Lietuvoje veikiantis juridinių asmenų restruktūrizavimo institutas – tarsi skubios pagalbos priemonė įmonėms, kurios dar gyvybingos, bet susiduria su finansiniais sunkumais. Deja, vis dažniau jis išnaudojamas ne gydymui, o laiko vilkinimui. Pastebima tendencija, kad kai kurios įmonės inicijuoja restruktūrizavimo bylą vien tam, kad atidėtų turimų skolų mokėjimą – net neturėdamos realaus plano atsigauti ar persitvarkyti.
Restruktūrizavimas – per lengvai pasiekiamas?
Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) yra gyvybingas; 3) nėra likviduojamas dėl bankroto. Be to, teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu restruktūrizavimo planas turi trūkumų.
Sąlygos įstatyme nurodytos, tačiau teismai, spręsdami restruktūrizavimo klausimą, per daug į jas nesigilina ir vertina pakankamai formaliai.
Pavyzdžiui, įmonės turimi prabangūs automobiliai ir kreditoriai, kurie turi sąsajų su pačia įmone, teismui dažnu atveju klausimų nekelia. Atrodytų, jog problemos nėra, nes niekas vis tiek nenukentės – juk tai restruktūrizacija, o ne bankrotas, ir skolos nebus nenurašomos.
Taip, skolos nenurašomos, tačiau jau pats pareiškimo dėl restruktūrizavimo pateikimas teismui automatiškai sustabdo skolų išieškojimą. Kreditoriams belieka laukti, kol teismas nuspręs, ar tokiai įmonei yra pagrindas kelti restruktūrizavimo bylą. Iškėlus bylą, skolų mokėjimas gali būti atidėtas dar penkeriems metams.
Taigi, atmestinai vertinant restruktūrizacijos klausimą ir gelbėjant vieną įmonę, galima paskandinti kitas, t. y. tas, kurios negali laukti penkerių metų, kol atgaus skolas iš restruktūrizuojamos įmonės.
Nuo pagalbos iki fikcijos – vienas žingsnis
Praktikoje daugėja atvejų, kai įmonės jau iš anksto žino, jog jų verslo modelis nebepajėgus išsilaikyti, tačiau vis tiek inicijuoja restruktūrizavimo procesą. Dažniausiai – tam, kad:
- sustabdytų skolų priverstinį išieškojimą;
- išlaikytų vadovų kontrolę įmonėje;
- apsisaugotų nuo kreditorių inicijuoto bankroto;
- laimėtų laiko deryboms su kreditoriais be realaus restruktūrizavimo plano;
- galiausiai išvengtų kai kurių skolų grąžinimo.
Tokia praktika iškreipia visos restruktūrizavimo sistemos esmę: vietoj to, kad gelbėtume dar gyvybingus verslus, palaikomas fiktyvus įmonių gelbėjimas kreditorių sąskaita.
Kas kaltas: verslininkai ar teisinis reguliavimas?
Nors formaliai žiūrint įstatymas neleidžia inicijuoti restruktūrizavimo bet kam, nes reikia įrodyti įmonės mokumą, pateikti planą ir verslo perspektyvą, praktikoje šie kriterijai taikomi pernelyg formaliai. Teismai neretai remiasi tik skaičiais „ant popieriaus“, o ne realia įmonės padėtimi. Tai leidžia net ir beviltiškai įsiskolinusioms įmonėms formaliai atitikti kriterijus – ypač jei jas konsultuoja patyrę teisininkai.
Kreditoriai šioje situacijoje yra bejėgiai. Kol teismas svarsto, ar pradėti restruktūrizavimą, jie netenka galimybės ginti savo interesus, o vėliau – jau būna per vėlu: turtas išdalytas, dokumentai „prarasti“, o atsakomybė ištirpsta tarp buvusių direktorių.
Dar viena vis dažnesnė piktnaudžiavimo forma – dirbtinai kuriami arba glaudžiai su įmonės savininkais susiję kreditoriai. Tokie „kreditoriai“ dažnai yra susijusios įmonės, giminaičiai, įmonės vadovų valdomi juridiniai asmenys arba tiesiog „popierinės“ bendrovės, kurioms paskolos suteiktos formaliai, be realaus pinigų judėjimo.
Jų pagrindinis tikslas – įgyti balsų daugumą kreditorių susirinkimuose. Kadangi pagal įstatymą kreditorių sprendimams priimti dažnai reikia tam tikros balsų daugumos (pagal finansinių reikalavimų dydį), susikūrus „draugiškus“ kreditorius, lengviau „prastumti“ sprendimus, kurie naudingi – pavyzdžiui, patvirtinti restruktūrizavimo planą.
Tokiu būdu tikrieji kreditoriai – tie, kuriems iš tiesų yra skolinga įmonė – atsiduria mažumoje ir praranda realią įtaką procesui. Dar blogiau – kartais jie net nesužino apie kreditorių susirinkimus, nes oficialiai komunikacija vykdoma su tariamais pagrindiniais kreditoriais. Ši praktika iš esmės iškreipia visą restruktūrizavimo mechanizmą ir kelia pagrįstų klausimų dėl proceso skaidrumo ir sąžiningumo.
Apibendrinant galima teigti, jog restruktūrizacijos procesas turi spragų ir čia kyla klausimas, ar tos spragos yra teisiniame reguliavime, ar jau teismų pateikiamuose išaiškinimuose.
Visgi reikia prisiminti, jog restruktūrizavimas iš esmės buvo sukurtas kaip paskutinė pagalba verslui, tačiau praktikoje dažnu atveju panaudojama ir kaip skolų vengimo priemonė.
Parengė AVOCAD advokatas Egidijus Kieras
