Author: avocad_bxgv12hf

Darbdavio teisė į darbuotojo mokymo išlaidų atlyginimą: ką svarbu žinoti? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Investuoti į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą – įprasta šiuolaikinių darbdavių praktika. Kursai, seminarai, mokymai ar net apmokėtos studijos dažnai tampa dalimi bendros strategijos, siekiant auginti lojalius, motyvuotus ir prie pokyčių prisitaikančius komandos narius.

Vis dėlto ne visada viskas klostosi pagal darbdavio lūkesčius. Pasitaiko atvejų, kai darbuotojas, pasinaudojęs galimybe tobulėti darbdavio lėšomis, netrukus po mokymų baigimo nusprendžia nutraukti darbo santykius. Tokiose situacijose kyla klausimas: ar darbdavys turi teisę reikalauti, kad darbuotojas atlygintų mokymo išlaidas? Kaip apsisaugoti nuo tokių atvejų ir kokias išlaidas darbdavys apskritai gali prašyti atlyginti?

Tuo tarpu darbuotojams svarbu žinoti, ar darbdavio reikalavimas yra pagrįstas ir neprieštarauja darbo teisės normoms. Pasitaiko, kai darbdaviai išskaito patirtas mokymo išlaidas iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio. Tokiais atvejais kyla klausimų ne tik dėl darbdavio veiksmų teisėtumo, bet ar darbuotojas apskritai privalo grąžinti darbdavio patirtas išlaidas.

Apie visas šias situacijas ir jose kylančius teisinius klausimus kalba Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Laura Jodeliukaitė.

Kada darbdavys gali reikalauti atlyginti darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas?

Pasak  teisininkės, Darbo kodekse yra reglamentuojamas susitarimas dėl mokymo išlaidų atlyginimo. Pagal jį darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama:

  • darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, arba
  • darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.

Taigi, jei darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių (pvz., kai darbuotojas dėl ligos ar negalios negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų, arba kitais pagrindais), arba kai sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (pvz., kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, arba kitais pagrindais) ir kt., darbdavys negalėtų reikalauti darbuotojo atlyginti patirtų mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų.

Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama apsaugoti darbdavio investicijas į darbuotojo kvalifikacijos tobulinimą, kurios kartu didina ir darbuotojo vertę darbo rinkoje. Darbdavys, pagrįstai tikėdamas, kad sąžiningas darbuotojas tęs darbo santykius ir taip jam „atsilygins“ už suteiktą galimybę tobulėti, turi teisę į tokių išlaidų atlyginimą, jei darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba jo iniciatyva be svarbios priežasties.

Kokios išlaidos laikomos atlygintinomis?

AVOCAD teisininkė pažymi, kad ne visos darbdavio investicijos į darbuotojo mokymą ar kvalifikacijos tobulinimą gali būti laikomos atlygintinomis. Pagal Darbo kodeksą atlygintos gali būti tik išlaidos, kurios susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu.

„Tai reiškia, kad darbuotojas gali būti įpareigotas grąžinti mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas tik tuo atveju, jeigu mokymai buvo skirti papildomų, tiesioginėms darbo funkcijoms nebūtinų, žinių ar gebėjimų įgijimui“, – pabrėžia Laura Jodeliukaitė.

Susitarime taip pat gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas yra įskaičiuojamos ir komandiruotės išlaidos (kelionė, nakvynė, kt.).

Ką sako teismų praktika?

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad pagal Darbo kodeksą darbdavio pareiga yra apmokyti darbuotoją tiek, kiek tai yra būtina jo darbo funkcijoms vykdyti. Taip pat, darbdavys privalo imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti.

Darbuotojui gali atsirasti pareiga atlyginti darbdavio patirtas išlaidas tik tuomet, kai jis įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, kurie viršija jo atliekamam darbui keliamus reikalavimus (kompetenciją) ir padidina jo vertę darbo rinkoje.

„Pavyzdžiui, jei darbuotojas ir taip buvo tinkamas vykdyti pavestas funkcijas, tačiau dalyvavo mokymuose, kurių metu įgijo aukštesnio lygio žinių, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti  – tuomet tokios išlaidos gali būti vertinamos kaip atlygintinos“, -sako teisininkė.

Darbdavio pareiga apmokyti darbuotoją tiek, kiek būtina jo darbo funkcijoms atlikti, nėra laikoma papildomų žinių ar įgūdžių suteikimu, viršijančiu darbo veiklai keliamus reikalavimus. Todėl tokios mokymo išlaidos nelaikomos atlygintinomis darbuotojo lėšomis.

Darbdaviui, norint pagrįsti patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlygintinumą, būtina įrodyti:

  • kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti;
  • darbuotojui mokymuose suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti.

Tai būtų galima pagrįsti mokymų programomis, sertifikatais ar kitais dokumentais, kuriuose nurodytos darbuotojo įgytos žinios. Jeigu šias įgytas žinias palyginus su reikalavimais darbuotojui būtų galima spręsti, kad darbuotojas įgijo aukštesnio lygio žinių, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti – tokios išlaidos būtų laikomos atlygintinomis.

Pasak teisininkės, teismai yra nagrinėję situacijas, kai darbuotojai dalyvavo konferencijose ir parodose. Jei tokie renginiai buvo susiję su darbuotojo tiesioginiu darbu ir darbo funkcijų vykdymu, o įgytos žinios buvo pritaikytos darbe, darbdavio reikalavimas atlyginti išlaidas nebuvo pripažintas pagrįstu.

Terminas mokymosi išlaidų atlyginimui

Mokymosi išlaidos gali būti atlygintos, jei jos buvo patirtos per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, nebent kolektyvinėje sutartyje nustatytas ilgesnis – bet ne daugiau kaip trejų metų – terminas.

Ar darbdavys gali atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už apmokėtus mokymus?

 Įstatymas labai aiškiai apibrėžia, kada darbdavys gali atlikti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio  – tokių atvejų sąrašas baigtinis. Yra nustatytas aiškus draudimas atlikti išskaitas kitais nei įstatyme numatytais pagrindais. Tarp šių atvejų nėra nurodyta, kad darbdavys gali atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už apmokėtus mokymus.

Tai reiškia, kad net jei darbuotojas yra pasirašęs susitarimą dėl mokymo išlaidų darbdaviui atlyginimo, vien jo pagrindu darbdavys negali padaryti išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio.

Visgi, Darbo kodeksas leidžia šalims darbo sutartyje nukrypti nuo imperatyvių Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų taisyklių, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

  • darbuotojo mėnesinis atlyginimas yra pakankamai aukštas (ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai);
  • nesitariama dėl teisės normų, kurių keisti neleidžia Darbo kodeksas (pvz., dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos, kt.);
  • užtikrinama pusiausvyra tarp darbuotojo ir darbdavio interesų.

Taigi, nors įprastai nėra leidžiama susitarti dėl išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio tam, kad būtų atlygintos darbdavio patirtos darbuotojo mokymo išlaidos, tam tikrais atvejais tokia galimybė vis dėlto egzistuoja.

Įstatyme nustatytas baigtinis išskaitų iš darbo užmokesčio sąrašas yra privalomas (imperatyvus), tačiau nuo jo galima nukrypti, jeigu darbdavys ir darbuotojas dėl to susitaria. Tačiau, darbuotojo darbo užmokestis tokiu atveju neturi būti mažesnis nei nurodytas aukščiau, o taip pat turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp darbuotojo ir darbdavio interesų. Jei šios sąlygos nebūtų įgyvendintos, toks susitarimas galėtų būti pripažintas neteisėtu darbuotojui jį ginčijant.

Ką reiškia užtikrinta darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra?

Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pusiausvyra buvo laikoma užtikrinta, kai:

  • darbuotojas įsipareigojo kompensuoti mokymų išlaidas tik tuo atveju, jei darbo sutartis nutraukiama anksčiau nei po 12 mėnesių nuo mokymų pabaigos (pagal Darbo kodeksą gali būti susitarta dėl dvigubai ilgesnio – dvidešimt keturių mėnesių – termino);
  • susitarime buvo nustatyta, kad darbuotojas atlygins ne visą išlaidų sumą, o tik tą jos dalį, kuri proporcinga neišdirbtam laikotarpiui.

„Toks susitarimas užtikrino darbdaviui, kad darbuotojas bent metus dirbs įmonėje ir taikys įgytas žinias, o darbuotojui – kad po metų jis nebebus įpareigotas nieko grąžinti. Net jei darbuotojas išeina anksčiau, grąžintina suma apskaičiuojama proporcingai“, – apžvelgdama teismų praktiką, sako Laura Jodeliukaitė.

Taip pat, pasak teisininkės, Darbo kodekse yra reglamentuojamas ir specialus atvejis, kai darbuotojas savo iniciatyva studijuoja, siekdamas bakalauro, magistro kvalifikacinio laipsnio ir (arba) profesinės kvalifikacijos pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir darbdavys apmoka visas arba bent pusę šių išlaidų. Tokiu atveju gali būti susitarta, kad darbuotojas studijų metu ir trejus metus po jų pabaigos galės nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva be svarbios priežasties tik tuo atveju, jei atlygins darbdaviui jo patirtas išlaidas.

Svarbiausia žinoti, kad  galimybė darbdaviui susigrąžinti mokymų išlaidas egzistuoja, tačiau tai galima daryti tik įstatyme nustatyta tvarka ir aiškiai susitarus.

 

Ar darbdavys turi teisę naudoti darbuotojo atvaizdą reklamuojant paslaugas ir prekes?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šių dienų socialinių tinklų tendencijos – verslininkai vis dažniau į parduodamų prekių ir paslaugų reklamas įtraukia savo darbuotojus.

Šios tendencijos šalutinis efektas – nutraukus darbo sutartį, darbuotojai įprastai nenori, kad jis pats ir jo atvaizdas būtų siejamas su konkrečia įmone ir jos produktais, todėl reikalauja visas reklamas pašalinti iš socialinių tinklų ir jų nebenaudoti ateityje. Ar darbdaviai gali apsisaugoti nuo tokių darbuotojų reikalavimų? Atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas, asmens duomenų teisės ekspertas Mantas Baigys.

Pagal Civilinį kodeksą fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Asmens sutikimas gali būti duotas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais.

Pasak advokato, nei darbo kodeksas, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia darbuotojui susitarti su darbdaviu dėl jo atvaizdo naudojimo reklamuojant prekes ir paslaugas socialiniuose tinkluose.

„Viena iš esminių sąlygų, dėl kurių turi susitarti darbdavys ir darbuotojas, būtina įvertinti ir aptarti atvaizdo naudojimo terminą. Esant tokiai teisinei situacijai, kai asmuo laisva valia leido naudoti savo atvaizdą komerciniais tikslais ir sutartyje neaptarė jo naudojimo termino, asmens teisė į atvaizdą yra ginama atsižvelgiant į tai, kad ši teisė yra teisės į privatumą dalis“, – pažymi teisininkas.

Susidūrus dviem teisiniams gėriams – teisei į privataus gyvenimą gerbimą atvaizdo apsaugos kontekste ir darbdavio turtinius interesus reklamuojant jo paslaugas ir prekes, prioritetas turi būti skiriamas asmens teisės į privatumą gynimui.

Dėl šių priežasčių, jeigu darbuotojas ir darbdavys neaptarė atvaizdo naudojimo termino, darbuotojas įprastai po darbo sutarties nutraukimo turi teisę atšaukti savo sutikimą (tokį sutikimą gali atšaukti ir darbo sutarties galiojimo metu) dėl jo atvaizdo naudojimo darbdavio reklamuose.

Esminis advokato Manto Baigio patarimas – susitarime su darbuotoju dėl jo atvaizdo naudojimo reklamuose, aptariant visas būtinas sąlygas, turi būti aiškiai susitarta ir dėl atvaizdo naudojimo termino (pvz. kaip bus naudojamas atvaizdas po darbo santykių pabaigos).

„Tokių sąlygų neaptarus – pagal naujausias teismų praktikos tendencijas – darbaviai bus įpareigoti pašalinti visas reklamas iš socialinių tinklų ir gali būti įpareigoti atlyginti visą darbuotojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

„Atvaizdo naudojimo teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas ir Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje dėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimų netinkamai tvarkant darbuotojų asmens duomenis bei konstatavus pažeidimus gali grėsti milžiniškos sankcijos“, – sako Mantas Baigys.

 

Viskas, ką reikia žinoti įsigijus naudotą automobilį su paslėptais defektais

Posted on by avocad_bxgv12hf

Naudoto automobilio pirkimas dažnam lietuviui – kasdienybė, tačiau ne visada maloni. Neretai pasitaiko situacijų, kai transporto priemonė vos po kelių savaičių pradeda gesti, nors pirkimo–pardavimo metu atrodė techniškai tvarkinga. Ką daryti, jei paaiškėja, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais defektais, o pardavėjas apie tai nutylėjo?

Įstatymai – pirkėjo pusėje

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, pardavėjas privalo garantuoti, kad naudotas automobilis atitinka kokybės reikalavimus, taip pat – pateikti tikslią informaciją apie jo techninę būklę. Net jei pardavėjas teigia apie gedimą nežinojęs, tai nuo atsakomybės jo neatleidžia.

„Informaciją apie naudoto automobilio būklę privaloma atskleisti nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas jos prašo. Jos nuslėpimas yra traktuojamas kaip nesąžiningas pardavėjo elgesys“, – teigia profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Jeigu po automobilio įsigijimo paaiškėja, kad jame buvo paslėptų defektų, atsiranda pagrindas reikalauti sumažinti kainą, pašalinti trūkumus pardavėjo sąskaita, atlyginti remonto išlaidas ar net nutraukti sandorį ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Svarbu tai, kad nei žema automobilio kaina, nei didelė rida ar amžius savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už trūkumus, jei šie nebuvo atskleisti.

Tiesa, pardavėjas taip pat gali gintis. Įstatymai numato, kad jis neatsako už defektus, apie kuriuos pirkėjas žinojo, arba jei gedimai atsirado jau po automobilio perdavimo – dėl netinkamo naudojimo ar trečiųjų asmenų kaltės.

Ką daryti pirkėjui?

Teisininkas kreipia dėmesį į tai, kad dar prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį  rekomenduotina į ją įtraukti visus žinomus trūkumus, o po pirkimo – saugoti visus dokumentus, susijusius su automobilio priežiūra ir remontu. Jei automobilis sugenda, svarbu nedelsti: nedelsiant informuoti pardavėją raštu, kreiptis į autorizuotą servisą, fiksuoti defektus ir gauti oficialią diagnozę.

„Kuo anksčiau pirkėjas sureaguos ir turės įrodymus apie paslėptus trūkumus, tuo lengviau jam bus ginti savo teises. Todėl svarbu neuždelsti ir prireikus – kreiptis į teisininką“, – sako advokatas M. Baigys.

Teisė į kokybišką prekę galioja ne tik naujiems daiktams. Net ir įsigijus naudotą automobilį galimai pagrįstai tikėtis turėti tinkamą ir kokybišką automobilį. Tačiau  prieš pasirašant sutartį verta būti atidiems – o kilus problemoms – žinoti savo teises ir nebijoti jomis pasinaudoti.

Automobilio pirkimas – tai ne tik mechaninės transporto priemonės įsigijimas, bet ir teisiškai reikšmingas sandoris, kuriam galioja aiškios taisyklės. Sąžiningumas ir informacijos pateikimas čia vaidina esminį vaidmenį. Tad žinant savo teises ir pareigas, galima apsisaugoti nuo nemalonių netikėtumų ir užtikrinti sklandų naudojimąsi įsigyta transporto priemone.

 

Atidarėte prekės pakuotę – grąžinti negalite?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Planuodami vonios remontą, internetu įsigijote dušo kabiną. Prekę atsiėmėte patys, sumokėjote vietoje, tačiau jos neapžiūrėjote. Kadangi remonto darbai dar tik vyko, kabina liko neišpakuota. Atėjus montavimo dienai, išpakavote prekę ir paaiškėjo, kad prekė neatitinka lūkesčių – pavyzdžiui, durys atsidaro ne ta kryptimi. Ieškote kvito – praėjo daugiau nei dvi savaitės. Skaitote pardavėjo grąžinimo taisykles – nurodyta, kad grąžinamos tik originalioje, nepažeistoje pakuotėje esančios prekės. Kreipiatės į pardavėją – atsakymas griežtas: „Sugadinote pakuotę – prekės priimti negalime.“ Atrodo, lyg viskas prarasta. Tačiau ar tikrai?

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė pabrėžia – kokybiškų prekių, įsigytų internetu, grąžinimo sąlygos nėra tokios vienareikšmės, kaip dažnai bando įtikinti kai kurie pardavėjai. Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato pareigos grąžinti prekę originalioje, nepažeistoje pakuotėje, nebent kalbama apie prekes, kurios išpakuotos tampa netinkamos naudoti dėl higienos ar sveikatos apsaugos priežasčių. „Reikalavimas grąžinti prekę nepažeistoje pakuotėje daugeliu atvejų tėra perteklinis verslininkų nustatytas reikalavimas“, – pabrėžia S. Mickienė.

Fizinėje parduotuvėje vartotojas turi galimybę prekę apžiūrėti ir įvertinti vietoje. Todėl, jei pakuotė pažeidžiama po įsigijimo – tai gali būti vertinama kaip perteklinis vartotojo veiksmas. Tačiau nuotolinio pirkimo atveju situacija kitokia. Internetu įsigyjant prekę jos įvertinti neįmanoma iki tol, kol ji neišpakuota. Dėl šios priežasties, teisininkės nuomone, reikalavimas grąžinti internetu įsigytas kokybiškas prekes tik originalioje, nepažeistoje pakuotėje yra ne tik nepagrįstas, bet ir potencialiai neteisėtas.

„Žinoma, kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai. Jei prekė, nors ir užsakyta internetu, bet buvo perduota vartotojui prekės atsiėmimo punkte, vartotojui buvo sudarytos sąlygos ją apžiūrėti atsiėmimo metu ir vartotojas tokia galimybe pasinaudojo, tuomet pardavėjo pozicija gali būti stipresnė“, – pažymi teisininkė. Tokiu atveju, pasak jos, kyla klausimų, ar vartotojas, atidarydamas prekės pakuotę, tikrai nepasinaudojo preke, jos nesugadino. Tačiau jei vartotojui tokia galimybė nebuvo suteikta, jis turi teisę išpakuoti prekę namuose ir ją įvertinti. Vien pakuotės pažeidimo faktas neturėtų paneigti vartotojo teisės grąžinti kokybišką prekę ir atgauti už prekę sumokėtus pinigus.

Svarbu žinoti ir kitas sąlygas, nuo kurių priklauso grąžinimo teisė. Civilinis kodeksas numato, kad kokybiška prekė gali būti grąžinama, jeigu ji yra nenaudota, nesugadinta, išsaugotos jos vartojamosios savybės bei prekinė išvaizda, ir jei vartotojas turi įsigijimą iš konkretaus pardavėjo patvirtinantį dokumentą. Jei šios sąlygos tenkinamos, vartotojas gali svarstyti apie prekės grąžinimą. Vis dėlto svarbu atsižvelgti ir į nuotolinių sutarčių atsisakymo terminą – atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties vartotojas turi teisę per 14 dienų nuo prekės gavimo. „ Tai yra minimalus terminas, numatytas teisės aktuose. Kai kurios įmonės šį laikotarpį prailgina iki 30, 90 ar net daugiau dienų – tai tampa vis dažnesne praktika, siekiant didesnio klientų pasitenkinimo. Todėl visada verta pasitikrinti konkretaus pardavėjo prekių grąžinimo taisykles – ypač jei pirkote su lojalumo kortele ar kitu specialiu pasiūlymu, nes tokiais atvejais labai dažnai taikomi ilgesni prekių grąžinimo terminai“, – sako S. Mickienė.

Verta žinoti ir tai, kad, jei pardavėjas vartotojo tinkamai neinformavo apie teisę atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties, terminas nuotolinės sutarties atsisakymui prasitęsia iki 12 mėnesių. Tik tuo atveju, jei per šį laikotarpį pardavėjas pateikia informaciją apie nuotolinių sutarčių atsisakymo tvarką, 14 dienų terminas pradeda skaičiuotis nuo tos dienos, kai informacija vartotojui buvo suteikta.

Svarbu prisiminti – ne visos internetu pirktos kokybiškos prekės gali būti grąžinamos. Civilinis kodeksas numato keletą išimčių, kai vartotojas neturi teisės atsisakyti nuotolinės sutarties. Tokia teisė netaikoma prekėms, kurios buvo pagamintos pagal individualų užsakymą, aiškiai suasmenintos, taip pat prekėms, kurios buvo išpakuotos po pristatymo ir kurios yra netinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių (pavyzdžiui, apatiniai drabužiai ar maudymosi kostiumėliai), laikraščiams, žurnalams ir pan. Dušo kabina į minėtą sąrašą nepatenka, tad dušo kabiną, jei ji nebuvo gaminta pagal individualų užsakymą, turėtų būti galima grąžinti.

Apibendrinant teisininkė pažymi, kad, jei vartotojui nebuvo sudaryta galimybė apžiūrėti prekę atsiėmimo metu, jis turėjo teisę tai padaryti, išpakuodamas ją namuose. Jei prekė nenaudota, nesugadinta, o pirkimo dokumentai – išsaugoti ir vartotojas nėra praleidęs nuotolinės sutarties atsisakymo termino, vartotojas turi teisę prašyti atgauti pinigus. Pardavėjas galėtų pagrįstai atsisakyti tik tuo atveju, jei būtų aišku, kad vartotojas turėjo realią galimybę prekę įvertinti vietoje ir ja pasinaudojo.

Vartotojams AVOCAD teisininkė pirmiausiai rekomenduoja detaliai susipažinti su pardavėjo grąžinimo taisyklėmis, pasitikrinti, ar nėra išimčių, kai vartotojas neturi teisės atsisakyti nuotolinės sutarties, ar nepraleistas terminas, ir tik tada kreiptis į pardavėją – raštu, aiškiai nurodant, kad atsisakoma nuotolinės sutarties. Tik tada galima organizuoti prekės grąžinimą. Jei kyla abejonių – verta pasitarti su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba arba advokatais.

„Net jei situacija neatrodo aiški, o terminas praleistas, bet prekė liko nenaudota ir kokybiška, vis tiek verta kreiptis į pardavėją – ieškoti kompromisų dėl prekės keitimo ar dalinio kompensavimo. Sąžiningi verslininkai neretai būna pasiruošę ieškoti abipusiai priimtinų sprendimų“, –  sako teisininkė Sandra Mickienė.

Mickienė pastebi, kad vis dar gausu internetinių parduotuvių, kurių prekių grąžinimo taisyklėse yra numatyta, kad visais atvejais prekės privalo būti grąžintos originalioje, nesugadintoje pakuotėje. Vis tik toks reikalavimas, kaip jau nurodyta, gali būti perteklinis ir neteisėtas, ypatingai tais atvejais, jeigu grąžinamos nekokybiškos prekės.

„Taigi ragintume verslininkus peržiūrėti bei atsinaujinti savo pirkimo-pardavimo taisykles, kad jos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šiuo konkrečiu aspektu rekomenduotume mažų mažiausiai patikslinti, kad nuotoliniu būdu įsigytų kokybiškų prekių grąžinimo atveju pakuotės, išskyrus higienos prekių pakuotę, atidarymas, jei neatidarius pakuotės prekės neįmanoma apžiūrėti, nelaikomas pakuotės pažeidimu arba aiškiai išskirti, kad reikalavimas išsaugoti nepažeistą pakuotę netaikomas nuotoliniu būdu sudarytoms sutartims, taip pat tais atvejais, kai grąžinamos nekokybiškos prekės“ – sako S. Mickienė.

 

Teisinis atstovavimas: ką reikia žinoti apie įgaliojimus?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite: esate išvykę atostogauti į kitą šalį, o Lietuvoje reikia pasirašyti svarbią sutartį. Arba – jūsų senelė dėl sveikatos problemų negali pati nueiti į banką ar tvarkytis dokumentų. Draugas paprašo jūsų padėti parduoti jo butą, nes pats gyvena užsienyje. Pasak teisininkų, tokių situacijų sprendimas vienas – įgaliojimas. Įgaliojimas tai – rašytinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė kam nors atlikti teisinius veiksmus kito asmens vardu. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pažymi, kad nors tai patogus ir dažnai naudojamas įrankis, bet kad jis veiktų sklandžiai ir išvengtumėte klaidų, svarbu žinoti pagrindines su juo susijusias taisykles.

Pirmiausiai, įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens (atstovaujamojo) valios. „Atstovo sutikimas nereikalingas įgaliojimo išdavimui ir įsigaliojimui. Pasirinktas atstovas neprivalo vykdyti jam patikėtų įpareigojimų, įstatymas suteikia atstovui teisę atsisakyti jam išduoto įgaliojimo“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

Išdavęs įgaliojimą atstovaujamasis vadinamas įgaliotoju, o gavęs įgaliojimą atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas nurodo kokius konkrečius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu.

Atstovui suteiktas teises patvirtinti gali tik jam išduotas įgaliojimas, todėl atstovas, atlikdamas visus veiksmus atstovaujamojo vardu, turi pateikti įgaliojimą tretiesiems asmenims.

Teisininkas taip pat pažymi, kad įgaliojimuose turi būti tiksliai suformuluotos teisės, kurios suteikiamos įgaliotam asmeniui. „Įstatymas neleidžia nurodyti abstraktaus teisių turinio. Pavyzdžiui negalima nurodyti, kad įgaliojimas suteikiamas visiems galimiems teisiniams veiksmas atlikti. Įgaliojime turi būti nurodytas baigtinis ir išsamus suteikiamų teisių sąrašas“, – teigia R. Puodžiūnas. Taipogi, įgaliojimas negali būti suteikiamos toms teisėms, kurios gali būti įgyvendinamos tik asmeniškai (pvz. santuokos sudarymas, testamento sudarymas, uzufrukto nustatydamas daiktui).

Įgaliojimų būna įvairių – nuo vienkartinių iki tokių, kurie suteikia daugiau galios. Kad būtų paprasčiau suprasti, jie skirstomi pagal tai, kokio masto teises suteikia:

  • Vienkartinis (paprastasis) įgaliojimas – tai toks, kuris skirtas vienam konkrečiam veiksmui. Pavyzdžiui, jeigu reikia pasirašyti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir jūs to padaryti negalite – išduodate įgaliojimą kitam asmeniui tai atlikti už jus.
  • Bendrasis įgaliojimas – kai norite, kad kažkas padėtų rūpintis jūsų turtu, jį saugotų ar tvarkytų kasdienius su tuo susijusius reikalus. Tai jau šiek tiek platesni įgaliojimai, bet vis tiek riboti.
  • Specialusis įgaliojimas – skirtas tam tikros srities veiksmams. Pavyzdžiui, jeigu norite, kad kas nors atstovautų jus teisme arba tvarkytų jūsų reikalus banke.

Įgaliojimai taip pat gali būti išduodami vienam žmogui arba keliems. Jei skiriate vieną konkretų asmenį – tai vadinama atskiruoju įgaliojimu. Jei įgaliojate keletą žmonių ir jie turi veikti kartu – tai jau bendrasis (kiekybinis) įgaliojimas.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak AVOCAD teisininko, yra įgaliojimo trukmė. Jis gali būti terminuotas (kai aiškiai nurodoma, iki kada galioja), arba neterminuotas. „Tačiau jeigu terminas neparašytas, įstatymas vis tiek riboja jo galiojimą – toks įgaliojimas automatiškai galioja tik vienerius metus nuo jo išdavimo dienos“, – sako R. Puodžiūnas.

Kad įgaliojimas galiotų, jis turi būti surašytas kaip atskiras rašytinis dokumentas ir pasirašytas paties įgaliotojo – to, kuris leidžia kitam veikti savo vardu. Kai kuriais atvejais įstatymas reikalauja ir notaro patvirtinimo. Tai būtina, kai įgaliojama sudaryti sandorius, kuriems reikalinga notarinė forma, kai veikiama fizinio asmens vardu tvarkant reikalus su juridiniais asmenimis ar kai kalbama apie veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ar disponavimu.

Įgaliojimai nėra amžini. Jie pasibaigia įvairiais atvejais – kai baigiasi jų galiojimo laikas, kai pats įgaliotojas nusprendžia jį panaikinti arba kai įgaliotinis atsisako jį vykdyti. Įgaliojimas netenka galios ir tada, kai išnyksta viena iš šalių – pavyzdžiui, jei juridinis asmuo yra likviduojamas arba jam iškeliama bankroto byla, taip pat jei miršta viena iš fizinių šalių, ar ji pripažįstama neveiksnia tam tikroje srityje ar tiesiog laikoma dingusia.

Teisininkas primena, kad pasibaigus įgaliojimui, tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis turi savo pareigas. Įgaliotojas turi atlyginti būtinas išlaidas, kurias įgaliotinis patyrė vykdydamas jo pavedimą – nebent iš anksto buvo susitarta, kad tai bus daroma neatlygintinai. Jeigu abi pusės yra fiziniai asmenys, laikoma, kad susitarimas yra neatlygintinis, jei nenurodyta kitaip.

Įgaliotojas taip pat turi pareigą informuoti apie įgaliojimo pabaigą – ypač jei jis pats jį panaikina arba įgaliojimas pasibaigia dėl jo mirties ar teisinio statuso pasikeitimo. Tokiu atveju apie tai turėtų pranešti įpėdiniai. Tuo tarpu įgaliotinis privalo grąžinti dokumento originalą – jei to padaryti negali, tai turi atlikti jo teisių perėmėjai. Be to, įgaliotinis turi atsiskaityti su įgaliotoju: suteikti visą informaciją apie tai, kaip vykdė pavedimą, kokius veiksmus atliko, kokius dokumentus pasirašė ir ką gavo įgaliotojo vardu. Viskas, kas buvo gauta pavedimo vykdymo metu – turi būti perduota atgal įgaliotojui.

 

Dividendai: kada jų išmokėjimas laikomas neteisėtu?  

Posted on by avocad_bxgv12hf

Metinių finansinių metų pabaiga – puikus metas daugiau sužinoti apie dividendus. Tai svarbus įmonės finansinio planavimo aspektas, tačiau, pasak teisininkų, verslas dažnai pamiršta esminę taisyklę: dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Jei bendrovė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad dividendai – tai akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam priklausančių akcijų vertei. Paprasčiau tariant, dividendai – tai pelno dalis, kuri skirstoma akcininkams pagal jų turimas akcijas. Įprastai įmonės dividendams skiria tik dalį savo pelno, o likusią dalį investuoja į veiklos plėtrą, inovacijas ar kitas reikmes.

Pelno paskirstymas vyksta pasibaigus finansiniams metams, kai patvirtinamas bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys. Sprendimą dėl dividendų išmokėjimo ir jų dydžio priima visuotinis akcininkų susirinkimas. Nors paprastai dividendai mokami kartą per metus, įstatymai leidžia bendrovėms juos skirstyti ir dažniau – pavyzdžiui, kas pusmetį.

Teisę gauti dividendus turi tik tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo dienos pabaigoje yra bendrovės akcininkai arba turi teisę į dividendus kitais teisėtais pagrindais. Įsigijus akcijas vėliau, praeities dividendai naujam akcininkui nepriklauso, tačiau jis gali pretenduoti į būsimas išmokas.

Sprendžiant dėl dividendų išmokėjimo, būtina laikytis teisinio reguliavimo. „Jei dividendai paskirstomi pažeidžiant teisės aktus, akcininkas gali būti įpareigotas grąžinti gautą sumą bendrovei“, –  pažymi Domantas Velykis. Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad jei akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendai buvo paskirti neteisėtai, bendrovė turi teisę iš jo išieškoti išmokėtas sumas.

Pasak AVOCAD teisininko, yra trys atvejai, kai bendrovė negali priimti sprendimo mokėti dividendus:

  1. Jei bendrovė turi neįvykdytų įsipareigojimų, kurių terminai jau suėję.
  2. Jei įmonės paskirstytinas pelnas yra neigiamas, t. y. patirta nuostolių.
  3. Jei įmonės nuosavas kapitalas yra per mažas arba sumažėtų iki kritinės ribos po dividendų išmokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Vienas iš įmonės stabilumo rodiklių – jos gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Todėl jei įmonė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad jei bendrovė, paskyrus dividendus, sumoka pradelstą skolą prieš faktiškai pervesdama dividendus akcininkams, pažeidimas laikomas pašalintu. Tokiu atveju akcininkams išmokėti dividendai nebūtų pripažinti neteisėtais.

Kita  reikšminga situacija, anot teisininko,  jei bendrovė su kreditoriumi susitaria dėl skolos apmokėjimo atidėjimo, patvirtindama naujus mokėjimo terminus. Teismų praktika rodo, kad tokiais atvejais prievolė nelaikoma pradelsta, todėl dividendų skyrimas gali būti laikomas teisėtu, jei įmonė laikosi naujų mokėjimo terminų. Taip įmonė gali užtikrinti akcininkų interesus, kartu nepažeisdama kreditorių teisių.

Taigi, dividendų skyrimas yra subtilus procesas, reikalaujantis kruopštaus teisinio įvertinimo. Bendrovėms svarbu ne tik laikytis teisės aktų, bet ir atsakingai vertinti savo finansinę būklę bei įsipareigojimus, siekiant išvengti galimų teisinių pasekmių.

Gelbėjimo operacija vandenyne. Kiek tai kainuos?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Visuomenės dėmesį patraukusi lietuvio Aurimo Mockaus gelbėjimo operacija prie Australijos krantų atskleidė svarbų aspektą – kaip teisiškai reglamentuojamos tokios gelbėjimo operacijos ir kas už jas turi sumokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio teigimu, tokios gelbėjimo operacijos yra itin aiškiai reglamentuotos tarptautiniais teisės aktais. Pasak advokato, gelbėjimo jūroje klausimus reguliuoja Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Australija. Pagal šią konvenciją, valstybės yra įsipareigojusios teikti pagalbą visiems, kuriems gresia pavojus jūroje – nepriklausomai nuo jų pilietybės ar nelaimės aplinkybių, t. y. už asmens gelbėjimo operacijas jūroje įprastai nėra reikalaujama atlyginti patirtų gelbėjimo išlaidų.

”Visgi, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo tyčia ar dėl itin didelio neatsargumo (pvz. nepaisė perspėjimų) sukėlė situaciją, kuriai prireikė gelbėjimo operacijos, gali būti inicijuoti procesai dėl tokių išlaidų atlyginimo“,  – pažymi M. Baigys.

Kalbant dėl Aurimo Mockaus irklinės valties ir joje esančio turto gelbėjimo operacijos – galioja tarptautinė turto gelbėjimo vandenyse konvencija, pagal kurią turto gelbėjimo operacijos suteikia teisę į atlyginimą. Konvencijoje yra išsamiai detalizuotos atlygio sąlygos. Kitaip tariant, turto gelbėtojai turi teisę į atlygį. Šis atlygis dažniausiai mokamas iš turto savininko ar draudiko kišenės.

Teisininkas taip pat  atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus ir turto gelbėjimo operacijos yra dvi skirtingos kategorijos. „Bet kuriuo atveju, ar iš Aurimo Mockaus bus reikalaujama padengti kokias nors išlaidas (jeigu bus vykdomi valties gelbėjimo veiksmai), tai priklausys nuo to, kaip susidariusią situaciją kvalifikuos Australijos atsakingos organizacijos už gelbėjimo veiksmus.“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Koks yra reguliavimas dėl žmonių ir turto gelbėjimo Baltijos jūroje?

Lietuva taip pat yra prisijungusi prie Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencijos ir iš žmogaus nėra reikalaujama atlyginti jo gelbėjimo išlaidų (išskyrus tuos atvejus, jeigu būtų konstatuota pačios žmogaus itin nerūpestingi ir tyčiniai veiksmai). Lietuvoje papildomai yra priimtas ir saugios laivybos įstatymas, kuris griežtai numato, jog Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir uostuose esantys laivai, panaudodami turimas technines priemones, privalo suteikti pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems žmonėms. Mūsų šalis taip pat yra prisijungusi ir prie tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos, kurios nuostatos yra taikytinos ir turto gelbėjimo operacijoms, už kurias įprastai tenka atlyginti turto savininkui ar jo draudikui.

 

Ar galima laimėti be kortų: ekonominis spaudimas, derybų nelygybė ir sutarties nuginčijimas 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šiuo metu bene daugiausiai aptarinėjamas įvykis yra JAV ir Ukrainos sutartis dėl naudingųjų iškasenų gavimo. Viešai nagrinėjamos susitarimo sąlygos ir netgi viešinami tam tikri derybų epizodai. Situacijos kulminacija buvo Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas, kurio metu galima matyti dvi skirtingose pozicijose esančias šalis, t. y. dominuojančią JAV, kuri reikalauja Ukrainos sudaryti sutartį, realiai grasindama Ukrainai egzistencinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis, jei sutartis bus nepasirašyta. Ir iš kitos pusės matome Ukraina, kuri verčiama pasirašyti aiškiai jai nenaudingą sandorį, kurio niekaip nesvarstytų pasirašyti jei nebūtų kilusi grėsmės jo egzistencijai.

Galime situaciją vertinti iš moralinės pusės, kai stipresnioji sutarties šalis negali naudotis silpnesniosios ypač bloga situacija, tačiau galime paanalizuoti šią situaciją ir iš teisinės perspektyvos, mums kur kas artimesne kasdieniame gyvenime pasitaikančia situacija.

Įsivaizduokite, jog esate įmonės savininkas. Įmonė susiduria su finansiniais sunkumai, kyla jos bankroto galimybė. Į Jus kreipiasi verslo partneriai, kurie Jūsų reikalauja pasirašyti asmeninio laidavimo turtu sutartį už įmonės įsipareigojimus, priešingu atveju jie daugiau su Jūsų įmone nedirbs, kas Jums reiškia įmonės bankrotą. Kaip pasakytų JAV prezidentas, kortų Jūs neturite, arba laiduojate arba galas įmonei. Galiausiai laidavimas pasirašomas, įmonė bankrutuoja ir kreditorius jau reikalauja skolos iš Jūsų. Ar įmanoma tokią laidavimo sutartį nuginčyti?

Dar artimesnė situacija: netenkate darbo, turite mažamečių vaikų, neturėdamas jokio pragyvenimo šaltinio gaunate pasiūlymą parduoti savo būstą už kainą, kuri Jūsų manymu yra neadekvačiai maža, tačiau Jūs neturi kito pasirinkimo, kaip greitai jį parduoti, nes priešingu atveju, patirsite labai skaudžias pasekmes. Ar tokią pardavimo sutartį galima nuginčyti?

Šios sutartys kasdieniame gyvenime nelabai kuo skiriasi nuo JAV ir UKRAINOS susitarimo, tačiau į esamą situaciją pasaulis žiūri atsainiai ir prispaustos prie sienos šalies gelbėti niekas nepuola. Bet jeigu visgi Jūsų būtumėte mano minėtas įmonės akcininkas, ar fizinis asmuo, Jūs netgi po tokios sutarties apsirašymo galėtumėte kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti tokį susitarimą negaliojančiu.

Civilinio kodeksas suteikia teise nuginčyti sudarytą sutartį, jeigu jis sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą. Taip pat sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jei ją  asmuo sudarė dėl susidėjusių aplinkybių kurios privertė sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis.

Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas.

Taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių pagrindą santykiuose su verslo subjektais, reikia atsižvelgti į verslo riziką. Sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią.

Tokiais atvejais ypač svarbu įvertinti sutarties šalių nelygybės elementą susitarime, kai viena šalis gauna kur kas daugiau nei kita.  Kriterijus leidžianti identifikuoti nelygybę apibrėžiamas kaip sutarties ar jos sąlygos sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Taip pat  svarbu, kad, be šokiruojančios disproporcijos tarp šalių gaunamos naudos, būtų nustatytos nesąžiningumą lemiančios aplinkybės, t. y. tai, kad stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybinės patirties.

Tarptautiniuose sutarčių teisės principuose įtvirtinta, kad tam tikrais atvejais konstatuoti esminę nelygybę pakanka tik objektyvaus elemento, t. y. sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti, kad užtenka nustatyti vien šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Toks esminės nelygybės aiškinimas atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintą reguliavimą. Tam tikrais atvejais galima nustatyti esminę nelygybę vien dėl šalių turimų tarpusavio įsipareigojimų ir gaunamos naudos disproporcijos, kai skirtumas yra ypatingai šokiruojantis, vis dėlto paprastai turėtų būti vertinamos ir subjektyviosios stipresniosios šalies nesąžiningumą lemiančios aplinkybės.

Vienaip ar kitaip, įstatymai numato, jog sutartis, sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ar patirto ekonominio spaudimo gali būti pripažinta negaliojančia, tačiau kiekvienu atveju tos aplinkybės būtų tiriamos ir vertinamos teismo, nes sutarčių pripažinimas negaliojančiomis iš esmės galimas tik esant aiškiai nustatytam pagrindui.

 

Advokatas Egidijus Kieras

Griuvėsiai ar pastatas: kada statinys laikomas išnykusiu? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Dešimtmečius apleista kaimo sodyba: stogas įgriuvęs, sienos sunykusios, tačiau pamatai vis dar matomi. Miesto centre stovėję gamyklos griuvėsiai: dalis konstrukcijų sugriauta, bet kai kurios sienos dar išlikusios. Ar tokie pastatai vis dar egzistuoja teisiškai, ar laikomi išnykusiais? Šie klausimai yra svarbūs ne tik savininkams, bet ir teismams sprendžiant ginčus dėl nuosavybės teisių. Situaciją apsunkina tai, kad teisės aktuose nėra daikto išnykimo sąvokos.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, teisė į nuosavybę yra viena iš esminių Konstitucijoje įtvirtintų teisių. „Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės“, – primena teisininkas.  Įvairūs sukuriami ar esami statiniai, kaip viena iš nuosavybės formų, privalomai turi būti registruojami nekilnojamojo turto registre. Klausimas – o ar gali statinys išnykti?

„Remiantis teisės aktų, reglamentuojančių daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, nuostatomis, viešame registre, be kita ko, turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. Taigi, akivaizdu, kad statinys teisiškai išnykti gali ir tai turi būti fiksuojama viešame registre“, – sako E.Čepas. Tačiau, anot advokato, susidaro keista situacija, kadangi daikto išnykimo sąvokos teisės aktuose nėra. Tai savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Daikto išnykimo sąvoka iš esmės yra suformuota tik teismų praktikos taisyklėje, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti.

„Taigi, konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą, statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jį laikyti išnykusiu“, – pažymi advokatas.

Dėl tokio reglamentavimo – ginčai teismuose

Dėl tokio teisinio reglamentavimo praktikoje ne retai kyla ginčai, tai kiek ir kokių vis dėlto tų pastato konstrukcijų turi būti sugriauta, sunaikinta ar nelikę, kad statinys būtų laikomas išnykusiu bei priešingai, jog būtų galima įrodyti, kad statinys vis dar teisiškai gali egzistuoti.

Pagrįsti statinio egzistavimo faktą gali būti ypatingai svarbu siekiant atkurti senus statinius. Teismų praktikoje taip pat aiškiai pabrėžiama, kad tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti. Teisė atkurti statinį negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. turi būti užtikrinta ir nevaržoma asmens konstitucinė teisė į nuosavybę ir galimybę ja naudotis.

AVOCAD advokatas teigia, kad yra atvejų, kai teismai faktą, jog išlikusios vien tik statinio pamato dalys, o ne visa pamato konstrukcija, vertino kaip leidžiantį daryti išvadą, jog laikančiosios konstrukcijos neišlikusios, o statinys turėtų būti laikomas visiškai sugriuvusiu. Teismas nurodė, jog konstatavus, kad nėra likusios nė vienos laikančiosios konstrukcijos, o likusios pamato dalys negali įgyvendinti laikančiosios konstrukcijos paskirties, gyvenamasis namas neatitinka įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos, todėl laikytinas statinio likučiais, o ne statiniu. Atitinkamai – turi būti pripažintas išnykusiu.

Taigi, pasak teisininko, statinio išnykimo sąlyga minėtu atveju buvo siejama su aplinkybe, ar statinio likučius realiai galima naudoti pagal paskirtį. Kitais atvejais išnykimo sąlyga buvo pripažinta iš esmės remiantis tik vizualiu ir subjektyviu situacijos vertinimu, t. y. teismas sprendė, kad statinys yra išnykęs, nes akivaizdžiai matyti tik jo atskiri fragmentai ir liekanos.

Visgi naujausioje teismų praktikoje pateikiamas kitoks aptariamos situacijos išaiškinimas: sprendžiant dėl statinio išnykimo fakto ir vertinant, ar jo konstrukcijos yra išlikusios, nėra reikšminga aplinkybė, ar išlikusios statinio konstrukcijos atitinka naujo statinio konstrukcijoms keliamus atsparumo, stabilumo ar vientisumo reikalavimus. Paprastai tariant, buvo išaiškinta, kad sprendžiant dėl statinio pripažinimo išnykusiu ar ne, nėra svarbu ar išlikusios statinio konstrukcijos vis dar gali būti panaudotos pagal pagrindinę jų paskirtį, o reikšmingas yra išlikusių konstrukcijų, nevertinant jų atitikties reikalavimams, keliamiems naujo statinio konstrukcijoms, bet ne jų fragmentų ar liekanų egzistavimo faktas. Be to, teismas paaiškino, kad aplinkybė, jog pavyzdžiui statinio  pamatas yra pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra išlikę tik statinio pamato fragmentai ar liekanos.

Pasak, advokato Eimanto Čepo, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtintos aiškios ir konkrečios sąvokos, kas gali būti laikoma išnykusiu statiniu, ginčui persikėlus į teismus, kiek ir kokie statinio likučiai gali būti pakankami pripažinti nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, ir atitinkamai nelaikyti išnykusiu, ar priešingai – pripažinti statinio išnykimą, lieka įrodinėjimo byloje dalykas ir galutinis vertinimas skirtingose bylose gali skirtis.

 

Privalomoji karo tarnyba: ką reikia žinoti?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Jau paskelbtas 2025 m. karo prievolininkų sąrašas, pagal kurį į privalomąją pradinę karo tarnybą planuojama pašaukti apie 3 800 asmenų. Nors informacijos apie tarnybą viešojoje erdvėje netrūksta, daugelis vis dar susiduria su neaiškumais dėl teisinio šaukimo proceso bei susijusių teisių ir pareigų. Pasak AVOCAD vyresniosios teisininkės Sandros Mickienės, visuomenėje sklando daug mitų, kurie gali lemti neteisingus sprendimus, nepagrįstas baimes ir klaidingą situacijos vertinimą. Dėl to svarbu žinoti esminius faktus apie privalomąją karo tarnybą.

Karo prievolė: pareiga ir atsakomybė

Viena iš svarbiausių pareigų – konstitucinė pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Siekiant užtikrinti, kad piliečiai šią pareigą galėtų tinkamai įvykdyti, būtina juos parengti fiziškai ir psichologiškai, o šį parengimą užtikrina būtent privalomoji karo tarnyba. Taigi, karo prievolė nėra tik asmeninė atsakomybė, bet ir svarbus valstybės saugumo garantas, užtikrinantis piliečių gebėjimą ginti savo šalį.

Mitai ir realybė

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų nuomonių – kad visi pašaukti asmenys privalės tarnauti kariuomenėje. Tačiau, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, karo prievolininkų šaukimo procedūra apima ne tik karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, bet taip pat ir tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos.

„Tai reiškia, kad, ar asmuo realiai turės pareigą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, priklausys nuo to, ar teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus jo sveikatą, bus nustatyta, kad jis tinkamas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą;  ar nėra objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuo tarnybos jį atleisti arba atidėti tarnybą. Tik esant šių sąlygų visetui, asmuo įgis prievolę atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą“, – pastebi S. Mickienė.

Kitas dažnai pasitaikantis mitas – karo prievolininkų sveikatos klausimas. Viešojoje erdvėje sklando nuomonės, kad norint išvengti privalomosios pradinės karo tarnybos, pakanka kreiptis į gydytojus, susirinkti ligos istoriją, pagrindžiančią įvairius turėtus sveikatos sutrikimus ir ligas, o kai kuriais atvejais netgi siūloma falsifikuoti duomenis, nurodant neegzistuojančius sutrikimus ar ligas. Pastebima, kad karo prievolininkai neretai kreipiasi į psichologus ar psichiatrus, siekdami gauti diagnozes, kurios galėtų būti pagrindu pripažinti juos netinkamais atlikti privalomąją karo tarnybą. Šiuo klausimu būtina atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus:

  • Simuliavimas ar dokumentų klastojimas yra nusikalstama veika, už kurią gresia baudžiamosios atsakomybės priemonės (areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų).
  • Psichologinės ar psichiatrinės diagnozės gali apsunkinti būsimą karjerą srityse, kur reikalinga nepriekaištinga sveikatos būklė (pvz., teisėsauga, aviacija).
  • Karo prievolę reglamentuojantys teisės aktai numato atskirą sveikatos tikrinimo procedūrą, todėl iš anksto surinktos gydytojų pažymos gali neturėti jokios teisinės reikšmės.

Trečias dažnai painiojamas aspektas – tai privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo amžiaus ribos. Pagal dabartinius teisės aktus, karo prievolininkų amžiaus riba yra 18–23 metai. Tačiau asmenys, pageidaujantys savo noru atlikti tarnybą, gali tai padaryti iki 38 metų. Išimtiniais atvejais, jeigu karo tarnyba buvo atidėta dėl studijų, pašaukimas gali būti pratęsiamas iki 26 metų.

Privalomoji pradinė karo tarnyba nėra bausmė, o galimybė

Jauni žmonės, dar nesukūrę profesinės karjeros ir  neturintys finansinių įsipareigojimų, dažnai vengia tarnybos dėl neigiamos nuomonės apie ją. Tačiau privalomoji tarnyba nėra bausmė, o galimybė įgyti vertingų įgūdžių, sustiprinti fizinę ir psichologinę ištvermę bei aktyviai prisidėti prie valstybės gynybos.

Teisininkė sako, kad teisės aktai numato socialines garantijas karo prievolininkams: tarnaujantiems asmenims suteikiama apranga, maistas, tarnybinė gyvenamoji patalpa, taip pat mokamos išmokos buitinėms išlaidoms. Tarnybos metu asmenys skatinami piniginėmis išmokomis, priklausančiomis nuo atliktos tarnybos rezultatų. Jei tarnyba įvertinama teigiamai (labai gerai, gerai arba patenkinamai), jiems kas mėnesį skaičiuojamos išmokos, kurios išmokamos, baigus visą tarnybos laikotarpį – 9 mėnesius. Be to, asmenims, kurie savo noru tarnauja ir pareiškė norą iki kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašo paskelbimo, išmokos didinamos 30 procentų. Tiems, kurie pareiškė norą po sąrašo paskelbimo, tačiau iki įsakymo dėl paskyrimo į karinį vienetą pasirašymo, išmokos didinamos 15 procentų. „Darbdaviams, įdarbinusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusius karo prievolininkus, net 6 mėnesius mokama subsidija darbo užmokesčiui. Ši subsidija taikoma, jeigu karo prievolininkas buvo įdarbintas per 3 mėnesius nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo datos“, –  pažymi Sandra Mickienė.

Atleidimas nuo karo prievolės ir karo prievolės atidėjimas

AVOCAD teisininkė S. Mickienė atkreipia dėmesį, kad reikia atskirti atleidimą nuo karo prievolės ir tarnybos atidėjimą. Atleidimas yra galutinis ir taikomas tik esant objektyvioms aplinkybėms, pvz., neįgalumui ar neveiksnumui. Atidėjimas yra laikinas sprendimas. Jis gali būti suteikiamas studijuojantiems, vaikų iki 3 metų auginantiems asmenims arba esant kitoms svarbioms priežastims.

Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Tarnybos atidėjimas dėl darbo ar finansinių įspareigojimų paprastai nėra pripažįstamas pakankamu pagrindu, nes įstatymas numato darbo vietos išsaugojimą karo prievolininkams bei galimybę atidėti būsto paskolų įmokas.

Daugiau lankstumo taikoma karo prievolininkams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje, nes jiems netaikomos tokios pačios socialinės garantijos kaip Lietuvoje. Anot teisininkės, tiek Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, tiek teismai griežtai vertina tokio pobūdžio prašymus, todėl juose nurodytos aplinkybės privalo būti objektyviai pagrįstos ir itin reikšmingos. Žalos pobūdis turi būti toks, kad jis galėtų nusverti konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą.

„Apibendrinant, kiekvienu konkrečiu atveju aplinkybės vertinamos individualiai, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus ir žalos reikšmingumą. Rekomenduotina labai atsakingai žiūrėti į savo pareigas, o kilus klausimams kreiptis į atitinkamas institucijas dėl tikslios ir aiškios informacijos, taip pat, esant poreikiui, pasikonsultuoti ir su teisininkais“, – pataria S.Mickienė.