Verslo atsakomybė už nuomonės formuotojų turinį ir klaidų kaina

Artėjant „Juodojo penktadienio“ karštinei, kai reklamos intensyvumas socialiniuose tinkluose pasiekia aukščiausią tašką, verslai vis dažniau pasitelkia nuomonės formuotojų, kitaip vadinamų influenceriais, komunikaciją. Tokios kampanijos generuoja didelį dėmesį ir pardavimus, tačiau kartu kelia ir riziką – ypač tuomet, kai turinys kuriamas greitai, kartais net nepasitvirtinus visų detalių. Todėl klausimas, kas iš tikrųjų valdo turinį ir kas atsako už jo tikslumą, tampa itin aktualus.

AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė pabrėžia, kad ši atsakomybė nėra vienareikšmė. Anot jos, verslai neretai klysta manydami, kad už nuomonės formuotojo pasisakymus atsako tik turinio kūrėjas, tačiau teisinis reguliavimas rodo, jog atsakomybė dažnai yra dalijama. „Verslas turi suvokti, kad bendradarbiaudamas su nuomonės formuotoju jis dalijasi atsakomybe už viešą komunikaciją. Jei turinio kontrolė yra menka arba jos apskritai nėra, gali tekti aiškintis ne tik vartotojams, bet ir priežiūros institucijoms“, – sako ji.

Teisės aktai aiškiai nustato, kad reklama socialiniuose tinkluose turi būti atpažįstama, teisinga ir neklaidinanti. Reklamos įstatymas, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) gairės numato, jog reklamos turinyje negali būti nepagrįstų teiginių, nutylėtų esminių faktų ar dirbtinai sukurtų nuolaidų. Žinutė turi būti pažymėta kaip reklama, tačiau vien žymėjimas neužtikrina, kad komunikacija bus laikoma teisėta – verslui būtina pasirūpinti, jog informacija, kurią skleidžia nuomonės formuotojas, būtų tiksli ir pagrįsta.

Pasak AVOCAD teisininkės, šią kryptį patvirtina ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad už klaidinančios reklamos skleidimą gali atsakyti ne tik reklamos užsakovas, bet ir reklamos skleidėjas, jeigu tenkinamos trys sąlygos: 1) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad naudojama reklama neatitinka įstatymo reikalavimų; 2) skleidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad įstatymo reikalavimai buvo pažeisti dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą; 3) skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Tai reiškia, kad tiek prekės ženklas, tiek nuomonės formuotojas gali būti vertinami kaip kartu atsakingi subjektai, o verslui nepakanka formaliai nurodyti, jog tam tikra informacija buvo „influencerio interpretacija“.

Ky­la klausimas, ar verslas privalo peržiūrėti kiekvieną socialinių tinklų įrašą ir istoriją. Pasak Kamilės Žilinskytės, įstatymai tokios pareigos tiesiogiai nenustato, tačiau verslas turi užtikrinti turinio kontrolės mechanizmus. „Verslas neprivalo tikrinti kiekvieno įrašo minutės tikslumu, tačiau turi būti aiškiai sutarta tvarka: ką galima skelbti, kokia informacija privalo būti patikrinta, kokių frazių negalima naudoti. Jei viskas paliekama „laisvai kūrybai“, atsakomybė dažnai krenta ant verslo pečių“, – akcentuoja ji. Tai ypač aktualu „Juodojo penktadienio“ laikotarpiu, kai kampanijos vyksta intensyviai, nuolaidos keičiasi kelis kartus per dieną, o klaidos gali lemti tiek finansinius, tiek reputacinius nuostolius.

Nuomonės formuotojas gali būti laikomas prekės ženklo atstovu ir tais atvejais, kai oficialaus statuso neturi. Pakanka, kad jis naudotų prekės ženklo vizualinį stilių, kalbėtų „mūsų“ forma, remtųsi prekės ženklo pateikta informacija arba komunikuotų pagal aiškiai apibrėžtus prekės ženklo nurodymus. Tokiu atveju jo sukurtas turinys vertinamas kaip prekės ženklo komunikacijos dalis, todėl atsakomybė tampa bendra.

Norint apsiginti ginčo atveju, svarbiausia – dokumentai. Teisininkė pabrėžia, kad sutartys, „briefai“, turinio gairės, patvirtintų įrašų istorija ir rašytinė komunikacija dėl nuolaidų, kodų, likučių ar prekių savybių yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys, kad verslas davė teisingus nurodymus. Jei netiksli informacija atsirado dėl nuomuonės formuotojo neapdairumo, klaidos ar savarankiško interpretavimo, būtent šie dokumentai gali padėti verslui tai įrodyti.

Besiruošiant intensyviems „Juodojo penktadienio“ pardavimams, verslui svarbu kurti aiškų turinio kontrolės procesą, aptarti visus komunikacijos aspektus sutartyse ir stebėti nuomonės formuotojo reputaciją. Kiekvienas skelbiamas teiginys, vizualas ar nuolaida atspindi ne tik jo kūrybą, bet ir pačio verslo vertybes bei atsakomybės ribas.

„Kiekvienas žodis įraše yra komunikacija jūsų vardu. Todėl turinys turi būti ne tik patrauklus, bet ir teisiškai saugus“, – pabrėžia AVOCAD vyresnioji teisininkė Kamilė Žilinskytė.

Jei draudikas per 3 darbo dienas neatvyksta apžiūrėti sugadinto turto – galite kviestis nepriklausomą vertintoją 

Kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas delsia apžiūrėti turtą ir įvertinti žalą, nukentėjęs asmuo lieka nežinioje – ką jam daryti: ar laukti, ar veikti? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato, draudimo teisės eksperto Juliaus Sakalausko, kai po pranešimo apie eismo įvykį atsakingas draudikas nededa reikiamų pastangų draudžiamojo įvykio pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti ir per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, paskaičiuoja nepagrįsto dydžio draudimo išmoką, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į turto vertintoją, o draudikas privalo atlyginti su tuo su susijusias nukentėjusio asmens išlaidas.

Draudikas delsė ir žalą įvertino per mažai

Advokatas pateikia bylos pavyzdį, kuomet vienoje išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad į kieme stovėjusį ieškovo automobilį „Volvo S60“ atsitrenkė neblaivaus vairuotojo vairuojamas BMW. Įvykį užfiksavo policija, o žalą turėjo atlyginti draudimo bendrovė, kurioje buvo apdrausta kaltininko civilinė atsakomybė.

Ieškovas per draudiko savitarnos sistemą pateikė pranešimą apie įvykį ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant automobilio sugadinimų nuotraukas. Tačiau, nors atsakingam draudikui ir kilo abejonių dėl ieškovo automobilio sugadinimų masto, per 3 darbo dienas nuo ieškovo rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos jis neapžiūrėjo sugadinto automobilio ir pateikė žalos paskaičiavimą, kuris visiškai neatspindėjo realių ieškovo nuostolių.

Nesutikdamas su draudiko paskaičiuotu žalos dydžiu, ieškovas pasitelkė nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją, kuris nustatė, kad reali automobilio atstatymo vertė yra kur kas didesnė. Nors po turto vertinto paskaičiavimų gavimo draudikas perskaičiavo žalą ir išmokėjo didesnes sumas, atlyginti ieškovo patirtas turto vertinimo paslaugų išlaidas draudikas vis vien atsisakė.

Ieškovas dėl to kreipėsi į teismą ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad draudikas neįvykdė pareigos per 3 dienas apžiūrėti sugadintą turtą, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į nepriklausomą ekspertą ir turėjo teisę pasitelkti atstovą – advokatą, todėl nusprendė, kad išlaidos už turto vertintojo ir advokato samdymo išlaidas turi būti kompensuotos.

Teismo išaiškinimas: draudikas privalo veikti greitai ir sąžiningai. Ir kaip tai veikia praktikoje?

Teismas pabrėžė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos ir nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis. Ir tokiu atveju atsakingas draudikas privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Teisė atlikti sugadinto turto apžiūrą nuotoliniu būdu negali būti aiškinama atsietai nuo draudiko pareigos Įstatymo nustatytu terminu t. y. per 3 darbo dienas apžiūrėti turtą. Nepaisant to, kokiu būdu draudikas atlieka sugadinto turto apžiūrą – gyvai ar nuotoliu, ji turi būti atlikta per Įstatyme nustatytą terminą, surašant vienokį ar kitokį dokumentą (turto apžiūros ataskaitą, techninės apžiūros protokolą ar kita).

Privalomojo draudimo atveju nukentėjusio asmens sugadinto turto būtinas remonto išlaidas draudikai privalo apskaičiuoti pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais, o ne pagal atsakingų draudikų partnerių – autoservisų, kurie gali net neturėti visos reikiamos įrangos atlikti reikiamo lygio remontą, siūlomus mažesnius įkainius, ar nuolaidas, kurias jie pritaiko draudikams.

„Šis sprendimas labai aiškiai dar kartą nubrėžia ribas: draudikai negali vilkinti draudžiamųjų įvykių tyrimų ir negali piktnaudžiauti savo padėtimi nukentėjusiems asmenims siūlydami išmokėti aiškiai nepagrįsto dydžio draudimo išmokas“, – pažymi advokatas Julius Sakalauskas.

„Teisingas žalos įvertinimas turi būti ne derybų objektas, o teisinė pareiga. Draudimo bendrovės, kurios nepaiso šios pareigos, rizikuoja ne tik finansiniais praradimais, bet ir savo reputacija. Jeigu draudikas kelis kartus didina išmoką tik po pretenzijų – tai ženklas, kad žalos vertinimas buvo atliktas netinkamai“, – konstatuoja advokatas. Pasak jo, tai svarbus teisinės pusiausvyros atstatymas tarp verslininko – profesionalaus draudiko ir nukentėjusio asmens, kuris dažnu atveju neturi reikiamų žinių ir laiko ginčytis su draudiku dėl kiekvieno varžtelio remonto sąmatoje, todėl galiausiai nuleidžia rankas.

Šis precedentas praktikoje sustiprina nukentėjusių asmenų poziciją ginčuose su draudimo bendrovėmis, nes teismai akcentavo ne tik formalų draudžiamųjų įvykių tyrimų terminų laikymąsi, bet ir profesinę draudiko pareigą elgtis rūpestingai, aktyviai ir sąžiningai. Taigi, pasak AVOCAD advokato, jei atsakingas draudikas ar jo įgaliotas asmuo per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio asmens pranešimo apie įvykį neatlieka sugadinto turto apžiūros, nukentėjęs  asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis, o atsakingas draudikas tokiu atveju privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas.

Ką iš tikrųjų reiškia būti įtariamuoju: nuo įtarimo iki išteisinimo

Baudžiamasis procesas dažnai gąsdina ne tik savo teisinėmis pasekmėmis, bet ir emocine našta. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras, dirbantis ir su sudėtingomis baudžiamosiomis bylomis, dalijasi, ką reiškia įtariamojo statusas, kaip keičiasi procesas ir kodėl nekaltumo prezumpcija yra daugiau nei tik teorinė taisyklė.  Pasak jo, nors dažnai sakoma: “jei  nekaltas – bijoti nėra ko“, tačiau kiekvienas, kuris bent kartą susidūrė su baudžiamuoju procesu, žino, kad būti įtariamuoju – tai ne tik teisinis statusas, bet ir didžiulis psichologinis bei reputacinis krūvis.

 Įtarimas – dar ne nuteisimas

Baudžiamojo proceso pradžia visuomet atrodo dramatiškai – apklausa, kratos, areštai. Visuomenė linkusi manyti, kad jei žmogui pareikštas įtarimas, vadinasi, „kažką vis tiek padarė“. Tačiau teisiškai, pasak teisininko, įtarimas – tai tik pirminė proceso stadija, kuri gali virsti į baudžiamąją bylą arba ne. Įtarimas pareiškiamas kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Tai nėra faktas, o tik prielaida, leidžianti pradėti tyrimą. Ikiteisminio tyrimo tikslas ir yra nustatyti ar nusikaltimas padarytas ar ne.

Advokatas pastebi, kad praktikoje neretai pasitaiko, kad įtarimai pareiškiami, tačiau vėliau byla nutraukiama dėl įrodymų stokos ar paaiškėja, kad joks nusikaltimas nepadarytas. Vis dėlto pats įtarimo faktas jau paveikia žmogaus gyvenimą – reputaciją, verslą, šeimos santykius. Todėl, pasak E.Kiero, svarbu suvokti tai, kad įtarimas – dar ne pripažinimas kaltu. Tai tėra laikina procesinė padėtis, skirta ne bausti ar kažkaip pasunkinti asmens padėtį, o priešingai, šis statusas suteikia žmogui, pakliuvusiam į tokią situaciją,  daugiau teisių:

  • gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, žinoti, kuo jis įtariamas;
  • nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją;
  • gauti vertimą žodžiu ir raštu;
  • informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį;
  • gauti skubiąją medicinos pagalbą;
  • žinoti maksimalų terminą, kiek valandų (dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios, taip pat gauti informaciją apie reguliarią suėmimo peržiūrą ir suėmimui alternatyvių kardomųjų priemonių taikymo galimybes;
  • duoti parodymus;
  • tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką;
  • pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus;
  • pateikti prašymus;
  • pareikšti nušalinimus;
  • susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga;
  • apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus;
  • būti lydimas atstovo pagal įstatymą teismo posėdžiuose ir atliekant kitus proceso veiksmus, taip pat teisę į privatumo apsaugą, kai įtariamasis yra nepilnametis.

Iš įtariamojo į kaltinamąjį

Advokatas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas gali baigtis dviem būdais: nutraukimu arba bylos perdavimu į teismą. Jei ikiteisminis tyrimas nutraukimas, įtarimai panaikinami. O jei tyrimo metu surenkama pakankamai duomenų, surašomas kaltinamasis aktas ir byla perduodama į teismą, o įtariamojo statusas keičiasi – jis tampa kaltinamuoju. Taigi, jei procesas ikiteisminėje stadijoje asmuo – įtariamasis, jei byla jau teisme – kaltinamais. Bylą išnagrinėjus teismas priima nuosprendį ir asmuo jau tampa arba išteisintuoju arba nuteistuoju.
„Tačiau net ir šiame etape nekaltumo prezumpcija vis dar galioja: kol teismas nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio, žmogus laikomas nekaltu. Šią konstitucinę taisyklę dažnai pamiršta ne tik visuomenė, bet kartais ir institucijos“, – pastebi Egidijus Kieras.

Kelias iki išteisinimo gali būti ilgas

Išteisinimas – tai ne staigus triumfas, o dažnai kelerių metų kova, reikalaujanti emocinės ištvermės ir finansinių išteklių. Net kai žmogus galiausiai išteisinamas, jo gyvenimas būna pasikeitęs – prarasti verslo partneriai, reputacija, pasitikėjimas. „Viešoji nuomonė, deja, retai kada pasiveja teismo sprendimą: kaltinimai būna pirmuose puslapiuose, o išteisinimas – paskutiniuose“, – sako AVOCAD teisininkas.

Pasak jo, būti įtariamuoju gali bet kas – nuo verslo savininko iki paprasto darbuotojo. „Pakanka vieno skundo ar klaidingo vertinimo, kad žmogus atsidurtų situacijoje, iš kurios ne visada lengva išbristi“, – atkreipia dėmesį Egidijus Kieras,

Pasak advokato, labai svarbu, kad kiekvienas įtariamasis žinotų savo teises ir jomis naudotųsi, tai svarbu ne tik nustatant patį nusikaltimą padarymo faktą, bet ir paskiriant bausmę (kuri tiesiogiai priklauso nuo sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių), o gal net pritaikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (pritaikant laidavimą, susitaikymą, mažareikšmiškumą ir t.t.)

 

Neatsargus elgesys su gyvūnais – kelias į baudžiamąją atsakomybę 

Kas atsakingas, kai šuo apkandžioja žmogų? Ar užtenka pasakyti „jis pabėgo pats“? O gal teisme svarbiau ne nuosavybės teisė, o faktinis gyvūno laikymas? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvoje gyvūnų laikymo taisykles griežtai reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, nustatantis, kaip valstybės ir savivaldybių institucijos, taip pat patys gyvūnų laikytojai turi užtikrinti augintinių gerovę ir žmonių saugumą. Įstatymas įtvirtina bendrąsias gyvūnų savininkų teises ir pareigas – pavyzdžiui, kad gyvūnai negali kelti grėsmės žmonių ar kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Remiantis šiuo įstatymu ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavestomis funkcijomis, buvo parengtas gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas. Jo pagrindu savivaldybių merai tvirtina konkrečias gyvūnų laikymo taisykles, galiojančias jų savivaldybės teritorijoje.  „Asmeniui, pažeidusiam šiuos reikalavimus ir dėl to gyvūnui sužalojus kitą asmenį, gali kilti baudžiamoji atsakomybė dėl sveikatos sutrikdymo. Tokiais atvejais dažniausiai kalbama apie neatsargumą – nusikalstamą nerūpestingumą, kai nebuvo užtikrintos būtinos saugumo priemonės“, – teigia teisininkas.

Kaip ir kitų sveikatos sutrikdymo nusikaltimų atveju, pasak  AVOCAD teisininko Domanto Velykio, veika kvalifikuojama pagal sužalojimų mastą ir padarinius. Dauguma tokių atvejų atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo sudėtį, todėl toliau aptariami šio nusikaltimo požymiai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika.

Teisininkas atkreipia dėmesį  į tai, kad kvalifikuojant veiką, reikšminga ne tai, ar asmuo yra šuns savininkas, ar tik faktinis jo laikytojas. Esminis yra pats sveikatos sutrikdymo faktas, kilęs dėl neatsargaus elgesio – netinkamo gyvūno laikymo. Todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka įrodyti faktinį šuns laikymą ar valdymą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to šis neteko dalies darbingumo arba ilgai sirgo, bet nebuvo sunkesnių padarinių. Nagrinėjamas nusikaltimas padaromas tik neatsargia kaltės forma.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo:

  • nenumatė, jog dėl jo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti žalingi padariniai – asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – šiuo atveju žmogaus sužalojimą;
  • pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti – galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą.

„Kitaip tariant, galėjimas ir turėjimas numatyti pasekmes apibūdina asmens pareigą būti atidžiam ir numatyti galimus pavojingus padarinius“, – sako teisininkas.

Vienoje svarbioje LAT byloje nustatyta, kad šunų laikytoja, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, neužtikrino, jog du jos laikomi rotveilerių mišrūnai nekels grėsmės aplinkiniams. Žinodama, kad netoliese yra vaikas, ji atidarė voljerą ir išleido šunis į kiemą. Vienas jų užpuolė mažametę ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Nors laikytoja teigė, kad negalėjo numatyti tokio elgesio, teismas pažymėjo, kad ji turėjo ir galėjo tai numatyti, žinodama, kad vaikas – svetimas šunims asmuo – atidariusi automobilio dureles ir taip patekusi į kiemą, šių šunų, ginančių savo teritoriją nuo pašalinių asmenų, bus užpulta ir sužalota. Todėl laikytoja turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., užrakinti automobilio dureles ar sudaryti kliūtį patekti į kiemą).

„Kitoje byloje kaltinamasis buvo išteisintas, nes šuo buvo uždarytas kambaryje, o išbėgo tik svečiui atidarius duris – šiuo atveju savininkas buvo ėmęsis pagrįstų saugumo priemonių“, – apibendrindamas teismų praktiką akcentuoja Domantas Velykis. Dar vienoje byloje šuns savininkė nuteista už tai, kad šuo, nutrūkęs nuo per silpnos grandinės, išbėgo į bendro naudojimo kelią ir apkandžiojo moterį bei jos augintinį. LAT pabrėžė, kad vien pririšti šunį neužtenka, jei neužtikrinamas grandinės ar apykaklės tvirtumas.

Taigi,  pasak AVOCAD teisininko, gyvūnų laikytojas turi pareigą ne tik rūpintis savo augintinio gerove, bet ir užtikrinti, kad jis nesukeltų pavojaus ar žalos tretiesiems asmenims. Neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą.

 

Obligacijos: populiarėjantis, bet rizikingas finansavimo instrumentas

Pastaruoju metu kone kas savaitę rinką pasiekia nauji obligacijų siūlymai. Dažnu atveju platinamos obligacijų emisijos yra skirtos ankstesnių emisijų refinansavimui arba papildomiems platinimams, kai per pirmuosius nepavyksta surinkti pakankamo kiekio lėšų.

Obligacijos tampa vis populiaresniu finansavimo instrumentu, kuris orientuotas ne tik į institucinius investuotojus, bet ir į vartotojų mažmeninę rinką, tačiau pastarieji, ne visada geba tinkamai suprasti ir įvertinti investicinę riziką. Vis dažniau obligacijos siūlomos plačiajai visuomenei – žmonėms, kurie ne visada geba tinkamai įvertinti rizikos laipsnį ir emisijos tikslą. Iš esmės obligacija yra paskola su fiksuotomis palūkanomis. Todėl investuodamas žmogus faktiškai suteikia paskolą emitentui – o tai reiškia, kad prisiima kreditoriaus riziką.

 Nepaisant įmantraus pavadinimo, obligacija yra paprasčiausia paskola su fiksuotomis palūkanomis. Emitentui nesugebant išpirkti obligacijų suėjus terminui, obligacijų turėtojai tampa kreditoriais, kurių reikalavimų tenkinimo eilė priklauso nuo to, ar obligacijos buvo užtikrintos, ir koks buvo užtikrinimas. Iš esmės obligacijos tarp jas įgijusio asmens ir emitento sukuria paskolinį santykį. Todėl sprendimas įsigyti obligacijas yra tolygus sprendimui suteikti paskolą. Kai kurias atvejais privataus sektoriaus platinamas obligacijas žmonės vis dar tapatina su Vyriausybės vertybiniais popieriais, kurie savo saugumu net viršija banko indėlio saugumą ir yra labiau taupymo nei investavimo priemonė. Privataus sektoriaus obligacijų įsigijimas – tai ne taupymas, o investavimas. Todėl siekiant įvertinti riziką, investuotojas turėtų  suprasti, kam skolinama, kokiu tikslu ir kokiomis sąlygomis tos lėšos bus grąžintos.

Dažniausiai rinkoje siūlomas obligacijas galima skirstyti pagal listingavimo ir užtikrinimo kriterijus. Listinguojamos obligacijos – tai vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama vertybinių popierių biržose. Obligacijų listingavimas suteikia joms likvidumo, nes jų turėtojai gali bet kuriuo metu parduoti obligacijas už tuometinę rinkos kainą ir tokiu būdu atgauti bent dalį investuotų lėšų ar net uždirbti pelną – tai priklauso išimtinai nuo obligacijų rinkos kainos. Tuo tarpu nelistinguojamos obligacijos neturi likvidumo, todėl investuotos lėšos, iš esmės, bus atgautos tik pasibaigus obligacijų terminui. Taip pat obligacijos yra skirstomos į užtikrintas ir neužtikrintas. Esminis skirtumas – emitentui negalint išpirkti obligacijų, užtikrintų obligacijų atpirkimui bus naudojamos lėšos, gautos realizavus užstatą (pvz., nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius ar kitą užtikrinimo priemonę).

Neužtikrintų obligacijų atveju, emitentui nesugebant išpirkti obligacijų suėjus terminui, obligacijų turėtojai tampa trečios eilės kreditoriais, kurių reikalavimai tenkinami po hipotekos kreditorių, mokesčių inspekcijos ir darbuotojų. Tai reiškia, kad emitento nemokumo atveju obligacijų savininkai, tikėtina, nieko neatgaus. Emitento bankroto atveju neužtikrintų obligacijų savininkai dažnai lieka be jokio kompensavimo. Todėl būtina pasidomėti, kuo konkrečiai užtikrinta emisija – ar tai realus turtas, ar tik akcijų įkeitimas, kuris dažnai būna formalaus pobūdžio.

Ką reikėtų vertinti ir suprasti?

 Kalbant apie užtikrintas obligacijas, svarbu įvertinti, kas yra įkeičiama ir kokios yra išieškojimo iš įkeisto turto galimybės. Vienais atvejais įkeičiamas esamas ar vystomas nekilnojamasis turtas – šio tipo užtikrinimas suteikia didžiausią apsaugą obligacijų savininkams ir užtikrina, kad didesnė investicijų dalis, net ir nesėkmės atveju, bus atgauta. Kiek kitokia situacija yra su obligacijomis, kurios užtikrinamos emitento akcijų įkeitimu. Kai kuriais atvejais emitentas pats jokios veiklos nevykdo, o surinktas lėšas perskolina projektą vystančiai įmonei. Kitais atvejais įkeičiamos pačios projektą vystančios įmonės akcijos, tačiau, kaip taisyklė, projektinės įmonės turtas jau būna įkeistas finansų įstaigai. Tad nesėkmės atveju rezultatas bus tas pats, kaip ir su neužtikrintomis obligacijomis. Užtikrinimo priemonė turi realią vertę tik tada, kai iš jos galima efektyviai išieškoti. Jei įkeistas turtas jau apkrautas banko hipoteka, obligacijų turėtojams toks užtikrinimas dažnai nesuteikia jokios realios apsaugos.

Suprantant, kad obligacijos yra rizikos investicija, svarbu įvertinti, kokiu tikslu yra skolinamasi ir iš kokių šaltinių bus mokamos palūkanos bei atperkamos obligacijos. Kai kuriais atvejais obligacijos naudojamos kaip tiltinis finansavimas („bridge financing“). Pavyzdžiui, obligacijos gali būti skirtos finansuoti nekilnojamojo turto projekto statybos darbus, siekiant vėliau objektą įkeisti finansų įstaigai ir paskolos lėšomis išpirkti obligacijas. Tokiu atveju turėtų būti vertinama refinansavimo rizika. Jei bankinis finansavimas nebus suteiktas, pvz. dėl nepakankamo pinigų srauto, emitentas gali būti priverstas leisti naują emisiją. Tačiau nėra jokios garantijos, kad rinka ją priims.

Kitu atveju obligacijų lėšos gali būti skirtos nekilnojamojo turto projekto statybos darbams, o vėliau turtas realizuojamas, o pardavimo pajamos skiriamos obligacijų išpirkimui. Bet kokiu atveju, vertinant obligacijas, svarbu suprasti ne tik kam bus naudojamos ir kaip grąžinamos lėšos, bet ir įvertinti tai, kiek nuosavo kapitalo į projektą investuoja emitentas ar su juo susiję bei kontroliuojantys asmenys. Nuosavo kapitalo buvimas indikuoja, kad emitentas tiki projekto sėkme. Kuo didesnis jo indėlis, tuo stipresnis motyvas net krizės atveju projektą išsaugoti.

Rizikos rodikliai: palūkanų dydis ir reputacija

 Kitas svarbus elementas, kuris gali būti reikšmingas vertinant obligacijų riziką, yra emitento bei su juo susijusių asmenų reputacija ir finansinės galimybės krizės atveju pateikti papildomą kapitalą.

Siūlomų palūkanų dydis taip pat yra vienas iš esminių rizikos indikatorių – kuo didesnės palūkanos, tuo didesnė rizika.

Aukšto pajamingumo obligacijų platinimas leidžia daryti prielaidą, kad pigesni finansuotojai – bankai, fondai ar sutelktinio investavimo platformos – atsisakė skolinti dėl pernelyg didelės rizikos.15 proc. ar panašaus dydžio siūlomos palūkanos turėtų būti aiškus įspėjimas. Tokie atvejai kaip „Integre Trans“ ar „BigBrand“ parodė, kad net viliojančios grąžos pasiūlymai gali baigtis investuotojų praradimais.

Bet kokiu atveju, obligacijos yra gera ir sparčia populiarėjanti finansavimo priemonė, tačiau kaip ir bet kurios kitos investicijos yra susijusios su rizika. Priimant sprendimą dėl investavimo į obligacijas, naudinga pasikliauti ne tik spalvingu prospektu, bet ir profesionalų, suprantančių šių finansinių instrumentų prigimtį, patarimais. Obligacijos nėra blogis, tačiau jos nėra ir indėlis. Tai skolinimas, kuris visada susijęs su rizika. Todėl svarbiausia – suprasti, ką perki.

 

AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis

Teisinė aklavietė: kas atsako, kai įmonės akcininkai nepriima sprendimų?

Praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai bendrovės akcininkai dėl vidinių nesutarimų ar konfliktų nepriima sprendimų, kuriuos priimti gali tik jie patys. Toks neveikimas komplikuoja bendrovės valdymą ir sprendimų priėmimą, o kartu — sukuria riziką vadovui būti atsakingam už įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą.

Kaip pastebi AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Briliūtė, net kai vadovas neturi realios galimybės įvykdyti pareigos – pavyzdžiui, pateikti finansinių ataskaitų rinkinio, nes akcininkai jo nepatvirtina – atsakomybė vis tiek tenka jam.

Tiek Civilinis kodeksas, tiek Akcinių bendrovių įstatymas numato plačias vadovo atsakomybės ribas. Vadovas atsako už bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, užtikrina ataskaitų parengimą ir jų pateikimą tvirtinti akcininkams. Vis dėlto, tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį gali tik visuotinis akcininkų susirinkimas – o be šio sprendimo vadovas negali perduoti dokumentų Registrų centrui.

„Tai sukuria paradoksą – įstatymas numato pareigą vadovui pateikti patvirtintas ataskaitas, tačiau pats vadovas jų patvirtinti neturi teisės. Tokiu atveju jis lieka tarp dviejų priešingų reikalavimų – pareigos ir realios galimybės ją įvykdyti“, – komentuoja AVOCAD teisininkė.

Akcininkų konfliktai – vadovo atsakomybė?

Kai finansinių ataskaitų rinkinys nepatvirtinamas dėl akcininkų konfliktų, institucijos dažnai taiko administracinę atsakomybę būtent vadovui. Tokiais atvejais įprastai jokios, net ir objektyvios, aplinkybės vadovo atsakomybės nešalina.

„Net ir esant akivaizdžiam akcininkų ginčui, dėl kurio sprendimai nėra priimami, institucijos dažniausiai taiko formalų vertinimą – žiūri ne į priežastis, o į tai, ar pareiga įvykdyta“, – sako K. L. Briliūtė.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nei akcininkų tarpusavio ginčai, nei faktas, jog dėl tam tikrų priežasčių, kurios gali būti ir subjektyvios, akcininkai, pavyzdžiui, netvirtina bendrovės metinių finansinių rinkinio, nėra laikomi pakankama priežastimi, šalinančia atsakomybę. Teismai taip pat pažymi, kad net jei akcininkai sąmoningai blokuoja sprendimų priėmimą, tai nesumažina vadovo atsakomybės už formaliai neįvykdytas pareigas.

„Tai reiškia, kad vadovas gali būti nubaustas už veiksmus, kurių objektyviai negalėjo atlikti. Tokia situacija kelia klausimų dėl teisingumo balanso – ar formalus atsakomybės taikymas visais atvejais atitinka teisinės valstybės principus“, – pažymi teisininkė.

Nors kasacinio teismo praktikoje pasitaiko atvejų, kai atsižvelgiama į objektyvias aplinkybes, šie precedentai išlieka reti. Kai kuriose bylose teismai yra konstatavę, kad vertinant vadovo atsakomybę būtina atsižvelgti į veikos pavojingumą ir realų akcininkų teisių pažeidimą. Tačiau daugumoje atvejų vadovo atsakomybė išlieka formali, nepriklausomai nuo pasekmių ar konteksto.

Teisinių išeičių vadovui nėra daug. Viena jų – kreiptis į teismą dėl akcininkų įpareigojimo priimti sprendimą. Vis dėlto toks procesas gali trukti ir kelerius metus, reikalauja išlaidų, o tuo metu baudos vadovui gali būti taikomos toliau.

„Teismo procesas šioje situacijoje išeitimi gali būti tik ilguoju periodu, tačiau neužkerta kelio naujoms baudoms ir tik ilgainiui gali sukurti teisinį precedentą“, – atkreipia dėmesį K. L. Briliūtė.

Apibendrindama teisininkė pabrėžia, kad aplinkybių vertinimas vadovui palankiau yra labiau išimtis nei taisyklė. Todėl, pasak Karolinos Briliūtės, institucijoms vertinant administracinės atsakomybės taikymą, svarbu atsižvelgti į objektyvias nuo vadovo valios nepriklausančias aplinkybes – ypač tada, kai akcininkai sąmoningai vilkina ar blokuoja sprendimų priėmimą.

„Vadovo atsakomybė turėtų būti vertinama kompleksiškai, įvertinant ne tik formalius reikalavimus, bet ir realias galimybes juos įgyvendinti. Priešingu atveju vadovas tampa tarsi įkaitu situacijos, kurią sukuria teisiškai savarankiški akcininkai“, – reziumuoja teisininkė.

 

Ar teismai gindami valstybės interesus ir privataus verslo interesus taiko dvigubus standartus?

Teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai, dar neįsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje ar net nepranešus atsakovui, teismas nusprendžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį, pinigines lėšas ar turtines teises).

Toks areštas taikomas tais atvejais, kai yra pavojus, jog atsakovas gali paslėpti ar išvaistyti savo turtą. Šio arešto tikslas yra turto, iš kurio ieškovas galėtų išieškoti skolą, išsaugojimas, jei teismas skolą priteistų.

Atrodo būtina ir pateisinama priemonė, kuri neleidžia išvengti nesąžiningiems skolininkams realaus atsiskaitymo su kreditoriais. Tačiau, ji gali būti ypač žalinga verslą vykdančioms įmonėms. Piniginių lėšų areštas iš esmės reiškia, jog įmonė negali atsiskaityti su darbuotojais, „Sodra“, Valstybine mokesčių inspekcija, verslo partneriais, su kuriais teisminių ginčų nėra (pvz. žaliavų tiekėjais arba komunalinių ar kitų paslaugų, gyvybiškai svarbių veiklos vykdymui, teikėjais  ir pan.), dėl to įmonės veikla stringa ir atsiranda mokumo problemų, galiausiai verslas bankrutuoja. Tokios gąsdinančios pasekmės net gali tapti ieškovo taikoma spaudimo priemone atsakovui, kuris vykdo verslą, nes dėl minėtų areštų neigiamų padarinių, atsakovai susimoka skolas be bandymo jas ginčyti, nors jos ir būna abejotinos.

Todėl, bendros kompetencijos teismai, siekdami surasti balansą tarp kreditoriaus intereso, kad skolininkas išlaikytų turtą, iš kurio būtų galima išieškoti skolą ir skolininko intereso, kad nebūtų taikomos perteklinės turto arešto priemonės ir nebūtų žlugdomas verslas, kuris kaip tik gausina turtą iš kurio kreditorius gali atgauti skolą, iš esmės taiko tokią formulę - būtina nustatyti atsakovo nesąžiningus veiksmus, kuriais jis siekia sąmoningai bloginti savo turtinę padėtį (pavyzdžiui,  turimą turtą parduoti mažesnėmis, nei rinkoje egzistuojančios, kainomis) ar atlikti kitokius veiksmus, kuriais būtų specialiai apsunkintas ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019).

Tačiau, yra bylų, kuriose skolą prašo priteisti valstybės institucijos iš to paties verslininko. Pavyzdžiui, Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) nusprendus, jog verslininkas netinkamai įvykdė projektą, nusprendžia susigrąžinti išmokėtą paramą. Tačiau, tai, jog valstybė mano, kad projektas neįvykdytas ar netinkamai neįvykdytas ir parama turi būti grąžinta, dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų, nes teisminiame ginče teismas gali prieiti išvadų, kad projektas įgyvendintas tinkamai ir valstybės nepagrįstai prašo priteisti išmokėtą paramą. Nors tokios bylos yra priskirtos nagrinėti administraciniam teismui, tačiau LVAT laikos pozicijos, kad jose reikalavimų pobūdis yra turtinis, nes sprendžiamas klausimas būtent dėl skolos priteisimo.

Taigi, iš esmės bylos dėl skolų privataus asmens (pvz. įmonės) naudai ir NMA naudai yra tos pačios skolos priteisimo bylos. Jų skirtumas tik tas, kad bylas dėl skolos priteisimo NMA naudai sprendžiamos ne bendros kompetencijos, o administraciniuose teismuose. Ir čia kyla klausimas ar, aplinkybė, kad skolos priteisimo valstybei byla sprendžiama ne bendros kompetencijos, o administraciniame teisme, turėtų leisti turto arešto klausimą spręsti kitaip, nei tai daro bendros kompetencijos teismai? Elementari logika sako, tokios bylos turėtų būti sprendžiamos taikant tokius pačius principus kaip ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje.

Vis dėl to, jei pažvelgsime į administracinių teismų praktiką, pastebėsime, kad valstybės, kaip kreditoriaus interesai iš esmės yra labiau ginami sprendžiant dėl atsakovo turto arešto. Administraciniai teismai skolos valstybės institucijos naudai priteisimo bylose nenustatinėja, ar skolininkas yra nesąžiningas ir siekia sąmoningai paslėpti ar išvaistyti turtą, o pakanka nustatyti tik tai, kad pavyzdžiui prašomos priteisti skolos suma yra didelė, dėl ko neareštavus skolininko (pvz. įmonės) turto, įskaitant sąskaitų, skolos išieškoti nepavyks.

Taigi, administraciniai teismai, taikydami turto areštą bylose dėl skolos gražinimo valstybės institucijos naudai, skirtingai nei bendros kompetencijos teismai, iš esmės netikrina ar atsakovas galimai nesąžiningas ir ar jis slėps savo turtą. Administraciniai teismai nustatę, kad skola, dėl kurios pagrįstumo dar tik vyksta ginčas, didelė tiesiog areštuoja atsakovo turtą, taip iš esmės paralyžiuodamas atsakovo (įmonės) veiklą.

Teismams iš tiesų tenka nelengva užduotis – surasti balansą tarp verslo ir valstybės interesų apsaugos tokiose bylose, tačiau reikia tikėtis, kad galiausiai tiek administracinių tiek bendrosios kompetencijos teismų praktika, aiškinant turto arešto standartus ir laikantis lygiateisiškumo principo taps vienoda ir nuspėjama.

 

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis

Ką privalo užtikrinti naudoto automobilio pardavėjas ir ką iš tiesų reiškia trumpalaikė „komercinė garantija“?

Įsigyjant naudotą automobilį, kuriam nebegalioja gamintojo garantija, pirkėjai dažnai viliojami papildomais pasiūlymais – „3 mėnesių garantija“, „5 000 km garantija“, „6 mėnesiai be rūpesčių“. Tokie pažadai skamba patraukliai, tačiau iš teisinės pusės svarbiausia ne tai, ką žada pardavėjas, o kokias realias pareigas pardavėjas turi pagal įstatymą ir ką iš tikrųjų reiškia tokios papildomos „komercinės“ garantijos. „Pardavėjo pareiga garantuoti naudoto automobilio kokybę yra įstatyminė – jos negalima pakeisti ar apriboti trumpalaikėmis garantijomis. Vis dėlto praktikoje dažnai matome, kad kelių mėnesių garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pardavėjo pareiga užtikrinti kokybę

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, naudoto automobilio pardavėjas privalo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra tinkamos kokybės – tai yra, neturi paslėptų defektų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas. Nesvarbu buvo ar nebuvo suteikta papildoma komercinė garantija. Pasak AVOCAD teisininko, jeigu po pirkimo paaiškėja, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas – pavyzdžiui, variklio ar pavarų dėžės defektai, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:

  • nemokamai pašalinti defektus,
  • sumažinti pirkimo kainą,
  • atlyginti remonto išlaidas;
  • pakeisti automobilį kitu (jeigu, tai yra įmanoma);
  • arba, jei trūkumas esminis, nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.

„Svarbu suprasti, kad ši pardavėjo pareiga nėra papildoma paslauga – tai įstatymo nustatyta atsakomybė. Pirkėjas nepraranda teisės reikalauti tarkime išlaidų atlyginimo automobilio paslėptų trūkumų remontui, vien todėl, kad baigėsi kelių mėnesių „komercinė“ garantija arba pasibaigė joje nurodyti kilometrai,“ – pažymi M. Baigys

Komercinės garantijos – patrauklios, bet ribotos

Naudotų automobilių atstovai dažnai siūlo trumpalaikes garantijas – „5 000 km garantiją“ ar „6 mėnesių apsaugą“. Tokios garantijos dažniausiai taikomos tik kelioms automobilio dalims, o išimčių jose – kartais daugiau nei realios naudos. „Tipinis atvejis – pirkėjas įsigyja automobilį su 5 tūkst. km garantija. Po mėnesio, nuvažiavus šiek tiek daugiau, automobilis sugenda (pvz. variklio defektas), o pardavėjas pareiškia, kad garantija nebegalioja. Tačiau jei gedimas kilo dėl defekto, kuris egzistavo pardavimo metu, pardavėjas už tai atsako nepriklausomai nuo buvo ar nebuvo suteikta komercinė garantija,“ – sako advokatas. Tokios vadinamosios komercinės garantijos dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad pasibaigus nurodytam laikotarpiui ar kilometrų skaičiui, pirkėjo teisės taip pat baigiasi. „Tai netiesa. Įstatymas gina pirkėją nuo paslėptų trūkumų nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas numato papildoma komercinė garantija. Ji negali panaikinti pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą,“ – pabrėžia M. Baigys.

Ar galima kreiptis į teismą, jei garantijos terminas jau pasibaigė?

Pasak advokato, tai vienas dažniausių pirkėjų klausimų. „Taip, galima,“ – aiškiai sako advokatas. – Pasak jo, jei defektas kilo dėl priežasties, kuri egzistavo dar pardavimo metu ir apie ją pirkėjas nebuvo informuotas, jis gali kreiptis į teismą ir reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo už remontą, net jei formaliai pasibaigė garantijos terminas ar buvo viršyti „garantiniai“ kilometrai.

Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.

„Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija, o dėl to, kad jis pardavė nekokybišką automobilį. Tai – įstatymo, o ne sutarties klausimas,“ – akcentuoja M. Baigys.

Kada garantija iš tiesų turi prasmę?

Papildomos garantijos gali būti naudingos tik tada, kai jos papildo, o ne pakeičia įstatyme nustatytas pirkėjo teises. Pavyzdžiui, jei jos suteikia realią naudą – greitesnį aptarnavimą ar platesnį servisų tinklą arba automobilio trūkumų šalinimą, kuriuos nėra susijusios su paslėptais defektais – jos iš tiesų turi vertę. Tačiau kai formali komercinė garantija tampa būdu apriboti pardavėjo atsakomybę dėl daikto kokybės, ji praranda prasmę.

„Trumpalaikės garantijos dažnai atrodo patraukliai, tačiau jų tikslas – ne užtikrinti kokybę, o sukurti saugumo iliuziją. Trumpa garantija ar keli tūkstančiai „garantinių“ kilometrų nieko nekeičia – jei automobilis buvo parduotas su defektu, pirkėjas turi teisę reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo, nesvarbu buvo ar nebuvo papildoma komercinė garantija“ – sako M. Baigys.

Pabaigai, vienas esminis patarimas – visais atvejais įvertinkite kokias teises turite pagal įstatymą ir tik tada vertinkite ar pvz. pardavėjo atsisakymas pašalinti automobilio paslėptus trūkumus, pvz. prisidengiant komercine garantija, iš tiesų atitinka teisinį reguliavimą.

 

Ar verta preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinti pas notarą?   

Nekilnojamojo turto rinka pastaraisiais metais išlieka aktyvi, o naujos statybos būstų pasiūla – ribota. Todėl vis dažniau pirkėjai pasirašo sutartis dėl dar nepastatyto turto įsigijimo. Tokiu atveju pirmasis žingsnis dažniausiai būna preliminariosios sutarties pasirašymas. 

„Preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jos įsipareigoja ateityje sudaryti pagrindinę – pirkimo–pardavimo – sutartį. Tai savotiškas įsipareigojimas, kuriuo pirkėjas ir pardavėjas iš anksto apsibrėžia būsimo sandorio sąlygas“, – aiškina advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas. 

 Nepastatyto būsto pirkimas: kaip veikia preliminarioji sutartis? 

Civilinis kodeksas numato specialų reglamentavimą, kai kalbama apie būsimo turto įsigijimą. Tokiu atveju pirkėjas – fizinis asmuo – gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja pastatyti sutartyje numatytą turtą ir vėliau sudaryti pagrindinę sutartį. Vienas iš įprastų šių sutarčių elementų – pirkėjo mokamas avansas, kuris dažnai sudaro reikšmingą sumą. Tačiau būtent šis elementas vėliau gali tapti pirkėjo galvos skausmu. 

„Kadangi statybos procesai gali užtrukti metus ar ilgiau, kyla rizika, kad sutarties terminas pasibaigs, o turtas dar nebus pastatytas. Tokiu atveju pirkėjas susiduria su situacija, kai sumokėtas avansas įšaldomas, o pardavėjas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl finansinių sunkumų“, – pažymi advokatas. 

 Kas nutinka, kai statytojas neįvykdo įsipareigojimų? 

 Jeigu preliminarią sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. 

Tačiau praktikoje, anot E. Čepo, pirkėjui dažnai tenka kreiptis į teismą, siekiant atgauti sumokėtą avansą, o teismo procesai gali užsitęsti. 

 Notarinis tvirtinimas – papildoma apsauga 

Pagal įstatymus privalomai notarine forma turi būti sudaroma tik pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis. Vis dėlto notaras gali tvirtinti ir preliminariąją sutartį, jei įstatymai leidžia ją sudaryti paprasta rašytine forma. 

„Notarinis patvirtinimas sudaro prielaidas tiesiogiai panaudoti sutartį kaip teisinį pagrindą gauti vykdomąjį dokumentą. Tai reiškia, kad pardavėjui nevykdant įsipareigojimų, pirkėjas gali kreiptis tiesiogiai į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, o šį dokumentą iš karto pateikti antstoliui priverstiniam išieškojimui“, – pažymi AVOCAD advokatas Eimantas Čepas. 

Toks mechanizmas leidžia ženkliai paspartinti avanso susigrąžinimo procesą ir padidina tikimybę realiai atgauti lėšas be ilgo teisminio ginčo. 

Preliminariosios sutarties tvirtinimas notarine tvarka – efektyvi apsaugos priemonė, ypač įsigyjant dar nepastatytą būstą. „Tai racionalus žingsnis pirkėjui, siekiančiam užsitikrinti, kad investuotos lėšos būtų apsaugotos ir esant nenumatytiems statytojo sunkumams būtų galima greitai inicijuoti skolos išieškojimą“, – pabrėžia E. Čepas. 

Darbas per poilsio dieną: kada priklauso dvigubas atlygis?

Įsivaizduokite situaciją: jūsų darbo grafike aiškiai pažymėtos laisvos dienos, tačiau darbdavys paprašo (ar net nurodo) ateiti dirbti. Atlyginimo dieną paaiškėja, kad už tokį darbą sumokėta ne dvigubai, kaip numato Darbo kodeksas, o gerokai mažiau. Ar darbdavys gali taip elgtis?

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatės Viktorijos Dubovskienės, teisės aktai šiuo klausimu gana griežti – už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, darbuotojui turi būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubas atlyginimas. „Tai reiškia, kad jeigu grafikas pakeistas ne jūsų iniciatyva, darbdavys negali vienašališkai nuspręsti, kad už darbą poilsio metu mokės tik paprastą tarifą“, – sako teisininkė. Anot jos, būtent čia prasideda ginčai: kieno valia buvo pakeistas darbo grafikas – darbuotojo ar darbdavio?

Teisininkė pažymi, kad Darbo kodekse įtvirtinta, kad, jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbuotojai dirba pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus, laikantis maksimalių darbo laiko reikalavimų. Apie grafikus darbuotojams turi būti pranešta bent prieš 7 dienas iki jų įsigaliojimo. Juos keisti galima tik išimtiniais atvejais, nepriklausančiais nuo darbdavio valios, ir apie pakeitimą privaloma įspėti prieš 2 darbo dienas.

„Grafikus tvirtina darbdavys, suderinęs tvarką su darbo taryba, profesine sąjunga arba kolektyvine sutartimi. Jie turi būti sudaromi taip, kad darbo laikas per savaitę neviršytų 52 valandų“, – atkreipia dėmesį Viktorija Dubovskienė.

Jei per visą apskaitinį laikotarpį darbuotojas išdirba daugiau valandų, nei numatyta norma, tai laikoma viršvalandiniu darbu. Už jį mokama papildomai, arba, darbuotojui pageidaujant, viršytas darbo laikas (padaugintas iš 1,5) gali būti pridėtas prie kasmetinių atostogų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje praktikoje pažymėjo, kad nors Darbo kodekso norma, reglamentuojanti apmokėjimą už darbą poilsio dienomis, yra imperatyvi, ją reikia aiškinti atsižvelgiant į jos tikslą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas darbdavio pareigą mokėti dvigubą atlyginimą už darbą grafike nenurodytomis dienomis, siekė apsaugoti darbuotoją nuo netikėtų darbo grafikų pakeitimų darbdavio valia.

Kaip numatyta DK 115 straipsnyje, darbdavys privalo sudaryti darbo grafikus, juos patvirtinti ir apie jų įsigaliojimą informuoti darbuotojus ne vėliau kaip prieš septynias dienas. Be to, grafikai gali būti keičiami tik išimtiniais atvejais, nepriklausančiais nuo darbdavio valios, ir apie tai darbuotojas turi būti įspėtas bent prieš dvi savo darbo dienas.

Vis dėlto, pasak advokatės, šios darbdavio pareigos negali būti suprantamos kaip ribojančios paties darbuotojo teisę kreiptis dėl grafiko pakeitimo, jei jam to reikia. Jei tokiu atveju darbuotojui būtų visada mokamas dvigubas atlyginimas, įstatymo tikslas nebūtų pasiektas. Atvirkščiai – tai pakenktų pačiam darbuotojui, nes darbdavys, žinodamas, kad turės mokėti dvigubai, tikėtina, nesutiktų tenkinti darbuotojo prašymo.

Apibendrindama teismo nutartį, advokatė V. Dubovskienė sako, kad darbdavio pareiga mokėti dvigubą atlyginimą už darbą poilsio dienomis kyla iš įstatymo leidėjo tikslo apsaugoti darbuotojo galimybę planuoti savo darbo ir poilsio laiką. DK 144 straipsnio 1 dalis aiškintina taip: jeigu darbuotojas dirba poilsio dieną darbdavio nurodymu – jam turi būti mokamas dvigubas atlygis. Tačiau jeigu darbo grafiko keitimą inicijuoja pats darbuotojas dėl savo asmeninių interesų – dvigubo apmokėjimo jis pagrįstai tikėtis negali.

Svarbu ir tai, kas privalo įrodyti grafiko pakeitimo priežastį. Jei nustatyta, kad darbuotojas dirbo ne grafike nurodytomis dienomis, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog toks pakeitimas įvyko darbuotojo prašymu ir jo interesais. Vis dėlto vien tai, kad darbdavys neturi realios galimybės per DK numatytus terminus tinkamai pakeisti darbo grafiko, dar nėra pakankamas įrodymas, jog pakeitimas buvo padarytas jo paties iniciatyva.

„Taigi, Jei dirbate poilsio dienomis ir jūsų darbo grafikas buvo pakeistas ne jūsų prašymu, žinokite – pagal Darbo kodeksą jums turi būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubas atlyginimas. Darbdavys negali vienašališkai keisti grafiko ir tikėtis, kad už darbą poilsio metu sumokės mažiau“,  – pabrėžia advokatė.  Kasacinis teismas konstatavo, kad būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog darbo grafikas buvo keistas darbuotojo iniciatyva. Jei tokio įrodymo nėra – laikoma, kad dirbote darbdavio valia, ir turite teisę į dvigubą apmokėjimą. Tad jei atsidūrėte situacijoje, kai dirbote per savo poilsio dieną – pasitikrinkite, ar atlyginimas buvo paskaičiuotas teisingai.

Teismų praktikos naujausia LAT byla – https://www.infolex.lt/tp/2339219