Įsigyjant naudotą automobilį, kuriam nebegalioja gamintojo garantija, pirkėjai dažnai viliojami papildomais pasiūlymais – „3 mėnesių garantija“, „5 000 km garantija“, „6 mėnesiai be rūpesčių“. Tokie pažadai skamba patraukliai, tačiau iš teisinės pusės svarbiausia ne tai, ką žada pardavėjas, o kokias realias pareigas pardavėjas turi pagal įstatymą ir ką iš tikrųjų reiškia tokios papildomos „komercinės“ garantijos. „Pardavėjo pareiga garantuoti naudoto automobilio kokybę yra įstatyminė – jos negalima pakeisti ar apriboti trumpalaikėmis garantijomis. Vis dėlto praktikoje dažnai matome, kad kelių mėnesių garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas
Mantas Baigys.
Pardavėjo pareiga užtikrinti kokybę
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, naudoto automobilio pardavėjas privalo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra tinkamos kokybės – tai yra, neturi paslėptų defektų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas. Nesvarbu buvo ar nebuvo suteikta papildoma komercinė garantija. Pasak AVOCAD teisininko, jeigu po pirkimo paaiškėja, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas – pavyzdžiui, variklio ar pavarų dėžės defektai, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:
- nemokamai pašalinti defektus,
- sumažinti pirkimo kainą,
- atlyginti remonto išlaidas;
- pakeisti automobilį kitu (jeigu, tai yra įmanoma);
- arba, jei trūkumas esminis, nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.
„Svarbu suprasti, kad ši pardavėjo pareiga nėra papildoma paslauga – tai įstatymo nustatyta atsakomybė. Pirkėjas nepraranda teisės reikalauti tarkime išlaidų atlyginimo automobilio paslėptų trūkumų remontui, vien todėl, kad baigėsi kelių mėnesių „komercinė“ garantija arba pasibaigė joje nurodyti kilometrai,“ – pažymi M. Baigys
Komercinės garantijos – patrauklios, bet ribotos
Naudotų automobilių atstovai dažnai siūlo trumpalaikes garantijas – „5 000 km garantiją“ ar „6 mėnesių apsaugą“. Tokios garantijos dažniausiai taikomos tik kelioms automobilio dalims, o išimčių jose – kartais daugiau nei realios naudos. „Tipinis atvejis – pirkėjas įsigyja automobilį su 5 tūkst. km garantija. Po mėnesio, nuvažiavus šiek tiek daugiau, automobilis sugenda (pvz. variklio defektas), o pardavėjas pareiškia, kad garantija nebegalioja. Tačiau jei gedimas kilo dėl defekto, kuris egzistavo pardavimo metu, pardavėjas už tai atsako nepriklausomai nuo buvo ar nebuvo suteikta komercinė garantija,“ – sako advokatas. Tokios vadinamosios komercinės garantijos dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad pasibaigus nurodytam laikotarpiui ar kilometrų skaičiui, pirkėjo teisės taip pat baigiasi. „Tai netiesa. Įstatymas gina pirkėją nuo paslėptų trūkumų nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas numato papildoma komercinė garantija. Ji negali panaikinti pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą,“ – pabrėžia M. Baigys.
Ar galima kreiptis į teismą, jei garantijos terminas jau pasibaigė?
Pasak advokato, tai vienas dažniausių pirkėjų klausimų. „Taip, galima,“ – aiškiai sako advokatas. – Pasak jo, jei defektas kilo dėl priežasties, kuri egzistavo dar pardavimo metu ir apie ją pirkėjas nebuvo informuotas, jis gali kreiptis į teismą ir reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo už remontą, net jei formaliai pasibaigė garantijos terminas ar buvo viršyti „garantiniai“ kilometrai.
Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.
„Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija, o dėl to, kad jis pardavė nekokybišką automobilį. Tai – įstatymo, o ne sutarties klausimas,“ – akcentuoja M. Baigys.
Kada garantija iš tiesų turi prasmę?
Papildomos garantijos gali būti naudingos tik tada, kai jos papildo, o ne pakeičia įstatyme nustatytas pirkėjo teises. Pavyzdžiui, jei jos suteikia realią naudą – greitesnį aptarnavimą ar platesnį servisų tinklą arba automobilio trūkumų šalinimą, kuriuos nėra susijusios su paslėptais defektais – jos iš tiesų turi vertę. Tačiau kai formali komercinė garantija tampa būdu apriboti pardavėjo atsakomybę dėl daikto kokybės, ji praranda prasmę.
„Trumpalaikės garantijos dažnai atrodo patraukliai, tačiau jų tikslas – ne užtikrinti kokybę, o sukurti saugumo iliuziją. Trumpa garantija ar keli tūkstančiai „garantinių“ kilometrų nieko nekeičia – jei automobilis buvo parduotas su defektu, pirkėjas turi teisę reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo, nesvarbu buvo ar nebuvo papildoma komercinė garantija“ – sako M. Baigys.
Pabaigai, vienas esminis patarimas – visais atvejais įvertinkite kokias teises turite pagal įstatymą ir tik tada vertinkite ar pvz. pardavėjo atsisakymas pašalinti automobilio paslėptus trūkumus, pvz. prisidengiant komercine garantija, iš tiesų atitinka teisinį reguliavimą.
