Ką būtina žinoti perkant loftą?

Pirmoji loftų banga Lietuvoje praūžė daugiau nei prieš dešimtmetį. Tuo metu šia naujiena labiausiai žavėjosi žmonės, kurie siekė įsigyti savo gyvenamąjį plotą kiek pigiau, taip pat menininkai, ieškantys nestandartinių erdvių. Maža kaina ir erdvės nusverdavo visas kitas abejones ir neaiškumus.

Įsigijus patalpas naujieji savininkai susidūrė su aibe problemų – patalpos dažnu atveju buvo registruotos, kaip administracinės ar kitos paskirties, dėl to savininkams buvo skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis, žmonės negalėjo deklaruoti savo gyvenamosios vietos, kredito įstaigos taikydavo mažiau palankias finansavimo sąlygas, patalpų statuso keitimas truko nemažai laiko, o neretu atveju buvo ir išvis neįmanomas.

„Taigi, prieš įsigyjant loftą, pirmiausiai vertėtų įsitikinti, ką įsigyjate ir ar tai nėra negyvenamosios paskirties patalpos, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis

Administracinių nusižengimų kodeksas nustato, jog statinio ir jo patalpų naudojimas ne pagal paskirtį užtraukia baudą nuo 280 iki 3000 eurų. Pakartotinis – nuo 400 Eur iki 6000 Eur. „Pažeidimą nustatyti ganėtinai sunku ir iki šiol praktikoje baudų nepasitaikė, tačiau apie šią galimybę kiekvienas įsigyjantis negyvenamosios paskirties patalpas ir ketindamas jose nuolat gyventi, turi žinoti“, – perspėja teisininkas.

Pasak Lauryno Staniulio, be paminėtų rūpesčių, apie loftų savininkai gali susidurti  su dar sudėtingesniais klausimais dėl bendrojo naudojimo objektų ar objektų priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų pagal nustatytą naudojimosi tvarką, priežiūros.

Pavyzdžiui, prabėgus kuriam laikui nuo pirmojo remonto, kyla klausimai: o kas vis tik turi prižiūrėti ir rūpintis pastato, kuriame įsikūrę loftai, bendrosiomis konstrukcijomis, kieno lėšomis organizuoti stogo remonto darbus, keisti ar remontuoti vandentiekio ir nuotekų tinklus?

Pasak advokato, iš vienos pusės atrodo labai paprasta ir suprantama – Civiliniame kodekse yra aiškiai nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Sprendimai tokiu atveju gali būti priimami balsų dauguma. Tačiau ši norma yra taikoma tik tada, kai yra suformuotos ir įregistruotos savarankiškos patalpos.

Tačiau kai kuriais atvejai loftai yra parduodami ne kaip atskirti turtiniai vienetai, o kaip dalinės nuosavybės objektai su nustatyta naudojimosi tvarka. Tokiu atveju, bet kokie klausimai, susiję su turto priežiūra ar remontu, turi būti sprendžiami vienbalsiai, išskyrus atvejus, kai šalinama avarinė būklė.

Šiuo atveju galioja teisės norma, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

„Taigi, nusprendus perdažyti laiptinės sienas, pakeisti sugedusią spyną ar atlikti kitą smulkų darbą, kuris nesusijęs su avarinės būklės šalinimu, bus reikalinga gauti visų bendrasavininkų sutikimą, o sutikimo nedavęs bendraturtis, ne tik neturės pareigos atlyginti išlaidų, bet ir galės trukdyti atlikti darbus“, – perspėja advokatas.

Dar keblesnė situacija būtų nusprendus atlikti darbus, kuriems reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, nes statybą leidžiantis dokumentas yra išduodamas tik visų bendraturčių prašymu, o atsisakiusio bendraturčio nepavyks priversti net ir teismo tvarka.

Pasak Lauryno Staniulio, tai tikrai nereiškia, kad loftas negali būti naudojamas kaip gyvenamoji vieta, tačiau priimant sprendimą įsigyti negyvenamosios paskirties turtą, o ypač kai yra įgyjama dalis nuosavybės, būtina įvertinti visus tokio objekto pliusus ir minusus.

 

Geriausias sprendimas besipykstantiems bendraturčiams – turto atidalijimas

Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems savininkams. Neretai tarp bendraturčių kyla įtampos ir ginčai, kaip tą turtą valdyti ir juo naudotis. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniojo teisininko, advokato Eimanto Čepo, įprastas tokios situacijos sprendimo būdas – bendraturčiams nusistatyti naudojimosi turtu tvarką, tačiau, pasak advokato, tai neužtikrina, kad nesutarimų daugiau nekils.

Konfliktuojantiems bendraturčiams patiems nusistatyti minėtą naudojimosi turtu tvarką yra sudėtinga, todėl ginčai dažnai persikelia į teismą, kuriame situacija nebūtinai yra išsprendžiama. Pavyzdžiui, kai norima atlikti bendrai naudojamo turto pagerinimus ar perleisti jį, būtina bendraturčių išreikšta valia, t. y. bendraturčiai iš dalies išlieka priklausomi vienas nuo kito net ir nustačius naudojimosi turtu tvarką.

„Visgi egzistuoja kitas teisinis įrankis, dažnu atveju galintis padėti galutinai pašalinti ginčų tarp bendraturčių kilimo priežastis, kuris praktikoje naudojamas ne taip ir dažnai“, – teigia Eimantas Čepas. Civilinis kodeksas numato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Nuosavybės teisių tokiu būdu įgyvendinimas reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais. Paprastai tariant, atidalijimo atveju nebandoma nustatyti bendraturčiams naudojimosi turtu tvarkos, o tikslas yra visiškai atskirti konfliktuojančių asmenų nuosavybės teises ir palikti turtą valdyti vienam ar keliems bendraturčiams.

Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. Sprendžiant šiuos bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą.

Kaip bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti atidalytas, užtikrinant visų bendraturčių teisėtų interesų apsaugą?

Eimanto Čepo nuomone, jau esant konfliktui, susitarti tarpusavyje dėl atidalijimo būdo nepavyks, todėl išeitis viena – kreiptis į teismą. CK nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra. Kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.

Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus prioritetas yra teikiamas turto atidalijimui natūra, t. y. kiekvienas atsiskiria jam priklausančia turto dalį, kuria gali naudotis be apribojimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atidalijant daiktą natūra pagal šalių sutartą arba teismo patvirtintą atidalijimo variantą, atskiriamos, atribojamos bendro daikto dalys. Geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama. Tačiau natūra atskirti turtą ne visada yra realiai įmanoma, pavyzdžiui dėl nedidelės jo dalies, ar dėl to, kad bendrai valdomas turtas, kaip visuma, gali būti naudingiau panaudojamas. Be to, vienas iš bendraturčių įprastai turi didesnį interesą įgyti visą bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą.

Negalint atskirti turto natūra, sprendžiama dėl turto atidalijimo vienam iš bendraturčių sumokant kompensaciją pinigais. Tokiam turto atidalijimo būdui būtinos šios sąlygos:

  • pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai;
  • antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz. kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus).

Sprendžiant dėl turto atidalijimo natūra, vienam iš bendraturčių perduodant valdyti visą turtą, o kitam sumokant kompensaciją pinigais, esminis momentas yra tai, būtent kuriam bendraturčiui gali atitekti turtas, o kuriam sumokama kompensacija. Vadovaujantis teismų suformuota praktika, kompensacija galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės:

  • bylos šalių valia;
  • kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui;
  • galimybė įsigyti kitą tokį daiktą;
  • išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams;
  • kitos reikšmingos aplinkybės.

Atidalijimo klausimui persikėlus į teismą, ypatingai svarbus momentas yra civiliniuose ginčuose taikomas rungimosi principas, kai galutinis teismo sprendimas iš esmės priklauso nuo to, kokias aplinkybes byloje pavyksta įrodyti šalims.

Padarius išvadą, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą tikslingiau perduoti vienam ar keliams bendraturčiams, taip pat turi būti nuspręsta kokia piniginė kompensacija išmokėtina bendraturčiams, iš kurių atidalijama jiems priklausanti turto dalis, t. y. paprastai tariant, kurie netenka teisių į turtą. Teismų praktikoje nurodoma, jog atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Svarbu pažymėti, kad turto dalies rinkos vertės nustatymas taip pat yra įrodinėjimo dalykas, todėl siekiant tokio atidalijimo būdo, svarbu iš anksto surinkti įrodymus vertei nustatyti bei atitinkamai įsivertinti, kokio dydžio kompensaciją gali tekti mokėti / gauti tenkinus aptariamą reikalavimą.

Apibendrindamas advokatas pažymi, kad esant situacijai, kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir bendraturčiai nesutaria dėl tokio turto valdymo aplinkybių, naudojimosi tvarkos turtu nustatymas įprastai galutinai neišsprendžia konfliktinių situacijų, kurios linkusios vis kartotis. „Tuo tarpu atidalijus turtą, bendrosios nuosavybės nebelieka, kiekvienas savininkas įgyja nuosavybės teisę į atidalytą turto dalį, gali daryti fizinį-ūkinį poveikį daiktui ir nulemti jo teisinį likimą, nederindamas savo valios su kitais asmenimis“, – sako Eimantas Čepas.

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, t. y. nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir tampa paprastesnis subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po atidalijimo tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę, o tai padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų.

„Svarbus aspektas taikant tokį teisinį instrumentą yra tai, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, t. y. vien tik asmens nenoras dėl turto atidalijimo nereiškia, kad turtas nebus atidalytas“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Prioritetinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymas kartu sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą. Praktikoje daugeliui nežinant apie tokią galimybę, įprastai tiesiog siekiama nustatyti bendrąja daline nuosavybe valdomo turto naudojimosi tvarką. Kaip jau minėta, pastarasis būdas gali sureguliuoti ginčus trumpuoju periodu, tačiau pagrindas konfliktams ateityje išlieka – bendraturčiai vis tiek lieka priklausomi vienas nuo kito valdant turtą. Taigi, turto atidalijimo teisine priemone naudojamasi pakankamai retai, nors tai gali būti vienas iš efektyviausių būdų galutinai išspręsti bendraturčių ginčus.

 

Kas privalo mokėti už terasos remontą – visi daugiabučio namo savininkai ar tik terasos naudojai? 

Terasa ant daugiabučio namo stogo skamba patraukliai ir prabangiai. Tačiau kartu tai nemenkas  galvos skausmas, kuomet kalbame apie jos remontą ir sąskaitą už jį.

Kas turi mokėti už terasos remontą – visi daugiabučio namo savininkai ar tik tos terasos naudojai, kurie įsigijo būtent tokį prabangų butą, – atsako Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnysis teisininkas Mantas Baigys

Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, stogas, terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai yra priskiriami bendrosioms pastato konstrukcijoms.

Vienas iš plokščiojo stogo eksploatavimo būdų – terasos įrengimas ant jo. Tokia pastato konstrukcija, kai terasa įrengiama ant plokščiojo stogo, turi dvejopą funkcinę paskirtį: ji tarnauja kaip stogas, t. y. pagrindinė namo konstrukcija, sauganti pastato vidų nuo atmosferos poveikio; be to, pastato savininkų ar jų dalies gali būti naudojama kaip terasa (atvira aikštelė) buitiniams, poilsio ir kitokiems poreikiams tenkinti.

Pasak teisininko, nepriklausomai nuo to, kad ant plokščiojo stogo (ar jo dalies) įrengta terasa, stogas išlieka namo bendrąja konstrukcija, t. y. objektu, kuris priskiriamas bendrajai dalinei visų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybei.

Terasa, kaip atitinkamai įrengta aikštelė, gali būti tiek bendro naudojimo patalpa – tokiu atveju jos nuosavybė taip pat bus bendroji dalinė, tiek gali būti naudojama vieno buto savininkų.

„Tačiau bet kokiu atveju, kai terasa naudojama tik vieno buto savininko, o Nekilnojamojo turto registro duomenyse apie jam nuosavybės teise priklausantį butą nurodyta, jog tai butas su terasa, stogo konstrukcija, ant kurios terasa įrengta, ir kitos išorinės terasos konstrukcijos išlieka bendroji dalinė visų butų ar kitų patalpų savininkų nuosavybė“, – atkreipia dėmesį M. Baigys.

Ar tai reiškia, kad visi daugiabučio namo savininkai turi prisidėti prie išlaidų remontui?

„Savaime ne – tai priklauso nuo faktinės situacijos daugiabutyje. Visi namo savininkai turės mokėti  už terasos remontą, jeigu ant daugiabučio namo plokščiojo stogo konstrukcijos ir ant tokio stogo įrengtos terasos konstrukcijos, kurios pagal namo projektą yra plokščiojo stogo, saugančio pastato vidų nuo atmosferos poveikio, konstrukcijų dalis, yra bendroji dalinė visų butų ar kitų patalpų savininkų nuosavybė ir tais atvejais, kai terasomis turi teisę naudotis tik dalies butų ar kitų patalpų savininkai“, – pažymi teisininkas.

Už terasos remontą turės mokėti tik tos terasos naudotojai, jeigu ant daugiabučio namo plokščiojo stogo įrengtos terasos konstrukcijos pagal namo projektą nėra plokščiojo stogo, saugančio pastato vidų nuo atmosferos poveikio, konstrukcijų dalis ir terasa nėra bendrojo naudojimo objektas.

Apibendrinus visumą, siekiant išsiaiškinti ar reikės mokėti už terasos remontą, reikia žiūrėti į namo projektinę dokumentaciją – ar terasa suprojektuota kaip stogo konstrukcijos dalis.

Statant naujus daugiabučius namus, į naujausias teismų praktikos tendencijas, turėtų atkreipti dėmesį ir tokių namų vystytojai, ar terasa yra suprojektuota kaip daugiabučio namo stogo dalis. Priešingu atveju, tai gali mažinti parduodamo būsto vertę dėl potencialiai didelių remonto išlaidų, kurios tektų tik tos terasos naudotojui.

Teisininkas pataria, kad analizuoti tokias aplinkybes turėtų ir būsto pirkėjai, siekiant įsivertinti, kas turės mokėti už terasų remontą. Kitu atveju, gali grėsti neplanuotos išlaidos už remonto darbus. Pats saugiausias būdas yra konsultuotis su šios srities profesionalais, kurie padės įvertinti visas potencialias rizikas.

Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po valstybine žeme?

Nuosavybės teise Jums priklauso nekilnojamasis turtas – sandėlis, slėptuvė ar sodo namelis. Tačiau, minėtas nekilnojamasis turtas stovi ant valstybinės žemės arba yra po ja. Jokios sutarties dėl valstybinės žemės nuomos nesate sudaręs, tačiau vieną dieną gaunate pranešimą, jog nesate įvykdęs pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, nors nesate valstybinės žemės nuomininkas. Apie tai, kokias pareigas turite ir koks yra teisinis reglamentavimas, pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininkė Viktorija Dubovskienė.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. 

Pagal Žemės įstatymą, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Žemės reformos įstatymo taikymą, nurodo, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis.

Todėl akivaizdu, kad nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, dėl kurios nėra sudaryta nuomos sutartis, nepanaikina nekilnojamojo turto savininkui pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio ir nesudaro jokios išimties, kad būtų galima nemokėti minėto valstybinės žemės nuomos mokesčio.

Tokią teisės aiškinimo taisyklę yra suformavęs ir Kasacinis teismas: Žemės reformos įstatymas nustato pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą.

Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po žeme?

O kaip būtų vertinama situacija,  jei būtų kalbama apie nekilnojamąjį turtą­ –  slėptuvę, esančią ne ant valstybinės žemės, o po ja? Pagal Statybos įstatymą, statinys yra nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal tą patį įstatymą,  pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. 

Slėptuvė – yra savarankiškas teisinių santykių objektas, ji priskiriama prie pagrindinių daiktų sąvokos Civilinio kodekso prasme. Dėl to, būtent slėptuvė nepriskirtina Žemės įstatymo nustatytoms išimtims, dėl kurių valstybinė žemė negali būti išnuomojama be aukciono.

Pažymėtina ir tai,  kad nei minėtoji Žemės įstatymo norma, nei jokios kitos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos galimybės išsinuomoti valstybinę žemę, taip pat pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nesieja su ta aplinkybe, ar pastatas yra antžeminis, ar požeminis. Požeminiam pastatui, kaip ir antžeminiam pastatui, pastatyti ir eksploatuoti reikalingas atitinkamo dydžio žemės sklypas. Civiliniame kodekse ir Žemės įstatyme vartojamas terminas „užstatyta“ aiškintinas kaip apimantis valstybinės žemės naudojimą joje esant pastatytiems tiek antžeminiams, tiek požeminiams statiniams (pastatams ar įrenginiams).

Todėl, Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai, kad valstybinėje žemėje esantys statiniai (pastatai) yra požeminiai, nepaneigia valstybinės žemės, reikalingos šiems statiniams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, naudojimo ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo atleisti tokių statinių savininką nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

Taigi, nepaisant to, ar Jums priklausantis nekilnojamasis turtas yra ant valstybinės žemės ar po ja,  ir nepriklausomai nuo to, ar esate sudarę valstybinės žemės nuomos sutartį ar ne, įstatyminė pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nėra eliminuojama ir tokią įstatyme numatytą pareigą visais atvejais turite įgyvendinti.