Author: avocad_bxgv12hf

Šveicarijos arbitražas apgynė krepšinio klubo teisę nutraukti sutartį dėl žaidėjo nuslėptos traumos   

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar profesionalus sportininkas gali atvykti į klubą nuslėpęs seną traumą, nebegalėti visaverčiai sportuoti, tačiau vis tiek reikalauti viso sutartyje numatyto atlyginimo? Į šį klausimą precedento reikšmės atsakymą pateikė Šveicarijoje veikiantis  „Basketball Arbitral Tribunal“ (BAT).  2026 m. liepos 21 d. tarptautinis krepšinio arbitražo tribunolas visiškai atmetė buvusio amerikiečių krepšininko daugiau kaip 50 tūkst. JAV dolerių ieškinį LKL žaidžiančiam Jonavos krepšinio klubui, pripažinęs, kad klubas teisėtai nutraukė sutartį po to, kai paaiškėjo, jog žaidėjas buvo nuslėpęs iki atvykimo patirtą kelio traumą.

Dar daugiau – arbitražas įpareigojo patį žaidėją padengti ne tik visas arbitražo išlaidas, bet ir atlyginti klubo patirtas teisines išlaidas. Šis sprendimas gali būti reikšmingas sprendžiant panašius profesionalaus sporto ginčus ateityje. Jonavos sporto klubui šiame ginče atstovavo advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatai Eimantas Čepas ir Egidijus Langys.

Trauma paaiškėjo jau atvykus į Lietuvą

Ginčas kilo po to, kai 2025 m. vasarą Jonavos klubas pasirašė vieno sezono sutartį su amerikiečių krepšininku. Atvykęs į Lietuvą žaidėjas netrukus pradėjo skųstis kelio skausmais. Klubo iniciatyva atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo, kad trauma nėra nauja – nustatyti lėtiniai, kelių mėnesių senumo kelio pažeidimai.

Klubo užsakymu atlikta nepriklausomo teismo medicinos eksperto išvada patvirtino, kad trauma buvo patirta gerokai iki sutarties pasirašymo ir iki žaidėjo atvykimo į Lietuvą. Ekspertas taip pat konstatavo, kad dėl tokio pažeidimo sportininkas negalėjo nejausti skausmo, tinimo ir kelio nestabilumo, todėl apie savo būklę turėjo žinoti. Ši išvada tapo vienu svarbiausių įrodymų byloje.

Nepaisant to, žaidėjas pareikalavo iš klubo sumokėti visą sutartyje numatytą atlyginimą už sezoną – 45 tūkst. JAV dolerių ir palūkanas, teigdamas, kad sutartis buvo nutraukta nepagrįstai.

Arbitražas atmetė visus reikalavimus

Po kelių mėnesių proceso BAT priėmė klubui visiškai palankų sprendimą – atmetė visus žaidėjo reikalavimus. Be to, arbitražas nusprendė, kad visas bylinėjimosi arbitraže išlaidas turi padengti pats ieškovas. Jam taip pat nurodyta atlyginti Jonavos klubui patirtas teisines išlaidas.

AVOCAD advokatas Eimantas Čepas, vadovavęs klubo gynybai arbitraže, sako, kad ši byla svarbi ne tik dėl finansinės vertės. „Tarptautinėje sporto teisėje klubai dažnai atsiduria silpnesnėje pozicijoje, kai ginčas kyla dėl profesionalių sportininkų sutarčių. Šioje byloje pavyko įrodyti esminį principą – profesionalus sportininkas taip pat privalo veikti sąžiningai ir negali nuslėpti aplinkybių, kurios turi lemiamą reikšmę sutarties sudarymui. Profesionalaus sportininko nesąžiningas elgesys gali lemti, jog kilus ginčui, jis netenka teisės remtis vien tik formaliomis sutarties nuostatomis. Tai svarbi žinia visam profesionalaus sporto sektoriui“, – pažymi advokatas.

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, advokato Egidijaus Langio, ši byla išsiskiria ir platesne reikšme sporto teisės praktikai. „Ši pergalė rodo, kad kruopščiai surinkti medicininiai įrodymai, profesionaliai suformuota teisinė pozicija ir nuoseklus procesinis darbas leidžia sėkmingai apginti Lietuvos klubų interesus net aukščiausio lygio tarptautiniame arbitraže. Tikėtina, kad ši byla ateityje bus minima kaip vienas svarbesnių precedentų, vertinant žaidėjų pareigą atskleisti informaciją apie savo sveikatos būklę“, – pabrėžia jis.

LKL žaidžiančio Jonavos krepšinio klubo vadovas Karolis Vaškevičius pabrėžia, kad šis sprendimas klubui turi kur kas didesnę reikšmę nei vien finansinis rezultatas. „Esame nuoširdžiai dėkingi advokatų komandai už išskirtinį profesionalumą ir principingą mūsų interesų gynimą. Manome, kad tai istorinis laimėjimas ne tik Jonavos klubui, bet ir visam Lietuvos profesionaliam sportui. Tarptautinis arbitražas aiškiai patvirtino, kad klubai turi teisę tikėtis sąžiningumo iš profesionalių sportininkų, o nuslėpti esminių aplinkybių negalima.“

Šis sprendimas sustiprina Lietuvos sporto klubų teisinę apsaugą tarptautiniuose ginčuose ir siunčia aiškią žinutę profesionalaus sporto bendruomenei – sąžiningumas sudarant sutartis yra ne formalumas, o viena svarbiausių profesionalaus sporto taisyklių.

 

Garantinis aptarnavimas virto eismo įvykiu: ką daryti, jei servisui patikėtas automobilis buvo sudaužytas?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Automobilio garantinis aptarnavimas daugeliui vairuotojų siejasi su saugumu ir pasitikėjimu. Natūralu tikėtis, kad oficialiai atstovybei patikėta transporto priemonė bus profesionaliai patikrinta, suremontuota ir grąžinta tokios pačios būklės, kokios buvo perduota. Tačiau ką daryti, jei automobilis garantinio aptarnavimo metu atsiduria eismo įvykyje ir jį sudaužo pats serviso darbuotojas?

Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Byloje vartotojas naują automobilį pristatė į oficialų servisą dėl garantinio stabdžių sistemos patikrinimo. Atliekant bandomąjį važiavimą gatvėje, serviso darbuotojas pateko į eismo įvykį, o automobilis buvo apgadintas. Vartotojas nusprendė, kad tokio automobilio nebenori, vienašališkai nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti visą sumokėtą kainą bei atlyginti nuostolius.

Vis dėlto teismas tokiai pozicijai nepritarė. Kaip pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys, ši nutartis aiškiai atskiria dvi dažnai painiojamas situacijas – garantijos taikymą ir žalos atlyginimą.

„Jeigu automobilis turi gamyklinį ar kitą kokybės trūkumą, vartotojas gali naudotis garantijos suteikiamomis teisėmis. Tačiau jeigu automobilis buvo sugadintas jau po jo perdavimo pirkėjui – net ir garantinio aptarnavimo metu – vien garantijos taisyklės tokios situacijos nebereglamentuoja“, – sako M. Baigys.

Šioje byloje teismai nustatė, kad automobilis pirkėjui buvo perduotas tinkamos kokybės. Vėliau atsiradę pažeidimai nebuvo susiję su gamykliniu broku ar garantiniu defektu – juos sukėlė eismo įvykis, įvykęs dėl serviso darbuotojo veiksmų. Todėl toks ginčas, pasak M. Baigio, pirmiausia vertintinas ne kaip parduoto daikto kokybės problema, o kaip žalos atlyginimo klausimas.

Ko gali reikalauti automobilio savininkas?

 Nors vartotojas šioje byloje nelaimėjo reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti visą automobilio kainą, tai nereiškia, kad jis lieka be apsaugos. Servisas atsako už savo darbuotojų veiksmus, todėl tokiais atvejais gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą. „Teismas iš esmės pasakė, kad servisas negali išvengti atsakomybės. Tačiau ji kyla ne todėl, kad buvo pažeista garantija, o todėl, kad buvo padaryta žala svetimam turtui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę reikalauti visiško žalos atlyginimo“, – komentuoja M. Baigys. Praktikoje tai gali apimti automobilio remonto išlaidas, prekinės vertės sumažėjimą, pakaitinio automobilio išlaidas ar kitus dėl įvykio patirtus nuostolius. Kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar pasiūlytas sprendimas iš tiesų kompensuoja visą patirtą žalą, o ne tik akivaizdžiausias remonto išlaidas.

Pasak M. Baigio, tokiose situacijose nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais patvirtinama, kad pretenzijų servisui nebeturima. „Jei tai yra žalos atlyginimo klausimas, vartotojas turi teisę reikalauti visiško savo nuostolių atlyginimo. Todėl prieš priimant serviso ar draudimo bendrovės pasiūlymą verta įsitikinti, kad jis apima ne tik automobilio remontą, bet ir kitas realias pasekmes“, – pažymi advokatas.

Svarbiausia – pasirinkti tinkamą teisių gynimo būdą

 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra reikšminga, nes primena, kad vien automobilio sugadinimo garantinio aptarnavimo metu faktas savaime nesuteikia pirkėjui teisės atsisakyti pirkimo–pardavimo sutarties ir reikalauti grąžinti visą už automobilį sumokėtą kainą. Jei automobilis pardavimo metu buvo tinkamos kokybės, o jo sugadinimą lėmė vėlesnis eismo įvykis, ginčas paprastai turėtų būti sprendžiamas per žalos atlyginimo institutą.

Kita vertus, tai nereiškia, kad vartotojas turi susitaikyti su bet kokiu serviso pasiūlymu. Patikėjęs automobilį profesionaliam paslaugos teikėjui, vartotojas turi pagrįstą lūkestį jį atgauti saugų, techniškai tvarkingą ir nepraradusį vertės dėl serviso veiksmų. Todėl serviso padaryta žala turi būti įvertinta realiai, o jos atlyginimas – pakankamas. „Tokiose situacijose svarbiausia ne emocinis sprendimas, o tiksliai pasirinktas teisinis kelias. Reikalavimas grąžinti visą automobilio kainą gali atrodyti logiškas vartotojui, tačiau teisiškai jis nebūtinai bus pagrįstas. Tuo tarpu tinkamai suformuluotas reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti gerokai efektyvesnis“, – apibendrina M. Baigys.

Ar skųsdamas baudą galite sulaukti griežtesnės sankcijos?  

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad administracinių nusižengimų tyrimas ir bylų nagrinėjimas grindžiamas esminiais proceso principais – nekaltumo prezumpcija, lygybe prieš įstatymą, proporcingumu, teisingu procesu, operatyvumu bei draudimu pabloginti asmens padėtį vien dėl to, kad jis apskundė priimtą sprendimą (non reformatio in peius).  Šis principas yra viena svarbiausių atsakomybėn traukiamo asmens teisės į gynybą garantijų. Jo esmė – asmuo neturi bijoti ginti savo teisių vien todėl, kad dėl pateikto skundo jo situacija gali tapti blogesnė. Jei taip būtų, pats procesas nebeatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.

„Non reformatio in peius principas užtikrina, kad asmuo galėtų laisvai pasinaudoti teise apskųsti, jo nuomone, neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Vien dėl to, kad asmuo pateikė skundą, jo teisinė padėtis negali būti pabloginama“, – pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Šio principo privalu laikytis visose administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo stadijose – pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame bei bylos atnaujinimo procese, taip pat bylą grąžinus nagrinėti iš naujo. Tačiau svarbu žinoti, kad draudimas bloginti asmens padėtį nėra absoliutus.

Pirmosios instancijos teismas gali pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį tik tuo atveju, jei dėl to yra pateiktas nukentėjusiojo skundas. Apeliacinėje instancijoje tai galima padaryti tik tuomet, kai skundą yra pateikusi institucija, priėmusi nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka, institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, arba nukentėjusysis.

Kitaip tariant, jeigu sprendimą apskundžia tik pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, teismas negali vien dėl šio skundo paskirti griežtesnės nuobaudos ar kitaip pabloginti jo teisinės padėties. Tuo tarpu jei skundą pateikia ir nukentėjusysis ar institucija, teismas turi teisę priimti ir griežtesnį sprendimą – pavyzdžiui, paskirti griežtesnę administracinę nuobaudą arba panaikinti švelnesnę sankciją.

Kaip vertinama, ar asmens padėtis buvo pabloginta?

Vertinant, ar buvo pažeistas non reformatio in peius principas, lyginama ne teorinė galimybė priimti kitokį sprendimą, o realūs priimti procesiniai sprendimai.

Analizuojama, ar naujasis sprendimas:

  • labiau suvaržo asmens teises;
  • nustato papildomas pareigas ar ribojimus;
  • numato griežtesnę administracinę atsakomybę;
  • paskiria griežtesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę;
  • pripažįsta kaltu asmenį, kurio atžvilgiu byla buvo nutraukta;
  • priteisia didesnį žalos atlyginimą ar kitaip pablogina jo teisinę padėtį.

Kaip pabrėžia D. Velykis, vien prielaidos, kad situacija galėjo būti blogesnė, nepakanka – principo pažeidimas turi būti nustatytas realiai, lyginant konkrečius priimtus sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: padėtis buvo pabloginta net ir panaikinus vieną ribojimą

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo nagrinėjama byla, kurioje neblaiviam vairuotojui policija skyrė 800 eurų baudą, šešiems mėnesiams atėmė teisę vairuoti bei dvylikai mėnesių uždraudė vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. Asmuo apskundė šį sprendimą, prašydamas sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą iki trijų mėnesių ir panaikinti draudimą vairuoti automobilius be antialkoholinių variklio užraktų.

Apylinkės teismas draudimą panaikino, tačiau kartu pailgino teisės vairuoti atėmimo terminą nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Apygardos teismas šį sprendimą paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad byla buvo nagrinėjama tik pagal paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą, todėl teismas neturėjo teisės jo padėties pabloginti. Nors viena administracinio poveikio priemonė buvo panaikinta, teisės vairuoti atėmimo termino pailginimas iki dvylikos mėnesių faktiškai reiškė griežtesnį asmens teisių suvaržymą.

Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvo pažeistas non reformatio in peius principas, nustatė esminį proceso teisės pažeidimą ir panaikino tiek apylinkės, tiek apygardos teismų sprendimus.

„Ši nutartis dar kartą patvirtina, kad teisė apskųsti sprendimą negali tapti rizika sulaukti griežtesnių pasekmių. Tai viena svarbiausių procesinių garantijų, užtikrinančių asmens teisę į veiksmingą gynybą“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Klientas neatsiskaito: ar tikrai verta iš karto kreiptis į teismą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Vėluojantys atsiskaitymai versle – viena dažniausių problemų, su kuria šiandien susiduria tiek paslaugų teikėjai, tiek rangovai, gamintojai ar prekybos įmonės. Vieni klientai paprašo savaitės, kiti – mėnesio, o dar kiti tiesiog nustoja atsakinėti į laiškus ir telefono skambučius. Tokiose situacijose verslas dažnai atsiduria kryžkelėje – kantriai laukti, bandyti susitarti ar nedelsiant kreiptis į teismą?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas pastebi, kad didžiausia klaida dažniausiai nėra pernelyg greitas kreipimasis į teismą. Priešingai – verslas neretai delsia imtis bet kokių veiksmų, tikėdamasis, kad situacija išsispręs savaime. „Suprantama, kad įmonės nenori gadinti santykių su klientais. Tačiau praktikoje matome, kad kuo ilgiau kreditorius laukia, tuo silpnėja jo derybinės pozicijos. Jei skolininkas jau kelis mėnesius nevykdo įsipareigojimų, tikimybė, kad jis staiga nuspręs atsiskaityti be jokio spaudimo, dažniausiai nėra didelė“, – sako E. Čepas. Pasak advokato, svarbu suprasti, kad skolos išieškojimas prasideda ne teismo salėje, o gerokai anksčiau – nuo pirmųjų ženklų, jog klientas pradeda vėluoti atsiskaityti.

Pirmasis žingsnis – aiški ir profesionali pretenzija

Nemažai įmonių iki šiol mano, kad pakanka išsiųsti priminimą el. paštu su tekstu  „Primename apie neapmokėtą sąskaitą“. Tačiau teisiniu požiūriu toks laiškas dažnai nėra pakankamas. Profesionaliai parengta pretenzija aiškiai įvardija skolos pagrindą, nurodo mokėjimo terminą, galimas teisines pasekmes ir parodo, kad kreditorius yra pasirengęs ginti savo teises. „Pretenzija nėra formalumas. Ji parodo, kad situacija pasiekė etapą, kai kreditorius aktyviai gina savo interesus. Praktikoje ne viena skola buvo sumokėta būtent gavus teisiškai argumentuotą pretenziją, nes skolininkas suprato, kad delsimas tik didins jo išlaidas“, – pažymi AVOCAD advokatas E. Čepas. Jo teigimu, pretenzija taip pat tampa svarbiu įrodymu, jei ginčas vis dėlto persikelia į teismą.

Ne kiekvieną skolą verta spręsti teisme

Nors teismas daugeliui atrodo kaip vienintelis kelias susigrąžinti skolą, praktikoje ne visada tai yra greičiausias ar ekonomiškai naudingiausias sprendimas. Jeigu skolininkas pripažįsta skolą, aktyviai bendrauja ir pateikia realų atsiskaitymo planą, dažnai verta ieškoti taikaus susitarimo. Toks sprendimas leidžia sutaupyti tiek laiko, tiek bylinėjimosi išlaidų.

Vis dėlto situacija iš esmės pasikeičia tada, kai kita šalis vengia kontakto, nuolat žada sumokėti „kitą savaitę“, tačiau nieko neįvyksta, arba pradeda ginčyti anksčiau neginčytas aplinkybes. „Svarbiausia įvertinti ne tik tai, ką klientas sako, bet ir tai, kaip elgiasi. Jei pažadai kartojasi kelis mėnesius, o realių veiksmų nėra, tikėtina, kad delsimas tampa sąmoninga strategija“, – sako advokatas.

Pasak E. Čepo, verslas dažnai per mažai dėmesio skiria įrodymų kaupimui. Įmonės neretai įsitikinusios, kad pakanka išrašytos sąskaitos faktūros. Tačiau ginčo atveju svarbūs tampa visi dokumentai, patvirtinantys, jog paslaugos buvo suteiktos ar prekės perduotos – sutartys, darbų priėmimo aktai, važtaraščiai, elektroninis susirašinėjimas, užsakymų patvirtinimai, atliktų darbų nuotraukos ar net susirašinėjimas žinutėmis. „Teisme laimi ne tas, kuris garsiausiai tvirtina, kad jam nesumokėjo. Laimi tas, kuris gali tai įrodyti. Todėl kiekviena įmonė turėtų galvoti apie įrodymus dar iki tol, kol kyla ginčas“, – pabrėžia AVOCAD advokatas.

Delsimas vos nekainavo visos skolos

Vienoje AVOCAD konsultuotoje byloje statybų sektoriuje veikusi įmonė atliko darbus pagal sutartį ir išrašė daugiau kaip 80 tūkst. eurų sąskaitą. Užsakovas pripažino skolą, tačiau vis prašė dar šiek tiek palaukti – aiškino, kad laukia atsiskaitymo iš savo partnerių. Įmonė, siekdama išsaugoti gerus verslo santykius, beveik devynis mėnesius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Tik tada, kai buvo kreiptasi į teisininkus, paaiškėjo, kad skolininko finansinė padėtis jau buvo smarkiai pablogėjusi, o dalis turto perleista. „Laimei, šiuo atveju dar spėjome imtis veiksmų ir apginti kliento interesus. Tačiau ši istorija puikiai parodo, kad verslo santykių išsaugojimas neturėtų reikšti pasyvumo. Kuo anksčiau pradedama valdyti situacija, tuo daugiau galimybių apsaugoti savo pinigus“, – komentuoja E. Čepas.

Advokatas pabrėžia, kad kiekviena situacija yra individuali, tačiau laukimas neturėtų tapti strategija. Dalis skolų apskritai galėtų neatsirasti, jei sutartyse būtų daugiau dėmesio skiriama rizikų valdymui. Pasak Eimmanto Čepo, praktikoje dažnai pasitaiko sutarčių, kuriose nėra aiškių atsiskaitymo terminų, delspinigių, palūkanų, mokėjimų etapų ar net procedūros, kaip sprendžiami ginčai.

Tinkamai parengta sutartis turėtų numatyti: aiškius mokėjimo terminus, delspinigius ir kitas netesybas, teisę sustabdyti paslaugų teikimą ar prekių tiekimą, jei klientas nevykdo įsipareigojimų, avanso ar kitų prievolių užtikrinimo priemonių taikymą, aiškią ginčų sprendimo tvarką.

„Gera sutartis nėra reikalinga tada, kai abi šalys bendradarbiauja sklandžiai. Jos tikroji vertė atsiskleidžia kilus konfliktui. Kuo aiškiau šalys susitaria iš anksto, tuo mažiau lieka vietos interpretacijoms ir ginčams ateityje“, – sako advokatas.

Apibendrindamas E. Čepas išskiria penkias dažniausias klaidas, kurias daro įmonės:

  • pernelyg ilgai laukia ir nesiima aktyvių veiksmų;
  • nesiunčia tinkamai parengtos pretenzijos;
  • nepakankamai kaupia įrodymus apie suteiktas paslaugas ar perduotas prekes;
  • sudaro nepakankamai aiškias sutartis;
  • į teisininkus kreipiasi tik tada, kai situacija jau tampa kritinė.

Nors kiekviena situacija skirtinga, vieno universalaus recepto nėra. Kartais efektyviausias sprendimas – konstruktyvios derybos, kitais atvejais būtina nedelsiant imtis teisinių veiksmų. Svarbiausia – neignoruoti pirmųjų signalų ir nepalikti skolos „išsispręsti savaime“. „Verslas dažnai mano, kad teisininkų reikia tik tada, kai byla jau pasiekia teismą. Iš tikrųjų didžiausią vertę galime sukurti gerokai anksčiau – padėdami įvertinti riziką, pasirinkti tinkamiausią veiksmų planą ir išvengti situacijos, kai skolos susigrąžinimas tampa gerokai sudėtingesnis arba nebeįmanomas“, – apibendrina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

 

Teismas: negalima naudotis bendrojo turto remonto rezultatais ir atsisakyti mokėti už atliktus darbus

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ginčai dėl bendrojo naudojimo objektų remonto išlaidų daugiabučiuose namuose neretai peržengia vien skolos klausimą. Teismuose dažnai keliami argumentai dėl pirkimų procedūrų, konkursų organizavimo, bendrijos ar administratoriaus pasirinktų rangovų, darbų kainų pagrįstumo ar net atsiskaitymų su darbus atlikusiomis įmonėmis. Tačiau naujausia Vilniaus apygardos teismo nutartis rodo, kad tokiose bylose svarbu nepamesti esminio klausimo – ar darbai buvo faktiškai atlikti ir ar jų naudą gavę patalpų savininkai gali atsisakyti už juos mokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė pastebi, kad praktikoje skolininkų argumentai dažnai nukrypsta nuo paties ginčo esmės. „Bylose dėl įsiskolinimų už bendrojo naudojimo objektų remonto darbus neretai matome argumentus, kad nebuvo organizuotas konkursas, galėjo būti pažeistos pirkimų taisyklės, nepakanka duomenų apie bendrijos ar administratoriaus atsiskaitymus su rangovu, nepateikti mokėjimo dokumentai. Kartais būtent šios aplinkybės tampa pagrindu atmesti ieškinius, nors jos nėra tiesiogiai susijusios su pagrindiniu bylos klausimu – ar darbai buvo atlikti ir ar savininkams kyla pareiga prisidėti prie jų finansavimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs ieškinius, be kita ko, akcentuodamas aplinkybes, susijusias su darbų organizavimo procedūromis, darbų kainos pagrindimu ir atsiskaitymais su rangovu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo prie kitokios išvados. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog remonto darbai faktiškai buvo atlikti, o bendrojo naudojimo objektų būklė buvo pagerinta. Teismo vertinimu, situacija, kai tiesioginiai atliktų darbų naudos gavėjai apskritai neatsiskaito už atliktus darbus, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Pasak K. L. Briliūtės, būtent šis teismo akcentas yra ypač reikšmingas. „Teismas labai aiškiai pasakė, kad negalima ignoruoti fakto, jog darbai buvo atlikti ir jų rezultatais naudojasi visi bendraturčiai. Jeigu bendrojo naudojimo objektas buvo suremontuotas, vien procedūriniai klausimai savaime nereiškia, kad savininkai gali būti visiškai atleidžiami nuo pareigos padengti jiems tenkančią išlaidų dalį“, – pažymi teisininkė.

Dar svarbiau tai, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai pasisakė dėl argumentų, kurie tokio pobūdžio bylose keliami itin dažnai. Nutartyje nurodyta, kad aplinkybės dėl pirkimų taisyklių laikymosi ar nesilaikymo bei klausimai, kokiu mastu bendrija ar administratorius yra atsiskaitęs su pasirinktu rangovu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant savininkų skolos klausimą. Teismo vertinimu, byloje buvo sprendžiama ne bendrijos ar administratoriaus ir rangovo tarpusavio atsiskaitymų problema, o tai, ar savininkams kyla pareiga atsiskaityti už faktiškai atliktus remonto darbus ir kokia apimtimi šios išlaidos yra pagrįstos.

Ši pozicija gali būti reikšminga daugeliui bendrijų ir administratorių, kurie susiduria su situacijomis, kai dalis savininkų atsisako apmokėti jiems tenkančią remonto išlaidų dalį, remdamiesi aplinkybėmis, nesusijusiomis su pačių darbų atlikimu. „Svarbu suprasti, kad bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir remontas yra visų bendraturčių pareiga. Todėl vertinant tokius ginčus reikėtų koncentruotis į tai, ar darbai buvo būtini, ar jie faktiškai atlikti ir ar išlaidos yra pagrįstos. Priešingu atveju susidaro paradoksali situacija, kai bendrojo naudojimo objektai sutvarkomi, jų naudą gauna visi savininkai, tačiau dalis jų atsisako prisidėti prie išlaidų padengimo“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į platesnį tokių ginčų kontekstą. Nutartyje pabrėžta, kad priešinga situacija paneigtų pačių patalpų savininkų pareigą rūpintis bendrojo naudojimo objektais ir neužtikrintų galutinio ginčo išsprendimo. Kitaip tariant, teisinė sistema negali skatinti modelio, kai bendraturčiai naudojasi remonto rezultatais, tačiau vengia padengti jų kaštus.

Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės, ši nutartis prisideda prie nuoseklesnės praktikos formavimo ir gali būti svarbus orientyras ateities bylose. „Apeliacinės instancijos teismas priminė fundamentalią taisyklę – vertinant tokius ginčus svarbiausia nustatyti, ar bendrojo naudojimo objektų remonto darbai buvo realiai atlikti ir ar jų naudą gavo bendraturčiai. Būtent šios aplinkybės turi būti ginčo centre, o ne šalutiniai klausimai, kurie nebūtinai lemia pačios prievolės atsiskaityti egzistavimą“, – apibendrina K. L. Briliūtė. Vilniaus apygardos teismo nutartis dar kartą patvirtina, kad bendrijų ir administratorių inicijuojamose bylose dėl remonto išlaidų priteisimo svarbiausia išlieka faktinis darbų atlikimas, jų rezultatas ir bendraturčių pareiga prisidėti prie bendrojo turto išlaikymo bei priežiūros.

Teisė į teismą neturi būti privilegija: ką svarbu žinoti apie advokato išlaidų atlyginimą

Posted on by avocad_bxgv12hf

Teisė kreiptis į teismą yra viena svarbiausių teisinės valstybės garantijų. Tačiau ši teisė nėra vien tik galimybė pateikti ieškinį ar atsiliepimą į jį. Ji neatsiejama nuo proceso šalių galimybės pasinaudoti profesionalia teisine advokato arba advokato padėjėjo pagalba bei susigrąžinti tam patirtas pagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Būtent todėl naujai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo turi reikšmės kiekvienam, ginančiam savo teises teisme. Iki šiol, kai šalis net ir dėl objektyvių priežasčių negalėdavo iki bylos išnagrinėjimo pabaigos visiškai atsiskaityti su advokatu ir pateikti tai patvirtinančių dokumentų, nors ir būdavo akivaizdu, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos, o pareiga už jas atsiskaityti egzistuoja, teismai konstatuodavo, kad tokios išlaidos neatitinka realumo kriterijaus, todėl jų nepriteisdavo iš bylą pralaimėjusios šalies.

Pasak ginčų teisės srityje dirbančio advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Juliaus Sakalausko, toks požiūris ne visuomet užtikrindavo veiksmingą teisę į teisminę gynybą. „Teisė kreiptis į teismą negali būti vertinama izoliuotai. Ji tiesiogiai susijusi su asmens galimybe turėti profesionalų atstovą ir, laimėjus bylą, susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jei tokia galimybė tampa pernelyg formali, daliai žmonių teisė į teismą gali likti tik teorinė“, – sako AVOCAD advokatas.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad požiūris, pagal kurį bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti priteistas vien dėl to, jog iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nebuvo pateiktas sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas, o šalis dėl to turi iš naujo kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, ne visuomet atitinka teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinį.

Teismas atkreipė dėmesį, kad toks formalus reikalavimų taikymas nevisiškai dera su teisingumo ir protingumo principais, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais bei civilinio proceso tikslu – veiksmingai ginti asmenų pažeistas ar ginčijamas teises ir teisėtus interesus. Todėl kasacinis teismas nusprendė pakoreguoti galiojusią praktiką dėl advokato išlaidų atlyginimo, išaiškindamas, jog vien tai, kad bylos šalis iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė advokato išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies.

„Taigi, remiantis naujausiu Civilinio proceso kodekso normos, įtvirtinančios proceso šalies teisę į advokato išlaidų atlyginimą, aiškinimu, šalis siekianti prisiteisti šias išlaidas turi teismui pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei dokumentus, leidžiančius nustatyti, kokios konkrečiai teisinės paslaugos buvo suteiktos ir kokia yra jų kaina. Jei iki bylos išnagrinėjimo pabaigos už šias paslaugas dar nėra atsiskaityta, pakanka pateikti susitarimą su advokatu, patvirtinantį šalies įsipareigojimą šias išlaidas apmokėti ateityje. Svarbu ir tai, kad asmeniui nebereikia papildomai pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties“, – pažymi J. Sakalauskas.

Anot advokato, toks išaiškinimas turi itin didelę praktinę reikšmę tiek privatiems asmenims, tiek verslui. „Ginčų praktikoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmonės nesiryžta kreiptis į teismą ne todėl, jog netikėtų savo pozicijos pagrįstumu, o todėl, kad baiminasi dėl savo finansinių galimybių „pakelti“ procesą, ypač kai ginčas kyla su daug finansiškai pajėgesniu oponentu. Aiškus supratimas, jog pagrįsto dydžio išlaidos advokato pagalbai gali būti atlyginamos net ir tuo atveju, kai jos dar nėra apmokėtos, o atsiskaitymas numatytas dalimis, ir į ateitį, sustiprina pasitikėjimą teisine sistema ir realų teisės į gynybą įgyvendinimą“, – teigia jis.

Anot AVOCAD advokato, šiandien, kai teisminiai procesai tampa vis sudėtingesni, o profesionali teisinė pagalba daugeliu atvejų yra būtina sąlyga veiksmingai apginti savo teises, naujai formuojama teismų praktika primena esminį principą: teisė į teismą turi būti ne teorinė ar iliuzinė, bet reali ir veiksminga. O tai reiškia, kad galimybė susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas turi būti vertinama ne vien formaliai, bet atsižvelgiant į tikrąjį civilinio proceso tikslą – užtikrinti veiksmingą pažeistų teisių gynybą ir teisingą ginčo išsprendimą.

 

Organizuota turistinė kelionė neatitiko lūkesčių: kokias teises turi keliautojai? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Atostogos dažniausiai siejamos su poilsiu, naujomis patirtimis ir kruopščiai suplanuotu laiku. Organizuotų turistinių kelionių reklamos taip pat dažnai žada aiškų paslaugų paketą – konkretų viešbutį, ekskursijas, gidų paslaugas, lankytinas vietas ar papildomas pramogas. Tačiau praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai reali kelionė neatitinka to, kas buvo pažadėta: neįvyksta dalis ekskursijų, suplanuotos veiklos pakeičiamos prastesnėmis alternatyvomis arba apskritai nėra pakeičiamos, paslaugos suteikiamos nekokybiškai, o visa kelionės patirtis neatitinka keliautojo pagrįstų lūkesčių.

Tokiais atvejais natūraliai kyla klausimas – ar įmanoma apginti savo teises ir gauti kompensaciją už sugadintą poilsį? Advokatų kontoros AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė pažymi, kad keliautojo lūkesčiai tokiose situacijose visgi yra teisiškai reikšmingi. „Keliautojo teisėti lūkesčiai formuojasi pagal kelionės reklamą, programą, organizatoriaus pateiktą informaciją ir pažadus. Todėl organizuotos turistinės kelionės sutartis vertinama ne vien formaliai, bet ir pagal tai, kokio turinio bei kokybės paslaugų vartotojas pagrįstai tikėjosi“, – aiškina ji.

Už visą kelionę atsako organizatorius

Pasak Karolinos Briliūtės, kelionių organizatorius privalo užtikrinti tinkamą visų organizuotos turistinės kelionės sutartyje numatytų paslaugų suteikimą, nepriklausomai nuo to, ar jas faktiškai teikia pats organizatorius, ar tretieji asmenys – viešbučiai, gidai, transporto bendrovės ar vietiniai partneriai.

Tai reiškia, kad keliautojas neturi pareigos aiškintis, kuris konkretus paslaugų teikėjas kaltas dėl netinkamai suteiktų paslaugų – visa atsakomybė tenka kelionės organizatoriui.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turistas turi pagrindą tikėtis tinkamos kokybės paslaugų, teisingos ir išsamios informacijos bei sklandaus kelionės organizavimo. Organizatorius, kaip profesionalus paslaugų teikėjas, privalo rūpestingai pasirinkti partnerius, kontroliuoti jų veiklą ir prisiimti riziką dėl netinkamo sutarties vykdymo.

Kada galima reikalauti kompensacijos?

AVOCAD teisininkė pažymi, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai organizuota turistinė kelionė neatitinka lūkesčių, vartotojas gali reikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo arba kelionės kainos sumažinimo.

Anot K. L. Briliūtės, paprastesniais atvejais žalos dydį nustatyti nėra sudėtinga – pavyzdžiui, kai neįvyksta konkreti ekskursija ar atšaukiamas skrydis. Tačiau sudėtingesnės situacijos kyla tuomet, kai visa kelionė organizuojama chaotiškai, programa vykdoma tik iš dalies, o poilsio kokybė akivaizdžiai suprastėja.

Tokiais atvejais keliautojas gali reikalauti:

  • kelionės kainos sumažinimo;
  • turtinės žalos atlyginimo;
  • neturtinės žalos atlyginimo už sugadintą poilsį, nepatogumus ar prarastą kelionės vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, pasak teisininkės, vertinama, kokia dalis paslaugų apskritai nebuvo suteikta, kiek jų suteikta nekokybiškai, kiek reikšmingi buvo nukrypimai nuo pažadėtos kokybės bei kokią dalį nuo bendros kelionės kainos sudarė nesuteiktos ar nekokybiškos paslaugos.

Praktikoje reikšmingais pažeidimais gali būti laikomi programoje numatytų objektų neaplankymas, ilgas laukimas dėl organizacinių nesklandumų, netinkamos transporto sąlygos, neveikianti kondicionavimo ar šildymo sistema, transporto priemonių gedimai ar atmestinai suteiktos paslaugos.

Ką svarbu padaryti pačiam keliautojui?

Nors vartotojai tokiose situacijose turi sustiprintą apsaugą, pareiga įrodyti pažeidimus ir patirtą žalą tenka pačiam keliautojui. Dėl to itin svarbu tinkamai fiksuoti visus trūkumus.

AVOCAD teisininkė rekomenduoja:

  • nedelsiant informuoti gidą ar kelionės organizatorių apie pažeidimus;
  • fotografuoti ir filmuoti trūkumus;
  • išsaugoti susirašinėjimą;
  • turėti reklaminę medžiagą ir kelionės programą;
  • rinkti dokumentus, patvirtinančius papildomas išlaidas.

Grįžus iš kelionės organizatoriui rekomenduojama pateikti rašytinę pretenziją, aiškiai nurodant padarytus pažeidimus, keliamus reikalavimus ir prašomos kompensacijos dydį.

Jeigu kelionių organizatorius atsisako tenkinti reikalavimus arba pasiūlo neadekvačią kompensaciją, keliautojas gali kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, o vėliau – ir į teismą.

„Teismų praktika rodo, kad keliautojų teisės tokiose bylose ginamos pakankamai aktyviai, ypač kai vartotojas gali pateikti aiškius įrodymus apie kelionės neatitikimą pažadėtoms sąlygoms. Net ir susiformavę, tačiau neišpildyti keliautojo lūkesčiai gali būti reikšmingas kriterijus sprendžiant dėl kompensacijos“, – pažymi AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė.

Draudimo išmoka negali būti mažinama „numanomomis“ pareigomis

Posted on by avocad_bxgv12hf

Daugelis draudimą renkasi tikėdamiesi labai paprasto dalyko – kad nelaimės atveju nereikės kovoti dėl elementaraus teisingumo. Tačiau praktikoje, net ir sumokėjus nemažas įmokas, vartotojai neretai susiduria su situacijomis, kai draudikas atsisako mokėti visą išmoką remdamasis taisyklėmis ar pareigomis, apie kurias žmogus realiai nebuvo aiškiai informuotas.

Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendęs bylą dėl sumažintos KASKO draudimo išmokos.

Byloje draudikas buvo sumažinęs išmoką 50 proc., argumentuodamas tuo, kad automobilio savininkas prieš vagystę buvo praradęs automobilio raktelį, tačiau nesiėmė papildomų apsaugos priemonių ir apie tai nepranešė draudikui. Vis dėlto teismai nustatė, kad tokios pareigos nebuvo aiškiai aptartos individualiose draudimo sutarties sąlygose, o draudimo taisyklės vartotojui net nebuvo tinkamai įteiktos.

Komentuodamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką,  advokatų profesinės bendrijos advokatas Mantas Baigys sako, kad ši nutartis yra itin svarbi vartotojų apsaugos kontekste. „Draudikas negali remtis pareigomis, apie kurias vartotojas nebuvo aiškiai informuotas sudarant sutartį. Jeigu tam tikri atvejai, dėl kurių išmoka galėtų būti mažinama, nėra aiškiai aptarti, žmogus neprivalo jų numanyti,“- pažymi advokatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje labai aiškiai atskyrė dvi situacijas – bendrą pareigą elgtis rūpestingai ir draudiko teisę mažinti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad vien abstraktaus argumento, jog žmogus „turėjo elgtis atsargiau“, nepakanka. Jei draudikas nori riboti savo atsakomybę ar mažinti išmoką dėl tam tikrų aplinkybių, tokie atvejai turi būti aiškiai ir individualiai aptarti draudimo sutartyje.

Teismas taip pat išaiškino, kad šioje byloje netinkamai buvo taikoma Civilinio kodekso nuostata dėl pareigos mažinti žalą. LAT pabrėžė, kad ši norma taikoma tada, kai draudžiamasis įvykis jau yra įvykęs arba vyksta, t. y. kai draudėjas po įvykio nesiima veiksmų žalai sumažinti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju draudikas bandė šią nuostatą taikyti situacijai iki vagystės – kai žmogus buvo praradęs raktelį.

Pasak Manto Baigio, dar svarbiau tai, kad Teismas aiškiai akcentavo, kad jeigu draudikas siekia remtis dideliu draudėjo neatsargumu kaip pagrindu mažinti išmoką, tokie atvejai turi būti konkrečiai numatyti pačioje draudimo sutartyje. „To reikalauja Draudimo įstatymas. Teismas konstatavo, kad šioje byloje konkrečios pareigos – pavyzdžiui, pakeisti automobilio spyneles ar laikyti automobilį saugomoje aikštelėje – individualiai su vartotoju aptartos nebuvo“, – komentuoja teisininkas.

Nutartyje taip pat priminta labai svarbi taisyklė – draudimo taisyklės, su kuriomis vartotojas nebuvo tinkamai supažindintas, netampa sutarties dalimi ir negali būti taikomos prieš jį.

Teismas itin daug dėmesio skyrė ir vartotojų apsaugos principams. Nutartyje remtasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, akcentuojant, kad vartojimo sutartys turi būti ne tik formaliai aiškios, bet ir realiai suprantamos vartotojui. Žmogus turi galėti iš anksto suprasti, kokios aplinkybės gali lemti draudimo apsaugos ribojimą ir kokias ekonomines pasekmes jam sukels viena ar kita sutarties sąlyga.

Pasak AVOCAD advokato Manto Baigio, ši byla siunčia labai aiškią žinutę  visai draudimo rinkai. „Draudimo sutartys negali būti aiškinamos taip, kad tik po įvykio vartotojas sužinotų apie papildomus reikalavimus ar pasekmes. Jeigu draudikas nori riboti savo atsakomybę, tokios sąlygos turi būti aiškios, suprantamos ir individualiai aptartos“, – teigia jis.

Galutiniu sprendimu teismas priteisė draudėjui visą likusią draudimo išmokos dalį bei bylinėjimosi išlaidas.

Neteisėti statybų leidimai: už institucijų klaidas negali mokėti vien verslas 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kas atsako už padarinius, kai statybos vykdomos pagal oficialiai išduotą, tačiau vėliau neteisėtu pripažintą statybos leidimą? Ar visa rizika automatiškai tenka statytojui, net jei šis veikė remdamasis savivaldybės sprendimais ir valstybės institucijų išduotais dokumentais?

Būtent šiuos klausimus reikšmingai aptarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje teismų praktikoje, kurią komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Teismas bylą nagrinėjo dėl savivaldybės sprendimų išnuomoti valstybinės žemės sklypą bei išduoti statybos leidimą teniso kortų ir susijusios infrastruktūros statybai, nors sklypas savivaldybei buvo perduotas konkrečiam tikslui – aerodromo administraciniams ir paslaugų paskirties objektams statyti.

Reikšmingiausia šios nutarties dalis – ne pats leidimo panaikinimas, o pasak AVOCAD advokatės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymo.

„Teismas akcentavo, kad tais atvejais, kai statybos buvo vykdomos remiantis oficialiai išduotais leidimais, atsakomybė negali būti automatiškai perkeliama vien statytojui. Sprendžiant, kas turi padengti statinių nugriovimo, teritorijos atkūrimo ar kitų padarinių šalinimo išlaidas, būtina nustatyti, kokį vaidmenį konkrečioje situacijoje atliko tiek viešojo administravimo subjektai, tiek pats statytojas“, – pažymi Viktorija Dubovskienė.

Nutartyje pažymėta, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas yra būtent viešojo administravimo institucijų atsakomybės sritis – jos vykdo išankstinę statybos priežiūrą ir atsako už leidimo atitiktį teisės aktams.

Kasacinis teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir pabrėžė, kad valdžios institucijų klaidos negali būti taisomos užkraunant neproporcingą naštą tik privačiam subjektui. „Teismas aiškiai nurodė, kad prieš sprendžiant dėl statybos padarinių šalinimo būtina identifikuoti konkrečius asmenis ar institucijas, kurių veiksmai lėmė neteisėto leidimo išdavimą bei statybos neteisėtumą“, – sako teisininkė.

AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė pažymi, kad ši praktika gali turėti itin didelę reikšmę ateities ginčuose dėl neteisėtų statybų. „Ši byla labai aiškiai parodo, kad teismai vertins ne tik formalų leidimo egzistavimą, bet ir tai, kas realiai sukūrė situaciją, dėl kurios atsirado neteisėtos statybos padariniai. Jei privatus subjektas veikė pasitikėdamas valstybės institucijų sprendimais, atsakomybės paskirstymas tampa kur kas sudėtingesnis,“- pažymi ji.

Iki šiol praktikoje dažnai dominavo požiūris, kad pagrindinė rizika tenka būtent statytojui, tačiau ši nutartis aiškiai sustiprina proporcingumo principo svarbą. „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje labai aiškiai akcentuoja, kad negalima ignoruoti viešojo administravimo subjektų vaidmens. Jei savivaldybė ar kita institucija pati priima neteisėtus sprendimus, išduoda leidimus ir sudaro prielaidas projektui būti įgyvendintam, visa finansinė našta negali būti automatiškai perkeliama vien verslui,“-  teigia V. Dubovskienė.

Advokatė taip pat atkreipia dėmesį, kad ši nutartis gali turėti reikšmingą poveikį investicinei aplinkai bei verslo pasitikėjimui valstybe. „Verslas pagrįstai tikisi, kad valstybės institucijų išduoti leidimai yra teisėti ir suteikia galimybę saugiai įgyvendinti projektus. Todėl teismai vis dažniau vertins ne vien formalų pažeidimo faktą, bet ir institucijų atsakomybę bei paties investuotojo sąžiningumą“, – sako ji.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis formuoja svarbią praktiką dėl proporcingo atsakomybės paskirstymo tais atvejais, kai statybos vykdomos remiantis vėliau neteisėtais pripažintais statybos leidimais, bei aiškiai primena, kad valstybės institucijų klaidų pasekmės negali būti automatiškai perkeliamos tik vienai grandžiai – privačiam subjektui.

Nusipirkote būstą: kada galima reikalauti kompensacijos už defektus? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite situaciją: ilgai lauktas naujo būsto įsigijimas, įkurtuvės, pirmieji mėnesiai naujuose namuose – ir staiga pradeda aiškėti problemos, kurių apžiūros metu niekas nepastebėjo. Grindų dangos deformacijos, pelėsis, drėgmė, nesandarūs langai, skilinėjančios sienos ar net rimti konstrukciniai trūkumai. Neretai pirkėjai tokiose situacijose pasijunta bejėgiai – ypač tada, kai vystytojas ar pardavėjas bando atsakomybę perkelti kitiems arba apskritai neigia problemos egzistavimą.

Tačiau, kaip pastebi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė, būsto pirkėjas tokiose situacijose turi gerokai daugiau teisių, nei dažnai mano pats. „Praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai gyventojai, pastebėję defektus, delsia reaguoti arba pasikliauja vien žodiniais rangovo pažadais. Tuo metu svarbiausia tampa ne emocijos, o tinkamai užfiksuoti faktai ir aiškus veiksmų planas“, – sako K. Šemeklytė.

Kas yra laikytina defektu ir kada atsakomybė už defektus tenka pirkėjui?

Defektu laikomas būsto trūkumas, dėl kurio turtas neatitinka kokybės reikalavimų, sutarties sąlygų arba įprastos paskirties. Anot teisininkės, vienas svarbiausių aspektų tokiose bylose – nustatyti, ar defektai buvo akivaizdūs būsto įsigijimo metu, ar jie paaiškėjo vėliau ir objektyviai negalėjo būti pastebėti pirkėjo anksčiau.

„Teismai ne kartą yra pabrėžę, kad pirkėjas neprivalo turėti specialių statybos žinių ar atlikti sudėtingų techninių patikrinimų prieš įsigydamas būstą. Jei trūkumai išryškėja tik eksploatacijos metu ir pirkėjas neturėjo galimybės šių defektų pastebėti įprastos apžiūros metu, jie laikytini defektais, už kuriuos yra atsakingas pardavėjas“, – aiškina AVOCAD teisininkė.

Antra, itin svarbu nustatyti ir tai, ar pardavėjas apie egzistuojančius trūkumus informavo pirkėją, parduodant būstą, ar ne. Pardavėjui informavus pirkėją, o pirkėjui vis tiek nusprendus įsigyti būstą su pirkėjo nurodytais trūkumais, visa atsakomybė už šiuos trūkumus pereina pirkėjui ir pirkėjas nebeturi ir ateityje, visu garantiniu laikotarpiu, nebeturės teisės reikšti pretenzijų dėl defektų, apie kuriuos buvo pardavėjo pirkėjui atskleista ir šis atskleidimo faktas buvo užfiksuotas raštu.

Taigi, pasak K. Šemeklytės, atsakomybė pirkėjui už nustatytus defektus galėtų pereiti šiais atvejais, t. y. pirma, jeigu defektas buvo akivaizdus turto įsigijimo momentu ir šio defekto nustatymui nereikėjo jokių specialių žinių (vizualūs defektai), antra, jeigu pardavėjas raštiškai informavo iki būsto įsigijimo pirkėją apie egzistuojančius defektus, tačiau pirkėjas vis tiek nusprendė įsigyti būstą. Visais kitais atvejais atsakomybė už nustatytus defektus tenka pardavėjui, nebent pardavėjas įrodo, kad nustatyti defektai yra sąlygoti normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar trečiųjų asmenų kaltų veiksmų.

Garantiniai terminai: ką svarbu žinoti?

Lietuvos teisėje statybos darbams taikomi garantiniai terminai, tačiau daugelis gyventojų nėra tikri, kiek laiko jie galioja ir ką realiai apima.

Pagal LR Civilinį kodeksą:

  • bendras garantinis terminas statybos darbams – 5 metai;
  • paslėptiems statinio elementams (konstrukcijoms, vamzdynams ir kt.) taikomas 10 metų garantinis terminas;
  • tyčia paslėptiems defektams – net 20 metų garantinis terminas taikytinas.

Kaip pastebi K. Šemeklytė, itin svarbu žinoti tai, kad garantiniai terminai yra pradedami skaičiuoti ne nuo būsto įsigijimo dienos, o nuo statinio pripažinimo naudoti tinkamu dienos. Konkrečiai, tai kiekvienu atveju itin svarbu išsiaiškinti statybos užbaigimo akto datą arba deklaracijos apie statybos užbaigimo patvirtinimo datą. „Būtent šis dokumentas yra atskaitos taškas, nuo kurio yra pradedami skaičiuoti garantiniai terminai“, – teigia ji.

Rangovo ar pardavėjo atsakomybė: į ką kreiptis?

Praktikoje gyventojai neretai susiduria su situacija, kai pardavėjas nukreipia į rangovą, rangovas – į subrangovą, o pirkėjas lieka tarp kelių atsakomybės besikratančių šalių.

Anot AVOCAD teisininkės, tokiose situacijose svarbu suprasti, kad pirkėjas nebūtinai privalo pats aiškintis visą vidinę statybų grandinę. „Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad už parduoto daikto kokybę pirmiausia atsako pardavėjas, o vidiniai santykiai tarp vystytojo, rangovo ar subrangovų jau yra jų tarpusavio klausimas“, – sako K. Šemeklytė. Ji  taip pat pažymi, kad kiekvieną situaciją būtina vertinti individualiai – reikšmės turi sutartys, faktinės aplinkybės, defektų pobūdis bei jų atsiradimo priežastys.

Didžiausia klaida – per vėlai pradėti rinkti įrodymus

Pasak teisininkės, viena dažniausių problemų – gyventojai ilgą laiką bando konfliktą spręsti „gražiuoju“, tačiau tuo metu nesaugo įrodymų. „Žodiniai pažadai, neužfiksuoti statytojo, jo pasitelktų rangovų vizitai, apžiūrint defektus ar telefono skambučiai vėliau teisme turi labai ribotą vertę. Vos pastebėjus defektus svarbu juos fotografuoti, filmuoti, fiksuoti datas, kreiptis raštu ir išsaugoti visą komunikaciją“, – pabrėžia ji.

Dar viena itin svarbi priemonė – nepriklausoma ekspertizė. „Ekspertizė dažnai tampa kertiniu įrodymu byloje. Ji padeda nustatyti ne tik pačius trūkumus, bet ir jų atsiradimo priežastis, darbų kokybės neatitikimus bei galimą žalos mastą“, – aiškina K. Šemeklytė. Anot jos, praktikoje būtent profesionaliai parengtos ekspertų išvados neretai tampa priežastimi, kodėl ginčas išsisprendžia dar nepasiekęs teismo.

Kada galima reikalauti kompensacijos?

Priklausomai nuo situacijos, būsto pirkėjas gali reikalauti pašalinti defektus, sumažinti būsto kainą, atlyginti nuostolius, kompensuoti remonto išlaidas, tam tikrais atvejais – net nutraukti sutartį.

Vis dėlto, pasak AVOCAD teisininkės, svarbiausia tokiuose ginčuose – veikti laiku. „Didžiausia klaida yra tikėtis, kad problema išsispręs savaime arba kad užteks žodinio susitarimo. Kuo anksčiau žmogus pradeda sistemingai rinkti įrodymus ir vertinti savo teisinę situaciją, tuo didesnė tikimybė apginti savo interesus“, – sako K. Šemeklytė.

Nors būsto įsigijimas daugeliui žmonių yra vienas svarbiausių gyvenimo sprendimų, praktika rodo, kad net ir naujos statybos projektai negarantuoja sklandžios kasdienybės. Todėl teisininkai pataria į pirmuosius signalus nenumoti ranka – būtent ankstyva reakcija dažnai lemia, ar defektų istorija baigsis paprastu remontu, ar ilgu ir brangiu ginču.