Year: 2025

Produktų prekyba neturint prekės ženklo savininko sutikimo. Kas gresia?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Tarptautinėje prekyboje kiekvienas žingsnis, susijęs su prekės ženklo naudojimu, turi būti pagrįstas aiškiu savininko sutikimu. To nepadarius, net ir originalios prekės gali tapti neteisėto platinimo objektu. 

Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino, kad UAB „Greita upė“ neteisėtai platino Pietų Korėjoje pagamintus „Chupa Chups“ gazuotus gėrimus, nes neturėjo prekės ženklo savininko – Italijos įmonės „Perfetti Van Melle s.p.a.“ – sutikimo. Teismas uždraudė tolesnę tokių prekių prekybą ES rinkoje ir priteisė 20 000 EUR žalos atlyginimą. 

Teismas nustatė, kad Pietų Korėjos gamintojui buvo suteikta licencija tiekti gėrimus į Europos Sąjungą tik per tris aiškiai įvardintas bendroves. „Greita upė“ gėrimus įsigijo ne iš šių oficialių tiekėjų, o iš Latvijos įmonės, neturėjusios įgaliojimo prekiauti ES rinkai skirtais „Chupa Chups“ gėrimais. Be to, pakuotės su korėjietiškais užrašais patvirtino, kad produktas buvo skirtas tik Pietų Korėjos rinkai. Tokios aplinkybės reiškia, kad prekės ES rinkoje atsirado be teisėto savininko leidimo, o tai kvalifikuojama kaip intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas. 

Lietuviška įmonė gynėsi argumentais, jog prekės buvo įsigytos iš Europos Sąjungoje veikiančio subjekto – trečiojo asmens Top Food SIA, todėl jos nuomonę visas pretenzijas dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo ieškovė turėjo reikšti šiam asmeniui, o ne atsakovei. Priešingu atveju, sukuriamas precedentas, kai galutiniam prekių įgijėjui atsiranda pareiga įrodyti ankstesnę prekių įsigijimo grandinę iki jų gamintojo, nepaisant to, kad asmuo prekes įsigijo jau patekusias į Europos Sąjungos rinką. Todėl įmonės atstovų nuomone, atsakovės prekių įsigijimas buvo vykdomas teisėtai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.  

Tačiau teismų tokie argumentai neįtikino ir galiausiai buvo konstatuota, jog vien ta faktinė aplinkybė, kad ginčo prekes atsakovė įsigijo iš Latvijos įmonės, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės, kaip prekių ženklų savininkės, teisių pasibaigimo. Vien prekių, pažymėtų atitinkamu prekių ženklu, pateikimas į Europos Sąjungos (EEE) rinką neturi būti suprantamas, kad pasibaigia (yra išnaudojamos) ieškovės teisės į prekių ženklą, kuris yra įregistruotas ir saugomas jo vardu. 

„Ši byla – klasikinis pavyzdys, kaip neteisingai suprastas tiekimo grandinės legalumas gali lemti reikšmingas teisines pasekmes. Vien faktas, jog prekės buvo įsigytos legaliai, tai jokia forma nereiškia, jog prekės ženklo savininkas praranda visas jo turimas teises į prekės ženklą,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys. 

Pasak teisininko, prekyba vykdžiusi įmonė turėjo įrodyti ne tai, kad prekių ženklais „CHUPA CHUPS“ pažymėti gaivieji gėrimai buvo įsigyti Europos Sąjungos rinkoje, o tai, kad šie gėrimai buvo išleisti į Europos Sąjungos valstybių narių rinką esant ieškovės sutikimui.  

Pagrindinės pamokos verslui 

Teisinė analizė – prieš pradedant produktų importą būtina įsivertinti ar prekyba tam tikrais produktais su konkrečiais prekių ženklais nepažeis to savininko intelektinės nuosavybės teisių. To nepadarius gali tekti nutraukti visą prekybą, sunaikinti visą produkciją ir atlyginti visą to prekių ženklo savininko turtinę ir neturtinę žalą.  

Tinkamai parengti sutartį – visus prekių platintojo žodinius patvirtinimus fiksuoti rašytinėje sutartyje dėl intelektinės nuosavybės turėjimo bei nepamiršti įtraukti ir sąlygas dėl atsakomybės taikymo pasivirtinus priešingoms aplinkybėms.  

Tinkama teisinė prevencija leis išvengti nemalonių, daug laiko ir finansų išteklių kainuojančių teisminių ginčų, kurie gali sukelti ne tik neigiamas finansines pasekmes, bet ir pačio verslo reputacinę žalą neturint prekės ženklo savininko sutikimo.  

 

Visuomenės klausimas: kodėl tas pats nusikaltimas, o bausmė – skirtinga?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Viešojoje erdvėje nuolat kyla diskusijų dėl teismų sprendimų – ypač baudžiamosiose bylose. Visuomenė dažnai klausia: kodėl vienas asmuo už tam tikrą veiką gauna, tarkime, 12 metų, o kitas – vos 6, nors nusikaltimo pobūdis atrodo identiškas? Šį klausimą dar kartą aktualizavo rezonansinė byla dėl seksualinio smurto prieš nepilnamečius.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Egidijaus Kiero, skirtingos bausmės už iš pirmo žvilgsnio vienodus nusikaltimus nėra teisminės savivalės ženklas. Priešingai, pasak jo, tai atspindi individualų teisingumo taikymą, pagrįstą konkretaus atvejo aplinkybėmis, įstatymo logika ir aiškiai apibrėžta metodika.

Bausmių vidurkis – teismų kelrodis

Egidijus Kieras atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK), už kiekvieną nusikaltimą yra numatytas bausmės rėžis – pavyzdžiui, už nužudymą gali būti skiriama nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimo. Tačiau tai nereiškia, kad visi nuteistieji automatiškai gauna „vidutiniškai“ 11 metų. Teismai orientuojasi į vadinamąjį bausmės vidurkį – tai matematinis taškas tarp minimalios ir maksimalios bausmės, kuris veikia kaip atskaitos taškas. Teismas nuo šio vidurkio „žingsniuoja“ į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo konkrečioje byloje nustatytų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

Kas lemia bausmės didėjimą ar mažėjimą?

Teismas privalo įvertinti visą nusikaltimo kontekstą, o ne vien tik jo pavadinimą. Štai keletas pavyzdžių. Sunkinančios aplinkybės, kurios lemia griežtesnę bausmę:

  • Nusikaltimas padarytas pakartotinai;
  • Nusikaltimas įvykdytas iš savanaudiškų paskatų;
  • Nukentėjusysis – nepilnametis ar pažeidžiamas asmuo;
  • Nusikaltimas įvykdytas veikiančių kartu grupėje.

Lengvinančios aplinkybės, dėl kurių bausmė gali būti švelninama:

  • Kaltinamojo kaltės pripažinimas;
  • Nuoširdus gailėjimasis;
  • Bendradarbiavimas su teisėsauga;
  • Žalos atlyginimas ar bandymas ją atlyginti;
  • Asmens ligos, priklausomybės, psichologinės būklės įtaka.

Emocijos vs. teisiniai kriterijai

Rezonansinėje byloje dėl seksualinio smurto prieš berniukus visuomenė sukrėsta ne tik paties nusikaltimo, bet ir, kai kurių vertinimu, „per švelnios“ bausmės. Tačiau šis atvejis dar kartą iliustruoja, kad teismas negali remtis emocijomis – jis privalo vertinti tik byloje nustatytus faktus ir teisines aplinkybes. Jeigu asmuo bendradarbiavo su teisėsauga, prisipažino, gailėjosi, galimai anksčiau neteistas – visa tai turi teisinę reikšmę. Šiuo atveju paskirta bausmė, nors ir sujaudino daugelį, greičiausiai buvo motyvuota vadovaujantis visais įstatyme numatytais kriterijais. Advokatas sako, dažnai tokio pobūdžio bylose bausmės nėra vienintelis teismo sprendimo elementas – gali būti paskirtas probacijos prižiūrėjimas, registracija seksualinių nusikaltėlių registre, terapinių priemonių taikymas ir pan.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo išsamiai motyvuoti, kodėl skirta būtent tokia bausmė. Teismo sprendimas – tai ne nuomonė, o išanalizuotų faktų, teisės normų ir vertinimų visuma. „Tačiau šiame procese svarbus ir visuomenės vaidmuo – neapsiriboti antraštėmis, o skaityti teismo nutartis, pasidomėti byloje buvusiomis aplinkybėmis, įsigilinti į baudžiamojo proceso logiką“, – pabrėžia E. Kieras.

Teisinės technikos kaita nekeičia esmės: „vidurkis“ niekur nedingo

 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalies pakeitimu, buvo atsisakyta anksčiau galiojusio imperatyvo skaičiuoti bausmę nuo vidurkio. Iki tol įstatymas nurodė, kad, esant tiek sunkinančių, tiek lengvinančių aplinkybių, teismas turi orientuotis į bausmės vidurkį, o nuo jo žingsniuoti priklausomai nuo aplinkybių svorio. Po pakeitimo ši formuluotė tapo lankstesnė – teismui palikta daugiau diskrecijos.

Tačiau, pasak AVOCAD advokato Egidijaus Kiero, realioji teismų praktika rodo, kad „vidurkio principas“ ir toliau lieka vienu iš pagrindinių bausmės parinkimo atramos taškų:

„Taip, formaliai imperatyvo nebeliko, bet daugumos nuosprendžių struktūroje labai aiškiai matyti, kad teismai vis dar orientuojasi į vidurkį. Vertinant motyvacijas, atrodo, kad dingo tik sąvoka, bet ne pats principas“, – teigia E. Kieras.

Tai ypač svarbu teisės aiškinimo požiūriu. Teismų nuoseklumas ir skaidrumas skiriant bausmes reikalauja tam tikro metodinio nuoseklumo. Ir nors formuluotės įstatyme gali kisti, teismų motyvai turi išlikti pagrįsti, palyginami ir prognozuojami. Kitaip tariant, „vidurkio“ idėja – kaip orientyras – išlieka gyva tiek profesinėje teismų logikoje, tiek akademinėje doktrinoje. Tai tarsi teisės architektūros dalis, kurios negalima taip lengvai atsieti nuo realaus bausmės skyrimo proceso, net jei formaliai įstatyme to nebeliko. Ši situacija atskleidžia platesnę įžvalgą: teisinės technikos pokyčiai nebūtinai keičia teisės esmę, jei praktikoje išlieka ta pati logika. O tai dar kartą rodo, kad teismų praktika dažnai yra stabilesnė nei įstatymų redakcijos.

Baudžiamoji teisė – ne emocijos, o argumentais grįsta atsakomybė

Kaip pažymi AVOCAD advokatas Egidijus Kieras, baudžiamoji teisė Lietuvoje yra pakankamai subalansuota, tačiau jos taikymas reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir nuoseklaus visuomenės švietimo. Nuo to priklauso ne tik pasitikėjimas teisingumu, bet ir sveikesnė viešoji nuomonė. „Kai žinai, kaip iš tikrųjų formuojama bausmė, mažėja noras šaukti „teismas nekompetentingas“,– sako E. Kieras. Skirtingos bausmės už „tą patį“ nusikaltimą nereiškia nelygybės – jos atspindi individualaus teisingumo principą. Kiekvienas asmuo – unikalus, kiekviena byla – skirtinga. Teisingumas nėra matematinis veiksmas – tai gilus procesas, kuriame svarbus ir įstatymas, ir žmogus.

Lošimų reklamos ribojimai: kai teisinis neaiškumas tampa grėsme sportui ir reputacijai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Griežtėjant lošimų reklamos ribojimams, kyla ne tik teisės taikymo, bet ir pačios reguliavimo logikos klausimas. Nuo 2025 m. liepos 1 d. įsigalioję Azartinių lošimų įstatymo pakeitimai Lietuvoje tapo vienais griežčiausių Europoje – reklamos draudimas išplėstas taip plačiai, kad paveikė ne tik lošimų rinkos dalyvius, bet ir sporto klubus, žiniasklaidą, renginių organizatorius bei komunikacijos industriją. Nors valstybės tikslas – apsaugoti gyventojus nuo lošimo žalos – yra suprantamas, akivaizdu, kad trūksta aiškios ir vieningos reguliacinės pozicijos, ką konkrečiai reiškia „draudžiama reklama“. Šį teisinį vakumą, deja, užpildo ne teisės aiškinimas, o grasinamo pobūdžio vieši laiškai.

LKL atvejis – įtampos indikatorius visai sistemai

Viešojoje erdvėje nuskambėjęs Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) kreipimasis į Lietuvos krepšinio lygą (LKL), kuriame užsimenama apie galimą lošimų reklamos pažeidimą ir net apie galimus veiksmus teisme, kelia rimtų klausimų ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio. „Tai pirmas kartas, kai verslui ar sportui siunčiamas laiškas skamba ne kaip aiškinimas, o kaip ultimatumas. Ir tai ypač problemiška, kai nėra pakankamai išaiškintų teisinių gairių“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys, atstovaujantis ir Jonavos „CBet“ komandai.

Tarnyba sako viena – daro kita

Lošimų priežiūros tarnyba savo oficialioje svetainėje teigia, kad siekia padėti verslui suprasti naujus reikalavimus ir laikytis įstatymų. Tačiau realybėje ši pozicija ne visada atitinka veiksmus – laiškai sporto organizacijoms formuluojami griežtu, bauginančiu tonu, remiantis neaiškiais kriterijais ir be aiškių metodinių gairių. „Kai priežiūros institucija imasi griežtų veiksmų, būtina įsitikinti, kad ji pati turi pakankamai teisinės kompetencijos ir aiškių taisyklių“, – tęsia E. Langys. Priešingu atveju,  pasak advokato, kyla pavojus, kad baudžiama ne už faktinį pažeidimą, o už interpretaciją. O tai – neteisinės valstybės požymis.

Kur baigiasi įstatymas, prasideda interpretacijos

Advokato teigimu, šiuo metu tenka analizuoti lošimų reklamos santykį su rėmimo sutartimis, sportinės aprangos dizainu, partnerių logotipų naudojimu, net LED lentose rodomais neutraliais prekiniais ženklais.

„Įstatymas kalba apie reklamą, bet kai institucija traktuoja kaip reklamą viską, kas susiję su lošimų verslu – net partnerių pavadinimą ant marškinėlių – tai tampa rizika visam sporto sektoriui. Ir pirmiausia – teisinei logikai“, – pažymi E. Langys.

Be to, niekur įstatyme nenumatyta, kad būtų draudžiama naudoti lošimo organizatoriaus pavadinimą. Tačiau dėl pačios normos neapibrėžtumo institucija ne kviečia į dialogą dėl galimų koregavimų, o imasi vienašališkų, dažnai perteklinių išaiškinimų, remdamasi prielaidomis, o ne teisine argumentacija.

Rekomendacijos – po fakto, atsakomybė – bet kada

AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Briliūtė, dirbanti su lošimų teisiniu reguliavimu, pažymi, kad Azartinių lošimų įstatymo pakeitimai įsigaliojo be jokio pereinamojo laikotarpio. Pasak jos, LPT neužsiėmė aktyviomis, o svarbiausia – efektyviomis viešinimo priemonėmis, kurios būtų leidusios įmonėms, sporto klubams ar kitiems subjektams pasiruošti pokyčiams, adaptuoti savo komunikaciją, reklamas ar vidinius procesus.

„Prieš įsigaliojant įstatymui nebuvo jokių aiškių rekomendacijų, kaip koreguotis. Dabar, jau po fakto, institucija pradeda teikti gaires, ką reikėjo daryti. Ir viskas priklauso tik nuo pačios tarnybos – ar bausti po savaitės, ar po pusmečio“, – teigia K. Briliūtė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad LPT svetainėje pateikiamos rekomendacijos dažnai neatitinka paties įstatymo formuluočių: „vienaip skaitome teisės normą, kitaip ją aiškina institucija. Tokia situacija neišvengiamai programuoja teisminius ginčus.“

Anot teisininkės, Azartinių lošimų įstatymo pakeitimai suformuluoti painiai ir sunkiai suprantamai net profesionalams. „Tai – teisėkūros institucijų atsakomybė. Tačiau LPT turėtų padėti aiškinti šias normas, o ne interpretuoti jas taip, kaip patogu pačiai tarnybai. Šiandien galima pagrįstai teigti: galutinius atsakymus dėl šių normų pateiks tik teismai“, – sako AVOCAD teisininkė.

Verslui – atsakomybė net už tai, kas teisėta

Advokatas E. Langys atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu sporto klubams, renginių organizatoriams, žiniasklaidai, reklamos ir medijų agentūroms būtina atlikti visų savo komunikacijos priemonių auditą:

  • įvertinti sutarčių formuluotes su lošimų verslu;
  • persvarstyti rėmimo strategijas, ypač vizualinę komunikaciją;
  • dokumentuoti kiekvieną sprendimą, kuriuo siekiama laikytis teisės aktų.

„Net jei darai viską teisingai, bet negali to pagrįsti – tai gali būti traktuojama kaip pažeidimas. O tai jau nesaugi zona bet kuriam verslui“, – sako E. Langys.

Teisė turi būti nuspėjama, o ne represinė

Nauji įstatymai sukuria iššūkių, tačiau dar daugiau jų kyla dėl neapibrėžtumo ir nenuoseklaus taikymo. Kai valstybės institucijos renkasi komunikacijos stilių, panašų į baudžiamąją prevenciją, bet nesuteikia aiškių gairių, tokia praktika silpnina pasitikėjimą pačia teise. „Mes visi turime vieną tikslą – atsakingą ir sąžiningą lošimų rinką. Tačiau pasiekti tai galime tik per dialogą, aiškias taisykles ir konstruktyvų bendradarbiavimą, o ne per spaudimą ir išankstines prielaidas“, – reziumuoja E. Langys.

Šiandien svarbiausias klausimas nėra adresuotas sporto klubams ar verslui. Jis skirtas pačiai reguliavimo institucijai: ar prieš reikšdama grasinimus, LPT pati geba atsakingai ir aiškiai teisiškai pagrįsti savo pozicijas?

„Jei atsakymo į šį klausimą nėra, tai rodo ne verslo, o reguliavimo problemą. Ir kol ši problema nebus išspręsta, grėsmių rizika liks ne verslo pusėje – ji išliks sistemoje, kuri turėtų saugoti, bet šiandien nejučia pati kuria neapibrėžtumo atmosferą“, – sako Egidijus Langys.

Ar lėktuvo gedimas visada atleidžia oro vežėjus nuo atsakomybės? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Vasaros metu skrydžių skaičius išauga, o su juo ir keleivių nusivylimas dėl atidėtų ar atšauktų kelionių. Viena iš pasitaikančių priežasčių – „netikėtas lėktuvo gedimas“. Tačiau, ar toks paaiškinimas tikrai leidžia nemokėti kompensacijos keleiviams už sugadintus kelionės planus? Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis pabrėžia, kad gedimai – įprasta oro vežėjų veiklos dalis, todėl tai dar nereiškia, kad kompanija gali išsisukti nuo atsakomybės.

Pasak jo, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 261/2004, keleiviui gali priklausyti nuo 250 iki 600 eurų kompensacija – priklausomai nuo skrydžio atstumo. Visgi, oro bendrovės dažnai remiasi išlyga, leidžiančia nemokėti kompensacijos, jei skrydis neįvyko dėl „ypatingų aplinkybių“, kurių nebuvo galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. „Vien tai, kad lėktuvas sugedo, dar nereiškia, kad oro bendrovė neturi jums atlyginti nuostolių. Gedimai yra įprasta veiklos dalis, todėl ne kiekvienas jų laikytinas ypatinga aplinkybe“, – sako Dainius Antanaitis.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, techninė problema gali būti laikoma ypatinga aplinkybe tik tuo atveju, jei tai – neįprastas įvykis, kurio oro vežėjas objektyviai negalėjo numatyti ar valdyti. Jei gedimas kilo dėl įprasto nusidėvėjimo, priežiūros stokos ar eksploatacijos, tai nėra pagrindas atsisakyti išmokėti kompensaciją. Net jei oro vežėjas laikėsi minimalių techninės priežiūros standartų, tai dar nereiškia, kad jis ėmėsi visų būtinų priemonių.

Kada gedimas laikomas „ypatinga aplinkybe“?

Teismai tiek Lietuvoje, tiek ES šalių praktikoje vertina aplinkybes realistiškai ir kritiškai žiūri į bandymus bet kokį gedimą pateikti kaip „ypatingą“. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų tikrai netikėta situacija buvo pripažintas atvejis, kai dėl išorinio smūgio sutrūkinėjo orlaivio stiklas. Tai – neįprasta, neprognozuojama ir objektyviai nevaldoma aplinkybė. Tuo tarpu įprasti eksploataciniai nesklandumai – oro vežėjų atsakomybė.

„Jei lėktuvo gedimas yra toks, kuris anksčiau ar vėliau neišvengiamai atsiranda naudojant orlaivį – jis negali būti laikomas ypatinga aplinkybe, šalinančia pareigą mokėti kompensaciją“, – aiškina advokatas D. Antanaitis.  Keleiviai, susidūrę su skrydžio atidėjimu ar atšaukimu, neturėtų pasikliauti vien tuo, ką sako oro bendrovė. Jie turi teisę reikalauti paaiškinimo, kreiptis dėl kompensacijos, o kilus ginčui – ginti savo teises teisme.

„Svarbiausia – nepriimti atsisakymo mokėti kompensaciją kaip savaime suprantamo. Oro bendrovės dažnai remiasi formaliais paaiškinimais, tačiau teismai žiūri į situaciją giliau“, – akcentuoja AVOCAD advokatas.

Gedimas – dar ne pasiteisinimas. O keleivio teisė į kompensaciją – tai ne malonė, o teisiškai apibrėžta garantija, kurios neverta atsisakyti per anksti.

 

Ar standartinė NT brokerio sutartis gali virsti spąstais vartotojui?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė reikšmingą nutartį dėl nekilnojamojo turto agentūrų sutarčių – vienašališkai parengtos brokerių sutartys, kuriose numatytos pareigos mokėti komisinius ir už neįvykdytas paslaugas, laikytinos nesąžiningomis vartotojų atžvilgiu.

Byloje buvo nagrinėtas ginčas dėl 1500 Eur sumos, kurią nekilnojamojo turto agentūra reikalavo sumokėti kaip komisinius už paslaugas, nors turtas galiausiai buvo parduotas pačios savininkės pastangomis ir ne agentūros surastam pirkėjui. LAT priėmė sprendimą vartotojos naudai – panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos sprendimus, kuriuose buvo patenkintas brokerio ieškinys.

Tai signalas visam NT sektoriui

Kadangi Lietuvoje teisės aktai nekilnojamojo turto agento (brokerio) paslaugų teikimo atskirai nereglamentuoja, LAT praktika turi ypatingą reikšmę vertinant, ar brokerių sudaromos sutartys ir teikiamos paslaugos atitinka teisėtus vartotojų interesus.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo teigimu, ši byla sukuria svarbų precedentą, kuriame teismas aiškiai pasakė: įprastos brokerių naudojamos sutartys yra standartinės formos ir savaime nereiškia, kad vartotojas su jų turiniu sutiko sąmoningai ar individualiai bei detaliai jį aptarė.

„Teismas šioje byloje konstatavo, kad brokerio parengta sutartis buvo iš anksto suformuota, šabloninė, todėl jai taikomi vartotojų teisių gynimo ir sąžiningumo kriterijai, o pareiga įrodyti, kad sąlygos buvo individualiai aptartos, tenka būtent verslininkui – brokeriui“, – pažymi E. Čepas.

Kai mokestis reikalaujamas vien už sutarties faktą

Vienas iš esminių ginčo aspektų – brokeris reikalavo apmokėjimo už paslaugas net tada, kai realios paslaugos nebuvo suteiktos. Klientė turtą pardavė pati, o agentūra pirkėjo nesurado, tačiau brokeris teigė, jog apie parduodamą turtą buvo skelbiama tinklalapiuose ir interneto svetainėse, kitose tam skirtose priemonėse, todėl buvo patirtos išlaidos ir brokeris turi teisę gauti atlygį už paslaugas. Atsižvelgiant į tai, remdamasi net keliais sutarties punktais, agentūra pareikalavo 1500 Eur atlygio.

LAT pasisakė aiškiai: „tikrieji Sutarties šalių ketinimai – atsakovė siekė ieškovės pagalba parduoti žemės sklypus, o ieškovė – surasti atsakovės žemės sklypų pirkėją, sudaryti su juo avansinę sutartį ir gauti už tai iš atsakovės 2000 Eur atlyginimą… <…> ieškovė atsakovės žemės sklypų pirkėjo nesurado, avansinės sutarties su pirkėju nesudarė, žemės sklypai buvo parduoti be ieškovės pagalbos, taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus atsakovės naudai vykdydama Sutartį. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovei priklauso atlyginimas pagal Sutarties 8 punktą…“

Pasisakydamas dėl brokerio sutartyje numatytos sąlygos komisinių mokėjimui ir ne už suteiktas paslaugas, LAT pažymėjo, kad „sutarties sąlygos nėra aiškios ir pakankamai suprantamos, neatitinka skaidrumo reikalavimo, todėl laikytinos nesąžiningomis“. Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad vartotojas būtų sutikęs su sąlyga, jog būtų nustatytas atlyginimas brokeriui, nepriklausomai nuo to, ar brokeris įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį.

Verslininko atsakomybė – įrodyti, kad sutartis sąžininga

Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad paslaugų sutartimis negali būti įtvirtinama pareiga mokėti vien pagal tai, kad sutartis buvo sudaryta, nes tokiu atveju paslaugų teikėjas neprisiima realios atsakomybės dėl veiklos kokybės. Dar daugiau – agentūra, remdamasi sutartimi, nenumatė jokios pareigos teikti informaciją apie tai, ką konkrečiai padarė vartotojo naudai.

„Vien tai, kad sutartis buvo pasirašyta, neįrodo, kad paslaugos buvo realiai teikiamos, o jei nebuvo įrodyta, kokios konkrečiai paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos patirtos, atlygio reikalauti negalima“, – pabrėžia Eimantas Čepas.

Teismas nutartyje nurodė net penkias sutarties nuostatas, kurios laikytinos nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu:

  • Draudimas be brokerio žinios parduoti turtą ar  keisti kainą.
  • Pareiga sumokėti komisinius net jei brokeris neįvykdė sutarties ir nesurado pirkėjo.
  • Reikalavimas sumokėti fiksuotą 1500 Eur komisinių sumą net ir nesuteikus  paslaugų.
  • Draudimas vartotojui bendrauti su brokerio surastais pirkėjais.
  • Nuostata, kad brokeris neprivalo teikti jokios informacijos apie savo veiksmus.

„Tai vienas aiškiausių LAT signalų dėl vartotojų apsaugos: paslaugų teikėjas negali pasislėpti už šabloninių sutarčių. Jei nori atlygio, turi įrodyti, kad realiai dirbo ir suteikė naudą klientui“, – sako advokatas E. Čepas.

Rekomendacija NT agentūroms – persvarstyti sutarčių modelius

Pasak advokato, ši byla svarbus precedentas. “Vartotojų teisės nėra formalumas. Net jei sutartis pasirašyta, ji turi būti sąžininga, aiški ir atspindinti realų susitarimą. Kviečiame NT agentūras ir brokerius įsivertinti, ar jų naudojamos sutartys atitinka sąžiningumo, aiškumo ir skaidrumo principus bei, esant poreikiui, jas atnaujinti“, – apibendrina Eimantas Čepas.

 

Ką daryti, jei „Google“ paieškoje randate klaidinančią informaciją apie save?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar kada nors „googlinote“ save ir aptikote nemalonią ar net klaidinančią informaciją? Tokie atradimai gali sukelti ne tik emocinį diskomfortą, bet ir realią žalą jūsų reputacijai ar veiklai. Kada galima reikalauti, kad tokie duomenys būtų pašalinti iš paieškos rezultatų, ir kaip tai padaryti? Į šiuos klausimus atsako ir praktiniais patarimais dalijasi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Pirminis informacijos skleidėjas – pirmas žingsnis

Svarbu suprasti, kad „Google“ nėra tas subjektas, kuris kuria ar įkelia informaciją apie konkretų asmenį į internetą. „Google“, kaip paieškos sistemos operatorius, tik indeksuoja internete jau esančius šaltinius ir juos pateikia vartotojui, kaip paieškos rezultatus. Todėl, kilus susirūpinimui dėl tam tikros žalingos informacijos viešojoje erdvėje, pirmasis žingsnis turėtų būti nukreiptas ne į „Google“, o į pirminį informacijos skleidėją.

Tad jeigu yra žinomas konkretus fizinis ar juridinis asmuo, kuris paskelbė tikrovės neatitinkančią, šmeižikiško pobūdžio informaciją, pirmiausia rekomenduojama su juo susisiekti ir pareikalauti pašalinti tokius duomenis. Tokį reikalavimą reikėtų pateikti raštu, aiškiai nurodant, kokia informacija laikoma neteisinga, kuo ji pažeidžia asmens teises bei kokių veiksmų prašoma – pavyzdžiui, nedelsiant pašalinti konkretų įrašą ar viešai paneigti paskleistą informaciją.

Vis dėlto, neretai pasitaiko atvejų, kai pirminis informacijos skleidėjas, būdamas įsitikinęs (ar apsimestinai deklaruodamas įsitikinimą), kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, arba, esant konfliktiniams santykiams su asmeniu, apie kurį paskelbta informacija, atsisako ją pašalinti arba apskritai nereaguoja į gautą prašymą.

Tokiais atvejais asmuo gali ginti savo teises teismine tvarka – reikšti ieškinį pirminiam informacijos skleidėjui dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo, garbės ir orumo pažeidimo, nuostolių atlyginimo. Tačiau praktikoje tokios procedūros užtrunka: nuo ieškinio parengimo iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti keli mėnesiai ar net metai. Tuo laikotarpiu internete viešai prieinama tikrovės neatitinkanti informacija gali daryti realią ir nuolatinę žalą – trikdyti asmens profesinį, socialinį ar asmeninį gyvenimą.

Dėl to, siekiant kuo greičiau sušvelninti tokios informacijos keliamus neigiamus padarinius, rekomenduojama nedelsti ir paraleliai ar iškart po to, kai gautas neigiamas atsakymas (ar nesulaukta jokios reakcijos) iš pirminio informacijos skleidėjo, kreiptis į „Google“ su prašymu pašalinti paieškos rezultatus, susijusius su tokia šmeižikiška ir tikrovės neatitinkančia informacija.

Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) taikymas paieškos sistemų operatoriams

BDAR įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas ne tik ES teritorijoje įsisteigusiems duomenų valdytojams, bet ir toms įmonėms, kurios siūlo paslaugas duomenų subjektams Sąjungoje arba stebi ES esančių asmenų elgseną, nepaisant jų buveinės vietos. Taigi, nors „Google“ bendrovė įsteigta už ES ribų, tačiau ji aktyviai veikia visose ES valstybėse narėse, teikia paieškos paslaugas atskirose nacionalinėse rinkose (pvz., per google.lt, google.de ir pan.) ir apdoroja ES gyventojų duomenis, todėl šiai bendrovei yra tiesiogiai taikomos BDAR nuostatos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad paieškos sistemų operatoriai, tokie kaip „Google“, laikytini asmens duomenų valdytojais pagal BDAR, kai jie indeksuoja, saugo ir pateikia asmens duomenis paieškos rezultatų forma. Ši veikla – t. y. informacijos gavimas iš trečiųjų šalių svetainių, jos organizavimas ir struktūrizuotas pateikimas pagal konkrečius raktinius žodžius (pvz., asmens vardą ir pavardę) – laikoma asmens duomenų tvarkymu, nepaisant to, kad pati informacija buvo paskelbta viešai trečiojo asmens. Be to, net vien tik asmens vardo ar nuotraukos parodymas paieškos rezultatuose jau pripažįstamas asmens duomenų tvarkymu.

Todėl „Google“, kaip duomenų valdytoja, privalo užtikrinti duomenų subjektų teises, įskaitant ir teisę būti pamirštam – t. y., teisę reikalauti, kad paieškos sistemos pašalintų nuorodas į trečiųjų šalių tinklalapius, kuriuose pateikiama su konkrečiu asmeniu susijusi informacija. Tokia pareiga atsiranda, jeigu (i) prašymą pateikęs asmuo yra ES teritorijoje (BDAR taikomas ES valstybėse narėse esančių asmenų duomenų tvarkymui) ir (ii) egzistuoja vienas iš teisinių pagrindų reikalauti duomenų ištrynimo pagal BDAR 17 straipsnį, pavyzdžiu:

  • kai duomenys nebėra reikalingi tikslui, dėl kurio buvo renkami;
  • kai asmuo atšaukia sutikimą, kuriuo buvo grindžiamas tvarkymas;
  • kai duomenys buvo tvarkomi neteisėtai;
  • kai duomenys turi būti ištrinti pagal teisės aktų reikalavimus.

ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad paieškos rezultatuose pateikta informacija pagal asmens vardą reikšmingai padidina jos prieinamumą, o tai gali daug stipriau paveikti asmens teisę į privatų gyvenimą, nei vien tik pačios informacijos paskelbimas pirminiame tinklalapyje. Todėl, kai yra teisinis pagrindas reikalauti informacijos pašalinimo, paieškos sistemų operatoriai privalo ištrinti nuorodas į atitinkamus puslapius, net jei:

  • ta informacija vis dar prieinama pirminiame šaltinyje,
  • jos publikavimas tame šaltinyje yra teisėtas.

Šis išaiškinimas sustiprina duomenų subjektų galimybes kontroliuoti savo asmens duomenų sklaidą internete bei įpareigoja paieškos sistemų operatorius, tokius kaip „Google“, atsakingai įgyvendinti BDAR reikalavimus praktikoje.

Praktiniai patarimai: ką svarbu žinoti, svarstant apie prašymo ištrinti duomenis teikimą „Google“

Pagal ESTT formuojamą praktiką, esminis principas yra tas, kad teisė į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugą paprastai yra viršesnė už paieškos sistemos operatoriaus komercinius interesus ar visuomenės interesą žinoti, gauti informaciją.

Tačiau teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti – jeigu asmuo yra viešas asmuo (pvz., politikas), arba informacija reikšmingai prisideda prie viešojo intereso ar demokratinės diskusijos, arba informacija atskleidžia tariamai padarytas nusikalstamas veikas ar kitokį netinkamą / neteisėtai elgesį, tokiu atveju pirmenybė gali būti teikiama ir viešajam interesui bei visuomenės teisei žinoti, o ne asmens duomenų apsaugai. Taigi kiekvienu tokiu individualiu atveju būtų vertinama pusiausvyra tarp asmens teisės į privatumą, duomenų apsaugą ir visuomenės teisės būti informuotai. Taip pat būtų vertinamas informacijos pobūdis, aktualumas, asmens žinomumas, kontekstas, informacijos atitiktis tikrovei ir tai, kaip informacija buvo gauta bei paskleista.

Praktikoje pastebime, kad „Google“ neretai atsisako tenkinti prašymus ištrinti su asmeniu susijusią informaciją, remdamasi būtent viešuoju interesu ir visuomenės teise žinoti. Pavyzdžiui, kai asmuo prašo pašalinti iš paieškos rezultatų nuorodas į informaciją, kurioje jis siejamas su tariamai atlikta neteisėta veika, „Google“ dažnai atsisako tai padaryti, motyvuodama tuo, kad (i) visuomenė turi interesą tokią informaciją žinoti, ir (ii) prašymą pateikęs asmuo, siekdamas, kad informacija būtų pašalinta, turėtų įrodyti, jog bausmė yra atlikta, teistumas išnykęs ar pan.

Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad toks „Google“ elgesys neatitinka ESTT suformuotos praktikos. Nors, iš tikrųjų, vien tik nuorodos į teisę būti pamirštam savaime nepakanka – ESTT yra išaiškinęs, kad asmuo, prašantis ištrinti informaciją, turi pateikti tam tikrus įrodymus, pagrindžiančius neteisingą, tikrovės neatitinkantį informacijos pobūdį. Tačiau kartu ESTT yra pabrėžęs ir kitą itin svarbią taisyklę: tokia pareiga teikti įrodymus neturi būti neproporcinga ar neįgyvendinama. Iš duomenų subjekto negali būti reikalaujama pateikti teismo sprendimo prieš pirminį informacijos skleidėją ar kitokių įrodymų, pagrindžiančių, kad asmuo niekada nepadarė veiksmų, kurie skelbiami internetinėse nuorodose, kurių duomenis prašoma pašalinti.

Priešingai, asmeniui gali būti keliami tik tokie reikalavimai, kurie atitinka protingumo kriterijų, įvertinus konkrečios situacijos aplinkybes. Kaip yra nurodęs ESTT – per didelės įrodinėjimo naštos užkrovimas asmeniui ne tik prieštarautų proporcingumo principui, bet ir praktiškai paneigtų teisės būti pamirštam įgyvendinimą.

Todėl „Google“ neturi teisės nepagrįstai apsunkinti asmens teisės į duomenų ištrynimą, reikalaudama tokių įrodymų, kurių asmuo objektyviai neturi galimybės pateikti. Toks reikalavimas pažeidžia proporcingumo principą ir riboja veiksmingą šios teisės įgyvendinimą.

Kitas svarbus ir susijęs aspektas – jeigu apie asmenį paskleista informacija yra netiksli arba bent jau iš dalies klaidinanti, prioritetas turi būti teikiamas asmens teisėms į privatumą ir duomenų apsaugą, net jei ši informacija susijusi su visuomenei aktualia tema ar su viešu asmeniu. ESTT yra pažymėjęs, kad net ir tais atvejais, kai duomenų subjektas atlieka svarbų vaidmenį viešajame gyvenime, teisė į saviraiškos ir informacijos laisvę negali apimti teisės skleisti netikslią informaciją ar turėti prieigą prie jos. Todėl nustačius, kad bent dalis prašyme pašalinti pateiktos informacijos yra netiksli ir nėra mažareikšmė, „Google“ privalo ištrinti šiuos netikslius, klaidinančius ar šmeižikiškus duomenis iš paieškos rezultatų.

Kur ir kaip pateikti prašymą „Google“

Jei asmuo nusprendžia pasinaudoti teise būti pamirštam, jis turi užpildyti specialią „Google“ formą, kuri yra prieinama internete. Pildant šią formą, būtina nurodyti:

  • vardą ir pavardę;
  • konkrečias paieškos užklausas (pavyzdžiui, asmens vardas ir pavardė), pagal kurias atsiranda ginčijami rezultatai;
  • kiekvieną nuorodą (URL), kurią prašoma pašalinti iš paieškos rezultatų;
  • paaiškinimą, kodėl ši informacija turėtų būti pašalinta (pvz., informacija klaidinanti, neatitinka tikrovės, žeidžianti reputaciją ir pan.);
  • papildomus dokumentus ar informaciją, pagrindžiančią prašymą (jei turima);
  • asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (pvz., ID kortelės ar paso kopiją).

Ką daryti, jei „Google“ atmeta prašymą

Jei prašymas pašalinti informaciją buvo atmestas, asmuo gali:

  1. kreiptis į nacionalinę duomenų apsaugos instituciją, pvz., Lietuvoje – Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri gali priimti sprendimą ir įpareigoti „Google“ pašalinti duomenis, jei nustato, kad asmens teisės buvo pažeistos.
  2. ginti savo teises teisme, remiantis BDAR nuostatomis bei ESTT praktika.

Apibendrinant, teisė būti pamirštam yra svarbus asmens duomenų apsaugos įrankis, leidžiantis apginti savo reputaciją ir privatų gyvenimą nuo klaidinančios, žeidžiančios ar pasenusios informacijos sklaidos internete. Nors praktinis šios teisės įgyvendinimas vis dar kelia iššūkių – nuo įrodinėjimo naštos iki paieškos sistemų operatorių atsisakymo tenkinti prašymus – ESTT praktika aiškiai apibrėžia ribas ir padeda rasti pusiausvyrą tarp asmens teisės į privatumą ir visuomenės teisės žinoti.

Svarbiausia – nedelsti, veikti sistemiškai ir vadovautis teisės aktų nuostatomis bei ESTT išaiškinimais. O jei susiduriate su sudėtinga situacija ar atsisakymu ištrinti duomenis – verta kreiptis į teisininkus, kurie gali padėti parengti pagrįstą ir įrodymais paremtą prašymą arba ginti asmens pažeistas teises teisme.

Vienodas darbas – skirtingas atlygis: ar visada diskriminacija?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai du žmonės įmonėje atlieka tą patį darbą, tačiau gauna skirtingą atlygį – kyla natūralus klausimas: ar tai teisėta? Ar tokia situacija jau laikytina diskriminacija? O gal darbdavys turi teisėtą pagrindą elgtis nevienodai?

Į šiuos aktualius darbo santykių klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė, analizuodama tiek nacionalinę darbo teisę, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Pasak vyresniosios  teisininkės, Darbo kodeksas (DK) numato, kad darbdavys privalo užtikrinti lyčių lygybę ir nediskriminuoti darbuotojų jokiu pagrindu. Kasacinis teismas taip pat yra paaiškinęs, kad draudžiama bet kokia diskriminacija – tiek tiesioginė, tiek netiesioginė – dėl priežasčių, nesusijusių su darbuotojo gebėjimais ar įstatymuose numatytais kriterijais, pavyzdžiui, dėl narystės tam tikroje organizacijoje.

Darbo kodeksas numato, kad darbuotojo atlyginimas negali būti mažesnis nei nustatyta įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse ar įmonės darbo apmokėjimo sistemoje. Taip pat aiškiai nurodyta, kad ši sistema turi būti sąžininga ir užtikrinti, jog darbuotojai nepatirtų diskriminacijos nei dėl lyties, nei dėl kitų pagrindų. Toks pats darbas reiškia atlikimą darbo veiklos, kuri pagal objektyvius kriterijus vienoda ar panaši į kitą darbo veiklą tiek, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis be didesnių darbdavio sąnaudų.

Sistemiškai aiškinant aptartas DK normas, darbo sutarties šalys darbo sutartyje privalo nustatyti nediskriminacines darbo užmokesčio apskaičiavimo taisykles, įtvirtinančias vienodą užmokestį už tokį patį darbą.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad ne kiekvienas nevienodas elgesys yra laikomas diskriminacija. Ji pripažįstama tik tuomet, kai nėra jokio objektyvaus ir pagrįsto tokio elgesio paaiškinimo. Jei darbuotojas pateikia pagrįstų įtarimų dėl galimos diskriminacijos, tuomet pareiga įrodyti, kad skirtumai buvo teisėti, tenka darbdaviui – nes būtent jis turi prieigą prie visų svarbių duomenų.

Viktorija Dubovskienė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs tokioje situacijoje darbuotojo skundą. Jis nurodė, kad darbuotojui po reorganizacijos tam tikrą laiką buvo taikomos nevienodos darbo apmokėjimo sąlygos, tačiau toks laikinas atlyginimų skirtumas buvo objektyviai pagrįstas – tai buvo reorganizacijos proceso dalis, siekiant per pereinamąjį laikotarpį suvienodinti darbo užmokesčio sistemą visoje darbdavio įmonėje.

„Šiuo atveju darbuotojai buvo laikinai traktuojami skirtingai siekiant gero tikslo – pagerinti jų padėtį. Valstybės institucijos nusprendė taikyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį atlyginimai buvo suvienodinti ir padidinti“, – paaiškina advokatė.

Šiam tikslui pasiekti buvo taikytos tarpinės kompensacinės priemonės (priedai prie atlyginimo), o pati sistema buvo suvienodinta greičiau, nei planuota, t. y. per 7 mėnesius vietoje 2 metų.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad laikinas nevienodas apmokėjimas buvo iš anksto žinomas, su juo darbuotojas buvo supažindintas, išreiškė sutikimą, o skirtumai neturėjo diskriminacinio pobūdžio. Kasacinis teismas pabrėžė, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kai siekiama pagerinti visų darbuotojų padėtį ir ribojimų įgyvendinimas neprieštarauja pagrindiniams žmogaus teisių apsaugos principams, tokie ribojimai yra priimtini.

Taigi, pasak advokatės, kiekvienu atveju neužtenka iš pirmo žvilgsnio nuspręsti, kad nuostata yra diskriminacinio pobūdžio, o turi būti vertinamas visų aplinkybių kontekstas ir galutiniai tokių veiksmų tikrieji tikslai.

 

Kai ūkis – ne UAB: Teismas nubrėžė ribas, kam priklauso pinigai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar ūkininkas gali naudoti ūkio pinigus savo nuožiūra? Ar jam taikytini tokie pat reikalavimai kaip bendrovės vadovui – pirma sumokėti mokesčius, padengti skolas, tik po to lieka „tau“? Į šiuos klausimus, komentuodama naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė. Pasak jos, šis Teismo sprendimas ypatingai svarbus tiems, kas valdo, perleidžia ar ketina įsigyti ūkininko ūkį.

Ūkininkas – ne juridinis asmuo

Nors ūkininko ūkis dažnai vertinamas kaip „verslo vienetas“, jis nėra juridinis asmuo ir negali būti laikomas savarankišku subjektu. Teismas nutartyje pabrėžė, kad ūkis nėra UAB, net jei turi struktūrą, turtą ir net darbuotojus. Teisiškai viską valdo ūkininkas kaip fizinis asmuo. „Tai esminis atskaitos taškas: kai nėra atskiro subjektiškumo, nėra ir pareigos ūkininkui elgtis kaip juridinio asmens valdymo organui“, – pažymi Karolina Laura Briliūtė.

LAT pažymėjo, kad nei Civilinis kodeksas, nei Ūkininko ūkio įstatymas nesukuria atskiros „ūkio turto“ nuosavybės kategorijos. Buhalterinė apskaita yra skirta finansiniams srautams fiksuoti, bet ji nesukuria ir neapriboja nuosavybės teisės. Net jei lėšos buhalterijoje įvardijamos kaip „ūkio pinigai“, jos išlieka ūkininko asmenine nuosavybe.

Pasak AVOCAD teisininkės, Teismas griežtai įvertino apeliacinės instancijos teismo bandymą taikyti verslo teisės analogijas. Bandymas traktuoti ūkininką kaip įmonės vadovą, kuris disponuoja lėšomis tik likus „pelno likučiui“, buvo pripažintas netinkamu ir pavojingu precedentui. Ūkininko veikla nėra kolektyvinė, tai – individuali veikla pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (GPMĮ), kurioje visas gautas turtas priklauso veiklą vykdančiam asmeniui. Lėšų paskirtis – mokesčių mokėjimas, įsipareigojimų vykdymas – yra svarbi, tačiau ji neapriboja savininko teisės naudotis turtu, jei kitaip nėra nustatyta sutartyje.

Mokesčiai: prievolė valstybei, o ne kitai sutarčių šaliai

 LAT taip pat pateikė išsamų vertinimą dėl mokesčių. Nors ūkininkui taikoma pareiga mokėti PVM ir GPM nuo gautų pajamų, tai nereiškia, kad jis neturi teisės naudotis pinigais tol, kol sumokės šiuos mokesčius. Tai – dvi atskiros atsakomybės kryptys: viena – prieš valstybę (mokestinė prievolė), kita – prieš kontrahentą (sutartinė atsakomybė). Ieškovas negalėjo remtis mokestiniais argumentais, siekdamas grąžinti lėšas kaip „neteisėtai pasisavintas“.

Teismo pozicija aiški: ūkininkas gali disponuoti visomis ūkio sąskaitoje esančiomis lėšomis kaip savo nuosavybe, išskyrus atvejus, kai sutartyje aiškiai numatyta kitaip. Jei šalys nesusitarė, kad lėšos iki perleidimo turi būti skirtos tam tikriems mokėjimams, nėra pagrindo teigti, kad ūkininkas privalėjo jų nepanaudoti.

Pasak teisininkės, ši LAT nutartis aiškiai parodė, kad ūkininko veikla, nors ir reglamentuojama buhalterinės apskaitos taisyklėmis, netenka bet kokių juridinio asmens bruožų, kai kalbama apie nuosavybės teisę:

  • Jei norite, kad tam tikros ūkio lėšos būtų naudojamos konkrečiai (pvz., skoloms ar mokesčiams padengti), susitarkite dėl to aiškiai ir raštu – tik rašytinis susitarimas sukuria ūkininkui pareigas partnerio naudai.
  • Nepervertinkite buhalterinių sąvokų, tokių kaip „ūkio pinigai“ ar „ūkio sąskaita“ – jos naudojamos apskaitoje, bet nesuteikia pinigams atskiro teisinio statuso.
  • Negalima remtis mokesčių teisės normomis (PVM, GPM) siekiant riboti ūkininko teisę disponuoti pinigais – mokesčiai turi būti mokami, bet prievolė tai padaryti tenka ūkininkui santykiuose su valstybe, o ne su kita sutarties šalimi.
  • Ūkininkas nėra įmonės direktorius, todėl verslo teisės analogijos, kai lėšos laikomos „ne jo“ iki kol sumokėti mokesčiai ir padengtos skolos, negalioja. Kai ūkis perleidžiamas, tikslus turto, skolų ir pinigų panaudojimas turi būti apibrėžtas iš anksto – kitaip teismas laikys, kad ūkininkas galėjo pinigus naudoti savo nuožiūra.

 

Ar akcininkas gali būti nuteistas už įmonės kreditinį sukčiavimą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo kreditinio sukčiavimo Premjerui priklausančioje įmonėje, kyla klausimų: ką reiškia tokie įtarimai, kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir ar atsakomybė gresia tik įmonės vadovui, ar ir akcininkui.

Teismų praktikoje yra ne viena byla, kuriose teisiami ūkininkai ir verslininkai, paskolas ar paramą gavę galimai pasitelkus apgaulę, todėl šis atvejis nėra nei naujas, nei išskirtinis.

Kas laikoma kreditiniu sukčiavimu?

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, kreditinis sukčiavimas – tai situacija, kai paskola, parama, subsidija ar dotacija gaunama apgaulės būdu. Tokie veiksmai kvalifikuojami kaip nusikalstama veika pagal BK 207 straipsnį.

Apgaulė dažniausiai reiškia tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą, įskaitant informaciją apie kredito gavėjo turtinę padėtį. Tačiau tokie duomenys laikomi apgaule tik tuo atveju, jei jie turėjo lemiamą reikšmę kreditoriaus sprendimui suteikti finansavimą.

BK 207 straipsnio objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna paskolą ar kreditą. Asmuo turi suvokti, kad veikia apgaulingai ir siekia turtinės naudos arba sąmoningai leidžia kilti žalai. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pakanka neteisėto paskolos gavimo fakto – nepriklausomai nuo to, kaip ji buvo panaudota.

Pavyzdžiui, jeigu asmuo žino, kad jo turima įmonė neatitinka lengvatinių paskolų gavimo kriterijų, tačiau įsteigia naują įmonę, gauna paskolą ir lėšas panaudoja senosios įmonės veiklai, tokie veiksmai gali atitikti kreditinio sukčiavimo požymius.

Pačių įmonių steigimas ar turto pardavimas nėra draudžiamas. Tačiau jeigu tokie sandoriai sudaromi turint nusikalstamą tikslą – gauti finansavimą apgaule – jie gali būti vertinami kaip nusikaltimas.

Kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn?

Paprastai baudžiamojon atsakomybėn traukiami konkretūs fiziniai asmenys, veikiantys juridinio asmens vardu. Tai gali būti:

Įmonės vadovas – jei jo sprendimu buvo kreiptasi dėl paskolos ir vėliau lėšos panaudotos kitos įmonės interesams;

  • Įmonės darbuotojai, atsakingi už dokumentų rengimą ar pasirašymą;
  • Akcininkai – jei jie davė nurodymus atlikti neteisėtus veiksmus ar priėmė kitus sprendimus, susijusius su nusikalstama veika.

Ar gali būti nuteistas akcininkas?

Faktas, kad asmuo yra įmonės, gavusios kreditą, akcininkas, savaime nereiškia, kad jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jei nustatoma, kad akcininkas ne tik investavo, bet ir faktiškai valdė įmonę, naudojosi akcininko teisėmis, davė nurodymus ar skatino apgaulingus veiksmus – atsakomybė jam gali būti taikoma.

Tokiuose tyrimuose itin svarbūs įrodymai, patvirtinantys akcininko ir vadovo komunikaciją, akcininkų sprendimus ir jų žinojimą apie vykdomą veiklą. Taip pat vertinama, ar vadovas nebuvo tik formali figūra (statytinis).

Akcininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, kai jo vaidmuo peržengia pasyvaus akcininko ribas ir pereina į aktyvų dalyvavimą neteisėtoje veikloje – ypač jei jis veikia kaip faktinis vadovas.

Kokios galimos pasekmės?

Be asmeninės baudžiamosios atsakomybės (baudos, laisvės apribojimo ar laisvės atėmimo), gali būti nuteista ir pati įmonė. Jai gali būti skirta bauda, veiklos apribojimas arba netgi likvidavimas. Taip pat gali būti pareikštas reikalavimas atlyginti padarytą žalą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras

Kaip susigrąžinti skolą išvengiant ilgo bylinėjimosi proceso?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Gyvenime neretai pasitaiko situacijų, kai skolininkas dėl įvairių priežasčių atsisako grąžinti skolą ir nereaguoja į jūsų raginimus įvykdyti savo prievolę. Tokiais atvejais gali pasirodyti, kad vienintelė išeitis – kreiptis į teismą, tačiau bylinėjimasis dažnai būna ilgas ir brangus. Siekiant užtikrinti greitesnį ir paprastesnį skolų išieškojimo būdą, Civilinio proceso kodekse įtvirtintas teismo įsakymo institutas. Apie jo tikslus ir privalumus kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Kuo pasižymi teismo įsakymo išdavimo procesas?  Čia yra pateikiamas vienodos formos pareiškimas. Prie pareiškimo nepridedami jokie įrodymai. Šias bylas nagrinėja apylinkių teismai. Žyminis mokestis sudaro ketvirtadalį ieškinio mokesčio, bet ne mažiau kaip 10 eurų. Nėra pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijos.

Teismo įsakymas – tai procesinis dokumentas, kurį teismas išduoda kreditoriui. Jei skolininkas per 20 dienų nuo įsakymo įteikimo nepateikia prieštaravimų arba nesumoka skolos, įsakymas įsiteisėja ir tampa vykdomuoju dokumentu, kurį galima pateikti antstoliui. Pažymėtina, kad teismo įsakymas gali būti išduodamas tik dėl piniginių reikalavimų, nepriklausomai nuo jų atsiradimo pagrindo.

Kaip pateikti prašymą dėl teismo įsakymo? Asmuo, siekiantis gauti teismo įsakymą, turi pateikti pareiškimą. Jo turinys nustatytas Civilinio proceso kodekso 433 straipsnyje. Tačiau patogiausia naudoti Teisingumo ministro patvirtintą standartinę formą, kurią galima pateikti teismui pagal skolininko gyvenamąją vietą tiek popieriniu, tiek elektroniniu būdu.

Kada pareiškimas gali būti nagrinėjamas? Tam reikalingos būtinosios sąlygos, kad kreditorius įvykdė savo prievoles (kai prievolė yra dvišalė), kad reikalaujama prievolės dalis (kai prievolė daloma), skolininkas gyvena Lietuvoje arba turi čia buveinę. Teismo įsakymas negalimas, jei reikalavimas kyla iš vartojimo kredito sutarties, kurios metinė bendros kainos norma neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų ir jei prašomi delspinigiai viršija įstatymu nustatytą maksimalią pavėluoto mokėjimo palūkanų normą (pagal Komercinių sutarčių įstatymą).

Ar būtina teikti įrodymus? Formaliai – ne. Kreditorius neprivalo pagrįsti reikalavimo įrodymais, o teismas jų pagrįstumo netikrina. Tačiau teismas atsisakys priimti akivaizdžiai nepagrįstą pareiškimą. Todėl rekomenduojama kartu su pareiškimu pridėti bent pagrindinius dokumentus, patvirtinančius piniginį reikalavimą.

Teismo procesas vyksta tokia tvarka: teismas pirmiausiai išduoda teismo įsakymą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo pareiškimo priėmimo. Kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo kopijos išsiunčiamos skolininkui. Skolininkas per 20 dienų gali: sumokėti skolą ir informuoti teismą arba pateikti prieštaravimus (be motyvavimo). Jei prieštaravimų nepateikiama – įsakymas įsiteisėja ir perduodamas antstoliui vykdyti. Jei skolininkas pateikia prieštaravimus – kreditorius turi per 14 dienų pateikti ieškinį pagal bendrąsias taisykles ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

Didžiausia grėsmė inicijuojant procesą dėl teismo įsakymo išdavimo yra ta, kad skolininkas, nors ir žinodamas, kad iš jo reikalaujama skola yra pagrįsta, sąmoningai gali pareikšti prieštaravimus teismui ir taip pradėti ilgą bylinėjimosi procesą. Todėl, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo patartina teikti tik „aiškiose“ bylose dėl piniginių reikalavimų t. y. tokiuose ginčuose, kuriuose mažai tikėtina, kad skolininkas turi įrodymų, kuriais galėtų atsikirsti į reikalavimą įvykdyti prievolę. Jeigu abejojama ar jūsų situacijoje verta kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo, o ne iškarto teikti ieškinį teismui, patartina pasitarti su teisininkais.