Author: avocad_bxgv12hf

Verslas su bičiuliais: nematoma rizika, kainuojanti draugystę

Posted on by avocad_bxgv12hf

Verslo pradžia su draugais ar artimais bičiuliais dažnai atrodo kaip natūralus ir saugus pasirinkimas. Yra pasitikėjimas, bendras entuziazmas, tikėjimas idėja ir jausmas, kad „mes viską išspręsime tarpusavyje“. Tačiau, pasak teisininkų, būtent čia slypi viena didžiausių rizikų – formalių susitarimų nebuvimas. Praktika rodo, kad pradėjus veiklą be aiškiai apibrėžtų taisyklių, draugystės neretai neatlaiko verslo realybės.

Pirmieji rimtesni išbandymai dažniausiai atsiranda ne iš karto, o tuomet, kai įmonė ima augti, kai atsiranda pajamos ir ateina metas skaičiuoti metų rezultatus. Tada natūraliai kyla klausimai: kas kiek prisidėjo, kieno indėlis buvo didesnis – kapitalu, idėjomis, ryšiais ar kasdieniu darbu. Tai, kas pradžioje atrodė savaime suprantama, virsta ginčais dėl darbo krūvio, atsakomybės ir teisingo pelno paskirstymo. O kai šie klausimai nėra aptarti iš anksto, emocijos ima viršų.

Apie tai, kodėl akcininkų susitarimas yra būtinas net ir tada, kai verslą kuriate su artimiausiais žmonėmis, kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Akcininkų susitarimas – tai privatus susitarimas tarp bendrovės akcininkų, kuris papildo įmonės įstatus, tačiau nėra viešai registruojamas. Skirtingai nei įstatai, jis orientuotas ne į formalią bendrovės struktūrą, o į realius partnerių santykius ir kasdienius sprendimus.

„Akcininkų susitarimas leidžia lanksčiau reguliuoti santykius tarp akcininkų – nustatyti, kaip priimami sprendimai, kaip skirstomas pelnas, kokios yra pasitraukimo ar akcijų perleidimo sąlygos. Jis padeda išvengti situacijų, kai sprendimus tenka priimti spontaniškai arba emocijų pagrindu“, – aiškina E. Čepas.

Būtent emocijos dažniausiai ir tampa pagrindiniu konfliktų katalizatoriumi. Kai nėra aiškiai sutarta, kas už ką atsakingas ir kaip vertinamas kiekvieno indėlis, net sėkmingas verslas gali tapti nesutarimų lauku. Teisiniu požiūriu akcininkų susitarimas yra civilinė sutartis, turinti visas įprastos sutarties pasekmes, todėl jos nuostatos yra privalomos visiems susitarimo dalyviams.

„Akcininkų susitarimas tampa tarsi saugikliu – užtikrinančiu, kad verslo partnerystė būtų valdoma aiškiai, o ginčai sprendžiami pagal iš anksto apibrėžtas taisykles“, – pabrėžia advokatas.

Svarbu suprasti, kad toks susitarimas aktualus ne tik didelėms bendrovėms. Priešingai – mažiems ir augantiems verslams jis dažnai yra dar svarbesnis. Kai verslą kuria draugai, kolegos ar šeimos nariai, pasitikėjimas neretai pakeičia formalius susitarimus, tačiau augant įmonei tai tampa silpnąja grandimi.

„Net mažoje įmonėje nesutarimai dėl pinigų, sprendimų ar darbo krūvio gali tapti rimtu ginčo objektu. Teisinis dokumentas padeda atskirti asmeninius ir verslo santykius, išlaikant aiškią atsakomybės ribą“, – sako E. Čepas.

Gerai parengtas akcininkų susitarimas apima sprendimų priėmimo tvarką, pelno paskirstymo principus, akcijų perleidimo ir pasitraukimo sąlygas, nekonkuravimo bei konfidencialumo įsipareigojimus, taip pat ginčų sprendimo mechanizmus. Jei šie klausimai neaptarti, ginčai vėliau tampa sudėtingesni, ilgesni ir brangesni.

Svarbu ir tai, kad akcininkų susitarimai turi visišką teisinę galią. Nors jie nėra registruojami viešuose registruose, teismai juos vertina kaip galiojančius ir vykdytinus susitarimus tarp akcininkų, jei jie nepažeidžia imperatyvių teisės normų.

„Tai – vienas iš tų atvejų, kai gera teisinė forma reiškia realų turinį ir teisinį saugumą“, – pabrėžia advokatas.

Dažniausia klaida praktikoje – akcininkų susitarimo nesudaryti visai arba sudaryti jį per vėlai, kai konfliktas jau prasidėjęs. Dar viena klaida – pasikliauti abstrakčiais, universaliais šablonais, kurie neatspindi realių santykių ir konkrečios įmonės veiklos.

„Ypač dažnai manoma, kad susitarimas nereikalingas, jei akcininkai yra draugai ar šeimos nariai. Praktikoje būtent tokie santykiai dažniausiai ir virsta sudėtingiausiais ginčais“, – pastebi AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Akcininkų susitarimas nėra nepasitikėjimo ženklas. Tai brandžios partnerystės įrodymas ir investicija į ilgalaikį stabilumą. Pasak teisininko, geriau aiškiai susitarti šiandien, negu aiškintis teisme rytoj. „Aiškios taisyklės padeda apsaugoti ne tik verslą, bet ir tai, kas dažnai yra svarbiausia – žmogiškus santykius, nuo kurių viskas ir prasidėjo“, – pažymi Eimantas Čepas.

 

AVOCAD tęsia kalėdinę tradiciją – vietoje verslo dovanų klientams – parama SOS vaikų kaimai Lietuva

Posted on by avocad_bxgv12hf

Didžiausi pokyčiai dažnai prasideda nuo mažo atspyrimo. Kartais – nuo tikėjimo, kad tu gali. Šis pirmas atspyrimas gali reikšti pokalbį su psichologu, kuris padeda suprasti savo jausmus. Kartais – jaukią vakarienę šeimoje, kur pirmą kartą pajunti saugumą ir dėmesį. O kartais – būrelį, kuriame pagaliau atrandi save: muziką, sportą, kūrybą. Tokie, iš pirmo žvilgsnio maži dalykai, vaikui ar paaugliui iš sudėtingos aplinkos gali tapti kertiniu gyvenimo pokyčiu.

„AVOCAD tiki, kad kiekvienas žmogus, net jei šiandien tik pradeda lipti aukštyn, nusipelno paramos ir šanso. Todėl mes renkamės palaikyti ne tik tuos, kurie jau pasiekė viršūnę, bet ir tuos, kurie dar tik kopia į ją – vaikus ir paauglius, kuriems labiausiai reikia tikėjimo, kad jie gali,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Anot jo, ši iniciatyva jau tapo gražia Kalėdų tradicija. „Ne vienerius metus verslo dovanoms skirtas lėšas skiriame paramai – tiems, kam šiandien labiausiai to reikia. Kiekvienais metais matome, kad ši mintis įkvepia ir kitus verslus  daryti tą patį. Dalintis šviesa  – tai geriausia dovana, kurią galime duoti“, – sako advokatas.

Šiemetinis dovanų biudžetas skiriamas SOS vaikų kaimai Lietuva „Gerumo krautuvėlei“ – iniciatyvai, kuri leidžia kiekvienam prisidėti prie vaikų ir paauglių gerovės, padovanoti jiems ne daiktą, o galimybę.

Pasak SOS vaikų kaimai Lietuva programų vadovės Rasos Zaidovaitės, kiekvienais metais šios iniciatyvos dėka paaugliai gauna galimybę lankyti pasirinktus būrelius, gauti psichologo pagalbą ar patirti pirmąsias savarankiškumo pamokas. „Net ir neženkli parama tampa atspyrimu, kuris veda į didelį pokytį,“ – sako atstovė.

Rasa Zaidovaitė kaip pavyzdį įvardija mergaitės Ilonos istoriją. „Į dienos centrą ji atėjo būdama dešimties – rami, bet kupina nerimo. Užaugusi smurtinėje aplinkoje, ji neturėjo nieko, ką galėtų vadinti saugumu. Dienos centras tapo jos uostu – vieta, kur pirmą kartą galėjo išsimaudyti be baimės, paprašyti pagalbos, išgirsti, kad verta daugiau. Šiandien Ilonai 20, ji dirba ir gyvena savarankiškai. Kaip pati sako, galimybė ištrūkti – buvo jos antras gimimas“, – pasakoja SOS vaikų kaimai Lietuva programų vadovė.

Kita istorija – Jono. „Kai jis pirmą kartą pasirodė prie mūsų centro lango, buvo šešerių. Beldėsi į stiklą, žiūrėjo į vidų – smalsiai, bet tyliai. Jo tėtis buvo žuvęs, mama viena augino tris vaikus, trūko visko – maisto, šilumos, dėmesio. Šiandien Jonui keturiolika. Jis lanko būrelius, stengiasi moksluose, o labiausiai laukia penktadienių, kai vaikų dienos centro „parduotuvėje“ už gerus darbus gali išsirinkti dovaną šeimai. Jis sako, kad čia jo namai. Čia jo klausosi ir tiki. Toks tikėjimas – tai ir yra mūsų misijos esmė“, – sako Rasa.

Anot jos, būtent tokie pasakojimai primena, kodėl parama yra daugiau nei finansinė pagalba. Ji virsta galimybe – nauju atspyrimu, iš kurio prasideda gyvenimas be baimės.

Advokatų profesinė bendrija AVOCAD kviečia ir kitus verslus bei žmones prisijungti prie šios idėjos, apsilankyti Gerumo krautuvėlėje ir kartu padovanoti šansą naujam gyvenimo atspyrimo taškui.

Advokatų profesinė bendrija AVOCAD ne tik teikia verslui platų teisinių paslaugų spektrą, bet ir  aktyviai remia socialines iniciatyvas, skatinančias švietimą, vaikų ir jaunimo įtrauktį bei sąmoningą verslo atsakomybę.

Pridedame šios socialinės akcijos vaizdo klipą.

Socialinės iniciatyvos – video.

Penkios dažniausios statybų ginčų klaidos, dėl kurių bylose pralaimi tiek užsakovai, tiek rangovai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Statybų sektorius Lietuvoje – vienas sudėtingiausių ir daugiausiai keliantis ginčų. Teismuose susitinka rangovai, nesutariama dėl nuolat kintančių darbų apimčių, griežtų terminų, techninių reikalavimų ir  teisinio reglamentavimo pokyčių. Tačiau teisinė praktika rodo aiškią tendenciją, jog dauguma ginčų kyla dėl kur kas paprastesnių dalykų – netvarkingų dokumentų, žodinių susitarimų, neišsamiai pildomų aktų ir neįrodytų faktų. Kaip pastebi AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė, statybų ginčuose laimi ne tas, kuris daugiausia padarė, o tas, kuris gali įrodyti, ką ir kada atliko bei kokiomis sąlygomis tai buvo daroma.

Darbai „kalbės už save“- didžiausias statybų mitas

Pirmiausia, pasak teisininkės, žmonės statybose dažnai pasitiki vieni kitais ir remiasi nuojauta ar žodiniais susitarimais. Dėl to tam tikri darbai pavedami atlikti tiesiog tikint, kad rezultatas bus geras.

Nors teisės aktai ir nedraudžia sudaryti žodinės rangos sutarties, praktikoje tai kelia didelę riziką. Nepriklausomai nuo santykių tarp užsakovo ir rangovo, darbų apimties ar kainos, visada rekomenduojama sudaryti rašytinę sutartį ir raštu įforminti visus papildymus, pakeitimus, darbų grafikus bei kitus susitarimus.

Civilinis procesas numato aiškią taisyklę: kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją. Tai reiškia, kad tiek rangovas, tiek užsakovas ginče turės pateikti įrodymus, o ne vien abstrakčius argumentus.

Jei nėra rašytinių sutarčių, grafikų ar susitarimų, ginčui pasiekus teismą žodiniai susitarimai tampa tik šalių interpretacijomis, kurios paprastai būna palankios tik jas pateikiančiai pusei. Dėl to šalių pozicijos išsiskiria, o teismas negali nei patvirtinti, nei paneigti tokių žodinių teiginių, nes jie neturi pakankamos įrodomosios galios. Tai gali būti kritiška priimant galutinį sprendimą byloje.

Teismas tokiose situacijose vadovaujasi tik objektyviais, rašytiniais įrodymais, todėl žodiniai susitarimai netenka reikšmės. „Teismas neturi galimybės nustatyti tikrosios situacijos, kai susitarimai buvo žodiniai. Jis negali patvirtinti nei darbų apimties, nei kainos pakeitimų, nei terminų pratęsimo, jeigu tam nėra rašytinių įrodymų. Todėl šalis, kuri remiasi vien žodiniu susitarimu, laikoma savo pozicijos neįrodžiusi“, – pažymi AVOCAD teisininkė.

Tai gali sukelti rimtas pasekmes: pavyzdžiui, subjektas gali būti įpareigotas atlikti tam tikrus darbus, nors pagal žodinį susitarimą buvo sutarta jų nebedaryti. Būtent todėl žodiniai susitarimai statybose yra viena didžiausių rizikų.

Papildomi darbai – tik su rašytinu užsakymu

Antra, rašytiniai dokumentai yra labai svarbūs ir viso rangos sutarties vykdymo metu. Nors sutartyje paprastai numatoma konkreti darbų kaina, apskaičiuota rangovui įvertinus visą projektinę dokumentaciją, praktikoje dažnai atsiranda poreikis keisti sprendinius ar atlikti papildomus darbus.

Vadinasi, kyla ir darbų atlikimo kaina, tačiau nors ir atrodo, kad rangovas automatiškai įgyja teisę į atlyginimą, nes tai juk papildomi darbai, visgi, rangos teisinių santykių specifika gali lemti tai, jog nesant šalių raštiškam susitarimui dėl papildomų darbų, rangovas savo rizika ir sąskaita bus atlikęs papildomus darbus ir neįgis teisės į atsiskaitymą už šiuos atliktus papildomus darbus.

Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu užsakovas ir rangovas pasirašo rašytinę rangos sutartį, užsakovas – kaip patyręs profesionalas – paprastai užtikrina, kad rangovui pateikė visą projektinę dokumentaciją ir aiškią, nedviprasmišką užduotį. Tokiu atveju laikoma, kad sutarties kaina yra galutinė ir nekintanti, o į ją įskaičiuoti visi darbai, būtini tam, kad projektas būtų atliktas pilnai ir tinkamai pagal užsakovo pateiktus dokumentus.

Taigi, šalims raštu nesusitarus dėl papildomų darbų, rangovas gali prarasti teisę į atlyginimą už atliktus darbus, kadangi užsakovas gali besti pirštu į sutarties nuostatą, kurioje numatyta rangovo pareiga įsivertinti visą pateiktą užduotį ir projektinę dokumentaciją, jos sprendinius bei tvirtinti, kad tai nėra laikytini papildomais darbais ir šie darbai buvo įskaičiuoti į sutarties kainą, todėl ir neva nėra užsakovo pareigos atsiskaityti už atliktus darbus.

Netikslūs ar nekeičiami darbų vykdymo grafikai

Trečia, kita opi problema statybose – tai statybos darbų atlikimo vėlavimas, kuris siejamas ir su dideliais nuostoliais. Siekiant užtikrinti kuo mažesnį vėlavimą bei kuo minimalesnius nuostolius, patirtus dėl rangovo vėlavimo, sudarant rangos sutartį, šios sutarties šalys turėtų nepamiršti raštiškai užfiksuoti rangos darbų vykdymo grafiko. „Rašytinis grafikas ne tik leis užsakovui kontroliuoti objekto statybos procesą, bet ir leis užsakovui imtis visų priemonių, siekiant sumažinti galimus nuostolius“, – sako Kamilė Šemeklytė.

Abiejų šalių patvirtintas raštiškas rangos darbų vykdymo grafikas teisminiame procese palengvins įrodinėjimo pareigą, o tai leis ne tik užsakovui įrodyti, kad rangovas nesilaikė darbų vykdymo grafiko (jei toks vėlavimas iš rangovo pusės buvo), tačiau tai taip pat palengvins darbų eigą ir pačiam rangovui.

Dažnai statomame objekte dirba ne vienas, o keli rangovai. Tokiais atvejais svarbu ne tik darbų pabaigos data, bet ir tai, kada darbai perduodami kitam rangovui. Jei vienas subrangovas vėluoja, kitas rangovas laiku negali pradėti savo darbų. Tai reiškia, kad antrasis rangovas nėra kaltas dėl bendro projekto vėlavimo ir negali būti laikomas atsakingu už su tuo susijusius nuostolius.

Todėl, pasak teisininkės, abiejų šalių patvirtintas darbų grafikas tampa labai svarbus – jis leidžia aiškiai nustatyti, kuris rangovas pažeidė terminus. Tai padeda ir vertinant nuostolius dėl vėlavimo, ir sprendžiant ginčus teisme, nes įrodinėjimas tampa paprastesnis ir aiškesnis.

Priėmimo aktai – svarbus teisinis momentas

Ketvirta, anot  AVOCAD teisininkės, labai svarbu pabrėžti, kad šalys turi ne tik raštu susitarti dėl darbų apimties, kainos, terminų ir kitų sąlygų, bet ir raštiškai įforminti atliktus darbus – jų kiekius, vertę ir perdavimo faktą. Tai daroma pasirašant atliktų darbų aktus, kuriuos pasirašo tiek rangovas, tiek užsakovas. Būtent šie aktai patvirtina, kad darbai perduoti ir priimti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atliktų darbų priėmimo aktas yra rangos sutarties vykdymo dokumentas, kuriame fiksuojamas rangovo atliktų darbų rezultatas ir užsakovo valia jį priimti – su pastabomis arba be jų. Kitaip tariant, šis aktas patvirtina faktą, kad darbai perduoti, ir lemia abiejų šalių teises bei pareigas po perdavimo.

Visų pirma, pasirašytas aktas suteikia rangovui teisę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir reikalauti apmokėjimo. Tačiau svarbu suprasti, kad atliktų darbų aktas nėra dokumentas, kuriuo galima keisti sutarties sąlygas, įskaitant sutarties kainą (nebent šalys sutartyje yra susitarusios kitaip).

Antra, atliktų darbų aktas yra itin reikšmingas ir užsakovui. Teisinis reguliavimas numato, kad užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus, tačiau toks atsisakymas privalo būti motyvuotas – nurodant aiškias priežastis. Tik motyvuotas atsisakymas lemia, kad rangovas neįgyja teisės reikalauti apmokėjimo.

Galiausiai, darbų priėmimo procedūra glaudžiai susijusi su darbų kokybės įvertinimu. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbų atitiktis reikalavimams turi būti vertinama būtent priėmimo metu. Todėl užsakovas turi elgtis rūpestingai ir apžiūrėti darbų rezultatą, kad patikrintų, ar nėra akivaizdžių trūkumų. Iš užsakovo nereikalaujama naudoti specialių priemonių – pakanka įprastos, protingos apžiūros.

„Atliktų darbų akto pasirašymas yra vienas svarbiausių statybos proceso etapų. Net jei tarp šalių santykiai yra pagrįsti pasitikėjimu, visus darbų perdavimo ir priėmimo veiksmus būtina formalizuoti raštu. Praktika rodo, kad santykiai išlieka sklandūs iki tol, kol neatsiranda nesutarimų ar trūkumų – o būtent tada rašytiniai dokumentai tampa esminiu įrodymu“, – pažymi Kamilė Šemeklytė.

Net ir smulkūs susitarimai statybvietėje turi būti fiksuojami

Penkta, nors rekomenduojama tiek rangos sutartį, tiek jos pakeitimus, papildymus ir darbų perdavimą įforminti raštu, ne visada taip nutinka. Statybos yra labai dinamiškas procesas ir poreikis tikslinti sprendinius, duoti nurodymus ar paaiškinti projektines detales yra nuolatinis procesas. Dėl to žodiniai susitarimai statybvietėje yra patogūs, dažnai naudojami, tačiau neturi jokios įrodomosios galios.

Pasak AVOCAD teisininkės, siekiant išvengti nesutarimų ateityje, net ir tokie žodiniai susitarimai, kurie nekeičia esminių sutarties sąlygų, turėtų bent minimaliai būti patvirtinti raštu. Paprasčiausias būdas – atsakingų užsakovo ir rangovo asmenų susirašinėjimas el. paštu. Tai nereikalauja oficialių dokumentų, bet sukuria aiškų rašytinį įrodymą. Kitas labai veiksmingas būdas – kassavaitiniai užsakovo ir rangovo gamybiniai pasitarimai, kurie turėtų būti protokoluojami. Tokie protokolai statybų procese itin naudingi. Jeigu ginčas visgi persikeltų į teismą, šie dokumentai taptų svarbiais įrodymais, nes aiškiai parodytų, kokie sprendimai buvo priimti, kokie darbai derinti ir kokie buvo tikrieji šalių ketinimai.

Nuomos mokesčio indeksavimas: praktinės klaidos ir teismų gairės verslui

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ilgalaikės nuomos sutartys dažnai numato nuomos mokesčio indeksavimą. Vienas dažniausiai taikomų kriterijų – vartotojų kainų indeksas (VKI). Praktikoje pasitaiko, kad šalys sutaria dėl VKI taikymo, tačiau detalesnių nuostatų dėl indeksavimo mechanizmo neįtraukia ir nenumato galimų rizikų.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniosios teisininkės Sandros Mickienės, tokia „standartinė“ formulė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patikima, tačiau netinkamai suformuluotos nuostatos gali turėti ir neigiamą poveikį. „Netikėtai pasikeitus ekonominėms aplinkybėms, VKI pokytis gali šoktelėti taip stipriai, kad tai gali ženkliai padidinti nuomos kainą, ypač nuomojant didelio ploto patalpas, kur mėnesinė nuoma skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais tūkstančių eurų“, – pastebi S. Mickienė.

Taigi kaip išvengti šių rizikų ir užtikrinti subalansuotą indeksavimo mechanizmą?

Vartotojų kainų indeksas (VKI) dažnai pasirenkamas kaip nuomos mokesčio indeksavimo kriterijus ilgalaikėse nuomos sutartyse dėl kelių esminių priežasčių. Pirma, VKI yra oficialiai skelbiama statistinė reikšmė, atspindinti bendrą prekių ir paslaugų kainų pokytį šalyje, todėl jis laikomas objektyviu rodikliu. Antra, VKI taikymas suteikia šalims aiškų, lengvai suprantamą ir prognozuojamą pagrindą koreguoti nuomos mokestį, leidžiant išlaikyti sutarties ekonominę pusiausvyrą bei apsaugoti nuomotoją nuo infliacijos poveikio. Trečia, VKI plačiai pripažįstamas rinkoje, todėl jo naudojimas padeda užtikrinti skaidrumą ir sumažinti ginčų dėl nuomos mokesčio dydžio riziką.

Pasak teisininkės, dažniausiai šalys nuomos sutartyje aiškiai susitaria, koks konkretus indeksas bus taikomas nuomos mokesčiui perskaičiuoti (pavyzdžiui, VKI pokytis per metus), nurodo jo skelbimo šaltinį, taip pat nustato taikymo pradžią ir apskaičiavimo formulę. Tokios formuluotės laikytinos tinkamomis, nes abi šalys supranta, kokiu rodikliu remiamasi ir kokiu būdu jis bus naudojamas. Vis dėlto, daugeliu atvejų šalys neįtvirtina VKI „lubų“, nei jokių išimčių ar alternatyvių taisyklių, kurios būtų taikomos, ištikus ekstremalioms ekonominėms aplinkybėms, pavyzdžiui, pandemijai, energetikos krizei ar kitiems netipiniams rinkos sukrėtimams.

AVOCAD teisininkė įspėja, kad būtent tokiose situacijose ir kyla praktinių problemų: nuomos kaina gali pakilti tiek staigiai ir reikšmingai, kad nuomininkui tampa sudėtinga išlaikyti veiklos stabilumą. „Tarkime, logistikos įmonė kiekvieną mėnesį moka 200 000 eurų nuomos mokestį. Jei dėl naujos ekonominės krizės ar pandemijos VKI pokytis siektų, pavyzdžiui, 20 %, pagal sutartyje numatytas indeksavimo taisykles perskaičiuotas nuomos mokestis išaugtų iki 240 000 eurų. Toks staigus 40 000 eurų mėnesinis padidėjimas gali lemti reikšmingą bendrovės veiklos sąnaudų augimą ir kelti realią finansinių sunkumų grėsmę“, – pažymi S.Mickienė.

Svarbu suprasti, kad pagal Civilinį kodeksą ir teismų praktiką galioja principas pacta sunt servanda – sudaryta sutartis šalims privaloma kaip įstatymas. Tai reiškia, kad įsipareigojimai turi būti vykdomi net ir tada, kai tai tampa sudėtingiau ar finansiškai nepalankiau. Įprasti verslo sunkumai, rinkos svyravimai, infliacijos augimas ar net pandemija paprastai nelaikomi pakankamu pagrindu keisti sutarties sąlygas, ypač kai sutartį sudaro profesionalūs verslo subjektai, kurie turi pareigą iš anksto įvertinti galimas rizikas.

Pagal teismų praktiką, nors konkrečių ekstremalių aplinkybių – tokių kaip pandemija ar geopolitiniai konfliktai – numatyti neįmanoma, verslo subjektai, sudarydami ilgalaikes sutartis, gali ir privalo protingai numatyti, jog ilgesniu laikotarpiu gali įvykti reikšmingų ekonominių pokyčių, kurie lems infliacijos augimą. Todėl, jeigu šalys pačios sutartyje neįtvirtina išimčių iš bendrųjų VKI taikymo taisyklių ar nenusistato VKI taikymo „lubų“, net ir itin reikšmingas indekso padidėjimas laikomas šalių prisiimta rizika.

Tiesa, teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinis kodeksas numato galimybę prašyti teismo pakeisti sutartį (pavyzdžiui, nuomos mokesčio skaičiavimo mechanizmą), jeigu atsiranda aplinkybės, iš esmės pakeičiančios šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Tačiau šio instituto taikymas nėra paprastas, nes nukentėjusi šalis privalo įrodyti visas nustatytas sąlygas:

  1. kad aplinkybės atsirado jau po sutarties sudarymo;
  2. kad jų nebuvo galima protingai numatyti sudarant sutartį;
  3. kad jos nepriklausė nukentėjusios šalies kontrolei; ir
  4. kad ši šalis nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo rizikos.

Būtent tokio pobūdžio argumentais rėmėsi vienoje byloje ir nuomininkas, kuris prašė teismo pripažinti, kad pagal ilgalaikę nuomos sutartį nuomos mokestis turi būti indeksuojamas ne pagal faktiškai susiformavusį SVKI dydį, o taikant 1,9 proc. indeksą. Nuomininkas paaiškino, kad dėl karo Ukrainoje ir kitų ekonominių veiksnių SVKI pašoko iki 17,2 proc. Nuomininkas teigė, kad toks beprecedentis šuolis iš esmės pakeitė sutarties pusiausvyrą, todėl prašė pakeisti indeksavimo mechanizmą ir pritaikyti mažesnį indeksą.

Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad vien reikšmingas SVKI padidėjimas savaime nereiškia iš esmės pasikeitusios sutartinių prievolių pusiausvyros, kuri pateisintų pacta sunt servanda principo išimtį. Teismas akcentavo, kad sutartys turi būti vykdomos net ir tada, kai vykdymas tampa sudėtingesnis, o minėto instituto taikymas galimas tik esant fundamentaliam prievolių disbalansui. Teismas paaiškino, jog nagrinėjamu atveju momentinis SVKI šuolis padidino nuomos mokestį apie 33,8 proc., tačiau bendras sutarties kainos padidėjimas siekė viso labo tik 7,04 proc. Tai gali apsunkinti sutarties vykdymą, tačiau nelaikytina tokio masto pokyčiu, kuris pateisintų teisinį įsikišimą į šalių laisva valia sudarytą susitarimą. Be to, nuomininkas turėjo tvirtą finansinę padėtį, todėl nuomos sąnaudų padidėjimas objektyviai nekėlė grėsmės jos veiklos tęstinumui, o būtent tokia rizika yra reikšminga, vertinant pasikeitusių aplinkybių poveikį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pandemijos ar karo sukelti veiksniai negalėjo būti prognozuojami, iš esmės pasikeitusia aplinkybe laikytinas pats indeksas, o ne priežastys, kurios jį nulėmė. Verslo subjektai, sudarydami ilgalaikes (pvz., 10-15 metų) sutartis, turi protingai numatyti, kad per tokį laikotarpį gali vykti rinkos svyravimai, įskaitant ir reikšmingesnį infliacijos padidėjimą. Be to, pačios sutarties nuostatos rodė, kad nuomininkas prisiėmė infliacijos riziką – SVKI indeksavimas buvo įtvirtintas kaip besąlyginis ir neribotas, o jokios indeksavimo „lubos“ nebuvo numatytos. Todėl šalys iš anksto susitarė dėl rizikos paskirstymo, o SVKI padidėjimas, nors ir didesnis nei įprastai, iš esmės nekeičia šio paskirstymo.

Todėl, pasak AVOCAD teisininkės Sandros Mickienės, atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką ir dabartinę ekonominę situaciją, verslui rekomenduotina jau sutarties sudarymo metu derėtis dėl papildomų nuostatų, numatančių išimtis iš bendrųjų VKI taikymo taisyklių arba nustatyti aiškias indeksavimo „lubas“.

Skirtingų indeksų metiniai ir vidutiniai metiniai pokyčiai gali ženkliai skirtis – kai kuriais atvejais net daugiau nei dvigubai. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai nuomos kaina indeksuojama pagal metinį pokytį, nuomininkai gali susidurti su gerokai didesniu nuomos kainos padidėjimu nei tie, kurių indeksavimas susietas su vidutiniu metiniu pokyčiu. „Sutarties derinimo etape įsivertinkite, kokius indeksus šalių pasirinkimas apimtų ir kaip šie indeksai kito per pastaruosius laikotarpius. Toks išankstinis vertinimas padeda geriau suprasti, kokią realią įtaką indeksacija gali turėti nuomos kainai ir kokios rizikos siejasi su skirtingais indeksais“, – pataria S. Mickienė.

Teisininkė įvardija ir alternatyvų sprendimą – nuomos mokesčio dydį sieti su patalpų išlaikymo bei priežiūros sąnaudomis. Jeigu šios sąnaudos nuomos laikotarpiu reikšmingai padidėja, sutartyje galima nustatyti kainos peržiūrėjimo mechanizmą. Tokios nuostatos leidžia proporcingiau paskirstyti rizikas ir išvengti neproporcingo nuomos mokesčio augimo staigaus infliacijos šuolio metu.

 

Verslo atsakomybė už nuomonės formuotojų turinį ir klaidų kaina

Posted on by avocad_bxgv12hf

Artėjant „Juodojo penktadienio“ karštinei, kai reklamos intensyvumas socialiniuose tinkluose pasiekia aukščiausią tašką, verslai vis dažniau pasitelkia nuomonės formuotojų, kitaip vadinamų influenceriais, komunikaciją. Tokios kampanijos generuoja didelį dėmesį ir pardavimus, tačiau kartu kelia ir riziką – ypač tuomet, kai turinys kuriamas greitai, kartais net nepasitvirtinus visų detalių. Todėl klausimas, kas iš tikrųjų valdo turinį ir kas atsako už jo tikslumą, tampa itin aktualus.

AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė pabrėžia, kad ši atsakomybė nėra vienareikšmė. Anot jos, verslai neretai klysta manydami, kad už nuomonės formuotojo pasisakymus atsako tik turinio kūrėjas, tačiau teisinis reguliavimas rodo, jog atsakomybė dažnai yra dalijama. „Verslas turi suvokti, kad bendradarbiaudamas su nuomonės formuotoju jis dalijasi atsakomybe už viešą komunikaciją. Jei turinio kontrolė yra menka arba jos apskritai nėra, gali tekti aiškintis ne tik vartotojams, bet ir priežiūros institucijoms“, – sako ji.

Teisės aktai aiškiai nustato, kad reklama socialiniuose tinkluose turi būti atpažįstama, teisinga ir neklaidinanti. Reklamos įstatymas, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) gairės numato, jog reklamos turinyje negali būti nepagrįstų teiginių, nutylėtų esminių faktų ar dirbtinai sukurtų nuolaidų. Žinutė turi būti pažymėta kaip reklama, tačiau vien žymėjimas neužtikrina, kad komunikacija bus laikoma teisėta – verslui būtina pasirūpinti, jog informacija, kurią skleidžia nuomonės formuotojas, būtų tiksli ir pagrįsta.

Pasak AVOCAD teisininkės, šią kryptį patvirtina ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad už klaidinančios reklamos skleidimą gali atsakyti ne tik reklamos užsakovas, bet ir reklamos skleidėjas, jeigu tenkinamos trys sąlygos: 1) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad naudojama reklama neatitinka įstatymo reikalavimų; 2) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad įstatymo reikalavimai buvo pažeisti dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą; 3) skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Tai reiškia, kad tiek prekės ženklas, tiek nuomonės formuotojas gali būti vertinami kaip kartu atsakingi subjektai, o verslui nepakanka formaliai nurodyti, jog tam tikra informacija buvo „influencerio interpretacija“.

Ky­la klausimas, ar verslas privalo peržiūrėti kiekvieną socialinių tinklų įrašą ir istoriją. Pasak Kamilės Žilinskytės, įstatymai tokios pareigos tiesiogiai nenustato, tačiau verslas turi užtikrinti turinio kontrolės mechanizmus. „Verslas neprivalo tikrinti kiekvieno įrašo minutės tikslumu, tačiau turi būti aiškiai sutarta tvarka: ką galima skelbti, kokia informacija privalo būti patikrinta, kokių frazių negalima naudoti. Jei viskas paliekama „laisvai kūrybai“, atsakomybė dažnai krenta ant verslo pečių“, – akcentuoja ji. Tai ypač aktualu „Juodojo penktadienio“ laikotarpiu, kai kampanijos vyksta intensyviai, nuolaidos keičiasi kelis kartus per dieną, o klaidos gali lemti tiek finansinius, tiek reputacinius nuostolius.

Nuomonės formuotojas gali būti laikomas prekės ženklo atstovu ir tais atvejais, kai oficialaus statuso neturi. Pakanka, kad jis naudotų prekės ženklo vizualinį stilių, kalbėtų „mūsų“ forma, remtųsi prekės ženklo pateikta informacija arba komunikuotų pagal aiškiai apibrėžtus prekės ženklo nurodymus. Tokiu atveju jo sukurtas turinys vertinamas kaip prekės ženklo komunikacijos dalis, todėl atsakomybė tampa bendra.

Norint apsiginti ginčo atveju, svarbiausia – dokumentai. Teisininkė pabrėžia, kad sutartys, „briefai“, turinio gairės, patvirtintų įrašų istorija ir rašytinė komunikacija dėl nuolaidų, kodų, likučių ar prekių savybių yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys, kad verslas davė teisingus nurodymus. Jei netiksli informacija atsirado dėl nuomuonės formuotojo neapdairumo, klaidos ar savarankiško interpretavimo, būtent šie dokumentai gali padėti verslui tai įrodyti.

Besiruošiant intensyviems „Juodojo penktadienio“ pardavimams, verslui svarbu kurti aiškų turinio kontrolės procesą, aptarti visus komunikacijos aspektus sutartyse ir stebėti nuomonės formuotojo reputaciją. Kiekvienas skelbiamas teiginys, vizualas ar nuolaida atspindi ne tik jo kūrybą, bet ir pačio verslo vertybes bei atsakomybės ribas.

„Kiekvienas žodis įraše yra komunikacija jūsų vardu. Todėl turinys turi būti ne tik patrauklus, bet ir teisiškai saugus“, – pabrėžia AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė.

Jei draudikas per 3 darbo dienas neatvyksta apžiūrėti sugadinto turto – galite kviestis nepriklausomą vertintoją 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas delsia apžiūrėti turtą ir įvertinti žalą, nukentėjęs asmuo lieka nežinioje – ką jam daryti: ar laukti, ar veikti? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato, draudimo teisės eksperto Juliaus Sakalausko, kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas nededa reikiamų pastangų draudžiamojo įvykio pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti ir per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, paskaičiuoja nepagrįsto dydžio draudimo išmoką, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į turto vertintoją, o draudikas privalo atlyginti su tuo su susijusias nukentėjusio asmens išlaidas.

Draudikas delsė ir žalą įvertino per mažai

Advokatas pateikia bylos pavyzdį, kuomet vienoje išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad į kieme stovėjusį ieškovo automobilį „Volvo S60“ atsitrenkė neblaivaus vairuotojo vairuojamas BMW. Įvykį užfiksavo policija, o žalą turėjo atlyginti draudimo bendrovė, kurioje buvo apdrausta kaltininko civilinė atsakomybė.

Ieškovas per draudiko savitarnos sistemą pateikė pranešimą apie įvykį ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant automobilio sugadinimų nuotraukas. Tačiau, nors atsakingam draudikui ir kilo abejonių dėl ieškovo automobilio sugadinimų masto, per 3 darbo dienas nuo ieškovo rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos jis neapžiūrėjo sugadinto automobilio ir pateikė žalos paskaičiavimą, kuris visiškai neatspindėjo realių ieškovo nuostolių.

Nesutikdamas su draudiko paskaičiuotu žalos dydžiu, ieškovas pasitelkė nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją, kuris nustatė, kad reali automobilio atstatymo vertė yra kur kas didesnė. Nors po turto vertinto paskaičiavimų gavimo draudikas perskaičiavo žalą ir išmokėjo didesnes sumas, atlyginti ieškovo patirtas turto vertinimo paslaugų išlaidas draudikas vis vien atsisakė.

Ieškovas dėl to kreipėsi į teismą ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad draudikas neįvykdė pareigos per 3 dienas apžiūrėti sugadintą turtą, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į nepriklausomą ekspertą ir turėjo teisę pasitelkti atstovą – advokatą, todėl nusprendė, kad išlaidos už turto vertintojo ir advokato samdymo išlaidas turi būti kompensuotos.

Teismo išaiškinimas: draudikas privalo veikti greitai ir sąžiningai. Ir kaip tai veikia praktikoje?

Teismas pabrėžė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos ir nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis. Ir tokiu atveju atsakingas draudikas privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Teisė atlikti sugadinto turto apžiūrą nuotoliniu būdu negali būti aiškinama atsietai nuo draudiko pareigos Įstatymo nustatytu terminu t. y. per 3 darbo dienas apžiūrėti turtą. Nepaisant to, kokiu būdu draudikas atlieka sugadinto turto apžiūrą – gyvai ar nuotoliu, ji turi būti atlikta per Įstatyme nustatytą terminą, surašant vienokį ar kitokį dokumentą (turto apžiūros ataskaitą, techninės apžiūros protokolą ar kita).

Privalomojo draudimo atveju nukentėjusio asmens sugadinto turto būtinas remonto išlaidas draudikai privalo apskaičiuoti pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais, o ne pagal atsakingų draudikų partnerių – autoservisų, kurie gali net neturėti visos reikiamos įrangos atlikti reikiamo lygio remontą, siūlomus mažesnius įkainius, ar nuolaidas, kurias jie pritaiko draudikams.

„Šis sprendimas labai aiškiai dar kartą nubrėžia ribas: draudikai negali vilkinti draudžiamųjų įvykių tyrimų ir negali piktnaudžiauti savo padėtimi nukentėjusiems asmenims siūlydami išmokėti aiškiai nepagrįsto dydžio draudimo išmokas“, – pažymi advokatas Julius Sakalauskas.

„Teisingas žalos įvertinimas turi būti ne derybų objektas, o teisinė pareiga. Draudimo bendrovės, kurios nepaiso šios pareigos, rizikuoja ne tik finansiniais praradimais, bet ir savo reputacija. Jeigu draudikas kelis kartus didina išmoką tik po pretenzijų – tai ženklas, kad žalos vertinimas buvo atliktas netinkamai“, – konstatuoja advokatas. Pasak jo, tai svarbus teisinės pusiausvyros atstatymas tarp verslininko – profesionalaus draudiko ir nukentėjusio asmens, kuris dažnu atveju neturi reikiamų žinių ir laiko ginčytis su draudiku dėl kiekvieno varžtelio remonto sąmatoje, todėl galiausiai nuleidžia rankas.

Šis precedentas praktikoje sustiprina nukentėjusių asmenų poziciją ginčuose su draudimo bendrovėmis, nes teismai akcentavo ne tik formalų draudžiamųjų įvykių tyrimų terminų laikymąsi, bet ir profesinę draudiko pareigą elgtis rūpestingai, aktyviai ir sąžiningai. Taigi, pasak AVOCAD advokato, jei atsakingas draudikas ar jo įgaliotas asmuo per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, nukentėjęs  asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis, o atsakingas draudikas tokiu atveju privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Ką iš tikrųjų reiškia būti įtariamuoju: nuo įtarimo iki išteisinimo

Posted on by avocad_bxgv12hf

Baudžiamasis procesas dažnai gąsdina ne tik savo teisinėmis pasekmėmis, bet ir emocine našta. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras, dirbantis ir su sudėtingomis baudžiamosiomis bylomis, dalijasi, ką reiškia įtariamojo statusas, kaip keičiasi procesas ir kodėl nekaltumo prezumpcija yra daugiau nei tik teorinė taisyklė.  Pasak jo, nors dažnai sakoma: “jei  nekaltas – bijoti nėra ko“, tačiau kiekvienas, kuris bent kartą susidūrė su baudžiamuoju procesu, žino, kad būti įtariamuoju – tai ne tik teisinis statusas, bet ir didžiulis psichologinis bei reputacinis krūvis.

 Įtarimas – dar ne nuteisimas

Baudžiamojo proceso pradžia visuomet atrodo dramatiškai – apklausa, kratos, areštai. Visuomenė linkusi manyti, kad jei žmogui pareikštas įtarimas, vadinasi, „kažką vis tiek padarė“. Tačiau teisiškai, pasak teisininko, įtarimas – tai tik pirminė proceso stadija, kuri gali virsti į baudžiamąją bylą arba ne. Įtarimas pareiškiamas kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Tai nėra faktas, o tik prielaida, leidžianti pradėti tyrimą. Ikiteisminio tyrimo tikslas ir yra nustatyti ar nusikaltimas padarytas ar ne.

Advokatas pastebi, kad praktikoje neretai pasitaiko, kad įtarimai pareiškiami, tačiau vėliau byla nutraukiama dėl įrodymų stokos ar paaiškėja, kad joks nusikaltimas nepadarytas. Vis dėlto pats įtarimo faktas jau paveikia žmogaus gyvenimą – reputaciją, verslą, šeimos santykius. Todėl, pasak E.Kiero, svarbu suvokti tai, kad įtarimas – dar ne pripažinimas kaltu. Tai tėra laikina procesinė padėtis, skirta ne bausti ar kažkaip pasunkinti asmens padėtį, o priešingai, šis statusas suteikia žmogui, pakliuvusiam į tokią situaciją,  daugiau teisių:

  • gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, žinoti, kuo jis įtariamas;
  • nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją;
  • gauti vertimą žodžiu ir raštu;
  • informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį;
  • gauti skubiąją medicinos pagalbą;
  • žinoti maksimalų terminą, kiek valandų (dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios, taip pat gauti informaciją apie reguliarią suėmimo peržiūrą ir suėmimui alternatyvių kardomųjų priemonių taikymo galimybes;
  • duoti parodymus;
  • tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką;
  • pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus;
  • pateikti prašymus;
  • pareikšti nušalinimus;
  • susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga;
  • apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus;
  • būti lydimas atstovo pagal įstatymą teismo posėdžiuose ir atliekant kitus proceso veiksmus, taip pat teisę į privatumo apsaugą, kai įtariamasis yra nepilnametis.

Iš įtariamojo į kaltinamąjį

Advokatas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas gali baigtis dviem būdais: nutraukimu arba bylos perdavimu į teismą. Jei ikiteisminis tyrimas nutraukimas, įtarimai panaikinami. O jei tyrimo metu surenkama pakankamai duomenų, surašomas kaltinamasis aktas ir byla perduodama į teismą, o įtariamojo statusas keičiasi – jis tampa kaltinamuoju. Taigi, jei procesas ikiteisminėje stadijoje asmuo – įtariamasis, jei byla jau teisme – kaltinamais. Bylą išnagrinėjus teismas priima nuosprendį ir asmuo jau tampa arba išteisintuoju arba nuteistuoju.
„Tačiau net ir šiame etape nekaltumo prezumpcija vis dar galioja: kol teismas nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio, žmogus laikomas nekaltu. Šią konstitucinę taisyklę dažnai pamiršta ne tik visuomenė, bet kartais ir institucijos“, – pastebi Egidijus Kieras.

Kelias iki išteisinimo gali būti ilgas

Išteisinimas – tai ne staigus triumfas, o dažnai kelerių metų kova, reikalaujanti emocinės ištvermės ir finansinių išteklių. Net kai žmogus galiausiai išteisinamas, jo gyvenimas būna pasikeitęs – prarasti verslo partneriai, reputacija, pasitikėjimas. „Viešoji nuomonė, deja, retai kada pasiveja teismo sprendimą: kaltinimai būna pirmuose puslapiuose, o išteisinimas – paskutiniuose“, – sako AVOCAD teisininkas.

Pasak jo, būti įtariamuoju gali bet kas – nuo verslo savininko iki paprasto darbuotojo. „Pakanka vieno skundo ar klaidingo vertinimo, kad žmogus atsidurtų situacijoje, iš kurios ne visada lengva išbristi“, – atkreipia dėmesį Egidijus Kieras,

Pasak advokato, labai svarbu, kad kiekvienas įtariamasis žinotų savo teises ir jomis naudotųsi, tai svarbu ne tik nustatant patį nusikaltimą padarymo faktą, bet ir paskiriant bausmę (kuri tiesiogiai priklauso nuo sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių), o gal net pritaikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (pritaikant laidavimą, susitaikymą, mažareikšmiškumą ir t.t.)

 

Neatsargus elgesys su gyvūnais – kelias į baudžiamąją atsakomybę 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kas atsakingas, kai šuo apkandžioja žmogų? Ar užtenka pasakyti „jis pabėgo pats“? O gal teisme svarbiau ne nuosavybės teisė, o faktinis gyvūno laikymas? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvoje gyvūnų laikymo taisykles griežtai reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, nustatantis, kaip valstybės ir savivaldybių institucijos, taip pat patys gyvūnų laikytojai turi užtikrinti augintinių gerovę ir žmonių saugumą. Įstatymas įtvirtina bendrąsias gyvūnų savininkų teises ir pareigas – pavyzdžiui, kad gyvūnai negali kelti grėsmės žmonių ar kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Remiantis šiuo įstatymu ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavestomis funkcijomis, buvo parengtas gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas. Jo pagrindu savivaldybių merai tvirtina konkrečias gyvūnų laikymo taisykles, galiojančias jų savivaldybės teritorijoje.  „Asmeniui, pažeidusiam šiuos reikalavimus ir dėl to gyvūnui sužalojus kitą asmenį, gali kilti baudžiamoji atsakomybė dėl sveikatos sutrikdymo. Tokiais atvejais dažniausiai kalbama apie neatsargumą – nusikalstamą nerūpestingumą, kai nebuvo užtikrintos būtinos saugumo priemonės“, – teigia teisininkas.

Kaip ir kitų sveikatos sutrikdymo nusikaltimų atveju, pasak  AVOCAD teisininko Domanto Velykio, veika kvalifikuojama pagal sužalojimų mastą ir padarinius. Dauguma tokių atvejų atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo sudėtį, todėl toliau aptariami šio nusikaltimo požymiai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika.

Teisininkas atkreipia dėmesį  į tai, kad kvalifikuojant veiką, reikšminga ne tai, ar asmuo yra šuns savininkas, ar tik faktinis jo laikytojas. Esminis yra pats sveikatos sutrikdymo faktas, kilęs dėl neatsargaus elgesio – netinkamo gyvūno laikymo. Todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka įrodyti faktinį šuns laikymą ar valdymą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to šis neteko dalies darbingumo arba ilgai sirgo, bet nebuvo sunkesnių padarinių. Nagrinėjamas nusikaltimas padaromas tik neatsargia kaltės forma.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo:

  • nenumatė, jog dėl jo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti žalingi padariniai – asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – šiuo atveju žmogaus sužalojimą;
  • pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti – galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą.

„Kitaip tariant, galėjimas ir turėjimas numatyti pasekmes apibūdina asmens pareigą būti atidžiam ir numatyti galimus pavojingus padarinius“, – sako teisininkas.

Vienoje svarbioje LAT byloje nustatyta, kad šunų laikytoja, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, neužtikrino, jog du jos laikomi rotveilerių mišrūnai nekels grėsmės aplinkiniams. Žinodama, kad netoliese yra vaikas, ji atidarė voljerą ir išleido šunis į kiemą. Vienas jų užpuolė mažametę ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Nors laikytoja teigė, kad negalėjo numatyti tokio elgesio, teismas pažymėjo, kad ji turėjo ir galėjo tai numatyti, žinodama, kad vaikas – svetimas šunims asmuo – atidariusi automobilio dureles ir taip patekusi į kiemą, šių šunų, ginančių savo teritoriją nuo pašalinių asmenų, bus užpulta ir sužalota. Todėl laikytoja turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., užrakinti automobilio dureles ar sudaryti kliūtį patekti į kiemą).

„Kitoje byloje kaltinamasis buvo išteisintas, nes šuo buvo uždarytas kambaryje, o išbėgo tik svečiui atidarius duris – šiuo atveju savininkas buvo ėmęsis pagrįstų saugumo priemonių“, – apibendrindamas teismų praktiką akcentuoja Domantas Velykis. Dar vienoje byloje šuns savininkė nuteista už tai, kad šuo, nutrūkęs nuo per silpnos grandinės, išbėgo į bendro naudojimo kelią ir apkandžiojo moterį bei jos augintinį. LAT pabrėžė, kad vien pririšti šunį neužtenka, jei neužtikrinamas grandinės ar apykaklės tvirtumas.

Taigi,  pasak AVOCAD teisininko, gyvūnų laikytojas turi pareigą ne tik rūpintis savo augintinio gerove, bet ir užtikrinti, kad jis nesukeltų pavojaus ar žalos tretiesiems asmenims. Neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą.

 

Obligacijos: populiarėjantis, bet rizikingas finansavimo instrumentas

Posted on by avocad_bxgv12hf

Pastaruoju metu kone kas savaitę rinką pasiekia nauji obligacijų siūlymai. Dažnu atveju platinamos obligacijų emisijos yra skirtos ankstesnių emisijų refinansavimui arba papildomiems platinimams, kai per pirmuosius nepavyksta surinkti pakankamo kiekio lėšų.

Obligacijos tampa vis populiaresniu finansavimo instrumentu, kuris orientuotas ne tik į institucinius investuotojus, bet ir į vartotojų mažmeninę rinką, tačiau pastarieji, ne visada geba tinkamai suprasti ir įvertinti investicinę riziką. Vis dažniau obligacijos siūlomos plačiajai visuomenei – žmonėms, kurie ne visada geba tinkamai įvertinti rizikos laipsnį ir emisijos tikslą. Iš esmės obligacija yra paskola su fiksuotomis palūkanomis. Todėl investuodamas žmogus faktiškai suteikia paskolą emitentui – o tai reiškia, kad prisiima kreditoriaus riziką.

 Nepaisant įmantraus pavadinimo, obligacija yra paprasčiausia paskola su fiksuotomis palūkanomis. Emitentui nesugebant išpirkti obligacijų suėjus terminui, obligacijų turėtojai tampa kreditoriais, kurių reikalavimų tenkinimo eilė priklauso nuo to, ar obligacijos buvo užtikrintos, ir koks buvo užtikrinimas. Iš esmės obligacijos tarp jas įgijusio asmens ir emitento sukuria paskolinį santykį. Todėl sprendimas įsigyti obligacijas yra tolygus sprendimui suteikti paskolą. Kai kurias atvejais privataus sektoriaus platinamas obligacijas žmonės vis dar tapatina su Vyriausybės vertybiniais popieriais, kurie savo saugumu net viršija banko indėlio saugumą ir yra labiau taupymo nei investavimo priemonė. Privataus sektoriaus obligacijų įsigijimas – tai ne taupymas, o investavimas. Todėl siekiant įvertinti riziką, investuotojas turėtų  suprasti, kam skolinama, kokiu tikslu ir kokiomis sąlygomis tos lėšos bus grąžintos.

Dažniausiai rinkoje siūlomas obligacijas galima skirstyti pagal listingavimo ir užtikrinimo kriterijus. Listinguojamos obligacijos – tai vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama vertybinių popierių biržose. Obligacijų listingavimas suteikia joms likvidumo, nes jų turėtojai gali bet kuriuo metu parduoti obligacijas už tuometinę rinkos kainą ir tokiu būdu atgauti bent dalį investuotų lėšų ar net uždirbti pelną – tai priklauso išimtinai nuo obligacijų rinkos kainos. Tuo tarpu nelistinguojamos obligacijos neturi likvidumo, todėl investuotos lėšos, iš esmės, bus atgautos tik pasibaigus obligacijų terminui. Taip pat obligacijos yra skirstomos į užtikrintas ir neužtikrintas. Esminis skirtumas – emitentui negalint išpirkti obligacijų, užtikrintų obligacijų atpirkimui bus naudojamos lėšos, gautos realizavus užstatą (pvz., nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius ar kitą užtikrinimo priemonę).

Neužtikrintų obligacijų atveju, emitentui nesugebant išpirkti obligacijų suėjus terminui, obligacijų turėtojai tampa trečios eilės kreditoriais, kurių reikalavimai tenkinami po hipotekos kreditorių, mokesčių inspekcijos ir darbuotojų. Tai reiškia, kad emitento nemokumo atveju obligacijų savininkai, tikėtina, nieko neatgaus. Emitento bankroto atveju neužtikrintų obligacijų savininkai dažnai lieka be jokio kompensavimo. Todėl būtina pasidomėti, kuo konkrečiai užtikrinta emisija – ar tai realus turtas, ar tik akcijų įkeitimas, kuris dažnai būna formalaus pobūdžio.

Ką reikėtų vertinti ir suprasti?

 Kalbant apie užtikrintas obligacijas, svarbu įvertinti, kas yra įkeičiama ir kokios yra išieškojimo iš įkeisto turto galimybės. Vienais atvejais įkeičiamas esamas ar vystomas nekilnojamasis turtas – šio tipo užtikrinimas suteikia didžiausią apsaugą obligacijų savininkams ir užtikrina, kad didesnė investicijų dalis, net ir nesėkmės atveju, bus atgauta. Kiek kitokia situacija yra su obligacijomis, kurios užtikrinamos emitento akcijų įkeitimu. Kai kuriais atvejais emitentas pats jokios veiklos nevykdo, o surinktas lėšas perskolina projektą vystančiai įmonei. Kitais atvejais įkeičiamos pačios projektą vystančios įmonės akcijos, tačiau, kaip taisyklė, projektinės įmonės turtas jau būna įkeistas finansų įstaigai. Tad nesėkmės atveju rezultatas bus tas pats, kaip ir su neužtikrintomis obligacijomis. Užtikrinimo priemonė turi realią vertę tik tada, kai iš jos galima efektyviai išieškoti. Jei įkeistas turtas jau apkrautas banko hipoteka, obligacijų turėtojams toks užtikrinimas dažnai nesuteikia jokios realios apsaugos.

Suprantant, kad obligacijos yra rizikos investicija, svarbu įvertinti, kokiu tikslu yra skolinamasi ir iš kokių šaltinių bus mokamos palūkanos bei atperkamos obligacijos. Kai kuriais atvejais obligacijos naudojamos kaip tiltinis finansavimas („bridge financing“). Pavyzdžiui, obligacijos gali būti skirtos finansuoti nekilnojamojo turto projekto statybos darbus, siekiant vėliau objektą įkeisti finansų įstaigai ir paskolos lėšomis išpirkti obligacijas. Tokiu atveju turėtų būti vertinama refinansavimo rizika. Jei bankinis finansavimas nebus suteiktas, pvz. dėl nepakankamo pinigų srauto, emitentas gali būti priverstas leisti naują emisiją. Tačiau nėra jokios garantijos, kad rinka ją priims.

Kitu atveju obligacijų lėšos gali būti skirtos nekilnojamojo turto projekto statybos darbams, o vėliau turtas realizuojamas, o pardavimo pajamos skiriamos obligacijų išpirkimui. Bet kokiu atveju, vertinant obligacijas, svarbu suprasti ne tik kam bus naudojamos ir kaip grąžinamos lėšos, bet ir įvertinti tai, kiek nuosavo kapitalo į projektą investuoja emitentas ar su juo susiję bei kontroliuojantys asmenys. Nuosavo kapitalo buvimas indikuoja, kad emitentas tiki projekto sėkme. Kuo didesnis jo indėlis, tuo stipresnis motyvas net krizės atveju projektą išsaugoti.

Rizikos rodikliai: palūkanų dydis ir reputacija

 Kitas svarbus elementas, kuris gali būti reikšmingas vertinant obligacijų riziką, yra emitento bei su juo susijusių asmenų reputacija ir finansinės galimybės krizės atveju pateikti papildomą kapitalą.

Siūlomų palūkanų dydis taip pat yra vienas iš esminių rizikos indikatorių – kuo didesnės palūkanos, tuo didesnė rizika.

Aukšto pajamingumo obligacijų platinimas leidžia daryti prielaidą, kad pigesni finansuotojai – bankai, fondai ar sutelktinio investavimo platformos – atsisakė skolinti dėl pernelyg didelės rizikos.15 proc. ar panašaus dydžio siūlomos palūkanos turėtų būti aiškus įspėjimas. Tokie atvejai kaip „Integre Trans“ ar „BigBrand“ parodė, kad net viliojančios grąžos pasiūlymai gali baigtis investuotojų praradimais.

Bet kokiu atveju, obligacijos yra gera ir sparčia populiarėjanti finansavimo priemonė, tačiau kaip ir bet kurios kitos investicijos yra susijusios su rizika. Priimant sprendimą dėl investavimo į obligacijas, naudinga pasikliauti ne tik spalvingu prospektu, bet ir profesionalų, suprantančių šių finansinių instrumentų prigimtį, patarimais. Obligacijos nėra blogis, tačiau jos nėra ir indėlis. Tai skolinimas, kuris visada susijęs su rizika. Todėl svarbiausia – suprasti, ką perki.

 

AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis

Teisinė aklavietė: kas atsako, kai įmonės akcininkai nepriima sprendimų?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai bendrovės akcininkai dėl vidinių nesutarimų ar konfliktų nepriima sprendimų, kuriuos priimti gali tik jie patys. Toks neveikimas komplikuoja bendrovės valdymą ir sprendimų priėmimą, o kartu — sukuria riziką vadovui būti atsakingam už įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą.

Kaip pastebi AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Briliūtė, net kai vadovas neturi realios galimybės įvykdyti pareigos – pavyzdžiui, pateikti finansinių ataskaitų rinkinio, nes akcininkai jo nepatvirtina – atsakomybė vis tiek tenka jam.

Tiek Civilinis kodeksas, tiek Akcinių bendrovių įstatymas numato plačias vadovo atsakomybės ribas. Vadovas atsako už bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, užtikrina ataskaitų parengimą ir jų pateikimą tvirtinti akcininkams. Vis dėlto, tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį gali tik visuotinis akcininkų susirinkimas – o be šio sprendimo vadovas negali perduoti dokumentų Registrų centrui.

„Tai sukuria paradoksą – įstatymas numato pareigą vadovui pateikti patvirtintas ataskaitas, tačiau pats vadovas jų patvirtinti neturi teisės. Tokiu atveju jis lieka tarp dviejų priešingų reikalavimų – pareigos ir realios galimybės ją įvykdyti“, – komentuoja AVOCAD teisininkė.

Akcininkų konfliktai – vadovo atsakomybė?

Kai finansinių ataskaitų rinkinys nepatvirtinamas dėl akcininkų konfliktų, institucijos dažnai taiko administracinę atsakomybę būtent vadovui. Tokiais atvejais įprastai jokios, net ir objektyvios, aplinkybės vadovo atsakomybės nešalina.

„Net ir esant akivaizdžiam akcininkų ginčui, dėl kurio sprendimai nėra priimami, institucijos dažniausiai taiko formalų vertinimą – žiūri ne į priežastis, o į tai, ar pareiga įvykdyta“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nei akcininkų tarpusavio ginčai, nei faktas, jog dėl tam tikrų priežasčių, kurios gali būti ir subjektyvios, akcininkai, pavyzdžiui, netvirtina bendrovės metinių finansinių rinkinio, nėra laikomi pakankama priežastimi, šalinančia atsakomybę. Teismai taip pat pažymi, kad net jei akcininkai sąmoningai blokuoja sprendimų priėmimą, tai nesumažina vadovo atsakomybės už formaliai neįvykdytas pareigas.

„Tai reiškia, kad vadovas gali būti nubaustas už veiksmus, kurių objektyviai negalėjo atlikti. Tokia situacija kelia klausimų dėl teisingumo balanso – ar formalus atsakomybės taikymas visais atvejais atitinka teisinės valstybės principus“, – pažymi teisininkė.

Nors kasacinio teismo praktikoje pasitaiko atvejų, kai atsižvelgiama į objektyvias aplinkybes, šie precedentai išlieka reti. Kai kuriose bylose teismai yra konstatavę, kad vertinant vadovo atsakomybę būtina atsižvelgti į veikos pavojingumą ir realų akcininkų teisių pažeidimą. Tačiau daugumoje atvejų vadovo atsakomybė išlieka formali, nepriklausomai nuo pasekmių ar konteksto.

Teisinių išeičių vadovui nėra daug. Viena jų – kreiptis į teismą dėl akcininkų įpareigojimo priimti sprendimą. Vis dėlto toks procesas gali trukti ir kelerius metus, reikalauja išlaidų, o tuo metu baudos vadovui gali būti taikomos toliau.

„Teismo procesas šioje situacijoje išeitimi gali būti tik ilguoju periodu, tačiau neužkerta kelio naujoms baudoms ir tik ilgainiui gali sukurti teisinį precedentą“, – atkreipia dėmesį K. L. Briliūtė.

Apibendrindama teisininkė pabrėžia, kad aplinkybių vertinimas vadovui palankiau yra labiau išimtis nei taisyklė. Todėl, pasak Karolinos Briliūtės, institucijoms vertinant administracinės atsakomybės taikymą, svarbu atsižvelgti į objektyvias nuo vadovo valios nepriklausančias aplinkybes – ypač tada, kai akcininkai sąmoningai vilkina ar blokuoja sprendimų priėmimą.

„Vadovo atsakomybė turėtų būti vertinama kompleksiškai, įvertinant ne tik formalius reikalavimus, bet ir realias galimybes juos įgyvendinti. Priešingu atveju vadovas tampa tarsi įkaitu situacijos, kurią sukuria teisiškai savarankiški akcininkai“, – reziumuoja teisininkė.