Author: avocad_bxgv12hf

Ar teismai gindami valstybės interesus ir privataus verslo interesus taiko dvigubus standartus?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai, dar neįsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje ar net nepranešus atsakovui, teismas nusprendžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį, pinigines lėšas ar turtines teises).

Toks areštas taikomas tais atvejais, kai yra pavojus, jog atsakovas gali paslėpti ar išvaistyti savo turtą. Šio arešto tikslas yra turto, iš kurio ieškovas galėtų išieškoti skolą, išsaugojimas, jei teismas skolą priteistų.

Atrodo būtina ir pateisinama priemonė, kuri neleidžia išvengti nesąžiningiems skolininkams realaus atsiskaitymo su kreditoriais. Tačiau, ji gali būti ypač žalinga verslą vykdančioms įmonėms. Piniginių lėšų areštas iš esmės reiškia, jog įmonė negali atsiskaityti su darbuotojais, „Sodra“, Valstybine mokesčių inspekcija, verslo partneriais, su kuriais teisminių ginčų nėra (pvz. žaliavų tiekėjais arba komunalinių ar kitų paslaugų, gyvybiškai svarbių veiklos vykdymui, teikėjais  ir pan.), dėl to įmonės veikla stringa ir atsiranda mokumo problemų, galiausiai verslas bankrutuoja. Tokios gąsdinančios pasekmės net gali tapti ieškovo taikoma spaudimo priemone atsakovui, kuris vykdo verslą, nes dėl minėtų areštų neigiamų padarinių, atsakovai susimoka skolas be bandymo jas ginčyti, nors jos ir būna abejotinos.

Todėl, bendros kompetencijos teismai, siekdami surasti balansą tarp kreditoriaus intereso, kad skolininkas išlaikytų turtą, iš kurio būtų galima išieškoti skolą ir skolininko intereso, kad nebūtų taikomos perteklinės turto arešto priemonės ir nebūtų žlugdomas verslas, kuris kaip tik gausina turtą iš kurio kreditorius gali atgauti skolą, iš esmės taiko tokią formulę - būtina nustatyti atsakovo nesąžiningus veiksmus, kuriais jis siekia sąmoningai bloginti savo turtinę padėtį (pavyzdžiui,  turimą turtą parduoti mažesnėmis, nei rinkoje egzistuojančios, kainomis) ar atlikti kitokius veiksmus, kuriais būtų specialiai apsunkintas ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019).

Tačiau, yra bylų, kuriose skolą prašo priteisti valstybės institucijos iš to paties verslininko. Pavyzdžiui, Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) nusprendus, jog verslininkas netinkamai įvykdė projektą, nusprendžia susigrąžinti išmokėtą paramą. Tačiau, tai, jog valstybė mano, kad projektas neįvykdytas ar netinkamai neįvykdytas ir parama turi būti grąžinta, dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų, nes teisminiame ginče teismas gali prieiti išvadų, kad projektas įgyvendintas tinkamai ir valstybės nepagrįstai prašo priteisti išmokėtą paramą. Nors tokios bylos yra priskirtos nagrinėti administraciniam teismui, tačiau LVAT laikos pozicijos, kad jose reikalavimų pobūdis yra turtinis, nes sprendžiamas klausimas būtent dėl skolos priteisimo.

Taigi, iš esmės bylos dėl skolų privataus asmens (pvz. įmonės) naudai ir NMA naudai yra tos pačios skolos priteisimo bylos. Jų skirtumas tik tas, kad bylas dėl skolos priteisimo NMA naudai sprendžiamos ne bendros kompetencijos, o administraciniuose teismuose. Ir čia kyla klausimas ar, aplinkybė, kad skolos priteisimo valstybei byla sprendžiama ne bendros kompetencijos, o administraciniame teisme, turėtų leisti turto arešto klausimą spręsti kitaip, nei tai daro bendros kompetencijos teismai? Elementari logika sako, tokios bylos turėtų būti sprendžiamos taikant tokius pačius principus kaip ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje.

Vis dėl to, jei pažvelgsime į administracinių teismų praktiką, pastebėsime, kad valstybės, kaip kreditoriaus interesai iš esmės yra labiau ginami sprendžiant dėl atsakovo turto arešto. Administraciniai teismai skolos valstybės institucijos naudai priteisimo bylose nenustatinėja, ar skolininkas yra nesąžiningas ir siekia sąmoningai paslėpti ar išvaistyti turtą, o pakanka nustatyti tik tai, kad pavyzdžiui prašomos priteisti skolos suma yra didelė, dėl ko neareštavus skolininko (pvz. įmonės) turto, įskaitant sąskaitų, skolos išieškoti nepavyks.

Taigi, administraciniai teismai, taikydami turto areštą bylose dėl skolos gražinimo valstybės institucijos naudai, skirtingai nei bendros kompetencijos teismai, iš esmės netikrina ar atsakovas galimai nesąžiningas ir ar jis slėps savo turtą. Administraciniai teismai nustatę, kad skola, dėl kurios pagrįstumo dar tik vyksta ginčas, didelė tiesiog areštuoja atsakovo turtą, taip iš esmės paralyžiuodamas atsakovo (įmonės) veiklą.

Teismams iš tiesų tenka nelengva užduotis – surasti balansą tarp verslo ir valstybės interesų apsaugos tokiose bylose, tačiau reikia tikėtis, kad galiausiai tiek administracinių tiek bendrosios kompetencijos teismų praktika, aiškinant turto arešto standartus ir laikantis lygiateisiškumo principo taps vienoda ir nuspėjama.

 

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis

Ką privalo užtikrinti naudoto automobilio pardavėjas ir ką iš tiesų reiškia trumpalaikė „komercinė garantija“?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsigyjant naudotą automobilį, kuriam nebegalioja gamintojo garantija, pirkėjai dažnai viliojami papildomais pasiūlymais – „3 mėnesių garantija“, „5 000 km garantija“, „6 mėnesiai be rūpesčių“. Tokie pažadai skamba patraukliai, tačiau iš teisinės pusės svarbiausia ne tai, ką žada pardavėjas, o kokias realias pareigas pardavėjas turi pagal įstatymą ir ką iš tikrųjų reiškia tokios papildomos „komercinės“ garantijos. „Pardavėjo pareiga garantuoti naudoto automobilio kokybę yra įstatyminė – jos negalima pakeisti ar apriboti trumpalaikėmis garantijomis. Vis dėlto praktikoje dažnai matome, kad kelių mėnesių garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją,“ – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pardavėjo pareiga užtikrinti kokybę

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, naudoto automobilio pardavėjas privalo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra tinkamos kokybės – tai yra, neturi paslėptų defektų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas. Nesvarbu buvo ar nebuvo suteikta papildoma komercinė garantija. Pasak AVOCAD teisininko, jeigu po pirkimo paaiškėja, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas – pavyzdžiui, variklio ar pavarų dėžės defektai, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:

  • nemokamai pašalinti defektus,
  • sumažinti pirkimo kainą,
  • atlyginti remonto išlaidas;
  • pakeisti automobilį kitu (jeigu, tai yra įmanoma);
  • arba, jei trūkumas esminis, nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.

„Svarbu suprasti, kad ši pardavėjo pareiga nėra papildoma paslauga – tai įstatymo nustatyta atsakomybė. Pirkėjas nepraranda teisės reikalauti tarkime išlaidų atlyginimo automobilio paslėptų trūkumų remontui, vien todėl, kad baigėsi kelių mėnesių „komercinė“ garantija arba pasibaigė joje nurodyti kilometrai,“ – pažymi M. Baigys

Komercinės garantijos – patrauklios, bet ribotos

Naudotų automobilių atstovai dažnai siūlo trumpalaikes garantijas – „5 000 km garantiją“ ar „6 mėnesių apsaugą“. Tokios garantijos dažniausiai taikomos tik kelioms automobilio dalims, o išimčių jose – kartais daugiau nei realios naudos. „Tipinis atvejis – pirkėjas įsigyja automobilį su 5 tūkst. km garantija. Po mėnesio, nuvažiavus šiek tiek daugiau, automobilis sugenda (pvz. variklio defektas), o pardavėjas pareiškia, kad garantija nebegalioja. Tačiau jei gedimas kilo dėl defekto, kuris egzistavo pardavimo metu, pardavėjas už tai atsako nepriklausomai nuo buvo ar nebuvo suteikta komercinė garantija,“ – sako advokatas. Tokios vadinamosios komercinės garantijos dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad pasibaigus nurodytam laikotarpiui ar kilometrų skaičiui, pirkėjo teisės taip pat baigiasi. „Tai netiesa. Įstatymas gina pirkėją nuo paslėptų trūkumų nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas numato papildoma komercinė garantija. Ji negali panaikinti pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą,“ – pabrėžia M. Baigys.

Ar galima kreiptis į teismą, jei garantijos terminas jau pasibaigė?

Pasak advokato, tai vienas dažniausių pirkėjų klausimų. „Taip, galima,“ – aiškiai sako advokatas. – Pasak jo, jei defektas kilo dėl priežasties, kuri egzistavo dar pardavimo metu ir apie ją pirkėjas nebuvo informuotas, jis gali kreiptis į teismą ir reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo už remontą, net jei formaliai pasibaigė garantijos terminas ar buvo viršyti „garantiniai“ kilometrai.

Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.

„Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija, o dėl to, kad jis pardavė nekokybišką automobilį. Tai – įstatymo, o ne sutarties klausimas,“ – akcentuoja M. Baigys.

Kada garantija iš tiesų turi prasmę?

Papildomos garantijos gali būti naudingos tik tada, kai jos papildo, o ne pakeičia įstatyme nustatytas pirkėjo teises. Pavyzdžiui, jei jos suteikia realią naudą – greitesnį aptarnavimą ar platesnį servisų tinklą arba automobilio trūkumų šalinimą, kuriuos nėra susijusios su paslėptais defektais – jos iš tiesų turi vertę. Tačiau kai formali komercinė garantija tampa būdu apriboti pardavėjo atsakomybę dėl daikto kokybės, ji praranda prasmę.

„Trumpalaikės garantijos dažnai atrodo patraukliai, tačiau jų tikslas – ne užtikrinti kokybę, o sukurti saugumo iliuziją. Trumpa garantija ar keli tūkstančiai „garantinių“ kilometrų nieko nekeičia – jei automobilis buvo parduotas su defektu, pirkėjas turi teisę reikalauti pvz. išlaidų atlyginimo, nesvarbu buvo ar nebuvo papildoma komercinė garantija“ – sako M. Baigys.

Pabaigai, vienas esminis patarimas – visais atvejais įvertinkite kokias teises turite pagal įstatymą ir tik tada vertinkite ar pvz. pardavėjo atsisakymas pašalinti automobilio paslėptus trūkumus, pvz. prisidengiant komercine garantija, iš tiesų atitinka teisinį reguliavimą.

 

Ar verta preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinti pas notarą?   

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nekilnojamojo turto rinka pastaraisiais metais išlieka aktyvi, o naujos statybos būstų pasiūla – ribota. Todėl vis dažniau pirkėjai pasirašo sutartis dėl dar nepastatyto turto įsigijimo. Tokiu atveju pirmasis žingsnis dažniausiai būna preliminariosios sutarties pasirašymas. 

„Preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jos įsipareigoja ateityje sudaryti pagrindinę – pirkimo–pardavimo – sutartį. Tai savotiškas įsipareigojimas, kuriuo pirkėjas ir pardavėjas iš anksto apsibrėžia būsimo sandorio sąlygas“, – aiškina advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas. 

 Nepastatyto būsto pirkimas: kaip veikia preliminarioji sutartis? 

Civilinis kodeksas numato specialų reglamentavimą, kai kalbama apie būsimo turto įsigijimą. Tokiu atveju pirkėjas – fizinis asmuo – gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja pastatyti sutartyje numatytą turtą ir vėliau sudaryti pagrindinę sutartį. Vienas iš įprastų šių sutarčių elementų – pirkėjo mokamas avansas, kuris dažnai sudaro reikšmingą sumą. Tačiau būtent šis elementas vėliau gali tapti pirkėjo galvos skausmu. 

„Kadangi statybos procesai gali užtrukti metus ar ilgiau, kyla rizika, kad sutarties terminas pasibaigs, o turtas dar nebus pastatytas. Tokiu atveju pirkėjas susiduria su situacija, kai sumokėtas avansas įšaldomas, o pardavėjas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl finansinių sunkumų“, – pažymi advokatas. 

 Kas nutinka, kai statytojas neįvykdo įsipareigojimų? 

 Jeigu preliminarią sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. 

Tačiau praktikoje, anot E. Čepo, pirkėjui dažnai tenka kreiptis į teismą, siekiant atgauti sumokėtą avansą, o teismo procesai gali užsitęsti. 

 Notarinis tvirtinimas – papildoma apsauga 

Pagal įstatymus privalomai notarine forma turi būti sudaroma tik pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis. Vis dėlto notaras gali tvirtinti ir preliminariąją sutartį, jei įstatymai leidžia ją sudaryti paprasta rašytine forma. 

„Notarinis patvirtinimas sudaro prielaidas tiesiogiai panaudoti sutartį kaip teisinį pagrindą gauti vykdomąjį dokumentą. Tai reiškia, kad pardavėjui nevykdant įsipareigojimų, pirkėjas gali kreiptis tiesiogiai į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, o šį dokumentą iš karto pateikti antstoliui priverstiniam išieškojimui“, – pažymi AVOCAD advokatas Eimantas Čepas. 

Toks mechanizmas leidžia ženkliai paspartinti avanso susigrąžinimo procesą ir padidina tikimybę realiai atgauti lėšas be ilgo teisminio ginčo. 

Preliminariosios sutarties tvirtinimas notarine tvarka – efektyvi apsaugos priemonė, ypač įsigyjant dar nepastatytą būstą. „Tai racionalus žingsnis pirkėjui, siekiančiam užsitikrinti, kad investuotos lėšos būtų apsaugotos ir esant nenumatytiems statytojo sunkumams būtų galima greitai inicijuoti skolos išieškojimą“, – pabrėžia E. Čepas. 

Darbas per poilsio dieną: kada priklauso dvigubas atlygis?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite situaciją: jūsų darbo grafike aiškiai pažymėtos laisvos dienos, tačiau darbdavys paprašo (ar net nurodo) ateiti dirbti. Atlyginimo dieną paaiškėja, kad už tokį darbą sumokėta ne dvigubai, kaip numato Darbo kodeksas, o gerokai mažiau. Ar darbdavys gali taip elgtis?

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatės Viktorijos Dubovskienės, teisės aktai šiuo klausimu gana griežti – už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, darbuotojui turi būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubas atlyginimas. „Tai reiškia, kad jeigu grafikas pakeistas ne jūsų iniciatyva, darbdavys negali vienašališkai nuspręsti, kad už darbą poilsio metu mokės tik paprastą tarifą“, – sako teisininkė. Anot jos, būtent čia prasideda ginčai: kieno valia buvo pakeistas darbo grafikas – darbuotojo ar darbdavio?

Teisininkė pažymi, kad Darbo kodekse įtvirtinta, kad, jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbuotojai dirba pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus, laikantis maksimalių darbo laiko reikalavimų. Apie grafikus darbuotojams turi būti pranešta bent prieš 7 dienas iki jų įsigaliojimo. Juos keisti galima tik išimtiniais atvejais, nepriklausančiais nuo darbdavio valios, ir apie pakeitimą privaloma įspėti prieš 2 darbo dienas.

„Grafikus tvirtina darbdavys, suderinęs tvarką su darbo taryba, profesine sąjunga arba kolektyvine sutartimi. Jie turi būti sudaromi taip, kad darbo laikas per savaitę neviršytų 52 valandų“, – atkreipia dėmesį Viktorija Dubovskienė.

Jei per visą apskaitinį laikotarpį darbuotojas išdirba daugiau valandų, nei numatyta norma, tai laikoma viršvalandiniu darbu. Už jį mokama papildomai, arba, darbuotojui pageidaujant, viršytas darbo laikas (padaugintas iš 1,5) gali būti pridėtas prie kasmetinių atostogų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje praktikoje pažymėjo, kad nors Darbo kodekso norma, reglamentuojanti apmokėjimą už darbą poilsio dienomis, yra imperatyvi, ją reikia aiškinti atsižvelgiant į jos tikslą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas darbdavio pareigą mokėti dvigubą atlyginimą už darbą grafike nenurodytomis dienomis, siekė apsaugoti darbuotoją nuo netikėtų darbo grafikų pakeitimų darbdavio valia.

Kaip numatyta DK 115 straipsnyje, darbdavys privalo sudaryti darbo grafikus, juos patvirtinti ir apie jų įsigaliojimą informuoti darbuotojus ne vėliau kaip prieš septynias dienas. Be to, grafikai gali būti keičiami tik išimtiniais atvejais, nepriklausančiais nuo darbdavio valios, ir apie tai darbuotojas turi būti įspėtas bent prieš dvi savo darbo dienas.

Vis dėlto, pasak advokatės, šios darbdavio pareigos negali būti suprantamos kaip ribojančios paties darbuotojo teisę kreiptis dėl grafiko pakeitimo, jei jam to reikia. Jei tokiu atveju darbuotojui būtų visada mokamas dvigubas atlyginimas, įstatymo tikslas nebūtų pasiektas. Atvirkščiai – tai pakenktų pačiam darbuotojui, nes darbdavys, žinodamas, kad turės mokėti dvigubai, tikėtina, nesutiktų tenkinti darbuotojo prašymo.

Apibendrindama teismo nutartį, advokatė V. Dubovskienė sako, kad darbdavio pareiga mokėti dvigubą atlyginimą už darbą poilsio dienomis kyla iš įstatymo leidėjo tikslo apsaugoti darbuotojo galimybę planuoti savo darbo ir poilsio laiką. DK 144 straipsnio 1 dalis aiškintina taip: jeigu darbuotojas dirba poilsio dieną darbdavio nurodymu – jam turi būti mokamas dvigubas atlygis. Tačiau jeigu darbo grafiko keitimą inicijuoja pats darbuotojas dėl savo asmeninių interesų – dvigubo apmokėjimo jis pagrįstai tikėtis negali.

Svarbu ir tai, kas privalo įrodyti grafiko pakeitimo priežastį. Jei nustatyta, kad darbuotojas dirbo ne grafike nurodytomis dienomis, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog toks pakeitimas įvyko darbuotojo prašymu ir jo interesais. Vis dėlto vien tai, kad darbdavys neturi realios galimybės per DK numatytus terminus tinkamai pakeisti darbo grafiko, dar nėra pakankamas įrodymas, jog pakeitimas buvo padarytas jo paties iniciatyva.

„Taigi, Jei dirbate poilsio dienomis ir jūsų darbo grafikas buvo pakeistas ne jūsų prašymu, žinokite – pagal Darbo kodeksą jums turi būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubas atlyginimas. Darbdavys negali vienašališkai keisti grafiko ir tikėtis, kad už darbą poilsio metu sumokės mažiau“,  – pabrėžia advokatė.  Kasacinis teismas konstatavo, kad būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog darbo grafikas buvo keistas darbuotojo iniciatyva. Jei tokio įrodymo nėra – laikoma, kad dirbote darbdavio valia, ir turite teisę į dvigubą apmokėjimą. Tad jei atsidūrėte situacijoje, kai dirbote per savo poilsio dieną – pasitikrinkite, ar atlyginimas buvo paskaičiuotas teisingai.

Teismų praktikos naujausia LAT byla – https://www.infolex.lt/tp/2339219

Karo prievolė 2026: ką turi žinoti šauktiniai, darbdaviai ir studentai?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nuo 2026 m. sausio 1 d. įsigalios nauja Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo redakcija. Pagrindinės reformos naujovės jau pristatytos: šauktinių amžiaus riba mažinama iki 21 metų (įskaitytinai), tarnyba bus atidedama tik tiems studentams, kurie įstos į aukštąją mokyklą iki įtraukimo į karo prievolininkų sąrašą, o tarnybos trukmė diferencijuojama: išlieka 9 mėnesiai, bet gali būti trumpinama iki 6 mėn., o trūkstamų specialybių atstovai atliks 3 mėn. bazinę tarnybą. Studentams numatyta galimybė rinktis trumpesnes specializuotas programas (pvz., JKVM) arba įprastą tarnybą.

Viešai pristatytos tik pagrindinės reformos gairės, tačiau tam tikri svarbūs aspektai liko neaptarti. Daug praktinių klausimų vis dar neturi atsakymų. Būtent šiuos, mažiau išviešintus ir neaptartus aspektus komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.

Pokyčiai vengiantiems atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą

Pagal ankstesnę įstatymo redakciją tarnybos vengimo prevencijai buvo numatytos tik administracinės ir baudžiamosios atsakomybės priemonės, kurios praktikoje ne visada užtikrino efektyvų karo prievolininkų pareigų vykdymą – dalis karo prievolininkų rinkdavosi sumokėti administracinę baudą ir laukti šaukiamojo amžiaus pabaigos (iki 23 m. įskaitytinai). Naujoji įstatymo redakcija įtvirtino papildomas priemones: šaukiamojo amžiaus riba asmenims, kurie buvo paskirti atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau jos neatvyko atlikti, padidinta iki 30 metų (įskaitytinai), o tokie asmenys priskirti pirmajai karo prievolininkų grupei, todėl jie bus dažniau ir pirmenybine tvarka įtraukiami į sąrašus. Pasak teisininkės, tai reiškia, kad vengiantiesiems gerokai išauga rizika sulaukti ne tik administracinės, bet ir baudžiamosios atsakomybės.

Papildomos karo prievolininkų skatinimo priemonės

Piniginės išmokos bus mokamos tik tiems karo prievolininkams, kurie bus skiriami atlikti įprastą 9 mėnesių trukmės privalomąją pradinę karo tarnybą arba 3 mėnesių tarnybą, įgiję trūkstamas Lietuvos kariuomenės profesijas. Kaip ir anksčiau išmokų dydis priklausys nuo tarnybos vertinimo (2-4 BSI), tačiau nauja yra tai, kad  piniginės išmokos bus didinamos net 3 kartus 7-9 tarnybos mėnesiais tarnybą atliekantiems karo prievolininkams  ir 3 mėnesių tarnybą atliekantiems prievolininkams, įgijusiems trūkstamas profesijas.

Taip pat įtvirtinta vairavimo kursų kompensacija: 9 mėnesių tarnybą baigusiems karo prievolininkams bus kompensuojamos B kategorijos kursų išlaidos (iki 10 BSI), jeigu teisė vairuoti įgyta per 12 mėn. nuo tarnybos pabaigos. Seime svarstomas siūlymas kompensaciją taikyti ir A bei C kategorijų kursams, taip dar labiau didinant tarnybos patrauklumą ir motyvaciją.

Pokyčiai darbdaviams

Ankstesnė įstatymo redakcija nereglamentavo situacijų, kai darbdavys išsaugo darbo vietą karo prievolininkui, atliekančiam privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau šis po tarnybos į ją negrįžta. Naujoji redakcija tokiu atveju numato darbdaviui vieno mėnesio subsidiją darbo užmokesčiui. Taip pat keičiasi subsidijos skaičiavimo tvarka. Vietoje anksčiau taikytų 6 mėnesių, subsidija bus mokama proporcingai tarnybos trukmei – už vieną mėnesį tarnybos mokama subsidija 0,67 mėnesio. Be to, ji bus taikoma tik karo prievolininkams, įgijusiems pagrindinį karinį parengtumą, todėl netinkamai tarnybą atlikusiems asmenims subsidija galėtų būti netaikoma.

Šiuo metu dar derinamas Subsidijos privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusių karo prievolininkų darbo užmokesčiui mokėjimo tvarkos aprašas, kuriame bus nustatyta subsidijos skyrimo tvarka, reikalaujami dokumentai ir sprendimų priėmimo terminai. Naujovė – subsidijos turėtų būti mokamos ne tik įdarbinus karo prievolininkus, atlikusius nepertraukiamą tarnybą (pvz., 9 mėn.), bet ir tarnybą dalimis (pvz., 160–200 dienų), numatant papildomas subsidijos apskaičiavimo taisykles. Kaip ir anksčiau, subsidija bus taikoma, jei karo prievolininkas įsidarbins ar grįš į darbą per 3 mėnesius nuo tarnybos pabaigos, o subsidijuojama suma sieks iki 100 proc. darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų, bet neviršys 1,17 MMA dydžio.

Tai kada 2026 metais bus skelbiamas karo prievolininkų sąrašas?

Nuo 2026 m. įsigaliojus naujajai įstatymo redakcijai pereinama nuo kalendorinių prie metinių karo prievolininkų sąrašų. Tačiau nei įstatyme, nei galiojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nėra tiksliai nustatyta, kokį laikotarpį apims metinis sąrašas ir kada jis turi būti sudaromas bei paskelbiamas. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad šaukimo laikotarpis planuojamas nuo einamųjų metų liepos iki kitų metų liepos, tačiau šis raštas neturi teisės akto galios ir jo nuostatos ne visuomet įgyvendinamos praktikoje.

Vertinant iš kariuomenės perspektyvos, mažai tikėtina, kad 2026 m. sąrašas bus skelbiamas tik liepos mėn., nes tai sukurtų ilgą laikotarpį be šaukimo ir neužtikrintų reikalingų pajėgumų. Pasak  AVOCAD  teisininkės, tikėtina, kad 2026 m. bus pereinamieji, todėl sąrašas bus paskelbtas sausį, kaip įprasta. Pasak jos, suprantama, jog toks neapibrėžtumas kelia susirūpinimą ir tam tikrų problemų jaunuoliams, todėl rekomenduojama aktyviai stebėti oficialius informacijos šaltinius ir sekti informaciją, susijusią su karo prievolės atlikimu.

Kada, įsigaliojus naujajai įstatymo redakcijai, bus tikrinama 17-mečių sveikata?

Nei įstatymas, nei poįstatyminiai teisės aktai konkrečiai nenustato 17-mečių sveikatos patikrinimo termino. Pačiame įstatyme esančios nuostatos nėra iki galo suderintos, dėl ko kyla interpretacinė kolizija: vienos nuostatos leidžia manyti, kad patikra turi būti atlikta iki įtraukimo į sąrašą, kitos – kad po įtraukimo į sąrašą.

Viešojoje erdvėje skelbta, kad, sulaukęs 17 metų, asmuo turės kreiptis į Karo prievolės tarnybą, pateikti kontaktinius duomenis ir jam bus paskiriama patikros data. Patikrinus sveikatą, jaunuolis sužinos apie savo tinkamumą arba netinkamumą tarnybai. Tinkami asmenys bus kviečiami tarnauti, kai sulauks 18 metų ir baigs vidurinę mokyklą, o netinkami į karo prievolę nebus įtraukiami. Tačiau tokios informacijos nepatvirtina naujoji įstatymo redakcija, kur nurodyta, kad būtent metiniame karo prievolininkų sąraše bus skelbiamas sveikatos priežiūros įstaigos adresas ir data, kada karo prievolininkas privalo atvykti pasitikrinti sveikatos.

Kadangi 17-mečių sveikatos patikros taisyklės taikomos jau nuo 2025 m. sausio 1 d., lieka neaišku, ar bus atliekamos poįstatyminių teisės aktų korekcijos ar tiesiog bus toliau taikomas praktikoje susiformavęs mechanizmas, kai iki įtraukimo į karo prievolininkų sąrašus atliekama tik pirminė 17-mečių sveikatos patikra, skirta dokumentiniu būdu patikrinti ir iš karto eliminuoti asmenis, negalinčius atlikti tarnybos, o fizinė patikra bus atliekama po to, kai karo prievolininkas jau pateks į sąrašą. Vertinant iš finansinių ir žmogiškųjų išteklių perspektyvos, labiausiai tikėtina, kad ir toliau bus taikomas pastarasis mechanizmas. Bet kokiu atveju, toks neapibrėžtumas vertintinas neigiamai, kadangi neužtikrina jaunuoliams laiku prieinamos svarbios informacijos, reikalingos tinkamai planuoti šaukimo į privalomąją karo tarnybą procesą.

Neaiškumai dėl atidėjimo pagrindų

Naujoji įstatymo redakcija išlaikė galimybę atidėti tarnybą, jei ji sukeltų neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Vis dėlto, šis punktas papildytas kita nuostata, kuri kelia praktinių įgyvendinimo klausimų. Papildomai nustatyta, kad šiems karo prievolininkams privalomoji pradinė karo tarnyba neatidedama, jeigu atliekant įprastą 9 mėnesių trukmės privalomąją karo tarnybą būtų padaryta neproporcinga žala, tačiau žalos būtų galima išvengti, atliekant tarnybą pagal JKVM ar kitas patvirtintas programas.

Tikslas aiškus – siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui, tuo pačiu sudaryti galimybes užtikrinti didesnį parengtų karo prievolininkų skaičių. Vis dėlto, atlikus pakeitimus, kyla praktinių klausimų: ar karo prievolininkas privalės pats įrodyti, kad negali atlikti tarnybos ne tik įprasta, bet ir alternatyvia forma, ar tai vertins kariuomenė savo iniciatyva? JKVM programos skirtos studentams ir absolventams, todėl lieka neaišku, kaip būtų taikomas šis pagrindas karo prievolininkams, nepriklausantiems nei vienai iš šių kategorijų.

Be to, atsirado naujas, beveik identiškas atidėjimo pagrindas – karo prievolininkams, kuriems atliekant įprastą 9 mėnesių trukmės tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jų asmeniniams ar visuomeniniams interesams, tačiau jos būtų galima išvengti, atliekant tarnybą pagal JKVM ar kitą programą, jeigu einamiesiems metams pašaukiamas krašto apsaugos ministro nustatytas privalomąją pradinę karo tarnybą pagal minėtas programas atliksiančių karių skaičius.

Visiškai neaišku, kuo pastaroji nuostata praktiškai skiriasi nuo anksčiau aptarto pagrindo (tiek vienu, tiek kitu atveju programos turi būti vykdomos ir skaičius turi būti paskelbtas, norint šiose programose dalyvauti), atitinkamai, kada reikėtų vadovautis vienu, o kada kitu pagrindu.

Tiek JKVM, tiek kitose programos bus nustatytos kvotos – taigi ne visi norintys į jas galės papulti. Kyla klausimas: jeigu dėl objektyvių priežasčių negalintis atlikti tarnybos asmuo paklius į karo prievolininkų sąrašus ir teiks prašymą atidėti tarnybą, bet nei vienoje iš programų nebus vietų, ar tarnyba tokiu atveju jam bus atidedama? Objektyviai vertinant, tarnyba tokiu atveju turėtų būti atidedama, tačiau įstatymo nuostatos aiškių atsakymų nepateikia, todėl kyla interpretacinių neaiškumų. Belieka tikėtis, jog artimiausiu metu poįstatyminiai teisės aktai bus patikslinti, aiškiai atskiriant šių pagrindų taikymo ribas ir pašalinant praktinius neapibrėžtumus.

Tam tikro neapibrėžtumo pastebime ir kalbant apie kitus atidėjimo pagrindus, pavyzdžiui, įstatymas numato, kad tarnyba individualia tvarka atidedama mokiniams, besimokantiems pagal pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas, išskyrus atvejus, kai atitinkamų metų šaukimo metu jie baigs pagrindinio, vidurinio ugdymo ar formaliąją profesinio mokymo programą. Sistemiškai vertinant įstatymo nuostatas atrodytų, kad, jeigu 17-metis, kuris mokosi mokykloje ir tais mokslo metais turėtų baigti mokyklą, jau galėtų pakliūti į šauktinių sąrašus. Tačiau dėl vartojamo termino „baigs“ kyla neaiškumų: jeigu 17-metis būtų įtraukiamas į sąrašą dar iki mokyklos baigimo, tačiau mokyklos nebaigtų, ar šaukimo procedūros jam būtų sustabdytos, kad jis galėtų pabaigti mokyklą? Ar jis būtų priverstas stabdyti mokslus ir pirma atlikti karinę prievolę?

Klausimų kyla ir dėl studentų. Nauja įstatymo redakcija  numato, kad tarnyba bus atidedama tik tiems aukštųjų mokyklų studentams, kurie į aukštąją mokyklą įstos iki jų įtraukimo į metinį karo prievolininkų sąrašą. Tačiau įstatymas neapibrėžia, kuris momentas laikomas „įstojimu“ – kvietimo pasirašyti studijų sutartį gavimas, sutarties pasirašymas ar įrašymas į studentų registrą. Objektyviai vertinant, tarp kvietimo ir pasirašymo gal būti vos kelių dienų skirtumas, todėl studentas, kuris gavo kvietimą studijuoti, tačiau nespėjo pasirašyti sutarties, ir studentas, kuris sutartį spėjo pasirašyti, būtų vertinami skirtingai. Duomenų įrašymo į studentų registrą jaunuolis apskritai nekontroliuoja, todėl į studentų registrą laiku gali būti neįrašytas ne dėl savo kaltės.

Teisinis reguliavimas turėtų būti aiškus, kad asmenys galėtų tinkamai planuoti savo ateitį ir aiškiai suprastų savo teises bei pareigas. Todėl tokios neapibrėžtos situacijos neturėtų būti sprendžiamos vien tik remiantis kariuomenei prieinamais vidiniais aktais, o turėtų būti numatytos aiškios taisyklės poįstatyminiuose teisės aktuose, nes būtent tokia yra šių aktų paskirtis. Belieka tikėtis, kad artimiausiu metu bus patikslinta šaukimo tvarka bei kiti įgyvendinamieji teisės aktai, kuriuose visi šie klausimai bus išspręsti.

Pacientų įvaizdis reklamoje: įstatymas ne naujas, bet rinka vis dar „mokosi iš baudų

Posted on by avocad_bxgv12hf

Sveikatos priežiūros įstaigų reklamos šiandien vis dar mirga nuo pacientų atvaizdų, asmeninių istorijų ir „prieš–po“ kadrų. Socialiniuose tinkluose tai tapo kone savaime suprantamu rinkodaros būdu – dalintis klientų patirtimis, jų pokyčiais, atsiliepimais ar net rekomendacijomis. Tačiau būtent tokia komunikacija tiesiogiai kertasi su Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato griežtus draudimus medicinos ir sveikatos priežiūros paslaugų reklamai. Nors dauguma klinikų vadovaujasi gera valia ir nori parodyti tikrą rezultatą, teisės aktas šioje srityje nepalieka kompromisų: paciento įvaizdis, vardas, istorija ar gydytojo rekomendacija reklamoje yra draudžiami.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas Jonas Zaronskis sako, kad sveikatos priežiūros ir medicinos paslaugų reklama yra viena jautriausių reklamos sričių. „Kitaip nei prekių rinkoje, čia kalbama apie žmogaus sveikatą, orumą ir dažnai pažeidžiamą būseną. Todėl įstatymų leidėjas pasirinko ypatingai griežtą reguliavimą. Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis draudžia naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį bei remtis sveikatos priežiūros įstaigų, specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis“, – pažymi Jonas Zaronskis.

Pasak advokato, ši nuostata atsirado neatsitiktinai – ji siekia apsaugoti visuomenės sveikatą, pacientų privatumą ir užkirsti kelią klaidinimui. Paciento istorijos, „prieš ir po“ nuotraukos ar gydytojų rekomendacijos turi itin stiprų emocinį poveikį, galintį sukurti nepagrįstą įspūdį, kad rezultatas visada bus toks pat, nepaisant individualių aplinkybių. Ribojimas pirmiausia saugo vartotoją nuo klaidingų lūkesčių ir emocinio spaudimo rinktis paslaugą – ypač svarbu ten, kur kalbame ne tik apie estetiką, bet ir apie ilgalaikį pasitikėjimą savimi, sveiką santykį su savo kūnu.

Įstatymo pataisos šias apsaugas dar labiau sustiprino. Draudimo formuluotės buvo išplėstos taip, kad jos apimtų ne tik tradicinę reklamą, bet ir skaitmeninę rinkodarą, socialinius tinklus bei nuomonės formuotojų turinį. „Tokiu būdu buvo siekta užbėgti už akių naujoms, vizualiai paveikioms reklamos formoms, kurios gali veikti dar stipriau nei klasikinės spaudos ar televizijos priemonės. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas pasirinko principą: geriau iš karto nustatyti griežtas ribas, negu leisti piktnaudžiavimo precedentus tokioje jautrioje srityje kaip sveikata“, – teigia Jonas Zaronskis.

Įspėjimai ir baudos: realios pasekmės klinikoms

Pasak advokato, praktika rodo, kad priežiūra pastaraisiais metais tapo griežtesnė, o baudos – reikšmingos. Pavyzdžiui, 2023 metais UAB „Vitkus“ už paciento įvaizdžio naudojimą reklamoje buvo skirta 20 000 eurų bauda. 2024 metais teismas patvirtino šią sankciją ir pripažino, kad reklama buvo susijusi būtent su sveikatos priežiūros paslaugomis, todėl draudimas taikytinas pilna apimtimi. Tais pačiais metais „Estetus“ klinikai už masinį paciento įvaizdžių naudojimą reklamoje buvo skirta dar didesnė – 40 000 eurų bauda. Matyti, kad šių sumų kartelė yra aukšta ir teismai nelaiko jų perteklinėmis.

Be to, praktikoje nuomonės formuotojo turinys, kai jis kalba iš paciento perspektyvos ar dalijasi asmenine patirtimi už atlygį ar nuolaidą, paprastai laikomas draudžiamu. Tuo tarpu neutralesnė informacija apie paslaugų spektrą ar patalpas nebūtinai pažeidžia įstatymą. Nors kol kas nėra nubaustas nė vienas nuomonės formuotojas, jų veikla yra aktyviai stebima, todėl ateityje tikėtina, kad kontrolė gali apimti ir šį komunikacijos kanalą.

Įspėjimai ir baudos – reali grėsmė prekių ženklams. Prekės ženklai, nesilaikantys LR Reklamos įstatymo nuostatų, susiduria su realiomis pasekmėmis. Net ir iš pažiūros nekaltas socialinio tinklo įrašas gali tapti rimtu pažeidimu. VVTAT turi teisę skirti įspėjimus bei įvairaus dydžio baudas. Pirmiausia gali būti išduodami oficialūs įspėjimai – pavyzdžiui, jei klinika savo reklamoje panaudoja paciento nuotrauką ar atsiliepimą. Tačiau už pirmąjį pažeidimą taip pat gali būti skiriama bauda iki 3 % metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 100 000 eurų. Jei pažeidimai kartojasi arba laikomi sunkiais, sankcijos dar didesnės – iki 6 % metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 200 000 eurų. Be to, už VVTAT nurodymų nevykdymą klinikoms gali būti taikoma papildoma bauda iki 289 eurų už kiekvieną uždelstą dieną, o vengiant pateikti tyrimui reikalingą informaciją – skiriamos baudos nuo 289 iki 2 896 eurų.

Kur baigiasi paciento įvaizdis ir prasideda reklamos rizika?

Vis dėlto, pasak AVOCAD partnerio, advokato Jono Zaronskio, tokia griežta nuostata kelia diskusijų. Klinikos ypatingai skirtingai supranta, kas laikytina „paciento įvaizdžiu“: ar tik atpažįstamas veidas ir vardas, ar ir anonimizuoti fragmentai, tokie kaip siluetas ar kūno dalis? Skirtingai vertinamas ir klausimas, kokios paslaugos patenka į sveikatos priežiūros, o kokios – į kosmetinių paslaugų kategoriją. Ar tikrai visos estetinės procedūros turi būti reguliuojamos taip pat griežtai? Tai kelia teisinės rizikos ir neapibrėžtumo.

Dar vienas klausimas, pasak advokato, yra sankcijų proporcingumas. Dvidešimties ar keturiasdešimties tūkstančių eurų bauda mažesnei klinikai gali tapti kritiška finansine našta, nors pažeidimas galėjo būti padarytas ne dėl piktybinio ketinimo, o dėl neaiškių ribų. Tokios sankcijos kartais atrodo kaip patrankos šūvis į žvirblį, kai būtų užtekę aiškesnio išaiškinimo ar prevencijos priemonių. „Deja, matyt dėl ribotų institucinių resursų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba dažniau baudžia, nei konsultuoja, todėl klinikos mokosi iš sankcijų, o ne iš išankstinių gairių“, – pastebi J. Zaronskis.

Atsižvelgiant į šias įtampas, būtų racionalu peržiūrėti ir patį reglamentavimą. Pirmiausia reikėtų tiksliau apibrėžti paciento įvaizdžio sąvoką – ar anonimizuoti fragmentai laikytini draudžiamais. Taip pat būtina aiškiau atskirti sveikatos priežiūros paslaugas nuo kosmetinių, nes dabar taikymas dažnai apima itin plačiai. „Be to, reikalingos išsamios gairės su leistinais ir neleistinais pavyzdžiais, aiškiais kriterijais nuomonės formuotojų komunikacijai. Svarbu stiprinti konsultavimo funkciją, kad prevencija būtų efektyvesnė nei vien baudimas“, – pastebi J. Zaronskis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis pagrįstai saugo pacientą, visuomenės sveikatą ir vartotojų interesus. Tačiau, pasak advokato Jono Zaronskio, šiuolaikinės rinkodaros kontekste ši nuostata kartais veikia kaip plaktukas ten, kur prireiktų tikslaus chirurginio įrankio.

„Vertybinė kryptis yra teisinga, tačiau taikymas kartais per platus, o sankcijos – sunkiai proporcingos mažesniems rinkos dalyviams. Todėl sprendimas turėtų būti ne švelninti apsaugas, o tikslinti sąvokas, parengti aiškias gaires ir stiprinti konsultavimo praktiką. Kol kas klinikoms saugiausia rinktis konservatyvų modelį: vengti pacientų įvaizdžių, nenaudoti paciento perspektyvos ir nesiremiant gydytojų ar įstaigų rekomendacijomis. Tai padeda išvengti baudų, tačiau ateityje būtinas aiškesnis reglamentavimas, kad sektorius galėtų dirbti užtikrinant tiek vartotojų apsaugą, tiek sąžiningą konkurenciją“, – pažymi advokatas.

 

Skolos versle: kaip nesuklupti ir laiku atgauti pinigus 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Statybų sektorius Lietuvoje jau ne vienerius metus nepraranda „lyderio“ pozicijų pagal įsiskolinimus ir bankroto riziką. Iš paskos vejasi prekybos, transporto bei gamybos įmonės, kuriose taip pat gausu pradelstų skolų. Skolų problema versle yra nuolatinė ir ji paliečia ne tik pažeidžiamus sektorius. Kiekviena įmonė, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio, gali susidurti su nemokiais partneriais ar klientais. Todėl klausimas „kaip efektyviai išieškoti skolas ir išvengti klaidų?“ tampa itin aktualus visiems.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Kamilės Šemeklytės, skolų problema versle – ne tik finansinė, bet ir strateginė. “Kiekviena pradelsta diena mažina tikimybę realiai atgauti pinigus. Efektyvus skolų išieškojimas – tai procesas, kuriame ypatingai svarbu pasirinkti tinkamus veiksmus tinkamu laiku“, – akcentuoja teisininkė.

Pasak jos, itin svarbu visiems verslo subjektams nuolatos sekti savo buhalterinę apskaitą ir atsiradus pradelstiems skolininkų įsipareigojimams, nedelsiant imtis atitinkamų priemonių, nesitikint, kad pradelsus atitinkamą įsipareigojimą pats skolininkas imsis veiksmų padengti turimą įsiskolinimą. Rekomenduotina, nepaisant to, ar pradelstas įsipareigojimas yra didelis ar sąlyginai mažas, nedelsiant kreiptis į skolininką raštu, primenant apie pradelstą įsipareigojimą ir raginimą jį įvykdyti.

Idealiausiu atveju, skolininkas iš karto įvykdys pradelstą įsipareigojimą ir savalaikis neatsiskaitymas tebuvo buhalterinės apskaitos klaida ar kitas žmogiškas nesusipratimas. Tokiu atveju kreditorius atgauna pinigus be papildomų nuostolių.

Teisininkė taip pat nurodo kitus du galimus scenarijus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiau palankūs, bet vis tiek padeda kreditoriui: skolininkas gali paaiškinti priežastis, kodėl vėluoja ir siūlyti sprendimus, arba – visai nereaguoti ir ignoruoti priminimus. Abiem atvejais kreditoriui tampa aišku, ko tikėtis: arba bus galima susitarti dėl skolos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, arba teks ruoštis teisminiam procesui.

Svarbu tai, kad ir vienu, ir kitu atveju surinkta medžiaga gali virsti įrodymais teisme. Jei skolininkas atsako – tai rašytinis įrodymas apie jo pripažintą skolą ar nurodytas priežastis. Jei nereaguoja – tai įrodymas, jog elgiasi nesąžiningai ir nebendradarbiauja, kas gali turėti didelės reikšmės bylos baigčiai.

Dažnai kyla klausimas – kokia nauda kreditoriui sutikti su skolos mokėjimo atidėjimu ar išdėstymu?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokiu atveju laimi tik skolininkas. Tačiau svarbu suprasti – susitarimas raštu yra labai stiprus įrodymas. Jei skolininkas vėliau vis tiek nevykdys savo įsipareigojimų, teisme nebereikės įrodinėti, kad skola egzistuoja – pats pasirašytas dokumentas tai patvirtins. Tokiu būdu procesas tampa daug greitesnis ir paprastesnis.

Be to, šalys gali susitarti dėl papildomų saugiklių. Pavyzdžiui, numatyti, kad susitarimas būtų patvirtintas teisme. Tokiame teismo patvirtintame susitarime numačius sąlygą, kad nevykdant sutartos atidėjimo tvarkos, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o šį išdavus – tiesiai į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tai reiškia, kad iš karto būtų galima kreiptis į antstolį, apeinant ilgą teisminį procesą. Rezultatas – sutaupytas laikas ir išlaidos.

Todėl, pasak AVOCAD teisininkės, nors teismas dažnai atrodo greičiausias kelias, praktika rodo priešingai: atlikus „namų darbus“ dar iki teisminio proceso, galima ne tik užsitikrinti greitesnį skolos atgavimą, bet ir išvengti papildomų nuostolių. Laiku pasirinkti veiksmai tampa kertiniu raktu, padedančiu apsaugoti įmonės finansus ir užtikrinti efektyvų skolų išieškojimą.

 

Įkopė į prekybos centro iškabą – kas atsakytų, jei būtų nelaimė?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Daugelį nustebinęs keliautojo Pauliaus Samoškos pavojingas nuotykis – įkopimas į prekybos centro pastato iškabą – baigėsi sėkmingai. Tačiau ne visiems tokie nuotykiai pasiseka. Teisininkai primena, kad tokie nerūpestingi veiksmai virsta rizika gyvybei ir rimtomis traumomis, dėl kurių jas patyrę asmenys patys kreipiasi į teismus ir reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš statinių savininko.

Pasak AVOCAD advokato Manto Baigio, Lietuvoje statinių savininko atsakomybė yra griežtai reglamentuojama teisės aktuose, kurie numato, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad teisės aktuose numatytos išimtys – žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog galioja bendra taisyklė, jog už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise. Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Statinių savininkai turi prisiimti riziką ir atlyginti padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado.

Aiškindamas, kaip veikia išdėstytas reguliavimas praktikoje, Mantas Baigys pažymi, kad vienoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad asmuo bandė įlipti į užrakintą statinio balkoną pro šalimais esantį langą bei galiausiai įlipęs į jį, iš jo iškrito patirdamas sunkius sužalojimus – rankų lūžius, galvos sumušimą, kojos išnarinimą, vidinių organų sumušimą.

Statinio savininkas byloje įrodinėjo, kad nukentėjęs asmuo yra pats kaltas, nes jis ėmėsi visų saugumo priemonių – iš balkono durų buvo išimtos netgi rankenos, kad niekas negalėtų patekti į šią pavojingą statinio dalį. Tuo tarpu, nukentėjęs asmuo laikėsi priešingos pozicijos, jog būtent turto savininkas buvo nerūpestingas, tinkamai nepasirūpino savo turtu, netvarkė pavojingo balkono ir tiesiogiai prisidėjo prie nelaimingo atsikimo kilimo.

Galiausiai, pasak teisininko, ilgai trukęs ginčas buvo išnagrinėtas ir konstatuota, jog nukentėjęs asmuo suprasdamas, kad durys į balkoną yra užrakintos ir patekimas į jį tiesiogiai negalimas, lipdamas pro šalia esančio kambario langą, elgėsi itin neatsargiai ir pats yra atsakingas už žalos atsiradimą.

„Nagrinėjant Pauliaus Samoškos situaciją, jeigu kažkas bandytų atkartoti šį itin pavojingą veiksmą bei pavyzdžiui lipdamas statinio konstrukcija nukristų (tarkime neatlaikytų lipimui nepritaikyta konstrukcija), tektų kiekvieną aplinkybę vertinti individualiai“,  – komentuoja AVOCAD advokatas.

Pavyzdžiui, nors patekimas į statinio konstrukciją buvo objektyviai apsunkintas, ir Pauliui teko pasitelkti netgi 5 metrų kopėčias, tačiau įlipimas nebuvo užrakintas. Taip pat, kaip yra teigiama įraše, nėra jokių įspėjamųjų ženklų, jog lipti yra draudžiama, todėl Paulius, kaip pats teigia, pagrįstai manė, jog lipimas yra leidžiamas.

Taigi, bylą nagrinėjantys teismai turėtų pakankamai darbo vertindami šias ir kitas aplinkybes – ar statinio savininkas padarė viską, kad užkirstų kelią nelaimei, ir ar buvo pakankamai rūpestingas. Lygiai taip pat būtų vertinamas ir nukentėjusiojo elgesys. „Šiuo atveju Paulius Samoška sąmoningai ėmėsi itin rizikingo veiksmo – lipti į statinio konstrukciją be jokios tam skirtos įrangos ar leidimo. Jei panašiai pasielgtų kitas žmogus, tikėtina, jog teismui būtų sunku ignoruoti tokį akivaizdų neatsargumą. Toks elgesys tampa stipriu argumentu, galinčiu iš esmės panaikinti statinio savininko atsakomybę“, – sako AVOCAD advokatas.

 

Galimybė naudotis svetimu daiktu nemokant nuomos: uzufrukto teisė

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite galimybę teisėtai naudotis svetimu turtu – gauti iš jo pajamas, produkciją ar net nuomos užmokestį – bet pačiam nemokėti nė cento. Skamba kaip nuomos sutartis? Ne visai. Civilinis kodeksas numato kur kas įdomesnį ir rečiau minėtą mechanizmą – uzufruktą.

Uzufruktas – tai daiktinė teisė, suteikiama visam žmogaus gyvenimui arba tam tikram laikotarpiui (ne ilgesniam nei uzufruktoriaus gyvenimo trukmė). Ji leidžia naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą. Paprastai tokia teisė nustatoma tam, kad būtų užtikrintas konkretaus asmens išlaikymas arba pagerintos jo gyvenimo sąlygos.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, šios teisės unikalumas tas, kad ji susieta ne su savininku, o su pačiu daiktu. Tai reiškia, kad net pasikeitus savininkui uzufrukto galiojimas nesikeičia – priešingai nei paprastose sutartiniuose santykiuose.

Kaip atsiranda uzufruktas?

Pasak teisininko, uzufrukto objektu gali tapti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas. Ši teisė gali atsirasti trimis būdais – įstatymo pagrindu, teismo sprendimu arba sudarius sandorį.

Įstatymo nustatytas uzufrukto pavyzdys – nepilnamečių vaikų turtas. „Nors tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų nuosavybę, jiems būtinas teisinis pagrindas tą turtą tvarkyti. Būtent todėl įstatyme numatyta, kad tokiais atvejais tėvai veikia kaip uzufruktoriai – jie tvarko vaikų turtą uzufrukto teisėmis, nors patys jo ir nevaldo kaip savininkai“, – sako Rokas Puodžiūnas.

Uzufruktas gali būti nustatytas ir teismo sprendimu, dažniausiai šeimos teisės kontekste. Pavyzdžiui, nutraukus santuoką, teismas gali suteikti teisę naudotis gyvenamąja patalpa tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, net jei ta patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui.

Vis dėlto dažniausiai uzufruktas atsiranda sudarius sandorį – sutartimi ar testamentu. Jį nustatyti gali tik pats daikto savininkas. Jei kalbama apie nekilnojamąjį turtą, tokia sutartis privalo būti patvirtinta notariškai, o teisės ir pareigos atsiranda tik įregistravus uzufruktą viešame registre. Tuo tarpu kilnojamųjų daiktų atveju, kai registracija neprivaloma, uzufruktas įsigalioja nuo paties daikto perdavimo momento.

Uzufruktoriaus teisės ir pareigos

Svarbiausia uzufruktoriaus teisė – naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą: vaisius, produkciją ar pajamas. Konkrečios teisės apibrėžiamos nustatant patį uzufruktą, tačiau jei to nepadaryta, laikoma, kad uzufruktorius turi naudotis daiktu taip, kaip tai darytų rūpestingas savininkas. „Nors jis negali perleisti pačios uzufrukto teisės kitam asmeniui, tačiau gali leisti trečiajam asmeniui naudotis daiktu – pavyzdžiui, jį išnuomoti. Tokiu atveju visos gautos pajamos priklauso uzufruktoriui. Jam taip pat suteikiama teisė reikalauti įvykdyti su uzufrukto objektu susijusias prievoles ir priimti atitinkamas įmokas“, – pabrėžia Rokas Puodžiūnas.

Teisininkas atkreipia dėmesį, kad kartu su teisėmis atsiranda ir pareigos. Uzufruktorius privalo naudotis daiktu atsakingai, užtikrinti jo išsaugojimą ir, jei reikia, atlikti einamuosius remontus. Proporcingai gaunamai naudai jis turi mokėti su objektu susijusius mokesčius ir kitas įmokas, nebent įstatymas ar sutartis numato kitaip. Taip pat jis privalo pranešti savininkui apie bet kokius daikto sugadinimus, būtinybę atlikti didesnius pagerinimo ar remonto darbus, saugoti turtą nuo pavojų ir informuoti, jei tretieji asmenys pareiškia teises į daiktą. Kartą per metus uzufruktorius turi atsiskaityti savininkui už naudojimąsi objektu, o tam tikrais atvejais – ir apdrausti daiktą.

AVOCAD teisininkas pabrėžia, kad uzufruktorius moka tik tuos mokesčius, kurie yra tiesiogiai susiję su daiktu. Tai patvirtina ir teismų praktika. Vienoje byloje savininkas prašė panaikinti uzufruktą, nes uzufruktorius nemokėjo už buto administravimo bei bendrų patalpų priežiūros išlaidas. „Tačiau teismas išaiškino, jog tokios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su konkrečiu butu kaip uzufrukto objektu, todėl už jas atsako pats savininkas, o ne uzufruktorius“, – pažymi Rokas Puodžiūnas.

Uzufrukto pabaiga

Kaip ir bet kuri teisė, uzufruktas nėra amžinas. Jis gali pasibaigti įvairiais pagrindais – tiek dėl paties uzufruktoriaus valios, tiek dėl objektyvių aplinkybių. Paprasčiausias atvejis – kai uzufruktorius raštu atsisako teisės, tačiau toks atsisakymas galioja tik savininko naudai. Uzufruktas taip pat savaime baigiasi mirus uzufruktoriui, nes ši teisė nėra paveldima, arba likvidavus juridinį asmenį, jeigu teisė buvo nustatyta jam. Juridiniams asmenims galioja ir laiko riba – pasibaigus trisdešimčiai metų uzufruktas nebegalioja.

Kartais uzufrukto pabaiga susiejama su konkrečiu terminu ar sąlyga. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų gali būti nustatytas uzufruktas kito tėvo būste, kol vaikui sukaks aštuoniolika metų – sulaukus pilnametystės ši teisė automatiškai baigiasi. Ji išnyksta ir tuomet, jei pats uzufruktorius tampa daikto savininku, jei objektas žūva ar jo būklė taip pablogėja, kad jis nebegali būti naudojamas pagal paskirtį.

Įstatymas taip pat nustato senaties terminus. Jei uzufruktorius trejus metus nesinaudoja kilnojamuoju daiktu, arba dešimt metų – nekilnojamuoju, uzufruktas baigiasi savaime. Be to, uzufruktas gali būti panaikintas ir teismo sprendimu, jei yra tam įstatyme numatyti pagrindai.

AVOCAD teisininkas taip pat akcentuoja, kad teismo sprendimu uzufruktas gali būti panaikintas tik tuomet, kai tai numato įstatymas. Pasibaigus šiai teisei, uzufruktorius privalo grąžinti daiktą savininkui tokios būklės, kokios jį gavo, atsižvelgiant į įprastą susidėvėjimą, nebent nustatant uzufruktą buvo sutarta kitaip. Jei uzufruktorius daiktą pagerino, jis gali pasilikti tas pagerinimo dalis, kurias galima atskirti nepadarant žalos. Jeigu pagerinimai yra neatskiriami, uzufruktorius gali reikalauti atlyginti jų išlaidas, bet tik tiek, kiek padidėjo daikto vertė, ir tik tuo atveju, jei pagerinimai atlikti su savininko sutikimu. Jei uzufruktas buvo registruojamas, jo pabaiga siejama ir su išregistravimo momentu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad uzufruktas yra ypatinga daiktinė teisė, leidžianti teisėtai ir nemokamai naudotis svetimu turtu. Ji yra susieta su pačiu daiktu, todėl savininkui pasikeitus ši teisė lieka galioti. Dažniausiai uzufruktas nustatomas savininko valia, siekiant užtikrinti artimo žmogaus poreikius ar jo gerovę. „Ši primiršta Civilinio kodekso galimybė gali tapti išmintingu sprendimu planuojant šeimos turtą ar užtikrinant artimo žmogaus gyvenimo kokybę“, – sako Rokas Puodžiūnas. Todėl prieš priimant sprendimą dėl uzufrukto nustatymo visuomet verta pasikonsultuoti su teisininkais – taip ši unikali teisė taps ne problema, o patikimu instrumentu.

 

 

Teismas išaiškino, kuris el. paštas svarbiausias dokumentams įteikti

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šiandien, kai dauguma procesinių dokumentų siunčiami elektroniniu būdu, kyla klausimas: kuris el. pašto adresas laikomas tinkamu dokumentų įteikimui – tas, kurį nurodėte „Mano VMI“ sistemoje, ar tas, kurį pateikėte institucijai konkrečioje byloje?  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) neseniai nagrinėjo bylą, kurioje ši dilema tapo esminiu klausimu, ir pateikė išaiškinimą. Jis, pasak teisininkų, svarbus žinoti kiekvienam.  

„Kad asmuo realiai galėtų pasinaudoti savo teisėmis administraciniame procese labai svarbu, jog procesiniai dokumentai – pavyzdžiui, administracinio nusižengimo protokolas – būtų tinkamai jam įteikti“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis. Asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, teisės nustatytos Administracinių nusižengimų kodekse. Tarp jų – teisė susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą ir teikti paaiškinimus, raštu ar žodžiu pateikti reikalingus dokumentus bei daiktus, naudotis advokato pagalba ir skųsti priimtus sprendimus. 

Pagal procesinių dokumentų (pvz., šaukimų) įteikimo tvarką, dokumentai gali būti siunčiami per Nacionalinę elektroninių siuntų sistemą, elektroniniu paštu, kitomis elektroninėmis priemonėmis arba registruotu paštu.  Dokumentai el. paštu gali būti siunčiami tada, kai adresas yra nurodytas „Gyventojų registre“ ar kitose valstybės informacinėse sistemose, naudojamose elektroninėms paslaugoms gauti. Jei tokio adreso nėra, dokumentus galima siųsti el. paštu tik tada, kai pats asmuo pareiškia norą gauti bylos dokumentus šiuo būdu. 

Tačiau, norint naudotis „Mano VMI“ elektroninėmis paslaugomis (pavyzdžiui, teikti dokumentus, įsigyti ar pratęsti verslo liudijimus, registruotis PVM mokėtoju, susigrąžinti permokas ir kt.), būtina užsiregistruoti ir šioje sistemoje. Pirmą kartą jungiantis reikia nurodyti savo el. pašto adresą. Į jį išsiunčiama patvirtinimo nuoroda, kurią būtina aktyvuoti. Jei adresas nepatvirtinamas – prisijungti prie sistemos nepavyks. 

Pasak teisininko Domanto Velykio, taip patvirtintas el. pašto adresas išsaugomas „Mano VMI“ sistemoje ir naudojamas pranešimams bei dokumentams siųsti. Svarbu tai, kad toks adresas atitinka ir Administracinių nusižengimų kodekso reikalavimus – t. y. laikomas oficialiu adresu, pateiktu valstybės informacinėje sistemoje elektroninėms paslaugoms gauti. 

Šiomis dienomis dažnas asmuo turi kelis elektroninio pašto adresus, todėl kyla klausimas – kuris adresas laikomas tinkamu administracinio nusižengimo bylos procesinių dokumentų pateikimui: tas, kuris nurodytas Mano VMI sistemoje, ar tas, kurį konkrečiai asmuo nurodė institucijai? 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „svarbu vertinti realų naudojimąsi el. paštu“ 

Tokia situacija visai neseniai buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad institucija pažeidė asmens teises, nes dokumentus išsiuntė ne tuo el. paštu, kurį asmuo buvo nurodęs institucijai, o adresu, patvirtintu ir naudojamu „Mano VMI“ sistemoje. 

Vis dėlto kasacinis teismas pabrėžė, kad svarbu vertinti ne tik formalų rekvizitų nurodymą, bet ir realų el. pašto naudojimą. Jei asmuo prašo dokumentus siųsti vienu adresu, bet faktiškai naudojasi kitu, institucija turi nustatyti, kuris adresas yra iš tiesų prieinamas. Tuo tarpu, nenustačius šių aplinkybių, procesiniai dokumentai turėtų būti siunčiami kitais įstatyme nurodytais alternatyviais būdais, pavyzdžiui, registruotąja pašto siunta. 

Komentuodamas tokią teismų praktiką, AVOCAD teisininkas Domantas Velykis reziumuoja, kad „Mano VMI“ sistemoje nurodytas ir patvirtintas el. pašto adresas gali būti laikomas tinkamu procesinių dokumentų įteikimui, net jei asmuo institucijai buvo nurodęs kitą el. paštą – tačiau tik tuo atveju, jei įrodoma, kad šiuo adresu dokumentai asmenį realiai pasiekia. 

Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad būtent pats naudotojas yra atsakingas už tai, jog jo paskyroje pateikti kontaktiniai duomenys būtų tikslūs ir atnaujinti. „Todėl periodiškai pasitikrinkite, ar šioje sistemoje nurodytas elektroninio pašto adresas yra teisingas ir aktyviai naudojamas – tai padės išvengti teisinių nesusipratimų ir galimų neigiamų pasekmių“, – pataria teisininkas.