Pigus apleistas pastatas: investicija ar brangūs įsipareigojimai?

Senas sandėlis, neveikiantis gamybinis pastatas ar nebaigtas statyti objektas patrauklioje vietoje gali atrodyti kaip gera investicija. Ypač jeigu pardavimo kaina nedidelė, o aplinkui – erdvi teritorija. Tačiau kai pastatas stovi valstybinėje žemėje, būsimo projekto sėkmę lemia ir tai, kokiomis sąlygomis pirkėjas galės naudotis žeme, ką joje galės daryti ir per kiek laiko turės įgyvendinti savo planus.  Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė atkreipia dėmesį, kad tokį pirkinį reikėtų vertinti kaip kelių tarpusavyje susijusių klausimų visumą: pastato nuosavybę, jo techninę ir teisinę būklę, žemės naudojimo pagrindą bei planuojamos veiklos galimybes. „Maža pastato kaina gali užgožti svarbiausią klausimą – ar įsigijęs šį objektą pirkėjas galės įgyvendinti tai, dėl ko jį perka. Jeigu projekto vertė grindžiama galimybe išplėsti pastatą, pakeisti jo paskirtį ar naudoti aplinkinį kiemą, šias prielaidas būtina patikrinti dar prieš sandorį“, – sako K. Šemeklytė.

Pastatą perkate, o kaip su žeme?

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu pagrindu pardavėjas naudojasi valstybine žeme: ar sudaryta nuomos sutartis, kokiam plotui ir terminui ji galioja, kokios joje nustatytos sąlygos, ar nėra pranešimų apie pažeidimus.

NŽT aiškina, kad perleidžiant pastatą žemės nuomos teisės klausimas sprendžiamas pagal nustatytą procedūrą. Vertinama ir statinių būklė bei naudojimas. Jeigu pastatas parduotas neprašius sutikimo perleisti žemės nuomos teisę, naujasis savininkas turi pats kreiptis dėl nuomos sutarties sudarymo. Todėl pirkėjas neturėtų laikyti pardavėjo sutarties besąlygine garantija, kad galės naudotis žeme tomis pačiomis sąlygomis. „Pardavėjo pažadas, kad žemės dokumentai bus sutvarkyti vėliau, pirkėjui reiškia neatsakytą investicinį klausimą. Prieš mokant avansą verta žinoti, kokių sprendimų dar trūksta, kas juos turės gauti ir kokios bus pasekmės, jeigu pageidaujamomis sąlygomis žemės išsinuomoti nepavyks“, – pažymi teisininkė.

Apleistas ir nebaigtas statyti – skirtingos situacijos

Kasdienėje kalboje apleistu pastatu galima pavadinti tiek seną neveikiantį cechą, tiek daugelį metų neužbaigtą statybą. Tačiau vertinant valstybinės žemės nuomos galimybes svarbu nustatyti konkretų teisinį pagrindą.  Pagal Žemės įstatymą, valstybinę žemę be aukciono galima išnuomoti teisėtai pradėto nebaigto statyti statinio statybai užbaigti, jeigu statyba neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams. Ši galimybė nesuteikia teisės vietoje tokio objekto tiesiog suplanuoti visiškai naują statinį ar kitą su esamo statinio eksploatavimu nesusijusią veiklą. Todėl prieš perkant reikia palyginti registro duomenis su faktine situacija: kas iš tikrųjų išlikę, kokie darbai atlikti, ar jie teisėti, kokie statybos dokumentai yra ir ar jais galima remtis tęsiant projektą.  „Įrašas registre ir reali pastato būklė turi būti vertinami kartu. Investuotojui svarbu išsiaiškinti, ar jis perka objektą, kurį gali teisėtai užbaigti ar atnaujinti, ar tikisi įsigytu statiniu pagrįsti visai kitokį projektą. Nuo šio skirtumo gali priklausyti ir žemės nuomos galimybės“, – sako K. Šemeklytė.

Nuoma be aukciono gali reikšti pareigą investuoti per nustatytą laiką

Kai taikomas specialus žemės nuomos pagrindas sklypui, kuriame yra tik apleisti statiniai, nuoma siejama su papildomais įsipareigojimais. NŽT nurodo dvejų metų terminą statybos darbams atlikti arba penkerių metų terminą, kai būtina rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentą. Iki nustatyto termino reikia užbaigti statybą ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Jo nepateikus, numatytas dvigubo dydžio valstybinės žemės nuomos mokestis iki dokumento pateikimo arba galimybė kreiptis dėl nuomos sutarties nutraukimo. Šių sąlygų nereikėtų automatiškai taikyti kiekvienam senam ar nebaigtam objektui – pirmiausia būtina nustatyti, kokiu pagrindu sudaroma konkreti sutartis.  „Tokio objekto pirkimas gali būti netinkamas strategijai „nusipirksiu ir palauksiu“. Reikia iš anksto įvertinti projektavimo, leidimų, finansavimo ir darbų terminus. Jeigu investicijos planas realiai netelpa į sutartinius įsipareigojimus, patraukli pirkimo kaina šios problemos neišsprendžia“, – komentuoja teisininkė.

Skelbime matomas kiemas nebūtinai visas priklausys jūsų projektui

Dar viena rizika – lūkestis kartu su nedideliu pastatu gauti didelę aplinkinę teritoriją.  Sprendžiant dėl valstybinės žemės pardavimo ar nuomos be aukciono vertinama, koks plotas būtinas ir pakankamas statiniui eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį. Anksčiau suformuoto sklypo ribos savaime negarantuoja teisės išsinuomoti visą jo plotą. Vertinami dokumentai, faktinis naudojimas, o nustatytais atvejais atliekamas patikrinimas vietoje.  Tai ypač svarbu planuojant logistikos, sandėliavimo ar gamybos veiklą, kuriai reikia sunkvežimių manevravimo, prekių laikymo ar darbuotojų automobilių stovėjimo vietų. Jei viename sklype yra keliems savininkams priklausančių pastatų, papildomai reikia išsiaiškinti jiems priskirtas ir bendrai naudojamas teritorijas. „Investicijos skaičiavimuose negalima remtis vien tuo, kiek žemės pardavėjas parodė apžiūros metu. Jeigu verslui būtinas konkretus kiemo plotas, turi būti aiškus ir teisinis pagrindas juo naudotis“, – pabrėžia K. Šemeklytė.

Pirkėjas turėtų dar iki sandorio su projektuotoju įvertinti, kokių darbų iš tiesų reikės: remonto, rekonstravimo ar naujos statybos. Vien investuotojo pasirinktas projekto pavadinimas darbų teisinės rūšies nenulemia.

Valstybinės žemės nuoma savaime nesuteikia teisės statyti. Žemės įstatyme numatyta, kad galimybė statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius turi būti numatyta nuomos sutartyje, o projektas – atitikti planavimo dokumentus, žemės paskirtį ir naudojimo būdą. Taikoma ir ilgesnio nei trejų metų nuomos laikotarpio sąlyga. Esamiems statiniams eksploatuoti išnuomotos teritorijos naudojimą riboja jiems nustatytas sklypo ar jo dalies dydis. „Sprendimą griauti reikia priimti įvertinus ir jo pasekmes žemės naudojimui. Negalima iš anksto manyti, kad pašalinus seną statinį teisė naudotis valstybine žeme pageidaujamam naujam projektui savaime išliks“, – sako teisininkė.

Prie pirkimo ir remonto kainos prisideda kitos išlaidos

Investicijos biudžete reikia numatyti žemės nuomą, matavimus, vertinimą, projektavimą, infrastruktūros įrengimą ir galimas sklypo pertvarkymo procedūras.

Žemės įstatyme numatytų apleistų statinių atveju, nuomos mokestis apskaičiuojamas pagal sklypo vertę, atliekant turto vertinimą, ir didinamas 10 procentų, o vertinimas atliekamas suinteresuoto asmens lėšomis. Tai nėra 10 procentų sklypo vertės mokestis.

Atskirai reikia įvertinti atlyginimą už galimybę statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius valstybinėje žemėje. Jo dydį apskaičiuoja savivaldybės administracija; įstatymas numato ir išimtis. Šis atlyginimas yra atskiras nuo periodinio žemės nuomos mokesčio.

Teisinį patikrinimą turėtų papildyti techninis ir, pagal objekto istoriją, aplinkosauginis vertinimas. Buvusioje gamybinėje teritorijoje verta tirti galimą grunto taršą, pavojingų medžiagų ar atliekų buvimą ir jų sutvarkymo sąnaudas.

Taip pat reikia patikrinti, kam priklauso privažiavimas ir inžineriniai tinklai, ar yra reikalingi servitutai, kokios prijungimo sąlygos, ar pakaks elektros galios. Atskirai vertinami paveldosaugos, apsaugos zonų ir kiti teritorijai taikomi ribojimai.„Pastatas gali būti tinkamas sumanytai veiklai, tačiau projektas vis tiek gali strigti dėl nepritaikyto privažiavimo, nepakankamų tinklų ar papildomų aplinkos sutvarkymo darbų. Šiuos klausimus verta paversti konkrečiomis sąmatos eilutėmis dar prieš derantis dėl galutinės kainos“, – rekomenduoja K. Šemeklytė.

Pirkimo sutartis turi atspindėti tai, kas dar neišspręsta

Prieš sandorį teisininkė rekomenduoja surinkti pastato ir sklypo registro duomenis, nuomos sutartį su visais pakeitimais, statybos dokumentus, institucijų patikrinimų aktus, pranešimus apie pažeidimus ir informaciją apie ginčus.

Sutartyje verta aiškiai paskirstyti, kas ir iki kada gauna trūkstamus dokumentus, išsprendžia žemės naudojimo klausimus, apmoka procedūras ir atsako už pateiktos informacijos tikslumą. Jei esminė investicijos prielaida dar nepatvirtinta, galima svarstyti sąlyginį sandorio užbaigimą, dalies kainos mokėjimo atidėjimą ar aiškiai aptartą pasitraukimo mechanizmą. „Gera investicija prasideda nuo patikrinto atsakymo, ką šiame objekte galėsite padaryti. Pirkėjas turi žinoti, kokį pastatą įsigyja, kokiomis teisėmis naudosis žeme, kokie terminai jo laukia ir kiek kainuos visas projektas. Tik tuomet galima spręsti, ar pastatas iš tiesų pigus“, – apibendrina AVOCAD teisininkė.

 

Skolas mokate kas mėnesį, tačiau jos beveik nemažėja: kada išeitimi gali tapti asmens bankrotas? 

Kas mėnesį skoloms padengti skiriami šimtai eurų, tačiau pagrindinės skolos likutis beveik nesikeičia. Tokia situacija gali tęstis metų metus, nes sumokėtos įmokos pirmiausia padengia kitus su skola susijusius reikalavimus. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras atkreipia dėmesį: vertinant galimybę ištrūkti iš šio rato svarbu suprasti, kam paskirstomi mokėjimai ir ar žmogus turi realių galimybių įsipareigojimus įvykdyti. Nuo 2027 metų sausio keičiasi ir fizinio asmens bankroto sąlygos – nebelieka minimalios pradelstų skolų sumos ribos. Tačiau tai savaime nereikš, kad bankroto byla galės būti iškelta kiekvienam finansinių sunkumų patiriančiam žmogui.

Sumokėti 300 eurų nebūtinai reiškia tiek pat mažesnę skolą

Pagrindinė skola ir visa mokėtina suma nėra tas pats. Greta pagrindinės prievolės gali būti skaičiuojamos palūkanos, netesybos, atsirasti išlaidų, susijusių su reikalavimu įvykdyti prievolę. Prasidėjus priverstiniam išieškojimui, prisideda ir vykdymo išlaidos.

Pagal Civiliniame kodekse nustatytą bendrąją taisyklę, jeigu šalys nesusitarė kitaip, kreditoriaus gautos įmokos pirmiausia skiriamos jo patirtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, padengti. Toliau mokamos palūkanos, tuomet – netesybos, o pagrindinė skola dengiama paskiausiai. „Žmogus gali sąžiningai kas mėnesį mokėti po 300 eurų ir tikėtis, kad būtent tiek sumažės jo pagrindinė skola. Tačiau dalis ar net visa įmoka gali būti panaudota kitiems reikalavimams padengti. Jeigu palūkanos toliau skaičiuojamos, pagrindinė skola gali mažėti labai lėtai arba visai nemažėti“, – aiškina E. Kieras. Todėl vien banko pavedimų istorija dar neatskleidžia, kiek iš tiesų pavyko sumažinti įsipareigojimus. Reikia žinoti, kokia kiekvienos įmokos dalis teko pagrindinei skolai, o kokia – palūkanoms, netesyboms ir išlaidoms.

Nuo 2027 metų nebelieka minimalios skolos ribos

Ilgai nemažėjanti skola gali paskatinti svarstyti fizinio asmens bankrotą. Vis dėlto vien šios aplinkybės nepakanka: būtina įvertinti pajamas, turimą turtą, būtinąsias išlaidas ir galimybes vykdyti pradelstus įsipareigojimus.

Šiuo metu fizinio asmens nemokumas siejamas su negalėjimu įvykdyti pradelstų skolinių įsipareigojimų, kurių suma viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas. Pagal 2026 metais galiojančią MMA tai yra daugiau kaip 28 825 eurai.

Nuo 2027 m. sausio 1 d. šios minimalios ribos nebelieka. Bus vertinama, ar asmuo negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, ir ar nėra pagrindo manyti, kad jis galės juos įvykdyti per protingą laikotarpį. Tai leis bankroto galimybę svarstyti ir mažesnių skolų turintiems asmenims, jeigu jie atitiks kitas įstatymo sąlygas.  „Panaikinus minimalią skolos ribą, daugiau reikšmės turės konkreti žmogaus finansinė padėtis. Tačiau mažesnė skola savaime netaps pagrindu bankrotui. Esminis klausimas išliks tas pats – ar žmogus iš tiesų nepajėgia vykdyti pradelstų įsipareigojimų ir kokios yra realios galimybės juos padengti“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Prieš sprendimą – trys esminiai klausimai

Pasak E. Kiero, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tikrąją skolos sudėtį. Svarbu atskirti pagrindinę skolą nuo palūkanų, netesybų ir išieškojimo išlaidų, patikrinti mokėjimų paskirstymą bei reikalavimų pagrįstumą. Tai leidžia suprasti, kodėl įsipareigojimai nemažėja ir kokia suma iš tiesų lieka mokėtina.

Antrasis klausimas – ar nėra kliūčių bankroto bylai iškelti. Vertinamos nemokumo priežastys, asmens sąžiningumas ir kitos įstatyme nustatytos aplinkybės. Vien didelė skola ar ilgai trunkantis jos išieškojimas savaime neužtikrina teigiamo teismo sprendimo.

Trečia, būtina įvertinti, ką bankrotas reikštų konkrečiam žmogui: koks būtų turimo turto likimas, kiek kainuotų procesas, kaip būtų vykdomas mokumo atkūrimo planas ir kurios skolos galėtų būti nurašytos. Įstatyme numatyta išimčių, todėl negalima tikėtis, kad užbaigus procesą išnyks visi įsipareigojimai.

„Bankrotą svarstantis žmogus turi suprasti ne tik galimą rezultatą, bet ir kelią iki jo. Reikia įvertinti turimą turtą, proceso išlaidas, būsimas pareigas ir nenurašomų skolų išimtis. Tik tuomet galima spręsti, ar ši procedūra konkrečioje situacijoje padėtų atkurti mokumą“, – pabrėžia E. Kieras.

Jeigu skolos mokamos metų metus, tačiau realios galimybės jas padengti nematyti, pirmasis žingsnis turėtų būti išsami finansinės padėties peržiūra. Aiški skolos sudėtis, mokėjimų paskirstymas ir pajamų bei būtinųjų išlaidų įvertinimas padės pagrįstai spręsti, ar fizinio asmens bankrotas gali tapti išeitimi.

Pirkėjams – trumpesnė apsauga, pardavėjams – mažesnė atsakomybė: kam naudingos siūlomos automobilių prekybos pataisos?

Naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas apie paslėptus jo trūkumus gali sužinoti tik po ilgesnio laiko. Tačiau Seime svarstomu siūlymu laikotarpį reikalavimams dėl tokių trūkumų pareikšti siekiama sutrumpinti keturis kartus – nuo dvejų metų iki šešių mėnesių. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio vertinimu, tai gali palengvinti atsakomybės išvengimą pardavėjams ir apsunkinti sąžiningų pirkėjų galimybes apginti savo teises.

„Ginčuose dėl naudotų automobilių pirkėjams tenka įrodinėti, kad jiems parduota transporto priemonė turėjo neatskleistų trūkumų. Todėl kyla principinis klausimas: kodėl, susiduriant su šia problema, siūloma trumpinti pirkėjų apsaugą? Trumpesnis terminas nepašalins automobilio defekto, tačiau gali pašalinti pardavėjo atsakomybę už jį“, – sako M. Baigys.

Lapkričio 10 d. Civilinio kodekso pataisoms po pateikimo pritarė 73 Seimo nariai. Siūlymas skirtas naudotų transporto priemonių sandoriams tarp fizinių asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos. Tai dar nėra priimtas įstatymas.

Dvejų metų terminas nėra pažadas, kad automobilis nesuges

Pakeitimo iniciatoriai argumentuoja, kad naudoto automobilio būklė priklauso nuo vairavimo stiliaus, priežiūros, kelių dangos, naudojamų degalų ir tepalų. Pardavėjas negali kontroliuoti, kaip automobilis bus eksploatuojamas po pardavimo.

Tačiau, pasak M. Baigio, ši argumentacija suplaka du skirtingus dalykus: atsakomybę už parduotą nekokybišką daiktą ir vėliau dėl pirkėjo veiksmų ar įprasto nusidėvėjimo atsiradusius gedimus.

Pardavėjo atsakomybė siejama su trūkumais, buvusiais automobilio perdavimo metu, arba iki perdavimo egzistavusiomis jų priežastimis. Vien tai, kad automobilis sugedo, savaime neįrodo pardavėjo atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pardavėjas gali atsakyti už perdavimo metu buvusį neatitikimą, net jeigu šis paaiškėja vėliau.

„Dvejų metų terminas nėra dvejų metų garantija, kad naudotas automobilis nesuges. Jeigu pirkėjas sugadina variklį netinkamai eksploatuodamas automobilį, pardavėjas vien dėl galiojančio termino netampa atsakingas. Ginče reikia nustatyti trūkumo priežastis ir įvertinti įrodymus. Todėl pirmiausia reikėtų atsakyti, kokią galiojančio reguliavimo spragą šiuo pakeitimu siekiama užpildyti“, – komentuoja advokatas.

Paslėptas trūkumas neprivalo paaiškėti per pusmetį

Siūlymas grindžiamas ir tuo, kad šešių mėnesių turėtų pakakti automobilį patikrinti bei išbandyti įvairiomis sąlygomis. Tačiau paslėpto trūkumo esmė, anot advokato, ir yra ta, kad įprastos apžiūros metu jis gali būti nepastebimas.

Pavyzdžiui, iki pardavimo egzistavęs saugos sistemos defektas gali paaiškėti tik aštuntą mėnesį. Sudėtingi variklio, pavarų dėžės ar elektromobilio baterijos trūkumai taip pat nebūtinai išryškėja iš karto. Tai hipotetinės situacijos, tačiau jos parodo esminę siūlomo termino problemą: defekto nustatymo laikas ne visada priklauso nuo pirkėjo atidumo.

Baigio vertinimu, argumentacija tampa prieštaringa, kai pardavėją siekiama apsaugoti dėl to, kad jis nėra profesionalus automechanikas, tačiau pirkėjui faktiškai užkraunama rizika per pusmetį išsiaiškinti reikšmingus paslėptus trūkumus.

Įrodyti defektą ir tyčinį jo nuslėpimą – skirtingos užduotys

Siūlyme numatytos išimtys, kai šalys raštu susitaria dėl kitokio termino arba pardavėjas tyčia nuslepia jam žinomus esminius transporto priemonės trūkumus. Tačiau pastaroji išimtis, advokato vertinimu, nebūtinai suteiks veiksmingą apsaugą.

Techninė ekspertizė gali padėti nustatyti, kad gedimo priežastis egzistavo iki automobilio pardavimo. Tačiau ji savaime neatskleidžia, ką pardavėjas žinojo ir ar sąmoningai informaciją slėpė.

„Viena yra įrodyti, kad automobilis parduotas su defektu. Visai kas kita – įrodyti pardavėjo žinojimą ir tyčią. Net turėdamas techninius įrodymus apie iki pardavimo buvusį trūkumą, pirkėjas gali neturėti galimybių įrodyti, ką apie jį žinojo pardavėjas. Todėl išimtis popieriuje gali atrodyti gerokai stipresnė nei praktikoje“, – pabrėžia M. Baigys.

Jo vertinimu, taip atsirastų situacijų, kai ginčo baigtį lemtų ne vien automobilio kokybė ir defekto kilmė, bet ir pirkėjo galimybė įrodyti sunkiai patikrinamas pardavėjo žinias.

Mažiau bylų nebūtinai reiškia mažiau pažeidimų

Vienas iš pakeitimo argumentų – mažesnis teismų krūvis nagrinėjant smulkius, nepagrįstus ginčus. Tačiau, pasak advokato, reikalavimo pagrįstumas nustatomas įvertinus konkrečias aplinkybes ir įrodymus. Vien vėliau paaiškėjęs gedimas nedaro pirkėjo reikalavimo nepagrįsto.

Be to, net ir nedidelė remonto suma konkrečiam žmogui gali būti reikšminga, o ginčai kyla ir dėl dešimtis tūkstančių eurų kainuojančių automobilių.

„Mažesnis bylų skaičius savaime nereikš, kad rinkoje sumažėjo neatskleistų defektų. Jis gali reikšti tik tai, kad dalis pirkėjų prarado galimybę reikalauti atsakomybės. Jeigu siekiame sąžiningesnės naudotų automobilių rinkos, turime spręsti informacijos neatskleidimo problemą, o ne sudaryti sąlygas jos pasekmes lengviau perkelti pirkėjui“, – teigia M. Baigys.

Advokato vertinimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti aiškesniam paslėpto trūkumo ir normalaus nusidėvėjimo atribojimui bei veiksmingai atsakomybei už klaidinančią informaciją apie automobilį. Vien sutrumpintas terminas šių problemų neišspręs – tik padidins riziką, kad už iki pardavimo egzistavusius trūkumus galiausiai mokės pirkėjas.

Akcijų pardavimo sandoriai: kodėl geras verslas dar nereiškia sklandaus sandorio?  

Pelninga veikla, aiški verslo strategija ir sutarta akcijų kaina dar negarantuoja, kad akcijų pardavimo sandoris bus sklandus. Praktika rodo, kad iššūkiai dažnai paaiškėja ne derybose dėl komercinių sandorio sąlygų, o vertinant bendrovės teisinį pasirengimą sandoriui. Būtent šiame etape išryškėja ne tik ankstesnių akcijų perleidimų ar bendrovės dokumentacijos trūkumai, bet ir mokestinės, sutartinės, reguliacinės ar kitos teisinės rizikos, kurios gali turėti įtakos sandorio eigai, kainai ar net jo įgyvendinimui.

Todėl praktikoje vien verslo patrauklumas ar sutarta sandorio kaina savaime nereiškia, kad sandoris bus užbaigtas. Galutiniam rezultatui ne mažiau svarbus yra bendrovės pasirengimas sandoriui – gebėjimas tinkamai pagrįsti nuosavybės teisę į akcijas, identifikuoti galimas rizikas ir iš anksto susitarti dėl jų paskirstymo tarp šalių.

Apie tai, kokios klaidos praktikoje dažniausiai paaiškėja, rengiantis akcijų pardavimo sandoriui, kodėl vien tinkamai parengtos APPS nepakanka ir į kokius aspektus verslo savininkams verta atkreipti dėmesį dar prieš pradedant derybas su potencialiu investuotoju, komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.„Nors APPS pirmiausia siejama su akcijų perleidimu ir atsiskaitymo sąlygomis, praktikoje jos paskirtis yra gerokai platesnė. Tai nėra tik dokumentas, kuriuo įforminamas akcijų perdavimas – tinkamai parengta APPS yra pagrindinis instrumentas, leidžiantis šalims iš anksto susitarti dėl rizikos paskirstymo. Joje turėtų būti aiškiai nustatyta, kuri šalis ir kokia apimtimi prisiima atsakomybę už aplinkybes, kurios gali paaiškėti jau po sandorio užbaigimo ir turėti įtakos įsigyto verslo vertei“, – aiškina AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Dėl šios priežasties vienas svarbiausių pasirengimo akcijų pardavimo sandoriui etapų yra bendrovės teisinis, finansinis ir mokestinis patikrinimas (ang. due diligence). Jo tikslas nėra vien nustatyti galimus trūkumus ar sudaryti pagrindą deryboms dėl mažesnės akcijų kainos. Pagrindinė tokio patikrinimo funkcija – padėti pirkėjui įvertinti, kokį verslą jis įsigyja, o šalims – priimti informuotus sprendimus dėl sandorio sąlygų.

Praktikoje patikrinimo metu nustatyta rizika nebūtinai reiškia, kad sandoris nebus įgyvendintas. Žinoma, tam tikrais atvejais nustatytos aplinkybės gali lemti sprendimą sandorio atsisakyti, tačiau dažniau jos tampa pagrindu papildomoms deryboms ir APPS sąlygų koregavimui.

Pavyzdžiui, nustačius galimą mokestinę riziką dėl ankstesnių bendrovės veiklos laikotarpių, šalys gali susitarti, kad ši konkreti rizika lieka pardavėjo atsakomybėje, dalis akcijų kainos būtų sumokama tik įvykdžius tam tikras sąlygas arba būtų nustatytas atskiras kompensavimo mechanizmas. Tokiu būdu nustatyta rizika savaime netampa kliūtimi sandoriui – svarbiausia, kad šalys ją tinkamai įvertintų ir aiškiai susitartų, kas bei kokia apimtimi už ją atsakys.

Vis dėlto, svarbu suprasti, kad pirkėjo apsauga nėra absoliuti – ji priklauso nuo to, ar konkreti rizika buvo tinkamai identifikuota, įvertinta ir aptarta, prieš sudarant sandorį. Jeigu tam tikras klausimas apskritai nebuvo nagrinėtas, vėliau gali būti sudėtinga pagrįsti, kad pardavėjas pažeidė savo įsipareigojimus ar neatskleidė reikšmingos informacijos.Todėl viena pagrindinių praktinių taisyklių rengiantis akcijų pardavimo sandoriui yra ne tik nustatyti galimas rizikas, bet ir užtikrinti, kad dėl jų būtų aiškiai susitarta dar iki sandorio užbaigimo. Kuo mažiau neapibrėžtumo lieka sandorio dieną, tuo mažesnė tikimybė, kad neišspręsti klausimai taps ginčų priežastimi ateityje.

Akcijų nuosavybės istorija: formalumas, galintis sustabdyti sandorį

„Viena dažnai pasitaikančių praktinių problemų, su kuria susiduriame rengdami APPS, yra ne derybos dėl kainos ar sutarties sąlygų, o pardavėjo galimybė tinkamai pagrįsti savo nuosavybės teisę į parduodamas akcijas“, – sako S. Mickienė.

Ši problema ypač aktuali tais atvejais, kai APPS turi būti tvirtinama notarine tvarka. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad notarinė forma privaloma, kai perleidžiama 25 proc. ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba kai akcijų pardavimo kaina viršija 14.500,00 Eur.

Tvirtindamas APPS, notaras privalo įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę disponuoti parduodamomis akcijomis. Vien faktas, kad asmuo yra nurodytas akcininku Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje (JADIS) ar bendrovės vidiniuose dokumentuose, savaime nepatvirtina, kad jo nuosavybės teisė į akcijas yra tinkamai pagrįsta. Praktikoje turi būti įvertinta visa akcijų nuosavybės teisės atsiradimo grandinė – pateikti dokumentai, kurių pagrindu akcijos buvo įgytos, o tais atvejais, kai sandorį būtina tvirtinti notariškai, pateikti ir jų originalus.

Jeigu akcininkas akcijas įgijo, steigiant bendrovę, ir akcininkų struktūra nuo to laiko iš esmės nesikeitė, problemų įrodyti savo nuosavybės teisę į turimas akcijas paprastai nekyla. Net ir tais atvejais, kai steigimo dokumentai dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, bendrovėje įvykusio gaisro) nėra išlikę, pradinę akcininkų struktūrą dažniausiai galima atkurti pagal Juridinių asmenų registro duomenis.

Vis dėlto, mūsų praktika rodo, kad didžiausi iššūkiai kyla ne dėl steigimo dokumentų, o dėl vėlesnių akcijų perleidimų. Praktikoje paprastai susiduriama su dviem pagrindinėmis problemų grupėmis.

Pirma – neišsaugoma visa akcijų nuosavybės istoriją pagrindžianti dokumentacija.

Ilgiau veikiančiose bendrovėse akcininkų sudėtis neretai keičiasi ne vieną kartą. Akcijos perleidžiamos skirtingiems fiziniams ar juridiniams asmenims, sudaromos kelios APPS, tačiau, laikui bėgant, dalis dokumentų prarandama arba lieka ankstesnių akcininkų dispozicijoje. Praktikoje neretai susiduriama su situacijomis, kai bendrovė nebegali pateikti visų akcijų įgijimo dokumentų, nėra išlikę APPS originalų, akcijų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų ar kitų nuosavybės teisę pagrindžiančių įrodymų.

Tokiais atvejais tenka tikrinti visą akcijų nuosavybės grandinę – kas, kada ir kokiu pagrindu įgijo akcijas, kiek jų perleido, kam jos buvo perleistos, ar kiekvienas perleidimas buvo tinkamai įformintas ir ar akcininkų pasikeitimai buvo tinkamai įregistruoti JADIS sistemoje. Kuo ilgesnė bendrovės veiklos istorija ir kuo daugiau kartų keitėsi akcininkai, tuo didesnė tikimybė, kad nuosavybės grandinėje atsiras neaiškumų, kuriuos teks spręsti, jau vykstant sandoriui.

Praktikoje tai neretai reiškia ne tik papildomą dokumentų paiešką, bet ir poreikį susisiekti su ankstesniais akcininkais ar jų teisių perėmėjais, gauti jų patvirtinimus dėl įvykusių akcijų perleidimų ar parengti papildomus teisinius dokumentus, padedančius pašalinti nustatytus neaiškumus.

Tokie procesai dažnai nėra greiti – jie priklauso ne tik nuo pardavėjo, bet ir nuo trečiųjų asmenų galimybės bei noro pateikti reikalingą informaciją. Todėl tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip formalus dokumentų klausimas, sandorio procese gali tapti vienu iš veiksnių, lemiančių jo terminus ir papildomas sąnaudas.

Antra – ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti privalomos notarinės formos.

Nors reikalavimas tam tikrais atvejais APPS tvirtinti notarine tvarka galioja jau ne vienerius metus, praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai sandorio šalys vieną ekonomiškai vientisą akcijų perleidimą dirbtinai suskaido į kelias atskiras APPS. Pavyzdžiui, vietoje vieno sandorio, kuriuo būtų perleidžiama 100 proc. akcijų, sudaromi keli atskiri sandoriai dėl mažesnių akcijų paketų, formaliai nepasiekiančių Civiliniame kodekse nustatytos ribos.

Trumpuoju laikotarpiu toks sprendimas gali atrodyti racionalus – šalys neretai notarinės formos reikalavimą laiko pertekliniu formalumu, siekia sumažinti sandorio sąnaudas, sutrumpinti jo įgyvendinimo terminus ar išvengti papildomų procedūrų, susijusių su sandorio tvirtinimu pas notarą. Tačiau toks sprendimas gali turėti reikšmingų pasekmių ateityje. Mūsų praktikoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai notaras, nustatęs, kad ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti imperatyvių Civilinio kodekso reikalavimų dėl notarinės formos, atsisakė tvirtinti vėlesnį akcijų pirkimo-pardavimo sandorį.

Paradoksalu, tačiau sprendimas, kuris prieš kelerius metus atrodė greitesnis, paprastesnis ar ekonomiškai naudingesnis, ateityje gali tapti kliūtimi, parduodant verslą. Strateginis investuotojas, ketinantis įsigyti 100 proc. bendrovės akcijų, pagrįstai tikisi teisiškai tvarkingos akcijų nuosavybės istorijos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios sandorių grandinės. Todėl tikėtis, kad jis sutiks dirbtinai skaidyti savo investiciją vien tam, kad būtų pakartota ankstesnė netinkama praktika, būtų nepagrįsta.

Todėl bendrovėms, kurios ateityje planuoja pritraukti investuotoją ar svarsto apie verslo pardavimą, rekomenduotina dar iki derybų pradžios atlikti vidinį akcijų nuosavybės istorijos auditą. Praktikoje tai reiškia ne tik patikrinti, ar visi akcininkų pasikeitimai tinkamai atsispindi JADIS, bet ir įsitikinti, kad yra išlikę visi akcijų įgijimą bei perleidimą pagrindžiantys dokumentai, jų originalai, o ankstesni sandoriai buvo sudaryti, laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Toks išankstinis teisinis įsivertinimas leidžia išvengti situacijų, kai formalaus pobūdžio trūkumai tampa kliūtimi laiku užbaigti strategiškai svarbų sandorį.

Tačiau tinkamai sutvarkyta akcijų nuosavybės istorija išsprendžia tik vieną iš esminių sandorio klausimų – ji leidžia įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę perleisti akcijas. Ne mažiau svarbu įvertinti ir tai, kokį verslą pirkėjas faktiškai įsigyja, kokios rizikos egzistuoja bendrovės veikloje ir kuri šalis jas prisiims po sandorio užbaigimo. Būtent šiems klausimams spręsti APPS ypatingą reikšmę įgyja pardavėjo informacijos atskleidimo procesas bei garantijos.

Pardavėjo informacijos atskleidimas: ar pakanka dokumentus pateikti pirkėjui?

Praktikoje neretai kyla klausimas, kokia apimtimi informacija laikoma tinkamai atskleista. Ar pakanka, kad tam tikri dokumentai buvo pateikti pirkėjui ar patalpinti virtualiame duomenų kambaryje? Ar vis dėlto pardavėjas turėtų aktyviai atkreipti pirkėjo dėmesį į konkrečias aplinkybes ir jų galimas pasekmes?„Mūsų praktikoje būtent šis klausimas dažnai tampa vienu iš pagrindinių vertinant, ar po sandorio užbaigimo pirkėjas turi pagrindą reikšti pretenzijas pardavėjui. Vien formalus dokumento pateikimas ne visuomet reiškia, kad reikšminga rizika buvo tinkamai atskleista“, – pažymi teisininkė.

Šis klausimas tampa ypač aktualus tais atvejais, kai bendrovės dokumentuose egzistuoja daug įvairios informacijos, tačiau ne visa ji yra vienodai reikšminga pirkėjo sprendimui.

Pavyzdžiui, bendrovės dokumentuose gali būti informacija apie vykstantį ginčą, galimą mokestinę riziką, darbuotojo pareikštą reikalavimą ar reikšmingos sutarties nutraukimo riziką. Nors tokie dokumentai gali būti pateikti pirkėjui, praktikoje svarbu įvertinti, ar iš jų turinio pirkėjui buvo aiškiai suprantama ne tik pati aplinkybė, bet ir jos galima reikšmė įsigyjamo verslo vertei.

Todėl praktikoje rekomenduotina reikšmingas aplinkybes ne tik pateikti bendrame dokumentų rinkinyje, bet ir aiškiai bei raštu jas identifikuoti, nurodant, kokia konkreti rizika egzistuoja ir kokias galimas pasekmes ji gali sukelti.

Toks požiūris svarbus abiem sandorio šalims. Pirkėjui jis leidžia priimti informuotą sprendimą ir tinkamai įvertinti prisiimamą riziką, o pardavėjui – sumažinti tikimybę, kad po sandorio bus keliami reikalavimai dėl aplinkybių, kurios faktiškai buvo žinomos, tačiau kurių reikšmė nebuvo aiškiai aptarta.

Kitaip tariant, informacijos atskleidimo tikslas nėra vien formaliai įvykdyti pareigą pateikti dokumentus. Jo esmė – užtikrinti, kad iki sandorio užbaigimo šalys turėtų vienodą supratimą apie reikšmingas aplinkybes, jų galimas pasekmes ir tai, kam tenka su jomis susijusi rizika.

Pardavėjo garantijos: kada pirkėjo lūkesčiai tampa pardavėjo atsakomybe?

Tinkamas informacijos atskleidimas leidžia pirkėjui įvertinti žinomas bendrovės veiklos rizikas. Tačiau kiekvieno akcijų pardavimo sandorio metu lieka esminis klausimas – ar pirkėjas gali būti tikras, kad visa kita informacija apie bendrovę yra teisinga ir išsami.

Būtent šiam tikslui akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse naudojamos pardavėjo garantijos (angl. representations and warranties). Jomis pardavėjas patvirtina tam tikras aplinkybes, susijusias su bendrove, jos veikla ir parduodamomis akcijomis, ir iš esmės prisiima atsakomybę už tai, kad pateikta informacija yra teisinga ir nėra nuslėptų reikšmingų aplinkybių.

Praktikoje svarbu suprasti, kad pardavėjo garantijos nėra tik formalus sutarties skyrius. Tai vienas pagrindinių mechanizmų, leidžiančių šalims aiškiai apibrėžti, už kokias aplinkybes pardavėjas atsako po sandorio užbaigimo.

Pardavėjo garantijos dažniausiai apima pagrindinius bendrovės veiklos aspektus – akcijų nuosavybę, bendrovės teisinį statusą, finansinę informaciją, mokestinius įsipareigojimus, reikšmingas sutartis, ginčus, turtą bei kitus konkrečiam verslui aktualius klausimus. Tačiau svarbu suprasti, kad pirkėjo apsaugą lemia ne pats garantijų sąrašas, o tai, kaip tiksliai jos suformuluotos ir kokią riziką jos realiai apima.

„Praktikoje viena dažniausių klaidų – pernelyg abstraktus garantijų formulavimas. Iš pirmo žvilgsnio tokios nuostatos gali atrodyti pakankamai plačios, tačiau vėliau būtent jų interpretavimas tampa ginčo objektu“, – teigia S. Mickienė.

Pavyzdžiui, pardavėjas gali patvirtinti, kad bendrovė neturi jokių neatskleistų įsipareigojimų. Tačiau po sandorio paaiškėjus papildomai mokestinei prievolei, darbuotojo pareikštam reikalavimui ar reikšmingos sutarties pažeidimui, gali kilti klausimas – ar konkreti situacija patenka į šios garantijos apimtį. Kuo abstraktesnė garantijos formuluotė, tuo daugiau galimybių skirtingai ją interpretuoti ir tuo didesnė tikimybė, kad šalys skirtingai vertins savo atsakomybę.

Todėl rengiant APPS svarbu vengti situacijų, kai šalys apsiriboja abstrakčiomis deklaracijomis. Garantijos turi būti formuluojamos atsižvelgiant į konkretaus verslo pobūdį, atlikto patikrinimo rezultatus ir tas rizikas, kurios realiai gali turėti įtakos įsigyto verslo vertei.

Ne mažiau svarbu tai, kad pardavėjo garantijos negali būti vertinamos atskirai nuo prieš tai aptarto informacijos atskleidimo proceso. Jeigu tam tikra aplinkybė buvo aiškiai atskleista pirkėjui iki sandorio užbaigimo, paprastai ji negali būti laikoma netikėta rizika, už kurią atsakomybę turėtų prisiimti pardavėjas. Tuo tarpu neatskleistos reikšmingos aplinkybės, kurios neatitinka pardavėjo garantijų, gali tapti pagrindu pirkėjo reikalavimams po sandorio užbaigimo.

Todėl tinkamai parengta APPS nėra tik garantijų ir atsakomybės ribojimų rinkinys. Tai dokumentas, kuriame kartu sujungiami visi pagrindiniai rizikos valdymo elementai – nustatytų aplinkybių atskleidimas, pardavėjo patvirtinimai ir aiškus atsakomybės paskirstymas tarp šalių.

Kai garantijų nepakanka: kaip tinkamai paskirstyti konkrečias sandorio rizikas?

Net ir tinkamai suformuluotos pardavėjo garantijos ne visuomet išsprendžia visas situacijas, ypač tais atvejais, kai tam tikra rizika yra žinoma dar iki sandorio užbaigimo, tačiau šalys dėl komercinių priežasčių nusprendžia sandorį tęsti.

Tokiais atvejais rekomenduotina neapsiriboti bendro pobūdžio garantijomis, o konkrečiai susitarti, kaip bus sprendžiamos nustatytos rizikos pasekmės. Kitaip tariant, jeigu tam tikra aplinkybė jau yra identifikuota atliekant teisinį, finansinį ar mokestinį patikrinimą, šalys turėtų aiškiai įtvirtinti, kuri šalis prisiima atsakomybę, jeigu ši rizika ateityje materializuotųsi.

Pavyzdžiui, jeigu iki sandorio nustatoma galima mokestinė rizika už ankstesnius bendrovės veiklos laikotarpius, APPS tikslinga aiškiai numatyti, kad dėl šios rizikos atsiradę nuostoliai tenka pardavėjui, arba nustatyti kitą kompensavimo mechanizmą. Tokiu būdu pirkėjui nereikia ginčytis dėl to, ar konkreti situacija laikytina pardavėjo garantijų pažeidimu – šalys iš anksto būna susitarusios dėl atsakomybės už konkrečią riziką.

Kartu svarbu įvertinti ir pardavėjo interesus. Pardavėjui neturėtų likti neribota ir neapibrėžta atsakomybė už visas bendrovės istorijoje galėjusias atsirasti aplinkybes, ypač tais atvejais, kai po sandorio jis nebedalyvauja bendrovės veikloje ir nebegali kontroliuoti jos sprendimų. Todėl rengiant APPS rekomenduojama aiškiai nustatyti ne tik pardavėjo atsakomybės pagrindus, bet ir jos ribas – terminus, maksimalų atsakomybės dydį bei atvejus, kuriems tokie ribojimai netaikomi (pavyzdžiui, tyčiniam informacijos nuslėpimui).

Praktikoje daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama ne formaliam kuo platesnių garantijų įrašymui į sutartį, o realiam rizikų valdymui. Kuo aiškiau šalys iki sandorio užbaigimo susitaria, kokios aplinkybės laikomos pirkėjo prisiimama verslo rizika, o kokios lieka pardavėjo atsakomybėje, tuo mažesnė tikimybė, kad po sandorio užbaigimo dėl tų pačių aplinkybių kils ginčai.

Apibendrinant, akcijų pardavimo sandorio sėkmę lemia ne vien verslo patrauklumas ar sutarta kaina. Praktikoje didžiausi iššūkiai dažnai kyla dėl istorinių aplinkybių – nepakankamai sutvarkytos akcijų nuosavybės dokumentacijos, neįvertintų teisinių rizikų ar nepakankamai aiškiai sutartyje paskirstytos atsakomybės tarp šalių. Todėl įmonės, svarstančios apie investuotojo pritraukimą ar verslo pardavimą, turėtų vertinti teisinį pasirengimą sandoriui kaip ilgalaikės verslo vadybos dalį, o ne tik kaip formalų veiksmą, atliekamą atsiradus pirkėjui. Kuo anksčiau identifikuojamos ir pašalinamos galimos kliūtys, tuo sklandžiau vyksta derybos ir tuo mažesnė tikimybė, kad formalūs ar istoriniai klausimai taps priežastimi atidėti ar apskritai prarasti sudarytą sandorį.

 

Darbuotojas neatvyko į darbą, o rangos terminai spaudžia: ar verslas gali prisiteisti patirtus nuostolius? 

Statybų sektoriuje kiekviena diena gali būti kritiškai svarbi. Rangos sutartyse numatyti griežti darbų atlikimo terminai, užsakovai reikalauja laikytis sutartinių įsipareigojimų, o darbuotojų trūkumas gali lemti ne tik darbų vėlavimą, bet ir reikšmingus finansinius nuostolius.

Įsivaizduokite situaciją: statybų bendrovė pasamdo darbuotoją konkrečiam projektui, suplanuoja jo darbus, suderina terminus ir įsipareigoja užsakovui. Tačiau sutartą dieną darbuotojas į darbą neatvyksta arba atsisako vykdyti jam pavestas užduotis. Siekdama išvengti rangos sutarties pažeidimo, bendrovė priversta skubiai ieškoti kito darbuotojo ar subrangovo, kurio paslaugos kainuoja gerokai brangiau.

Ar tokioje situacijoje darbdavys gali reikalauti, kad darbuotojas atlygintų dėl jo veiksmų patirtus nuostolius?

„Verslui svarbu žinoti, kad tokioje situacijoje galima kelti ir darbuotojo atsakomybės klausimą. Tai nereiškia, kad kiekvieną papildomą išlaidą pavyks išieškoti, tačiau nereikėtų iš anksto atmesti galimybės reikalauti nuostolių atlyginimo. Pirmiausia būtina įvertinti konkrečias aplinkybes ir darbuotojo atsakomybės sąlygas“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Augustas Platūkis. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą, suformulavo reikšmingas taisykles, į kurias verslui verta atkreipti dėmesį.

Kada darbuotojui gali kilti pareiga atlyginti nuostolius?

LAT išaiškino, kad vien darbuotojo atsisakymo dirbti ir dėl to darbdavio patirtų papildomų išlaidų nepakanka darbuotojo materialinei atsakomybei kilti.

Net jeigu darbdavys dėl darbuotojo veiksmų buvo priverstas samdyti brangesnį subrangovą, tai savaime nereiškia, kad visas papildomas išlaidas privalo atlyginti darbuotojas. Darbdavio veiklos organizavimo ir komercinė rizika negali būti automatiškai perkeliama darbuotojui.  „Šis išaiškinimas neužkerta kelio darbdaviui reikalauti nuostolių atlyginimo. Jis parodo, kad tokį reikalavimą reikia pagrįsti: vien palyginti planuotas išlaidas su brangesnio subrangovo sąskaita nepakanka. Svarbu ir tai, kokius įsipareigojimus darbuotojas turėjo, apie ką buvo informuotas ir kada atsisakė dirbti“, – paaiškina A. Platūkis.

LAT išaiškinimai leidžia išskirti kelis reikšmingus kriterijus, kurie gali turėti įtakos vertinant darbuotojo atsakomybę už darbdavio patirtus nuostolius:

Darbuotojo informavimas apie galimas pasekmes. Ar darbuotojas buvo iš anksto informuotas, kad neatvykimas į darbą arba atsisakymas dirbti gali lemti darbdavio finansinius nuostolius ir pareigą juos atlyginti?

Darbuotojo informavimas apie griežtus darbų atlikimo terminus. Ar darbuotojui buvo žinoma apie konkretaus projekto svarbą, griežtus rangos darbų terminus ir galimas jų nesilaikymo finansines pasekmes?

Darbo sutarties įsigaliojimo momentas. Ar darbuotojas atsisakė dirbti dar neįsigaliojus darbo sutarčiai, ar jau prasidėjus darbo santykiams? Nuo šios aplinkybės priklauso darbuotojo atsakomybei taikytinas teisinis reglamentavimas.

Šios aplinkybės, kartu su kitomis darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygomis, gali būti reikšmingos sprendžiant, ar darbdavys turi teisinį pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo.

Darbuotojų neatvykimas, netikėtas atsisakymas dirbti, stringantys rangos darbai ir dėl to atsirandantys papildomi kaštai – situacijos, su kuriomis statybų sektoriaus bendrovės susiduria nuolat. Tačiau darbuotojo atsakomybė už patirtus nuostolius priklauso ne tik nuo paties pažeidimo, bet ir nuo to, kaip darbdavys buvo pasirengęs tokiai situacijai. Todėl tinkamai organizuoti darbo santykiai, aiškiai apibrėžti darbuotojo įsipareigojimai ir išankstinis galimų rizikų įvertinimas gali tapti svarbiais veiksniais ginant verslo interesus.

„Darbdaviui verta apie tai pagalvoti dar prieš darbuotojui pradedant dirbti: aiškiai aptarti užduotis, terminus ir galimas įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. Toks pasirengimas savaime negarantuoja nuostolių atlyginimo, tačiau gali būti reikšmingas sprendžiant, ar yra pagrindas jų reikalauti. Patyrus nuostolių, verta įvertinti ir šią verslo interesų gynimo galimybę“, – pabrėžia AVOCAD teisininkas.

Žalą gali tekti atlyginti net ir be kaltės: ką apie griežtąją civilinę atsakomybę turėtų žinoti verslas?

Ar įmonė gali būti įpareigota atlyginti žalą, nors nepadarė jokio pažeidimo ir elgėsi atsakingai? Lietuvos teisėje – taip. Tam tikrais atvejais civilinė atsakomybė kyla net ir nenustačius asmens kaltės. Šis principas ypač aktualus nekilnojamojo turto savininkams, pastatų valdytojams, statybų, gamybos, transporto ir kitų didesnės rizikos sektorių įmonėms. Tačiau advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pabrėžia, kad atsakomybė be kaltės nereiškia besąlyginės pareigos atlyginti bet kokią žalą.

Civilinėje teisėje galioja bendrasis principas – kiekvienas asmuo privalo elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems. Įprastai civilinei atsakomybei kilti būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltė. Vis dėlto Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato išimtis, kai pareiga atlyginti žalą gali atsirasti ir be kaltės. Tokia atsakomybė vadinama griežtąja civiline atsakomybe. Ji gali būti taikoma, kai žala atsiranda dėl pastatų, statinių ar kitų konstrukcijų sugriuvimo arba trūkumų, dėl gyvūnų padarytos žalos, taip pat dėl didesnio pavojaus šaltinių, pavyzdžiui, transporto priemonių, mechanizmų, pavojingų medžiagų naudojimo ar statybų veiklos. „Verslui svarbu suprasti, kad civilinė atsakomybė ne visada siejama su padaryta klaida ar konkrečiu pažeidimu. Tam tikrais atvejais pati vykdoma veikla, valdomas turtas ar naudojami įrenginiai lemia didesnę teisinę riziką. Todėl vien argumentas, kad įmonė elgėsi rūpestingai ir nieko blogo nepadarė, ne visada bus pakankamas išvengti pareigos atlyginti žalą“, – aiškina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Pastatų savininkams ir valdytojams – ypatinga atsakomybė

Viena aktualiausių griežtosios civilinės atsakomybės taikymo sričių yra nekilnojamojo turto valdymas. Tai svarbu ne tik daugiabučių namų administratoriams, bet ir biurų pastatų, prekybos centrų, sandėlių, gamybinių patalpų bei kitų komercinių objektų savininkams ir valdytojams. Civilinis kodeksas numato, kad už žalą, atsiradusią dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo arba kitokių jų trūkumų, atsako jų savininkas arba valdytojas, jeigu įstatyme nustatytos sąlygos leidžia atsakomybę taikyti būtent jam. Praktikoje tokios situacijos gali būti labai įvairios: nuo nesandaraus stogo padarytos žalos iki nukritusių konstrukcijų, nesaugių laiptų ar kitų statinio defektų sukeltų nuostolių. Tačiau esminė aplinkybė, pasak R. Puodžiūno, yra ne vien pats žalos faktas. „Vien tai, kad žmogus susižalojo pastate arba prie jo buvo apgadintas automobilis, dar nereiškia, kad pastato savininkas ar administratorius automatiškai privalės atlyginti žalą. Griežtajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti, kad žala atsirado būtent dėl statinio sugriuvimo ar jo trūkumo. Tai yra esminė riba, kurią savo praktikoje nuosekliai akcentuoja ir teismai“, – pažymi teisininkas.

Kitaip tariant, būtina nustatyti ne tik žalą ir jos dydį, bet ir konkretų statinio trūkumą bei priežastinį ryšį tarp šio trūkumo ir atsiradusių nuostolių.

Nuo stogo nukritęs sniegas: kas turi atlyginti žalą?              

Viena dažniau pasitaikančių situacijų – žiemą nuo pastato stogo nukritęs sniegas ar ledas, apgadinęs šalia stovėjusį automobilį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakomybė savaime tenka pastato savininkui ar administratoriui. Tačiau teismų praktika rodo, kad situacija gerokai sudėtingesnė. Vienoje iš nagrinėtų bylų teismas konstatavo, kad nuo pastato stogo nukritęs ledo ar sniego gabalas savaime nėra statinio konstrukcijos trūkumas. Jeigu sniegas susiformavo dėl įprastų atmosferos sąlygų ir nėra duomenų, kad jo kritimą lėmė stogo ar kitų konstrukcijų defektai, vien šios aplinkybės nepakanka griežtajai civilinei atsakomybei taikyti. Kitoje byloje buvo vertinamos ne tik meteorologinės sąlygos, bet ir paties nukentėjusiojo elgesys.

Teismas atsižvelgė į tai, kad įvykio laikotarpiu kritulių iš esmės nebuvo, o automobilis buvo pastatytas ant šaligatvio, kur jo statymas nebuvo leidžiamas. Nustatyta, kad tinkamai pastačius automobilį žalos būtų buvę išvengta. Šios aplinkybės tapo reikšmingos sprendžiant, ar pastato administratoriui apskritai kyla civilinė atsakomybė. „Tokios bylos puikiai parodo, kodėl kiekvieną žalos atlyginimo situaciją būtina vertinti individualiai. Teismas analizuoja ne tik žalos atsiradimo vietą, bet ir jos priežastis, oro sąlygas, pastato būklę, valdytojo veiksmus bei paties nukentėjusiojo elgesį. Griežtoji atsakomybė nėra automatinis žalos atlyginimo mechanizmas“, – sako R. Puodžiūnas.

Ne kiekvienas inžinerinės sistemos gedimas reiškia griežtąją atsakomybę

Dar viena aktuali sritis – vandentiekio, šildymo ir kitų pastato inžinerinių sistemų gedimai.

Tiek gyvenamuosiuose, tiek komerciniuose pastatuose tokie incidentai gali sukelti didelių nuostolių: sugadinti patalpas, įrangą, prekes ar net sutrikdyti įmonės veiklą.

Tačiau sprendžiant atsakomybės klausimą svarbu nustatyti, dėl kokio konkretaus objekto defekto kilo žala ir kas atsakingas už jo priežiūrą.

Vienoje iš teismų nagrinėtų bylų žala kilo trūkus vonios šildytuvo jungčiai. Nors ginčas buvo susijęs su pastato inžinerine sistema, teismas vertino konkrečią gedimo vietą ir įrenginio priežiūros pareigas. Nustatyta, kad trūkusi jungtis buvo gyventojo bute, o už atitinkamo įrenginio būklę buvo atsakingas buto savininkas.

Šis pavyzdys atskleidžia, kad atsakomybės ribos priklauso ne vien nuo to, ar objektas susijęs su bendrojo naudojimo sistema.

„Komercinio nekilnojamojo turto rinkoje tokie klausimai gali būti dar sudėtingesni, nes pastate veikia keli subjektai – savininkas, administratorius, nuomininkai, techninės priežiūros paslaugų teikėjai. Todėl itin svarbu aiškiai apibrėžti jų pareigas, atsakomybės ribas ir faktinį turto valdymą. Kilus ginčui, būtent šios aplinkybės gali turėti lemiamos reikšmės“, – komentuoja AVOCAD teisininkas.

Ką verslui verta įsivertinti iš anksto?

Griežtosios civilinės atsakomybės reguliavimas verslui siunčia svarbią žinutę: teisinė rizika gali egzistuoti net ir tada, kai įmonė laikosi nustatytų procedūrų ir mano tinkamai vykdanti savo pareigas.

Todėl nekilnojamojo turto savininkams ir valdytojams svarbu ne tik užtikrinti tinkamą pastatų techninę priežiūrą, bet ir dokumentuoti atliktus patikrinimus, defektų šalinimą, priežiūros darbus bei atsakomybės pasiskirstymą tarp skirtingų subjektų. Ne mažiau svarbu įvertinti turimas civilinės atsakomybės draudimo sutartis ir jų taikymo ribas. Mat net ir tinkamai organizuota veikla ne visais atvejais pašalina žalos atlyginimo riziką. Tiesa, griežtoji atsakomybė nereiškia, kad nukentėjusiajam pakanka vien pareikšti reikalavimą dėl nuostolių. Vis tiek būtina pagrįsti įstatyme numatytas atsakomybės sąlygas. Be to, tam tikrais atvejais reikšmingos gali būti ir aplinkybės, susijusios su paties nukentėjusiojo veiksmais ar kitais įstatyme numatytais atleidimo nuo atsakomybės pagrindais.

„Verslui rekomenduočiau į civilinės atsakomybės riziką žiūrėti ne tik tada, kai žala jau padaryta. Prevencinis teisinis įsivertinimas, aiškiai paskirstytos turto priežiūros pareigos ir tinkamas incidentų dokumentavimas gali padėti išvengti ilgų ginčų arba gerokai sustiprinti įmonės poziciją jiems kilus“, – teigia R. Puodžiūnas.

Apibendrinant, Lietuvos teisėje įtvirtinta griežtoji civilinė atsakomybė yra reikšmingas mechanizmas, skirtas apsaugoti žalą patyrusių asmenų interesus. Tačiau jos taikymas turi aiškias teisines ribas.

Pastato savininkas ar valdytojas neprivalo automatiškai atlyginti kiekvienos žalos, kuri vienaip ar kitaip susijusi su jo valdomu objektu. Būtina nustatyti konkrečias žalos atsiradimo aplinkybes ir įvertinti, ar jos atitinka įstatyme numatytas griežtosios atsakomybės sąlygas. „Svarbiausia atskirti du dalykus – žalą, kuri tiesiog įvyko tam tikrame objekte, ir žalą, kurią iš tiesų sukėlė to objekto trūkumai. Šis skirtumas gali lemti visiškai skirtingą teisinį rezultatą. Todėl tiek verslui, sulaukusiam reikalavimo atlyginti žalą, tiek nukentėjusiajam prieš imantis teisinių veiksmų verta profesionaliai įvertinti faktines aplinkybes ir teismų praktiką“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Verslas žlugo, skolos liko: kada kreditoriai gali pasibelsti į asmeninę vadovo kišenę?

Įmonė pasiskolina milijoną eurų verslo plėtrai, investuoja į naują gamyklą, tačiau planai nepasiteisina – pardavimai neauga, kaupiasi nuostoliai, o galiausiai įmonė bankrutuoja ir paskolos negrąžina. Ar tokiu atveju kreditorius gali pareikalauti milijoną grąžinti iš asmeninės įmonės vadovo kišenės? Ar vadovą saugo teisė priimti rizikingus verslo sprendimus?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) pateikė verslui itin svarbų išaiškinimą: nesėkmingas verslas savaime nereiškia asmeninės vadovo atsakomybės, tačiau vadinamoji verslo sprendimų priėmimo taisyklė ne visais atvejais gali tapti jo gynybos argumentu.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas atkreipia dėmesį, kad  LAT priimta nutartis aktuali ne tik įmonių vadovams, bet ir akcininkams, investuotojams bei verslo finansuotojams. Ji primena, kad ribota juridinio asmens atsakomybė nėra absoliuti, tačiau kartu nustato aiškius reikalavimus kreditoriams, siekiantiems nuostolius išsiieškoti tiesiogiai iš vadovo.

Kiekvienas verslas susiduria su rizika. Net ir kruopščiai parengtas verslo planas gali nepasiteisinti, prognozuotos pajamos gali būti nepasiektos, o investicinis projektas – tapti nuostolingas. Dėl to teisėje egzistuoja vadinamoji verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule). Jos esmė – apsaugoti sąžiningai, rūpestingai ir bendrovės interesais veikiančius vadovus nuo asmeninės atsakomybės vien dėl to, kad jų priimti verslo sprendimai neatnešė laukto rezultato.

Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje nutartyje pabrėžė svarbų skirtumą: ši taisyklė taikoma vertinant vadovo atsakomybę pačiai bendrovei, tačiau nėra tiesiogiai taikoma tuomet, kai vadovui ieškinį dėl individualiai patirtos žalos pareiškia bendrovės kreditorius. „Verslo sprendimų taisyklė nėra universalus vadovo imunitetas nuo bet kokių reikalavimų. Ji saugo vadovo teisę priimti rizikingus, tačiau sąžiningus ir bendrovės interesus atitinkančius sprendimus. Tačiau kai kalbame apie tiesioginę žalą kreditoriui, vertinimo objektas pasikeičia. Tokiu atveju svarbiausia ne tai, ar sprendimas buvo ekonomiškai sėkmingas, o tai, ar vadovas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu elgėsi sąžiningai“, – aiškina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

Anot jo, šis atskyrimas ypač reikšmingas bendrovėms, kurios savo veiklą finansuoja skolintomis lėšomis, įgyvendina didelės vertės investicinius projektus ar derasi su finansų institucijomis dėl finansavimo.

Vien negrąžintos paskolos asmeninei vadovo atsakomybei nepakanka

LAT nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl bankrutavusios kredito unijos kitoms bendrovėms suteiktų paskolų. Kredito unija siekė žalos atlyginimo tiek iš sprendimus dėl paskolų suteikimo priėmusių savo valdymo organų narių, tiek iš paskolas gavusių bendrovių vadovų.

Byloje buvo nustatyta, kad finansuoti verslo projektai susidūrė su sunkumais, paskolos nebuvo visiškai grąžintos, o jas gavusios bendrovės vėliau bankrutavo.

Apeliacinės instancijos teismas dalies bendrovių vadovų veiksmus įvertino kaip nesąžiningus ir nukreiptus į kredito unijos klaidinimą. Tačiau LAT konstatavo, kad tokiai išvadai pagrįsti nepakanka vien bendro pobūdžio aplinkybių apie rizikingą finansavimą, nepasiteisinusias verslo prognozes ar vėlesnį įmonių nemokumą.

Kasacinis teismas pabrėžė, kad tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės vadovui galimas tik išimtiniais atvejais, kai nustatomi konkretūs į kreditorių nukreipti nesąžiningi veiksmai ir dėl jų atsiradusi individuali žala. „Vien tai, kad bendrovė buvo finansiškai silpna, neturėjo pakankamai nuosavų lėšų ar vėliau nesugebėjo įgyvendinti verslo plano, dar nereiškia, kad jos vadovas sąmoningai klaidino kreditorių. Norint asmeniškai reikalauti žalos atlyginimo iš vadovo, būtina įrodyti gerokai daugiau – kokią konkrečią informaciją jis nuslėpė ar iškraipė, kokius nesąžiningus veiksmus atliko ir kaip būtent dėl jų kreditorius patyrė žalą“, – pažymi E. Čepas.

Advokato teigimu, šis išaiškinimas svarbus ir dėl to, kad verslo nesėkmės dažnai vertinamos jau žinant galutinį rezultatą. Tačiau tokia retrospektyvi analizė neturi virsti automatišku vadovo nesąžiningumo įrodymu.

Ką vadovas žinojo priimdamas sprendimą?

Vienas reikšmingiausių akcentų – būtinybė vertinti vadovo elgesį konkretaus sprendimo priėmimo metu, o ne vien pagal vėliau paaiškėjusius neigiamus padarinius.

Nagrinėtoje byloje LAT atkreipė dėmesį, kad vien verslo plano prognozių nepasitvirtinimas, vėlavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus ar sunkumai plėtojant veiklą neleidžia automatiškai daryti išvados, jog vadovas jau sudarydamas paskolos sutartį žinojo, kad prievolės nebus įvykdytos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad būtina atsižvelgti ir į faktinį projekto įgyvendinimą – pavyzdžiui, ar veikla buvo pradėta, ar buvo gaunamos pajamos, ar bent dalis paskolos buvo grąžinta. „Vadovas neprivalo garantuoti, kad kiekviena verslo prognozė išsipildys. Tačiau jis privalo suprasti skirtumą tarp optimistinės, bet realiais duomenimis pagrįstos prognozės ir kreditoriui pateikiamos informacijos, kurią pats žino esant klaidingą. Būtent ši riba gali tapti lemiama sprendžiant dėl asmeninės atsakomybės“, – sako AVOCAD advokatas. E. Čepo vertinimu, praktikoje tai reiškia, kad verslui ypač svarbu tinkamai dokumentuoti ne tik galutinį sprendimą skolintis ar investuoti, bet ir jo priėmimo aplinkybes: finansines prielaidas, rizikos vertinimą, turėtą informaciją ir numatytus alternatyvius scenarijus.

Vadovas ir akcininkas – ne tas pats

LAT taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną verslui aktualią aplinkybę – vadovo ir akcininko atsakomybės negalima sutapatinti net tada, kai abi funkcijas vykdo tas pats asmuo. Bendrovės vadovo atsakomybė už tiesiogiai kreditoriui padarytą žalą grindžiama bendrąja pareiga nedaryti žalos kitam asmeniui. Tuo tarpu akcininko atsakomybė gali kilti dėl piktnaudžiavimo ribotos atsakomybės apsauga, atliekant nesąžiningus veiksmus.

Todėl teismas privalo aiškiai nustatyti, kokiu statusu asmuo atliko konkrečius veiksmus ir kokiu teisiniu pagrindu jam taikoma atsakomybė. „Lietuvoje itin daug bendrovių, kuriose vienintelis akcininkas kartu yra ir direktorius. Tokiose situacijose šios dvi funkcijos kasdienėje veikloje dažnai persipina. Tačiau teisiniu požiūriu jos nėra tapačios. Jeigu kreditorius reikalauja asmeninės atsakomybės, būtina aiškiai atskirti, ar ginčijamas vadovo sprendimas, ar akcininko veiksmai, kuriais galėjo būti piktnaudžiaujama juridinio asmens ribota atsakomybe“, – komentuoja E. Čepas.

Ką ši nutartis keičia verslo praktikoje?

AVOCAD advokato teigimu, naujausias LAT išaiškinimas siunčia svarbią žinią abiem verslo santykių pusėms. Įmonių vadovams jis primena, kad sąžininga verslo rizika ir kreditoriaus klaidinimas yra skirtingi dalykai. Vadovo atsakomybės negalima pagrįsti vien tuo, kad bendrovė bankrutavo ar negrąžino skolos. Tačiau sąmoningai neteisingos informacijos teikimas, reikšmingų aplinkybių nuslėpimas ar kiti prieš konkretų kreditorių nukreipti nesąžiningi veiksmai gali lemti asmeninę civilinę atsakomybę.

Kreditoriams ši nutartis primena, kad reikalaujant žalos tiesiogiai iš vadovo nepakanka įrodyti neįvykdytą bendrovės prievolę. Būtina nustatyti konkrečius vadovo veiksmus, jų neteisėtumą, priežastinį ryšį ir individualiai kreditoriui padarytą žalą. „Praktinė pamoka verslui gana aiški – svarbu ne tik priimti pagrįstus sprendimus, bet ir gebėti parodyti, kokia informacija buvo remtasi juos priimant. Kuo skaidresnis finansavimo procesas, kuo tiksliau dokumentuotos prognozės ir kreditoriams pateikta informacija, tuo mažesnė rizika, kad vėliau nesėkmingas projektas virs ginču dėl asmeninės vadovo atsakomybės“, – teigia E. Čepas.

Taigi nutartis savaime neatleidžia vadovų nuo atsakomybės, tačiau dar kartą patvirtina aukštą jos pagrindimo standartą. „Ši nutartis nėra leidimas vadovams beatodairiškai rizikuoti. Tai priminimas, kad civilinė atsakomybė turi būti grindžiama konkrečiais veiksmais ir įrodymais, o ne vien neigiamu verslo rezultatu. Teisinis saugumas verslui reiškia abi šio principo puses: sąžiningo vadovo apsaugą ir realią galimybę kreditoriui apginti savo teises, kai jos buvo sąmoningai pažeistos“, – apibendrina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.

 

Laurynas Staniulis: uždrausti gyventi loftuose – ką toks sprendimas duotų NT rinkai?

Aplinkos ministerijos parengtas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį tvarkos aprašo projektas iš pirmo žvilgsnio sprendžia gana aiškią problemą: jeigu patalpa nėra gyvenamosios paskirties, joje neturėtų būti gyvenama. Tačiau NT rinkoje paprastos teisinės taisyklės kartais sukelia labai nepaprastų pasekmių.Pagal siūlomą reguliavimą gyvenimas negyvenamosios paskirties patalpose nebebūtų viena iš leidžiamų jų naudojimo ne pagal paskirtį išimčių. Naująją tvarką numatoma taikyti nuo 2026 m. lapkričio 1 d., kartu paliekant pereinamąją nuostatą: iki 2026 m. spalio 31 d. pradėtam statinio ar patalpų naudojimui ne pagal paskirtį būtų taikoma iki tol galiojusi tvarka.

Atrodytų, kompromisas rastas – naujiems atvejams nustatome griežtesnes taisykles, o senus apsaugome. Tačiau NT rinkoje viskas gerokai sudėtingiau. Turime pripažinti realybę: Lietuvoje, o ypač Vilniuje, nemaža dalis negyvenamosios paskirties patalpų de facto jau daug metų naudojamos gyvenimui. Loftai, kūrybinės dirbtuvės, administracinės ir kitokios paskirties patalpos buvo perkamos, parduodamos, įrengiamos, nuomojamos ir naudojamos kaip būstas. Todėl klausimas šiandien yra ne vien tai, ar žmogui turėtų būti leidžiama gyventi gamybinėje patalpoje. Klausimas daug platesnis: ką naujas reguliavimas reikštų jau susiformavusiai NT rinkai ir miestų konversijai?

Loftai tapo viena iš miesto konversijos formų

Vilniuje loftų atsiradimas glaudžiai susijęs su buvusių gamybinių ir kitų nebenaudojamų teritorijų transformacija. Pastatai, praradę savo pirminę funkciją, buvo prikeliami naujam gyvenimui, o dalis jų tapo alternatyvia gyvenamąja erdve.

Galime diskutuoti, ar teisiniu požiūriu tai visada buvo idealus modelis. Tačiau ekonominiu ir urbanistiniu požiūriu negalime apsimesti, kad šio reiškinio nėra.

Konversija dažnai prasideda būtent nuo lankstesnio seno pastato panaudojimo. Investuotojas mato galimybę prikelti nebenaudojamą gamybinį ar administracinį objektą, žmonės – galimybę įsigyti nestandartinį ir dažnai pigesnį NT, o miestas gauna antram gyvenimui prikeltą teritoriją. Todėl kategoriškas signalas, kad negyvenamosios paskirties patalpos negalės būti naudojamos gyvenimui, gali turėti ir kitą efektą – sumažinti ekonominę paskatą konvertuoti senus pastatus. Tai ypač svarbu Vilniuje, kuriame būsto įperkamumas ir taip yra viena aktualiausių NT rinkos problemų. Jeigu iš rinkos pašaliname dalį pigesnės alternatyvios pasiūlos, natūraliai turime klausti: ar toks reguliavimas papildomai nedidins spaudimo gyvenamojo būsto kainoms?

O kas bus su jau nupirktu loftu?

Projektas numato pereinamąjį režimą – iki 2026 m. spalio 31 d. pradėtam naudojimui ne pagal paskirtį būtų taikoma iki tol galiojusi tvarka.

Tai svarbi išlyga, tačiau kartu ji programuoja visiškai naują praktinę problemą: kaip po kelerių ar keliolikos metų įrodysime, kada konkrečiai patalpoje buvo pradėta gyventi?

Įsivaizduokime gana įprastą situaciją. Žmogus 2024 metais įsigijo loftą, jį įsirengė ir pradėjo jame gyventi. 2028 metais nusprendžia jį parduoti. Naujasis savininkas patalpą taip pat ketina naudoti gyvenimui.

Ar tai vis dar bus iki 2026 m. spalio 31 d. pradėto naudojimo tęsinys? Ar naujo savininko gyvenimas bus laikomas nauju naudojimo ne pagal paskirtį atveju? Kokiais įrodymais bus pagrindžiama, kad patalpoje iki nustatytos datos iš tiesų buvo gyvenama – deklaruota gyvenamąja vieta, komunalinių paslaugų sąskaitomis, sutartimis, kitomis faktinėmis aplinkybėmis?

O kas, jeigu loftas pusmetį stovės tuščias ir tik tada bus parduotas?

Tokie klausimai nėra teoriniai. Nuo atsakymų į juos priklausys konkretaus turto vertė ir jo likvidumas. Todėl pereinamoji nuostata, kuri iš pirmo žvilgsnio apsaugo esamus naudotojus, gali tapti naujų ginčų šaltiniu. Ginčysimės jau ne tik dėl to, kaip patalpa naudojama, bet ir nuo kada ji taip naudojama bei ar toks naudojimas buvo nutrūkęs.

Antrinė loftų rinka gali susidurti su problema

Čia atsiranda dar vienas klausimas, kurio, kalbėdami apie naują reguliavimą, neturėtume pamiršti: kas atsitiks su antrine tokių patalpų rinka?

Žmogus, prieš penkerius ar dešimt metų įsigijęs loftą, galėjo investuoti nemažą sumą į jo įrengimą. Šiandien toks objektas turi savo rinkos kainą būtent todėl, kad pirkėjas vertina jį kaip erdvę, kurioje galima gyventi.

Jeigu ateityje naujam pirkėjui nebebūtų aišku, ar jis gali toliau naudoti tą patį objektą gyvenimui, atsirastų teisinė rizika. O teisinė rizika NT rinkoje beveik visada anksčiau ar vėliau virsta finansine rizika. Kiltų klausimų ir finansuotojams: kaip vertinti tokio turto likvidumą? Kokia jo vertė, jeigu potencialių pirkėjų ratas dėl paskirties ir naudojimo apribojimų sumažėja?

Todėl, reguliuodami naudojimą, kartu galime paveikti ir jau egzistuojančio turto vertę. Vis dėlto būtų pernelyg paprasta pasakyti, kad sprendimas – tiesiog leisti gyventi visose negyvenamosios paskirties patalpose. Tuomet kyla priešingas ir visiškai pagrįstas klausimas: kam apskritai reikalingi reikalavimai gyvenamosios paskirties pastatams ir patalpoms?

Gyvenamasis būstas projektuojamas laikantis reikalavimų, susijusių su natūraliu apšvietimu, insoliacija, vėdinimu, akustiniu komfortu, higiena, sauga, automobilių stovėjimo vietomis, infrastruktūra ir kitais kriterijais.Šių reikalavimų laikymasis kainuoja.

Jeigu vienas vystytojas stato gyvenamąjį projektą ir privalo jų laikytis, o kitas įrengia gamybinės, administracinės ar kitos negyvenamosios paskirties patalpas, kurioms taikomi kitokie reikalavimai, tačiau vėliau jos faktiškai naudojamos lygiai taip pat kaip butai, atsiranda akivaizdus reguliavimo disbalansas. Dar daugiau – tokiu atveju pati pastatų paskirties sistema pradeda prarasti prasmę. Jeigu galima statyti pagal vienos paskirties reikalavimus, o naudoti pagal kitos, kodėl apskritai nustatome skirtingus standartus?

Todėl Aplinkos ministerijos keliama problema yra reali. Klausimas ne tas, ar ją reikia spręsti, o kokiu būdu tai daryti.

Užsienis vis dažniau kalba apie konversiją, o ne vien draudimą

Šioje diskusijoje verta pažvelgti ir į kitų šalių patirtį. Didžiuosiuose Europos miestuose susiduriama su panašia dilema: viena vertus, trūksta būsto, kita vertus, miestuose lieka nebenaudojamų biurų, komercinių, pramoninių ir kitų pastatų. Todėl dalis valstybių ieško būdų ne užkirsti kelią jų naudojimui, o palengvinti teisėtą konversiją į gyvenamąją paskirtį.

Pavyzdžiui, Anglijoje veikia vadinamųjų permitted development rights sistema, kuri tam tikrais atvejais leidžia komercinius pastatus konvertuoti į gyvenamuosius supaprastinta tvarka. Pastaraisiais metais šios galimybės buvo plečiamos. Tai, žinoma, nereiškia leidimo gyventi bet kokiame sandėlyje ar gamybinėje patalpoje – išlieka saugos, gyvenimo kokybės ir kiti reikalavimai.

Tačiau pati reguliavimo kryptis įdomi: kai pastatą galima saugiai pritaikyti gyvenimui, valstybė ieško kelio, kaip konversiją padaryti įmanomą, o ne vien kaip ją uždrausti. Lietuvai nebūtina kopijuoti konkretaus užsienio modelio. Tačiau verta kelti tą patį klausimą – ar mūsų reguliavimas neturėtų labiau skatinti teisėtos esamų pastatų transformacijos?

Griežta riba – naujai statomiems objektams

Mano vertinimu, čia reikėtų aiškiai atskirti du dalykus: naujai kuriamą NT ir jau egzistuojantį, istoriškai susiformavusį NT fondą.

Jeigu šiandien vystytojas projektuoja naują pastatą ir nuo pat pradžių ketina jame įrengtas patalpas parduoti žmonėms kaip būstą, nors formaliai jos projektuojamos kaip gamybinės, administracinės patalpos ar kūrybinės dirbtuvės, valstybė turi pagrįstą interesą pasakyti: ne.

Jeigu statome būstą – statykime jį pagal gyvenamajam būstui taikomus reikalavimus.Tokiu atveju draudimas naujai statomuose objektuose naudoti negyvenamosios paskirties patalpas nuolatiniam gyvenimui būtų suprantamas ir kurtų vienodas žaidimo taisykles rinkos dalyviams. Tačiau visiškai kita situacija yra jau egzistuojantis pastatas, kuris prieš dešimt, dvidešimt ar dar daugiau metų turėjo gamybinę funkciją, šiandien jos nebeturi ir yra konvertuojamas į naują miesto audinį. Tokiems objektams, mano nuomone, turėtų būti ieškoma ne draudimo, o aiškaus konversijos mechanizmo. Jeigu patalpa gali užtikrinti esminius saugos, higienos, apšvietimo, vėdinimo ir kitus gyvenimui būtinus kriterijus, valstybė turėtų sudaryti realią galimybę ją pritaikyti gyvenimui ir pakeisti jos paskirtį.

Priešingu atveju rizikuojame susidurti su paradoksalia situacija: mieste trūksta įperkamo būsto, turime tūkstančius kvadratinių metrų nebenaudojamo ar neefektyviai naudojamo NT, tačiau reguliavimu mažiname galimybes vieną problemą spręsti pasitelkiant kitą.

Diskusija dėl Aplinkos ministerijos projekto neturėtų virsti ginču tarp dviejų kraštutinumų – „leisti gyventi visur“ arba „uždrausti gyventi visur, kas registre nevadinama butu“.

Abu variantai turi rimtų trūkumų. Jeigu leidžiame gyventi bet kur, paneigiame gyvenamosios paskirties reglamentavimo logiką ir sukuriame nevienodas konkurencines sąlygas NT vystytojams. Jeigu draudžiame tai jau susiformavusiame NT fonde, rizikuojame mažinti dalies turto vertę ir likvidumą, stabdyti senų pastatų konversiją, dar labiau riboti alternatyvaus būsto pasiūlą ir užprogramuoti ginčus dėl to, kada konkrečioje patalpoje faktiškai pradėta gyventi. Todėl racionaliausia riba galėtų būti brėžiama ne tarp „galima“ ir „negalima“, o tarp naujai statomo ir jau egzistuojančio bei konvertuojamo NT.

Naujiems projektams taisyklė gali ir turi būti aiški: jeigu patalpos kuriamos gyvenimui, jos turi atitikti gyvenamosios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus.

Tačiau jau egzistuojantiems ir konvertuojamiems pastatams reikėtų sukurti aiškų, prognozuojamą ir praktiškai įgyvendinamą kelią į gyvenamąją paskirtį.

Nes gera teisė turi ne tik nustatyti taisyklę. Ji turi įvertinti ir realybę, kuri egzistavo iki tos taisyklės pakeitimo.

Laurynas Staniulis

AVOCAD partneris, advokatas ir NT bei statybų teisės ekspertas

Nuo paslėpto gedimo iki sutarties nutraukimo: naudotų automobilių sandorių rizikos verslui

Nors degalų kainos auga, o elektromobilių pardavimai Lietuvoje siekia naujus rekordus, didžiąją šalies automobilių parko dalį vis dar sudaro senesnės transporto priemonės. Jos aktyviai keičia savininkus antrinėje rinkoje – naudotus automobilius perka ir parduoda ne tik gyventojai, bet ir jų prekyba užsiimančios bendrovės, automobilių parkus valdančios įmonės, nuomos, transporto, statybos ir kitų sektorių verslai.

Kartu su didele naudotų automobilių rinka neišvengiama ir teisinių ginčų. Po sandorio paaiškėję techniniai gedimai, nuslėpti defektai, tikrovės neatitinkanti rida ar automobilio istorija, ankstesni eismo įvykiai bei skirtingas pirkėjo ir pardavėjo supratimas, kokios būklės automobilis iš tiesų buvo parduotas, gali tapti ne tik pretenzijų, bet ir teisminio proceso priežastimi.

O verslui tokio ginčo kaina gali būti gerokai didesnė nei automobilio remontas. Tam tikrais atvejais pirkėjas gali siekti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, susigrąžinti už automobilį sumokėtą kainą ir reikalauti atlyginti kitus patirtus nuostolius.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog automobilis yra naudotas, savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už jo kokybę. „Versle vis dar pasitaiko požiūris, kad naudotas automobilis parduodamas toks, koks yra, todėl po sandorio visa rizika automatiškai pereina pirkėjui. Teisiniu požiūriu situacija nėra tokia paprasta. Automobilio amžius, rida ir natūralus nusidėvėjimas neabejotinai svarbūs vertinant jo būklę, tačiau pardavėjui išlieka pareiga pateikti teisingą informaciją ir neperduoti pirkėjui automobilio su neatskleistais trūkumais, už kuriuos jis atsako“, – sako M. Baigys.

„Naudotas“ nereiškia „be atsakomybės“

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad naudotas automobilis negali būti vertinamas pagal tokius pačius kokybės kriterijus kaip naujas. Pirkėjas turi įvertinti jo amžių, ridą, ankstesnio naudojimo intensyvumą ir natūralų nusidėvėjimą. Tačiau net ir naudotas automobilis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, turi būti tinkamas naudoti pagal įprastą paskirtį.

Vien tai, kad automobilis važiuoja, dar nebūtinai reiškia, kad jis yra tinkamos kokybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad naudoto automobilio kokybė vertinama atsižvelgiant ir į tai, ar juo galima naudotis pagal paskirtį be didelių trikdžių, nepatogumų ar papildomų sąnaudų.

Verslui tai ypač aktualu todėl, kad ginčo objektu dažnai tampa ne tik pats gedimas, bet ir tai, ką pardavėjas apie automobilį žinojo, ką nurodė pirkėjui ir kas buvo užfiksuota sutartyje.

Rida, eismo įvykiai, esami techniniai gedimai, ankstesni reikšmingi pažeidimai ar kitos automobilio vertę ir tinkamumą naudoti lemiančios aplinkybės gali turėti esminę reikšmę. Teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai klaidingai nurodyta automobilio rida pripažinta tokiu reikšmingu neatitikimu, kuris gali sudaryti pagrindą reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pasak advokato, atsukta rida paslėptas defektas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ridos suklastojimą reikėtų vertinti ne tik kaip melagingos informacijos apie parduodamą daiktą pateikimą, bet ir kaip paslėptą daikto trūkumą, kurio pasekmės jį įsigijusiam asmeniui pasireikš vėliau – tiek būtinybe esminius automobilio agregatus, detales keisti kur kas anksčiau nei galima buvo planuoti įsigyjant automobilį, tiek valdant mažesnės vertės, nei sumokėtą daiktą, tiek gaunant ženkliai mažesnę, nei turėtų kainą pardavimo atveju.

„Profesionaliam automobilių pardavėjui ypač rizikinga sutartyje apsiriboti bendromis formuluotėmis, kad pirkėjas automobilį apžiūrėjo ir dėl jo būklės pretenzijų neturi. Tokia sąlyga savaime nėra universalus skydas nuo atsakomybės. Kilus ginčui bus vertinama, ką pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kokią informaciją pateikė, kokie trūkumai buvo atskleisti ir ar pirkėjas realiai galėjo juos nustatyti“, – pažymi AVOCAD advokatas M. Baigys.

Kada automobilis gali „sugrįžti“ pardavėjui?

Viena finansiškai skaudžiausių ginčo baigčių automobilių prekybos verslui – pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas ir restitucija. Tokiu atveju pardavėjui gali tekti susigrąžinti automobilį ir grąžinti už jį gautą kainą, o priklausomai nuo konkrečios situacijos gali kilti klausimas ir dėl kitų pirkėjo patirtų nuostolių.

Tačiau kiekvienas po automobilio pardavimo nustatytas gedimas automatiškai nereiškia, kad pirkėjas gali grąžinti transporto priemonę ir pareikalauti visos sumokėtos kainos.

Tai iliustruoja ir naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. 2026 m. teismas, nagrinėdamas ginčą dėl nekokybiško automobilio, akcentavo teisių gynimo būdų eiliškumą ir sutarties nutraukimo, kaip griežčiausios priemonės, pagrįstumą. Vartojimo santykiuose pardavėjui paprastai pirmiausia turi būti suteikta galimybė užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą – pašalinti trūkumą ar pakeisti prekę, o sutarties nutraukimui turi egzistuoti įstatyme numatytos sąlygos.

Svarbu tai, kad ši konkreti byla buvo susijusi su vartojimo pirkimo–pardavimo santykiais. Kai naudotą automobilį savo verslo veiklai perka juridinis asmuo, vartotojams nustatyta speciali apsauga savaime netaikoma. B2B santykiuose dar didesnę reikšmę įgyja sutarties sąlygos, abiejų šalių profesionalumas, iki sandorio atliktas automobilio patikrinimas ir konkretūs pardavėjo pareiškimai bei garantijos dėl transporto priemonės būklės.

„Sutarties nutraukimas yra labai rimta teisinė pasekmė, todėl vien fakto, kad po sandorio automobilis sugedo, nepakanka. Reikia atsakyti į daug klausimų: ar trūkumas egzistavo automobilio perdavimo metu, ar pirkėjas apie jį žinojo arba galėjo žinoti, ar pardavėjas pateikė teisingą informaciją ir kiek pats trūkumas yra reikšmingas. Būtent šios aplinkybės dažniausiai ir nulemia ginčo kryptį“, – aiškina M. Baigys.

Gedimą radęs pirkėjas taip pat turi pareigų

Rizikų turi ne tik pardavėjas. Automobilį savo veiklai perkanti įmonė taip pat turėtų pasirūpinti įrodymais dar iki sudarant sandorį.

Svarbūs gali būti automobilio diagnostikos duomenys, serviso išvados, istorijos ataskaitos, skelbimo kopija, pardavėjo pateikta informacija ir šalių susirašinėjimas. Jeigu gedimas nustatomas jau po automobilio įsigijimo, reikšmę įgyja ir tai, kaip elgiasi pats pirkėjas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs situaciją, kai pirkėjas pardavėją apie automobilio trūkumus informavo tik jau pradėjęs remonto darbus. Dėl to pardavėjas neteko galimybės pats įvertinti nustatytų gedimų ir pasirinkti jų šalinimo būdo. Šios aplinkybės buvo reikšmingos sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės ir atlygintinų išlaidų.

„Jeigu po sandorio nustatomas rimtas gedimas, pirmas žingsnis neturėtų būti automobilio išardymas ar brangus remontas savo pasirinkimu. Pirmiausia trūkumą reikėtų tinkamai užfiksuoti ir apie jį informuoti kitą sutarties šalį. Priešingu atveju net ir pagrįstą reikalavimą vėliau gali būti gerokai sunkiau įrodyti“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Keli sakiniai sutartyje gali kainuoti dešimtis tūkstančių

Automobilių prekyba užsiimančioms įmonėms viena svarbiausių praktinių taisyklių – kuo tiksliau užfiksuoti parduodamos transporto priemonės būklę.

Jeigu žinoma apie konkrečius gedimus, ankstesnius pažeidimus, atliktus reikšmingus remonto darbus ar kitus svarbius trūkumus, juos verta aiškiai įvardyti sutartyje arba jos priede. Taip pat svarbu išsaugoti automobilio diagnostikos, remonto ir aptarnavimo dokumentus, ridą pagrindžiančius duomenis bei informaciją, kuri buvo pateikta pirkėjui prieš sudarant sandorį.

Atsargiai reikėtų vertinti ir informaciją skelbimuose. Jei automobilis reklamuojamas kaip „idealios būklės“, „be defektų“, nurodoma konkreti rida ar pateikiami kiti kategoriški teiginiai apie jo istoriją ir techninę būklę, kilus ginčui tokia informacija gali tapti reikšmingu įrodymu, kokios automobilio savybės pirkėjui buvo deklaruotos.Kita vertus, ir automobilį perkanti įmonė neturėtų manyti, kad sutarties nutraukimas visais atvejais bus paprasčiausias kelias. Ginčo atveju reikės vertinti trūkumo pobūdį ir reikšmingumą, jo atsiradimo momentą, pardavėjo pateiktą informaciją, galimybę gedimą pašalinti ir pačios sutarties sąlygas.

„Naudoto automobilio sandoryje keli sakiniai sutartyje gali lemti dešimčių tūkstančių eurų ginčo baigtį. Todėl tiek parduodančiam, tiek perkančiam verslui svarbu ne tik pasirašyti standartinę transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir tiksliai užfiksuoti faktinę automobilio būklę, žinomus trūkumus, šalių pareiškimus bei atsakomybės ribas. Kuo daugiau neaiškumų paliekama sandorio metu, tuo daugiau erdvės ginčui lieka vėliau“, – apibendrina AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

 

Eismo įvykis užsienyje: kada žalos atlyginimo iš užsienio draudiko galima reikalauti Lietuvoje?

Tarptautinius pervežimus vykdančiam verslui eismo įvykiai kitose Europos Sąjungos valstybėse yra kasdienybė. Su tuo gali susidurti ir bet kuris automobiliu po Europą keliaujantis ar eismo įvykyje kaip pėstysis nukentėjęs Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau dažnai tuo rūpesčiai nesibaigia, o tikrieji sunkumai prasideda po eismo įvykio – kai reikia atgauti patirtus nuostolius iš kitoje Europos Sąjungos valstybėje veikiančios draudimo bendrovės.

Nors ES sistema sukurta taip, kad nukentėjusiam asmeniui nereikėtų vienam aiškintis su kitos valstybės narės draudiku – draudimo bendrovės kitose valstybėse narėse turi žalų administravimo atstovus, – praktikoje pats atstovo buvimas dar negarantuoja greito ir visiško nuostolių atlyginimo.

Pasitaiko situacijų, kai žalos administravimas užsitęsia dėl to, kad jo atstovas arba pats draudikas vilkina sprendimo priėmimą, nustatytais terminais neišmoka draudimo išmokos, nesutinka atlyginti visų nuostolių, vis prašo papildomų dokumentų ar paaiškinimų arba skirtingai vertina eismo įvykio aplinkybes. Vežėjui tai gali reikšti ne tik ilgą laiką neatlygintas išlaidas už transporto priemonės, krovinio gelbėjimą, eismo įvykio vietos sutvarkymą (kurios ES šalyse gali kainuoti milžiniškas sumas), tačiau ir įmonės veiklos sutrikdymą bei lemti dar didesnius nuostolius dėl prastovų, negautų pajamų ir pan. „Verslui svarbiausia suprasti, kad kitos valstybės draudiko sprendimas nėra paskutinis taškas. Jeigu atsakingas draudikas nepagrįstai atsisako atlyginti visus nuostolius arba žalos administravimas užsitęsia itin ilgai, reikia įvertinti, ar toliau susirašinėti su draudiku, ar vis tik savo teises apginti teisme“, – sako AVOCAD advokatas, draudimo teisės ekspertas Julius Sakalauskas.

Eismo įvykis užsienyje nebūtinai reiškia bylą užsienyje

Viena svarbiausių ES motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemos garantijų nukentėjusiam asmeniui – galimybė už eismo įvykį atsakingo asmens draudikui pareikšti tiesioginį ieškinį savo valstybės teisme. ES teisės aktai numato specialią eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų apsaugą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad eismo įvykyje nukentėjęs asmuo, kai tenkinamos tam reikalingos sąlygos, gali tiesiogiai pareikšti ieškinį atsakingo asmens draudikui savo gyvenamosios vietos valstybės teisme.

Lietuvos teisėje ši galimybė taip pat įtvirtinta aiškiai: Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantis nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę prieš kitos ES valstybės narės atsakingą draudiką pradėti teismo procesą Lietuvoje.

Verslo atveju kiekvienos situacijos jurisdikcija turi būti vertinama individualiai – atsižvelgiant į įmonės buveinę, transporto priemonės registracijos vietą, atsakingo draudiko veiklos vietą ir kitus konkrečios bylos aspektus. „Vežėjui, kurio transportas nuolat juda po skirtingas Europos valstybes, galimybė ginčą spręsti Lietuvoje yra labai reikšminga. Užuot organizavus procesą kitoje šalyje, ieškojus vietos teisininkų ir sprendus kalbos bei procesinius klausimus, pirmiausia verta įvertinti, ar konkretus ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos teisme“, – pažymi J. Sakalauskas.

Kodėl svarbus draudiko atstovas Lietuvoje?

Kitos ES valstybės draudiko atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti Lietuvoje nėra vien tik kontaktinis asmuo, kuriam persiunčiami dokumentai. Jis skiriamas žalos administravimo ir išmokos mokėjimo funkcijoms šio draudiko vardu atlikti.

Svarbi ir dar viena praktinė aplinkybė: ES Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad žalų sureguliavimo atstovo įgaliojimai apima ir jo pareigą priimti teismo procesinius dokumentus, reikalingus procesui dėl žalos atlyginimo nukentėjusio asmens nuolatinės buveinės vietos teisme pradėti.

Tai praktiškai labai palengvina nukentėjusio asmens padėtį ir pagreitina teismo procesą, nes tam, kad užsienio draudikas būtų informuotas apie kitoje ES valstybėje pradėtą teismo procesą, užtenka ieškinį ir teismo dokumentus įteikti šio draudiko atstovui. Be to, taupomi bylos kaštai, nes nereikia visų dokumentų versti į užsienio kalbą ir siųsti tiesiogiai į kitą valstybę.

Kada verta nebelaukti?

Pasak J. Sakalausko, viena dažnesnių klaidų – pernelyg ilgai tikėtis, kad draudiko pozicija pasikeis vien tęsiant susirašinėjimą. „Jeigu draudikas atsisako atlyginti pagrįstus nuostolius, siūlo išmokėti akivaizdžiai per mažą draudimo išmoką arba vilkina draudžiamojo įvykio administravimą ir daugiau kaip 90 dienų neišmoka draudimo išmokos, verta pagalvoti ir apie teisminę ginčo perspektyvą. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad dažnu atveju aiškiai suformuluotas reikalavimas teisme gali pakeisti derybų dinamiką ir paspartinti pagrįsto sprendimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo priėmimą“, – sako advokatas.

Todėl po eismo įvykio užsienyje svarbu nuo pat pradžių rinkti ne tik paties įvykio, bet ir visų nuostolių įrodymus: policijos ar kitus įvykio dokumentus, nuotraukas, remonto sąmatas ir sąskaitas, transportavimo bei saugojimo išlaidas, susirašinėjimą su draudiku. Verslui papildomai svarbūs dokumentai, galintys pagrįsti transporto priemonės prastovą ar kitus tiesiogiai dėl įvykio atsiradusius nuostolius. Kiekvienu atveju atlygintinos žalos apimtis priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir taikytinos teisės, todėl vien patirtos išlaidos dar savaime nereiškia, kad visa jų suma bus priteista.

Užsienio draudikas nėra „nepasiekiamas“

Eismo įvykis kitoje valstybėje dažnai sukuria psichologinį barjerą – atrodo, kad ginčas su Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos ar kitos Europos šalies draudiku automatiškai reiškia sudėtingą procesą užsienyje.

Tačiau ES reguliavimo tikslas yra priešingas – suteikti nukentėjusiam asmeniui realias galimybes savo teises apginti gyvenamojoje ar buveinės valstybėje, kai tam yra numatytos teisinės sąlygos. „Todėl vežėjams rekomenduočiau į užsienyje patirtą žalą žiūrėti kaip į įprastą ir kontroliuojamą verslo riziką. Svarbu tinkamai apskaičiuoti ir suprasti visą padarytą žalą, ją pagrįsti dokumentais, įvertinti draudiko argumentus ir kiek dar galite laukti jums priklausančių nuostolių atlyginimo. Ir, jei atsakingas draudikas nesilaiko draudimo išmokos išmokėjimo terminų, vilkina sprendimo priėmimą arba pasiūlo akivaizdžiai per mažą draudimo išmoką, siūlyčiau patikrinti galimybę ginčą perkelti į teismą Lietuvoje. Ir kartais vien tai tampa postūmiu draudikui iš naujo įvertinti savo pozicijos pagrįstumą“, – apibendrina AVOCAD advokatas Julius Sakalauskas.