Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyr. teisininkas Žygimantas Klizas
Sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas įmonės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje.
Sudarydamos sandorius įmonės įgyvendina savo veiklos tikslus. Ypač dažnai verslo praktikoje susiklosto situacijos, kai siekiant verslo plėtros įmonių valdymo organams tenka priimti rizikingus sprendimus ar sudaryti sandorius, kurie dažnai būna ne tokie sėkmingi, kaip planuota, bei atitinkamai sukelia bendrovei materialinę žalą ar net priveda prie nemokumo situacijų. Be to, net ir dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų nuo įmonės tiesiogiai nepriklausančių veiksnių įmonė negali užtikrinti, kad kiekvienas jos sudaromas sandoris būtų ekonomiškai naudingas.
Susiklosčius neigiamoms juridinio asmens vykdomos veiklos pasekmėms dažnu atveju pradedama ieškoti kaltųjų, atitinkamai taikiklį nukreipiant būtent į bendrovės valdymo organus vadovo ar kolegialaus valdymo organo valdybos narių priimtus sprendimus bei kitus šių asmenų veiksmus. O ne vienu atveju, tai tampa plano dalimi ir būdu nuo įmonės vairo patraukti vadovaujantį asmenį.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekse yra įtvirtintos bendrosios juridinio asmens valdymo organų narių pareigos, kitaip vadinamos fiduciarinėmis pareigomis – veikti sąžiningai, protingai, būti lojaliam, laikytis konfidencialumo bei vengti interesų konflikto. Ten pat įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala. Įrodyti šių sąlygų visetą pareiga tenka būtent civilinės atsakomybės taikymo siekiančiam asmeniui bendrovei ar bendrovės akcininkui, tokią akcininko neturtinę teisę numato Akcinių bendrovių įstatymas.
Teismų praktikoje, sprendžiant ginčus dėl akcinių bendrovių valdymo organų narių atsakomybės, pripažįstama, jog net jei konkretus verslo sprendimas ir galėtų atnešti nuostolių, tai dar nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje, vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plėtodamas juridinio asmens valdymo organo narių atsakomybės taikymo praktiką taip pat konstatuoja, jog dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais įmonės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti įmonės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą.
Pažymėtina, jog būtent verslo sprendimo taisyklė užtikrina galimybę juridinio asmens valdymo organams priimti rizikingus sprendimus, kurie gali lemti verslo plėtrą, atnešti itin sėkmingų ūkinės komercinės veiklos rezultatų, taip užtikrinti ne tik juridinio asmens, tačiau ir jo akcininkų interesus. Be to, ši taisyklė taip pat juridinio asmens valdymo organų narius apsaugo nuo strateginių ieškinių, kurie akcininkų ginčuose itin dažnai pasitelkiami kaip spaudimo priemonė akcininkui, kuris kartu yra ir juridinio asmens organo narys.
Taigi kiekvienu konkrečiu atveju žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas individualiai, įvertinus visumą aplinkybių, nustačius vadovo ar kolegialaus valdymo organo atitinkamų sprendimų priežastis, motyvus ir kitas svarbias aplinkybes, kurios leidžia atskleisti, ar juridinio asmens valdymo organas vykdė jam tenkančias fiduciarines pareigas ar jas pažeidė. Būtent nustačius, jog juridinio asmens valdymo organo narys savo veiksmais pažeidė jam tenkančias pareigas ir sudarė juridiniam asmeniui akivaizdžiai nenaudingą sandorį, kas atitinkamai ir lėmė žalos atsiradimą, juridinio asmens vadovui tektų pareiga atlyginti šiais savo veiksmais sukeltą žalą.
