Ar įmonė gali būti įpareigota atlyginti žalą, nors nepadarė jokio pažeidimo ir elgėsi atsakingai? Lietuvos teisėje – taip. Tam tikrais atvejais civilinė atsakomybė kyla net ir nenustačius asmens kaltės. Šis principas ypač aktualus nekilnojamojo turto savininkams, pastatų valdytojams, statybų, gamybos, transporto ir kitų didesnės rizikos sektorių įmonėms. Tačiau advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pabrėžia, kad atsakomybė be kaltės nereiškia besąlyginės pareigos atlyginti bet kokią žalą.
Civilinėje teisėje galioja bendrasis principas – kiekvienas asmuo privalo elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems. Įprastai civilinei atsakomybei kilti būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltė. Vis dėlto Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato išimtis, kai pareiga atlyginti žalą gali atsirasti ir be kaltės. Tokia atsakomybė vadinama griežtąja civiline atsakomybe. Ji gali būti taikoma, kai žala atsiranda dėl pastatų, statinių ar kitų konstrukcijų sugriuvimo arba trūkumų, dėl gyvūnų padarytos žalos, taip pat dėl didesnio pavojaus šaltinių, pavyzdžiui, transporto priemonių, mechanizmų, pavojingų medžiagų naudojimo ar statybų veiklos. „Verslui svarbu suprasti, kad civilinė atsakomybė ne visada siejama su padaryta klaida ar konkrečiu pažeidimu. Tam tikrais atvejais pati vykdoma veikla, valdomas turtas ar naudojami įrenginiai lemia didesnę teisinę riziką. Todėl vien argumentas, kad įmonė elgėsi rūpestingai ir nieko blogo nepadarė, ne visada bus pakankamas išvengti pareigos atlyginti žalą“, – aiškina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.
Pastatų savininkams ir valdytojams – ypatinga atsakomybė
Viena aktualiausių griežtosios civilinės atsakomybės taikymo sričių yra nekilnojamojo turto valdymas. Tai svarbu ne tik daugiabučių namų administratoriams, bet ir biurų pastatų, prekybos centrų, sandėlių, gamybinių patalpų bei kitų komercinių objektų savininkams ir valdytojams. Civilinis kodeksas numato, kad už žalą, atsiradusią dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo arba kitokių jų trūkumų, atsako jų savininkas arba valdytojas, jeigu įstatyme nustatytos sąlygos leidžia atsakomybę taikyti būtent jam. Praktikoje tokios situacijos gali būti labai įvairios: nuo nesandaraus stogo padarytos žalos iki nukritusių konstrukcijų, nesaugių laiptų ar kitų statinio defektų sukeltų nuostolių. Tačiau esminė aplinkybė, pasak R. Puodžiūno, yra ne vien pats žalos faktas. „Vien tai, kad žmogus susižalojo pastate arba prie jo buvo apgadintas automobilis, dar nereiškia, kad pastato savininkas ar administratorius automatiškai privalės atlyginti žalą. Griežtajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti, kad žala atsirado būtent dėl statinio sugriuvimo ar jo trūkumo. Tai yra esminė riba, kurią savo praktikoje nuosekliai akcentuoja ir teismai“, – pažymi teisininkas.
Kitaip tariant, būtina nustatyti ne tik žalą ir jos dydį, bet ir konkretų statinio trūkumą bei priežastinį ryšį tarp šio trūkumo ir atsiradusių nuostolių.
Nuo stogo nukritęs sniegas: kas turi atlyginti žalą?
Viena dažniau pasitaikančių situacijų – žiemą nuo pastato stogo nukritęs sniegas ar ledas, apgadinęs šalia stovėjusį automobilį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakomybė savaime tenka pastato savininkui ar administratoriui. Tačiau teismų praktika rodo, kad situacija gerokai sudėtingesnė. Vienoje iš nagrinėtų bylų teismas konstatavo, kad nuo pastato stogo nukritęs ledo ar sniego gabalas savaime nėra statinio konstrukcijos trūkumas. Jeigu sniegas susiformavo dėl įprastų atmosferos sąlygų ir nėra duomenų, kad jo kritimą lėmė stogo ar kitų konstrukcijų defektai, vien šios aplinkybės nepakanka griežtajai civilinei atsakomybei taikyti. Kitoje byloje buvo vertinamos ne tik meteorologinės sąlygos, bet ir paties nukentėjusiojo elgesys.
Teismas atsižvelgė į tai, kad įvykio laikotarpiu kritulių iš esmės nebuvo, o automobilis buvo pastatytas ant šaligatvio, kur jo statymas nebuvo leidžiamas. Nustatyta, kad tinkamai pastačius automobilį žalos būtų buvę išvengta. Šios aplinkybės tapo reikšmingos sprendžiant, ar pastato administratoriui apskritai kyla civilinė atsakomybė. „Tokios bylos puikiai parodo, kodėl kiekvieną žalos atlyginimo situaciją būtina vertinti individualiai. Teismas analizuoja ne tik žalos atsiradimo vietą, bet ir jos priežastis, oro sąlygas, pastato būklę, valdytojo veiksmus bei paties nukentėjusiojo elgesį. Griežtoji atsakomybė nėra automatinis žalos atlyginimo mechanizmas“, – sako R. Puodžiūnas.
Ne kiekvienas inžinerinės sistemos gedimas reiškia griežtąją atsakomybę
Dar viena aktuali sritis – vandentiekio, šildymo ir kitų pastato inžinerinių sistemų gedimai.
Tiek gyvenamuosiuose, tiek komerciniuose pastatuose tokie incidentai gali sukelti didelių nuostolių: sugadinti patalpas, įrangą, prekes ar net sutrikdyti įmonės veiklą.
Tačiau sprendžiant atsakomybės klausimą svarbu nustatyti, dėl kokio konkretaus objekto defekto kilo žala ir kas atsakingas už jo priežiūrą.
Vienoje iš teismų nagrinėtų bylų žala kilo trūkus vonios šildytuvo jungčiai. Nors ginčas buvo susijęs su pastato inžinerine sistema, teismas vertino konkrečią gedimo vietą ir įrenginio priežiūros pareigas. Nustatyta, kad trūkusi jungtis buvo gyventojo bute, o už atitinkamo įrenginio būklę buvo atsakingas buto savininkas.
Šis pavyzdys atskleidžia, kad atsakomybės ribos priklauso ne vien nuo to, ar objektas susijęs su bendrojo naudojimo sistema.
„Komercinio nekilnojamojo turto rinkoje tokie klausimai gali būti dar sudėtingesni, nes pastate veikia keli subjektai – savininkas, administratorius, nuomininkai, techninės priežiūros paslaugų teikėjai. Todėl itin svarbu aiškiai apibrėžti jų pareigas, atsakomybės ribas ir faktinį turto valdymą. Kilus ginčui, būtent šios aplinkybės gali turėti lemiamos reikšmės“, – komentuoja AVOCAD teisininkas.
Ką verslui verta įsivertinti iš anksto?
Griežtosios civilinės atsakomybės reguliavimas verslui siunčia svarbią žinutę: teisinė rizika gali egzistuoti net ir tada, kai įmonė laikosi nustatytų procedūrų ir mano tinkamai vykdanti savo pareigas.
Todėl nekilnojamojo turto savininkams ir valdytojams svarbu ne tik užtikrinti tinkamą pastatų techninę priežiūrą, bet ir dokumentuoti atliktus patikrinimus, defektų šalinimą, priežiūros darbus bei atsakomybės pasiskirstymą tarp skirtingų subjektų. Ne mažiau svarbu įvertinti turimas civilinės atsakomybės draudimo sutartis ir jų taikymo ribas. Mat net ir tinkamai organizuota veikla ne visais atvejais pašalina žalos atlyginimo riziką. Tiesa, griežtoji atsakomybė nereiškia, kad nukentėjusiajam pakanka vien pareikšti reikalavimą dėl nuostolių. Vis tiek būtina pagrįsti įstatyme numatytas atsakomybės sąlygas. Be to, tam tikrais atvejais reikšmingos gali būti ir aplinkybės, susijusios su paties nukentėjusiojo veiksmais ar kitais įstatyme numatytais atleidimo nuo atsakomybės pagrindais.
„Verslui rekomenduočiau į civilinės atsakomybės riziką žiūrėti ne tik tada, kai žala jau padaryta. Prevencinis teisinis įsivertinimas, aiškiai paskirstytos turto priežiūros pareigos ir tinkamas incidentų dokumentavimas gali padėti išvengti ilgų ginčų arba gerokai sustiprinti įmonės poziciją jiems kilus“, – teigia R. Puodžiūnas.
Apibendrinant, Lietuvos teisėje įtvirtinta griežtoji civilinė atsakomybė yra reikšmingas mechanizmas, skirtas apsaugoti žalą patyrusių asmenų interesus. Tačiau jos taikymas turi aiškias teisines ribas.
Pastato savininkas ar valdytojas neprivalo automatiškai atlyginti kiekvienos žalos, kuri vienaip ar kitaip susijusi su jo valdomu objektu. Būtina nustatyti konkrečias žalos atsiradimo aplinkybes ir įvertinti, ar jos atitinka įstatyme numatytas griežtosios atsakomybės sąlygas. „Svarbiausia atskirti du dalykus – žalą, kuri tiesiog įvyko tam tikrame objekte, ir žalą, kurią iš tiesų sukėlė to objekto trūkumai. Šis skirtumas gali lemti visiškai skirtingą teisinį rezultatą. Todėl tiek verslui, sulaukusiam reikalavimo atlyginti žalą, tiek nukentėjusiajam prieš imantis teisinių veiksmų verta profesionaliai įvertinti faktines aplinkybes ir teismų praktiką“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.