Skolininkas užsienyje: kaip verslui susigrąžinti pinigus ir neįklimpti į brangų procesą

Eksportuojantiems ar paslaugas užsienio klientams teikiantiems Lietuvos verslams neapmokėta sąskaita tampa gerokai sudėtingesniu klausimu, kai skolininkas registruotas kitoje valstybėje. Su šia problema ypač dažnai susiduria vežėjų sektorius, kuriame paslaugos teikiamos skirtingose valstybėse, užsakovų grandinė gali būti ilga, o atsiskaitymai neretai priklauso nuo kelių skirtingų rinkos dalyvių. Tokiais atvejais net ir iš pirmo žvilgsnio aiški skola gali virsti sudėtingu tarpvalstybiniu išieškojimu. Kur kreiptis – į Lietuvos ar užsienio teismą? Kokios valstybės teisė bus taikoma? Ar Lietuvoje priimtas teismo sprendimas bus realiai įvykdytas užsienyje?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė sako, kad tarptautinio skolos išieškojimo atveju viena didžiausių klaidų yra pradėti nuo ieškinio rengimo, dar neatsakius į kur kas praktiškesnį klausimą – kur yra skolininko turtas ir ar iš jo realiai bus galima išieškoti skolą. „Galima laimėti bylą, tačiau verslui svarbus ne pats teismo sprendimas, o pinigai sąskaitoje. Todėl prieš pradedant procesą vertėtų įvertinti skolininko finansinę padėtį, patikrinti, ar jam nepradėtas nemokumo procesas, kur yra jo banko sąskaitos, nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Kartais toks patikrinimas iš esmės pakeičia ir visą išieškojimo strategiją“, – sako K. Šemeklytė.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas, savo praktikoje dirbantis ir su vežėjų teisiniais klausimais Egidijus Langys pažymi, kad transporto sektoriuje ši problema ypač ryški dėl pačios verslo struktūros. „Vežėjas gali būti Lietuvoje, užsakovas – Vokietijoje, ekspeditorius – Nyderlanduose, o krovinio gavėjas – dar kitoje valstybėje. Kai atsiranda neapmokėta sąskaita, labai greitai paaiškėja, kad vien žinoti, kas skolingas, neužtenka. Reikia suprasti, kur tą skolą realiai galima išsiieškoti ir ar pats procesas ekonomiškai pagrįstas“, – sako E. Langys.

Pirmasis dokumentas, kurį verta atsiversti – sutartis

Anot teisininkų, tarptautinis skolos išieškojimas iš tikrųjų prasideda dar tada, kai pasirašoma sutartis su užsienio partneriu.

Joje ypač svarbios dvi sąlygos: kokios valstybės teisė taikoma sutarčiai ir kurios valstybės teismas spręs ginčą.

ES teisėje šalys iš esmės gali pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę. Jei tokio pasirinkimo nėra, ji nustatoma pagal ES reglamente „Roma I“ įtvirtintas taisykles. Pavyzdžiui, prekių pirkimo–pardavimo sutartims paprastai aktuali pardavėjo, o paslaugų sutartims – paslaugų teikėjo valstybės teisė, nors konkrečioje situacijoje galimos išimtys.

Ne mažiau svarbi jurisdikcija. Bendroji taisyklė ES yra tokia, kad byla keliama valstybėje, kurioje yra atsakovas, tačiau sutartiniuose santykiuose gali būti reikšminga ir vieta, kurioje turėjo būti įvykdyta sutartinė prievolė. Be to, verslo sutartyje šalys gali iš anksto susitarti dėl konkrečios valstybės teismų jurisdikcijos.

„Vienas sakinys sutartyje kartais gali reikšti tūkstančius eurų būsimų proceso išlaidų. Jeigu Lietuvos įmonė sutartyje sutinka, kad visi ginčai bus nagrinėjami kitos valstybės teisme, atsiradus 10–20 tūkst. Eur skolai ji jau turės vertinti vietos advokatų, vertimų ir proceso išlaidas. Todėl jurisdikcijos nuostatos neturėtų būti laikomos technine sutarties pabaigos dalimi“, – pabrėžia K. Šemeklytė.

Langys priduria, kad tarptautiniuose santykiuose verslas neretai per mažai dėmesio skiria sutarties sąlygoms tol, kol santykiai klostosi sklandžiai.„Kol sąskaitos apmokamos laiku, teismingumo ar taikytinos teisės sąlygos atrodo formalumas. Tačiau atsiradus ginčui paaiškėja, kad jos gali lemti ir proceso trukmę, ir jo kainą, ir net sprendimą, ar dėl konkrečios skolos apskritai verta bylinėtis“, – sako jis.

Kai skolininkas skolos neginčija – procesas gali būti paprastesnis

Jeigu skolininkas yra kitoje ES valstybėje ir iš esmės neginčija savo prievolės, viena iš galimybių yra Europos mokėjimo įsakymo procedūra.

Ji sukurta tarpvalstybiniams neginčijamiems civiliniams ir komerciniams piniginiams reikalavimams. Procesas vykdomas naudojant standartizuotas formas, o skolininkui nepateikus prieštaravimo Europos mokėjimo įsakymas tampa vykdytinas kitoje ES valstybėje be atskiro bylos nagrinėjimo iš naujo.

Mažesniems reikalavimams galima svarstyti ir Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, skirtą tarpvalstybiniams reikalavimams, kurių suma neviršija 5.000 Eur.

Tačiau, pasak K. Šemeklytės, vien skolos dydis neturėtų automatiškai nulemti proceso pasirinkimo.

„Pirmiausia reikia suprasti, ar skolininkas skolą ginčija. Jei yra pretenzijų dėl prekių kokybės, darbų atlikimo, sutarties nutraukimo ar įskaitymo, formaliai paprastesnė procedūra nebūtinai reiškia, kad ginčas ir liks paprastas“, – pažymi AVOCAD teisininkė.

Kartais svarbiau ne teismo sprendimas, o laiku „užšaldyti“ pinigus

Dar viena ES teisės priemonė, kuri verslui gali būti itin aktuali, – Europos sąskaitos blokavimo įsakymas.

Jis leidžia tarpvalstybinėje byloje vienos ES valstybės teismui blokuoti skolininko lėšas banko sąskaitoje kitoje ES valstybėje. Tam tikrais atvejais tai gali būti padaryta iš anksto apie tai neinformuojant skolininko.

„Jeigu yra požymių, kad skolininkas pradeda perleidinėti turtą, uždarinėti veiklą ar vengti kreditorių, laikas tampa vienu svarbiausių faktorių. Po metų gautas palankus sprendimas gali būti menkavertis, jeigu iki tol nebeliks turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą“, – sako K. Šemeklytė.

Langys pabrėžia, kad versle delsimas dažnai kainuoja daugiau nei pats teisinis procesas.„Praktikoje matome situacijų, kai kreditorius pusę metų ar metus tikisi, kad partneris vis dėlto sumokės, siunčia priminimus, derasi, tačiau tuo metu skolininko finansinė būklė prastėja. Todėl vienas svarbiausių sprendimų yra laiku suprasti, kada derybos dar turi prasmę, o kada jau reikia pereiti prie teisinių priemonių“, – sako E. Langys.

Lietuvos teismo sprendimas ES nereiškia naujos bylos nuo nulio

Verslas neretai baiminasi, kad gavus palankų Lietuvos teismo sprendimą visą procesą skolininko valstybėje teks pradėti iš naujo. ES viduje paprastai taip nėra.

Pagal reglamentą „Briuselis I bis“ vienoje ES valstybėje priimti civilinių ir komercinių bylų sprendimai gali būti vykdomi kitoje valstybėje narėje be ankstesnės atskiros egzekvatūros procedūros. Kreditorius gali kreiptis į valstybės, kurioje yra skolininko turtas, vykdymo institucijas, pateikdamas teismo sprendimą ir nustatytos formos dokumentus. „Kreditorius gali turėti puikiai pagrįstą reikalavimą Lietuvoje, tačiau jeigu visas skolininko turtas yra Vokietijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, galiausiai būtent ten reikės atlikti vykdymo veiksmus. Dėl to vietos procedūrų ir skolininko turto analizė turėtų būti atliekama dar prieš pasirenkant bylinėjimosi kelią“, – teigia K. Šemeklytė.

Langio teigimu, būtent šiame etape verslui svarbu nepainioti dviejų dalykų – laimėtos bylos ir realiai atgautos skolos.„Teismo sprendimas yra labai svarbus, bet verslo požiūriu tai dar nėra proceso pabaiga. Tikrasis rezultatas atsiranda tada, kai pinigai sugrįžta kreditoriui. Todėl nuo pirmos dienos verta galvoti ne tik apie tai, kaip įrodyti skolą, bet ir apie tai, kaip sprendimas vėliau bus vykdomas“, – pažymi E. Langys.

Skola gali augti ir dėl palūkanų bei išieškojimo išlaidų

Verslas taip pat neturėtų pamiršti, kad reikalavimas nebūtinai apsiriboja vien neapmokėtos sąskaitos suma.

ES taisyklės dėl pavėluotų mokėjimų komerciniuose sandoriuose numato teisę tam tikromis sąlygomis reikalauti pavėluoto mokėjimo palūkanų. Be to, kreditoriui numatyta ne mažesnė kaip 40 Eur kompensacija už išieškojimo išlaidas, taip pat gali būti atlyginamos pagrįstos papildomos išlaidos.„Praktikoje verta tiksliai paskaičiuoti visą reikalavimą – pagrindinę skolą, palūkanas, sutartines netesybas, jeigu jos numatytos, bei galimas skolos išieškojimo išlaidas. Tai svarbu ir vedant derybas – skolininkui turi būti aišku, kad delsimas jo prievolės nemažina“, – sako K. Šemeklytė.

Už ES ribų – kiekvieną valstybę reikia vertinti atskirai

Kai skolininkas yra ne Europos Sąjungoje, vieno universalaus mechanizmo nėra. Reikia tikrinti tarptautines sutartis, konkrečios valstybės teisę, šalių sutartyje numatytą teismingumą ar arbitražą bei užsienio teismo sprendimų pripažinimo taisykles.

Pasak E. Langio, tokiais atvejais verslui ypač svarbu iš anksto įsivertinti būsimo proceso kaštus. „Tarptautiniame išieškojime visada reikia skaičiuoti. Kartais teisiškai reikalavimas yra visiškai pagrįstas, tačiau jo išieškojimo sąnaudos gali būti neproporcingos pačiai skolai. Todėl profesionalus vertinimas prasideda ne nuo klausimo, ar galime paduoti į teismą, o nuo klausimo, koks kelias duos verslui geriausią ekonominį rezultatą“, – sako E. Langys.

Šemeklytės teigimu, svarbiausias principas verslui – neatidėlioti. “Tarptautinė skola savaime nėra beviltiška skola. Europos Sąjungoje kreditoriams sukurta nemažai veiksmingų instrumentų. Tačiau kuo ilgiau laukiama, tuo didesnė rizika, kad pasikeis skolininko finansinė būklė, prasidės nemokumo procesas ar neliks turto. Todėl gavus aiškų signalą, kad užsienio partneris neketina atsiskaityti, verta ne siųsti penktą priminimą, o įvertinti konkrečią išieškojimo strategiją“, – apibendrina K. Šemeklytė.

Vežėjams – svarbus sprendimas: po inicijuoto dialogo mokesčio nepriemoką siūloma leisti išdėstyti dalimis

Beveik tūkstantį Lietuvos vežėjų vasarą pasiekusi žinia apie galimas ankstesnių metų mokesčio už Lietuvoje registruotas krovinines transporto priemones nepriemokas sukėlė nemažai įtampos transporto sektoriuje. Įmonėms teko per trumpą laiką įvertinti kelerius metus siekiančias prievoles ir jų galimą poveikį finansiniams srautams.

Po Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos LINAVA inicijuoto ir tęsto dialogo su Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA), Finansų ministerija, Valstybine mokesčių inspekcija ir Susisiekimo ministerija ryškėja sprendimas, kuris vežėjams suteiktų daugiau laiko atsiskaityti su valstybe. LTSA parengė mokesčio už Lietuvoje įregistruotas krovinines transporto priemones mokėjimo išdėstymo tvarkos projektą. Jame numatyta galimybė vežėjams, kurių mokesčio nepriemoka viršija 10.000 Eur, ją išdėstyti šešiems mėnesiams – nuo 2027 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. – ir mokėti lygiomis dalimis kas mėnesį.

LINAVA: svarbu, kad sektoriaus argumentai buvo išgirsti

Diskusijos dėl mokesčio mokėjimo tvarkos prasidėjo vežėjams keliant klausimą ne dėl pačios mokestinės prievolės, bet dėl termino, per kurį verslas turi įvertinti ir padengti ankstesniais laikotarpiais susidariusias sumas.

Rugsėjo pradžioje klausimas buvo aptartas su LTSA, vėliau – Finansų ministerijoje, dalyvaujant ministerijos, VMI ir transporto sektoriaus atstovams. Vienas pagrindinių LINAVOS argumentų – reikšmingos ankstesnių laikotarpių prievolės nebuvo numatytos įmonių 2026 m. biudžetuose, todėl jų sumokėjimas per trumpą laiką daliai vežėjų galėtų reikšmingai paveikti apyvartines lėšas ir kitų finansinių įsipareigojimų vykdymą. „Nuo pat pradžių mūsų pozicija buvo aiški – vežėjai nekvestionuoja pareigos mokėti mokesčius. Tačiau kai kalbame apie ankstesniais laikotarpiais susidariusias prievoles, verslui turi būti sudarytos realios sąlygos jas įvertinti ir įvykdyti. Džiaugiamės, kad institucijos išgirdo sektoriaus argumentus ir dialogas perėjo į konkretaus sprendimo paiešką“, – sako Narūnas Raulinaitis, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ generalinis sekretorius. Pasak jo, galimybė mokėjimą išdėstyti dalimis įmonėms pirmiausia suteiktų daugiau prognozuojamumo ir leistų tinkamai planuoti pinigų srautus.

Vežėjams svarbu nelaukti paskutinės dienos

Nors mokėjimo išdėstymo tvarka dar derinama, vežėjams svarbu jau dabar įsivertinti galimas ankstesnių laikotarpių prievoles. Iki spalio 1 d. įmonėms aktualu būti įsivertinus mokesčio prievolę ir turėti apskaičiuotas mokėtinas sumas. Tuo tarpu pagal šiuo metu LTSA parengtą mokėjimo išdėstymo tvarkos projektą prašymai dėl nepriemokos išdėstymo būtų priimami iki 2026 m. spalio 31 d. Tai svarbus terminas: projekte numatyta, kad po spalio 31 d. pateikti prašymai nebūtų nagrinėjami. Prašyme vežėjas turėtų nurodyti mokestinius metus, transporto priemonių valstybinius numerius, už kuriuos susidarė nepriemoka, ir kiekvienai transporto priemonei tenkantį nepriemokos dydį.

E. Langys: svarbu įsivertinti ne tik sumą, bet ir išdėstymo sąlygas

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad verslui šiuo metu svarbiausia tiksliai įvertinti savo situaciją ir pasirengti galutinei tvarkai, nelaukiant, kol baigsis nustatyti terminai. „Šioje situacijoje kalbame ne apie pareigos mokėti mokestį kvestionavimą, o apie proporcingą būdą šią prievolę įvykdyti. Kai nepriemoka yra susidariusi per ilgesnį laikotarpį, verslui svarbu turėti realią galimybę įvertinti jos dydį, suplanuoti pinigų srautus ir tinkamai atsiskaityti su valstybe. Mokėjimo išdėstymas dalimis šiuo požiūriu yra racionalus sprendimo būdas“, – teigia E. Langys.

Advokatas vežėjams rekomenduoja jau dabar susisteminti informaciją apie laikotarpius ir transporto priemones, už kurias galėjo susidaryti nepriemoka, bei tiksliai apskaičiuoti jos dydį. „Svarbiausias praktinis patarimas įmonėms – nelaukti paskutinės dienos. Reikėtų įsivertinti ne tik nepriemokos sumą, bet ir tai, ar įmonė atitiks galutinėje tvarkoje nustatytas sąlygas. Ypač atidžios turėtų būti bendrovės, kurių nepriemoka viršija 50.000 Eur – joms projekte numatyti papildomi prievolės užtikrinimo reikalavimai“, – pažymi E. Langys.

Didesnėms nei 50.000 Eur nepriemokoms – banko garantija arba turto įkeitimas

Pagal LTSA parengtą projektą specialia išdėstymo tvarka galėtų pasinaudoti valdytojai, kurių mokesčio nepriemoka viršija 10.000 Eur. Tačiau įmonėms, kurių nepriemoka didesnė nei 50.000 Eur, numatyta papildoma ir finansiškai reikšminga sąlyga. Jeigu sutartis sudaroma dėl didesnės kaip 50.000 Eur mokesčio nepriemokos, vežėjas ne vėliau kaip iki 2027 m. sausio 1 d. savo lėšomis turėtų pateikti LTSA vieną iš dviejų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių: hipotekos registro išrašą arba banko garantiją.

Pasirinkus turto įkeitimą, hipotekos registro išrašas turėtų patvirtinti, kad įkeisto turto vertė yra ne mažesnė už sutartyje nurodytą mokesčio nepriemokos sumą.

Pasirinkus banko garantiją, jos suma taip pat turėtų būti ne mažesnė už visą sutartyje nurodytą nepriemoką, o pati garantija turėtų galioti ne trumpiau kaip iki 2027 m. rugsėjo 30 d.

Tai reiškia, kad didesnes nepriemokas turinčioms transporto bendrovėms verta iš anksto įvertinti ne tik mokėjimo grafiką, bet ir būsimo prievolės užtikrinimo kaštus bei galimybes – ar įmonė galės įkeisti pakankamos vertės turtą, ar kreipsis į banką dėl reikiamos garantijos.

Išdėstymas taip pat nebūtų nemokamas – už likusią nepriemokos sumą būtų skaičiuojamos palūkanos. Nesilaikant sutarto mokėjimo grafiko, projekte numatyti 0,1% dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną.

Mokėjimai būtų išdėstyti šešiems mėnesiams – nuo 2027 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. – lygiomis dalimis kas mėnesį.

LTSA nurodo, kad siūlomo reguliavimo tikslas – suderinti du interesus: sudaryti sąlygas laikinų mokėjimo sunkumų patiriantiems vežėjams tęsti veiklą ir kartu užtikrinti, kad mokestis būtų sumokėtas į valstybės biudžetą.

Pinigai buvusiam partneriui – dovana ar skola? Teisininkė paaiškina, kada juos galima susigrąžinti

Santykių metu vienas partneris kitam gali pervesti pinigų būsto nuomai, gydymui, kasdienėms reikmėms, grožio procedūroms ar kitoms asmeninėms išlaidoms. Tačiau santykiams nutrūkus neretai kyla klausimas, ar tokios lėšos buvo perduotos kaip dovana, finansinė parama, ar vis dėlto kaip paskola, kurią reikia grąžinti. Svarbu atskirti situacijas, kai kalbama apie sutuoktinių tarpusavio atsiskaitymus ar kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių asmenų finansinius santykius – tokiais atvejais teisinis vertinimas gali būti kitoks. Šiuo atveju aktualios situacijos, kai asmenis siejo artimi santykiai, tačiau jie nebuvo susituokę, kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė sako, kad vien faktas, jog vienas žmogus kitam pervedė ar perdavė pinigus, savaime dar nesukuria pareigos juos grąžinti. Ginčo atveju svarbiausia tampa nustatyti, kokiu pagrindu lėšos buvo perduotos ir ką tuo metu buvo sutarę abu asmenys. „Artimi santykiai savaime nereiškia nei to, kad visi partneriui perduoti pinigai buvo dovana, nei to, kad jie buvo paskolinti. Teisiniame ginče reikia atsakyti į esminį klausimą – ar lėšos buvo perduotos su aiškiu arba iš aplinkybių nustatomu susitarimu jas grąžinti“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Vien pavedimo banko sąskaitoje gali nepakakti

Lengviausia situacija, kai pinigai buvo pervesti bankiniu pavedimu, o jo paskirtyje nurodyta „paskola“, „skolinu“ ar kita aiški formuluotė. Vis dėlto ir toks įrašas nėra vienintelis galimas įrodymas. Didelę reikšmę gali turėti poros susirašinėjimai SMS žinutėmis, „Messenger“, „WhatsApp“ ar elektroniniu paštu. Pavyzdžiui, vienas partneris prašo paskolinti pinigų, kitas sutinka, o vėliau gavėjas rašo, kad grąžins juos gavęs atlyginimą, prašo palaukti arba siūlo skolą grąžinti dalimis.„Ginčuose labai svarbus visas kontekstas. Kartais vienas sakinys susirašinėjime – pavyzdžiui, pažadas pinigus grąžinti – kartu su banko pavedimais ir vėlesniu šalių elgesiu gali tapti reikšmingu įrodymu. Todėl nutrūkus santykiams nereikėtų skubėti trinti žinučių ar kitos komunikacijos“, – sako AVOCAD teisininkė. Reikšminga gali būti ir tai, kad buvęs partneris jau yra grąžinęs dalį pinigų. Toks elgesys kartu su kitais įrodymais gali rodyti, kad pareiga atsiskaityti buvo pripažįstama.

Kur kas sunkiau įrodinėti tuos atvejus, kai pinigai buvo perduoti grynaisiais ir nebuvo pasirašytas joks dokumentas.

Civilinis kodeksas tam tikrais atvejais paskolos sutarčiai numato rašytinės, o didesnėms grynaisiais perduodamoms sumoms – ir notarinės formos reikalavimus. Todėl didelės pinigų sumos perdavimas „iš rankų į rankas“ be jokio tai patvirtinančio dokumento vėliau gali sukelti rimtų įrodinėjimo problemų. „Santykių metu žmonės natūraliai ne visada formalizuoja tarpusavio finansinius susitarimus. Tačiau kuo didesnė perduodama suma, tuo svarbiau palikti bent minimalų rašytinį pėdsaką – susitarimą, žinutę, patvirtinimą, kad pinigai gauti ir bus grąžinti“, – pažymi K. Briliūtė.

„Grąžinsi, kai galėsi“ nereiškia, kad grąžinti nebereikės

Dar viena dažna situacija – pinigai paskolinti, tačiau konkreti jų grąžinimo data nebuvo aptarta. Pasak teisininkės, vien dėl to teisė reikalauti grąžinti paskolą neišnyksta. Civilinis kodeksas numato taisykles ir tais atvejais, kai paskolos grąžinimo terminas nenustatytas arba pinigai turi būti grąžinti pareikalavus. Todėl tokioje situacijoje vienas pirmųjų praktinių žingsnių turėtų būti aiškus rašytinis reikalavimas grąžinti pinigus. Jame verta konkrečiai įvardyti perduotas sumas, jų perdavimo aplinkybes ir pareikalauti atsiskaityti. „Žodžiai „grąžinsi vėliau“ ar „kai galėsi“ nebūtinai reiškia, kad pinigai buvo padovanoti. Tačiau ginčo atveju vėl teks įrodyti, kad šalys apskritai buvo susitarusios dėl paskolos, todėl rašytinė komunikacija čia tampa itin svarbi“, – aiškina K. Briliūtė.

Mokėjote ne partneriui, o už partnerį?

Situacija gali būti kitokia, kai pinigai apskritai nebuvo pervesti į partnerio sąskaitą. Pavyzdžiui, vienas žmogus tiesiogiai sumokėjo kito būsto nuomą, odontologo, veterinarijos klinikos, grožio ar kitų paslaugų sąskaitas. Tokiais atvejais teisinis pagrindas reikalauti pinigų nebūtinai bus paskola. Civilinis kodeksas numato situacijas, kai vienas asmuo įvykdo kito asmens prievolę jo kreditoriui. „Jeigu iš dokumentų aiškiai matyti, kad savo pinigais apmokėjote konkrečią prievolę, kurią turėjo įvykdyti kitas žmogus, gali atsirasti pagrindas reikalauti šias lėšas grąžinti. Tačiau ir čia vertinama, ar tai nebuvo dovana, savanoriška pagalba ar kitoks neatlygintinas mokėjimas“, – sako teisininkė.

Jeigu nustatoma, kad egzistuoja piniginė prievolė, o skolininkas jos laiku nevykdo, Civilinis kodeksas tam tikrais atvejais suteikia galimybę reikalauti ir palūkanų. Kreipusis į teismą taip pat gali būti prašoma procesinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tai reiškia, kad ilgai ignoruojamas reikalavimas grąžinti skolą skolininkui nebūtinai yra naudingas – galutinė mokėtina suma gali būti didesnė už tą, kuri buvo perduota santykių metu.

O jei buvęs partneris išvyko į užsienį?

Gyvenamoji vieta užsienyje savaime nereiškia, kad pinigų susigrąžinti nebeįmanoma.Jeigu buvęs partneris gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje, pirmiausia reikia įvertinti, kurios valstybės teismas turi jurisdikciją nagrinėti konkretų ginčą. Priklausomai nuo aplinkybių, gali būti aktualios ir supaprastintos Europos Sąjungos tarpvalstybinių reikalavimų procedūros. „Tokiais atvejais labai svarbi praktinė informacija – kur žmogus faktiškai gyvena, kur gauna pajamas ir kur turi turto. Teismo sprendimas yra viena proceso dalis, tačiau kreditoriui svarbus ir realus jo įvykdymas“, – atkreipia dėmesį K. Briliūtė.

Ką gali sakyti kita pusė?

Ginčas, žinoma, turi dvi puses. Asmuo, iš kurio reikalaujama grąžinti pinigus, gali teigti, kad jokios paskolos nebuvo – tai buvo dovanos, savanoriška finansinė pagalba ar asmeninės išlaidos, kurias kitas žmogus pasirinko apmokėti savo noru. Kadangi šiame straipsnyje kalbama apie asmenis, kurie kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, vien argumentas apie „bendras poros išlaidas“ savaime nebūtų toks akivaizdus kaip kartu gyvenančių asmenų atveju. Vis dėlto kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai.

Skolininko pozicijai gali būti reikšminga tai, kad pavedimuose niekada nebuvo nurodyta paskirtis „paskola“, susirašinėjimuose nebuvo kalbama apie pinigų grąžinimą, o lėšas perdavęs žmogus ilgą laiką jų neprašė grąžinti.

Todėl, pasak K. Briliūtės, tokio pobūdžio bylose teismui paprastai neužtenka vien išvysti banko išraše ilgą pavedimų sąrašą. „Esminis klausimas dažniausiai yra ne tai, ar pinigai buvo perduoti, bet tai, ar galima įrodyti, kad jie buvo perduoti su pareiga juos grąžinti. Būtent čia ir atsiskiria dovana, savanoriška finansinė parama ir civilinė prievolė“, – reziumuoja AVOCAD teisininkė.

Todėl tokiose situacijose svarbiausia yra aiškumas. Banko pavedimai, jų paskirtis, susirašinėjimai, sąskaitos, pinigų gavimo patvirtinimai ir susitarimai dėl grąžinimo gali turėti esminę reikšmę vertinant, ar buvusiam partneriui perduoti pinigai teisiškai buvo dovana, ar grąžintina skola.

Vežėjams keičiasi dienpinigių mokėjimo tvarka: ką svarbu padaryti iki spalio?

Nuo 2026 m. spalio 1 d. keičiasi komandiruojamiems darbuotojams mokamų dienpinigių mažinimo tvarka. Pokyčiai ypač aktualūs transporto ir logistikos sektoriui, kuriame komandiruotės yra kasdienė darbo organizavimo dalis. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad vežėjams šis pokytis svarbus ne vien dėl naujų formalių reikalavimų. Transporto sektoriuje dienpinigiai yra reikšminga darbo organizavimo ir darbuotojų kaštų dalis, todėl bet koks reguliavimo pasikeitimas turi tiesioginę įtaką įmonių kasdienei veiklai. „Vežėjams svarbu ne tik žinoti, kad nuo spalio keičiasi taisyklės, bet ir suprasti, kaip jos paveiks realų darbo organizavimą. Transporto sektoriuje dienpinigiai nėra pavienis administracinis klausimas – tai kasdien taikoma sistema šimtams ar net tūkstančiams reisų. Todėl dabar svarbiausia įsivertinti savo praktiką ir pasiruošti pokyčiams dar iki jiems įsigaliojant“, – sako AVOCAD vadovaujantis partneris Egidijus Langys.

AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė atkreipia dėmesį, kad iki spalio vežėjams verta ne tik susipažinti su naujomis taisyklėmis, bet ir peržiūrėti įmonėse galiojančius vidaus dokumentus bei faktinę dienpinigių nustatymo praktiką. „Dienpinigių tema vežėjams nėra nauja, tačiau praktikoje vis dar matome situacijų, kai įmonės vidaus dokumentuose paliekama pernelyg daug laisvės sprendimą priimančiam vadovui ar atsakingas asmuo. Būtent tokios neapibrėžtos taisyklės ginčo atveju gali tapti problema“, – sako V. Dubovskienė.

Iki spalio neužtenka laikytis minimalios ribos

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką darbdavys gali mokėti mažesnius nei maksimalūs Vyriausybės nustatyti dienpinigius, tačiau toks mažinimas turi būti tinkamai įtvirtintas įmonės dokumentuose.

Svarbu tai, kad vien nustatyti minimalią leidžiamą dienpinigių ribą nepakanka. Mažesni dydžiai turi būti konkretūs, o jų taikymas – pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis.

Teismų praktikoje dienpinigių mažinimas pirmiausia siejamas su jų paskirtimi – kompensuoti papildomas darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Todėl saugesni kriterijai yra tie, kurie realiai mažina tokias darbuotojo išlaidas, pavyzdžiui, darbdavio suteikiamas ar apmokamas maitinimas, apgyvendinimas ar kitos komandiruotės sąlygos.

Tuo tarpu dienpinigių dydį sieti su darbuotojo stažu, darbo kokybe, padarytais pažeidimais, žala ar kitais darbuotojo veiklos vertinimo kriterijais yra gerokai rizikingiau. „Dienpinigiai neturėtų tapti darbuotojo skatinimo ar drausminimo priemone. Jeigu mažesnis dydis nustatomas vien todėl, kad darbdavys nepatenkintas vairuotojo darbo rezultatais ar padarytu pažeidimu, kyla rizika, kad toks mažinimas bus pripažintas nepagrįstu“, – pažymi V. Dubovskienė.

Problemiška ir praktika, kai įmonės taisyklėse nustatomas platus galimų dienpinigių intervalas, o konkretų dydį jau po komandiruotės savo nuožiūra pasirenka vadovas ar atsakingas asmuo. Darbuotojui turi būti iš anksto aišku, kokio dydžio dienpinigiai jam priklausys ir nuo ko šis dydis priklauso.

Nuo spalio – paprastesnė, bet griežčiau apibrėžta sistema

 Nuo spalio 1 d. dienpinigių mažinimo sistema keičiasi. Kadangi naujosios taisyklės dar tik įsigalios, jų taikymo teismų praktikos kol kas nėra, tačiau pats priimtas reguliavimas nustato aiškesnes ribas darbdaviams.

Įmonėse, kuriose yra kolektyvinė sutartis, ir toliau bus galima susitarti dėl mažesnių dienpinigių, laikantis teisės aktuose nustatytų minimalių ribų.

Tuo tarpu įmonėms, neturinčioms kolektyvinės sutarties, svarbi taps komandiruotės trukmė. Trumpesnėms komandiruotėms dienpinigių mažinti nebus galima, o ilgesnėms bus galima taikyti sumažintą dydį, tačiau tik laikantis nustatytos minimalios ribos. „Naujoji tvarka darbdaviui tam tikra prasme bus paprastesnė, nes mažės poreikis kurti sudėtingas dienpinigių mažinimo kriterijų sistemas. Tačiau kartu atsiranda labai aiški pareiga iš anksto apsispręsti, kokio dydžio dienpinigiai bus mokami konkrečios komandiruotės metu“, – aiškina V. Dubovskienė.

Vairuotojas turės žinoti dienpinigių dydį prieš išvykdamas

Vienas svarbiausių praktinių pokyčių – darbuotojo informavimas. Jeigu darbuotojui bus mokami mažesni nei maksimalūs dienpinigiai, apie konkrečiai komandiruotei nustatytą dydį jis turės būti raštu informuotas dar prieš komandiruotės pradžią. Tai reiškia, kad vežėjams teks atsisakyti praktikos, kai vairuotojas išvyksta į reisą nežinodamas galutinio dienpinigių dydžio, o šis nustatomas vėliau, įvertinus jo darbo rezultatus ar kitas aplinkybes. Nuo spalio taip pat atsiranda atskira taisyklė labai trumpai pirmajai ar paskutinei komandiruotės dienai – tokiais atvejais bus mokama tik dalis nustatyto dienpinigių dydžio.

Langio teigimu, būtent praktinis pasirengimas šiuo metu turėtų būti svarbiausias vežėjų uždavinys. „Transporto įmonėms rugsėjis turėtų būti pasiruošimo mėnuo. Laukti pirmųjų ginčų ar tikrinimų ir tik tada keisti vidines taisykles būtų brangiausias kelias. Daug saugiau dabar įsivertinti, ar įmonės dokumentai, darbuotojų informavimo procesas ir reali praktika atitiks naują reguliavimą“, – pabrėžia AVOCAD vadovaujantis partneris.

Ką vežėjams reikėtų padaryti jau dabar?

Pasak V. Dubovskienės, rugsėjį transporto įmonėms pirmiausia reikėtų peržiūrėti galiojančias dienpinigių mokėjimo taisykles. Ypatingą dėmesį verta atkreipti į neapibrėžtas formuluotes, leidžiančias dienpinigių dydį nustatyti „darbdavio sprendimu“, atsižvelgiant į „darbo kokybę“, „padarytus pažeidimus“ ar kitus subjektyviai vertinamus kriterijus.

Kartu reikėtų pasirengti naujai nuo spalio galiosiančiai tvarkai ir numatyti paprastą mechanizmą, kaip vairuotojas prieš išvykdamas į komandiruotę bus raštu informuojamas apie jam taikomą dienpinigių dydį. „Vežėjams rekomenduotume į šį pokytį žiūrėti ne kaip į dar vieną dokumentų korekciją. Tai gera proga susitvarkyti visą dienpinigių nustatymo procesą taip, kad jis būtų vienodas, aiškus ir kuo mažiau priklausytų nuo individualaus vadybininko sprendimo. Kuo paprastesnė ir skaidresnė sistema, tuo mažesnė ginčų rizika tiek darbdaviui, tiek darbuotojui“, – sako AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Naujoji tvarka vežėjams turėtų suteikti daugiau aiškumo, tačiau kartu pareikalaus pasiruošti iš anksto. Todėl įmonėms, kurios taiko mažesnius nei maksimalius dienpinigius, rugsėjis yra tinkamas metas peržiūrėti vidaus taisykles ir pasirengti jų pakeitimams nuo spalio 1-osios.

Nepagrįsta bauda nebūtinai turi pasiekti teismą: institucija gali ją panaikinti pati

Administracinė bauda daugeliui atrodo kaip proceso pabaiga: institucija priėmė nutarimą, o žmogui lieka arba susimokėti, arba kreiptis į teismą. Tačiau praktikoje egzistuoja ir trečias kelias – pati baudą skyrusi institucija, gavusi asmens skundą ir įvertinusi jo argumentus, gali pripažinti savo klaidą bei panaikinti nepagrįstą nutarimą dar iki ginčui pasiekiant teismą.

Pasak AVOCAD advokato Dainiaus Antanaičio, ši galimybė svarbi ne tik administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, bet ir pačiai institucijai, nes leidžia išvengti nereikalingo teisminio proceso bei su juo susijusių finansinių pasekmių.

Nuo protokolo iki baudos – keli svarbūs etapai

Administracinio nusižengimo procesas paprastai prasideda pareigūnui surašius administracinio nusižengimo protokolą. Vėliau byla nagrinėjama, o administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi būti tinkamai informuotas apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Tiek surašant protokolą, tiek nagrinėjant bylą asmuo turi teisę pateikti paaiškinimus, įrodymus ir argumentus, kodėl nesutinka su jam inkriminuojamu pažeidimu. Jei institucijos jie neįtikina, priimamas nutarimas ir skiriama administracinė nuobauda. „Baudos skyrimas neturėtų būti formalus paskutinis procedūros žingsnis. Institucija, priimdama nutarimą, turi būti įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes ir turėti pakankamą pagrindą konstatuoti pažeidimą. Priešingu atveju klaidingas sprendimas gali reikšti ne tik jo panaikinimą teisme, bet ir papildomas išlaidas valstybei“, – sako AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Laimėjus bylą, galima reikalauti atlyginti teismo išlaidas. Gavęs nutarimą asmuo iš esmės turi dvi pagrindines galimybes – sutikti su paskirta nuobauda arba ją skųsti. Jeigu ginčas pasiekia teismą ir asmeniui pavyksta įrodyti, kad administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu turi būti nutraukta, atsiranda ir teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš valstybės. Todėl, D. Antanaičio teigimu, institucijos sprendimas tęsti ginčą net ir tuomet, kai skunde pateikti argumentai atskleidžia akivaizdžius pirminio nutarimo trūkumus, gali turėti konkrečią finansinę kainą. „Jeigu institucija mato, kad jos sprendimas buvo nepagrįstas, nėra racionalu vien dėl formalumo laukti, kol tą patį pasakys teismas. Teisminis procesas kainuoja laiką ir pinigus ne tik žmogui, bet galiausiai ir valstybei“, – pažymi advokatas.

Institucija gali savo klaidą ištaisyti pati

Svarbi detalė – skundas dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teismui pateikiamas per nutarimą priėmusią instituciją.

Būtent šiame etape institucija turi galimybę dar kartą įvertinti savo sprendimą ir asmens pateiktus argumentus. „Gavusi skundą institucija neprivalo automatiškai jo persiųsti teismui ir laukti teisėjo verdikto. Jeigu skundo argumentai pagrįsti, institucija turi galimybę pati panaikinti savo priimtą nutarimą. Kitaip tariant, teisės aktai suteikia galimybę klaidą ištaisyti dar iki teisminio proceso“, – aiškina D. Antanaitis.

Jeigu institucija su skundu nesutinka, jis perduodamas nagrinėti teismui. Tačiau jeigu pripažįstama, kad bauda buvo paskirta nepagrįstai, klaida gali būti ištaisyta gerokai paprasčiau.

 Pripažinti klaidą gali būti pigiau nei ją ginti teisme

 Antanaičio vertinimu, tokia procedūra turėtų skatinti institucijas į gautus skundus žiūrėti ne kaip į formalų dokumentą, kurį tereikia persiųsti teismui, bet kaip į realią galimybę dar kartą patikrinti savo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. „Institucija, supratusi, kad baudą skyrė nepagrįstai, gali pati ištaisyti savo klaidą – be teisminio proceso. Tai ne tik greičiau žmogui, bet ir racionaliau pačiai valstybei: išvengiama nereikalingo bylinėjimosi ir galimos pareigos atlyginti asmens patirtas teismo išlaidas“, – reziumuoja AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis. Kartais geriausias institucijos sprendimas yra ne bet kokia kaina ginti jau priimtą nutarimą, o laiku pripažinti, kad jis buvo nepagrįstas, ir klaidą ištaisyti dar prieš jai tampant teisminiu ginču.

Bilieto aktyvavimas, kontrolė ir keleivio atsakomybė: ką svarbu žinoti keliaujant Vilniaus viešuoju transportu?

Viešojo transporto bilietą Vilniuje šiandien galima įsigyti vos per kelias akimirkas – mobiliąja programėle, bekontakte banko kortele ar kitu keleivio pasirinktu būdu. Tačiau vien bilieto įsigijimas ne visais atvejais reiškia, kad keleivis keliauja teisėtai. Priklausomai nuo bilieto įsigijimo būdo, reikšmingos tampa jo aktyvavimo aplinkybės, galiojimo pradžios momentas, nustatyta galiojimo trukmė ir keleivio veiksmai kelionės metu.

Praktika rodo, kad į situacijas, kai už kelionę tenka susimokėti baudą, keleiviai neretai patenka ne dėl siekio išvengti bilieto įsigijimo, bet dėl to, kad nežino arba netinkamai supranta taikomą reguliavimą – kuris momentas laikomas kontrolės pradžia, ar persėdant į kitą transporto priemonę būtina įsigyti naują bilietą ir kaip vertinama situacija, kai 30 minučių trukmės bilieto nepakanka kelionei užbaigti dėl eismo spūsčių ar kitų nuo keleivio nepriklausančių aplinkybių. „Viešojo transporto bilietų sistema keleiviui iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprasta – įsigijai bilietą ir važiuoji. Vis dėlto teisiniu požiūriu svarbus ne tik pats bilieto įsigijimo faktas. Reikšmę turi ir tai, ar bilietas tinkamai bei laiku aktyvuotas, ar jis vis dar galioja kontrolės momentu, o naudojantis lengvata – ar keleivis gali pagrįsti teisę į ją. Būtent šios aplinkybės praktikoje gali lemti, ar keleivio kelionė bus laikoma teisėta“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Kur keleiviui ieškoti aktualios informacijos?

Visi asmenys, besinaudojantys viešuoju transportu Vilniaus mieste, pirmiausia turėtų susipažinti su viešojo transporto naudojimosi taisyklėmis, kad tinkamai suprastų savo teises ir pareigas bei galėtų jų laikytis kelionės metu.

Aktualūs teisės aktai ir kiti keleivių vežimą bei keleivių kontrolę reglamentuojantys dokumentai visuomenei prieinami JUDU interneto svetainės skiltyje „Teisės aktai“. Joje galima rasti, pavyzdžiui, Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus miesto savivaldybės viešuoju transportu taisykles, naudojimosi „m.Ticket“ programėle taisykles, JUDU (Vilniečio) kortelės, elektroninių ir popierinių bilietų įsigijimo ir (ar) e. piniginėje esančių lėšų naudojimo ir grąžinimo tvarkos aprašą bei kitus dokumentus.

Be teisės aktų, keleiviams naudinga susipažinti ir su JUDU dažnai užduodamų klausimų (DUK) skiltimi, kurioje pateikiami atsakymai į daugelį konkrečių klausimų dėl bilietų įsigijimo, aktyvavimo, galiojimo, persėdimo, lengvatų ir keleivių kontrolės. Nors DUK nėra teisės aktas, ši informacija padeda geriau suprasti praktinį galiojančių taisyklių taikymą. „Keleiviui tikrai nebūtina mintinai žinoti visų teisės aktų, tačiau prieš naudojantis konkrečiu bilieto tipu verta žinoti pagrindines jo naudojimo sąlygas. Ypač tai aktualu naudojantis mobiliąja programėle, lengvatiniais bilietais ar planuojant ilgesnę kelionę su persėdimais. JUDU skelbiamos taisyklės ir praktiniai paaiškinimai leidžia iš anksto pasitikrinti, kaip konkrečioje situacijoje reikėtų elgtis“, – pažymi S. Mickienė.

Bilieto aktyvavimas ir keleivių kontrolės pradžia

Viena iš situacijų, dėl kurių keleiviams gali kilti ginčų su kontrolę atliekančiais specialistais, yra netinkamas arba per vėlyvas bilieto aktyvavimas.

Pagal Vilniaus miesto viešojo transporto taisykles keleivių kontrolės pradžia siejama ne su momentu, kai kontrolierius įlipa į transporto priemonę ar prieina prie konkretaus keleivio, siekdamas patikrinti jo bilietą. Keleivių kontrolė prasideda tada, kai transporto priemonė privažiuoja stotelės, kurioje vykdoma kontrolė, įvažą arba stotelę be įvažos ir vairuotojas ar kitas įgaliotas asmuo užblokuoja transporto priemonėje įdiegtus komposterius.

Todėl kiekvienas keleivis, vos tik įlipęs į transporto priemonę ir kol dar nėra privažiavęs kitos stotelės, kurioje gali būti atliekami kontrolės veiksmai, jeigu neturi galiojančio bilieto, privalo jį nedelsdamas įsigyti ir tinkamai aktyvuoti. Bilietas turi būti aktyvuotas iki keleivių kontrolės pradžios, kad šiuo momentu keleivis būtų laikomas turinčiu galiojantį bilietą.„Svarbu suprasti, kad kontrolės pradžia nėra momentas, kai keleivis pamato kontrolierių ar kai kontrolierius prieina patikrinti konkretaus bilieto. Taisyklėse šis momentas apibrėžtas kitaip – jis siejamas su transporto priemonės privažiavimu prie stotelės, kurioje vykdoma kontrolė, ir komposterių užblokavimu. Todėl bilieto aktyvavimas tik pamačius kontrolierių gali būti per vėlyvas“, – atkreipia dėmesį AVOCAD vyresnioji teisininkė.

Bilieto aktyvavimo būdas priklauso nuo to, kokiu būdu jis įsigytas.

Naudojantis JUDU / Vilniečio kortele, ją reikia priliesti prie komposterio, pasirinkti norimą aktyvuoti bilietą, o tuomet kortelę priliesti dar kartą ir taip patvirtinti pasirinkimą. Jei kortelėje yra skirtingų rūšių bilietų, komposteris leidžia pasirinkti, kurį bilietą aktyvuoti.

Mobiliąja programėle įsigytas elektroninis bilietas aktyvuojamas pačioje programėlėje, atliekant aktyvavimo veiksmą. Aktyvavimo procesas užtrunka 15 sekundžių, todėl bilietas nelaikomas galiojančiu tol, kol aktyvavimo procesas nėra baigtas ir programėlėje nėra patvirtinta, kad bilietas aktyvuotas. „Šios 15 sekundžių gali atrodyti kaip nereikšminga techninė detalė, tačiau kontrolės atveju jos gali tapti labai svarbios. Keleivis, pasirinkęs mobiliąją programėlę, aktyvavimo veiksmą turėtų pradėti nedelsdamas, vos tik įlipęs į transporto priemonę. Bilietas laikomas aktyvuotu tik pasibaigus aktyvavimo procesui, todėl nereikėtų laukti kitos stotelės ar kontrolierių pasirodymo“, – aiškina S. Mickienė.

Atskiras būdas – bekontaktė banko kortelė. Ja Vilniaus viešajame transporte galima įsigyti 60 minučių bilietą, kuriam lengvatos šiuo metu netaikomos. Bilietas įsigyjamas komposteryje priglaudus fizinę banko kortelę arba naudojantis telefonu ar laikrodžiu, kuriame įdiegta atitinkama mokėjimo priemonė. Sėkmingą pirkimą patvirtina komposterio ekrane rodomas patvirtinimas ir garsinis signalas.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai keleivis, įlipęs į viešojo transporto priemonę, pamiršta aktyvuoti bilietą ir tai padaro tik, pavyzdžiui, pastebėjęs įlipantį kontrolierių. Tokiu atveju vien tai, kad kontrolieriui tikrinant keleivį bilietas jau yra aktyvuotas, savaime nereiškia, kad kontrolės pradžios momentu keleivis turėjo galiojantį bilietą.

Vertinama, kada bilietas faktiškai buvo aktyvuotas ir ar tai įvyko iki keleivių kontrolės pradžios, t. y. iki tol, kol transporto priemonė privažiavo stotelę, kurioje kontrolieriai vykdo keleivių kontrolę, ir vairuotojas ar kitas įgaliotas asmuo užblokavo komposterius.

Jeigu nustatoma, kad bilietas buvo aktyvuotas jau po kontrolės pradžios momento, laikoma, kad kontrolės pradžios momentu keleivis galiojančio bilieto neturėjo. Tokiu atveju vėlesnis bilieto aktyvavimas šios aplinkybės nepakeičia.„Kitaip tariant, kontrolės metu vertinama ne vien tai, ką kontrolierius mato keleivio telefone tikrinimo sekundę, bet ir tai, kada bilietas faktiškai tapo galiojantis. Jeigu jis aktyvuotas jau prasidėjus kontrolei, vėlesnis aktyvavimas nepanaikina fakto, kad kontrolės pradžios momentu galiojančio bilieto nebuvo“, – pabrėžia teisininkė.

Vis dėlto, nustačius, kad kontrolės pradžios momentu keleivis nebuvo tinkamai aktyvavęs bilieto, jam gali būti sudaryta galimybė išvengti administracinės atsakomybės kontrolės metu įsigyjant kontrolės bilietą. Kontrolės bilietas skirtas atvejams, kai kontrolės metu nustatoma, jog keleivis keliauja be tinkamai pažymėto ar aktyvuoto bilieto.

Kontrolės bilietas kainuoja 15 Eur, už jį galima atsiskaityti tik negrynaisiais pinigais – banko kortele. Įsigytas bilietas galioja dvi valandas nuo jo įsigijimo momento, keleiviui nereikalaujant išlipti iš transporto priemonės.

Jeigu keleivis neturi galimybės už kontrolės bilietą atsiskaityti negrynaisiais pinigais, kontrolierius turi teisę tokį keleivį išlaipinti iš transporto priemonės ir teisės aktų nustatyta tvarka surašyti administracinio nusižengimo protokolą dėl važiavimo be bilieto. Tokiu atveju keleiviui taikoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 446 straipsnio 4 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė – bauda nuo 16 iki 30 eurų.

Lengvatinis bilietas: vien teisės į lengvatą nepakanka

Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas nustato asmenų kategorijas, kurioms suteikiama teisė viešuoju transportu naudotis lengvatinėmis sąlygomis ir įsigyti važiavimo bilietus su nustatyto dydžio nuolaida. Tarp tokių asmenų yra mokiniai ir studentai, asmenys su negalia, tam tikrą amžių sukakę asmenys, juos lydintys asmenys bei kitos įstatyme nurodytos asmenų grupės. Tačiau vien priklausymo vienai iš šių kategorijų nepakanka. Pasinaudoti transporto lengvata keleivis gali tik turėdamas galiojantį dokumentą, patvirtinantį jo teisę į atitinkamą lengvatą, ir kontrolieriui pareikalavus jį pateikdamas.

„Čia svarbu atskirti du dalykus – faktinę žmogaus teisę į lengvatą ir galimybę ją įrodyti kontrolės metu. Pavyzdžiui, keleivis iš tiesų gali būti studentas ir turėti teisę į lengvatinį bilietą, tačiau kontrolės metu jis turi gebėti šią teisę patvirtinti nustatytu dokumentu. Vien paaiškinimo, kad dokumentas liko namuose, nepakanka“, – sako S. Mickienė. Jeigu keleivis tokio dokumento neturi, pavyzdžiui, jį pamiršo namuose, jis negali tinkamai pagrįsti savo teisės naudotis lengvatiniu bilietu kontrolės metu. Tokiu atveju gali būti taikoma ANK 446 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė. Kai keleivis iš tikrųjų turi objektyvią teisę į lengvatą ir yra įsigijęs atitinkamą bilietą, tačiau patikros metu nepateikia tai įrodančio dokumento, jo veika kvalifikuojama pagal ANK 446 straipsnio 2 dalį, numatančią švelnesnę baudą – nuo 10 iki 14 eurų.

Kai asmuo apskritai neturi teisės į jokią lengvatą, tačiau važiuoja su lengvatiniu bilietu, jo veika prilyginama važiavimui be bilieto pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį. Už tai numatyta griežtesnė piniginė bauda – nuo 16 iki 30 eurų.„Šių situacijų nereikėtų sutapatinti. Viena yra turėti teisę į lengvatą, tačiau kontrolės metu nepateikti ją patvirtinančio dokumento, ir visai kas kita – apskritai neturint teisės į lengvatą sąmoningai naudotis lengvatiniu bilietu. Atitinkamai skiriasi ir teisės aktuose numatyta atsakomybė“, – paaiškina AVOCAD teisininkė.

Lengvatinis bilietas studentams: ką svarbu žinoti?

Studentams, atitinkantiems Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyme nustatytas sąlygas, Vilniaus viešajame transporte taikoma 80 proc. nuolaida vienkartiniams ir terminuotiems bilietams.

Teisę į šią lengvatą turi aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių piliečiai arba jų šeimos nariai ir studijuoja Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą.

Tačiau teisės į transporto lengvatą turėjimas savaime nėra pakankamas pagrindas kelionės metu naudotis lengvatiniu bilietu. Keleivis, įsigijęs ir aktyvavęs lengvatinį bilietą, privalo turėti galiojantį dokumentą, patvirtinantį jo teisę į atitinkamą transporto lengvatą, ir keleivių kontrolės metu, kontrolieriui pareikalavus, jį pateikti.

Studentams teisę į lengvatą gali patvirtinti mokyklos ar universiteto išduotas studento pažymėjimas arba galiojanti ISIC kortelė, jeigu atitinkama mokymo įstaiga yra įsikūrusi Europos Sąjungoje.

Praktikoje aktualus ir naujai studijas pradedančių studentų atvejis, kai studento pažymėjimas dar nėra išduotas. Vien tai, kad studentas dar neturi studento pažymėjimo, savaime neužkerta kelio naudotis studentams taikoma transporto lengvata. Paprastai iki spalio 1 d. pakanka turėti mokymo įstaigos išduotą pažymą, patvirtinančią studento statusą, ir ją pateikti keleivių kontrolės metu.

„Tai ypač aktualu prasidėjus naujiems mokslo metams. Pirmakursis gali būti teisėtai priimtas studijuoti, tačiau dar neturėti pagaminto studento pažymėjimo. Tokiu atveju svarbu iš anksto pasirūpinti mokymo įstaigos pažyma, kuri kontrolės metu leistų patvirtinti studento statusą. Taigi svarbus ne vien pats studento statusas, bet ir galimybė jį tinkamai įrodyti“, – atkreipia dėmesį S. Mickienė.

Jeigu studentas faktiškai turi teisę į transporto lengvatą, tačiau kontrolės metu nepateikia šią teisę patvirtinančio dokumento, jam gali būti taikoma ANK 446 straipsnio 2 dalyje nustatyta bauda nuo 10 iki 14 eurų.

Bilieto galiojimo trukmė – ne kelionės trukmė

Dar viena dažna klaidinga prielaida – kad laiku įsigytas ir aktyvuotas bilietas galioja iki kelionės pabaigos, net jeigu pati kelionė trunka ilgiau, nei nustatyta bilieto galiojimo trukmė. Tačiau bilieto galiojimo laikas nėra siejamas su keleivio kelionės trukme. Jis skaičiuojamas nuo bilieto aktyvavimo momento ir priklauso nuo pasirinktos bilieto rūšies. Pavyzdžiui, 30 minučių bilietas galioja 30 minučių nuo jo aktyvavimo momento, o 60 minučių bilietas – 60 minučių. „Keleiviai kartais natūraliai tikisi, kad jeigu į transporto priemonę įlipo turėdami galiojantį bilietą, galės su juo nuvažiuoti iki galutinės stotelės. Tačiau taisyklės veikia kitaip – bilietas galioja konkrečiai nustatytą laiką. Todėl net ir tuomet, kai kelionė užsitęsia dėl spūsčių ar kitų nuo keleivio nepriklausančių aplinkybių, pasibaigus bilieto galiojimo laikui reikia įsigyti ir aktyvuoti naują bilietą“, – aiškina S. Mickienė.

Taigi, jeigu kelionė dėl transporto spūsčių ar kitų priežasčių užsitęsia ilgiau ir bilieto galiojimo laikas baigiasi keleiviui dar nepasiekus galutinės stotelės, vien tai, kad bilietas buvo laiku įsigytas ir aktyvuotas, nesuteikia teisės toliau keliauti. Tokiu atveju keleivis, norėdamas tęsti kelionę, turi įsigyti ir tinkamai aktyvuoti naują bilietą. Kita vertus, bilieto galiojimo trukmė nėra siejama su konkrečia transporto priemone. Pavyzdžiui, 60 minučių bilietą aktyvavęs keleivis gali per šį laiką persėsti iš vieno autobuso ar troleibuso į kitą ir toliau naudotis tuo pačiu bilietu, jeigu jo galiojimo laikas nėra pasibaigęs.

„Persėdimas savaime nereiškia, kad reikia pirkti naują bilietą. Jeigu turimas 30 ar 60 minučių bilietas vis dar galioja, keleivis jo galiojimo laikotarpiu gali persėsti į kitą autobusą ar troleibusą. Esminis kriterijus yra ne transporto priemonių skaičius, o tai, ar bilieto galiojimo laikas nėra pasibaigęs“, – pabrėžia teisininkė.

Ką svarbiausia prisiminti keleiviui?

Apibendrindama S. Mickienė išskiria keletą praktiniu požiūriu svarbiausių taisyklių, kurias keleiviams verta prisiminti:

  1. Bilietą reikia ne tik įsigyti, bet ir tinkamai aktyvuoti. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai naudojama mobilioji programėlė, nes bilieto aktyvavimas nėra momentinis – po aktyvavimo patvirtinimo turi praeiti 15 sekundžių. Tik tuomet laikoma, kad bilietas yra aktyvuotas, o asmuo turi galiojantį kelionės bilietą.
  2. Kontrolės pradžia nėra momentas, kai kontrolierius prieina prie keleivio. Kontrolės pradžia siejama su transporto priemonės privažiavimu prie atitinkamos stotelės ir komposterių užblokavimu, o ne su momentu, kai kontrolierius fiziškai įlipa į transporto priemonę ar prieina prie konkretaus tikrinamo keleivio. Todėl bilietas turi būti įsigytas ir aktyvuotas dar iki transporto priemonės privažiavimo prie stotelės, kurioje bus atliekami patikros veiksmai, ir komposterių užblokavimo.
  3. Naudojantis lengvatiniu bilietu būtina turėti teisę į lengvatą patvirtinantį dokumentą. Teisę į konkrečią lengvatą turintis keleivis kontrolės metu, kontrolieriui pareikalavus, turi pateikti šį faktą patvirtinantį dokumentą. Tokio dokumento neturint ar jo nepateikus gali tekti sumokėti baudą.
  4. Persėdant į kitą transporto priemonę naujo bilieto pirkti nebūtina, jeigu turimas bilietas vis dar galioja. 30 ir 60 minučių bilietai leidžia jų galiojimo metu neribotai persėsti į kitą autobusą ar troleibusą, todėl vien persėdimas į kitą transporto priemonę savaime nereiškia, kad reikia pirkti naują bilietą.
  5. Bilieto galiojimo laikas nesiejamas su faktine kelionės trukme. Keleivis turi įvertinti bilieto galiojimo terminą – joks tolerancijos laikotarpis nėra taikomas. Pasibaigus nustatytam galiojimo laikui, keleivis nebegali remtis tuo pačiu bilietu vien dėl to, kad kelionė objektyviai užsitęsė ne dėl paties keleivio kaltės ar nuo jo priklausančių priežasčių. Tokiu atveju būtina įsigyti ir aktyvuoti naują bilietą.

„Didžioji dalis tokių situacijų kyla ne dėl sąmoningo keleivių siekio važiuoti be bilieto, o dėl praktinių taisyklių nežinojimo. Todėl paprasčiausias būdas išvengti nemalonaus ginčo kontrolės metu – bilietą aktyvuoti iš karto įlipus, stebėti jo galiojimo laiką, o naudojantis lengvata visada turėti ją patvirtinantį dokumentą“, – apibendrina AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Darbuotojas padarė įmonei žalos: kada darbdavys gali reikalauti ją atlyginti?

Sugadinta įmonės įranga, dėl darbuotojo klaidos patirti finansiniai nuostoliai, prarastas klientas ar atskleista konfidenciali informacija – situacijų, kai darbuotojo veiksmai verslui gali kainuoti realius pinigus, pasitaiko įvairių. Tačiau net ir tuomet, kai darbuotojo kaltė atrodo akivaizdi, darbdavys ne visada gali pareikalauti atlyginti visą patirtą žalą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas atkreipia dėmesį, kad darbo teisėje darbuotojo materialinė atsakomybė yra sąmoningai ribojama, todėl vien fakto, kad įmonė patyrė nuostolių, nepakanka. „Versle natūraliai gali kilti požiūris: jeigu darbuotojo klaida įmonei kainavo, darbuotojas turi šiuos nuostolius ir padengti. Tačiau teisiškai situacija nėra tokia paprasta. Darbdaviui tenka pareiga įrodyti ne tik pačią žalą, bet ir darbuotojo neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir atsiradusių nuostolių“, – sako teisininkas.

Vien nuostolių neužtenka

Darbo kodeksas numato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti dėl savo kalto darbo pareigų pažeidimo kitai šaliai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Praktikoje žalos atsiradimo situacijos gali būti labai skirtingos: darbuotojas gali sugadinti jam perduotą darbo įrangą, nesilaikyti darbo saugos ar kitų privalomų taisyklių, savo veiksmais sukelti finansinių nuostolių ar pakenkti darbdavio reputacijai. Tačiau tam, kad darbuotojui atsirastų pareiga atlyginti žalą, turi būti nustatyta visa atsakomybės sąlygų visuma. Pirmiausia darbdavys turi būti realiai patyręs žalą – ją gali sudaryti tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek negautos pajamos. Taip pat turi būti nustatyti neteisėti darbuotojo veiksmai ar neveikimas. Pavyzdžiui, darbuotojas galėjo pažeisti darbo tvarkos, saugos reikalavimus, pareigybės taisykles ar konkrečiai profesijai teisės aktuose nustatytas pareigas.

Būtinas ir priežastinis ryšys – darbdavio patirti nuostoliai turi būti konkretaus darbuotojo pažeidimo pasekmė. Galiausiai turi būti nustatyta darbuotojo kaltė.

Be to, žala turi būti susijusi būtent su darbo santykiais ir darbuotojo darbo veikla. Jeigu ji atsirado ne darbuotojui vykdant darbo funkcijas, jos atlyginimui gali būti taikomos jau ne Darbo kodekso, o kitos teisės normos.

„Svarbiausia darbdaviams suprasti, kad darbuotojo atsakomybė nėra preziumuojama vien todėl, kad įmonė patyrė nuostolį. Visas būtinas atsakomybės sąlygas turi įrodyti žalą atlyginti reikalaujantis darbdavys. Jei bent vienos iš jų nėra, reikalavimas darbuotojui gali būti nepagrįstas“, – pabrėžia R. Puodžiūnas.

Net ir įrodžius darbuotojo kaltę, visos sumos atgauti gali nepavykti

Dar viena verslui svarbi aplinkybė – Darbo kodeksas riboja darbuotojo atlygintinos turtinės žalos dydį. Pagal bendrąją taisyklę darbuotojas privalo atlyginti padarytą turtinę žalą, tačiau ne daugiau kaip trijų savo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Jeigu nustatoma, kad žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, ši riba padidėja iki šešių vidutinių darbo užmokesčių.

Didelis neatsargumas suprantamas kaip itin ryškus rūpestingumo trūkumas – kai žmogus nesilaiko net tokio atsargumo, kuris konkrečiomis aplinkybėmis yra akivaizdžiai būtinas. „Tai reiškia, kad net ir tais atvejais, kai darbuotojo veiksmai įmonei sukėlė gerokai didesnių finansinių nuostolių, darbdavys automatiškai neįgyja teisės visą šią sumą išieškoti iš darbuotojo. Įstatymų leidėjas sąmoningai nustato atsakomybės ribas, nes darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis žmogaus pragyvenimo šaltinis“, – aiškina AVOCAD teisininkas.

Kada darbuotojui gali tekti atlyginti visą žalą?

Vis dėlto darbuotojo atsakomybės ribojimas nėra absoliutus. Darbo kodeksas numato konkrečius atvejus, kai darbuotojui gali tekti atlyginti visą darbdavio patirtą žalą. Visiško žalos atlyginimo gali būti reikalaujama, kai žala padaryta tyčia arba darbuotojo veikla turi nusikaltimo požymių. Tokia pati taisyklė taikoma, kai žalą padaro neblaivus ar nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų apsvaigęs darbuotojas.

Visą žalą taip pat gali tekti atlyginti pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją ar susitarimą dėl nekonkuravimo, darbdaviui padarius neturtinę žalą arba tais atvejais, kai visiškas žalos atlyginimas numatytas kolektyvinėje sutartyje. „Būtent šiose situacijose finansinės pasekmės darbuotojui gali būti gerokai rimtesnės. Pavyzdžiui, sąmoningas konfidencialios verslo informacijos atskleidimas konkurentui gali sukelti šimtatūkstantinius nuostolius, ir įprastas trijų ar šešių vidutinių darbo užmokesčių ribojimas tokiu atveju nebūtinai apsaugos darbuotoją“, – pažymi R. Puodžiūnas.

Jei darbuotojas žalą padarė klientui, pirmiausia atsakyti gali tekti įmonei

Verslui aktualios ir situacijos, kai darbuotojo veiksmais žala padaroma ne pačiam darbdaviui, o klientui, partneriui ar kitam trečiajam asmeniui. Tokiu atveju žalą nukentėjusiam asmeniui paprastai privalo atlyginti darbdavys. Tačiau atlyginęs darbuotojo padarytą žalą darbdavys gali įgyti atgręžtinio reikalavimo teisę į dėl žalos atsiradimo kaltą darbuotoją. Ir tokiu atveju vertinamos Darbo kodekse nustatytos darbuotojo atsakomybės sąlygos bei ribos.„Darbdaviams tai ypač aktualu veiklose, kuriose darbuotojai tiesiogiai dirba su klientų turtu, valdo transporto priemones, priima finansinius sprendimus ar atlieka kitus veiksmus, dėl kurių klaidos nuostoliai pirmiausia gali tekti pačiai įmonei. Todėl svarbu ne tik tinkamai reglamentuoti darbuotojų pareigas, bet ir užtikrinti, kad darbo procesai, atsakomybės bei vidinės taisyklės būtų aiškiai dokumentuoti“, – sako AVOCAD teisininkas R. Puodžiūnas.

Darbdavys negali tiesiog nuspręsti išskaičiuoti visų nuostolių iš algos

Praktikoje svarbus ir žalos išieškojimo klausimas. Darbuotojas ir darbdavys pirmiausia gali gera valia susitarti dėl žalos atlyginimo dydžio, tvarkos bei terminų. Tam tikrais atvejais darbdavys gali priimti rašytinį nurodymą išskaičiuoti žalą iš darbuotojo darbo užmokesčio, tačiau tokiai procedūrai Darbo kodeksas taip pat nustato konkrečius apribojimus. Jei ginčo susitarimu išspręsti nepavyksta arba reikalaujama didesnės sumos, darbdaviui gali tekti kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Todėl vien tai, kad darbdavys apskaičiavo darbuotojo padarytus nuostolius, savaime nesuteikia teisės visą jų sumą vienašališkai išskaičiuoti iš darbuotojo atlyginimo.

„Darbdaviams rekomenduočiau vengti principo „pirma išskaičiuosime, paskui aiškinsimės“. Prieš priimant sprendimą dėl žalos išieškojimo būtina įvertinti tiek darbuotojo atsakomybės pagrindą, tiek jos ribas, tiek pačią išieškojimo procedūrą. Procedūrinė klaida gali lemti papildomą darbo ginčą net ir tuomet, kai darbuotojas iš tiesų prisidėjo prie žalos atsiradimo“, – atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkas.

Pasak R. Puodžiūno, Darbo kodekse įtvirtinti ribojimai nereiškia, kad darbuotojas gali išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Jais siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp darbdavio teisės susigrąžinti dėl darbuotojo kaltės patirtus nuostolius ir darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, apsaugos. „Kiekvieną tokį atvejį reikia vertinti individualiai. Įmonei patyrus didesnę žalą, prieš reiškiant reikalavimą darbuotojui verta pirmiausia surinkti įrodymus, tiksliai apskaičiuoti nuostolius ir įvertinti, kokia atsakomybės riba konkrečiu atveju taikoma. O darbuotojui, gavusiam reikalavimą atlyginti didelę sumą, verta patikrinti, ar darbdavio reikalavimas iš tiesų atitinka Darbo kodekso nustatytas sąlygas“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Kai verslo nesėkmė palieka šimtus klientų be pinigų: kur prasideda vadovo atsakomybė?

Lietuvoje viešai paaiškėjusi istorija apie staiga veiklą nutraukusius devynis durų salonus ir šimtus klientų, likusių ne tik be užsakytų prekių, bet ir be sumokėtų avansų, kelia klausimų ne vien apie verslo riziką. Ji primena ir apie ribą, nuo kurios įmonės finansiniai sunkumai gali tapti jos vadovo teisinės atsakomybės klausimu.

Duris iš trijų tarpusavyje susijusių bendrovių užsisakę klientai buvo sumokėję nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų siekiančius avansus. Liepos pabaigoje visos trys bendrovės pranešė apie finansinius sunkumus ir nemokumą. Nukentėjusiųjų gali būti keli šimtai, dalis jų dėl susiklosčiusios situacijos jau kreipėsi į atsakingas institucijas.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad tokiose situacijose labai svarbu atskirti paprastą verslo nesėkmę nuo veiksmų, kurių vadovas imasi jau žinodamas apie kritinę bendrovės finansinę būklę. „Verslas savaime yra rizikinga veikla. Įmonė gali prarasti klientus, susidurti su tiekimo problemomis, patirti nuostolių ar galiausiai tapti nemoki. Vien faktas, kad verslas žlugo ir neatsiskaitė su kreditoriais, savaime nereiškia asmeninės vadovo atsakomybės. Tačiau situacija iš esmės keičiasi tuomet, kai vadovas žino arba turi žinoti, kad įmonė nebegalės vykdyti prisiimamų įsipareigojimų, tačiau toliau sudaro naujas sutartis ir priima klientų pinigus“, – sako E. Langys.

Vadovo pareiga – ne tik auginti verslą, bet ir laiku įvertinti jo būklę

Įmonės vadovo atsakomybė neapsiriboja kasdieniu veiklos organizavimu ar verslo rezultatų siekimu. Vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus bendrovei, tinkamai valdyti jos turtą, vengti interesų konfliktų ir priimdamas sprendimus atsižvelgti į realią įmonės finansinę padėtį. Šios pareigos tampa ypač svarbios bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais. Vadovas turi vertinti, ar įmonė pajėgi laiku vykdyti savo prievoles, ar jos įsipareigojimai nėra didinami nepagrįstai ir ar naujai sudaromos sutartys iš tiesų galės būti įvykdytos.

Pasak E. Langio, praktikoje vadovas negali apsiriboti argumentu, kad tikėjosi, jog situacija pagerės. „Vadovas turi nuolat suprasti realią įmonės finansinę padėtį – kokie yra jos įsipareigojimai, kiek ji turi turto, kokie mokėjimai vėluoja, ar egzistuoja realios galimybės vykdyti naujai prisiimamus įsipareigojimus. Artėjant nemokumui vadovo sprendimai vertinami gerokai atidžiau. Ypač tuomet, kai toliau priimami nauji užsakymai ir avansai, nors objektyvios galimybės įvykdyti sutartis jau gali būti labai abejotinos“, – pažymi advokatas.

Vadovo civilinės atsakomybės klausimas gali kilti, jeigu jis laiku nereaguoja į įmonės nemokumą, nepagrįstai didina bendrovės įsipareigojimus, sudaro bendrovei ar jos kreditoriams žalingus sandorius, teikia klaidinančią informaciją ar kitais neteisėtais veiksmais padaro žalą bendrovei arba jos kreditoriams. Tam tikrais atvejais gali būti vertinama ir tiesioginė vadovo atsakomybė konkretiems kreditoriams. Tam reikšmingos gali būti aplinkybės, ar vadovas savo veiksmais konkrečius klientus klaidino, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, skatino juos sudaryti sutartis ar sumokėti avansus, nors jau žinojo apie aplinkybes, dėl kurių įsipareigojimų įvykdymas buvo itin abejotinas.

Kada finansiniai sunkumai gali peržengti civilinės atsakomybės ribas?

Šiuo atveju viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių yra tai, kad užsakymus ir klientų avansus priiminėjo trys tarpusavyje susijusios bendrovės, kurios apie nemokumą pranešė beveik tuo pačiu metu. Todėl vertinant situaciją svarbus tampa ne tik pats nemokumo faktas, bet ir tai, kada realiai tapo aišku, kad įmonės nebegalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir kas tuo metu buvo žinoma jų vadovams. E. Langio vertinimu, būtent įvykių chronologija tokiose situacijose tampa itin reikšminga. „Esminis klausimas būtų labai paprastas: ką įmonių vadovai žinojo apie bendrovių finansinę padėtį tuo metu, kai iš žmonių dar buvo priimami nauji užsakymai ir pinigai? Jeigu būtų nustatyta, kad avansai buvo priimami jau žinant, jog užsakymų įvykdyti realiai nebebus galimybės, tai nebebūtų vien nesėkmingo verslo istorija. Tokios aplinkybės gali būti vertinamos ir galimo sukčiavimo požymių kontekste. Tačiau tai nustatyti gali tik ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos ir teismas, įvertinę konkrečius įrodymus, pinigų judėjimą, užsakymų priėmimo laiką bei faktinę įmonių finansinę būklę“, – pabrėžia E. Langys.

Vien neįvykdyta sutartis, negrąžintas avansas ar bankrutavusi įmonė savaime dar nereiškia sukčiavimo. Tokiam vertinimui svarbu nustatyti, kokia buvo asmenų tyčia pinigų priėmimo metu, ar klientams buvo teikiama klaidinanti informacija ir ar priimant jų pinigus buvo realiai ketinama bei įmanoma įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. „Verslo vadovams tai turėtų būti labai aiškus priminimas: kai įmonė artėja prie ribos, už kurios nebegalės vykdyti įsipareigojimų, sprendimas toliau finansuoti veiklą naujų klientų avansais gali sukelti visiškai kitokias teisines pasekmes nei paprasta verslo nesėkmė. Viltis, kad rytoj situacija pagerės, nepakeičia vadovo pareigos šiandien elgtis atsakingai“, – sako E. Langys.

Bankrotas vartotojui gali reikšti, kad pinigų susigrąžinti nepavyks

Didžiausia tokios situacijos problema vartotojui – net ir turint visiškai pagrįstą reikalavimą grąžinti sumokėtą avansą, tai dar nereiškia, kad pinigai faktiškai bus atgauti.

Nemokumo procese klientas tampa vienu iš bendrovės kreditorių. Jeigu bendrovės turto nepakanka visiems jos įsipareigojimams padengti, galimybės atgauti visą sumokėtą avansą gali būti labai ribotos.

Dar sudėtingesnė situacija, kai vartotojas patiria papildomų išlaidų: išmontuoja senas duris, užsako kitus darbus, samdo meistrus, keičia remonto ar statybų grafiką, o vėliau turi skubiai pirkti prekę iš kito tiekėjo. Tokius nuostolius gali tekti atskirai įrodinėti, o net ir pripažintas reikalavimas savaime negarantuoja faktinio jo atlyginimo, jeigu nemoki bendrovė neturi pakankamai turto.

Todėl, pasak E. Langio, vartotojų apsauga turi prasidėti dar prieš pervedant didesnį avansą.

Kaip vartotojui sumažinti riziką?

„Dažnai labai kruopščiai renkamės pačią prekę, bet gerokai mažiau dėmesio skiriame tam, kam pervedame pinigus. Kai avansas siekia tūkstantį, du ar kelis tūkstančius eurų, kelios minutės įmonės patikrai gali būti ne mažiau svarbios nei sutarties sąlygų perskaitymas“, – sako E. Langys.

Prieš mokant didesnį avansą verta:

  • Patikrinti juridinį asmenį. Įsitikinti, kokiai konkrečiai bendrovei mokami pinigai ir ar ji sutampa su sutartyje nurodytu pardavėju. Taip pat verta pasidomėti, kiek laiko bendrovė veikia, ar nėra viešos informacijos apie jos finansinius sunkumus, nemokumo procesus ar reikšmingą klientų skundų skaičiaus augimą.
  • Atsargiai vertinti didelius avansus. Jeigu prekė bus pagaminta ar pristatyta tik po kelių mėnesių, verta tartis dėl mažesnio pradinio mokėjimo.
  • Derėtis dėl etapinių mokėjimų. Dalį kainos galima mokėti užsakymo metu, kitą – gavus patvirtinimą apie prekės pagaminimą ar jos pristatymą, o likutį – prekę gavus ar sumontavus.
  • Atidžiai vertinti staigius sutarties ar mokėjimo pakeitimus. Jei sudarius sutartį prašoma mokėti kitai įmonei, į kitą sąskaitą ar pasikeičia sutarties šalis, vartotojas turėtų išsiaiškinti tokio pakeitimo priežastis.
  • Išsaugoti visus dokumentus ir susirašinėjimą. Sutartį, sąskaitas, mokėjimo pavedimus, užsakymo patvirtinimus, elektroninius laiškus ir žinutes apie gamybos bei pristatymo terminus. Kilus ginčui, būtent ši informacija gali tapti svarbiais įrodymais.
  • Reaguoti į pirmuosius signalus. Nuolat atidedamas pristatymas, neatsakomi skambučiai, pasikartojantys pažadai „kitą savaitę“, neaiškūs paaiškinimai dėl gamybos ar prašymai atlikti papildomus mokėjimus gali būti signalas nelaukti ir imtis veiksmų.

„Šis atvejis dar kartą parodo, kad ribotos atsakomybės bendrovė nereiškia, jog jos vadovas bet kokiomis aplinkybėmis lieka už atsakomybės ribų. Sąžiningai nepavykęs verslas yra viena. Sąmoningas naujų įsipareigojimų prisiėmimas ir svetimų pinigų priėmimas žinant, kad jų greičiausiai nebebus įmanoma įvykdyti, – jau visai kas kita. Kur yra ši riba konkrečioje situacijoje, sprendžia institucijos ir teismas, tačiau kiekvienas verslo vadovas turi ją matyti gerokai anksčiau, nei įmonės durys galutinai užsidaro“, – apibendrina AVOCAD advokatas.

Ar galima per fizinio asmens bankrotą nusirašyti skolą buvusiam sutuoktiniui?

Skyrybų metu sudaryta taikos sutartis paprastai laikoma galutiniu ginčo tarp buvusių sutuoktinių sprendimu. Tačiau ar vienas iš sutuoktinių gali vėliau išvengti joje prisiimtų finansinių įsipareigojimų, pasinaudodamas fizinio asmens bankroto procedūra? Būtent toks ginčas buvo nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Byloje, kurioje kreditoriaus interesams atstovavo AVOCAD asocijuotas partneris, advokatas Egidijus Kieras, buvo sprendžiama, ar fizinio asmens bankrotas gali tapti pagrindu atsikratyti skolos, atsiradusios ne dėl verslo ar paskolos, o dėl skyrybų metu sudarytos taikos sutarties.

Šios bylos išskirtinumas – didžiausia pareiškėjo skola kilo ne dėl nepavykusio verslo, vartojimo kredito ar laidavimo. Nutraukdami santuoką buvę sutuoktiniai sudarė taikos sutartį, kuria vyras įsipareigojo per 60 dienų buvusiai sutuoktinei sumokėti 50 000 eurų kompensaciją. Šis susitarimas neatsirado atsitiktinai. Iki jo sudarymo santuokos nutraukimo byloje buvo pareikšti reikalavimai dėl bendro sutuoktinių turto sumažinimo. Ieškinyje buvo teigiama, kad santuokos metu dalis bendro turto buvo nuslėpta, o kita dalis perleista pažeidžiant vieno iš sutuoktinių interesus.

Siekdamos išvengti ilgo teisminio proceso, šalys pasirinko kompromisą – vietoje gerokai didesnių reikalavimų susitarta dėl 50 000 eurų kompensacijos ir baudos už jos nesumokėjimą.

Tačiau kompensacija taip ir nebuvo sumokėta.

Po kelerių metų – prašymas iškelti fizinio asmens bankroto bylą

 Praėjus keleriems metams skolininkas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Iš esmės tai būtų reiškę, kad pasibaigus bankroto procesui jis siektų būti atleistas ir nuo prievolės, atsiradusios pagal skyrybų metu sudarytą taikos sutartį.

Kreditoriaus pozicija byloje buvo aiški – fizinio asmens bankrotas negali tapti priemone išvengti atsakomybės už įsipareigojimus, prisiimtus siekiant galutinai išspręsti ginčą dėl bendro sutuoktinių turto.

Teismai vertino ne tik skolas, bet ir skolininko elgesį

 Abi bylas nagrinėjusios teismų instancijos pabrėžė, kad vien nemokumo nepakanka fizinio asmens bankroto bylai iškelti.

Teismai vertino visą pareiškėjo elgesį. Nustatyta, kad pareiškėjas prisiėmė pareigą sumokėti 50 000 eurų kompensaciją realiai neįvertinęs savo finansinių galimybių ją įvykdyti. Dar svarbiau, kad vėliau jis nesiėmė aktyvių veiksmų savo mokumui atkurti.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neketino ieškoti geriau apmokamo darbo, nesutiko mažinti savo nuolatinių išlaidų, o didžiąją prievolės dalį vykdė tik priverstinio išieškojimo būdu.

Įvertinę šias aplinkybes, teismai padarė išvadą, kad toks elgesys neatitinka sąžiningo skolininko standarto.

„Fizinio asmens bankrotas nėra mechanizmas, leidžiantis atsisakyti nepatogių įsipareigojimų. Šis institutas skirtas sąžiningam skolininkui, kuris realiai siekia atsiskaityti su kreditoriais ir deda maksimalias pastangas atkurti savo mokumą. Teismai vis dažniau vertina ne vien formalų nemokumą, bet ir tai, kaip pats asmuo elgėsi prisiimdamas bei vykdydamas savo įsipareigojimus“, – komentuoja AVOCAD advokatas Egidijus Kieras.

Svarbi žinutė skyrybų bylose

Šios bylos reikšmė yra platesnė nei vien fizinio asmens bankroto instituto taikymas. Praktikoje, sudarant taikos sutartis dėl santuokos nutraukimo, neretai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja sumokėti piniginę kompensaciją už kitam tenkančią bendro turto dalį. Kita šalis pagrįstai tikisi, kad toks susitarimas bus vykdomas.

Jeigu tokias prievoles būtų galima lengvai panaikinti pasinaudojant fizinio asmens bankroto procedūra, tai mažintų pasitikėjimą taikos sutartimis ir skatintų piktnaudžiavimą šiuo institutu.

„Nagrinėtoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aiškiai priminė, kad fizinio asmens bankrotas nėra priemonė atsisakyti skyrybų metu prisiimtų įsipareigojimų vien dėl to, kad jie tapo nepatogūs.

Ši byla dar kartą parodė, kad teismai vertina ne tik skolos dydį ar formalų nemokumą, bet ir paties skolininko elgesį tiek prisiimant įsipareigojimus, tiek juos vykdant. Todėl tais atvejais, kai nustatoma, kad skolininkas veikė nesąžiningai, fizinio asmens bankrotas negali tapti priemone paneigti skyrybų metu prisiimtų įsipareigojimų“, – pažymi Egidijus Kieras.

 

Šešerių metų valstybės klaida – dviejų mėnesių terminas verslui

Beveik 1000 Lietuvos vežėjų šiomis dienomis sulaukė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) reikalavimo sumokėti kelių naudotojo mokesčius už Lietuvoje registruotas transporto priemones. Paradoksalu, tačiau pati valstybė pripažįsta, kad situacija susidarė dėl ilgus metus egzistavusios teisinės spragos ir neaiškaus atsakomybės pasidalijimo tarp institucijų, tačiau šios klaidos finansines pasekmes nusprendė perkelti verslui.

Vežėjai raginami per itin trumpą laiką sumokėti mokesčius už net šešerių metų laikotarpį. Negana to, valstybė nėra tiksliai apskaičiavusi kiekvienos įmonės mokėtinos sumos – tai pavesta padaryti pačiam verslui. Įmonės turi savarankiškai suskaičiuoti skolą, ją deklaruoti ir sumokėti vos per du mėnesius.

Papildomų klausimų kelia ir pati valstybės komunikacija. Reikalavimus vežėjai gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau pačiame rašte nurodoma, kad nesumokėjus iki 2026 m. spalio 1 d. į teismą dėl skolų išieškojimo kreipsis ne VMI, o Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA). Tuo pat metu būtent LTSA viešai ragina vežėjus kuo skubiau įvykdyti prievolę. Toks institucijų vaidmenų pasiskirstymas verslui siunčia prieštaringą žinią ir labiau primena spaudimo priemonę nei aiškų, nuoseklų ir partnerišką valstybės dialogą.

AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys pabrėžia, kad pati mokesčių surinkimo idėja nėra ginčijama – mokesčiai turi būti mokami. Tačiau rimtų abejonių kelia valstybės pasirinktas būdas taisyti pačios padarytas klaidas.„Valstybė viešai pripažįsta, kad daugelį metų egzistavo įstatyminė spraga ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp institucijų. Tačiau pripažinusi savo klaidą ji elgiasi taip, lyg už ją būtų atsakingas verslas. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad reikalavimą siunčia VMI, o pačiame rašte įspėjama, jog į teismą kreipsis LTSA. Tokia komunikacija sunkiai prisideda prie pasitikėjimo valstybe – priešingai, ji kuria papildomą įtampą ir spaudimą verslui“, – pažymi jis.

Anot advokato, tokiose situacijose valstybė turėtų rodyti lyderystę ir prisiimti atsakomybę ne tik žodžiais, bet ir sprendimais. „Jeigu klaida formavosi šešerius metus, sunku suprasti, kodėl verslui suteikiami vos du mėnesiai jai ištaisyti. Tai nėra dialogas su verslu – tai ultimatumas. Tokia praktika sunkiai dera su deklaruojamu siekiu kurti stabilią, prognozuojamą ir investicijoms palankią verslo aplinką.“

Valstybės institucijos nurodo, kad skolą galima mokėti dalimis, tačiau tik tais atvejais, kai įmonė įrodo patirianti finansinių sunkumų.

Pasak E. Langio, toks modelis iš esmės baudžia tuos, kurie dirba stabiliai ir atsakingai. „Susidaro paradoksali situacija – jeigu įmonei sekasi gerai, ji dėl valstybės klaidų sukauptą šešerių metų skolą privalo sumokėti per du mėnesius. Jeigu sekasi blogai – gali prašyti išdėstymo. Tai nėra nei teisinga, nei proporcinga. Valstybės padarytos klaidos neturėtų būti finansuojamos tik verslo sąskaita.“

Advokatas atkreipia dėmesį, kad ši istorija nėra vien apie konkretų mokestį ar transporto sektorių.„Valstybė turi teisę surinkti jai priklausančius mokesčius. Dėl to ginčo nėra. Tačiau teisinėje valstybėje ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tai daroma. Kai pati valstybė pripažįsta, kad neveikė sistema, atsakomybė negali būti vienašališkai perkelta tik mokesčių mokėtojams. Tokiose situacijose būtina ieškoti proporcingų sprendimų, o ne pirmiausia grasinti teismais“, – pabrėžia advokatas.

Langio teigimu, logiškas sprendimas būtų suteikti verslui realų pereinamąjį laikotarpį, kuris atitiktų ir pačios valstybės neveikimo mastą. „Jeigu valstybė šešerius metus nesugebėjo tinkamai administruoti šio mokesčio, būtų sąžininga sudaryti galimybę skolą grąžinti per protingą, ilgesnį laikotarpį. Tai nebūtų nei privilegija, nei valstybės pagalba. Tai būtų elementarus atsakomybės už savo klaidas prisiėmimas ir pagarba verslui, kuris negali būti verčiamas vieninteliu valstybės neveikimo finansuotoju.“

Pastaruoju metu valstybė jau ne kartą pripažino, kad tam tikrose srityse dėl teisės aktų spragų ar netinkamo administravimo susiformavo situacijos, kurių pasekmės vėliau perkeliamos verslui. Tokia praktika kelia vis daugiau abejonių dėl valstybės institucijų veiklos nuoseklumo, prognozuojamumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo pačios padarytas klaidas.

„Verslas gali planuoti investicijas, plėtrą ir darbo vietų kūrimą tik tada, kai gali pasitikėti valstybe. Kai valstybė po šešerių metų ateina su sąskaita už savo pačios pripažintas klaidas, nustato dviejų mėnesių terminą ir visą tai lydi perspėjimais apie teismus, siunčiamas labai pavojingas signalas. Pasitikėjimas valstybe kuriamas ne spaudimu ar baimės atmosfera, o atsakingais, aiškiais ir proporcingais sprendimais. Verslas tikisi ne privilegijų, o tokio pat sąžiningumo ir atsakomybės, kokios valstybė reikalauja iš jo“, – pastebi advokatas.