuvo pakankamai pavojinga ar žalinga, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė. Jo veiksmai nesukėlė realios žalos nei kitiems asmenims, nei teisės sistemai, todėl jie nebuvo prilyginti dokumento suklastojimui.

Taigi, kai į JADIS pateikiami netikslūs akcininkų duomenys, dažniausiai taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 600 iki 1 450 eurų. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai aiškiai matyti, kad vadovas tyčia pateikė neteisingus duomenis ir jais pasinaudojo siekdamas naudos, pavyzdžiui, sudarydamas sandorius ar apgaudinėdamas kitus asmenis.

 

 

Prekiaujate per „Instagram“ ar „TikTok“? Jūs jau verslininkai – net jei patys taip nemanote 

Socialiniai tinklai tapo ne tik vieta dalintis nuotraukomis – tai nauja parduotuvių vitrina. Vis dažniau prekės siūlomos per „Instagram“, „TikTok“ ar „Facebook“, o užsakymai keliauja per žinutes. Paprasta, greita ir jokio galvos skausmo dėl e. parduotuvės kūrimo. Tačiau yra vienas „bet“: jei parduodate – tai jau verslas. O verslui galioja aiškios taisyklės. Kokios jos? – atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras.

Neregistravote veiklos? Tai dar nereiškia, kad nesate verslininkas

Pasak advokato, jei prekes ar paslaugas siūlote nuolat, reklamuojate, priimate apmokėjimus, o klientų prašote nurodyti pristatymo adresą –  vaidinasi  atitinkate verslininko požymius. Ir čia nesvarbu, ar prekiaujate įsteigę Mažąją bendriją, UAB‘ą, ar tiesiog kaip fizinis asmuo. Jei atitinkate verslininko kriterijus,  jums taikomi ir nustatyti reikalavimai.

Kas privaloma kiekvienam socialinių tinklų pardavėjui?

Nesvarbu, ar klientus randate per „Reels“, ar „Story“ – turite užtikrinti teisės aktų laikymąsi, pavyzdžiui:

  • Dar iki prekės pardavimo, pateikti vartotojui informaciją apie prekę ir jos kainą,
  • nurodyti, kas esate (vardas, pavadinimas, kontaktai),
  • paaiškinti, kaip vartotojas gali grąžinti prekes,
  • vykdyti pirkėjo teisę atsisakyti pirkimo per 14 dienų (jei tai ne maisto prekė ar individualus gaminys),
  • turėti bent paprastą privatumo politiką, jei renkate bet kokia informacija (pvz., el. paštas, adresas);
  • informuoti apie ginčų nagrinėjimo tvarką.

Advokatas Egidijus Kieras pabrėžia, kad net ir per „Instagram“ žinutes pirkėjui turi būti aišku, ką jis perka, iš ko ir kokiomis sąlygomis.

Pagal ES vartotojų teisių direktyvą ir Lietuvos teisę, el. prekyba socialiniuose tinkluose nėra kažkaip „ypatinga“ – jai taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir bet kuriai e. parduotuvei. O jei dar renkate klientų vardus, telefonus ar adresus – sveiki atvykę į BDAR teritoriją.

„Duomenų apsaugos inspekcija jau ne kartą yra nubaudusi mažus verslus už tai, kad renka klientų informaciją be jokios aiškios politikos ar sutikimų. Ir ne, „parašykite mums žinutę“ – tai nėra pakankama forma sutikimui ar sutarčiai“, – sako advokatas.

Kokios realios rizikos?

Dažnai pardavėjai sako: „Aš per mažas, kad manimi susidomėtų.“ Tačiau,  pasak E.Kiero, skundą gali pateikti bet kuris nepatenkintas pirkėjas. O tuomet – Vartotojų teisių apsaugos tarnybos patikrinimas, galimos baudos ar net paskyros blokavimas dėl pažeidimų. Atsakyti gali tekti ir asmeniškai, jei veikiate neįsteigę juridinio asmens.

Dar viena rizika – mokesčiai. Jei neįregistravote savo veiklos, galite susidurti ir su VMI.

„Verslas per socialinius tinklus nėra „pilkoji zona“. Teisė čia jau seniai pasivijo praktiką. Kuo anksčiau tai suprasite, tuo mažesnė tikimybė, kad iš vartotojų komentarų persikelsi į vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir VMI akiratį“,  – įspėja AVOCAD advokatas.

Kyla klausimas – o jeigu tiesiog pardavinėju drabužius per „Vinted“? Ar ir tai jau laikoma verslu?

Atsakymas priklauso nuo apimties ir sistemingumo. Pasak Egidijaus Kiero, vienkartinis naudoto megztinio pardavimas – tikrai nėra komercinė veikla. Tačiau jeigu parduodate daug, reguliariai ir pelno siekimo tikslais, tai jau gali būti vertinama kaip verslas. Tokiu atveju atsiranda pareiga registruoti veiklą, laikytis vartotojų apsaugos ir duomenų tvarkymo taisyklių, taip pat – deklaruoti pajamas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad net ir fizinis asmuo gali būti laikomas „pardavėju“, jeigu jis reguliariai parduoda prekes per interneto platformą, net jeigu jos ir naudotos. Todėl svarbu ne tai, ką parduodate, o kaip dažnai ir kokiu tikslu.

 

Dividendai: kada jų išmokėjimas laikomas neteisėtu?  

Metinių finansinių metų pabaiga – puikus metas daugiau sužinoti apie dividendus. Tai svarbus įmonės finansinio planavimo aspektas, tačiau, pasak teisininkų, verslas dažnai pamiršta esminę taisyklę: dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Jei bendrovė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad dividendai – tai akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam priklausančių akcijų vertei. Paprasčiau tariant, dividendai – tai pelno dalis, kuri skirstoma akcininkams pagal jų turimas akcijas. Įprastai įmonės dividendams skiria tik dalį savo pelno, o likusią dalį investuoja į veiklos plėtrą, inovacijas ar kitas reikmes.

Pelno paskirstymas vyksta pasibaigus finansiniams metams, kai patvirtinamas bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys. Sprendimą dėl dividendų išmokėjimo ir jų dydžio priima visuotinis akcininkų susirinkimas. Nors paprastai dividendai mokami kartą per metus, įstatymai leidžia bendrovėms juos skirstyti ir dažniau – pavyzdžiui, kas pusmetį.

Teisę gauti dividendus turi tik tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo dienos pabaigoje yra bendrovės akcininkai arba turi teisę į dividendus kitais teisėtais pagrindais. Įsigijus akcijas vėliau, praeities dividendai naujam akcininkui nepriklauso, tačiau jis gali pretenduoti į būsimas išmokas.

Sprendžiant dėl dividendų išmokėjimo, būtina laikytis teisinio reguliavimo. „Jei dividendai paskirstomi pažeidžiant teisės aktus, akcininkas gali būti įpareigotas grąžinti gautą sumą bendrovei“, –  pažymi Domantas Velykis. Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad jei akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendai buvo paskirti neteisėtai, bendrovė turi teisę iš jo išieškoti išmokėtas sumas.

Pasak AVOCAD teisininko, yra trys atvejai, kai bendrovė negali priimti sprendimo mokėti dividendus:

  1. Jei bendrovė turi neįvykdytų įsipareigojimų, kurių terminai jau suėję.
  2. Jei įmonės paskirstytinas pelnas yra neigiamas, t. y. patirta nuostolių.
  3. Jei įmonės nuosavas kapitalas yra per mažas arba sumažėtų iki kritinės ribos po dividendų išmokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Vienas iš įmonės stabilumo rodiklių – jos gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Todėl jei įmonė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad jei bendrovė, paskyrus dividendus, sumoka pradelstą skolą prieš faktiškai pervesdama dividendus akcininkams, pažeidimas laikomas pašalintu. Tokiu atveju akcininkams išmokėti dividendai nebūtų pripažinti neteisėtais.

Kita  reikšminga situacija, anot teisininko,  jei bendrovė su kreditoriumi susitaria dėl skolos apmokėjimo atidėjimo, patvirtindama naujus mokėjimo terminus. Teismų praktika rodo, kad tokiais atvejais prievolė nelaikoma pradelsta, todėl dividendų skyrimas gali būti laikomas teisėtu, jei įmonė laikosi naujų mokėjimo terminų. Taip įmonė gali užtikrinti akcininkų interesus, kartu nepažeisdama kreditorių teisių.

Taigi, dividendų skyrimas yra subtilus procesas, reikalaujantis kruopštaus teisinio įvertinimo. Bendrovėms svarbu ne tik laikytis teisės aktų, bet ir atsakingai vertinti savo finansinę būklę bei įsipareigojimus, siekiant išvengti galimų teisinių pasekmių.

Vadovo įdarbinimas: kokios didžiausios klaidos ir kas keitėsi nuo Naujųjų metų?

Vadovo įdarbinimas įmonėje yra vienas svarbiausių organizacijos veiklos elementų, reikalaujantis ne tik teisinio aiškumo, bet ir tikslaus atsakomybės pasidalijimo. Juridinio asmens vadovas yra atsakingas už įmonės kasdienę veiklą, o jo sprendimai turi tiesioginę įtaką organizacijos sėkmei ir reputacijai. Tačiau praktikoje, pasak teisininkų, dažnai pasitaiko situacijų, kai vadovo įdarbinimas balansuoja ties nelegalaus darbo riba.

Kodėl taip nutinka, kokios yra daromos klaidos ir kaip šioje situacijoje išvengti teisinių pažeidimų bei tinkamai organizuoti vadovo įdarbinimą, – atsako AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Pasak jo, vadovą skiria bendrovės valdyba, o jei valdyba nėra sudaryta – visuotinis akcininkų susirinkimas. Šis organas taip pat tvirtina vadovo atlyginimą, pareiginius nuostatus, sprendžia premijų ar drausminių nuobaudų klausimus.

Darbo kodeksas numato, kad su vadovu privalo būti sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. „Tai reiškia, kad vadovo veikla bendrovėje be tinkamai sudarytos darbo sutarties gali būti laikoma nelegaliu darbu“, – atkreipia dėmesį E. Langys.

Nors šie reikalavimai yra aiškūs, tačiau praktikoje įmonės neretai susiduria su situacijomis, kai teisės aktų nesilaikymas lemia teisines ir finansines pasekmes.

Pasak advokato, atvejų, kai su bendrovės vadovais nėra sudaromos darbo sutartys, motyvuojant tuo, jog vadovą skiria akcininkai, arba apie vadovo įdarbinimą nėra informuojama, pasitaiko visai neretai. Šis neveikimas lemia ir nelegalų darbą, kuris bendrovėms sukelia eilę neigiamų pasekmių.

Advokatas pastebi, kad dažna klaida yra ir neteisingas informacijos pateikimas „Sodrai“. Nepranešimas apie vadovo įdarbinimą arba pavėluotas pranešimas gali ne tik gali sukelti baudų, bet ir trukdo užtikrinti socialines garantijas vadovui. Jei įmonės personalo skyrius nepastebi, kad vadovo darbo sutartis turi būti užregistruota „Sodros“ sistemoje iki jo darbo pradžios. Dėl to įmonė susiduria su administracinėmis baudomis, o vadovas laikinai praranda draudimo apsaugą.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. pasikeitusioje Darbo kodekso nuostatoje numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir juridinio asmens vadovo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki numatytos darbo pradžios.

„Tikėtina, kad šios nuostatos dėka klausimų dėl tinkamo vadovo įdarbinimo nekils, o pakeitimas bus pagalba ir priminimas bendrovės buhalteriams ar personalo skyriaus atstovams, kurie bendrovėje vykdo darbuotojų įdarbinimo funkcijas“, – pažymi AVOCAD advokatas.

 

Faktinis ir formalus įmonės vadovas – kas atsako už padarytą žalą?

„Aš tik statytinis…”, „čia tik formaliai mane paskyrė, tikrasis vadovas buvo kitas…”, „draugai paprašė formaliai pabūti…”, „pinigais disponavau ne aš, buvo kitas vadovas“. Tokie ir panašūs pasiteisinimai, girdimi nagrinėjant vadovo atsakomybės klausimus, dažnai glumina teisininkus.

„Gal tai ir nekalto naivumo ar aklo pasitikėjimo pasekmės, o gal elementaraus suvokimo ir žinių trūkumas, tačiau kartais šie atvejai gali būti ir sąmoningo veikimo rezultatas“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys. Pasak jo, svarbiausia yra ne kaltinti, o padėti vadovams išvengti tokių situacijų arba kuo greičiau iš jų pasitraukti. Tai, kaip gi apsaugoti nuo galimų rizikų, kurios gali kilti dėl formalaus vadovo pareigų vykdymo?

Faktiško ir formalaus vadovo atsakomybės ribos

Prieš šventes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pateikė svarbų išaiškinimą, kuris atskiria formalaus  arba kitaip tariant teisinio ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybes. Šis išaiškinimas itin aktualus tiems, kurie atsidūrė tarp formalių pareigų ir tikrosios vadovavimo kontrolės.

„Šiandienos vadovas, mano manymu, yra arba didvyris, arba beprotis“ – su ironija pastebi E. Langys.  Pasak advokato, vadovai privalo dirbti itin rūpestingai, kvalifikuotai ir laikytis įstatymų, nes atsakomybės ribos gali būti plačios ir kartais labai netikėtos.

Vien tik faktinio vadovo egzistavimas nepašalina formalaus vadovo atsakomybės. Jei abu vadovai vykdė neteisėtus veiksmus, kyla klausimas, ar jie veikė kaip bendrininkai. „Turi būti įvertinta, ar vadovai veikė bendrai, turėdami ketinimą sukelti žalą (subjektyvus bendrininkavimas), ar tiesiog kelių veiksmų sąveika nulėmė pasekmes (objektyvus bendrininkavimas)“, – aiškina Egidijus Langys.

Teisme – atsakomybė už bendrininkavimą

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių atvejų – kai asmuo sutinka tapti formaliu vadovu iš draugiškumo ar paprasto prašymo. Toks vadovas gali tikėti, kad nieko rimto neatsitiks: juk jis nieko nedaro, tik pasirašė  kelis dokumentus. „Tačiau net ir tokiu atveju atsakomybė išlieka, nes veikla buvo vykdoma jo vardu. Dokumentus pasirašęs formaliai paskirtas vadovas dažnai nesigilina į detales, pasikliauja faktiniu vadovu, tačiau teisme visa tai įrodo subjektyvų bendrininkavimą“, – perspėja E. Langys.

Todėl būtina įvertinti rizikas, jei jūsų prašoma tapti formaliu vadovu, nesvarbu, kokiu tikslu. „Jei jau esate formalus vadovas ir aklai vykdote kitų nurodymus, kuo greičiau atsisakykite tokių pareigų. Svarbu nepamiršti, kad vadovavimas yra ne tik atsakomybė, bet ir didžiulė rizika, todėl atsakingas požiūris į šias pareigas yra gyvybiškai svarbus.

Kokia atsakomybė gali grėsti vadovui?

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, vadovui gali būti taikoma civilinė, administracinė ar net baudžiamosios atsakomybės priemonės, priklausomai nuo padarytos žalos pobūdžio ir masto. „Pavyzdžiui, jei vadovas pasirašė dokumentus, nesigilindamas į juose pateikiamą informaciją, ir dėl to kilo finansinė žala, jis gali būti įpareigotas atlyginti nuostolius“, – aiškina E. Langys. Baudžiamosios atsakomybės atvejais vadovui gali grėsti baudos, laisvės apribojimas ar net laisvės atėmimas.

„Todėl svarbu ne tik suprasti savo atsakomybės ribas, bet ir užtikrinti, kad visi veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti. Vadovavimas – tai ne tik galimybė vystyti karjerą, bet ir atsakomybė už visas pasekmes, kurios gali kilti dėl netinkamų sprendimų“, – pabrėžia E. Langys.

Aktuali nutartis: LAT 2024-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024.

Laurynas Staniulis. Rizikos apetito kaina

Pastaruoju metu rinka sulaukė ne vieno obligacijų pasiūlymo, kuris privertė nustebti dėl siūlomos grąžos dydžio. Investuotojams buvo siūlomos obligacijos, kurių pajamingumas siekė net 12 % ir daugiau. Ne išimtis ir viena sparčiausiai augusių transporto ir logistikos įmonių UAB „Integre Trans“.

2023 pavasarį UAB „Integre Trans“ išplatino 4 000 000 Eur dydžio obligacijų emisiją su įspūdingomis 12 % + 6 mėn. EURIBOR palūkanomis, kurios turėtų būti išpirktos 2026 m. gegužę. Tačiau jau 2024 m. gegužės 6 d. bendrovė informavo apie planuojamą restruktūrizavimą.

Visai neseniai rinka sulaukė žinios, kad UAB „Integre Trans“ siekis restruktūrizuotis nebuvo sėkmingas ir Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 17 d. UAB „Integre Trans“ iškėlė bankroto bylą. Vėliau Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą panaikino ir perdavė klausimą spręsti pakartotinai.

Kas laukia obligacijų savininkų.

Primintina, kad UAB „Integre Trans“ išplatintos obligacijos nebuvo užtikrintos įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis. Tai reiškia, kad bendrovės bankroto atveju obligacijų savininkai yra tiesiog bendrovės kreditoriai be jokių privilegijų.

Bankroto atveju obligacijų savininkai bendra tvarka būtų įtraukti į kreditorių eilę, o jų reikalavimai būtų tenkinami bendrai su kitais kreditoriais, tačiau tik po to, kai bus patenkinta hipotekos turėtojų, darbuotojų bei VMI ir „Sodros“ reikalavimai.

Tad šiandien galima įsigyti UAB „Integre Trans“ obligacijų su 70 % nuolaida, kas akivaizdžiai parodo investuotojų nuotaikas.

Aišku, šiuo metu prognozuoti, kaip baigsis siekis iškelti restruktūrizavimo bylą, o jeigu ji ir bus iškelta, ar pavyks restruktūrizuoti veiklą ir išvengti nemokumo, sunku, tačiau jau šiandien galima konstatuoti du dalykus:

  1. Obligacijos nustatytu terminu išpirktos nebus.
  2. Investuotojai negaus žadėtos 12 % + 6 mėn. EURIBOR grąžos.

Šiuo metu galima įsigyti UAB „Integre Trans“ obligacijų su 70 % nuolaida.

Tad norisi dar kartą priminti, kad obligacijos yra tiesiog įmonės ar vyriausybės skolos vertybinis popierius. Tai yra dokumentas, kuris obligacijos turėtojui suteikia teisę pasibaigus obligacijos laikotarpiui kreiptis į subjektą, išleidusį obligacijas. Obligacijas išleidęs subjektas privalo grąžinti investuotus pinigus. Kitaip tariant, obligacijų turėtoją ir jas išleidusį subjektą sieja elementarus paskolos santykis.

Kartais atrodo, kad obligacijų platinimas yra būdas išvengti informuotiems investuotojams nustatytų reikalavimų sudarant galimybes investuoti – įsigyti obligacijas asmenims, kurie nėra pasiruošę tinkamai įvertinti galimas rizikas. Ypač tais atvejais, kai obligacijas leidžia informuotiems investuotojams skirti kolektyvinio investavimo subjektai, buityje žinomi kaip fondai.

Esu minėjęs, kad pastaraisiais metais stebėjome tendenciją, kad platinamos obligacijos yra itin aukšto pajamingumo ir gana trumpos trukmės. Rinkoje obligacijos, kurių pajamingumas sudaro net 15 proc., iš esmės gali reikšti, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tradiciniai finansavimo būdai, kaip finansų įstaigų ar investicinių fondų teikiamos paskolos, nėra pasiekiami.

Svarbu paminėti, kad rinkoje platinamos obligacijos dažniausiai nėra užtikrinamos įkeičiamu nekilnojamuoju turtu, o kaip garantas yra siūlomas obligacijas išleidusios įmonės akcijų įkeitimas. Sprendžiant, ar toks užtikrinimas sukuria realią apsaugą, reiktų sakyti – turbūt ne.

Jei įkeičiamos akcijos, tai tikėtina, kad emitentas neturi įkeičiamo turto arba tas turtas jau yra įkeistas. Tai reiškia, kad jeigu visgi įvyksta blogiausias scenarijus ir subjektas nebegali išpirkti obligacijų, obligacijų savininkų reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ir tik tada, jeigu liktų iš ko, būtų tenkinami obligacijų savininkų reikalavimai. Todėl turbūt labai nesuklysiu teigdamas, kad tokios obligacijos savo esme yra tiesiog paskola, nesuteikianti jos savininkui jokių papildomų saugumo garantijų.

Būtina paminėti ir tai, kad obligacijos būna platinamos ir siekiant refinansuoti jau esamą obligacijų emisiją, o kaip naujos obligacijos išpirkimo šaltinis nurodoma ateityje planuojama obligacijų emisija. Toks trumpalaikių aukšto pajamingumo obligacijų modelis reiškia, kad obligacijos yra leidžiamos ne naujai veiklai finansuoti, kurios tiesioginis rezultatas būtų obligacijų išpirkimo šaltinis, o siekiant laikinai subalansuoti pinigų srautus, suformuoti nuosavo kapitalo dalį ar pan.

Natūraliai kyla klausimas, ar atėjus obligacijų išpirkimo terminui emitentas turės galimybę jas refinansuoti ir esant būtinybei aptarnauti dar brangesnes obligacijas? Turbūt ne, todėl peršasi nuomonė, kad leidžiamos obligacijos tiesiog atspindi emitentų tikėjimą teigiamu rinkos pokyčiu. Bet klausimas „o kas, jeigu…“ lieka neatsakytas.

Kartais atsakymą į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, galima išskaityti vertinant emitentą. Jei emitentas yra projektinė įmonė, kuri yra stambios įmonių grupės dalis, o obligacijų išpirkimo neužtikrina „motininė“ įmonė, galbūt galime vertinti, kad „motininė“ įmonė supranta projekto riziką ir nėra pasiruošusi bet kokia kaina vykdyti prievolių obligacijų savininkams. Aišku, tai tik prielaidos ir norisi tikėti, kad, emitentui negalint vykdyti prievolių, būtų konsoliduotos grupės jėgos obligacijoms išpirkti. Tačiau nenoras formaliai įsipareigoti palieka klausimą atvirą.

Obligacijos nėra kažkoks naujas lėšų pritraukimo būdas ir pats savaime tikrai nėra grėsmė. Obligacijos, kaip ir bet kuri kita investicija, yra susijusi su rizika, kurią kiekvienas investuotojas turi įvertinti individualiai atsižvelgdamas į savo rizikos apetitą. Tačiau bet kokiu atveju investuojant į obligacijas reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik emitentą ar užtikrinimo priemones, bet ir suprasti, kokių tikslų yra siekiama leidžiant obligacijas. Dar geriau, jei šių rizikų įvertinimą perleisite šios srities ekspertams – investiciniams fondams.

Ko galime pasimokyti?

Turbūt pagrindinė mintis, kad grąžos dydis yra proporcingas investicinei rizikai.

Obligacijos yra sudėtingas investicinis produktas, kuris nėra skirtas „buitiniams“ investuotojams.

 

Nesutarimai tarp įmonės akcininkų: ar gali vadovas riboti informaciją?

Viena pamatinių teisių, kurią akcijos suteikia jos turėtojams – tai teisė dalyvauti bendrovės valdyme. Kad akcininkas galėtų dalyvauti, valdant uždarąją akcinę bendrovę, natūralu, kad jam reikalinga gauti ir susipažinti su bendrovės dokumentais bei informacija, kuri gali turėti reikšmės, priimant su bendrovės valdymu, plėtra, investavimu susijusius sprendimus. Kai santykiai tarp akcininkų ir bendrovės valdymo organų yra geri, paremti pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu – viskas paprasta. Tačiau, kaip yra tais atvejais, kai santykiai yra komplikuoti – ar bendrovės vadovas ar valdyba turi galimybę riboti akcininkų teisę į informaciją? Apie tai kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Sandra Mickienė.

Nors akcininkai investuoja į bendrovės kapitalą savo lėšas ir atrodytų vien dėl šios priežasties turėtų turėti teisę į visą su bendrovės veikla susijusią informaciją, tačiau realybė yra tokia, kad akcininkų teisė į informaciją nėra neribota. Įstatyme numatyta trejopo pobūdžio informacija, kurią akcininkai gali reikalauti pateikti:

Pirma, akcininkas turi teisę į bendro pobūdžio Įstatyme konkrečiai įvardytą informaciją (tokia informacija laikomi: įstatai, metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkiniai, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai ir  visi kiti bendrovės dokumentai, kurie turi būti vieši pagal įstatymus). Kadangi tai yra viešai prieinama informacija, ji neturėtų būti priskirtina bendrovės komercinei ar gamybinei paslapčiai ar konfidencialiai informacijai, todėl bendrovė neturėtų atsisakyti jos suteikti akcininkui. Tai reiškia, kad šią informaciją (šiuos dokumentus) bendrovė privalo pateikti bendrovės akcininkams susipažinti visais atvejais.

Antra, akcininkas turi teisę į kitą informaciją ir dokumentus, kurie yra konkrečiai nuodyti bendrovės įstatuose. Kitaip tariant, jeigu bendrovės įstatuose nurodyti papildomi bendrovės dokumentai, su kuriais akcininkai turi teisę susipažinti, tai bendrovė privalės pateikti akcininkams susipažinti ir šiuos dokumentus, jeigu akcininkai to pareikalaus.

Trečia, informacija ir dokumentai, kurie akcininkui būtini, vykdant kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Į šią kategoriją patenka visi dokumentai, susiję su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija. Akcininkas, siekdamas gauti iš bendrovės šio pobūdžio informaciją, turėtų pagrįsti, kokiems teisės aktų reikalavimams vykdyti informacija yra reikalinga. Jei akcininkas neįrodo (nepagrindžia), kokiems teisės aktų reikalavimams vykdyti konfidenciali informacija jam yra reikalinga, bendrovė gali atsisakyti suteikti akcininkui šią informaciją.

Taigi, atsakymas į klausimą, ar bendrovės vadovas turi galimybę riboti akcininkų teisę į informaciją, būtų toks: įstatymas numato bendrovėms galimybę atsisakyti pateikti informaciją bei dokumentus, kai pastarieji yra susiję su bendrovės komercine  ar gamybine paslaptimi iar konfidencialia informacija.

Ko gero, daugiausia problemų, susijusių su akcininkų teisės į informaciją įgyvendinimu, kyla tuomet, kai bendrovės veiklą vykdo pagal pavyzdinius įstatus. Pirmiausia, pavyzdiniai įstatai nenumato jokių papildomų dokumentų, su kuriais akcininkui būtų leidžiama susipažinti, jam to pareikalavus. Nors pavyzdiniuose įstatuose numatyta, kad akcininkas turi teisę susipažinti su visais bendrovės dokumentais, tačiau juose kitu sakiniu taip pat įtvirtinta, kad bendrovė gali atsisakyti sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti dokumentų, susijusių su bendrovės komercine paslaptimi, konfidencialia informacija, kopijas. Kitaip tariant, pavyzdiniai įstatai numato tokius pat ribojimus dėl informacijos suteikimo akcininkams, kaip ir Įstatymas. Todėl akcininkas pagal tokius pavyzdinius įstatus be suvaržymų galėtų gauti tik viešai prieinamus dokumentus, o dėl visos kitos informacijos bendrovė turi teisę atsisakyti pateikti akcininkui jo prašomą papildomą informaciją bei dokumentus.

Taigi, jeigu bendrovė veikia pagal pavyzdinius įstatus, ir bendrovėje yra tik du akcininkai (vienas iš jų – ne tik akcininkas, bet taip pat ir bendrovės vadovas, turintis, pavyzdžiui, didesnį ar lygiavertį akcijų paketą), kurių santykiai yra pašliję, akivaizdu, kad tokie pavyzdiniai įstatai, kurių pagrindu bendrovė vykdo veiklą, įgalina akcininką, turintį ir vadovo statusą, manipuliuoti situacija ir nesuteikti kitam akcininkui visų jo prašomų duomenų, prisidengiant konfidencialios informacijos, taip pat komercinių (gamybinių paslapčių) apsauga. Akcininkas, turintis mažesnį / lygiavertį akcijų paketą, netgi neturi galimybės tokio vadovo atšaukti iš pareigų. Akivaizdu, kad tokie akcininkai atsiduria nelygiavertėje padėtyje: vienas akcininkas, būdamas ir įmonės vadovu, turi galimybę prieiti prie visų įmonės duomenų, įskaitant finansinius dokumentus, komercines paslaptis ir t.t., kai tuo tarpu kitam akcininkui tokia teisė gali būti (pagrįstai ar nepagrįstai) apribota.

Kaip apsisaugoti nuo tokių situacijų?

Pirmiausia siūlytume steigti bendroves ne pagal pavyzdinius, bet individualizuotus įstatus, kuriuose galima išplėsti akcininkams privalomai teiktinos informacijos  ar dokumentų sąrašą. Individualizuoti įstatai akcininkams būtų naudingi ne tik šiuo aspektu, bet ir, siekiant apriboti vadovo kompetenciją, kuri, veikiant pagal pavyzdinius įstatus, yra ganėtinai plati (pavyzdžiui, bendrovės vadovas, vadovaudamasis pavyzdiniais įstatais, gali vienvaldiškai sudaryti bet kokias sutartis dėl ilgalaikio turto perleidimo, investavimo, nuomos, įsigijimo, įkeitimo, hipotekos, laidavimo ar garantavimo, nepriklausomai nuo šio turto balansinės vertės ar turto pardavimo kainos, ir jam nėra reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas).

Jeigu akcininkams pavyzdiniai įstatai yra patogūs dėl paprastesnių procedūrų, juos keičiant (keitimas galimas elektroniniu būdu per Registrų centro savitarnos sistemą), bei mažesnių kaštų (keičiant per Registrų centro savitarną, jų nereikia tvirtinti notariškai), kitas variantas, kaip būtų galima išplėsti teiktinos informacijos akcininkams sąrašą, būtų akcininkų sutarties sudarymas. Joje būtų galima ne tik išplėsti akcininkams privalomai teiktinos informacijos sąrašą, bet ir sureguliuoti informacijos realizavimo tvarką, įtvirtinti akcininkų kompetencijų pasidalijimą, riboti vadovo kompetenciją, numatant, kokiems sprendimams reikalingas gauti, pavyzdžiui, visų akcininkų pritarimas, numatyti vadovo keitimo tvarkos specifines sąlygas, įgalinančias veiksmų imtis ir tuos akcininkus, kurie turi mažesnį arba lygiavertį akcijų paketą ir t.t.

Jei tiek individualizuotų įstatų, tiek akcininkų sutarties sudarymas nėra įmanomas dėl konfliktiškų akcininkų santykių ar kitų aplinkybių, bendrovei atsisakius suteikti akcininkui jo prašomą informaciją, akcininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti įpareigoti bendrovę pateikti jo prašomą informaciją.

Kada kreiptis į teismą?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste yra pateikęs reikšmingų išaiškinimų, kuriuos verta apsvarstyti, sprendžiant dėl kreipimosi į teismą ir galimybių apginti savo, kaip akcininko, galimai pažeistas teises:

  • Nors įstatymas suteikia teisę bendrovei atsisakyti sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir pateikti dokumentų, susijusių su bendrovės komercine paslaptimi, konfidencialia informacija, kopijas, tačiau ši bendrovės teisė nėra absoliuti. Nepakanka vien deklaratyvaus teiginio, kad akcininko reikalaujami pateikti dokumentai yra susiję su komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija. Bendrovei tenka pareiga įrodyti, kad informacija ar  dokumentai, kurią akcininkas reikalauja atskleisti, yra susiję su jos komercine  paslaptimi ar konfidencialia informacija. Teismai kiekvienu atveju vertina, ar pagrįstai informacija yra priskirtina komercinei paslapčiai ar konfidencialiai informacijai.
  • Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, iš esmės keliami trys reikalavimai: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Komercine paslaptimi laikoma informacija, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Taigi tam, kad konfidenciali informacija atitiktų komercinės paslapties požymius, ji visų pirma turi turėti tam tikrą vertę, o aplinkybė, kad informacija nėra viešai skelbiama dar nereiškia, kad ji turi komercinę vertę.
  • Bendrovė taip pat turėtų pagrįsti, kad toks informacijos ar dokumentų, susijusių su jos komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, kopijų pateikimas akcininkui darytų žalą bendrovei ar kitaip pažeistų bendrovės teisėtus interesus.
  • Sąvoka „teisės aktų reikalavimų vykdymas“ apima ir akcininko interesą bei poreikį gauti informaciją ir savo, kaip akcininko, teisės dalyvauti valdant bendrovę įgyvendinimo tikslais, todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą ir reikalaudamas įpareigoti bendrovę pateikti jo prašomą informaciją, kaip pagrindą gali tiesiog abstrakčiai nurodyti savo teisę dalyvauti valdant bendrovę, kitaip tariant, jam nėra būtina nurodyti konkrečią teisės akto nuostatą, kurios pagrindu jis reikalauja bendrovės pateikti jo prašomą informaciją.

Šiuolaikinis įmonės vadovas: teisiniai iššūkiai ir rizikos

Nesibaigianti geopotlitinė įtampa ir kariniai konfliktai, prekybos krypčių pokyčiai ir nemenki ekonominiai svyravimai – šiuolaikinio verslo iššūkiai. Maksimalus pelnas be rimtų teisinių rūpesčių – pagrindinis šiandienos vadovų tikslas.  Ar visiems pavyksta išbalansuoti ir kur yra didžiausios rizikos? Apie tai ir vadovo atsakomybės ribas plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“  vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Sprendimus priimantis vadovas visų pirmą organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą. Jis priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos bei skiria nuobaudas. Vadovas veikia bendrovės vardu, turi teisę sudaryti sandorius, išskyrus  tuos atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Trumpai tariant, jis atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą.

Privalo veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus ir laikytis konfidencialumo

Vadovas ne tik užtikrina kasdienes bendrovės funkcijas, bet turi vykdyti ir fiduciarines –  lojalumo ir rūpestingumo – pareigas. „Tai reiškia, kad vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, būti lojalus bendrovei ir laikytis konfidencialumo. Jis turi vengti situacijų, kuomet jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Vadovaujantis asmuo neturėtų painioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti jo ar informacijos, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo ir kt. Vadovo pareiga – veikti išimtinai bendrovės interesais“, – pabrėžia advokatas.

Pasak E. Langio, įmonės vadovas savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Rūpestingumo ir lojalumo pareigos, anot teisininko, nebus pažeistos, jeigu sprendimas priimamas sąžiningai – be interesų konflikto, ištyrus informaciją apie galimas sprendimo pasekmes, susipažinus su visa reikiama informacija, įvertinus, ar verslo sprendimas neviršija protingos komercinės rizikos. Taip pat vadovas, priimdamas sprendimus,  privalo įvertinti ir bendrovės įprastinę ūkinę–komercinę veiklą ir veiklos pobūdį, atsižvelgus į toleruojamos rizikos laipsnį bendrovėje.

Vadovą ir kreditorių nesieja tiesioginiai prievoliniai santykiai, o vadovo fiduciarinės pareigos, priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus, atsiranda tik pablogėjus įmonės finansinei būklei.  „Vadovo atsakomybė kreditoriams atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nėra pajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų“,  – pastebi E. Langys.

Kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui

Kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui ir akcininkui dviem atvejais:  kai padaryta tiesioginė žalą kreditoriui ir kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad vadovas ar akcininkams yra kalti dėl tyčinio bankroto.

Atsakomybė vadovui gali kilti tik nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi, ar kiti į konkretų kreditorių nukreipti nesąžiningi veiksmai).  Taip pat  vadovas atsakingas tuomet, kai dėl šių veiksmų kreditoriui atsirado žala ir kai bendrovė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Beje, žala nelaikomas bendro bendrovės nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus bendrovės kreditorius.

Pasak advokato, jeigu tiesioginį ieškinį vadovui pareiškia mokesčių administratorius, nesumokėti mokesčiai gali būti laikomi kreditoriui sukelta žala, kadangi mokesčiai turi būti mokami pagal įstatymus tik šiam kreditoriui. Vadovui vengiant mokėti mokesčius, jo veiksmai laikytini nukreiptais prieš konkretų kreditorių. „Labai svarbus momentas tokiose situacijose, ar bendrovė būtų galėjusi sumokėti mokesčius tuo metu, kai jie turėjo būti apskaičiuoti ir sumokėti“, – atkreipia dėmesį E. Langys.

Verslo sprendimų priėmimo rizikos ir teisėtumas

Advokatas E. Langys atkreipia dėmesį į tai, kad nuostolingai pasibaigęs verslo sandoris savaime nereiškia, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus. Atsakomybė taikoma ne už neigiamą ekonominį veiksmų rezultatą, o už veiksmų sprendimo priėmimo metu teisėtumą. „Verslo sprendimas, priimtas nepažeidžiant rūpestingumo ir lojalumo pareigos, laikomas teisėtu, net jei jis buvo nuostolingas bendrovei“, – sako teisininkas.

Advokatas pažymi,  kad visi vadovai  privalo žinoti apie  galimas jų sprendimų pasekmes, kurios gali būti  tiek  žalos atlyginimas, tiek ribojimas eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu nuo 1 iki 5 metų. Dėl netinkamų vadovo sprendimų gali kilti ir administracinė bei baudžiamoji atsakomybė.

 

 

 

 

­­­

 

 

Teisininko patarimai e-verslui:kaip parduoti ne tik pelningai, bet ir teisėtai

Dažnai verslas teisiniais jų veiklos reikalavimais susidomi tik tuomet, kai susiduria su problemomis, tačiau teisė nėra skirta tik ginčams spręsti, ji padeda užkirsti kelią ir joms kilti. „Šią taisyklę žinantys daug rečiau susiduria su teisiniais iššūkiais, kurių sprendimas kainuoja daug daugiau nei jų prevencija“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras. Jis „Inovacijų agentūra“ akademijos „GlobalShop“ dalyviams išskyrė svarbiausius e-komercijos tarptautinius teisinius aspektus, kuriuos privalo žinoti elektroninį verslą vystantys asmenys.

Pasak advokato, kiekvienas pradedantis e-verslą ir esantis jame, turi žinoti, kad už įstatymo reikalavimų nesilaikymą gresia bauda, kurios dydis gali siekti 4 proc. metinės apyvartos. „Jei baudos Jūsų negąsdina, žinokite, kad jei pažeidimai kartojasi, jūsų elektroninė prekyvietė gali būti tiesiog užblokuota“, – įspėja  Egidijus Kieras.

Kas svarbu verslininkui vykdant elektroninę prekybą?

Pasak E. Kiero, beveik kiekvienas veiksmas turi savo teisinę išraišką, taigi ir prekybos taisyklės yra nustatytos teisės aktuose. Aktai būna dvejopi – nacionaliniai teisės ir tarptautiniai.

Kiekviena valstybė priima tik jai pačiai taikomus įstatymus, kurie reglamentuoja asmenų vykdomas veiklas, jų reikalavimus ir pan. Pavyzdžiui, gali skirtis prekių grąžinimo terminai, pristatymo ir pan.

Elektroninės prekybos taisykles ir reikalavimus,dauguma atvejų nustato ES leidžiamos direktyvos, tačiau jos tiesiogiai šalyje nėra taikomos, o kiekviena šalis turi įtraukti direktyvų nuostatas į savo nacionalinius teisės aktus, t. y. išleisti įstatymus, pvz.: priėmus direktyvą, Lietuvoje tikslinimas Civilinis kodeksas arba kiti įstatymai.

„Prekybos taisykles būtina derinti pagal tos konkrečios šalies, kurioje vartotojams prekės parduodamos, nuostatas. Internetinė svetainė yra pritaikyta tos konkrečios šalies vartotojams tuo atveju, kai ji prieinama jų kalba, svetainės pateikimas automatiškai pritaikomas vartotojo šaliai (turi atitinkamus plėtinius) ir yra kitų aiškių požymių, kad toks prekių siūlymas yra tikslinis veiksmas būtent toje teritorijoje“, – teigia advokatas.

Nuotolinė pirkimo – pardavimo sutartis, ką privaloma nurodyti joje?

Teisinį santykį tarp vartotojo ir verslininko nustato pirkimo-pardavimo sutartis. Kas privalo būti nurodyta joje?

  • Pagrindinės prekės savybės. Nors, pasak advokato, atrodo labai visiems aišku, tačiau baudų už tai yra skirta nemažai. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pernai skyrė 45 624 Eur baudą įmonei“, valdančiai elektroninę parduotuvę. Tarnyba nustatė, kad informaciją, kuria skelbė portalas buvo neišsami, o prekės kurios buvo pristatomos vartotojams skyrėsi nuo jų aprašymo, pavyzdžiui buvo subraižytos, buvo tam tikrų pažeidimų ir pan. Taigi, esmė – prekės aprašymas turi būti konkretus ir neklaidinti vartotojo.
  • Prekiautojo tapatybės duomenys: pavadinimas, adresas, telefonas, elektroninis paštas;
  • Bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai ir kitos išlaidos. Jeigu visos išlaidos negali būti pagrįstai iš anksto apskaičiuotos, turi būti nurodytas metodas, pagal kurį apskaičiuojama kaina. „Čia svarbu suprasti, kad jei nenurodysite visos kainos su visais mokesčiais, jų vėliau iš pirkėjo neišsireikalausite“, – pastebi E. Kieras.
  • Jei taikote, kainos individualizavimą, tai turi būti nurodyta. Pirkėjas turi suprasti, kad jo matoma kaina pagal tam tikrus automatizuotus kriterijus jam individualizavote. Kokia problema sprendžiama šia taisykle? Verslai remdamiesi vartotojų pirkimų istorija ar lankomais tinklalapiais, gali naudoti algoritmus, kurie nustato, ar vartotoją domina tam tikra prekė, ir jeigu atsakymas yra teigiamas, prekiautojai padidina prekės ar paslaugos kainą. Taigi, jei kainą individualizavote, būtina tą nurodyti pirkėjui.
  • Apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarką, laikotarpį, iki kurio prekiautojas įsipareigoja pristatyti prekes.
  • Jei taikoma teisė atsisakyti sutarties, naudojimosi šia teise sąlygas, laiko terminą ir tvarką, pat pavyzdinę sutarties atsisakymo formą. Jei nėra galimybės atsisakyti sutarties, tai irgi turi būti nurodoma. Jei taikoma, nurodoma, kad vartotojas, atsisakęs sutarties, turi padengti prekių grąžinimo išlaidas. Jei to nenurodysite iš anksto, vėliau reikalauti negalėsite.
  • Priminimas, kad yra teisinė prekių garantija (du metai).
  • Komercinės garantijos (gamintojo ar pardavėjo taikomos garantijos).
  • Neteisiminė ginčų nagrinėjimo tvarka.

Ir tai tik dalis sąlygų, kurios būtinos sutarčiai.

Kas yra nesąžininga prekyba?

Advokatas Egidijus Kieras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kokie veiksmai laikomi nesąžiningais visose ES šalyse ir kurių reikia vengti. Komercinė veikla yra nesąžininga, jei ji neleidžia vartotojui priimti informacija paremto sprendimo ar daro įtaką jo laisvam ekonominiam elgesiui:

  1. Neteisėtas patikimumo ir kokybės ženklo nurodymas.
  2. Apgaulingas tvirtinimas dėl licencijos (leidimas), arba produkto patvirtinimo.
  3. Teikiate pasiūlymą nurodant kainą, tačiau žinote, kad realiai prekės tokiomis sąlygomis neparduosite.
  4. Apgaulingas tvirtinimas, kad produktą bus galima įsigyti tik per ypač trumpą laikotarpį.
  5. Teisės aktuose numatytų vartotojo teisių nurodymas kaip išskirtinė pasiūlymo sąlyga.
  6. Apgaulingas veiklos nutraukimas skelbiant išpardavimus.
  7. Apgaulingas tvirtinimas, kad produktas gydo.
  8. Siūlymas dalyvauti konkurse ar gauti prizą, bet neduodant nurodytų prizų ar jų atitikmenų.
  9. Sąskaitos ar panašaus mokėjimo dokumento įtraukimas į rinkodaros medžiagą.
  10. Piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas.
  11. Netinkamas reklamos žymėjimas.
  12. Reitingavimas.

Ką svarbu žinoti apie reitingavimą el. prekyvietėje?

Elektroninės prekybos subjektai, kurie suteikia vartotojams galimybę ieškoti produktų, kuriuos siūlo skirtingi pardavėjai, turi informuoti vartotojus apie pagrindinius kriterijus, kurie lemia vartotojui nurodomų produktų reitingą, pateikiamą pagal jo paieškos užklausą. Pavyzdžiui, gali būti nurodoma, kad produktai yra reitinguojami pagal kainą, produktą įsigijusių pirkėjų įvertinimus, populiarumą, ar kelių skirtingų kriterijų derinį. Jei produkto reitingas paieškos rezultatuose grindžiamas apmokėta reklama ar kitais mokėjimais, gautais iš atitinkamų prekybininkų, tokia informacija taip pat turi būti aiškiai nurodyta vartotojams.

Atsiliepimų tikrumas, kas tai užtikrina?

Jeigu prekiautojas leidžia vartotojui susipažinti su atsiliepimais apie produktus, informacija apie tai, ar ir kaip prekiautojas užtikrina, kad skelbiami atsiliepimai yra gauti iš vartotojų, kurie iš tikrųjų naudojo arba įsigijo produktą, laikoma esmine. Siekiama geriau informuoti internetu perkantį vartotoją, kad jis nebūtų suklaidintas ir priimtų teisingą, informacija pagrįstą sprendimą.

Ar atsiliepimas yra tikras, turi užtikrinti verslininkas. „Dažniausiai institucijos kreipiasi dėl duomenų patikslinimo ir tuomet jus turite pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad atsiliepimai parašyti tikrų jūsų klientų, taip pat, kaip gauti šie atsiliepimai, ar vartotojai turi galimybę pateikti ir neigiamus komentarus ir ar jie matomi viešai“, – pastebi E.Kieras.

Teisininko nuomone, į šiuos klausimus atsakymus privaloma turėti, nes priešingu atveju gresia sankcijos.

Pristatymo terminą būtina vertinti rimtai

Pristatyti prekę privaloma ne vėliau kaip per 30 dienų. Jeigu per šį terminą vartotojas prekės negauna, jis turi teisę nutraukti nuotolinę sutartį, o pardavėjas nedelsdamas privalo grąžinti visus vartotojo sumokėtus pinigus. „Praktikoje terminas daugiau priklauso nuo vartotojo pageidavimų. Tačiau šį terminą reikia vertinti rimtai, nes nemažai taikomų baudų yra būtent dėl to“, – sako E. Kieras.

Advokatas pataria, kad bet kokiu atveju verslas turi bendradarbiauti tiek su vartotoju, tiek su institucijomis. „Tuomet baudos, net ir nustačius pažeidimus, būna kur kas mažesnės. Atminkite, kad dažniausiai taikomos sankcijos yra būtent už laiku negrąžinamas lėšas ir laiku neatsakytas vartotojo pretenzijas“, – pažymi Egidijus Kieras.