Teisinis atstovavimas: ką reikia žinoti apie įgaliojimus?

Įsivaizduokite: esate išvykę atostogauti į kitą šalį, o Lietuvoje reikia pasirašyti svarbią sutartį. Arba – jūsų senelė dėl sveikatos problemų negali pati nueiti į banką ar tvarkytis dokumentų. Draugas paprašo jūsų padėti parduoti jo butą, nes pats gyvena užsienyje. Pasak teisininkų, tokių situacijų sprendimas vienas – įgaliojimas. Įgaliojimas tai – rašytinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė kam nors atlikti teisinius veiksmus kito asmens vardu. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pažymi, kad nors tai patogus ir dažnai naudojamas įrankis, bet kad jis veiktų sklandžiai ir išvengtumėte klaidų, svarbu žinoti pagrindines su juo susijusias taisykles.

Pirmiausiai, įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens (atstovaujamojo) valios. „Atstovo sutikimas nereikalingas įgaliojimo išdavimui ir įsigaliojimui. Pasirinktas atstovas neprivalo vykdyti jam patikėtų įpareigojimų, įstatymas suteikia atstovui teisę atsisakyti jam išduoto įgaliojimo“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

Išdavęs įgaliojimą atstovaujamasis vadinamas įgaliotoju, o gavęs įgaliojimą atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas nurodo kokius konkrečius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu.

Atstovui suteiktas teises patvirtinti gali tik jam išduotas įgaliojimas, todėl atstovas, atlikdamas visus veiksmus atstovaujamojo vardu, turi pateikti įgaliojimą tretiesiems asmenims.

Teisininkas taip pat pažymi, kad įgaliojimuose turi būti tiksliai suformuluotos teisės, kurios suteikiamos įgaliotam asmeniui. „Įstatymas neleidžia nurodyti abstraktaus teisių turinio. Pavyzdžiui negalima nurodyti, kad įgaliojimas suteikiamas visiems galimiems teisiniams veiksmas atlikti. Įgaliojime turi būti nurodytas baigtinis ir išsamus suteikiamų teisių sąrašas“, – teigia R. Puodžiūnas. Taipogi, įgaliojimas negali būti suteikiamos toms teisėms, kurios gali būti įgyvendinamos tik asmeniškai (pvz. santuokos sudarymas, testamento sudarymas, uzufrukto nustatydamas daiktui).

Įgaliojimų būna įvairių – nuo vienkartinių iki tokių, kurie suteikia daugiau galios. Kad būtų paprasčiau suprasti, jie skirstomi pagal tai, kokio masto teises suteikia:

  • Vienkartinis (paprastasis) įgaliojimas – tai toks, kuris skirtas vienam konkrečiam veiksmui. Pavyzdžiui, jeigu reikia pasirašyti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir jūs to padaryti negalite – išduodate įgaliojimą kitam asmeniui tai atlikti už jus.
  • Bendrasis įgaliojimas – kai norite, kad kažkas padėtų rūpintis jūsų turtu, jį saugotų ar tvarkytų kasdienius su tuo susijusius reikalus. Tai jau šiek tiek platesni įgaliojimai, bet vis tiek riboti.
  • Specialusis įgaliojimas – skirtas tam tikros srities veiksmams. Pavyzdžiui, jeigu norite, kad kas nors atstovautų jus teisme arba tvarkytų jūsų reikalus banke.

Įgaliojimai taip pat gali būti išduodami vienam žmogui arba keliems. Jei skiriate vieną konkretų asmenį – tai vadinama atskiruoju įgaliojimu. Jei įgaliojate keletą žmonių ir jie turi veikti kartu – tai jau bendrasis (kiekybinis) įgaliojimas.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak AVOCAD teisininko, yra įgaliojimo trukmė. Jis gali būti terminuotas (kai aiškiai nurodoma, iki kada galioja), arba neterminuotas. „Tačiau jeigu terminas neparašytas, įstatymas vis tiek riboja jo galiojimą – toks įgaliojimas automatiškai galioja tik vienerius metus nuo jo išdavimo dienos“, – sako R. Puodžiūnas.

Kad įgaliojimas galiotų, jis turi būti surašytas kaip atskiras rašytinis dokumentas ir pasirašytas paties įgaliotojo – to, kuris leidžia kitam veikti savo vardu. Kai kuriais atvejais įstatymas reikalauja ir notaro patvirtinimo. Tai būtina, kai įgaliojama sudaryti sandorius, kuriems reikalinga notarinė forma, kai veikiama fizinio asmens vardu tvarkant reikalus su juridiniais asmenimis ar kai kalbama apie veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ar disponavimu.

Įgaliojimai nėra amžini. Jie pasibaigia įvairiais atvejais – kai baigiasi jų galiojimo laikas, kai pats įgaliotojas nusprendžia jį panaikinti arba kai įgaliotinis atsisako jį vykdyti. Įgaliojimas netenka galios ir tada, kai išnyksta viena iš šalių – pavyzdžiui, jei juridinis asmuo yra likviduojamas arba jam iškeliama bankroto byla, taip pat jei miršta viena iš fizinių šalių, ar ji pripažįstama neveiksnia tam tikroje srityje ar tiesiog laikoma dingusia.

Teisininkas primena, kad pasibaigus įgaliojimui, tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis turi savo pareigas. Įgaliotojas turi atlyginti būtinas išlaidas, kurias įgaliotinis patyrė vykdydamas jo pavedimą – nebent iš anksto buvo susitarta, kad tai bus daroma neatlygintinai. Jeigu abi pusės yra fiziniai asmenys, laikoma, kad susitarimas yra neatlygintinis, jei nenurodyta kitaip.

Įgaliotojas taip pat turi pareigą informuoti apie įgaliojimo pabaigą – ypač jei jis pats jį panaikina arba įgaliojimas pasibaigia dėl jo mirties ar teisinio statuso pasikeitimo. Tokiu atveju apie tai turėtų pranešti įpėdiniai. Tuo tarpu įgaliotinis privalo grąžinti dokumento originalą – jei to padaryti negali, tai turi atlikti jo teisių perėmėjai. Be to, įgaliotinis turi atsiskaityti su įgaliotoju: suteikti visą informaciją apie tai, kaip vykdė pavedimą, kokius veiksmus atliko, kokius dokumentus pasirašė ir ką gavo įgaliotojo vardu. Viskas, kas buvo gauta pavedimo vykdymo metu – turi būti perduota atgal įgaliotojui.

 

Dividendai: kada jų išmokėjimas laikomas neteisėtu?  

Metinių finansinių metų pabaiga – puikus metas daugiau sužinoti apie dividendus. Tai svarbus įmonės finansinio planavimo aspektas, tačiau, pasak teisininkų, verslas dažnai pamiršta esminę taisyklę: dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Jei bendrovė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad dividendai – tai akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam priklausančių akcijų vertei. Paprasčiau tariant, dividendai – tai pelno dalis, kuri skirstoma akcininkams pagal jų turimas akcijas. Įprastai įmonės dividendams skiria tik dalį savo pelno, o likusią dalį investuoja į veiklos plėtrą, inovacijas ar kitas reikmes.

Pelno paskirstymas vyksta pasibaigus finansiniams metams, kai patvirtinamas bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys. Sprendimą dėl dividendų išmokėjimo ir jų dydžio priima visuotinis akcininkų susirinkimas. Nors paprastai dividendai mokami kartą per metus, įstatymai leidžia bendrovėms juos skirstyti ir dažniau – pavyzdžiui, kas pusmetį.

Teisę gauti dividendus turi tik tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo dienos pabaigoje yra bendrovės akcininkai arba turi teisę į dividendus kitais teisėtais pagrindais. Įsigijus akcijas vėliau, praeities dividendai naujam akcininkui nepriklauso, tačiau jis gali pretenduoti į būsimas išmokas.

Sprendžiant dėl dividendų išmokėjimo, būtina laikytis teisinio reguliavimo. „Jei dividendai paskirstomi pažeidžiant teisės aktus, akcininkas gali būti įpareigotas grąžinti gautą sumą bendrovei“, –  pažymi Domantas Velykis. Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad jei akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendai buvo paskirti neteisėtai, bendrovė turi teisę iš jo išieškoti išmokėtas sumas.

Pasak AVOCAD teisininko, yra trys atvejai, kai bendrovė negali priimti sprendimo mokėti dividendus:

  1. Jei bendrovė turi neįvykdytų įsipareigojimų, kurių terminai jau suėję.
  2. Jei įmonės paskirstytinas pelnas yra neigiamas, t. y. patirta nuostolių.
  3. Jei įmonės nuosavas kapitalas yra per mažas arba sumažėtų iki kritinės ribos po dividendų išmokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Vienas iš įmonės stabilumo rodiklių – jos gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Todėl jei įmonė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad jei bendrovė, paskyrus dividendus, sumoka pradelstą skolą prieš faktiškai pervesdama dividendus akcininkams, pažeidimas laikomas pašalintu. Tokiu atveju akcininkams išmokėti dividendai nebūtų pripažinti neteisėtais.

Kita  reikšminga situacija, anot teisininko,  jei bendrovė su kreditoriumi susitaria dėl skolos apmokėjimo atidėjimo, patvirtindama naujus mokėjimo terminus. Teismų praktika rodo, kad tokiais atvejais prievolė nelaikoma pradelsta, todėl dividendų skyrimas gali būti laikomas teisėtu, jei įmonė laikosi naujų mokėjimo terminų. Taip įmonė gali užtikrinti akcininkų interesus, kartu nepažeisdama kreditorių teisių.

Taigi, dividendų skyrimas yra subtilus procesas, reikalaujantis kruopštaus teisinio įvertinimo. Bendrovėms svarbu ne tik laikytis teisės aktų, bet ir atsakingai vertinti savo finansinę būklę bei įsipareigojimus, siekiant išvengti galimų teisinių pasekmių.

Gelbėjimo operacija vandenyne. Kiek tai kainuos?

Visuomenės dėmesį patraukusi lietuvio Aurimo Mockaus gelbėjimo operacija prie Australijos krantų atskleidė svarbų aspektą – kaip teisiškai reglamentuojamos tokios gelbėjimo operacijos ir kas už jas turi sumokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio teigimu, tokios gelbėjimo operacijos yra itin aiškiai reglamentuotos tarptautiniais teisės aktais. Pasak advokato, gelbėjimo jūroje klausimus reguliuoja Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Australija. Pagal šią konvenciją, valstybės yra įsipareigojusios teikti pagalbą visiems, kuriems gresia pavojus jūroje – nepriklausomai nuo jų pilietybės ar nelaimės aplinkybių, t. y. už asmens gelbėjimo operacijas jūroje įprastai nėra reikalaujama atlyginti patirtų gelbėjimo išlaidų.

”Visgi, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo tyčia ar dėl itin didelio neatsargumo (pvz. nepaisė perspėjimų) sukėlė situaciją, kuriai prireikė gelbėjimo operacijos, gali būti inicijuoti procesai dėl tokių išlaidų atlyginimo“,  – pažymi M. Baigys.

Kalbant dėl Aurimo Mockaus irklinės valties ir joje esančio turto gelbėjimo operacijos – galioja tarptautinė turto gelbėjimo vandenyse konvencija, pagal kurią turto gelbėjimo operacijos suteikia teisę į atlyginimą. Konvencijoje yra išsamiai detalizuotos atlygio sąlygos. Kitaip tariant, turto gelbėtojai turi teisę į atlygį. Šis atlygis dažniausiai mokamas iš turto savininko ar draudiko kišenės.

Teisininkas taip pat  atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus ir turto gelbėjimo operacijos yra dvi skirtingos kategorijos. „Bet kuriuo atveju, ar iš Aurimo Mockaus bus reikalaujama padengti kokias nors išlaidas (jeigu bus vykdomi valties gelbėjimo veiksmai), tai priklausys nuo to, kaip susidariusią situaciją kvalifikuos Australijos atsakingos organizacijos už gelbėjimo veiksmus.“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Koks yra reguliavimas dėl žmonių ir turto gelbėjimo Baltijos jūroje?

Lietuva taip pat yra prisijungusi prie Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencijos ir iš žmogaus nėra reikalaujama atlyginti jo gelbėjimo išlaidų (išskyrus tuos atvejus, jeigu būtų konstatuota pačios žmogaus itin nerūpestingi ir tyčiniai veiksmai). Lietuvoje papildomai yra priimtas ir saugios laivybos įstatymas, kuris griežtai numato, jog Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir uostuose esantys laivai, panaudodami turimas technines priemones, privalo suteikti pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems žmonėms. Mūsų šalis taip pat yra prisijungusi ir prie tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos, kurios nuostatos yra taikytinos ir turto gelbėjimo operacijoms, už kurias įprastai tenka atlyginti turto savininkui ar jo draudikui.

 

Ar galima laimėti be kortų: ekonominis spaudimas, derybų nelygybė ir sutarties nuginčijimas 

Šiuo metu bene daugiausiai aptarinėjamas įvykis yra JAV ir Ukrainos sutartis dėl naudingųjų iškasenų gavimo. Viešai nagrinėjamos susitarimo sąlygos ir netgi viešinami tam tikri derybų epizodai. Situacijos kulminacija buvo Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas, kurio metu galima matyti dvi skirtingose pozicijose esančias šalis, t. y. dominuojančią JAV, kuri reikalauja Ukrainos sudaryti sutartį, realiai grasindama Ukrainai egzistencinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis, jei sutartis bus nepasirašyta. Ir iš kitos pusės matome Ukraina, kuri verčiama pasirašyti aiškiai jai nenaudingą sandorį, kurio niekaip nesvarstytų pasirašyti jei nebūtų kilusi grėsmės jo egzistencijai.

Galime situaciją vertinti iš moralinės pusės, kai stipresnioji sutarties šalis negali naudotis silpnesniosios ypač bloga situacija, tačiau galime paanalizuoti šią situaciją ir iš teisinės perspektyvos, mums kur kas artimesne kasdieniame gyvenime pasitaikančia situacija.

Įsivaizduokite, jog esate įmonės savininkas. Įmonė susiduria su finansiniais sunkumai, kyla jos bankroto galimybė. Į Jus kreipiasi verslo partneriai, kurie Jūsų reikalauja pasirašyti asmeninio laidavimo turtu sutartį už įmonės įsipareigojimus, priešingu atveju jie daugiau su Jūsų įmone nedirbs, kas Jums reiškia įmonės bankrotą. Kaip pasakytų JAV prezidentas, kortų Jūs neturite, arba laiduojate arba galas įmonei. Galiausiai laidavimas pasirašomas, įmonė bankrutuoja ir kreditorius jau reikalauja skolos iš Jūsų. Ar įmanoma tokią laidavimo sutartį nuginčyti?

Dar artimesnė situacija: netenkate darbo, turite mažamečių vaikų, neturėdamas jokio pragyvenimo šaltinio gaunate pasiūlymą parduoti savo būstą už kainą, kuri Jūsų manymu yra neadekvačiai maža, tačiau Jūs neturi kito pasirinkimo, kaip greitai jį parduoti, nes priešingu atveju, patirsite labai skaudžias pasekmes. Ar tokią pardavimo sutartį galima nuginčyti?

Šios sutartys kasdieniame gyvenime nelabai kuo skiriasi nuo JAV ir UKRAINOS susitarimo, tačiau į esamą situaciją pasaulis žiūri atsainiai ir prispaustos prie sienos šalies gelbėti niekas nepuola. Bet jeigu visgi Jūsų būtumėte mano minėtas įmonės akcininkas, ar fizinis asmuo, Jūs netgi po tokios sutarties apsirašymo galėtumėte kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti tokį susitarimą negaliojančiu.

Civilinio kodeksas suteikia teise nuginčyti sudarytą sutartį, jeigu jis sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą. Taip pat sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jei ją  asmuo sudarė dėl susidėjusių aplinkybių kurios privertė sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis.

Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas.

Taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių pagrindą santykiuose su verslo subjektais, reikia atsižvelgti į verslo riziką. Sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią.

Tokiais atvejais ypač svarbu įvertinti sutarties šalių nelygybės elementą susitarime, kai viena šalis gauna kur kas daugiau nei kita.  Kriterijus leidžianti identifikuoti nelygybę apibrėžiamas kaip sutarties ar jos sąlygos sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Taip pat  svarbu, kad, be šokiruojančios disproporcijos tarp šalių gaunamos naudos, būtų nustatytos nesąžiningumą lemiančios aplinkybės, t. y. tai, kad stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybinės patirties.

Tarptautiniuose sutarčių teisės principuose įtvirtinta, kad tam tikrais atvejais konstatuoti esminę nelygybę pakanka tik objektyvaus elemento, t. y. sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti, kad užtenka nustatyti vien šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Toks esminės nelygybės aiškinimas atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintą reguliavimą. Tam tikrais atvejais galima nustatyti esminę nelygybę vien dėl šalių turimų tarpusavio įsipareigojimų ir gaunamos naudos disproporcijos, kai skirtumas yra ypatingai šokiruojantis, vis dėlto paprastai turėtų būti vertinamos ir subjektyviosios stipresniosios šalies nesąžiningumą lemiančios aplinkybės.

Vienaip ar kitaip, įstatymai numato, jog sutartis, sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ar patirto ekonominio spaudimo gali būti pripažinta negaliojančia, tačiau kiekvienu atveju tos aplinkybės būtų tiriamos ir vertinamos teismo, nes sutarčių pripažinimas negaliojančiomis iš esmės galimas tik esant aiškiai nustatytam pagrindui.

 

Advokatas Egidijus Kieras

Griuvėsiai ar pastatas: kada statinys laikomas išnykusiu? 

Dešimtmečius apleista kaimo sodyba: stogas įgriuvęs, sienos sunykusios, tačiau pamatai vis dar matomi. Miesto centre stovėję gamyklos griuvėsiai: dalis konstrukcijų sugriauta, bet kai kurios sienos dar išlikusios. Ar tokie pastatai vis dar egzistuoja teisiškai, ar laikomi išnykusiais? Šie klausimai yra svarbūs ne tik savininkams, bet ir teismams sprendžiant ginčus dėl nuosavybės teisių. Situaciją apsunkina tai, kad teisės aktuose nėra daikto išnykimo sąvokos.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, teisė į nuosavybę yra viena iš esminių Konstitucijoje įtvirtintų teisių. „Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės“, – primena teisininkas.  Įvairūs sukuriami ar esami statiniai, kaip viena iš nuosavybės formų, privalomai turi būti registruojami nekilnojamojo turto registre. Klausimas – o ar gali statinys išnykti?

„Remiantis teisės aktų, reglamentuojančių daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, nuostatomis, viešame registre, be kita ko, turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. Taigi, akivaizdu, kad statinys teisiškai išnykti gali ir tai turi būti fiksuojama viešame registre“, – sako E.Čepas. Tačiau, anot advokato, susidaro keista situacija, kadangi daikto išnykimo sąvokos teisės aktuose nėra. Tai savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Daikto išnykimo sąvoka iš esmės yra suformuota tik teismų praktikos taisyklėje, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti.

„Taigi, konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą, statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jį laikyti išnykusiu“, – pažymi advokatas.

Dėl tokio reglamentavimo – ginčai teismuose

Dėl tokio teisinio reglamentavimo praktikoje ne retai kyla ginčai, tai kiek ir kokių vis dėlto tų pastato konstrukcijų turi būti sugriauta, sunaikinta ar nelikę, kad statinys būtų laikomas išnykusiu bei priešingai, jog būtų galima įrodyti, kad statinys vis dar teisiškai gali egzistuoti.

Pagrįsti statinio egzistavimo faktą gali būti ypatingai svarbu siekiant atkurti senus statinius. Teismų praktikoje taip pat aiškiai pabrėžiama, kad tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti. Teisė atkurti statinį negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. turi būti užtikrinta ir nevaržoma asmens konstitucinė teisė į nuosavybę ir galimybę ja naudotis.

AVOCAD advokatas teigia, kad yra atvejų, kai teismai faktą, jog išlikusios vien tik statinio pamato dalys, o ne visa pamato konstrukcija, vertino kaip leidžiantį daryti išvadą, jog laikančiosios konstrukcijos neišlikusios, o statinys turėtų būti laikomas visiškai sugriuvusiu. Teismas nurodė, jog konstatavus, kad nėra likusios nė vienos laikančiosios konstrukcijos, o likusios pamato dalys negali įgyvendinti laikančiosios konstrukcijos paskirties, gyvenamasis namas neatitinka įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos, todėl laikytinas statinio likučiais, o ne statiniu. Atitinkamai – turi būti pripažintas išnykusiu.

Taigi, pasak teisininko, statinio išnykimo sąlyga minėtu atveju buvo siejama su aplinkybe, ar statinio likučius realiai galima naudoti pagal paskirtį. Kitais atvejais išnykimo sąlyga buvo pripažinta iš esmės remiantis tik vizualiu ir subjektyviu situacijos vertinimu, t. y. teismas sprendė, kad statinys yra išnykęs, nes akivaizdžiai matyti tik jo atskiri fragmentai ir liekanos.

Visgi naujausioje teismų praktikoje pateikiamas kitoks aptariamos situacijos išaiškinimas: sprendžiant dėl statinio išnykimo fakto ir vertinant, ar jo konstrukcijos yra išlikusios, nėra reikšminga aplinkybė, ar išlikusios statinio konstrukcijos atitinka naujo statinio konstrukcijoms keliamus atsparumo, stabilumo ar vientisumo reikalavimus. Paprastai tariant, buvo išaiškinta, kad sprendžiant dėl statinio pripažinimo išnykusiu ar ne, nėra svarbu ar išlikusios statinio konstrukcijos vis dar gali būti panaudotos pagal pagrindinę jų paskirtį, o reikšmingas yra išlikusių konstrukcijų, nevertinant jų atitikties reikalavimams, keliamiems naujo statinio konstrukcijoms, bet ne jų fragmentų ar liekanų egzistavimo faktas. Be to, teismas paaiškino, kad aplinkybė, jog pavyzdžiui statinio  pamatas yra pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra išlikę tik statinio pamato fragmentai ar liekanos.

Pasak, advokato Eimanto Čepo, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtintos aiškios ir konkrečios sąvokos, kas gali būti laikoma išnykusiu statiniu, ginčui persikėlus į teismus, kiek ir kokie statinio likučiai gali būti pakankami pripažinti nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, ir atitinkamai nelaikyti išnykusiu, ar priešingai – pripažinti statinio išnykimą, lieka įrodinėjimo byloje dalykas ir galutinis vertinimas skirtingose bylose gali skirtis.

 

Privalomoji karo tarnyba: ką reikia žinoti?

Jau paskelbtas 2025 m. karo prievolininkų sąrašas, pagal kurį į privalomąją pradinę karo tarnybą planuojama pašaukti apie 3 800 asmenų. Nors informacijos apie tarnybą viešojoje erdvėje netrūksta, daugelis vis dar susiduria su neaiškumais dėl teisinio šaukimo proceso bei susijusių teisių ir pareigų. Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės Sandros Mickienės, visuomenėje sklando daug mitų, kurie gali lemti neteisingus sprendimus, nepagrįstas baimes ir klaidingą situacijos vertinimą. Dėl to svarbu žinoti esminius faktus apie privalomąją karo tarnybą.

Karo prievolė: pareiga ir atsakomybė

Viena iš svarbiausių pareigų – konstitucinė pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Siekiant užtikrinti, kad piliečiai šią pareigą galėtų tinkamai įvykdyti, būtina juos parengti fiziškai ir psichologiškai, o šį parengimą užtikrina būtent privalomoji karo tarnyba. Taigi, karo prievolė nėra tik asmeninė atsakomybė, bet ir svarbus valstybės saugumo garantas, užtikrinantis piliečių gebėjimą ginti savo šalį.

Mitai ir realybė

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų nuomonių – kad visi pašaukti asmenys privalės tarnauti kariuomenėje. Tačiau, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, karo prievolininkų šaukimo procedūra apima ne tik karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, bet taip pat ir tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos.

„Tai reiškia, kad, ar asmuo realiai turės pareigą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, priklausys nuo to, ar teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus jo sveikatą, bus nustatyta, kad jis tinkamas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą;  ar nėra objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuo tarnybos jį atleisti arba atidėti tarnybą. Tik esant šių sąlygų visetui, asmuo įgis prievolę atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą“, – pastebi S. Mickienė.

Kitas dažnai pasitaikantis mitas – karo prievolininkų sveikatos klausimas. Viešojoje erdvėje sklando nuomonės, kad norint išvengti privalomosios pradinės karo tarnybos, pakanka kreiptis į gydytojus, susirinkti ligos istoriją, pagrindžiančią įvairius turėtus sveikatos sutrikimus ir ligas, o kai kuriais atvejais netgi siūloma falsifikuoti duomenis, nurodant neegzistuojančius sutrikimus ar ligas. Pastebima, kad karo prievolininkai neretai kreipiasi į psichologus ar psichiatrus, siekdami gauti diagnozes, kurios galėtų būti pagrindu pripažinti juos netinkamais atlikti privalomąją karo tarnybą. Šiuo klausimu būtina atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus:

  • Simuliavimas ar dokumentų klastojimas yra nusikalstama veika, už kurią gresia baudžiamosios atsakomybės priemonės (areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų).
  • Psichologinės ar psichiatrinės diagnozės gali apsunkinti būsimą karjerą srityse, kur reikalinga nepriekaištinga sveikatos būklė (pvz., teisėsauga, aviacija).
  • Karo prievolę reglamentuojantys teisės aktai numato atskirą sveikatos tikrinimo procedūrą, todėl iš anksto surinktos gydytojų pažymos gali neturėti jokios teisinės reikšmės.

Trečias dažnai painiojamas aspektas – tai privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo amžiaus ribos. Pagal dabartinius teisės aktus, karo prievolininkų amžiaus riba yra 18–23 metai. Tačiau asmenys, pageidaujantys savo noru atlikti tarnybą, gali tai padaryti iki 38 metų. Išimtiniais atvejais, jeigu karo tarnyba buvo atidėta dėl studijų, pašaukimas gali būti pratęsiamas iki 26 metų.

Privalomoji pradinė karo tarnyba nėra bausmė, o galimybė

Jauni žmonės, dar nesukūrę profesinės karjeros ir  neturintys finansinių įsipareigojimų, dažnai vengia tarnybos dėl neigiamos nuomonės apie ją. Tačiau privalomoji tarnyba nėra bausmė, o galimybė įgyti vertingų įgūdžių, sustiprinti fizinę ir psichologinę ištvermę bei aktyviai prisidėti prie valstybės gynybos.

Teisininkė sako, kad teisės aktai numato socialines garantijas karo prievolininkams: tarnaujantiems asmenims suteikiama apranga, maistas, tarnybinė gyvenamoji patalpa, taip pat mokamos išmokos buitinėms išlaidoms. Tarnybos metu asmenys skatinami piniginėmis išmokomis, priklausančiomis nuo atliktos tarnybos rezultatų. Jei tarnyba įvertinama teigiamai (labai gerai, gerai arba patenkinamai), jiems kas mėnesį skaičiuojamos išmokos, kurios išmokamos, baigus visą tarnybos laikotarpį – 9 mėnesius. Be to, asmenims, kurie savo noru tarnauja ir pareiškė norą iki kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašo paskelbimo, išmokos didinamos 30 procentų. Tiems, kurie pareiškė norą po sąrašo paskelbimo, tačiau iki įsakymo dėl paskyrimo į karinį vienetą pasirašymo, išmokos didinamos 15 procentų. „Darbdaviams, įdarbinusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusius karo prievolininkus, net 6 mėnesius mokama subsidija darbo užmokesčiui. Ši subsidija taikoma, jeigu karo prievolininkas buvo įdarbintas per 3 mėnesius nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo datos“, –  pažymi Sandra Mickienė.

Atleidimas nuo karo prievolės ir karo prievolės atidėjimas

AVOCAD teisininkė S. Mickienė atkreipia dėmesį, kad reikia atskirti atleidimą nuo karo prievolės ir tarnybos atidėjimą. Atleidimas yra galutinis ir taikomas tik esant objektyvioms aplinkybėms, pvz., neįgalumui ar neveiksnumui. Atidėjimas yra laikinas sprendimas. Jis gali būti suteikiamas studijuojantiems, vaikų iki 3 metų auginantiems asmenims arba esant kitoms svarbioms priežastims.

Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Tarnybos atidėjimas dėl darbo ar finansinių įspareigojimų paprastai nėra pripažįstamas pakankamu pagrindu, nes įstatymas numato darbo vietos išsaugojimą karo prievolininkams bei galimybę atidėti būsto paskolų įmokas.

Daugiau lankstumo taikoma karo prievolininkams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje, nes jiems netaikomos tokios pačios socialinės garantijos kaip Lietuvoje. Anot teisininkės, tiek Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, tiek teismai griežtai vertina tokio pobūdžio prašymus, todėl juose nurodytos aplinkybės privalo būti objektyviai pagrįstos ir itin reikšmingos. Žalos pobūdis turi būti toks, kad jis galėtų nusverti konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą.

„Apibendrinant, kiekvienu konkrečiu atveju aplinkybės vertinamos individualiai, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus ir žalos reikšmingumą. Rekomenduotina labai atsakingai žiūrėti į savo pareigas, o kilus klausimams kreiptis į atitinkamas institucijas dėl tikslios ir aiškios informacijos, taip pat, esant poreikiui, pasikonsultuoti ir su teisininkais“, – pataria S.Mickienė.

 

 

Vadovo įdarbinimas: kokios didžiausios klaidos ir kas keitėsi nuo Naujųjų metų?

Vadovo įdarbinimas įmonėje yra vienas svarbiausių organizacijos veiklos elementų, reikalaujantis ne tik teisinio aiškumo, bet ir tikslaus atsakomybės pasidalijimo. Juridinio asmens vadovas yra atsakingas už įmonės kasdienę veiklą, o jo sprendimai turi tiesioginę įtaką organizacijos sėkmei ir reputacijai. Tačiau praktikoje, pasak teisininkų, dažnai pasitaiko situacijų, kai vadovo įdarbinimas balansuoja ties nelegalaus darbo riba.

Kodėl taip nutinka, kokios yra daromos klaidos ir kaip šioje situacijoje išvengti teisinių pažeidimų bei tinkamai organizuoti vadovo įdarbinimą, – atsako AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Pasak jo, vadovą skiria bendrovės valdyba, o jei valdyba nėra sudaryta – visuotinis akcininkų susirinkimas. Šis organas taip pat tvirtina vadovo atlyginimą, pareiginius nuostatus, sprendžia premijų ar drausminių nuobaudų klausimus.

Darbo kodeksas numato, kad su vadovu privalo būti sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. „Tai reiškia, kad vadovo veikla bendrovėje be tinkamai sudarytos darbo sutarties gali būti laikoma nelegaliu darbu“, – atkreipia dėmesį E. Langys.

Nors šie reikalavimai yra aiškūs, tačiau praktikoje įmonės neretai susiduria su situacijomis, kai teisės aktų nesilaikymas lemia teisines ir finansines pasekmes.

Pasak advokato, atvejų, kai su bendrovės vadovais nėra sudaromos darbo sutartys, motyvuojant tuo, jog vadovą skiria akcininkai, arba apie vadovo įdarbinimą nėra informuojama, pasitaiko visai neretai. Šis neveikimas lemia ir nelegalų darbą, kuris bendrovėms sukelia eilę neigiamų pasekmių.

Advokatas pastebi, kad dažna klaida yra ir neteisingas informacijos pateikimas „Sodrai“. Nepranešimas apie vadovo įdarbinimą arba pavėluotas pranešimas gali ne tik gali sukelti baudų, bet ir trukdo užtikrinti socialines garantijas vadovui. Jei įmonės personalo skyrius nepastebi, kad vadovo darbo sutartis turi būti užregistruota „Sodros“ sistemoje iki jo darbo pradžios. Dėl to įmonė susiduria su administracinėmis baudomis, o vadovas laikinai praranda draudimo apsaugą.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. pasikeitusioje Darbo kodekso nuostatoje numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir juridinio asmens vadovo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki numatytos darbo pradžios.

„Tikėtina, kad šios nuostatos dėka klausimų dėl tinkamo vadovo įdarbinimo nekils, o pakeitimas bus pagalba ir priminimas bendrovės buhalteriams ar personalo skyriaus atstovams, kurie bendrovėje vykdo darbuotojų įdarbinimo funkcijas“, – pažymi AVOCAD advokatas.

 

Preliminari sutartis: kaip išvengti nesąžiningo elgesio ir apsaugoti savo teises?

Preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys atrodo kaip paprastas pirmasis žingsnis į sėkmingą sandorį, tačiau net ir mažos detalės, pasak teisininkų, gali tapti reikšmingo konflikto šaltiniu.

Ką daryti,  kai pardavėjas atsisako sudaryti pagrindinę sutartį? Kaip elgtis, kai avansas jau sumokėtas, o susitarimai neatitinka pirminių šalių lūkesčių? Kaip apsaugoti savo interesus? Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Turite nekilnojamąjį turtą ir nusprendėte jį parduoti. Atsirado potencialus pirkėjas ir su juo sudarėte preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartimi susitarėte datą, iki kada turi būti sudaroma pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo. Perkamo turto kaina sudaryta iš avanso, kuris turėjo būti sumokėtas iš karto po preliminariosios sutarties pasirašymo, kita avanso dalis po tam tikro laikotarpio ir trečioji, likusi dalis, jau pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo dienos.

Viskas Jūsų situacijoje vyko sklandžiai – buvo sumokėti abu avansai iš pirkėjo. Tačiau, derinant pagrindinės sutarties pasirašymą pas notarą, pardavėjas nurodo, kad nenori sudaryti pagrindinės sutarties ir atsisako grąžinti sumokėtus avansus pirkėjui. Pardavėjo nurodytas argumentas – pinigai turi būti  sumokėti pagrindinės sutarties sudarymo metu.

Advokatė pažymi, kad būtent tokioje situacijoje, teisinis pagrindas civilinei atsakomybei kilti yra nesąžiningas šalies elgesys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.

Kaip jau minėta, pirkėjas sumokėjo didžiąją dalį avanso į pardavėjo banko sąskaitą iki pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Preliminariąja sutartimi šalys susitarė, kad likusi pinigų suma, trečiasis mokėjimas, bus atliktas pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Pagrindinės sutarties projektas, kuriame buvo numatyta likusios kainos sumokėjimo pagrindinės sutarties sudarymo metu sąlyga, neatitiko šalių preliminariojoje sutartyje aptartų esminių pagrindinės sutarties sudarymo sąlygų dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Dėl šios priežasties pirkėjo atsisakymas pasirašyti tokį sutarties projektą dėl turto kainos apmokėjimo tvarkos neatitikties šalių valiai pagal preliminariąją sutartį negali būti laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu elgesiu.

Civilinis kodeksas įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. „Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida“, – komentuodama teismų praktiką, pažymi  advokatė V. Dubovskienė.

Kadangi pagrindinės sutarties projektą tokioje situacijoje rengė pardavėjo pasiūlyta notarė pagal pardavėjo nurodytas sąlygas, kasacinis teismas nurodė, kad būtent pardavėjo pareiga buvo užtikrinti, kad siūlomas projektas atitiktų preliminariojoje sutartyje įtvirtintas pagrindinės sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Pardavėjas šios pareigos neįvykdė, laikydamiesi pozicijos, jog įsigyjamo turto kaina turi būti sumokėta sutarties pasirašymo dieną, o pirkėjui nesutikus pasirašyti pagrindinės sutarties pagal atsakovų pasiūlytą projektą, informavo pirkėją, kad sutartis laikoma nesudaryta dėl pirkėjo kaltės.

Pasak teisininkės, tokį abiejų šalių elgesį galima kvalifikuoti kaip šalių bendradarbiavimo pareigos netinkamą įvykdymą , dėl ko ir nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Abiem šalims pažeidus bendradarbiavimo pareigą ir tokiam pažeidimui lėmus pagrindinės sutarties nesudarymą, buvo nutarta pardavėją įpareigoti grąžinti pirkėjui jo sumokėtą avansą, tačiau netekinti pirkėjo prašymo dėl baudos skyrimo.

Taigi, susidūrus su tokia situacija, dažniausias ir pirminis vertinimas bus skiriamas būtent ikisutartiniams santykiams ir jų vertinimui, ypatingą dėmesį skiriant šalių elgesiui. Todėl, pasak AVOCAD advokatės,  būtina atkreipti dėmesį į tai, kas buvo susitarta ir nenukrypti vienašališkai nuo pirminių susitarimų.

 

Darbas sergant: teisiniai iššūkiai, darbdavio ir darbuotojo atsakomybė

 

Lietuvoje darbuotojai turi teisę į apmokamas nedarbingumo atostogas, kurios yra numatytos ir detaliai sureguliuotos teisės aktuose. Nepaisant to, kai kurie darbuotojai, net ir susirgę, pasirenka eiti į darbą.

„Toks elgesys ne tik patirtos ir išgyventos pandemijos kontekste, tačiau ir kasmetinių užkrečiamųjų ligų sezono metu, kelia reikšmingų teisinių, sveikatos bei darbo saugos klausimų“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė.

Pasak jos, Lietuvos darbo teisė numato priemones darbuotojų sveikatai užtikrinti ir darbdavių pareigoms reguliuoti, tačiau nėra aiškių draudimų dirbti susirgus. Tai atskleidžia būtinybę griežčiau arba kūrybiškiau taikyti esamus įstatymus ir teisės aktus arba tokių situacijų sureguliavimą darbovietės vidiniais teisės aktais, siekiant spręsti anglišku terminu vadinamą „presenteeism“. Tai yra situacija, kuomet darbuotojas praranda produktyvumą atlikdamas darbo funkcijas savo darbo vietoje dėl susirgimo, sužeidimų ar kitų objektyvių aplinkybių. Nepaisant to, net ir sirgdami asmenys dažnu atveju jaučia poreikį ir norą fiziškai eiti į darbą.

Pagal Lietuvos darbo teisę, darbdaviai privalo užtikrinti savo darbuotojų sveikatą ir saugą, kaip numatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Šis įstatymas įpareigoja darbdavius įgyvendinti priemones, kurios užkirstų kelią darbo vietoje kylančioms rizikoms, įskaitant užkrečiamųjų ligų plitimo riziką. Skatindami ar leisdami (nesiimdami priemonių neleisti) sergantiems darbuotojams dirbti, darbdaviai ne tik pažeidžia savo pareigas užtikrinti saugią darbo aplinką, bet ir gali pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, kuriame numatyta darbdavių pareiga sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir rūpintis darbuotojų gerove.

Karolina Briliūtė pastebi, kad teisės aktai aiškiai nedraudžia dirbti susirgus, o tai gali perkelti per didelę atsakomybę darbuotojams ir darbdaviams, reguliuojant tokias situacijas vidiniuose darbovietės teisės aktuose. „Pavyzdžiui, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato darbdaviui pareigą imtis priemonių, kad darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, į ką gali papulti ir pareiga sureguliuoti atvejus, užkardant situacijas, kai darbuotojai eina į darbo vietą sirgdami ir tokiu būdu keldami grėsmę kitų darbuotojų saugumui ir sveikatai‘, – pastebi AVOCAD teisininkė.

Ji taip pat pastebi, kad darbuotojai, kurie dirba sirgdami, ypač užkrečiamų ligų atvejais, ne tik kelia pavojų kolegų sveikatai, bet ir pažeidžia Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme nustatytus principus. „Šis įstatymas įpareigoja darbdavius ir darbuotojus prisidėti prie visuomenės sveikatos užtikrinimo, o darbas susirgus tam trukdo. „Esamuose teisės aktuose nurodyti instrumentai yra pakankami kūrybiniam jų aiškinimui, sudarant sąlygas darbdaviams nusimatyti griežtesnes, aiškesnes instrukcijas vidiniuose teisės aktuose“, – pažymi teisininkė.

Darbdaviai turi platų atsakomybių spektrą, siekiant sumažinti riziką, susijusią su sergančiais darbuotojais darbo vietoje. Jie privalo užtikrinti aiškią nedarbingumo atostogų politiką, skatinti darbuotojus prioritetą teikti savo sveikatai, informuoti juos apie jų teises ir pareigas užtikrinant, kad darbuotojai būtų sąmoningi ne tik savo sveikatos, tačiau ir kolegų sveikatos atžvilgiu. Darbdaviai turėtų taikyti aktyvias priemones, tokias kaip sveikatos patikrinimai ar palanki nuotolinio darbo politika, ypač tose srityse, kur „presenteeism“ gali turėti rimtų pasekmių, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ar maisto paslaugų sektoriuose bei srityse, kuriose yra nuolatinis kontaktas su asmenimis. Tokios nuostatos galėtų būti papildomai numatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme arba, kūrybiškai taikant esamas įstatymų nuostatas, jas detalizuojant poįstatyminiuose ar vidiniuose teisės aktuose.

Pasak K. Briliūtės, norint visapusiškai spręsti „presenteeism“ keliamus iššūkius, Lietuvoje galėtų būti svarstomi teisės aktų pakeitimai, numatantys teisines pasekmes už tokių įpareigojimų nesilaikymą bei mechanizmus darbuotojams anonimiškai pranešti apie pažeidimus. „Šios nuostatos galėtų būti įtrauktos į Darbo kodeksą arba Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą, taip sukuriant darnią teisinę bazę, kuri užtikrintų darbuotojų sveikatą ir visuomenės saugumą. Stiprinant šiuos teisės aktus būtų skatinama sveika darbo kultūra, sumažinta rizika darbo vietoje ir užtikrinta darbuotojų bei visuomenės gerovė“, – pabrėžia teisininkė.

Faktinis ir formalus įmonės vadovas – kas atsako už padarytą žalą?

„Aš tik statytinis…”, „čia tik formaliai mane paskyrė, tikrasis vadovas buvo kitas…”, „draugai paprašė formaliai pabūti…”, „pinigais disponavau ne aš, buvo kitas vadovas“. Tokie ir panašūs pasiteisinimai, girdimi nagrinėjant vadovo atsakomybės klausimus, dažnai glumina teisininkus.

„Gal tai ir nekalto naivumo ar aklo pasitikėjimo pasekmės, o gal elementaraus suvokimo ir žinių trūkumas, tačiau kartais šie atvejai gali būti ir sąmoningo veikimo rezultatas“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys. Pasak jo, svarbiausia yra ne kaltinti, o padėti vadovams išvengti tokių situacijų arba kuo greičiau iš jų pasitraukti. Tai, kaip gi apsaugoti nuo galimų rizikų, kurios gali kilti dėl formalaus vadovo pareigų vykdymo?

Faktiško ir formalaus vadovo atsakomybės ribos

Prieš šventes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pateikė svarbų išaiškinimą, kuris atskiria formalaus  arba kitaip tariant teisinio ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybes. Šis išaiškinimas itin aktualus tiems, kurie atsidūrė tarp formalių pareigų ir tikrosios vadovavimo kontrolės.

„Šiandienos vadovas, mano manymu, yra arba didvyris, arba beprotis“ – su ironija pastebi E. Langys.  Pasak advokato, vadovai privalo dirbti itin rūpestingai, kvalifikuotai ir laikytis įstatymų, nes atsakomybės ribos gali būti plačios ir kartais labai netikėtos.

Vien tik faktinio vadovo egzistavimas nepašalina formalaus vadovo atsakomybės. Jei abu vadovai vykdė neteisėtus veiksmus, kyla klausimas, ar jie veikė kaip bendrininkai. „Turi būti įvertinta, ar vadovai veikė bendrai, turėdami ketinimą sukelti žalą (subjektyvus bendrininkavimas), ar tiesiog kelių veiksmų sąveika nulėmė pasekmes (objektyvus bendrininkavimas)“, – aiškina Egidijus Langys.

Teisme – atsakomybė už bendrininkavimą

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių atvejų – kai asmuo sutinka tapti formaliu vadovu iš draugiškumo ar paprasto prašymo. Toks vadovas gali tikėti, kad nieko rimto neatsitiks: juk jis nieko nedaro, tik pasirašė  kelis dokumentus. „Tačiau net ir tokiu atveju atsakomybė išlieka, nes veikla buvo vykdoma jo vardu. Dokumentus pasirašęs formaliai paskirtas vadovas dažnai nesigilina į detales, pasikliauja faktiniu vadovu, tačiau teisme visa tai įrodo subjektyvų bendrininkavimą“, – perspėja E. Langys.

Todėl būtina įvertinti rizikas, jei jūsų prašoma tapti formaliu vadovu, nesvarbu, kokiu tikslu. „Jei jau esate formalus vadovas ir aklai vykdote kitų nurodymus, kuo greičiau atsisakykite tokių pareigų. Svarbu nepamiršti, kad vadovavimas yra ne tik atsakomybė, bet ir didžiulė rizika, todėl atsakingas požiūris į šias pareigas yra gyvybiškai svarbus.

Kokia atsakomybė gali grėsti vadovui?

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, vadovui gali būti taikoma civilinė, administracinė ar net baudžiamosios atsakomybės priemonės, priklausomai nuo padarytos žalos pobūdžio ir masto. „Pavyzdžiui, jei vadovas pasirašė dokumentus, nesigilindamas į juose pateikiamą informaciją, ir dėl to kilo finansinė žala, jis gali būti įpareigotas atlyginti nuostolius“, – aiškina E. Langys. Baudžiamosios atsakomybės atvejais vadovui gali grėsti baudos, laisvės apribojimas ar net laisvės atėmimas.

„Todėl svarbu ne tik suprasti savo atsakomybės ribas, bet ir užtikrinti, kad visi veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti. Vadovavimas – tai ne tik galimybė vystyti karjerą, bet ir atsakomybė už visas pasekmes, kurios gali kilti dėl netinkamų sprendimų“, – pabrėžia E. Langys.

Aktuali nutartis: LAT 2024-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024.