Author: avocad_bxgv12hf

Vadovo įdarbinimas: kokios didžiausios klaidos ir kas keitėsi nuo Naujųjų metų?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Vadovo įdarbinimas įmonėje yra vienas svarbiausių organizacijos veiklos elementų, reikalaujantis ne tik teisinio aiškumo, bet ir tikslaus atsakomybės pasidalijimo. Juridinio asmens vadovas yra atsakingas už įmonės kasdienę veiklą, o jo sprendimai turi tiesioginę įtaką organizacijos sėkmei ir reputacijai. Tačiau praktikoje, pasak teisininkų, dažnai pasitaiko situacijų, kai vadovo įdarbinimas balansuoja ties nelegalaus darbo riba.

Kodėl taip nutinka, kokios yra daromos klaidos ir kaip šioje situacijoje išvengti teisinių pažeidimų bei tinkamai organizuoti vadovo įdarbinimą, – atsako AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Pasak jo, vadovą skiria bendrovės valdyba, o jei valdyba nėra sudaryta – visuotinis akcininkų susirinkimas. Šis organas taip pat tvirtina vadovo atlyginimą, pareiginius nuostatus, sprendžia premijų ar drausminių nuobaudų klausimus.

Darbo kodeksas numato, kad su vadovu privalo būti sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. „Tai reiškia, kad vadovo veikla bendrovėje be tinkamai sudarytos darbo sutarties gali būti laikoma nelegaliu darbu“, – atkreipia dėmesį E. Langys.

Nors šie reikalavimai yra aiškūs, tačiau praktikoje įmonės neretai susiduria su situacijomis, kai teisės aktų nesilaikymas lemia teisines ir finansines pasekmes.

Pasak advokato, atvejų, kai su bendrovės vadovais nėra sudaromos darbo sutartys, motyvuojant tuo, jog vadovą skiria akcininkai, arba apie vadovo įdarbinimą nėra informuojama, pasitaiko visai neretai. Šis neveikimas lemia ir nelegalų darbą, kuris bendrovėms sukelia eilę neigiamų pasekmių.

Advokatas pastebi, kad dažna klaida yra ir neteisingas informacijos pateikimas „Sodrai“. Nepranešimas apie vadovo įdarbinimą arba pavėluotas pranešimas gali ne tik gali sukelti baudų, bet ir trukdo užtikrinti socialines garantijas vadovui. Jei įmonės personalo skyrius nepastebi, kad vadovo darbo sutartis turi būti užregistruota „Sodros“ sistemoje iki jo darbo pradžios. Dėl to įmonė susiduria su administracinėmis baudomis, o vadovas laikinai praranda draudimo apsaugą.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. pasikeitusioje Darbo kodekso nuostatoje numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir juridinio asmens vadovo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki numatytos darbo pradžios.

„Tikėtina, kad šios nuostatos dėka klausimų dėl tinkamo vadovo įdarbinimo nekils, o pakeitimas bus pagalba ir priminimas bendrovės buhalteriams ar personalo skyriaus atstovams, kurie bendrovėje vykdo darbuotojų įdarbinimo funkcijas“, – pažymi AVOCAD advokatas.

 

Preliminari sutartis: kaip išvengti nesąžiningo elgesio ir apsaugoti savo teises?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys atrodo kaip paprastas pirmasis žingsnis į sėkmingą sandorį, tačiau net ir mažos detalės, pasak teisininkų, gali tapti reikšmingo konflikto šaltiniu.

Ką daryti,  kai pardavėjas atsisako sudaryti pagrindinę sutartį? Kaip elgtis, kai avansas jau sumokėtas, o susitarimai neatitinka pirminių šalių lūkesčių? Kaip apsaugoti savo interesus? Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Turite nekilnojamąjį turtą ir nusprendėte jį parduoti. Atsirado potencialus pirkėjas ir su juo sudarėte preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartimi susitarėte datą, iki kada turi būti sudaroma pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo. Perkamo turto kaina sudaryta iš avanso, kuris turėjo būti sumokėtas iš karto po preliminariosios sutarties pasirašymo, kita avanso dalis po tam tikro laikotarpio ir trečioji, likusi dalis, jau pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo dienos.

Viskas Jūsų situacijoje vyko sklandžiai – buvo sumokėti abu avansai iš pirkėjo. Tačiau, derinant pagrindinės sutarties pasirašymą pas notarą, pardavėjas nurodo, kad nenori sudaryti pagrindinės sutarties ir atsisako grąžinti sumokėtus avansus pirkėjui. Pardavėjo nurodytas argumentas – pinigai turi būti  sumokėti pagrindinės sutarties sudarymo metu.

Advokatė pažymi, kad būtent tokioje situacijoje, teisinis pagrindas civilinei atsakomybei kilti yra nesąžiningas šalies elgesys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.

Kaip jau minėta, pirkėjas sumokėjo didžiąją dalį avanso į pardavėjo banko sąskaitą iki pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Preliminariąja sutartimi šalys susitarė, kad likusi pinigų suma, trečiasis mokėjimas, bus atliktas pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Pagrindinės sutarties projektas, kuriame buvo numatyta likusios kainos sumokėjimo pagrindinės sutarties sudarymo metu sąlyga, neatitiko šalių preliminariojoje sutartyje aptartų esminių pagrindinės sutarties sudarymo sąlygų dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Dėl šios priežasties pirkėjo atsisakymas pasirašyti tokį sutarties projektą dėl turto kainos apmokėjimo tvarkos neatitikties šalių valiai pagal preliminariąją sutartį negali būti laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu elgesiu.

Civilinis kodeksas įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. „Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida“, – komentuodama teismų praktiką, pažymi  advokatė V. Dubovskienė.

Kadangi pagrindinės sutarties projektą tokioje situacijoje rengė pardavėjo pasiūlyta notarė pagal pardavėjo nurodytas sąlygas, kasacinis teismas nurodė, kad būtent pardavėjo pareiga buvo užtikrinti, kad siūlomas projektas atitiktų preliminariojoje sutartyje įtvirtintas pagrindinės sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Pardavėjas šios pareigos neįvykdė, laikydamiesi pozicijos, jog įsigyjamo turto kaina turi būti sumokėta sutarties pasirašymo dieną, o pirkėjui nesutikus pasirašyti pagrindinės sutarties pagal atsakovų pasiūlytą projektą, informavo pirkėją, kad sutartis laikoma nesudaryta dėl pirkėjo kaltės.

Pasak teisininkės, tokį abiejų šalių elgesį galima kvalifikuoti kaip šalių bendradarbiavimo pareigos netinkamą įvykdymą , dėl ko ir nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Abiem šalims pažeidus bendradarbiavimo pareigą ir tokiam pažeidimui lėmus pagrindinės sutarties nesudarymą, buvo nutarta pardavėją įpareigoti grąžinti pirkėjui jo sumokėtą avansą, tačiau netekinti pirkėjo prašymo dėl baudos skyrimo.

Taigi, susidūrus su tokia situacija, dažniausias ir pirminis vertinimas bus skiriamas būtent ikisutartiniams santykiams ir jų vertinimui, ypatingą dėmesį skiriant šalių elgesiui. Todėl, pasak AVOCAD advokatės,  būtina atkreipti dėmesį į tai, kas buvo susitarta ir nenukrypti vienašališkai nuo pirminių susitarimų.

 

Darbas sergant: teisiniai iššūkiai, darbdavio ir darbuotojo atsakomybė

Posted on by avocad_bxgv12hf

 

Lietuvoje darbuotojai turi teisę į apmokamas nedarbingumo atostogas, kurios yra numatytos ir detaliai sureguliuotos teisės aktuose. Nepaisant to, kai kurie darbuotojai, net ir susirgę, pasirenka eiti į darbą.

„Toks elgesys ne tik patirtos ir išgyventos pandemijos kontekste, tačiau ir kasmetinių užkrečiamųjų ligų sezono metu, kelia reikšmingų teisinių, sveikatos bei darbo saugos klausimų“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė.

Pasak jos, Lietuvos darbo teisė numato priemones darbuotojų sveikatai užtikrinti ir darbdavių pareigoms reguliuoti, tačiau nėra aiškių draudimų dirbti susirgus. Tai atskleidžia būtinybę griežčiau arba kūrybiškiau taikyti esamus įstatymus ir teisės aktus arba tokių situacijų sureguliavimą darbovietės vidiniais teisės aktais, siekiant spręsti anglišku terminu vadinamą „presenteeism“. Tai yra situacija, kuomet darbuotojas praranda produktyvumą atlikdamas darbo funkcijas savo darbo vietoje dėl susirgimo, sužeidimų ar kitų objektyvių aplinkybių. Nepaisant to, net ir sirgdami asmenys dažnu atveju jaučia poreikį ir norą fiziškai eiti į darbą.

Pagal Lietuvos darbo teisę, darbdaviai privalo užtikrinti savo darbuotojų sveikatą ir saugą, kaip numatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Šis įstatymas įpareigoja darbdavius įgyvendinti priemones, kurios užkirstų kelią darbo vietoje kylančioms rizikoms, įskaitant užkrečiamųjų ligų plitimo riziką. Skatindami ar leisdami (nesiimdami priemonių neleisti) sergantiems darbuotojams dirbti, darbdaviai ne tik pažeidžia savo pareigas užtikrinti saugią darbo aplinką, bet ir gali pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, kuriame numatyta darbdavių pareiga sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir rūpintis darbuotojų gerove.

Karolina Briliūtė pastebi, kad teisės aktai aiškiai nedraudžia dirbti susirgus, o tai gali perkelti per didelę atsakomybę darbuotojams ir darbdaviams, reguliuojant tokias situacijas vidiniuose darbovietės teisės aktuose. „Pavyzdžiui, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato darbdaviui pareigą imtis priemonių, kad darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, į ką gali papulti ir pareiga sureguliuoti atvejus, užkardant situacijas, kai darbuotojai eina į darbo vietą sirgdami ir tokiu būdu keldami grėsmę kitų darbuotojų saugumui ir sveikatai‘, – pastebi AVOCAD teisininkė.

Ji taip pat pastebi, kad darbuotojai, kurie dirba sirgdami, ypač užkrečiamų ligų atvejais, ne tik kelia pavojų kolegų sveikatai, bet ir pažeidžia Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme nustatytus principus. „Šis įstatymas įpareigoja darbdavius ir darbuotojus prisidėti prie visuomenės sveikatos užtikrinimo, o darbas susirgus tam trukdo. „Esamuose teisės aktuose nurodyti instrumentai yra pakankami kūrybiniam jų aiškinimui, sudarant sąlygas darbdaviams nusimatyti griežtesnes, aiškesnes instrukcijas vidiniuose teisės aktuose“, – pažymi teisininkė.

Darbdaviai turi platų atsakomybių spektrą, siekiant sumažinti riziką, susijusią su sergančiais darbuotojais darbo vietoje. Jie privalo užtikrinti aiškią nedarbingumo atostogų politiką, skatinti darbuotojus prioritetą teikti savo sveikatai, informuoti juos apie jų teises ir pareigas užtikrinant, kad darbuotojai būtų sąmoningi ne tik savo sveikatos, tačiau ir kolegų sveikatos atžvilgiu. Darbdaviai turėtų taikyti aktyvias priemones, tokias kaip sveikatos patikrinimai ar palanki nuotolinio darbo politika, ypač tose srityse, kur „presenteeism“ gali turėti rimtų pasekmių, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ar maisto paslaugų sektoriuose bei srityse, kuriose yra nuolatinis kontaktas su asmenimis. Tokios nuostatos galėtų būti papildomai numatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme arba, kūrybiškai taikant esamas įstatymų nuostatas, jas detalizuojant poįstatyminiuose ar vidiniuose teisės aktuose.

Pasak K. Briliūtės, norint visapusiškai spręsti „presenteeism“ keliamus iššūkius, Lietuvoje galėtų būti svarstomi teisės aktų pakeitimai, numatantys teisines pasekmes už tokių įpareigojimų nesilaikymą bei mechanizmus darbuotojams anonimiškai pranešti apie pažeidimus. „Šios nuostatos galėtų būti įtrauktos į Darbo kodeksą arba Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą, taip sukuriant darnią teisinę bazę, kuri užtikrintų darbuotojų sveikatą ir visuomenės saugumą. Stiprinant šiuos teisės aktus būtų skatinama sveika darbo kultūra, sumažinta rizika darbo vietoje ir užtikrinta darbuotojų bei visuomenės gerovė“, – pabrėžia teisininkė.

Faktinis ir formalus įmonės vadovas – kas atsako už padarytą žalą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

„Aš tik statytinis…”, „čia tik formaliai mane paskyrė, tikrasis vadovas buvo kitas…”, „draugai paprašė formaliai pabūti…”, „pinigais disponavau ne aš, buvo kitas vadovas“. Tokie ir panašūs pasiteisinimai, girdimi nagrinėjant vadovo atsakomybės klausimus, dažnai glumina teisininkus.

„Gal tai ir nekalto naivumo ar aklo pasitikėjimo pasekmės, o gal elementaraus suvokimo ir žinių trūkumas, tačiau kartais šie atvejai gali būti ir sąmoningo veikimo rezultatas“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys. Pasak jo, svarbiausia yra ne kaltinti, o padėti vadovams išvengti tokių situacijų arba kuo greičiau iš jų pasitraukti. Tai, kaip gi apsaugoti nuo galimų rizikų, kurios gali kilti dėl formalaus vadovo pareigų vykdymo?

Faktiško ir formalaus vadovo atsakomybės ribos

Prieš šventes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pateikė svarbų išaiškinimą, kuris atskiria formalaus  arba kitaip tariant teisinio ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybes. Šis išaiškinimas itin aktualus tiems, kurie atsidūrė tarp formalių pareigų ir tikrosios vadovavimo kontrolės.

„Šiandienos vadovas, mano manymu, yra arba didvyris, arba beprotis“ – su ironija pastebi E. Langys.  Pasak advokato, vadovai privalo dirbti itin rūpestingai, kvalifikuotai ir laikytis įstatymų, nes atsakomybės ribos gali būti plačios ir kartais labai netikėtos.

Vien tik faktinio vadovo egzistavimas nepašalina formalaus vadovo atsakomybės. Jei abu vadovai vykdė neteisėtus veiksmus, kyla klausimas, ar jie veikė kaip bendrininkai. „Turi būti įvertinta, ar vadovai veikė bendrai, turėdami ketinimą sukelti žalą (subjektyvus bendrininkavimas), ar tiesiog kelių veiksmų sąveika nulėmė pasekmes (objektyvus bendrininkavimas)“, – aiškina Egidijus Langys.

Teisme – atsakomybė už bendrininkavimą

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių atvejų – kai asmuo sutinka tapti formaliu vadovu iš draugiškumo ar paprasto prašymo. Toks vadovas gali tikėti, kad nieko rimto neatsitiks: juk jis nieko nedaro, tik pasirašė  kelis dokumentus. „Tačiau net ir tokiu atveju atsakomybė išlieka, nes veikla buvo vykdoma jo vardu. Dokumentus pasirašęs formaliai paskirtas vadovas dažnai nesigilina į detales, pasikliauja faktiniu vadovu, tačiau teisme visa tai įrodo subjektyvų bendrininkavimą“, – perspėja E. Langys.

Todėl būtina įvertinti rizikas, jei jūsų prašoma tapti formaliu vadovu, nesvarbu, kokiu tikslu. „Jei jau esate formalus vadovas ir aklai vykdote kitų nurodymus, kuo greičiau atsisakykite tokių pareigų. Svarbu nepamiršti, kad vadovavimas yra ne tik atsakomybė, bet ir didžiulė rizika, todėl atsakingas požiūris į šias pareigas yra gyvybiškai svarbus.

Kokia atsakomybė gali grėsti vadovui?

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, vadovui gali būti taikoma civilinė, administracinė ar net baudžiamosios atsakomybės priemonės, priklausomai nuo padarytos žalos pobūdžio ir masto. „Pavyzdžiui, jei vadovas pasirašė dokumentus, nesigilindamas į juose pateikiamą informaciją, ir dėl to kilo finansinė žala, jis gali būti įpareigotas atlyginti nuostolius“, – aiškina E. Langys. Baudžiamosios atsakomybės atvejais vadovui gali grėsti baudos, laisvės apribojimas ar net laisvės atėmimas.

„Todėl svarbu ne tik suprasti savo atsakomybės ribas, bet ir užtikrinti, kad visi veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti. Vadovavimas – tai ne tik galimybė vystyti karjerą, bet ir atsakomybė už visas pasekmes, kurios gali kilti dėl netinkamų sprendimų“, – pabrėžia E. Langys.

Aktuali nutartis: LAT 2024-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024.

Kada viešas muzikos leidimas tampa teisės pažeidimu?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite, vaikštote miesto gatvėmis – iš netoliese esančios kavinės sklinda džiazo melodija, o šalimais praeivis garsiai leidžia populiarią dainą iš savo telefono. Muzika mieste mus lydi beveik visur, tačiau ar susimąstėte, kada toks viešas kūrinių atlikimas peržengia teisėtumo ribas.

Kada muzika mus džiugina teisėtai, o kada gali tapti rimtų pasekmių priežastimi? Kur slypi autorių teisių apsaugos ribos ir kaip neatsidurti jų pažeidėjų sąraše? Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Muzikos kūriniai yra priskiriami Autorių teisių saugomiems objektams. Autorių teisių objektai – tai  originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas.

Taigi, kūriniams, kurie gali būti apsaugoti Autorių teisių taikomi du reikalavimai: originalumo ir objektyvios formos reikalavimas. Pastarasis reiškia, kad sukurtas kūrinys turi būti įgijęs tokią formą (nebūtinai reikia kūrinį fiksuoti kokioje nors materialioje laikmenoje), kuri leistų jį suvokti kitiems asmenims (pvz. knyga, kurią galima perskaityti, nutapytas paveikslas ir kt.). Kūriniu negali būti laikoma tik idėja, kuri nėra įgyvendinta.

Apsaugos į kūrinius atsiradimo momentas

Autorių teisės į kūrinių apsaugą atsiranda nuo pačio kūrinio sukūrimo momento t. y. nuo to momento, kai kūrinys yra išreiškiamas objektyvia forma. Apsaugos atsiradimui įtakos neturi tai ar asmuo, kurdamas kūrinį, siekė, kad jis taptų autorių teisių saugomu objektu ar ne. Įstatymas taip pat nereikalauja jokių formalumų, kurie turėtų reikšmės apsaugai atsirasti (tokių kaip įregistravimas, specialus žymėjimas, pripažinimas).

Autorių teisės skirstomos į dvi rūšis: asmenines neturtines teises ir turtines teises (dar kitaip vadinamomis ekonominėmis teisėmis).

Autoriaus asmeninės neturtinės teisės tai yra teisės, kurios neturi jokio ekonominio turinio. Jos yra neatskiriamai susijusios su autoriaus asmeniu. Šių teisių paskirtis yra saugoti autoriaus asmeninius interesus, kad kūrinys būtų žinomas toks, kokį jį sukūrė. Neturtinės teisės negali būti perleistos kitiems asmenims.

Įstatyme yra įtvirtintos 3 asmeninės neturtinės teisės:

  • autorystės teisė – teisė reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį;
  • teisė į autoriaus vardą – teisė reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas;
  • teisė į kūrinio neliečiamybę – teisė prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją.

Autoriaus turtinės teisės tai autoriaus kūrinio naudojimo teisės. Tik pats autorius, kitas teisių subjektas ar jo atstovas gali leisti arba drausti viešai naudoti kūrinį bet kokiu būdu. Priešingai nei neturtinių teisių atveju, Autorius turi teisę gauti tinkamą ir proporcingą autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis. Turtinės teisės taip pat gali būti perduodamos sutartimis ir paveldimos. Tačiau turtinėms teisėms yra taikomas saugojimo terminas: Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties.

Įstatymas numato šį nebaigtinį turtinių teisių sąrašą:

  • atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
  • išleisti kūrinį;
  • versti kūrinį;
  • adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
  • platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, įskaitant viešą siūlymą juos pirkti ar tikslinę kūrinio originalo ar jo kopijų reklamą, skatinančią vartotojus juos įsigyti, taip pat nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti kūrinio originalą ar jo kopijas nuosavybėn arba valdyti, importuoti ar eksportuoti;
  • viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;
  • viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
  • transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu.

Kaip autorių teisių reglamentavimas atsispindi viešoje erdvėje paleidus muzikos kūrinį?

Visu pirma pažymėtina, kad muzikos leidimas be autoriaus sutikimo ne visada yra teisės pažeidimas.

Muzikos leidimas viešoje erdvėje yra laikomas kūrinio viešu atlikimu. Viešas atlikimas tai yra  kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiesiogiai (gyvas atlikimas) arba pasitelkus bet kokias priemones ar įrangą kokioje nors viešoje vietoje, kurioje tuo pačiu metu dalyvauja arba gali dalyvauti neapibrėžta visuomenės narių grupė.

Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad kūrinio atlikimas laikomas netik kai jis yra atliekamas gyvai, bet ir kai naudojant technines priemones jis padaromas girdimu neapibrėžtai visuomenės narių grupei.

Neapibrėžta visuomenės narių grupė suprantama kaip grupė asmenų, kuriuos nesieja jokie tamprūs abipusiai santykiai (pvz. šeima; draugai; klasiokai) ir todėl šios grupės negalima apibrėžti. Todėl garsiai klausant muzikos uždarame draugų vakarėlyje nebus laikomas autoriaus teisių pažeidimu.

Tačiau paleidus muziką viešoje erdvėje, kurioje bet koks praeivis gali ją išgirsti (pvz. leidžiama muzika per garsiakalbius prekybos centre, restoranuose; viešbučių fojė) jeigu nėra gautas autoriaus sutikimas ir jam nėra teisingai atlyginta, tokiu atveju jau bus traktuojama kaip teisės pažeidimas. Už tokį pažeidimą autorius galės reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus (jeigu jie buvo tęsiami ilgesnį laiko tarpą) bei atlyginti už neteisėto kūrinio naudojimą.

Kaip išvengti galimo pažeidimo?

Jeigu yra siekiama legaliai leisti muziką viešoje aplinkoje, siekiant sukurti jaukia atmosfera, iš pažiūros gali atrodyti sudėtinga, nes reikėtų susitarti su visais dainų kūrėjais, kurių kūrinius siekiama groti, taipogi dar sunkumų gali atsirasti, jei siekiama groti užsienio šalies kūrinį. Dar sudėtingiau gali tapti jeigu muzikinio kūrinio autorius ir atlikėjas nesutampa, kadangi tokiu atveju autorinės teisės priklauso dainos kūrėjui, tačiau dainos atlikėjui priklauso gretutinės teisės į dainos atlikimą (gretutinės teisės yra išvestinės teisės į gautą rezultatą panaudojus kūrinį t. y. kūrinio atlikimas, jo įrašas, filmo pirmasis įrašas ir kt.). Todėl sutartis tektų sudaryti su keliais subjektais.

Šiam tikslui egzistuoja kolektyvinio administravimo organizacijos, kurios, sudariusios sutartis su atlikėjai, administruoja jų turtines teises ir užtikrina jų tinkamą įgyvendinimą. Todėl naudotojams yra patogiau, kai gali sudaryti sutartis dėl teisėto kūrinių naudojimo su viena organizacija, kuri administruoja tokius teisių turėtojus.

Lietuvoje tokios organizacijos yra dažnai viešumoje girdimos LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) ir AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asociacija). Kaip galima spręsti iš pavadinimo, LATGA Atstovauja autorių teisių subjektus ir užtikrina, kad autoriams būtų atlyginta už jų kūrinių naudojimą. AGATA užtikrina gretutinių teisių subjektų teises, atstovaudama atlikėjų, fonogramų ir audiovizualinių kūrinių gamintojų interesus.

Taigi, jei asmenys siekia legaliai naudoti muziką savo vykdomoje veikloje, jiems reikia sudaryti sutartis tiek su LATGA, tiek ir su AGATA. Priešingu atveju yra vykdomas teisės pažeidimas už kurį galima sulaukti atitinkamų teisinių pasekmių.

Vietoje brangių dovanų klientams – parama labdaros organizacijoms

Posted on by avocad_bxgv12hf

Prabangios kalėdinės dovanos klientams tampa atgyvena. Įmonės vis dažniau vietoje dovanų klientams renkasi aukojimą labdaros ir paramos organizacijoms. Pasak asociacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ Lėšų pritraukimo vadovės Sandros Masevičienės ne retai tokia parama virsta ilgalaikiu bendradarbiavimu ir prasmės jausmą kuriančia bei komandą vienijančia veikla.

„Stengiamės išlaikyti šiltą ryšį su partneriais, kurie tiki gerų emocijų galia ir nori prisidėti prie klounų kuriamo emocinio pokyčio. Ilgalaikė draugystė nėra tik vienpusė, tai dvipusio eismo gatvė. Įmonės skiria finansinę paramą, tampa ambasadoriais – skleidžia gerą žodį viešojoje erdvėje, įmonės viduje. Tuo tarpu „Raudonos nosys“ prisideda prie partnerių darbuotojų emocinės gerovės. Turime formatų specialiai įmonėms – mūsų lektoriai veda klounados dirbtuves, skaitome pranešimus apie humoro poveikį, sukuriame progą patiems patirti klounų efektą rengdami klounų apsilankymus įmonėse. Per 14 veiklos metų mūsų rėmėjų ratas auga ir džiugu, kad vis daugiau žmonių vertina emocinės higienos svarbą, o tuo pačiu ir gydytojų klounų buvimą ten, kur atrodytų juoktis nepatogu“, – dalinasi S. Masevičienė.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujančio partnerio, advokato Egidijaus Langio, jau ne vieneri metai iš eilės biudžetas, numatytas klientų dovanoms, yra skiriamas tiems, kam to labiausiai reikia.  „Šiemet nusprendėme prisidėti prie gydytojų klounų misijos ir dovanoti šypsenas sergantiems vaikams ir senoliams. Šypsena padeda įveikti sunkumus, o gebėjimas pasijuokti iš sudėtingiausių situacijų, tik parodo, kokie stiprūs esame“, – pažymi advokatas.

Pasak Egidijaus Langio, dovanojimas ir parama suteikia ne tik gero darbo jausmą, bet ir stipriai suvienija komandą, o kartais virsta labai smagia patirtimi bei išlaisvina iš tam tiktų profesinių gniaužtų. „Advokato profesija yra ypatingai susaistyta etikos normų ir visuomenės formuojamų stereotipų. O ir mes  patys neretai taip užsisukame kasdienos darbuose, konkurencinėje aplinkoje bei teisės taikymo rutinoje, kad pamirštame tikrąsias vertybes. Bendradarbiavimas su gydytojais klounais priminė, kad gyvenimo grožis prasideda nuo šypsenos, kuri įkvepia džiaugtis kitus, o tam reikia tik nuoširdaus dėmesio“, – pristatydamas bendrą video projektą pastebi E. Langys.

„Raudonų nosių“ duomenimis  įmonių paramos sumos yra įvairios – svyruoja  nuo 50 eurų iki 20 000 eurų, vidutinė suma siekia apie 300 eurų. Visos lėšos skiriamos emocinio pokyčio kūrimui vaikų ligoninėse, senjorų globos namuose, pabėgėlių centruose. Raudona nosis – mažiausia kaukė pasaulyje, ji kaip kempinė gali sugerti liūdesį, širdgėlą, pyktį… Turbūt, ne veltui tokia minkšta. O taip pat sukurti mieliausią šypseną ar garsiausią juoką, kurį girdės visi skyriuje. „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ veikia jau 14-us metus ir pradžiugino daugiau nei 220 tūkstančių Lietuvos vaikų ir senjorų.

AVOCAD ir RAUDONOS NOSYS video sveikinimą galite pamatyti čia 

 

Draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį sprendimą, ką verta apie jį žinoti?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvos teisinėje sistemoje viena iš pamatinių teisingumo vertybių yra užtikrinti sąžiningą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Čia ypatingai svarbus principas „non reformatio in peius“, kuris užtikrina, kad asmuo, apskundęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepatirs dar blogesnių pasekmių vien dėl to, kad pasinaudojo savo teise į apeliaciją. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, šis principas itin reikšmingas tiek baudžiamajame procese, tiek civilinėse ar administracinėse bylose.

Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje, kai pirmosios instancijos teismas asmeniui paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o asmuo, nesutikdamas su sprendimu, pateikė apeliaciją, apeliacinis teismas gali grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Tačiau net ir tuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu principu, negali paskirti griežtesnės bausmės nei 2 metai, nebent to aiškiai prašytų kita proceso šalis, pavyzdžiui, prokuroras. Šis principas apsaugo apeliantą nuo neigiamų pasekmių, kurios galėtų kilti vien dėl teisės į apeliaciją realizavimo.

AVOCAD teisininkas sako, kad tokiu reguliavimu yra užtikrinama apelianto teisė apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

„Vertinant, ar apelianto atžvilgiu buvo padarytas minėto principo pažeidimas, reikia nustatyti ar buvo priimtas blogesnis, negu yra skundžiamas, sprendimas. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Svarbu tai, kad šis draudimas yra taikomas tik tada, kai pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundžia tik viena proceso šalis“, – atkreipia dėmesį D. Velykis

Anot teisininko, civiliniame procese išimtys dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą apeliacinės instancijos teisme turi būti aiškinamos itin siaurai ir gali būti taikomos tik tais atvejais, kai to neabejotinai reikalauja reikšmingas konkrečioje byloje nustatytas viešasis interesas ypač jei procesas apeliacinės instancijos teisme yra užbaigiamas, negrąžinant bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisiniame reguliavime numatyta, kad apeliacinio skundo ribos gali būti peržengiamos tik tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

„Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacine tvarka skundžiamą procesinį sprendimą, neteisingai pritaikė teisės normas, savaime negali pagrįsti nei apeliacinio skundo ribų peržengimo, nei atitinkamai apelianto teisinės padėties pabloginimo apeliacinės instancijos teisme“, – pabrėžia Domantas Velykis.

Tačiau, anot teisininko, svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas neturi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, jog jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes. Taigi čia labai svarbus ir proporcingumo principas.

Svarbu paminėti, kad draudimo priimti blogesnį teismo sprendimą pažeidimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nebuvo laikoma situacija, kai abi proceso šalys pateikė apeliacinius skundus, tačiau viena iš šalių ginčijo tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą, o apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą ginčijusi šalis tokio reikalavimo nebuvo nurodžiusi, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurios lėmė atitinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t. y. nurodė ir argumentus, kodėl iš esmės nėra teisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Draudimas priimti apeliantui blogesnį sprendimą yra aktualus visoms proceso šalims tiek apsvarstant tolimesnę bylos strategiją ir argumentų bei reikalavimų nurodymą rengiant apeliacinius skundus, tiek vertinant priimtus apeliacinės instancijos teismų sprendimus bei galimybes teikti kasacinius skundus, vadovaujantis šio principo pažeidimu. „Šis principas ypač svarbus apsaugant asmenis nuo galimo teisminės sistemos piktnaudžiavimo ar neproporcingų sprendimų. Jo žinojimas ir supratimas yra svarbus ne tik teisės specialistams, bet ir visiems visuomenės nariams, nes tai padeda užtikrinti pasitikėjimą teisine sistema bei skatina aktyvų dalyvavimą teisiniuose procesuose. Tik informuoti ir sąmoningi piliečiai gali efektyviai ginti savo teises ir prisidėti prie teisinės valstybės stiprinimo“, – pabrėžia teisininkas.

 

Darbo sutarties nutraukimas kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė: kaip darbdaviui išvengti klaidų, o darbuotojui apginti savo teises?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Darbo organizavimo pokyčiai yra neišvengiama šiuolaikinio verslo realybė. Ekonominės krizės, technologijų pažanga ar įmonės veiklos krypties pasikeitimai gali lemti situacijas, kai tam tikros darbuotojų atliekamos darbo funkcijos darbdaviui tampa perteklinės. Tokiais atvejais Darbo kodeksas (toliau – DK) suteikia darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį, tačiau ši teisė yra apribota griežtomis taisyklėmis. Komentuodama tokias situacijas AVOCAD teisininkė Laura Jodeliukaitė pabrėžia, kad darbuotojų atleidimas tokiais atvejais turi būti vykdomas itin atidžiai ir atsakingai, kadangi taisyklių nesilaikymas darbdaviui gali reikšti teisinius ginčus ir reikšmingus finansinius nuostolius.

Darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir esmė

DK yra nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, jei darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų, ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.

Taigi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos su darbdavio veikla susijusios priežastys gali lemti, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, t. y. darbdaviui pasikeičia darbuotojo darbo poreikis ir jo atliekama darbo funkcija tampa nereikalinga.

Tokia situacija galėtų būti kai įmonė įdiegia naują technologiją, kuri leidžia automatizuoti tam tikras funkcijas. Dėl šių technologinių pokyčių tam tikrų darbo funkcijų poreikis gali sumažėti, nes šias funkcijas greičiau ir efektyviau atlieka nauja technologija. Pavyzdžiui, įmonė diegia automatizuotą klientų aptarnavimo platformą, kuri geba atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus ir spręsti paprastas problemas. Tokiais atvejais gali  sumažėti klientų aptarnavimo specialistų poreikis, nes šias užduotis efektyviai atlieka sistema.

Darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažinta pertekline, kai darbdavys visiškai atsisako šios darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, siekdamas optimizuoti resursus, nutaria, kad tos pačios ar panašios funkcijos gali būti atliekamos mažesnio darbuotojų skaičiaus ir kt.

Darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lemiančios priežastys, susijusios su darbdavio veikla,  gali būti tiek vidinės (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.).

Darbuotojų, kurių darbo funkcijos tampa perteklinės, atleidimo sąlygos

Darbo sutarties nutraukimas, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, bus teisėtas tik tuo atveju, jei bus laikomasi tam tikrų sąlygų.

Pirmiausia, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos su darbdavio veikla susijusios priežastys yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo (ar jų grupės) atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą.

Jeigu darbuotojas ginčys jo atleidimo iš darbo teisėtumą, darbdavys privalės įrodyti, kad:

  • darbo organizavimo pakeitimai ar kitos su darbdavio veikla susijusios priežastys yra realūs;
  • būtent tokios priežastys lemia konkretaus darbuotojo (ar jų grupės) atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą (priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline).

Tačiau darbo sutarties nutraukimas bus laikomas neteisėtu, jei paaiškės, kad darbdavio vykdyti struktūriniai (organizaciniai) pertvarkymai yra fiktyvūs.

Fiktyvia priežastimi nutraukti darbo santykius gali būti laikoma situacija, jei, pavyzdžiui, atleidus darbuotoją į jo vietą priimamas naujas asmuo. Panaši situacija gali kilti ir tada, kai darbdavys panaikina pareigybę, tačiau netrukus įsteigia naują pareigybę su identiškomis ar labai panašiomis funkcijomis. Toks elgesys rodytų, kad darbdavio pateiktos priežastys dėl darbo funkcijos nereikalingumo buvo nepagrįstos, kadangi darbuotojo atliekama darbo funkcija iš tiesų nebuvo perteklinė, ir galimai buvo siekiama pateisinti darbo sutarties su tam tikru darbuotoju nutraukimą.

Antra, yra laikomasi darbuotojų atrankos kriterijų

Kai perteklinę darbo funkciją įmonėje atlieka keli darbuotojai, tačiau darbdavys planuoja atleisti tik dalį jų, būtina nustatyti ir taikyti aiškius darbuotojų atrankos kriterijus. Pagal šiuos kriterijus turi būti sprendžiama, kurie darbuotojai liks dirbti, o kurie bus atleisti.

Atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijai turi būti suderinti su darbuotojų atstovais

Darbdavys patvirtina atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, tačiau jie turi būti suderinti su darbo taryba, o jei tokios nėra – su profesine sąjunga. Atranką atleidimui vykdo specialiai tam sudaryta darbdavio komisija, kuri taip pat teikia pasiūlymus dėl darbuotojų atleidimo. Jei nei darbo taryba, nei profesinė sąjunga nėra įsteigtos, darbdavys komisijos nesudaro ir savarankiškai priima sprendimus dėl atrankos kriterijų bei atlieka darbuotojų atranką.

Pirmenybės teisę pasilikti turintys darbuotojai

Nustatant atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, būtina užtikrinti tam tikrų darbuotojų pirmenybės teisę likti dirbti. Pavyzdžiui, pirmenybė išsaugoti darbo vietą suteikiama darbuotojams, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko mažiau nei treji metai, auginantiems tris ar daugiau vaikų iki 14 metų arba vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų, taip pat kitais atvejais, numatytais DK. Pirmenybės teisė taikoma tik tuo atveju, jei darbuotojo kvalifikacija nėra žemesnė nei kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių įmonėje (išskyrus DK numatytą išimtį).

Be to, darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia darbuotoja, darbuotojais, auginančiais vaikus iki trejų metų, ir kitais įstatyme numatytais atvejais.

Trečia, atleidžiamam darbuotojui turi būti siūlomos laisvos darbo vietos

Darbdavys privalo pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitas laisvas darbo vietas, jei tokių yra. Pirmiausia siūlomos tokios laisvos darbo vietos, kurios atitinka darbuotojo profesiją, kvalifikaciją ir, prireikus, sveikatos būklę. Jei tokių darbo vietų nėra arba darbuotojas atsisako jas užimti, galima siūlyti bet kokį kitą darbą, kurį darbuotojas galėtų atlikti atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę. Darbdavys neprivalo siūlyti darbo vietų, kurioms darbuotojas neturi tinkamos kvalifikacijos ar neatitinka kitų tai laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų.

Darbo sutartis gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei per įspėjimo laikotarpį (iki penkių darbo dienų iki jo pabaigos) darbovietėje nėra laisvų darbo vietų, į kurias darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu.

Ketvirta, yra laikomasi darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų

Darbdavys privalo laikytis įstatyme numatytų įspėjimo terminų. Jei darbo santykiai trunka ilgiau nei vienerius metus, darbuotojas turi būti įspėtas apie atleidimą prieš vieną mėnesį. Jei darbo santykiai trunka trumpiau nei metus, įspėjimo terminas yra dvi savaitės. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad socialiai pažeidžiamų darbuotojų grupėms, taikomi ilgesni įspėjimo terminai.

Atleidžiamam darbuotojui taip pat priklauso išeitinė išmoka. Jei darbo santykiai tęsėsi trumpiau nei vienerius metus, išmoka sudaro pusę jo vidutinio darbo užmokesčio. Jei darbo santykiai truko ilgiau nei metus, išmokos dydis siekia du jo vidutinius darbo užmokesčius.

Darbo sutarties nutraukimas, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, yra kompleksinis procesas, kuris reikalauja iš darbdavio ypatingo dėmesio ir atidumo. Laikantis visų įstatymo nustatytų reikalavimų ir procedūrų, galima sumažinti teisinių ginčų riziką, apsaugoti darbuotojų teises ir išvengti finansinių nuostolių dėl neteisėto atleidimo.

 

 

 

Po tragiškos artimo netekties dėl kito kaltės, būtina atidžiai spręsti žalos atlyginimo klausimus 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Gyvenimas yra įvairus pasireiškia ne tik džiaugsmais ar rūpesčiais, bet itin skaudžiais įvykiais, kurių pasekmės lydi visą gyvenimą. Apie labai skaudžiuose atvejuose, kuomet eismo įvykyje dėl kito kaltės žūva sutuoktinis, padarytos žalos ir negautų pajamų klausimus kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Pasak advokato, natūralu, kad tokio įvykio sukeltoje būsenoje žuvusiojo artimiesiems, įskaitant sutuoktinį, mažiausiai rūpi kaltininko sukeltų padarinių teisiniai aspektai. „Tačiau, šie klausimai turi būti sprendžiami labai atidžiai. Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį ne į baudžiamąjį procesą eismo įvykį sukėlusio kaltininko atžvilgiu, o į sutuoktinio, kuris nebuvo kaltas dėl eismo įvykio, žūties sukeltą žalą“, – sako Dainius Antanaitis.

Dėl eismo įvykio sukeltos žūties įprastai patiriama tiek turtinė, tiek neturtinė asmens, kurio sutuoktinis žuvo, žala, kurią privalo atlyginti kaltininko transporto priemonės privalomos civilinės atsakomybės draudimas. Kalbant apie turtinę žalą, reikia paminėti, kad ją įprastai suprantame, kaip turto sunaikinimą ar sugadinimą, nuostolius, išlaidas. Pavyzdžiui, tai gali būti laidojimo išlaidos. Tačiau, čia advokatas primena, apie dar vieną turtinės žalos rūšį – negautas pajamas.

Teismų praktika apie sutuoktinio negautas pajamas dėl kito sutuoktinio žūties eismo įvykyje yra gana išsami ir labai plataus turinio, sako Dainius Antanaitis, tačiau esminiai momentai, kuriuos turime žinoti yra šie:

  • paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą, tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurią galima įrodyti;
  • iš susiklosčiusios teismų praktikos ir iš įstatymo kylančios prezumpcijos, kad žuvęs sutuoktinis prisidėjo prie šeimos išlaikymo, galima pagrįstai teigti tai, jog likęs gyvas sutuoktinis ateityje netenka pajamų dalies, kuri būtų tekusi gyvajam sutuoktiniui jei kitas sutuoktinis būtų nežuvęs;
  • netekta pajamų dalis suskaičiuojama taip: nustatoma kiek tikėtinai žuvęs sutuoktinis būtų gyvenęs pagal statistikos departamento skelbiamą asmens vidutinę gyvenimo trukmę ir sudedami visi žuvusio sutuoktinio vidutiniai darbo užmokesčiai per mėnesį ir visos mėnesinės pensijos, kurias jis būtų gavęs, iki tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos, tuomet gauta suma dalinama per pusę.

„Paprastai tariant, eismo įvykyje žuvusio asmens sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kaltininko transporto priemonės privalomos civilinės atsakomybės draudimo ½ dalį pajamų, kurias žuvęs sutuoktinis būtų parnešęs, jei nebūtų žuvęs, t. y. iki vidutinės gyvenimo trukmės pabaigos“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Tačiau advokatas Dainius Antanaitis, atkreipia dėmesį į tai, kad, jei vidutines pajamas gaunantis asmuo žūsta eismo įvykyje likus pavyzdžiui 10 metų iki pensijos, sudėjus visus jo darbo užmokesčius iki pensinio amžiaus ir dar pridėjus pensijas, kurias jis būtų gavęs iki vidutinės gyvenimo trukmės pabaigos bei padalinus iš dviejų, būtų gaunama gana reikšminga suma. Ne gana to, šalia tokios žalos pridėjus dar ir neturtinės žalos sumą, kuri taip pat būna gana reikšminga, draudikui gali tekti sumokėti visai nemažą dydžio žalą žuvusiojo sutuoktiniui.

Natūralu, kad draudimo bendrovės ne visada moka reikalaujamą sumą, nesutikdami su ja ar jos dalimi. Tokiu atveju, nukentėjęs asmuo teisybės turėtų ieškoti teisme. „Į kieno pusę pasvirs Temidės svarstyklės kiekvienoje konkrečioje byloje nei asmuo, nei draudikas 100 proc. nėra garantuoti. Todėl, bylinėjimasis neskamba patraukliai nei vienam iš jų. Ir čia draudikas gali pasiūlyti „kompromisą“. Pavyzdžiui sudaryti sutartį, kuria draudimas tarkim sutinka sumokėti solidžią neturtinės žalos sumą, tačiau šiame susitarime asmuo jau atsisako iš jo reikalauti kitos solidžios sumos – negautų pajamų“, – svarbų teisinį momentą pastebi advokatas.

Pasak jo, nors teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo greičiausiai prisiteistų tiek netutinę žalą, tiek negautas pajamas, vis dėl to jis, nenorėdamas rizikuoti, gali pasirinkti žvirblį rankoje – pasirašyti sutartį su draudiku ir taip išspręsti šį klausimą visam laikui.

Vis dėl to, taip jau nutinka, kad asmuo gali suvokti, kad sutarties pasirašymas buvo klaida, kurią galėjo lemti įvairios priežastys (pvz. emociniai išgyvenimai dėl sutuoktinio žūties, žinių trūkumas ir t.t.) ir negautos pajamos, kurias jis greičiausiai būtų prisiteisęs, yra labai reikalingos buityje ir įvairiuose gyvenimo rūpesčiuose, kurie liko tik jam vienam po jo sutuoktinio žūties.

Todėl, pasak advokato, prieš nusprendžiant, ar pasirašyti tokį kompromisinį susitarimą su draudiku dėl žalos, būtina labai gerai pagalvoti ir jei vis dar lieka abejonių, pasitarti su teisininku.

Ką daryti norint apsisaugoti nuo nesąžiningos konkurencijos? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvoje kasmet įregistruojama apie 14–16 tūkst. naujų juridinių asmenų. Pavyzdžiui, 2023 m. buvo įregistruota 15,7 tūkst. naujų įmonių, tai didžiausias skaičius per pastaruosius 25 metus.

O ką jau kalbėti apie tuos, kurie įvairias paslaugas teikia užsiimdami individualia veikla. Konkurencija didelė, specialistai turi nemažą pasirinkimą ir dažnai migruoja tarp skirtingų tos pačios srities įmonių ieškodami pokyčių, didesnio darbo užmokesčio ar draugiškesnio kolektyvo. Neretais atvejais naujai į įmonę atėjęs darbuotojas turi ne tik specialias žinias apie konkurentų įmonę ir jos veiklos ypatybes, bet kartu ir artimą ryšį su buvusios darbovietės klientais.

Tokie darbuotojai yra ypač laukiami pas konkurentus nors ir kartais pats darbuotojas gali net nepagalvoti, kad naudodamas turimą informaciją nesąžiningai konkuruoja darydamas žalą ankstesnei darbovietei ar suteikia tokią galimybę naujajam darbdaviui. Kokią įmonės informaciją saugo įstatymas ir ko gali imtis darbdavys, kad apsisaugotų nuo nesąžiningos konkurencijos pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ partneris, advokatas Jonas Zaronskis.  

Kokią įmonės informaciją saugo įstatymai?

Paprastai įmonėje dalį informacijos saugo įstatymas (pvz. komercinė paslaptis), o likusią – specialūs susitarimai ir sutartys. Komercine paslaptimi yra laikomi konfidencialūs duomenys, kurie yra specifiniai ir labai reikšmingi, o jų panaudojimas kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus. Komercinė paslaptis net ir pasibaigus darbo santykiams dar kurį laiką yra saugoma įstatyme nustatyta tvarka ir negali būti panaudota jokiais tikslais. Pagal teismų praktiką, komercine paslaptimi yra laikoma informacija, kuri atitinka tris reikalavimus: slaptumo, vertingumo (turi komercinės vertės) ir ar buvo imamasi protingų veiksmų tai informacijai išsaugoti. Taigi įmonių vadovams nederėtų pamiršti, kad kuo vertingesnė konkreti komercinę paslaptį sudaranti informacija, tuo intensyvesni turi būti jos savininko veiksmai šiai informacijai saugoti, kad ši apsauga būtų pripažinta protinga.

Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal teismų praktiką komercinei paslapčiai priskiriamas ir įmonės klientų sąrašas. Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. Taigi, išėję iš darbo ir kartu su savimi išsivilioję buvusios darbovietės klientus, galite susilaukti nemažų teisinių pasekmių.

Susitarimai dėl konfidencialios informacijos

Neretais atvejais įmonės renkasi darbo sutartyje arba atskirame susitarime numatyti tam tikrus duomenis ir sąlygas, kurie įmonės viduje yra laikomi konfidencialia informacija. Susitarime dėl konfidencialios informacijos apsaugos turi būti apibrėžti konfidencialią informaciją sudarantys duomenys, susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos galiojimo terminas, darbdavio pareigos padedant darbuotojui išsaugoti šios informacijos slaptumą. Šiame susitarime darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl netesybų už šio susitarimo nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą. Susitarimas dėl konfidencialios informacijos apsaugos galioja vienus metus po darbo santykių pasibaigimo, jeigu darbo sutarties šalys nesusitaria dėl ilgesnio termino.

Įmonių vadovai pasirašydami tokio tipo susitarimus turėtų nepamiršti, kad teismas vertina ne tik, ar buvo laikomasi konkretaus konfidencialumo susitarimo, bet ir tai, ar į susitarimą įtraukta informacija buvo pakankamai svarbi ir ar pakankamai buvo stengtasi tą informaciją išsaugoti.

Praktikoje terminai „komercinė paslaptis“ ir „konfidenciali informacija“ neretai vartojami kaip sinonimai, tačiau šių informacijos rūšių santykis yra reikšmingas sprendžiant dėl padarinių, kurie atsirado tokią informaciją paviešinus, panaudojus. Iš esmės komercinė paslaptis yra konfidencialios informacijos rūšis, tačiau konfidenciali informacija nebūtinai yra saugoma kaip komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje.

Ar geriau informaciją patentuoti ar slėpti kaip komercinę paslaptį?

Vis dėlto yra du būdai apsaugoti informaciją – galima ją slėpti (pvz. komercinės paslaptys, konfidencialumo susitarimai ir pan.) arba galima ją išviešinti (pvz. patentai).

Komercinė paslaptis, kaip informacijos apsaugos būdas, turi keletą nemažų privalumų: informacijos nereikia niekam atskleisti (pvz. registruoti viešuose registruose); jai nėra keliami griežti formalūs reikalavimai (pvz. naujumas, originalumas) ir kt. Be to, komercinių paslapčių teisinė apsauga yra neterminuota.

Tad kodėl reiktų patentuoti informaciją, jeigu ji ir taip galėtų būti komercinės paslapties objektas? Komercinė paslaptis čia turi keletą trūkumų: visada yra galimybė, kad kitas subjektas komercinę paslaptį sudarančią informaciją atras ar sukurs savarankiškai, taip pat gali būti, kad informacija bus atskleista kitam subjektui teisėtai mėginant ją atkurti (pvz. mėginant atkartoti gėrimo receptą), komercinė paslaptis taip pat gali būti atskleista netyčia arba tyčia.

Patentavimas užtikrina, kad išradimą gaminti, parduoti ar kitaip naudoti galėsite tik jūs. Taigi tik Jūs gausite pelną iš jo pardavimo ir naudojimosi juo. Taip apsaugomos į išradimą investuotos lėšos ir visada galite reikalauti, kad konkurentai nesinaudotų išradimu ir atlygintų nuostolius. Tiesa, tokia išskirtine teise išradimo savininkas gali naudotis tik 20 metų. Kadangi patentas galioja tik 20 metų, o komercinė paslaptis yra saugoma neribotą laiką,  labai išskirtinius produktus, tarkim, tokius kaip Coca-Cola gėrimo receptas, saugo komercinės paslaptys, o ne patentai.

Taigi iš esmės būdas, kurį pasirinksite informacijai apsaugoti priklauso nuo pačios informacijos, jos svarbos ir netgi įmonės veiklos pobūdžio.